Tibeto mirusiųjų knyga

Guru Rinpočė Padmasambhava

DIDYSIS IŠSILAISVINIMAS POMIRTINIAME TARPSNYJE KLAUSANTIS PAMOKYMŲ

“Giliųjų mokymų apie savaiminį išsilaisvinimą

medituojant ramiąsias bei niršiąsias dievybes”

[1–asis tekstas]

DIDYSIS IŠSILAISVINIMAS

KLAUSANTIS PAMOKYMŲ ESMĖS BARDO BŪVYJE

Lenkiuos Trims Mokytojo Kūnams:

Tikrosios Prigimties

Kūnui – [Budai] Amitabhai, “Begalinei Šviesai”,

Palaimos Kūnui –

ramiosioms bei niršiosioms Lotoso [Šeimos] dievybėms

ir Apsireiškusiam Pavidalui – Padmasambhavai,

visų Globėjui.[i]

Šį didį Išsilaisvinimo pomirtiniame tarpsnyje mokymą, [skirtą] klausytis vidutinių gabumų praktikuotojams, [sudaro] trys dalys: įvadinė, pagrindinė ir baigiamoji.

I. ĮVADAS

[Bendrieji] Išsilaisvinimo [būdai]

Pirmiausia vykdomas pamokymas, laiduojantis Išsilaisvinimą gabiausiems[ii]. Jeigu išsivaduoti nepavyksta, tai Mirties prieangyje praktikuojamas sąmonę išlaisvinantis perkėlimas (phova). Jis tikrai išvaduoja vidutinių gabumų [praktikuotojus]. Bet jeigu kartais išsilaisvinti nepasiseka, jie, būdami Esmės bardo, turi įdėmiai klausytis šio Didžiojo Tiodolo.

Visų pirma praktikuotojas, remdamasis “Aiškiuoju mirties ženklų veidrodžiu”[iii], turi aptikti [savo kūne] pasireiškiančius mirties požymius ir, išties juos visus pastebėjęs, atlikti sąmonę išlaisvinantį perkėlimą. Jei sąmonės perkėlimas įvyksta, Tiodolo skaityti nebereikia, o jeigu – ne, jis turi būti aiškiu balsu bei tarsena skaitomas prie mirusio kūno.

Jei kūno nėra, reikia “tiesos žodžiais” pakviesti velionio sąmonę būti ten, kur jis įprastai gulėdavo ar sėdėdavo ir skaityti [Tiodolą], įsivaizduojant [velionį] priešakyje klausantis. Tuo metu jo giminaičiai ir artimieji neturi verkti, dejuoti, tad griežtai prisakykite [jiems to nedaryti]. Jeigu kūnas neprarastas, tai, užgesus [mirštančiojo] išoriniam kvėpavimui, Mokytojas, dvasios brolis, tikintis, vienmintis draugas ar kitas [artimas žmogus] tegu neliesdamas prikiša lūpas prie [mirusiojo] ausies ir skaito šį Didįjį Tiodolą.

II. PAGRINDINĖ DALIS

Tiodolas: “Išsilaisvinimas [po mirties] klausantis [pamokymų]”

Gausiai aukokite Trims Brangenybėms. Jei neturite [atnašų], galite, sustatę [ant velionio namų altoriaus] įvairius simbolius, įsivaizduoti, jog atnašaujate aibę aukų.

Tada tris arba septynis kartus skaitykite “Budas ir bodhisatvas pagalbon kviečiančiąją maldą”. Paskui aiškiai, ritmingai [mirusiojo] ausin padeklamuokite “Maldą, apsaugančią pomirtiniame tarpsnyje nuo baimės”, “Maldą, išvaduojančią iš pavojingo bardo tako” bei “Esminius [šešių] tarpsnių posmus”[iv], ir pagaliau tris arba septynis kartus, pagal aplinkybes, skaitykite šį Didįjį Tiodolą, kuris skirstomas į tris dalis:

Mirties prieangyje [spindinčios] Vaiskiosios Šviesos liudijimas;

Su Esmės bardo supažindinančių didžių pamokymų skaitymas;

Įėjimą į įsčias užtveriančių metodų apsakymas Tapsmo tarpsnyje.

Mirties prieangyje [spindinčios] vaiskiosios šviesos liudijimas

Jeigu ši [Tiodolo dalis] skaitoma turintiems aštrų protą, tačiau neįvestiesiems, arba įvestiesiems[v], bet mažai praktikavusiems, arba net įvairiems kitiems žmonėms, negavusiems jokio konkretaus mokymo, tai [vien klausydamiesi] jie [gali] atpažinti pirmapradę Vaiskiąją Šviesą ir, neįeidami į [tikrąjį] bardo, atsivėrus aukščiausiam keliui, pasiekti “negimusįjį”[vi] Tikrosios Prigimties Kūną (Dharmakają).

Geriausia [tekstą] skaityti [velionio] pagrindiniam Mokytojui. Jei tokios galimybės nėra, tegu [tai padaro] tuos pačius įsipareigojimus (samajas) priėmęs dvasios brolis[vii], arba, jo nesant, – tos pačios tradicijos dvasinis draugas. Jeigu ir tai neįmanoma, tegul [tekstą] daug kartų skaito kas nors mokantis aiškiai skaityti.

Tokiu būdu [mirusiajam] bus priminta Mokytojo suteikto įvedimo esmė ir jis, atpažinęs [savo sąmonės] Vaiskiąją Šviesą, tikrai išsivaduos [iš sansaros].

[Vaiskiąją Šviesą liudijančius pamokymus reikia] skaityti tada, kai [mirštantysis] liaujasi išoriškai kvėpavęs, energijos srovės (vaju) įeina į vidurinįjį – Išminties – kanalą (dhūtį), ir aiškiai sušvinta vaiskioji sąmonės šviesa, netemdoma jokių vaizdinių.

Po to energijos srovės grįžta į dešinįjį bei kairįjį kanalus, ir pasireiškia aiškūs bardo regėjimai. Šie [pamokymai] skaitomi tol, kol energijos srovės į tuos kanalus negrįžusios, – kol gyvuoja vidinis “kvėpavimas”, trunkantis maždaug tiek laiko, kiek reikia pavalgyti[viii].

Pamokymo būdas

Prieš liaujantis kvėpavus, [mirštančiajam] geriausia praktikuoti [sąmonės] perkėlimą (phova). Jeigu šis neįmanomas, reikia sakyti:

“Kilmingasis, vardu…, atėjo laikas rasti Kelią. Nutrūkus išoriniam kvėpavimui, tau sušvis pirmojo tarpsnio Vaiskioji Šviesa, kurios esmę tau Mokytojas kažkada atskleidęs. Tai gryna, erdvę primenanti visų reiškinių tuštuma – aiškus ir tuščias, nei išorinių ribų, nei centro neturintis, “nuogas” Budrumas (rigpa). Atpažink jį ir panirk į [jo Šviesą], kurią tuo metu aš tau liudysiu.”

Šiuos žodžius privalu į dar kvėpuojančio [mirštančiojo] ausį kartoti daug kartų, kad jis gerai įsimintų. Paskui, kvėpavimui prieš pat užgęstant, [mirštantįjį] paguldžius ant dešiniojo šono “liūto poza”[ix], stipriai užspaudžiamos abi miego arterijos, kad liautųsi trūkčioti, drebėti. Tada į vidurinįjį kanalą įėjusios energijos srovės nebegrįš [į šoninius kanalus], o pateks į “Brahmos kiaurymės” kelią.

Tuo metu visų [mirštančių] būtybių dvasioje pasireiškiant pirmajam bardo – vaiskiajai esmės šviesai, neklystančiam Dharmakajos protui, skaitomi [jį] liudijantys pamokymai. Tai laiko tarpsnis tarp išorinio kvėpavimo užgesimo ir vidinio “kvėpavimo” liovimosi, kol energijos srovės yra viduriniame kanale. Šį [tarpsnį] paprasti žmonės vadina “sąmonės netekimu”. Jo trukmė įvairuoja priklausomai nuo [mirštančiojo] kūno, kanalų bei energijų būklės. [Šis bardo] ilgai trunka tiems, kurie [gyvenime] įgijo šiokios tokios dvasinės patirties, [medituodami] pasiekė proto ramybę ir [turi] gerus (išlavintus, švarius) kanalus. Jiems Liudijimas aiškiu [balsu] uoliai kartojamas tol, kol iš kūno kiaurymių išteka [truputėlis] limfos. Piktadariams ir turintiems blogus (užterštus) kanalus [tasai tarpsnis] trunka ne ilgiau kaip spragtelėjimas pirštais. Kai kuriems – tiek laiko, kiek reikia pavalgyti.

Sūtrose ir tantrose sakoma, jog daugelis “be sąmonės” išbūna tris su puse[x] paros. Visą tą laiką reikia uoliai skaityti vaiskiosios šviesos liudijimą.

[Iš pradžių mirštančiajam] skaitomi [bendrieji] pamokymai. Jeigu jis gali, tegu [pirmiausia] atlieka praktiką, kurią anksčiau darydavo, o jei nebegali, tai Mokytojas, dvasios brolis arba artimas draugas prisislinkęs artyn teprimena jam vieną po kito [mirties] požymius: “Štai žemės tirpimo vandenyje ženklas…” ir t.t. Paeiliui išvardijus visus požymius[xi], reikia padėti [mirštančiajam] pažadinti [nušvimo] siekį (bodhičitą), tyliai tariant: “Kilmingasis,…” arba, jei [mirštantysis] yra Mokytojas: “Gerbiamasis, susitelkite į bodhičitą”.

Dvasios brolį ar kitą [asmenį] dera pašaukti vardu ir sakyti:

“Kilmingasis, artėja tavoji mirtis. Pažadink savyje tokią Mintį: “Štai atėjo laikas mirti, tad susitelkiu į meilės bei atjautos skatinamą Siekį – dėl visų būtybių, kurių skaičius beribis lyg erdvė, gerovės pasieksiu tobulą Budos būvį! Visų būtybių labui mirties vaiskiojoje šviesoje atpažinsiu Tikrosios Prigimties Kūną ir, jo būvyje radęs aukščiausią Didžiojo Simbolio pasiekimą, teiksiu pagalbą visoms būtybėms. Jeigu man nepavyktų pasiekti [aukščiausio tikslo], tai [papuolęs] į pomirtinį tarpsnį [iš karto] tesusivokiu esąs jame ir, apsireiškęs vieningu Didįjį Simbolį [įkūnijančios dievybės] pavidalu, įvairiomis [jos] formomis dvasiškai tepadedu visai lyg erdvė bekraštei aibei būtybių!” Neprarasdamas šio ryžtingo siekio, prisimink anksčiau praktikuotus dvasinius pamokymus.”

Prikišus lūpas prie [mirštančiojo] ausies, reikia aiškiai tarti šiuos dvasinę praktiką primenančius žodžius, kad [jis] nė akimirką neužsimirštų.

Visiškai nutrūkus išoriniam kvėpavimui, stipriai spūstelėjamos miego arterijos ir aiškiai tariami šie žodžiai:

“Gerbiamasis (jeigu mirštantysis yra Mokytojas arba vyresnis dvasinis draugas), Jums dabar spindi pirmapradė vaiskioji šviesa. Atpažinkite ją ir tęskite praktiką.”

Visiems kitiems galima sakyti: “Kilmingasis, vardu…, klausykis! Dabar tau spindi tyros esmės vaiskioji šviesa. Atpažink ją. Kilmingasis, ši dabartinė gryna tavo sąmonė neturi nei formos, nei spalvos – jokio turinio, pasireiškia kaip tyra tuštuma. Ji yra [visko] esmė – Samantabhadrė[xii].

Tavo sąmonė tuščia, bet ji ne nebūtis, o nekliudomai giedras, tyras, aiškus suvokimas – Buda Samantabhadra.

Tavo sąmonės esmė, be turinio, tuščia, ir grynas, aiškus suvokimas – neatskiriami; jie – Budos Tikrosios Prigimties Kūnas.

Tavo sąmonė, neatskiriamai sujungusi aiškumą ir tuštumą, skleidžianti aibę šviesos, negimsta ir nemiršta; ji yra nuolatos švytintis Buda, kurį pakanka atpažinti. Kai tyroje dvasios prigimtyje atpažįsti Budą, tai, žvelgdamas į savo gryną sąmonę, esi nušvitusiojo būvyje.”

Šie [žodžiai] teisinga tarsena, aiškiai pakartojami tris arba septynis kartus. Pirmiausia jie primena [mirusiajam] Lamos pamokymus, po to liudija, jog sava grynoji sąmonė yra vaiskioji šviesa, ir pagaliau [leidžia], atpažinus ją kaip savo, susitapatinti su Tikrosios Prigimties Kūnu ir pasiekti Išsilaisvinimą.

Tais [žodžiais] liudijamas pirmasis vaiskiosios šviesos [suspindėjimas]. Ir jeigu [mirusysis] būgštauja neatpažinęs pirmosios vaiskiosios šviesos, jam suspindi antroji vaiskioji šviesa – tada, kai nuo išorinio kvėpavimo sustojimo praeina šiek tiek daugiau laiko nei reikia pavalgyti.

Priklausomai nuo blogos arba geros karmos, energijos srovės [iš viduriniojo] kanalo įsiveržia į dešinįjį arba kairįjį ir išeina pro kurią nors [kūno] kiaurymę. Tada sąmonė tampa visiškai aiški. Sakoma, jog [sąmonės išėjimas] užtrunka tiek laiko, kiek reikia pavalgyti. Tačiau, priklausomai nuo geros ar blogos [energetinių] kanalų [būklės] ir dvasinės praktikos patirties turėjimo ar neturėjimo, [šis tarpsnis gali būti ilgesnis ar trumpesnis].

Sąmonei išėjus iš [kūno, mirusysis] negali suprasti – miręs jis ar gyvas. Kaip anksčiau, jis regi [susirinkusius] artimuosius, gali girdėti jų raudas. Tuo metu, kol [mirusiajam] nepasireiškė baisūs regėjimai, [sukurti] karmos, ir neapėmė mirties baimė, reikia [uoliai] sakyti pamokymus. [Velionis] gali būti Sukūrimo arba Užbaigimo pakopos [praktikuotojas]. Jeigu jis [pasiekęs] Užbaigimo pakopą, dera tris kartus jį pašaukti vardu ir kartoti ankstesnį vaiskiosios šviesos liudijimą. O jei [mirusysis praktikavo tik] Sukūrimo pakopą, reikia, skaitant jo dievybės [globėjos] meditacijos aprašymą, vis priminti: “Kilmingasis, vizualizuok savo jidamą. Neleisk mintims nuo jo nukrypti. Uoliai telkis į jidamą, medituok jį lyg mėnulio atspindį vandenyje – [aiškiai] regimą, bet neturintį savo esybės, – o ne kaip apčiuopiamą formą.”

Jeigu [velionis buvo] paprastas, [tų Tantros pakopų nepraktikavęs] žmogus, pamokykite jį taip: “Medituok Didį Gailestingąjį Viešpatį!”[xiii]

Tokie pamokymai tikrai [padės] susivokti pomirtiniame tarpsnyje iki šiol nesusivokusiems.

Tie, kurie gyvendami iš Lamos gavo pamokymus, bet mažai praktikavo, – patys nesugeba bardo būvyje įgyti aiškaus [suvokimo]. Taigi Mokytojas arba dvasios brolis būtinai turi jiems [mokymus] priminti. Šie pamokymai labai reikalingi ir įgijusiems dvasinės patirties, bet mirusiems nuo sunkios ligos, užsimiršimo būsenoje. Ir jie tikrai būtini tiems, kurie anksčiau žengė [dvasinio tobulėjimo] keliu, tačiau pažeidė įžadus ir esminius įsipareigojimus, tad [po mirties gali] papulti į nelaimingąsias sferas.

Geriausia, kai [žmogus] susivokia pirmajame tarpsnyje. Bet jeigu jame ir nesusivokia, šis aiškus [mokymų] priminimas pažadina jo sąmonę antrajame tarpsnyje, ir jis išsilaisvina.

Antrajame tarpsnyje, kuriame atsiranda vadinamasis “negrynas iliuzinis kūnas”[xiv], [velionio], nežinojusio, miręs jis ar gyvas, [sąmonę] staiga nutvieskia aiškumas. Jeigu tuo metu pamokymai pasiekia jo [protą], tai Esmė Motina sutinka [Esmę] Sūnų, ir karma [mirusiojo] nebevaldo. Kaip saulės spinduliai išsklaido tamsą, taip Kelio vaiskioji šviesa įveikia karmos galią, ir [pasiekiamas] Išsilaisvinimas.

Kai vadinamas “antrasis tarpsnis” apsireiškia dvasiniam [mirusiojo] kūnui, sąmonė (“vėlė”) atgauna įprastinį sugebėjimą girdėti. Jei tuo metu [velionis] sugeba suprasti šiuos pamokymus, tai tikslas pasiektas.

Kadangi karmos [kuriami] iliuziniai vaizdiniai tada dar nepasireiškę, [jo dvasia] lengvai pasiduoda perkeitimui.

Jei [mirusysis] neatpažino pirmapradės vaiskiosios šviesos, jis [dabar] gali išsilaisvinti atpažinęs antrojo tarpsnio vaiskiąją šviesą.

Didysis supažindinimas su Esmės bardo

Tačiau, jeigu [mirusysis] ir antrajame [tarpsnyje] nepasiekia Išsivadavimo, pasireiškia “trečiasis tarpsnis”, arba Esmės bardo, kuriame pasirodo karmos [kuriami] regėjimai. Tuo metu svarbu skaityti didįjį supažindinimą su Esmės bardo, labai veiksmingą ir naudingą.

Štai [velionis] regi, kaip rauda [artimieji], atideda šalin jo maistą, nuvelka drabužius, išneša patalą… Tačiau jie nemato [mirusiojo vėlės]. Šioji girdi [giminaičius] ją šaukiant, bet anie jos šauksmo negirdi, taigi [vėlė] keliauja sau nusiminusi.

Tada pasigirsta [stiprūs] garsai, sušvinta [įvairios] spalvos ir spinduliai, kurie [mirusiajam] kelia baimę, siaubą. Jis labai sutrinka, taigi šiuo metu dera skaityti didįjį supažindinimą su Esmės bardo. Pašaukite velionį vardu ir aiškiai, teisingai tardami žodžius mokykite:

“Kilmingasis, įdėmiai, nesiblaškydamas klausykis! Yra šeši tarpsniai: natūralaus gyvenimo, sapnavimo, meditacijos, Mirties prieangio, Esmės ir Tapsmo. Tau, kilmingasis, pasireiškia trys – Mirties prieangio, Esmės ir Tapsmo – tarpsniai. Iki vakar Mirties prieangyje tau spindėjo esminė vaiskioji šviesa, bet tu jos neatpažinai, tad iki šiol esi priverstas klaidžioti. Netrukus tau pasireikš Esmės ir Tapsmo bardo. Sutelkęs dėmesį atpažink mano nurodomus dalykus. Dabar tu patiri tai, kas vadinama mirtimi, bet ne tu vienintelis iškeliauji. Taip lemta visiems, tad negeisk šio gyvenimo, atmesk prieraišumą. Nors ir geisi, būsi prisirišęs, [šiame pasaulyje] likti nebegali, taigi [geismas ir prieraišumas] tik vers toliau klaidžioti sansaroje. Netrokšk [gyventi], nebūk prieraišus, prisiminki Tris Brangenybes!

Kilmingasis, nors ir baisius Esmės bardo regėjimus išvystumei, nepamiršk šių žodžių. Atmindamas jų prasmę eik pirmyn. Jie – svarbiausias [šio bardo] atpažinimo būdas:

“Dabar, kada Esmės bardo man apsireiškia,

išgąsčių ir baimių nusikratęs atpažinsiu

visus pavidalus kaip žaismą savo sąmonės,

žinosiu: jie – bardo iliuzijos!

Priėjęs šitą kryžkelę reikšmingą,

many sušvintančių regėjimų [dievybių]

ramiųjų ir niršiųjų aš neišsigąsiu!”

Garsiai tardamas šiuos žodžius, susitelkęs į jų prasmę, ženk pirmyn. Nepamiršk, svarbiausia – tvirtai suvokti, jog net baisiausi apsireiškimai tėra tavo paties vizijos.

O, kilmingasis, tavo sąmonei atsiskyrus nuo kūno, sutviks tyra Esmės (dharmatos) Šviesa, subtili, giedra, vaiskiai spindinti, gąsdinanti žėrėjimu, žaidžianti spinduliais lyg miražas pavasario pievoje. Nebijok jos, nedrebėk, nebūgštauk! Atpažink joje savo Prigimties švytėjimą.

Iš Šviesos gims tyras Esmės Garsas, dundantis lyg tūkstantis griaustinių. Jis – tavosios Prigimties Garsas, tad nebijok jo, nedrebėk, nebūgštauk!

Tu turėsi “dvasinį karmos polinkių kūną”. Jis – neapčiuopiamas, ne iš mėsos, ne iš kraujo, taigi tau nepakenksią nei garsai, nei šviesos, nei spinduliai, ir mirti tu negali. Pakanka suvokti, jog visa tai – tavo paties [sąmonės pagimdyti] regėjimai. Suvok, kad jie [pasireiškia] pomirtiniame tarpsnyje.

Tačiau, kilmingasis, jeigu nūnai neatpažinsi šių savųjų vizijų, tau – nors kiek būtumei meditavęs žmonių pasaulyje, bet nesutikęs tokių pamokymų[xv], – šviesos kels baimę, garsai tave gąsdins, spinduliai baidys. Nesupratęs šių esminių pamokymų, neatpažinsi garsų, šviesų, spindulių, ir toliau klaidžiosi sansaroje.

[RAMIŲJŲ DIEVYBIŲ APSIREIŠKIMAS]

[Pirmoji diena]

Kilmingasis, atsigavęs po trijų su puse[xvi] dienos “apalpimo”, tu savęs klausi: “Kas gi man atsitiko?” Susivok esąs bardo. Tada sansaros uždanga nukrinta, ir visi reiškiniai atsiskleidžia kaip šviesa ir dieviški pavidalai.

Visa erdvė sušvinta mėlynai. Iš centrinės Augančios Sėklos Žemės išnyra Bhagavanas Vairočana: baltos spalvos, sėdintis “liūtų soste”, laikantis aštuonių stipinų ratą, apkabintas Motinos Akašadhatišvarės (“Erdvės valdovės”). Įkūnijanti sąmonės skandhos[xvii] tyrumą, iš Tėvo Vairočanos ir Motinos [Akašadhatišvarės] širdžių tvieskia mėlyna Tikrovės sferos (dharmadhatu) išminties šviesa – vaiski, akinančiai spindinti. Kartu priešakyje pasimato balsvas dievų švytėjimas. Dėl blogos karmos tu tikriausiai bijaisi ryškiai spindinčios Tikrovės sferos išminties mėlynosios šviesos ir nori nuo jos bėgti, o balsvas dievų švytėjimas tave masina, vilioja. Nesibaidyk, nebijok žėrinčios, tyros, vaiskios šviesos. Juk ji – Tathagatos spinduliavimas, Dharmadhatu Išmintis. Tikėk ir ilgėkis jos. Pagarbiai melskis galvodamas: “Tai Bhagavano Vairočanos atjautos spinduliai. Atsiduodu jų Prieglobsčiui!” Ir [manyk], jog Bhagavanas Vairočana su Motina [Erdvės Valdove] atėjo tavęs pasitikti prie bardo bedugnės, o jų [širdžių šviesa] – gailestingumo spinduliai.

Nesidžiauk matydamas blausų dievų [pasaulio] švytėjimą, nepasiduok jo gundymui, nenorėk šio “tako”, kurį tau nutiesia sukaupti didžiulio paklydimo polinkiai. Jeigu juo susiviliosi, teks klaidžioti dievų pasaulyje, klajoti šešiose sferose, ir bus užtvertas Išsilaisvinimo kelias. Nežiūrėk į šį [švytėjimą], trokšk skaisčiai spindinčios mėlynosios Šviesos ir karštai melskis Bhagavanui Vairočanai, paskui mane kartodamas šiuos žodžius:

“Ach, genamas didžiulio paklydimo,

aš klaidžioju sansaroje…

Te Bhagavanas Vairočana veda

mane Tikrovės sferos išminties

vaiskios šviesos keliu,

o puikioji Motina

Erdvės Valdovė

sekdama tesergėja. Prašau išgelbėti

iš bardo baisaus bei pavojingo tako

ir palydėti iki nušvitimo žemės tobulos!”

Šitaip karštai, pagarbiai melsdamasis, [tu] panirsi į Vairočanos širdies šviesą ir [jo] centrinėje[xviii] Gausiai Išpuoštoje Žemėje pasieksi Budos būvį Palaimos Kūne.”

[Antroji diena]

Jeigu [mirusysis], nors ir pamokytas, dėl [puoselėto] nepakantumo bei [karmos] nešvarumų išsigąsta [Vairočanos] spinduliuojamos šviesos ir net pasimeldęs [neatsikrato] iliuzijų, tai antrąją [pomirtinio tarpsnio] dieną jį pasitinka Vadžrasatva su dieviškaisiais palydovais ir [sukaupta] pragaro karma. Tada, mirusįjį pašaukus vardu, jam duodamas toks pamokymas:

“Kilmingasis, įdėmiai klausykis. Antrąją dieną pasirodo balta visiškai tyros vandens stichijos šviesa. Iš rytinės Didžio Džiaugsmo Žemės (Abhirati) atkeliauja Bhagavanas Vadžrasatva Akšobhja: mėlynos kūno spalvos, laikantis penkiašakį vadžrą, sėdintis “dramblių soste”, apkabintas Motinos Budaločanos. Juos supa bodhisatvos Kšitigarbha, Maitrėja ir bodhisatvės Lasja su Pušpa. Taigi tau apsireiškia šeši nušvitusiųjų pavidalai, apgaubti vaivorykštinės šviesos. Įkūnijanti formos (materijos) skandhos tyrumą, iš Tėvo Vadžrasatvos ir Motinos Budaločanos širdžių tvieskia balta Veidrodinės išminties šviesa – vaiski, akinančiai spindinti. Kartu pasirodo blausus, dumsus pragarų švytėjimas. Kadangi [gyvendamas] pasiduodavai nepakantumui, tu tikriausiai bijai spindinčios baltosios Šviesos, [nori] nuo jos bėgti, o blausus, dumsus pragarų švytėjimas tave masina, vilioja. Nebijok, nesibaidyk baltų balčiausios, vaiskiai žėrinčios Šviesos. Atpažink joje [pirmapradę] išmintį, tikėk ja ir ilgėkis. Tai Bhagavano Vadžrasatvos atjautos spinduliai. Atsiduok jų Prieglobsčiu ir melskis. Galvok, jog Bhagavanas Vadžrasatva su Motina [Budaločana] atėjo tavęs pasitikti prie bardo bedugnės, o [Šviesa] – spindintis Vadžrasatvos gailestingumo “kablys”.

Nesidžiauk [matydamas] blausų, dumsų pragarų švytėjimą. Negeisk šio “tako”, kurį tau nutiesia sukauptos aršaus nepakantumo blogybės. Jeigu juo susiviliosi, įpulsi pragaran, įklimpsi į nepakeliamų kančių liūną, iš kurio nebegalėsi išsivaduoti, ir bus užkirstas Išsilaisvinimo kelias. Nežiūrėk [į pragarų švytėjimą], išsižadėk bet kokio nepakantumo. Neprisirišk prie [šio švytėjimo], negeisk jo! Siek skaisčiai spindinčios baltosios Šviesos ir karštai melskis Bhagavanui Vadžrasatvai:

“Ach, genamas aršaus nepakantumo,

aš klaidžioju sansaroje…

Te Bhagavanas Vadžrasatva

veda Veidrodinės išminties

vaiskios šviesos keliu mane,

o puikioji Motina Budaločana

sekdama tesergėja. Prašau išgelbėti

iš bardo baisaus bei pavojingo tako

ir palydėti iki nušvitimo žemės tobulos!”

Šitaip karštai, pagarbiai melsdamasis, [tu] panirsi į Vadžrasatvos širdies šviesą ir [jo] rytinėje Didžio Džiaugsmo Žemėje pasieksi Budos būvį Palaimos Kūne.”

[Trečioji diena]

Kai kurie, nors šitaip ir pamokyti, bet labai išdidūs ir prikaupę blogybių, išsigąsta gailestingumo šviesos “kablio” ir sprunka. Taigi trečiąją [mirties tarpsnio] dieną juos pasitinka Bhagavanas Ratnasambhava su dieviškaisiais palydovais ir žmonių [pasaulio] švytėjimo “takas”. Tokie [mirusieji] vėl turi būti mokomi.

Pašaukę velionį vardu, tarkite:

“O, kilmingasis, atidžiai klausykis. Trečiąją dieną sušvinta geltona visiškai tyros žemės stichijos šviesa, ir iš pietinės geltonos Šlovingosios Žemės (Šrimat) atkeliauja Bhagavanas Ratnasambhava: geltonas, laikantis brangakmenį, sėdintis “puikiausių žirgų soste”, apkabintas Motinos Mamakės. Juos supa bodhisatvos Akašagarbha, Samantabhadra ir bodhisatvės Mala su Dhūpa. Taigi tau apsireiškia šeši nušvitusiųjų pavidalai, apgaubti vaivorykštinės aureolės. Įkūnijanti jutimų skandhos tyrumą, iš Tėvo Ratnasambhavos ir Motinos [Mamakės] širdžių į tavo širdį tvieskia geltona Tapatumo išminties šviesa – papuošusi ratilais, ratilėliais, vaiski, akinančiai spindinti. Tuo pat metu pasirodęs blausiai melsvas žmonių [pasaulio] švytėjimas kartu su Išminties šviesa paliečia tavo širdį. Dėl [gyvenime] nenugalėto išdidumo tu tikriausiai bijai ryškiai spindinčios geltonosios šviesos ir nori nuo jos bėgti, o blausiai melsvas žmonių [pasaulio] švytėjimas tave džiugina, traukia, vilioja. Nebijok žėrinčios, vaiskiai spindinčios geltonosios Šviesos, atpažink joje [pirmapradę] išmintį ir budriai pasinerk į ją. Tikėk, ilgėkis [šios Šviesos]. Jeigu joje atpažinsi savo sąmonės spindėjimą, tai net be garbinimo, be maldos visi pavidalai ir spinduliai susilies, susitapatins su tavimi, ir pasieksi Budos būvį.

Tačiau jei nesuvoki, jog [ši Šviesa] – tavosios sąmonės žėrėjimas, galvok: “Tai Bhagavano Ratnasambhavos atjautos spinduliai. Atsiduodu jų Prieglobsčiui”, – ir karštai melskis. Tikėk, jog Bhagavanas Ratnasambhava tave pasitinka, idant išgelbėtų nuo bardo baisybių. Vilkis, kad Ratnasambhava [tave iš jų ištrauks] savuoju gailestingumo šviesos “kabliu”.

Nesidžiauk [matydamas] blausų melsvą žmonių pasaulio švytėjimą. Tai “takas”, kurį tau nutiesia sukaupti didžiulės puikybės polinkiai. Juo susiviliojęs įpulsi žmonių sferon, kur teks kęsti gimimo, senatvės, ligos bei mirties kančias, ir nebebus tokios puikios progos išsilaisvinti iš sansaros. Kadangi [šis švytėjimas] užtveria Išsivadavimo Kelią, nežiūrėk į jį, atsikratyk puikybės ir nepasiduok [žmonių pasaulio] traukai, netrokšk jo, negeisk. Tikėdamas geltonąja spindinčia Šviesa, sutelk į Bhagavaną Ratnasabhavą savo siekius ir melskis:

“Ach, genamas didžios puikybės,

klaidžioju sansaroj… Bhagavanas

Ratnasambhava teveda mane

Tapatumo išminties

vaiskios šviesos keliu,

o puikioji Motina Mamakė

sekdama tesergėja. Prašau išgelbėti

iš bardo baisaus bei pavojingo tako

ir palydėti iki nušvitimo žemės tobulos!”

Šitaip karštai melsdamasis panirsi į Bhagavano Ratnasambhavos širdies šviesą ir [jo] pietinėje Šlovingojoje Žemėje pasieksi Budos būvį Palaimos Kūne.”

[Ketvirtoji diena]

Po šitokio pamokymo net ir neryžtingieji pasiekia Išsilaisvinimą. Tačiau piktadariai, šventų įsipareigojimų laužytojai ir kitokie nelaimėliai, nors ir daug kartų mokomi, neatpažįsta [savo sąmonės Šviesos], išsigąsta garsų, spindėjimo ir sprunka, aistringo prieraišumo bei blogybių genami.

Tada, ketvirtąją dieną, juos pasitinka Bhagavanas Amitabha su dieviškaisiais palydovais ir alkanų dvasių sferos švytėjimo “takas”, sukurtas aistringo prieraišumo bei šykštumo.

Velionis pašaukiamas vardu ir vėl mokomas:

“Kilmingasis, įdėmiai klausykis. Ketvirtąją dieną sušvinta raudona tyros ugnies stichijos šviesa. Tada iš vakarinės raudonos Palaimingosios Žemės (Sukhavati) atkeliauja Bhagavanas Amitabha: raudonas, laikantis lotosą, sėdintis “povų soste”, apkabintas Motinos Pandaravasinės, apsuptas bodhisatvų Avalokitešvaros, Mandžušrio ir bodhisatvių Gitos su Aloka. Taigi, apgaubti vaivorykštinės aureolės, tau pasirodo šeši nušvitusiųjų pavidalai. Įkūnijanti suvokimų skandhos tyrumą, iš Tėvo Amitabhos ir Motinos [Pandaravasinės] širdžių į tavo širdį tvieskia raudona Įžvalgiosios išminties šviesa – pasipuošusi ratilais, ratilėliais, vaiski, akinančiai spindinti. Neišsigąsk jos. Tuo pat metu pasirodo blausiai gelsvas pretų [sferos] švytėjimas ir kartu su Išminties šviesa tave apšviečia. Nesidžiauk jį regėdamas, negeisk jo, netrokšk. Dėl [gyvenime] nenugalėto aistringo prieraišumo tu tikriausiai bijaisi skaisčiai spindinčios raudonosios Šviesos ir nori sprukti, o blausiai gelsvas alkanų dvasių [sferos] švytėjimas tave džiugina, traukia. Nebijoki žėrinčios, vaiskios raudonosios Šviesos, atpažink joje [savo pirmapradę] išmintį ir atsipalaidavęs, nieko nedarydamas, pasinerk į nedvilypį jos suvokimą. Tokiu būdu susitapatinsi su [Šviesa] ir pasieksi Budos būvį. Jeigu [nesugebi] atpažinti [Šviesos], galvok: “Tai Bhagavano Amitabhos atjautos spinduliai; atsiduodu jų Prieglobsčiui!” – ir melskis. Tikėk, jog Amitabhos [Spindėjimas] – [išganingas] jo gailestingumo “kablys”. Ir niekur nebėk. Net ir sprukdamas negalėtum nuo šios [Šviesos] atsiskirti. Tad nesibaimink!

Neprisirišk prie blausiai gelsvo pretų [pasaulio] švytėjimo. Tai “takas”, kurį tau nutiesia sukaupti aistringo prieraišumo [polinkiai]. Susiviliojęs [pretų pasaulio “taku”], įpulsi alkanų dvasių sferon, kurioje kęsi nepakeliamas alkio bei troškulio kančias. Šis [švytėjimas] – Išsilaisvinimo Kelią užtverianti kliūtis. Nepasiduok jo traukai, atmesk prieraišumą! Tikėk skaisčiai spindinčia raudonąja Šviesa ir susitelkęs karštai melskis Bhagavanui Amitabhai ir Motinai [Pandaravasinei]:

“Ach, kankinamas aistringo prieraišumo,

aš klaidžioju sansaroje.

Te Bhagavanas Amitabha veda

Įžvalgiosios išminties

vaiskios šviesos keliu mane,

o puikioji Motina Pandaravasinė

sekdama tesergėja. Prašau išgelbėti

iš bardo baisaus bei pavojingo tako

ir palydėti iki nušvitimo žemės tobulos!”

Šitaip karštai melsdamasis panirsi į Bhagavano Amitabhos širdies šviesą ir jo vakarinėje Palaimingojoje Žemėje pasieksi Budos būvį Palaimos Kūne.”

[Penktoji diena]

Toks [pamokymas] negali neišlaisvinti. Tačiau, nors ir pamokyti, [kai kurie] žmonės, ilgą laiką klupdavę prieš [blogus] polinkius, nesugebėdami jų įveikti, ir dėl savo pavydo bei negeros karmos išsigąsta šviesų bei garsų. Nesugriebti [išganinguoju Amitabhos] gailestingumo “kabliu”, jie klaidžioja ligi penktosios dienos. Tada juos pasitinka atjautą spinduliuojantis Bhagavanas Amoghasidhis su dieviškaisiais palydovais, o taip pat žalingos emocijos – pavydo – sukurtas pusdievių [pasaulio] šviesos “takas”.

Velionis vėl pašaukiamas vardu ir mokomas:

“O, kilmingasis, įdėmiai klausykis! Penktąją dieną sušvinta žalia visiškai tyros vėjo stichijos šviesa. Iš šiaurinės žalios Žygdarbių Statinio Žemės atkeliauja Bhagavanas Buda Amoghasidhis su palydovais: žalias, laikantis kryžmą vadžrą, sėdintis sklendžiančių “šangšangų[xix] soste”, apkabintas Motinos Samaja Taros. Juos supa bodhisatvos Vadžrapanis su Sarvanivaranaviškambhinu ir bodhisatvės Gandha su Nritja. Taigi, apgaubti vaivorykštinės šviesos aureolės, tau apsireiškia šeši nušvitusiųjų pavidalai. Įkūnijanti paskatų skandhos tyrumą, iš Tėvo Amoghasidhio ir Motinos [Samaja Taros] širdžių į tavo širdį tvieskia žalia Veikliosios išminties šviesa – vaiski, tyra, akinančiai spindinti, pasipuošusi ratilais, ratilėliais. Nebijok jos! Tai tavo paties sąmonės jėga. Nepasiduodamas nei prieraišumui, nei nepasitenkinimui, išsaugok prigimtą tobulą pusiausvyrą.

Tuo pat metu pasirodo iš pavydo kilęs blausiai raudonas pusdievių [pasaulio] švytėjimas ir kartu su išminties Šviesa tave apšviečia. Medituok jį ramiai, be prieraišumo ar nepasitenkinimo. Jeigu tavo proto galios menkos, [bent] nesidžiauk [šiuo švytėjimu]. Dėl [gyvenant] nenugalėto didžiulio pavydo tu tikriausiai išsigąsi skaisčiai spindinčios žaliosios Šviesos ir norėsi nuo jos bėgti, o blausus rausvas pusdievių pasaulio švytėjimas tave džiugins, vilios. Nebijok žaliosios vaiskios, tyros, skaisčiai spindinčios Šviesos. Atpažink joje [savo pirmapradę] išmintį ir budriai į ją panirk. Galvok: “Ji – Bhagavano Amoghasidhio atjautos spinduliai. Atsiduodu jų Prieglobsčiui!” – ir melskis. Tikėk, jog tai Bhagavano Amoghasidhio [išganingo] gailestingumo “kablio” spindėjimas, Veiklioji išmintis, ir niekur nebėk. Net ir sprukdamas negalėtum nuo [šios Šviesos] atsiskirti. Nesibaimink jos. Nesusiviliok blausiai rausvu pusdievių [pasaulio] švytėjimu. Tai “takas”, kurį tau nutiesia sukaupta stipraus pavydo karma. Jeigu juo susiviliosi, įpulsi pusdievių sferon ir turėsi kęsti nepakeliamas kovos kančias. [Šis švytėjimas] užtveria Išsilaisvinimo Kelią, tad nepasiduok jo traukai, netrokšk, negeisk jo. Tikėk skaisčiai spindinčia žaliąja Šviesa. Sutelkęs savo siekius į Tėvą Bhagavaną Amoghasidhį ir Motiną [Tarą], karštai melskis:

“Ach, stipraus pavydo deginamas,

klaidžioju sansaroje…Te Bhagavanas

Amoghasidhis veda

mane Veikliosios išminties

vaiskios šviesos keliu,

o puikioji Motina Samaja Tara

sekdama tesergėja. Prašau išgelbėti

iš bardo baisaus bei pavojingo tako

ir palydėti iki nušvitimo žemės tobulos!”

Šitaip karštai melsdamasis panirsi į Bhagavano Amoghasidhio ir Motinos [Taros] širdies šviesą ir šiaurinėje Žygdarbių Statinio Žemėje pasieksi Budos būvį Palaimos Kūne.”

[Šeštoji diena]

[Klausydamasis] tokių pamokymų, net labai mažai geros karmos turintysis anksčiau ar vėliau susivokia ir išsilaisvina. Tačiau [gali būti], kad [velionis gyvendamas] dažnai pasiduodavo blogiems polinkiams ir nepažino tyro požiūrio bei išminties. Tada, nors ir [išklausiusį] mokymų, jį blogi polinkiai veda toliau. Nesugriebtas [išganinguoju Amoghasidhio] gailestingumo “kabliu”, [toks mirusysis] išsigąsta šviesos bei spindulių ir keliauja “žemyn”. Šeštąją [mirties tarpsnio] dieną, jam vienu metu pasirodo visos penkių Giminių [Budų] Poros su palydovais ir šešių sferų švytėjimai.

Velionis vėl pašaukiamas vardu ir mokomas:

“Kilmingasis! Iki vakarykščios dienos tau apsireiškė atskiros Penkių Giminių Šviesos. Bet, nors ir mokomas [jas atpažinti], tu dėl savo blogų polinkių jų išsigąsdavai. Todėl iki šiol esi šiame [pomirtiniame tarpsnyje]. Jeigu tas prigimtas Penkių Giminių išminčių Šviesas būtum atpažinęs kaip savo [sąmonės] spindesį, tai dabar skendėtum kurio nors iš Penkių Giminių [Budų] Šviesoje ir pasiektum Budos būvį Palaimos Kūne. Bet kadangi [šių Šviesų] neatpažinai kaip savo [sąmonės] spindesio, tu iki šiol klaidžioji. Dabar atidžiai klausykis! Tave [tuoj] pasitiks visų Penkių Giminių spindesys ir keturių išminčių Šviesos. Atpažink jas!

Kilmingasis, štai pasirodo keturios visiškai tyrų keturių stichijų spalvotos šviesos. Kaip anksčiau, iš centrinės Augančios Sėklos Žemės išnyra Buda Vairočana su dieviškąja palydove. Iš rytinės Didžio Džiaugsmo Žemės su dieviškaisiais palydovais atkeliauja Buda Vadžrasatva. Iš pietinės Šlovingosios Žemės apsireiškia Buda Ratnasambhava su dieviškąja svita. Iš vakarinės Lotosais Puoštos Palaimingosios Žemės apsuptas palydovų atkeliauja Bhagavanas Amitabha. Iš šiaurinės Žygdarbių Statinio Žemės apgaubtas vaivorykštinės aureolės išnyra ir prisiartina Buda Amoghasidhis su dieviškąja palyda.

Kilmingasis, be Penkių Giminių [Budų] su Palydovėmis ir svita, tau apsireiškia niršieji Vartų sargai: Vidžaja (“Nugalėtojas”), Jamantaka (“Jamos žudikas”), Hajagriva (“Arkliasprandis”) ir Amritakundalinas (“Nektaro sūkurys”), o taip pat Vartų sargės: Ankuša (“Kablys”), Paša (“Kilpa”), Šrinkhala (“Grandinė”) ir Ghanta (“Varpelis”). Kartu pasirodo ir šeši Budos išminčiai: dievų [rojaus] išminčius Indra Šakra (“Valdovas, [atnašavęs] šimtą aukų”), pusdievių [sferos] išminčius Vemačitra (“Puikusis audinys”), žmonių [pasaulio] išminčius Šakjasimha[xx] (“Šakjų Liūtas”), gyvulių [pasaulio] išminčius Dhruvasimha (“Tvirtasis liūtas”), alkanų dvasių [sferos] išminčius Džvalamukha (“Liepsnaburnis”) ir pragarų išminčius Dharmaradža (“Dharmos karalius”).

Taip pat apsireiškia ir Samantabhadra su Samantabhadre – tobulieji visų Budų Protėviai.

Šitaip tau pasirodo keturiasdešimt dvi Palaimos Kūno dievybės, išnirusios iš [tavo] širdies. Atpažink, jog jos – tavo paties tyro požiūrio pasireiškimai! Kilmingasis, jų [Tyrosios] Žemės yra ne kitur, o tavo širdyje – jos keturiose šalyse ir viduryje. Iš širdies išnirusios, jos dabar tau apsireiškia. Šie dieviški pavidalai atkeliavo ne iš kur nors toli; jie yra nuo pat pradžių tobulos tavo sąmonės kūriniai. Atpažink juos!

Kilmingasis, šie pavidalai – nei dideli, nei maži: jie tobulai proporcingi. Kiekvienas pasipuošęs savitais papuošalais, kiekvienas turi savą spalvą, sostą, savaip sėdi ir rodo savitą gestą (mudrą). Kiekvieną iš penkių apsikabinusių dieviškųjų porų gaubia penkių vaivorykštės spalvų aureolė. Tau apsireiškia visa tobula Mandala su vyriškomis dievybėmis – bodhisatvomis ir moteriškomis – bodhisatvėmis. Šios [dievybės] – tavo jidamai. Atpažink juos!

Kilmingasis, iš Penkių Giminių Tėvų–Motinų širdžių į tavo širdį dabar tvieks vieningos keturių Išminčių Šviesos spinduliai – plonučiai, ryškiai žėrintys, primenantys į “virveles” suvytus saulės spindulius.

Pirmiausia iš Vairočanos širdies išnyra Tikrovės Sferos išminties baltos šviesos[xxi] spindulių pluoštas – ryškus, gąsdinančiai spindintis ir nutvieskia tavo širdį. Šviesos “audinyje” vaiskiai žėri baltas šviesos ratilas, primenantis apverstą veidrodį, pasipuošęs penkiais tokios pat [spalvos] ratilais, kuriuos – be vidurio, be krašto – irgi puošia [šviesos] ratilai, ratilėliai.

Iš Vadžrasatvos širdies tvieskia vaiskus Veidrodinės išminties mėlynos šviesos spindulių pluoštas, kuris pasipuošęs apverstą turkio indą primenančiu žydru ratilu, išgražintu ratilais, ratilėliais.

Ratnasambhavos širdis vaiskiai spindi geltona Tapatumo išminties šviesa, kurios “audinyje” žėri apverstą auksinį indą primenantis geltonas ratilas, pasipuošęs ratilais, ratilėliais.

Iš Amitabhos širdies vaiskiai plieskia Įžvalgiosios išminties šviesa, kurios spindulių pluošte puikuojasi apverstą koralo indą primenantis raudonas ratilas, žėrintis pirmaprade išmintimi, ryškiai spindintis, pasipuošęs penkiais ratilais, kuriuos – be vidurio, be krašto – puošia kiti ratilai, ratilėliai. Šios [šviesos] liejasi į tavo širdį.

Kilmingasis, visos jos gimė iš tavo grynosios sąmonės, o ne iš kitur. Neprisirišk prie jų ir nebijok. Išsaugok ramią būseną be jokių minčių. Tada visi dieviški pavidalai bei spinduliai ištirps tavyje, ir tu pasieksi Budos būvį.

Kilmingasis, žalia Veikliosios išminties šviesa nepasirodo todėl, kad tobulai dar nepasireiškusi tavo sąmonės pirmapradžio suvokimo galia.

Kilmingasis, šios “vieningos keturių išminčių šviesos” dar vadinamos “slėpininguoju Vadžrasatvos keliu”. Prisimink [proto prigimtį] atskleidžiančius pamokymus, anksčiau gautus iš savo Mokytojo. Juos atsiminęs įtikėsi sutviskusiomis šviesomis ir atpažinsi jose savo [sąmonę]. Tada nebeliks jokių abejonių – tarytum motina susitiktų su sūnumi arba seni pažįstami vienas kitą prisimintų vos pamatę. Įsitikinęs, jog [šios šviesos] – nekintamas tyros reiškinių esmės Kelias, tu panirsi į nepertraukiamą meditacinį susitelkimą ir, susitapatinęs su didžiąja savaime tobulo žinojimo apimtimi, Palaimos Kūne pasieksi amžiną Budos būvį.

Kilmingasis, vienu metu su Išminčių šviesomis pasirodo “nešvarūs”, iliuziniai šešių sferų švytėjimai: blausiai balsvas dievų [pasaulio] švytėjimas, rausvas – pusdievių, melsvas – žmonių, žalsvas – gyvulių, gelsvas – alkanų dvasių ir dumsus pragarų švytėjimas. [Visi jie] sušvinta kartu su tyromis išminčių šviesomis. Negeisk [blausiųjų švytėjimų], neprisirišk prie jų, ramus išsaugok būseną be minties atramos. Jei išsigąsi tyrųjų išminčių šviesų ir susiviliosi “nešvariais” šešių sansaros sferų švytėjimais, tai įgysi kurios nors iš šešeriopų būtybių kūną ir didžiai vargsi, nebeįstengdamas išplaukti iš sansaros kančių vandenyno.

Kilmingasis, jeigu tu iš Mokytojo negavęs pamokymų bei įvedimo [į savo tikrąją prigimtį], tai baimindamasis dieviškų pavidalų ir spindulių, imi susivilioti “nešvariais” sansaros švytėjimais. Šito nedaryk. Atverk savo širdį tyroms, vaiskiai spindinčioms išminčių šviesoms ir tikėk: “Bhagavanų, Penkių Giminių Sugatų gailestingosios išminčių šviesos čia sutvisko, idant savo atjauta mane išvaduotų. Tad pasikliauju jų Prieglobsčiu!”

Negeisdamas, neprisirišdamas prie klaidinančių šešių sferų švytėjimų, sutelk savo siekius į Tėvus–Motinas Penkių Giminių Budas ir melskis:

“Ach, apsinuodijęs penkiais baisiais “nuodais”,

aš klaidžioju sansaroje… Penkių Šeimų

Bhagavanai Budos teveda mane

keturių vieningų išminčių vaiskios šviesos keliu,

o penkios dangiškosios Motinos

sekdamos tesergėja. Prašau

išgelbėti nuo nešvarių švytėjimų šešių,

iš bardo baisaus bei pavojingo tako išvaduoti

ir palydėt ligi penkių Tyrųjų Žemių!”

Šitaip melsdamasis [viskame] atpažinsi savo [sąmonės] šviesą ir su ja susitapatinęs pasieksi Budos būvį.”

[Septintoji diena]

Vidutinių [gabumų praktikuotojai] tvirto tikėjimo dėka atpažįsta savo tikrąjį “Veidą” ir pasiekia Išsilaisvinimą. [Net negabiesiems] tyros maldos galia padeda užtverti įėjimus į šešių [sferų būtybių] įsčias ir, suvokus keturių vieningų išminčių esmę, slėpiningajame Vadžrasatvos kelyje pasiekti Nušvitimą. Šitaip aiškiai liudijant ramiąsias [dievybes], daugelis susivokę išsilaisvina.

Tačiau blogiausieji: žmonių sferoje visai Dharma netikėję piktadariai, nevykdžiusieji [tantrinių] įsipareigojimų ir kiti karmos apkvailintieji nieko neįstengia net mokomi – toliau keliauja “žemyn”.

Septintąją dieną [nesusivokusį mirusįjį] pasitinka iš tyros Dangiško Džiaugsmo [sferos atkeliavę] dieviškieji pažinimo saugotojai (vidjadharos), ir tuo pat metu [iki jo] nusidriekia gyvulių [pasaulio] švytėjimo takas, sukurtas tamsumo, paklydimo.

Velionis vėl pašaukiamas vardu ir mokomas:

“Kilmingasis, atidžiai klausykis. Septintąją dieną suspindi penkiaspalvė visiškai tyrų polinkių šviesa, ir iš Dangiško Džiaugsmo Žemės tavęs pasitikti atkeliauja dieviškieji vidjadharos.

Vaivorykštinės aureolės apgaubtas, [vidjadharų Mandalos] centre apkabintas raudonos dakinės pasirodo aukščiausiasis visiškai subrendusios [dvasios] vidjadhara Lotoso Šokio Viešpats (Padmanartešvara), kurio šokantis kūnas skleidžia penkių spalvų šviesą. Iškeltose rankose jis laiko lenktą ritualinį peilį ir kraujo sklidiną kaukolę, jo žvilgsnis įsmeigtas į dangų.

Mandalos rytuose apsireiškia vidjadhara Lygmenų Esybė (Bhūmisthina) – baltos spalvos, šviesiai besišypsantis. Baltos dakinės apkabintas jis šoka, iškeltose rankose laikydamas lenktą ritualinį peilį ir kraujo sklidiną kaukolę. Jo žvilgsnis įsmeigtas į dangų.

Mandalos pietuose pasirodo vidjadhara Gyvenimo Valdovas (Ajurvaša) – geltonos kūno spalvos, gražus, apkabintas geltonos dakinės. Jis šoka, iškeltose rankose laikydamas lenktą ritualinį peilį ir kraujo sklidiną kaukolę. Jo žvilgsnis įsmeigtas į dangų.

Mandalos vakaruose apsireiškia Didžiojo Simbolio (Mahamudra) vidjadhara. Raudonas, šviesiai besišypsantis, raudonos dakinės apkabintas jis šoka, iškeltose rankose laikydamas lenktą ritualinį peilį ir kraujo sklidiną kaukolę. Jo žvilgsnis įsmeigtas į dangų.

Mandalos šiaurėje pasirodo Savaime Atsiradęs (Nirabhoga) vidjadhara – žalias, piktos veido išraiškos ir kartu besišypsantis, apkabintas žalios dakinės. Iškeltose rankose laikydamas lenktą ritualinį peilį ir kraujo sklidiną kaukolę, jis šoka, į dangų įsmeigęs žvilgsnį.

Vidjadharas, pažinimo saugotojus, supa aibė dakinių – aštuonerių kapinių, keturių Giminių, trijų sferų, dešimties šalių ir dvidešimt keturių šventųjų vietų, – [dvasios] karžygiai ir karžygės, dieviškieji tarnai (gingai) ir tikėjimo sargai (dharmapalos). Visi jie pasipuošę šešeriopais kaulo papuošalais, laiko šlaunikaulio trimitus, kaukolių būgnus, žmogaus odos vėliavas, baldakimus, kaspinus, žmogaus [taukų] smilkalus ir begalę įvairiausių muzikos instrumentų, kurių garsai pripildo, virpina, purto visas pasaulio sferas; muzika pasidaro tokia garsi, kad vos nesprogsta galva. Šokdamos įvairiausius šokius, [visos dievybės] svetingai pasitinka [tantrinių] įsipareigojimų vykdytojus ir artinasi nubausti jų laužytojus.

Kilmingasis, iš penkių vidjadharų širdžių tvyksteli ir tavo širdin sminga Prigimtinės Išminties penkiomis spalvomis švytintys visiškai tyrų polinkių spinduliai, primenantys spalvotų siūlų virveles, virpantys, banguojantys, vaiskūs, ryškūs, akinančiai žėrintys, nepakenčiami akims.

Kartu su Išminčių Šviesomis pasirodo blausiai žalsvas gyvulių [pasaulio] švytėjimas.

Dėl savo klaidinančių [karmos] polinkių išsigandęs penkių spalvų Šviesų, [nori] sprukti, o blausus gyvulių pasaulio švytėjimas tave traukia. Nebijok ryškiai spindinčių penkių spalvų Šviesų. Atpažink jose savo pirmapradę išmintį.

Iš Šviesų sklinda natūralūs Dharmos garsai – stiprūs lyg tūkstantis griaustinių. Jie dunda, gaudžia, aidi, lydimi ryškių tvykstelėjimų. Nebijok jų, nebėk. Atpažink juose savo sąmonės [jėgos] pasireiškimą.

Neprisirišk prie blausiai žalsvo gyvulių [pasaulio] švytėjimo, nesileisk masinamas. Jo priviliotas gimsi tamsumo apniktų gyvulių sferoje ir kęsi begalines bukumo, nebylumo, išnaudojimo, mušimo kančias. Ir nebebus galimybės išsilaisvinti. Taigi nepasiduok šio [švytėjimo] traukai. Tikėk vaiskiai spindinčiomis penkiomis Šviesomis ir, sutelkęs siekius į Bhagavanus pažinimo saugotojus, dieviškuosius Mokytojus, galvok: “Vidjadharos su dvasios karžygiais ir dakinėmis, atvykę manęs palydėti į dangaus sferas, jūs žinote, jog tokios būtybės kaip aš, nesukaupusios dvasios nuopelnų, iki šios dienos negalėjo, nors ir stengėsi, savo gailestingumu išgelbėti trijų laikų Sugatų[xxii] Penkių Giminių dievybės. Esu apgailėtinas. Pažinimą saugančios dievybės, nuo šiol nepalikite manęs! Prašau griebti mane savo atjautos kabliu ir tuoj pat vesti į tyrą Dangiško Džiaugsmo pasaulį!”

Susitelkęs į tokias mintis melskis:

“Ach, dieviškųjų vidjadharų dėmesio prašau!

Didžiai mylėdami mane, veskite Keliu!

Dėl savo [karmos] polinkių blogų

aš klaidžioju sansaroje…

Te dvasios karžygiai ir vidjadharos veda

prigimtinės išminties

vaiskios šviesos keliu mane,

o dakinės, puikiausios Motinos,

sekdamos tesergėja. Prašau

išgelbėt iš bardo baisaus bei pavojingo tako

ir lig tyrosios Dangiškosios Sferos palydėti!”

Šitaip karštai melsdamasis tu tikrai panirsi į dieviškųjų vidjadharų širdžių šviesą ir atgimsi tyroje Dangiško Džiaugsmo sferoje.”

Visi gėrio draugai šitaip mokomi būtinai išsilaisvina. Ir net blogus [karmos] polinkius turintieji tikrai išsivaduoja.

“Didžiojo Išsilaisvinimo klausantis” [1–sis tekstas] – Mirties prieangyje [spindinčios] vaiskiosios šviesos liudijimas ir Esmės bardo [pasirodančių] ramiųjų [dievybių] pristatymas baigtas.

Ithi gja gja gja!

[2–asis tekstas]

NIRŠIŲJŲ DIEVYBIŲ PASIRODYMAS

[Aštuntoji diena]

Dabar apibūdinsiu niršiųjų [dievybių] pasirodymą [Esmės] bardo [būvyje].

Ankstesniame ramiųjų [dievybių pasirodymo] tarpsnyje buvo septyni etapai. Nuosekliai mokant [mirusįjį], vedant tais [etapais], jų viename ar kitame [velionis] pasiekia Išsilaisvinimą. Šitaip išsilaisvinusiųjų – begalinė daugybė.

Tačiau, nors jų aibė, yra daug būtybių, [susikūrusių] ypač blogą karmą, susitepusių didžiulėmis nedorybėmis, ilgai klupdavusių prieš [blogus] polinkius. Jų nežinojimo bei iliuzijų ratas nesibaigia, nemąžta. Nors ir išsamiai mokytos, jos neišsilaisvina, keliauja “žemyn”.

Tokiems [mirusiesiems] – po to, kai juos pasitinka ramiosios dievybės, vidjadharos bei dakinės, – pasirodo penkiasdešimt aštuonios kraują geriančios, liepsnų [apgaubtos] niršiosios dievybės – kitokie ramiųjų dievybių pasireiškimai, nepanašūs į ankstesniuosius.

Toks yra niršiųjų [dievybių pasirodymo] tarpsnis, kuriame apima baimė, išgąstis, siaubas, ir darosi vis sunkiau susivokti. Neįgijus gryno suvokimo (Budrumo) tvirtybės, sukamasi apalpimų rate, bet jei [sugebama] nors truputį palaikyti [Budrumą], tai [šiame tarpsnyje] išsilaisvinti lengva. Kodėl gi? Todėl, kad pasirodant gąsdinantiems, siaubingiems regėjimams, sąmonė nustoja blaškytis, budriai susitelkia.

Jeigu tuo metu negaunami tokie pamokymai kaip šie, tai žinios, nors ir bekraštės lyg vandenynas, nepagelbėja. Netgi išprusę dorovės sergėtojai ir didūs filosofijos mokytojai šioje stadijoje pasiklysta ir nieko neatpažinę [būna priversti toliau] klajoti sansaroje. O paprastos būtybės – juo labiau. Sprukdamos nuo baisių, gąsdinančių, siaubingų [pavidalų], jos įpuola į nelaimingąsias sferas ir kenčia.

Tačiau net negabiausias Slaptąją Mantrą[xxiii] praktikavęs jogas, vos pamatęs kraują geriančiąsias dievybes (herukus), atpažįsta jose savo jidamus, tarsi būtų sutikęs senus pažįstamus, ir, tikėjimo dėka su jais susitapatinęs, pasiekia Budos būvį. Todėl herukų pavidalų meditavimas [gyvenant] žmonių pasaulyje, aukojimas [šioms egoizmo kraują geriančioms dievybėms], jų šlovinimas arba nors paveikslų, statulėlių regėjimas tikrai leidžia šiame [tarpsnyje] atpažinti jas apsireiškiančiuose pavidaluose ir išsilaisvinti.

Mirus išprususiems dorovės sergėtojams ir filosofijos mokytojams, nors ir uoliai praktikavusiems bei aiškinusiems Dharmą, jų palaikuose [dažnai] neaptinkama relikvijų, “perliukų”[xxiv], nepasirodo vaivorykštės ir kiti [didžių pasiekimų] ženklai. Taip atsitinka todėl, kad gyvendami jie nesuprato Slaptosios Mantros, smerkė, neigė ją ir nepažino Slaptosios Mantros dievybių. Taigi, šioms apsireiškus bardo būvyje, tokie [mirusieji] jų neatpažįsta. Staiga pamatę anksčiau neregėtus pavidalus, jie palaiko šiuos priešais ir, užsiplieskę neapykanta, keliauja į nelaimingąsias sferas. Štai kodėl netgi puikūs dorovės saugotojai ir filosofai, nepraktikavę Slaptosios Mantros, [mirę] nepalieka po savęs relikvijų, “perliukų”, neparodo vaivorykščių ir kitokių Ženklų.

O net menkiausias Slaptosios Mantros pasekėjas, galbūt šiurkščiai elgęsis, neišprusęs, nepadoriai gyvenęs, netgi nemokėjęs praktikuoti Slaptosios Mantros mokymų, šioje stadijoje pasiekia Išsilaisvinimą – vien dėl to, kad blogai nežiūrėjo į Slaptąją Mantrą, neabejojo ja, tikėjo. Nors žmonių pasaulyje jis ir negražiai elgėsi, jam mirus pasirodo relikvijos, “perliukai”, [dievybių] atvaizdai palaikuose, vaivorykštė arba koks nors kitas Ženklas. Todėl, kad Slaptosios Mantros [mokymai] turi labai stiprią palaiminimo galią.

Vidutinių ir aukštesnių gabumų Slaptosios Mantros jogams, praktikavusiems Sukūrimo ir Užbaigimo [pakopas], kartojusiems [dievybės] širdies mantrą ir kitokias praktikas vykdžiusiems, nereikia klajoti Esmės bardo būvyje. Vos užgesus kvėpavimui, juos pasitinka Pažinimo saugotojai (vidjadharos), dakai, dakinės bei kitos [dievybės] ir nuveda į tyrą Dangaus Džiaugsmo sferą. Tai liudija pragiedrėjęs, nušvitęs dangus, [kūno] ištirpimas vaivorykštinėje šviesoje, gėlių lietus, smilkalų kvapas, danguje skambantys muzikos garsai, relikvijų, “perliukų”, [dievybių] atvaizdų apsireiškimas palaikuose ir kitokie Ženklai.

Taigi dorovės sergėtojams, [Mokymo] skelbėjams, įsipareigojimų nevykdžiusiems tantristams ir visiems paprastiems žmonėms [po mirties] gali padėti tik šis “Didysis Išsilaisvinimas klausantis [pamokymų]”.

Didžiojo Tobulumo (Dzogčeno) pasekėjai ir galingi medituotojai, praktikavę Didįjį Simbolį (Mahamudrą) bei kitus [tantrinius mokymus], Mirties prieangio tarpsnyje atpažįsta vaiskiąją šviesą ir pasiekia Dharmakają. Tad jiems šio Tiodolo skaityti nereikia.

Kurie vaiskiąją šviesą atpažįsta Mirties prieangyje, tie pasiekia Tikrosios Prigimties Kūną. Atpažinusieji ją šiame Esmės bardo būvyje, pasirodžius ramiosioms ar niršiosioms [dievybėms], pasiekia Palaimos Kūną. O tie, kurie [savo sąmonės vaiskiąją šviesą] atpažįsta Tapsmo tarpsnyje, – pasiekia [Išsilaisvinimą] Pasireiškimo Kūne arba, blogiausiu atveju, gimsta rojaus sferose ir, sutikę šį mokymą, kitame gyvenime tęsia Dharmos praktiką.

Todėl šis “Didysis Išsilaisvinimas klausantis” yra mokymas, leidžiantis išsilaisvinti nemedituojant, vien klausantis nušvitimo Dharmos; mokymas, slaptu keliu vedantis nedorėlius; mokymas, padedantis nedelsiant atskirti įvairius [dalykus]; gili Dharma, akimirksniu [atvedanti] į tobulą nušvitimą. Jos mokomos būtybės neįpuola į nelaimingąsias sferas.

Garsiai skaitykite šį [“Išsilaisvinimą klausantis” (Tiodolą)] ir “Išsilaisvinimą prisegimu” (Tagdolą)[xxv]. Tai primins auksinę mandalą su turkio inkrustacija.

Apsakęs Tiodolo reikalingumą, supažindinsiu su niršiųjų [dievybių] pasirodymo tarpsniu.

Velionis vėl tris kartus pašaukiamas vardu ir mokomas:

“Kilmingasis, įdėmiai klausykis! Anksčiau tu buvai ramiųjų [dievybių] pasirodymo tarpsnyje, bet jų neatpažinai, taigi lig šiol esi priverstas klaidžioti. Dabar, aštuntąją dieną, tau apsireikš kraują geriančios niršiosios dievybės. Susitelkęs atpažink jas!

Kilmingasis, štai iš tavo smegenų gelmės (centro) išniręs aiškiai pasirodo šlovingasis Buda Herukas: tamsiai rudas, trigalvis, šešiarankis, plačiai išžergęs keturias kojas. Jo dešinysis veidas baltas, kairysis – raudonas, vidurinysis – tamsiai rudas. Kūnas liepsnoja žaižaruojančia ugnimi. Nirtingai spokso devynios baisios akys. Antakiai švytruoja lyg žaibai. Iltys spindi tartum varis. [Herukas] kvatoja “a la la ha ha!” ir garsiai švilpia “šūūū..!” Jo gelsvai raudoni plaukai stovi piestu, liepsnoja. Galvas puošia saulės, mėnuliai, juodos gyvatės ir kaukolės. Šešių rankų dešinėje viršutinėje jis laiko ratą, vidurinėje – karo kirvį, apatinėje – kardą; kairėje viršutinėje – varpelį, vidurinėje – plūgą ir apatinėje – kaukolę. Dieviškoji palydovė Buda Krodhišvarė dešine ranka apkabinusi [Heruko] kaklą, o kaire – prie jo lūpų priglaudusi kraujo [sklidiną] kriauklę[xxvi].

Iš [Buda Heruko] gerklės sklinda dundenantis gomurinis garsas, stiprus tarytum griaustinis. Jo plaukai, iš kurių styro žaižaruojantis vadžras, apimti Išminties liepsnų. Vienas [dvi kojas] ištiesęs, kitas – sulenkęs, jis stovi ant Garudos laikomo sosto.

Neišsigąsk, nebijok jo, nesibaimink. Atpažink jame savo gryną sąmonę. Šis [Herukas] – tavo jidamas, dievybė globėja. Nebijok! Iš tikrųjų jis yra Bhagavanas Vairočana su dieviškąja palydove. Nesibaimink! Juos atpažinęs tuoj pat išsilaisvinsi.”

Šitaip mokomas, [mirusysis] atpažįsta savo jidamą ir su juo susitapatinęs pasiekia Budos būvį Palaimos Kūne.

[Devintoji diena]

Bet jeigu jis išsigandęs sprunka, neatpažinęs [jidamo], tai devintąją dieną jį pasitinka Kraujo Gėrėjas iš Vadžros Giminės.

Tada velionis vėl pašaukiamas vardu ir mokomas:

“Kilmingasis, įdėmiai klausykis. Štai iš tavo smegenų rytinės dalies išnirusi apsireiškia kraują gerianti Vadžros Giminės [Dievybė] – Bhagavanas Vadžra Herukas: tamsiai mėlynas, trigalvis, šešiarankis, plačiai išžergęs keturias kojas. Jo dešinysis veidas baltas, kairysis – raudonas, vidurinysis – mėlynas. Šešių rankų dešinėje viršutinėje jis laiko vadžrą, vidurinėje – kaukolę, apatinėje – karo kirvį; kairėje viršutinėje – varpelį, vidurinėje – kaukolę ir apatinėje – plūgą. Dieviškoji palydovė Vadžra Krodhišvarė dešine ranka apkabinusi [Heruko] kaklą, o kaire – prie jo lūpų priglaudusi kraujo [sklidiną] kriauklę.

Neišsigąsk, nebijok jo, nesibaimink. Iš tikrųjų jis yra Bhagavanas Vadžrasatva su dieviškąja palydove. Nebijok, tikėk jais! Juos atpažinęs tuoj pat išsilaisvinsi.”

Šitaip mokomas, [mirusysis] atpažįsta savo dievybę globėją ir su ja susitapatinęs tampa Buda.

[Dešimtoji diena]

Tačiau tas, kurio [protą] aptemdžiusi labai [bloga] karma, išsigąsta ir neatpažinęs [savo jidamo] sprunka. Dešimtąją dieną jį pasitinka Kraujo Gėrėjas iš Ratnos Giminės.

Tada velionis vėl pašaukiamas vardu ir mokomas:

“Kilmingasis, įdėmiai klausykis. Dešimtąją dieną iš tavo smegenų pietinės dalies išnirusi pasirodo kraują gerianti Ratnos Giminės [Dievybė] – Ratna Herukas: tamsiai geltonas, trigalvis, šešiarankis, plačiai išžergęs keturias kojas. Jo dešinysis veidas baltas, kairysis – raudonas, vidurinysis – tamsiai geltonas, žaižaruojantis. Šešių rankų dešinėje viršutinėje jis laiko brangakmenį, vidurinėje – khatvangą[xxvii], apatinėje – vėzdą; kairėje viršutinėje – varpelį, vidurinėje – kaukolę ir apatinėje – trišakį. Dieviškoji palydovė Ratna Krodhišvarė dešine ranka apkabinusi [Heruko] kaklą, o kaire – prie jo lūpų priglaudusi kraujo [sklidiną] kriauklę.

Neišsigąsk, nebijok jo, nesibaimink. Atpažink jame savo gryną sąmonę. Šis [Herukas] – tavo dievybė globėja. Nebijok! Iš tikrųjų jis yra Bhagavanas Ratnasambhava su savo dieviškąja palydove. Tikėk jais! Juos atpažinęs tuoj pat išsilaisvinsi.”

Šitaip mokomas, [mirusysis] atpažįsta savo jidamą ir su juo susitapatinęs tampa Buda.

[Vienuoliktoji diena]

Tačiau, nors ir pamokytas, blogų polinkių apsėstasis išsigąsta, sprunka šalin; neatpažindamas [Heruko kaip] savo jidamo, regi jame mirusiųjų valdovą Jamą. Vienuoliktąją dieną [tokį mirusįjį] pasitinka kraują geriančių Padmos Giminės dievybių [pora].

Tada vėl velionis pašaukiamas vardu ir mokomas:

“Kilmingasis, vienuoliktąją dieną, išniręs iš tavo smegenų vakarinės dalies, aiškiai apsireiškia kraują geriantis Padmos Giminės Bhagavanas – Padma Herukas su palydove: tamsiai raudonas, trigalvis, šešiarankis, plačiai išžergęs keturias kojas. Jo dešinysis veidas baltas, kairysis – mėlynas, vidurinysis – tamsiai raudonas, žaižaruojantis. Šešių rankų dešinėje viršutinėje jis laiko lotosą, vidurinėje – khatvangą, apatinėje – kuoką; kairėje viršutinėje – varpelį, vidurinėje – kraujo sklidiną kaukolę ir apatinėje – būgnelį. Dieviškoji palydovė Padma Krodhišvarė dešine ranka apkabinusi [Heruko] kaklą, o kaire – prie jo lūpų priglaudusi kraujo [sklidiną] kriauklę.

Neišsigąsk, nebijok jo, nesibaimink. Džiaukis! Atpažink jame savo gryną sąmonę. [Herukas] – tavo dievybė globėja. Nebijok! Iš tikrųjų jis yra Bhagavanas Amitabha su dieviškąja palydove. Tikėk jais! Atpažinęs juos tuoj pat išsilaisvinsi.”

Šitaip mokomas, [mirusysis] atpažįsta savo dievybę globėją ir su ja susitapatinęs tampa Buda.

[Dvyliktoji diena]

Bet jeigu, nors ir pamokytas, blogų polinkių vedamas [mirusysis] išsigąsta ir sprunka, neatpažinęs savo jidamo, tai dvyliktąją dieną pasirodo kraują geriančių Karmos Giminės dievybių [pora] – kartu su deivėmis gaurėmis, raganomis, vartų sargėmis ir valdovėmis (išvarėmis)[xxviii]. Jų neatpažindamas [mirusysis] labai išsigąsta.

Taigi velionis vėl pašaukiamas vardu ir mokomas:

“Kilmingasis, išaušus dvyliktajai dienai, išniręs iš tavo smegenų šiaurinės dalies, aiškiai pasirodo kraują geriantis Karmos Giminės Bhagavanas – Karma Herukas su palydove – tamsiai žalias, trigalvis, šešiarankis, plačiai išžergęs keturias kojas. Jo dešinysis veidas baltas, kairysis – raudonas, vidurinysis – tamsiai žalias, nirtulingas. Šešių rankų dešinėje viršutinėje jis laiko kardą, vidurinėje – khatvangą, apatinėje – kuoką; kairėje viršutinėje – varpelį, vidurinėje – kaukolę ir apatinėje – plūgą. Dieviškoji palydovė Karma Krodhišvarė dešine ranka apkabinusi [Heruko] kaklą, o kaire – prie jo lūpų priglaudusi kraujo [sklidiną] kriauklę.

Neišsigąsk, nebijok jo, nesibaimink. Atpažink jame savo gryną sąmonę. Šis [Herukas] – tavo jidamas. Nesigąsčiok! Iš tikrųjų jis yra Bhagavanas Amoghasidhis. Pajusk pagarbų tikėjimą juo! Jį atpažinęs tuoj pat išsilaisvinsi.”

Šitaip mokomas, [mirusysis] atpažįsta savo dievybę globėją ir su ja susitapatinęs pasiekia Budos būvį.

[Klausydamasis] Mokytojo žodžių, pasirodančiuose regėjimuose jis atpažįsta savo grynos sąmonės [apraiškas] ir atsikrato [išgąsčio] – panašiai kaip žmogus, supratęs, jog jo matomas liūtas tėra iškamša. Juk nežinant, kad liūto iškamša tėra iškamša, apima baimė. O kai kitas žmogus padeda suprasti tiesą, tai klaida suvokiama ir baimės atsikratoma. Taip ir šiuo atveju: kai [mirusiajam] pasirodo kraują geriančios dievybės milžiniškais kūnais, galūnėmis ir galvomis, užstojančios visą dangų, jis išsigąsta. Tačiau tik išgirdęs pamokymus, [velionis] tose [dievybėse] atpažįsta savo sąmonės pasireiškimus arba savuosius jidamus. Vaiskioji šviesa, kurią gyvenant atskleidė Mokytojas, ir dabar pasirodžiusi prigimta vaiskioji šviesa susitinka tarytum motina su sūnumi. Sušvinta savaime išvaduojantis savo grynos sąmonės aiškumas, kurį [mirusysis] sutinka tarytum seną draugą ir išsilaisvina.

Bet jeigu žmogus, nors ir doras, nepaklauso šių pamokymų, jis turi grįžti į sansarą ir toliau klaidžioti. Tada iš jo smegenų išnirusios pasirodo aštuonios niršiosios gaurės ir raganos su įvairių [gyvūnų] galvomis.

Velionis vėl pašaukiamas vardu ir mokomas:

“Kilmingasis, įdėmiai klausykis. Štai išnirusi iš tavo smegenų rytinės dalies, apsireiškia balta Gaurė, dešinėje [rankoje] laikanti lavono “vėzdą”, o kairėje – kraujo sklidiną kaukolės dubenį. Neišsigąsk! Iš pietinės [smegenų dalies išlindusi] pasirodo geltona Čaurė, laikanti įtemptą lanką su strėle; iš vakarinės – raudona Pramoha, laikanti jūrų pabaisos “vėliavą”, o iš šiaurinės – juoda Vetalė, laikanti vadžrą ir kraujo sklidiną kaukolės dubenį. Iš pietrytinės [smegenų dalies] išnyra oranžinė Pukasė, dešinėje [rankoje] laikanti žarnas, o kaire [ranka] kišanti jas savo gerklėn. Iš pietvakarinės [smegenų dalies] išlenda tamsiai žalia Gasmarė, dešinėje [rankoje] laikanti kraujo sklidiną kaukolę, o kaire [ranka] jį vadžru maišanti ir įnirtingai gerianti. Iš šiaurės vakarų [dalies] iššoka šviesiai geltona Čandalė, per petį persimetusi lavoną, dešine ranka išplėšusi jo širdį, o kaire jį [kišanti gerklėn ir] ryjanti. Iš šiaurės rytų [dalies] išlenda tamsiai mėlyna Šmašanė, nutraukusi lavono galvą ir jį visą ryjanti.

Nebijok šių aštuonių pagrindinių vietų gaurių, išnirusių iš tavo smegenų ir apsupusių penkis Herukus!

Kilmingasis, po to apsireiškia aštuonios [šventųjų] žemių raganos.

Štai iš rytų pasirodo tamsiai ruda Simhamukha su liūto galva, prie krūtinės sukryžiavusi rankas, gerklėn įsikišusi lavoną ir purtanti gaurus. Iš pietų išnyra raudona Vjaghrimukha su tigro galva, sukryžiavusi rankas, išverstomis akimis spoksanti ir šiepianti iltis. Iš vakarų apsireiškia [juoda] Šrigalamukha su lapės galva, dešinėje [rankoje] laikanti žarnas ir skustuvą, o kaire – žarnas kišanti burnon ir laižanti jų kraują. Iš šiaurės atsiranda tamsiai mėlyna Švanamukha su vilko galva, abiem rankomis plėšianti lavoną ir spoksanti išverstomis akimis. Iš pietryčių pasirodo baltutėlė Gridhramukha su grifo galva, ant peties nešanti lavoną ir laikanti skeletą. Iš pietvakarių išnyra tamsiai raudona Kankamukha su peslio galva, per petį persimetusi lavoną. Iš šiaurės vakarų apsireiškia juoda Kakamukha su varno galva, kairėje rankoje laikanti kaukolę, o dešinėje – kardą, ryjanti plaučius ir širdį. Iš šiaurės rytų pasirodo mėlyna Ulūkamukha su pelėdos galva, dešinėje [rankoje] laikanti vadžrą, o kairėje – kardą, ryjanti mėsą.

Nebijok šių aštuonių [šventųjų] žemių raganų, išnirusių iš tavo smegenų ir apsupusių penkis Herukus! Visuose pasirodančiuose pavidaluose atpažink savo grynos sąmonės jėgos apraiškas.

Kilmingasis, taip pat išnirusios iš tavo smegenų, [dabar] pasirodys keturios vartų sargės. Atpažink [tikrąją jų prigimtį].

Štai, išnirusi iš tavo smegenų rytinės [dalies], apsireiškia balta Ankuša su tigro galva, [dešinėje rankoje laikanti kablį], o kairėje – kraujo sklidiną kaukolę. Iš pietinės [dalies] išnyra geltona Paša su kiaulės galva, laikanti kilpinę, iš vakarinės – raudona Šringkhala su liūto galva, laikanti grandinę, o iš šiaurinės – žalia Ghanta su gyvatės galva, laikanti varpelį. Šios vartų sargės išnyra iš tavo smegenų ir pasirodo tau. Atpažink jose savo jidamus.

Kilmingasis, šią trisdešimtį niršių kraują geriančių dievybių apsups, išnirusios iš tavo smegenų, dvidešimt aštuonios valdovės (išvarės) su įvairiomis galvomis, laikančios įvairius daiktus. Neišsigąsk jų! Visuose pavidaluose atpažink savaime pasireiškiančią savo gryną sąmonę. Ypač šiuo svarbiu metu prisimink savo Lamos pamokymus.

Kilmingasis, štai iš rytų pasirodo tamsiai ruda Rakšasė (“Demonė”) su jako galva, laikanti kaukolę[xxix], rausvai geltona Brahmė (“Tyroji”) su gyvatės galva, laikanti lotosą, šviesiai žalia[xxx] Mahadevė (“Didžioji deivė”) su leopardo galva, laikanti trišakį, mėlyna Lobha (“Godžioji”) su žebenkšties galva, laikanti ratą, raudona Kumarė (“Jaunoji”) su rudojo lokio galva, laikanti trumpakotę ietį, ir balta Indrė su juodojo lokio galva, laikanti žarnos kilpinę. Nebijok šių šešių rytų [šalies] joginių, išnirusių iš tavo smegenų!

Kilmingasis, iš pietų pasirodo geltona Ratė (“Džiaugsmas”) su šikšnosparnio galva[xxxi], laikanti skustuvą, raudona Šantė (“Ramybė”) su jūrų pabaisos (makaros) galva, laikanti ąsotėlį, raudona skorpionagalvė Amrita (“Nektaras”), laikanti lotosą, raudona Čandra (“Mėnulis”) su sakalo galva, laikanti vadžrą, tamsiai žalia Danda[xxxii] (“Kuoka”) su lapės galva, laikanti vėzdą, ir tamsiai geltona tigragalvė Rakšasė, laikanti kraujo sklidiną kaukolę. Nebijok šių šešių pietų [šalies] joginių, tau apsireiškusių, išnirusių iš smegenų!

Kilmingasis, iš vakarų pasirodo žalsvai rusva Bhakšinė[xxxiii] (“Ryjikė”) su grifo galva, laikanti vėzdą, raudona arkliagalvė Ratė (“Linksmuolė”), laikanti didelį lavoną, raudona[xxxiv] Mahabalė (“Stipruolė”) su erelio galva, laikanti vėzdą, geltona Rakšasė su šuns galva, laikanti deimantinį skustuvą, raudona Kama (“Aistruolė”) su lukučio[xxxv] galva, laikanti įtemptą lanką, ir žalia elniagalvė Vasurakša (“Turtų sargė”), laikanti ąsotėlį. Nebijok šių šešių apsireiškusių vakarų [šalies] joginių, išnirusių iš tavo smegenų!

Kilmingasis, iš šiaurės pasirodo mėlyna Vajudevė[xxxvi] (“Vėjo deivė”) su gyvatės galva[xxxvii], iškėlusi vėliavą, raudona Narinė (“Laumė”) su kalnų ožio galva, laikanti kuoką, juoda kiauliagalvė Varahė (“Kiaulė”), laikanti ilčių [vėrinio] kilpinę, raudona varnagalvė Vadžra[xxxviii], laikanti kūdikio lavoną, tamsiai žalia drambliagalvė Mahahastinė[xxxix] (“Ilgastraublė”), laikanti kuoką[xl], gerianti kraują, ir mėlyna Varunadevė[xli] (“Vandens deivė”) su gyvatės galva, laikanti gyvatės kilpinę. Nebijok šių apsireiškusių šešių šiaurės joginių, išnirusių iš tavo smegenų.

Kilmingasis, dabar iš tavo smegenų išnirs ir apsireikš keturios vartus saugančios joginės.

Štai iš rytų pasirodo Vadžravarahė[xlii] (“Deimantinė kiaulė”) su gegutės galva, laikanti kablį, iš pietų – Pitavadžra (“Geltona vadžra”) su ožkos galva, laikanti kilpinę, iš vakarų – liūtagalvė Raktavadžra (“Raudona vadžra”), laikanti grandinę, iš šiaurės – Kalašjamalavadžra (“Tamsiai Žalia Vadžra”) su gyvatės galva, laikanti varpelį. Nebijok šių keturių vartus saugančių joginių, apsireiškusių, išnirusių iš tavo smegenų!

Atpažink šiose dvidešimt aštuoniose valdovėse (išvarėse) niršių dieviškųjų Herukų pavidalų energijos savaimines apraiškas.

Kilmingasis, atpažink ramiosiose dievybėse Tikrosios Prigimties Kūno tuštumos apraiškas. Atpažink niršiosiose dievybėse Tikrosios Prigimties Kūno aiškumo pasireiškimus.

Šiuo metu, kai iš tavo smegenų išnirusios apsireiškė penkiasdešimt aštuonios kraują geriančios dievybės, visose jose atpažinęs savo sąmonės švytėjimą, tuoj pat su jomis susitapatinęs pasieksi Budos būvį.

Kilmingasis, jeigu neatpažinsi šių kraują geriančių dievybių, iš baimės įgrimsi į dar didesnes kančias. Jos visos tau atrodys kaip Mirusiųjų Valdovai, ir tu, apimtas išgąsčio, siaubo, apalpsi, imsi regėti demonus, ir būsi pasmerktas toliau klaidžioti sansaroje. O jei jų nebijosi, neišsigąsi, klaidžioti nebeteks.

Kilmingasis, nors patys didžiausi šių ramiųjų ir niršiųjų dievybių kūnai uždengia visą dangų, vidutiniai – prilygsta Meru kalnui, o mažiausi – tokio dydžio, kaip aštuoniolika žmonių, jų nebijok. Viskas, ką [dabar] regi, pasirodo kaip šviesa ir pavidalai. Jeigu visose šiose šviesose ir formose atpažinsi savo grynos sąmonės spindėjimą, tu, su jomis susitapatinęs, pasieksi Budos būvį.

Sūnau, net ir baisiausiuose regėjimuose tu įžvelk savo [sąmonės] pasireiškimus ir jų nebijok. Atpažink juose vaiskiąją šviesą – prigimtą savo [sąmonės] spindėjimą ir tuo pat metu tikrai pasieksi Prabudimą.

Kaip tik dabar akimirksniu gali būti pasiektas Budos būvis. Atsimink tai.

Kilmingasis, jeigu dabar nesusivoksi ir išsigąsi, visos ramiosios dievybės virs juodais Mahakalomis, o visos niršiosios – mirusiųjų valdovais, Dharmaradžomis. Tavo regėjimai virs demonais, taigi toliau klaidžiosi sansaroje.

Kilmingasis, jeigu [dievybėse] neatpažinsi savo vizijų, tu gali žinoti visas sūtras bei tantras ir būti kalpą[xliii] praktikavęs Dharmą, vis tiek nepasieksi Prabudimo. O jei [dievybėse] atpažinsi savo regėjimus, Budos būviui pasiekti pakaks vieno patarimo ar net žodžio.

Jei [savo vizijų] neatpažįsti vos tik tau mirus, jos Esmės tarpsnyje pasirodo mirties valdovo, Dharmaradžos, pavidalais. Didžiausi jų kūnai – tokie, kad uždengia visą dangų; vidutiniai dydžiu prilygsta Meru kalnui; jie pripildo visatą. Viršutiniais dantimis jie prikandę apatines lūpas; jų akys “stiklinės”, plaukai viršugalvyje surišti į kuodą. [Mirties valdovų] pilvai didžiuliai, kaklai ploni. Jie laiko kryžiais puoštą medinę lentelę (mirties simbolį) ir, laižydami smegenis, traukdami lavonų galvas bei plėšdami širdis, šaukia “mušk, užmušk!”. Tokių [pavidalų] prisipildo visata.

Kilmingasis, pasirodžius tokiems regėjimams, neišsigąsk, nebijok. Juk tavo kūnas – “dvasinis”, sukurtas tavo karmos pėdsakų. Taigi net jei tave užmuš, suplėšys į gabalus, nemirsi. Iš tikrųjų dabar esi tuštumos apraiška, tad nėra ko baimintis. Šie Mirusiųjų Valdovai yra tavo grynos sąmonės prigimto švytėjimo pasireiškimas. Jie bekūniai. Tuštuma negali sužeisti tuštumos.

Aišku, jog visa, kas pasirodė, tėra tavo grynos sąmonės apraiškos: žinok, kad išorėje [tavo matomos] ramiosios, niršiosios, kraują geriančios [dievybės], įvairios jų galvos, skleidžiami vaivorykštiniai spinduliai, siaubingi Mirties Valdovo ir kitokie pavidalai nerealūs. Jei tai žinosi, savaime išsilaisvinsi iš visokių baimių ir, susitapatinęs su [visomis dievybėmis], tapsi Prabudusiuoju. Jeigu neatpažįsti jose [savo sąmonės apraiškų], karštai tikėk, kad jos – tavo jidamai, galvodamas: “[Šios dievybės] pavojingame bardo take atėjo manęs pasitikti; pasikliauju jų Prieglobsčiu!”

Prisimink Tris Brangenybes, prisimink savo jidamą, koks jis bebūtų, pašauk jį vardu ir melskis: “Brangusis jidame, aš klaidžioju bardo, skubėk man į pagalbą! Palaikyk mane savo gailestingumu!” Tada pakviesk vardu savo Mokytoją ir taip pat melskis: “Aš klaidžioju bardo, skubėkite man į pagalbą! Nepalikite manęs savo gailestingumu!”

[Po to kvieskis pagalbon] herukus, karštai melsdamasis:

“Dėl savo [karmos] polinkių blogų

aš klaidžioju sansaroje. Ramieji

ir niršieji Bhagavanai

teveda mane šviesos keliu, kuris

išvaduoja nuo baisių, siaubingų

čia apsireiškiančių pavidalų,

o niršiosios Erdvės valdovės

sekdamos tesergėja. Meldžiu

iš bardo baisaus bei pavojingo tako išvaduoti

ir atvest į tobulojo Budos būvį!

Palikęs mylimus draugus,

vienišas dabar klajoju, ir savaime

apsireiškia man pavidalai tušti.

Budų atjautos galia mane tesaugo

Tarpsnyje nuo išgąsčio ir baimės.

Švytint vaiskiai šviesai Išminčių penkių,

te nebūgštauju ir nebijau,

teatpažįstu savo tikrą prigimtį!

Dabar, kai apsireiškia man ramiųjų ir niršiųjų

dievybių formos, aš tenesibaiminu ir tvirtas tebūnu,

teatpažįstu pomirtinį tarpsnį.

Dėl ankstesnių blogų darbų patirdamas kančias,

savo jidamą prašau iš jų mane išlaisvint!

Kai aidi pirmapradis garsas reiškinių Esmės –

tarytum tūkstantis griaustinių dunda,

tetampa visas jis šešių [šventųjų] skiemenų garsu[xliv]!

Mane, beglobį, karma gainioja. Todėl

Didį Gailestingąjį prašau man Prieglobstį suteikti!

Kada kenčiu aš nuo savųjų karmos polinkių blogų,

tepasireiškia manyje palaimos ir Vaiskios Šviesos samadhi [xlv].

Stichijos penkios tenepasidaro priešiškos,

ir aš teišvystu penkių

Budų Giminių Tyras Žemes!

Šitaip karštai tikėdamas melskis, ir visas tavo išgąstis, baimė išnyks. Labai svarbu nesiblaškyti!”

Šiuos žodžius reikia pakartoti tris arba septynis kartus. Tuo būdu [mirusysis], – koks jis būtų nedoras ir kokią blogą karmą pasėjęs, – negali neišsilaisvinti. Bet jeigu, nepaisant kas dėl jo padaryta, jis nesusivokia, tai [velioniui] teks klajoti Tapsmo bardo, kuris išsamiai bus liudijamas toliau.

Daug ar mažai [velionis] būtų praktikavęs, mirdamas jis patiria baimę ir regi daugybę iliuzijų. Tad nėra jam kito kelio iš jų išsivaduoti, tik šis “Išsilaisvinimas klausantis”. O labai patyrusiems, kai tik jų sąmonė atsiskiria nuo kūno, pasireiškia Esmės kelias.

Kurie gyvendami atskleidė savo grynąjį suvokimą ir yra patyrę, tiems vaiskioji šviesa Mirties prieangyje spindės labai ryškiai. Tad labai svarbu gyvenant vykdyti dvasinę praktiką.

Kurie gyvendami meditavo tantrines dievybes, praktikavo Sukūrimo ir Užbaigimo [pakopas], tie bus labai stiprūs, Esmės bardo būvyje apsireiškiant ramiosioms ir niršiosioms dievybėms. Todėl, kol esi gyvas, ypač svarbu nuolat apmąstyti šį “Išsilaisvinimą klausantis”. Nešiokis jį, skaityk, gilinkis, teisingai mastyk apie jį, skaitydamas tris kartus kasdien, gerai išsiaiškink [Bardo Tiodolo] žodžių prasmę, kad jos nepamirštum net persekiojant šimtui žmogžudžių.

Šis “Didysis išsilaisvinimas klausantis” toks, jog net penkis neatidėliotino atpildo nusikaltimus[xlvi] padaręs žmogus [po mirties] tikrai išsivaduos išgirdęs [Tiodolo mokymą]. Taigi dera jį skaityti didelėms minioms žmonių ir skleisti.

Jei išsyk ir nesuprasta jo prasmė, bardo būvyje sąmonei devyneriopai prašviesėjus, atsimenamas kiekvienas [Bardo Tiodolo] žodis. Todėl teskamba šis [Tiodolas] visų gyvųjų ausyse. Tebūnie skaitomas visų ligonių galvūgalyje, prie mirusiųjų patalo ir visaip skleidžiamas.

Susitikimas su jo [mokymu] – didžiulė laimė. Nesukaupusieji dvasios nuopelnų ir neapsivaliusieji vargiai gali jį sutikti, o sutikę – suprasti. Jį išgirdus pakanka neturėti klaidingų minčių, kad išsivaduotum. Taigi reikia šį [mokymą] labai vertinti. Jis – visų mokymų nektaras.

Čia baigiasi supažindinimas su Esmės bardo – [antrasis skyrius] “Didžiojo Bardo Tiodolo”, kurio pamokymus pomirtiniame tarpsnyje tik išgirdus išsivaduojama ir kurį vien pamačius išsilaisvinama.

*

Jį – Janczės (Auksinės) upės pakrantėje, dievų šokių vietą primenančioje Gampodaro kalno papėdėje – rado vyriausiasis sidho Nidasangjė [dvasios] sūnus – sidhas Karmalingpa. Šis perdavė mokymus savo [dvasios] sūnui Čiojžėlingpai. Vėliau jie pasiekė Guru Surjačandrą, prie kurio kojų aš, Gagadharmasamudra, jų pagarbiai klausiausi.

“Didžiojo išsilaisvinimo pomirtiniame tarpsnyje klausantis [pamokymų]” [3–asis tekstas] –

TAPSMO BARDO IŠAIŠKINIMAS

Pagarbiai lenkiuosi Mokytojų, jidamų ir dievybių būriui. Prašau padėti pomirtiniame tarpsnyje išsilaisvinti.

“Didžiajame Bardo Tiodole”

ką tik aiškinau Esmės bardo.

Dabar pamokymus pateiksiu,

liudijančius Tapsmo tarpsnį.

Nors anksčiau buvo daug mokyta apie Esmės bardo, bet nepatyrusiems Dharmoje ir nedariusiems gerų darbų, nedorėliams, užvaldytiems išgąsčio ir blogos karmos, sunku susivokti. Tad jie klaidžioja [pomirtiniame tarpsnyje] iki dešimtos dienos ir vėliau. Tokiems [mirusiesiems] vėl reikia duoti primenančius pamokymus.

Taigi, atlikę aukojimą Trims Brangenybėms ir [garsiai] perskaitę “Budas ir bodhisatvas pagalbon kviečiančiąją maldą”, tris arba aštuonis[xlvii] kartus pašaukite velionį vardu ir tarkite:

“Kilmingasis, atidžiai klausykis ir įsidėmėk! Pragaro [kankinių], dievų ir bardo [būtybių] kūnai atsiranda “stebuklingu” būdu (savaime)[xlviii]. Esmės tarpsnyje apsireiškiant ramiosioms ir niršiosioms dievybėms, tu jose neatpažinai tikrosios savo prigimties ir keturias su puse dienos[xlix] buvai iš baimės netekęs sąmonės. Atsigavus tavo sąmonė tapo dar aiškesnė, ir staiga atsirado kūnas, panašus į ankstesnįjį. Tantroje pasakyta:

“Turi ankstesnįjį ir būsimąjį kūną

su visais sveikais jutimo organais,

galintį nekliudomai judėti, karmos

apdovanotą stebuklingom galiom,

regimą tokių pačių [bardo būtybių]

ir tyromis dieviškomis akimis.”

“Ankstesnysis ir būsimasis” reiškia štai ką:

Ankstesni polinkiai [dabar sukūrė] tau pavidalą, panašų į [anksčiau turėtą] kūną iš mėsos ir kraujo. Šis [pavidalas], primenantis Puikiosios Epochos (bhadrakalpos) [gyventojo] kūną[l], yra “pasipuošęs” kai kuriais tobulumo ženklais bei požymiais ir švyti. Jis – “dvasinio kūno” (manokajos) apraiška, tad vadinamas “bardo būvyje apsireiškiančiu dvasiniu kūnu”.

Ir tada, – jei tau lemta[li] atgimti dievu (dangaus gyventoju), išvysti dievų pasaulio viziją, [kurioje save matai dievo pavidalu]. O jeigu atgimsi pusdieviu, žmogumi, gyvuliu, alkana dvasia ar pragaro kankiniu, tu paregi atitinkamą sferą [ir save būsimo jos gyventojo pavidalu].

Taigi [žodis] “ankstesnysis” reiškia, kad tris su puse[lii] paros manai turįs ankstesnį įprastą kūną iš mėsos ir kraujo, o “būsimasis” – jog po to pasireiškia būsimo atgimimo sferos regėjimas. Tokia yra [žodžių] “ankstesnysis ir būsimasis” prasmė.

Kokį regėjimą tuo metu beišvystum, nesiduok jo viliojamas, neprisirišk prie jo, negeisk. Jei pasiduosi jo traukai, teks klajoti šešiose sferose ir kentėti.

Anksčiau tau pasireiškė Esmės bardo, bet tu jo neatpažinai, tad iki šiol esi priverstas klaidžioti. Dabar tau dera nesiblaškant susitelkti į [savo tikrąją] prigimtį, taigi prie nieko neprisirišęs, nieko nedarydamas ir ramus lik šviesaus, tuščio, gryno suvokimo būsenoje, į kurią tave buvo įvedęs Mokytojas. [Šitaip darydamas] neįeisi į įsčias ir išsilaisvinsi. Jeigu tau nesiseka atpažinti savo tikrojo Veido, virš galvos labai pagarbiai ir su meile medituok savo jidamą arba Mokytoją. Labai svarbu nenukreipti šalin minties!”

Jeigu [šitaip mokomas mirusysis] susivokia, jam netenka klajoti šešiose sferose – jis išsilaisvina. Tačiau dėl blogos karmos susivokti sunku, tad pridurkite:

“Kilmingasis, klausykis! [Citatos žodžiai] “su visais jutimo organais ir galintį nekliudomai judėti” štai ką reiškia:

Net jei gyvendamas tu buvai aklas arba kurčias, šlubas ir kitoks, dabar, bardo būvyje, tavo akys regi formas, ausys girdi garsus… Tu turi visus pojūčius; jie – be trūkumų, aštrūs. Todėl ir pasakyta “su visais sveikais jutimo organais”.

Tai rodo, jog tu miręs ir klaidžioji bardo. Susivok [esąs jame]! Prisimink pamokymus!

Kilmingasis, “galintis nekliudomai judėti” reiškia, kad tavo kūnas – proto [tvarinys]; tavo sąmonei atsiskyrus nuo “atramos”, apčiuopiamo kūno tu nebeturi. Taigi dabar tu gali nekliudomai, kiaurai pereiti pro viską: Meru kalną, namų [sienas], žemę, akmenis ir uolas.

Tau nėra galimybės patekti tik į žmogaus įsčias ir prasiskverbti pro Vadžrasaną[liii], bet tu gali pirmyn ir atgal pereiti kiaurai net Meru kalną. Tai irgi rodo, jog klaidžioji Tapsmo bardo. Tad prisimink Lamos pamokymus! Melskis Didžiai Gailestingajam Viešpačiui!

Kilmingasis, žodžiai “karmos apdovanotą stebuklingom galiom” reiškia, kad dabar tavo turimos stebuklingos galios – ne tobulybėmis ar meditacijomis pasiektos, o karmos atpildas už [gerus] darbus. Tu gali akimirksniu apskrieti keturis Žemynus su Meru kalnu, nukeliauti į bet kurią šalį vos ją prisiminęs. Sugebi visur papulti vien rankos mostelėjimu ar sulenkimu. Įvairiausių neprilygstamų stebuklingų galių neatsiminsi, bet tarp visų atmenamų nėra nei vienos, kurios tu nesugebėtum parodyti. Dabar tu gali jas naudoti be jokių kliūčių. Tad susivok [esąs bardo] ir melskis Mokytojui.

Kilmingasis, [posakio] “regimas tokių pačių [bardo būtybių] ir tyromis dieviškomis akimis” žodžiai “tokių pačių” nurodo, jog tokios pačios, vienos [dalios] būtybės bardo būvyje viena kitą mato. Štai gimsiantys dievais yra tokie patys, taigi regi vienas kitą – kaip ir tie, kurie gimsią kitoje iš šešių sferų. Neprisirišk prie [regimų būtybių]! Medituok Didį Gailestingąjį!

Žodžiai “regimas… tyromis dieviškomis akimis” reiškia, kad esi matomas ne tik dievų ar kitų dvasios nuopelnais įgijusiųjų [aiškiaregystės galią], bet ir tikrą meditaciją praktikuojančiųjų tyromis “dieviškomis akimis”. Tačiau pastarieji ne visada turi tokią galią: susitelkę regi [bardo būtybes], o nesusitelkę – ne, kadangi gali ir išklysti iš meditacijos.

Kilmingasis, tokį kūną turėdamas, tu lyg sapne nukeliauji į savo kraštą ir susitinki su giminaičiais. Mėgini su jais šnekėtis, bet atsakymo nesulauki. Pamatai verkiančius savo draugus bei artimuosius, ir staiga tau toptelėja: “Aš miręs! Ką dabar daryti?” Pajunti didžiulę kančią – tarytum žuvis, išmesta ant karšto smėlio. Bet graužtis beprasmiška. Jei turi Mokytoją, melskis jam arba jidamui Didžiam Gailestingajam! Prisirišimas prie draugų bei giminaičių taip pat nepagelbės. Atmesk prieraišumą! Melskis Didžiam Gailestingajam, ir kančia bei išgąstis pranyks.

Kilmingasis, tave, netekusį sąmonės “atramos” (kūno), be paliovos blaško [karmos] vėjas. Jo “kvėpavimo žirgo” esi lyg plunksnelė nešiojamas šen bei ten. Visiems verkiantiems šauki: “Neverkite, aš čia!” – bet niekas negirdi, ir vėl tave persmelkia mintis “aš miręs”, kelianti didžiulę širdgėlą. Nesielvartauk taip baisiai! Tau nebėra nei dienos, nei nakties, bet visada regėsi pašvaistę, primenančią blėstančią rudens žarą.

Šiame bardo gali praleisti vieną, dvi, tris, keturias, penkias, šešias ar net septynias savaites, nors sakoma, jog dauguma Tapsmo tarpsnyje kenčia dvidešimt vieną dieną. [Buvimo jame laikotarpį] apsprendžia karma, tad jis nėra [visiems] vienodas.

Kilmingasis, tuo metu kyla baisus, nepakenčiamas viesulas, pučiantis tau į nugarą, stumiantis pirmyn. Nebijok! Jis – tavo [proto sukurta] iliuzija. Iš priekio tave apgaubia siaubinga, visiškai neperžvelgiama tamsa, iš kurios pasigirsta garsūs riksmai “mušk, žudyk!”. Neišsigąsk!

Jei esi užkietėjęs nedorėlis, tave dar pasitinka daugybė demonų žmogėdrų su įvairiais ginklais, besipešančių ir šaukiančių “mušk, žudyk!”. Pasirodo įvairūs baisūs žvėrys ir tave persekioja. Išvysti sniegdribos, liūties, pūgos, juodos tamsos ir daugybės tave persekiojančių žmonių regėjimus. Išgirsti griūvančių kalnų dundesį, potvynių šniokštimą, gaisrų ūžesį ir kylančių viesulų gausmą. Išsigandęs nori kur nors bėgti, bet kelią užtveria trys baisios bedugnės – balta, raudona, juoda, ir tu į jas vos neįkrenti. Kilmingasis, iš tikrųjų tai ne prarajos, o trys [tavo sielos “nuodai] – neapykanta, geismas ir paklydimas. Tada susivok esąs Tapsmo tarpsnyje ir šaukis Didžio Gailestingojo:

“Didis Gailestingasis Valdove, Mokytojau, Brangenybės,

neleiskit man, …[liv], įpult į nelaimingąsias sferas.”

Neužmiršk šitaip melstis!

Jeigu esi sukaupęs dvasios nuopelnų ir nuoširdžiai praktikavai Dharmą, tave pasitinka puikiausi malonumai, ir tu patiri įvairiausią palaimą. Tačiau ką bepatirtumei, kilmingasis, neprisirišk prie jokių malonumų ir džiaugsmų, negeisk jų, o galvok, jog aukoji Mokytojui ir [Trims] Brangenybėms. Atsikratyk bet kokio prieraišumo!

O jei tu, [nei geras, nei blogas būdamas], nepatiri nei malonumų, nei kančių, tai nesiblaškydamas ir nemedituodamas laikyk savo sąmonę Didžiojo Simbolio (Mahamudros) būsenoje[lv]. Tai labai svarbu.

Kilmingasis, tuo metu tu randi priebėgą po tiltais, rūmuose, šventyklose, trobelėse, stūpose ir kitur, bet neilgai – tik keletą akimirkų: kadangi tavo sąmonė atsiskyrusi nuo kūno, negali ten likti. Taigi kartais būni išsiblaškęs, susierzinęs, apimtas baimių, tavo protas blausiasi, mintys laksto, raibuliuoja akyse. Kai kada, pagalvojęs: “Štai aš miręs! Ką dabar daryti?” – nuliūsti, širdį persmelkia šaltis, ir baisiai kenti. Negalėdamas apsistoti vienoje vietoje ir nuolat verčiamas kažkur keliauti, negalvok apie įvairius dalykus – išsaugok prigimtą sąmonės būseną.

Šiuo metu neturi maisto, išskyrus tą, kurį [retkarčiais] tau paaukoja [gyvieji], galbūt neturi ir draugų. Visa tai rodo, jog tavo vėlė klaidžioja Tapsmo bardo. Tuo metu tavo laimė ir vargai visiškai priklauso nuo karmos.

Pamatęs savo tėviškę, giminaičius, lavoną, pagalvoji: “Dabar aš miręs! Ką daryti?” – ir tavo vėlę apninka sielvartas. Tada šauna mintis: “Kodėl gi negalėčiau įgyti kūno?! – ir tau ima atrodyti, kad jo visur ieškai.

Net jei devynis kartus mėgintum įlįsti į savo mirusį kūną, [tau nepavyktų]. Dėl ilgo laiko, tavo praleisto Esmės tarpsnyje, žiemą [tavo lavonas] būna sušalęs, o vasarą suiręs. Arba tavo giminaičiai jį jau sudeginę, palaidoję ar atidavę paukščiams sulesti ir žvėrims suryti. Neradęs kelio atgal, tu labai susikremti ir pasijunti įspraustas tarp uolų bei visokiausių akmenų. Tokius štai vargus patiri Tapsmo tarpsnyje, kur net kūno ieškojimas kelia tik kančias. Taigi atmesk kūno troškimą ir išsaugok nesutrikdytą būseną.”

Šitaip mokomas [mirusysis] išsilaisvina bardo būvyje. Bet jeigu dėl blogos karmos jam pamokymai nepagelbėja, vėl pašaukite velionį vardu ir sakykite:

“Kilmingasis, klausykis! Dėl šių tavo kančių niekas kitas nekaltas – tik tavo paties [ankstesni] darbai. Tokia jau yra tavoji karma, taigi dabar karštai melskis Trims Brangenybėms. Jos tave apsaugos. Jeigu joms nesimeldi, nemoki medituoti Didžiojo Simbolio ir nesi meditavęs dieviškojo jidamo, tai pasirodo kartu su tavimi gimusi geroji dvasia ir baltais akmenėliais suskaičiuoja visus tavo gerus darbus, taip pat apsireiškia kartu su tavimi gimusi piktoji dvasia[lvi] ir juodais akmenėliais suskaičiuoja visus blogus darbus. Tada tu, labai išsigandęs, drebėdamas, gali sumeluoti: “Aš nepadariau nieko blogo”.

Tačiau [pasirodęs] Mirusiųjų Valdovas tars: “Žvilgtelėsiu į karmos veidrodį”, – ir [jo laikomame] karmos veidrodyje aiškiai, šviesiai atsispindės [visi tavo poelgiai]. Taigi melas nepadės. Mirusiųjų Valdovo [tarnai], užmetę tau ant kaklo virvę, nusitemps tave. Nukirs tau galvą, išplėš širdį, ištrauks žarnas, laižys smegenis, gers tavo kraują, rys mėsą, grauš kaulus, bet mirti negalėsi. Nors tavo kūnas bus supjaustytas į gabalus, bet suaugs, atgis. Paskui jis vėl bus pjaustomas, ir tu baisiai kankinsies.

Taigi, kai akmenėliai bus suskaičiuoti, neišsigąsk, nesibaimink, nemeluok ir nebijok Mirusiųjų Valdovo. Kadangi tu tik “dvasinis” neapčiuopiamas kūnas, vėlė, tai net “užmuštas” ir supjaustytas į gabalus negali mirti. Iš tikrųjų esi tuščias pavidalas, tad nėra ko baimintis.

Mirusiųjų Valdovas [ir jo tarnai] tėra tavo regėjimai, tušti pavidalai. Ir tavasis [ankstesnių] polinkių [sukurtas] “dvasinis” kūnas tuščias. Tuštuma nieko blogo negali padaryti tuštumai. Tai, kas neturi [realios esybės] požymių, negali pakenkti [šių] požymių neturinčiam. Žinok – Mirusiųjų Valdovas, geroji ir piktoji dvasios, jaučiagalviai rakšai ir kiti [Mirties Valdovo tarnai] nėra išorinės realios esybės, o priklauso tavo iliuzijoms.

Tuo metu stenkis susivokti esąs bardo. Medituok Didįjį Simbolį (Mahamudrą), o jei nemoki medituoti, žvelk tiesiai į savo “gąsdintojų” esmę, [suvokdamas] jokios substancijos neturinčią, gryną tuštumą, kuri yra Tikrosios Prigimties Kūnas. Tačiau ši tuštuma nėra nieko nebuvimo tuštuma: jos esmė – tave “gąsdinantis” prigimto, gryno suvokimo aiškumas – Palaimos Kūno išraiška. Tuštuma ir aiškumas neatskiriami. Dabartinė tavo būsena – grynas, nuolatinis, budrus suvokimas, nedalomai sujungęs aiškumą, kurio esmė – tuštuma, ir tuštumą, kurios esmė – aiškumas. Šis [suvokimas] yra Esybės Kūnas[lvii]. Jo natūrali jėga nekliudomai pasireiškia visur ir yra gailestingasis Pasireiškimo Kūnas.

Kilmingasis, nesiblaškydamas įsiklausyk į šiuos [žodžius]! Kai tik juos suvoksi, Keturių Kūnų tobulume pasieksi Nušvitimą. Nesiblaškyk! Kaip tik [nesiblaškantis budrumas] skiria Budas nuo paprastų būtybių. Jei nesusikaupsi šiuo labai svarbiu metu, tu neišbrisi iš amžino kentėjimo liūno. Dabartinėms aplinkybėms tinka posakis:

“Akimirka, ir [tu nuo nušvitimo] atsiskyręs;

akimirka, ir [tu] nušvitęs tobulai.”

Iki šiol tu prarasdavai dėmesį ir nors tiek ilgai buvai bardo būvyje, nesusivokei, taigi patyrei daug išgąsčio, baimės. Jei ir dabar [tavo mintys] nuklys, nutrauksi Gailestingojo atjautos gijas ir papulsi į tokią vietą, iš kurios nebeišsivaduosi. Būk atsargus!”

Šitaip mokomas [mirusysis], netgi nieko anksčiau nesuvokęs, susivokia ir išsilaisvina. Bet jeigu jis yra tamsus žmogus, nesugebantis taip medituoti, tarkite šiuos žodžius:

“Kilmingasis, jei tau nesiseka šitaip medituoti, prisimink Budą, Dharmą, Sanghą, Didį Gailestingąjį ir melskis jiems. Visus tau pasirodančius baisius pavidalus medituok kaip Didį Gailestingąjį ar savo jidamą. Prisimink Mokytoją bei savo [slaptą] vardą, kurį [gyvendamas] žmonių sferoje gavai iniciacijos metu ir, [jį ištaręs] Mirusiųjų Valdovui Dharmaradžai, daugiau nesibaimink. Net įkritęs į prarają nebesusižalotum. Taigi visą baimę vyk šalin.”

Šitaip mokomas dar neišsilaisvinęs [mirusysis] išsilaisvins dabar. Bet gali atsitikti, kad pamokymai jam nepadės susivokti. Tad, kadangi svarbu garantuoti [pamokymų sėkmę], vėl pašaukite velionį vardu ir kalbėkite:

“Kilmingasis, dabar kas keletą akimirkų besikaitaliojantys regėjimai tarytum svaidyklė svaidys tave į labai malonias arba kankinančias būsenas. Visai nebūk prieraišus ir nepakantus šiems regėjimams.

[Dabar galbūt] regi [savo būsimą atgimimo vietą] – rojų ir [staiga] išvysti, kaip tavo paliktuose [namuose] gyvieji giminaičiai, nužudę daug gyvulių, aukoja “mirusiojo labui” vaišes (pūdžą). Šis “nešvarus” regėjimas gali tave užrūstinti, ir dėl to gimsi pragare. Taigi kas bebūtų daroma tavo paliktuose [namuose], nepasiduok pagiežai – puoselėk meilę!

Taip pat, jei būsi prisirišęs prie savo palikto turto arba, paregėjęs jį valdomą ir naudojamą kitų, trokšdamas [atgauti], pajusi tiems žmonėms neapykantą, tai, užuot papuolęs į [karmos] “skirtą” rojų, tikrai atgimsi pragaro [kankiniu] arba alkana dvasia (preta). Ir nors tu prisirišęs prie paliktų turtų, jais naudotis nebegali. O kadangi iš jų nebėra jokios naudos, atsikratyt prieraišumo ir troškimo, visiškai išmesk paliktus turtus iš galvos, atsisakyk jų. Kas tavo turtu besinaudotų, nešykštėk, atsižadėk jo. Įsivaizduok dovanojąs jį Mokytojui, [Trims] Brangenybėms ir išsaugok dvasios būseną be prieraišumo ir troškimo.

Savo subtilia aiškiaregystės galia tu pamatai, jog Kankani mantros[lviii] kartojimas, “nelaimingųjų sferų išvalymas” ir kitos tavo, mirusiojo, labui skirtos apeigos atliekamos blogai, blaškantis ir su kitokiais [trūkumais], kad [apeigininkai] yra pažeidę [tantrinius] įsipareigojimus bei įžadus ir blogai elgiasi. Tada tavyje kyla netikėjimas, [Dharmą neigiantis] klaidingas požiūris, [nevilties] baimės paskatintas [noras padaryti] ką nors bloga. Suvokęs, jog [tavo labui] atliekamos praktikos ir ritualai “nešvarūs”, [apie jų atlikėjus] pagalvoji: “O, jie mane kvailina, tikrai mulkina”. Tu labai nusimini, nuliūsti, prarandi tyrą požiūrį, nebejauti jokios pagarbos ir dar [blogiau] – atsiduodi klaidingoms pažiūroms bei netikėjimui. Dėl to turėsi keliauti į nelaimingąsias sferas. Visi tie [jausmai ir mintys] tikrai tau nepadės – tik padarys didžiulę žalą. Tad, nors tavo palikti draugai ir nelabai teisingai atlieka Dharmos praktikas, nuoširdžiai galvok apie juos su pagarba, išsaugodamas tyrą požiūrį: “Turbūt mano regėjimai nešvarūs; juk Nugalėtojo (Budos) Žodis negali būti toks. Aš tarsi veidrodyje regiu savo veido nešvarumus. Tik dėl savo paties regėjimo ydos [matau praktikuojančių trūkumus]. O iš tikrųjų jų kūnas – Sangha, kalba – Dharma, o protas – Budos prigimtis. Taigi pasikliauju jų Prieglobsčiu”. Tokiu būdu visa, kas daroma tavo paliktuose namuose, be abejo, pasitarnaus tavo labui. Neužmiršk – išsaugoti tyrą požiūrį labai svarbu!

Jei tau lemta gimti nelaimingoje sferoje, tu išvysti jos regėjimą ir tada, [galbūt] pamatęs, jog tavo paliktuose namuose artimieji vykdo blogybėmis nesuteptas, tyras Dharmos praktikas, ir Guru, Mokytojai, saugodami kūno, kalbos bei proto dorovę, puikiai atlieka ritualus, tu labai nudžiungi – savo labui, nes vien dėl to, užuot įpuolęs į nelaimingą sferą, tikrai keliausi į rojų. Taigi venk nešvaraus požiūrio, saugok tyrą nuostatą, jausk pagarbą ir būk nešališkas. Tai labai svarbu.

Kilmingasis, [kūno] “atramos” neturinti tavo sąmonė bardo būvyje yra labai lengva, paslanki, ir bet koks joje kilęs doras ar nedoras vaizdinys, mintis turi didžiulę jėgą. Tad negalvok apie nedorus dalykus – prisimink savo dvasinę praktiką, o jei nebuvai joje įgudęs, tai saugodamas tyrą požiūrį pagarbiai melskis savo dievybei globėjai ir Didžiam Gailestingajam, karštai trokšdamas maldos žodžių išsipildymo:

“Ach, palikęs mylimus draugus,

vienišas dabar klajoju, ir savaime

apsireiškia man pavidalai tušti.

Budų atjautos galia mane tesaugo

Tarpsnyje nuo išgąsčio ir baimės!

Dabar kenčiu dėl savo karmos.

Jidamas mano kančią temalšina!

Man tūkstančiu griaustinių dunda

tikrosios prigimties garsai. Tevirsta jie visi

melodija Šešiaskiemenės mantros!

Mane, beglobį, karma gainioja. Todėl

Didį Gailestingąjį prašau man Prieglobstį suteikti!

Kada kenčiu aš nuo savųjų karmos polinkių blogų,

tepasireiškia manyje palaimos ir Vaiskios Šviesos samadhi!”

Karštai melskis ir tvirtai tikėk, jog ši malda yra neklystantis vedlys [bardo] keliu. Tai labai svarbu.”

Tokie žodžiai [mirusiajam viską] primena, jis susivokia ir pasiekia Išsilaisvinimą. Tačiau, nors ir daug kartų šitaip mokomam, jam sunku susivokti, jei stipri jo blogos karmos galia. Tad labai naudinga pakartoti [pamokymus] dar daugiau kartų.

Vėl tris kartus pašaukę velionį vardu, kalbėkite:

“Kilmingasis, jeigu tu iki šiol nesusivokei, tai ankstesniame gyvenime [turėto] kūno pavidalas ima blukti, o būsimame [turėsimo] – ryškėti. Nuliūdęs tu pagalvoji: “Štai kaip aš kenčiu! Susirasiu kokį nors kūną!” – ir imi puldinėti prie visko, kas tik tau pasirodo. Tada sušvinta šešios šešių pasaulių šviesos. Ryškiausiai švyti tas [pasaulis], kuriame atgimti tau lemia karma.

Kilmingasis, klausykis! Kokios gi tos šešios šviesos? Tai blausus baltas dievų [pasaulio] švytėjimas, raudonas – pusdievių (asurų), mėlynas – žmonių, žalias – gyvulių, geltonas – alkanų dvasių (pretų) ir dumsus pragarų švytėjimas. Tada ir tavo pavidalas įgyja to [pasaulio], kuriame tau lemta gimti, švytėjimo spalvą.

Kilmingasis, tuo metu labai svarbu [vykdyti] tokį esminį pamokymą: medituok tuos švytėjimus kaip Didį Gailestingąjį. Tai labai gilus, esminis [kelias], puikiai apsaugantis [nuo atgimimo sansaroje]. Arba ilgai medituok savo jidamą kaip iliuzinį pavidalą, be savo esybės – vadinamąją “panašybę į iliuziją”. Po to jidamas nuo kraštų [tirpdamas] išnyksta, ir tu kurį laiką lik tuštumos–vaiskumo būsenoje be jokių esybių ir sąvokų. Vėl medituok jidamą, ir vėl vaiskiąją šviesą – pakaitomis. Galiausiai ir sąmonės [Šviesa] besitraukdama išnyksta. Kiek apima erdvė – tiek ir sąmonė, o kiek sąmonė – tiek ir Tikrosios Prigimties Kūnas. Ramiai pabūk šiame Tikrosios Prigimties Kūno būvyje be jokio turinio ir vaizdinių.”

Šis būvis užtveria atgimimui kelią, ir pasiekiamas Prabudimas. Tačiau labai mažai praktikavusieji, nepatyrusieji jo “nesugriebia” ir vėl suklydę keliauja į įsčias. [Tokius mirusiuosius] svarbu mokyti užsitverti įėjimą į įsčias.

Tad velionis vėl pašaukiamas vardu ir mokomas:

“Kilmingasis, jei tu nesuvokei ankstesnių [žodžių], dabar karma tave verčia vaizduotis, jog tu kyli aukštyn, judi į priekį arba žemyn galva krenti[lix]. Tuomet medituok Didį Gailestingąjį. Sutelk [į jį visą] dėmesį! Po kurio laiko išvydęs anksčiau minėtus regėjimus – viesulą, pūgą, krušą, tamsą ir daugybę persekiotojų, imi nuo jų bėgti. Dvasios nuopelnų neturintieji atbėga į kančių vietas, o nuopelnų sukaupusieji – į malonumų. Tuo metu, kilmingasis, tau apsireiškia ženklai, rodantys, kuriame žemyne ir kurioje vietoje atgimsi. Šiuo [svarbiu] momentu pateikiama daug esminių, labai gilių pamokymų. Atidžiai klausykis! Jeigu ir nesuvokei ankstesnių pamokymų esmės, dabar [išsilaisvinimo kelio] esmę galima suvokti net ir labai mažai praktikavus. Tad klausykis!

Dabar svarbu panaudoti įėjimo į įsčias užtvėrimo būdus, kurie dvejopi: įeinančio individo sulaikymas ir įsčių “durų” uždarymas.”

[Į įsčias] įeinantįjį sulaikantis pamokymas:

“Kilmingasis, vardu…, ramiai medituok savąjį jidamą – jo pavidalą be savo esybės, primenantį mėnulio atspindį vandenyje.[lx] Po to, jidamui nuo kraštų [palaipsniui] išnykus, medituok į jokius vaizdinius neįvilktą, tuščią Vaiskiąją Šviesą. Tai esminis, gilus [būdas], kuris, sakoma, neleidžia įeiti į įsčias. Taigi šitaip ir medituok!

Jei vis dėlto nebuvai sulaikytas, ir tuoj įeisi į įsčias, tai yra gilūs įėjimą į įsčias uždarantys pamokymai. Klausykis jų.

“Esminiuose [šešių] tarpsnių posmuose” randame šiuos žodžius, kuriuos tark paskui mane:

“Dabar, kai man pasireiškia Tapsmo bardo,

aš, savo siekį sutelkęs į vienintelį [tikslą],

uoliai stengsiuosi ilginti seką gerųjų darbų;

įėjimą į įsčias uždaręs, atsiminsiu pasidygėjimą.

Dabar reikalingas uolumas ir požiūris tyras.

Mokytoją su Palydove medituosiu, atmetęs pavydą.”

Garsiai, aiškiai tardamas šiuos žodžius, žadink savo atmintį. Svarbu medituoti jų prasmę ir juos įgyvendinti.

Žodžiai “dabar, kai man apsireiškia Tapsmo bardo” sako, jog tu klaidžioji Tapsmo tarpsnyje. Tai rodo tokie ženklai: pažvelgęs vandenin, nematai savo atspindžio; “kūnas” nemeta šešėlio, kadangi jis nematerialus, nesudarytas iš mėsos ir kraujo – Tapsmo bardo klajoja tik “dvasinis kūnas”. Taigi pasakyta, jog šiuo metu reikia savo siekį nesiblaškant sutelkti į vienintelį [tikslą – Išsilaisvinimą]. Dabar juk svarbiausias – kaip tik siekis. Jis primena apynasrį, kuriuo valdomas arklys. Į ką sutelki savo siekį, tai ir išsipildo. Nenukreipk minties žvilgsnio į blogus darbus. Prisimink Dharmą, gautus pamokymus, iniciacijas, priesakus, Bardo Tiodolą ir kitus [dvasinius dalykus], su kuriais buvai susijęs žmonių pasaulyje. Ir neužmiršk, kad labai svarbu stengtis pailginti savo gerų darbų seką. Tenesiblaško tavo dėmesys! Kaip tik šis metas yra riba, skirianti kilimą aukštyn ir puolimą. Dabar viena tingėjimo akimirka gali nugramzdinti į amžinas kančias, ir vienas sutelkto siekio mirksnis pajėgus atvesti į neblėstančią laimę. Tad visiškai sutelk savo siekį [į Išsilaisvinimą] ir uoliai stenkis pailginti gerų darbų seką. Atėjo laikas užsitverti įėjimą į įsčias. Juk pasakyta:

“…įėjimą į įsčias uždaręs, atsiminsiu pasidygėjimą.

Dabar reikalingas uolumas ir požiūris tyras.”

[Isčių “durų” uždarymas]

Kaip tik metas [daryti] tai, apie ką kalbama, o pirmiausia – uždaryti įėjimą į įsčias. Yra penki uždarymo būdai. Gerai juos įsidėmėk:

[1] Kilmingasis, dabar tu regi besimylinčių vyro ir moters viziją. Saugokis papulti tarp jų. Medituodamas vyrą ir moterį kaip savo Mokytoją su Palydove, nusilenk, mintimis aukok jiems įvairias gėrybes, pajusk didžią pagarbą ir susitelkęs galvok, jog prašai mokymo. Šito pakaks, kad įėjimas į įsčias būtų užtvertas.

[2] Tačiau jei užtverti jo nepavyksta, ir tu tuoj papulsi į įsčias, medituok savo Mokytoją su Palydove kaip savo jidamą arba kaip Didį Gailestingąjį su Palydove. Įsivaizduok, kad aukoji jiems gėrybes, ir mintimis karštai jų melsk: “Suteikite man dvasios galių!” Tokiu būdu įėjimas į įsčias bus uždarytas.

[3] Bet jeigu uždaryti nepasiseka, ir jau beveik įeini į įsčias, duodu trečiąjį pamokymą, padedantį atsikratyti geismo ir neapykantos.

Galimas ketveriopas gimimas: iš kiaušinio, iš įsčių, stebuklingu būdu ir iš šilumos bei drėgmės. Gimimo iš kiaušinio ir iš įsčių būdai panašūs.

Jeigu, paregėjęs minėtą besimylinčių vyriškos ir moteriškos lyties būtybių viziją, į įsčias įeini vedamas geismo ir neapykantos, tai gali gimti arkliu, paukščiu, šunimi, žmogumi ir t.t. Jei tau lemta gimti vyriškos lyties būtybe, tu ja pasijutęs užsiplieski neapykanta bei pavydu [būsimam] tėvui ir geismu motinai. O jei tau lemta gimti moteriškos lyties būtybe, tai ja pasijutęs patiri nepakantų pavydą [būsimai] motinai ir stiprų geismą, meilę tėvui. Šis [geismas ir neapykanta] sudaro pagrindinę įėjimo į įsčias sąlygą. Įėjęs tu vyriško ir moteriško pradų jungtyje visa esybe patiri tokią palaimą, kad netenki sąmonės. Po to virsti gemalu, ovaliu vaisiumi… kol pagaliau, susiformavus kūnui, palieki įsčias. Galbūt atsimerkęs tu pamatysi, jog tapai šuniuku. Buvęs žmogumi, o dabar šunimi virtęs tu kentėsi šuns būdoje. O gal tau teks kentėti kiaulidėje, skruzdėlyne ar kirminų lizde; gal atgimsi veršiuku, ožiuku arba avinėliu, ir [ilgai] nebegalėsi grįžti [į žmogaus būvį]. Teks, labai kvailam ir bukam būnant, kęsti įvairiausias kančias. Taip [ir vėliau, atgimdamas] pragaruose, alkanų dvasių [pasaulyje] – “sukdamasis” šešiose sferose, patirsi be galo daug kančių, už kurias nėra stipresnių ir baisesnių.

Ach, tai baisu! Oi, oi! Iškilnaus Lamos pamokymų negavusieji šitaip įpuola į sansaros prarają ir nepaliaujamai kankinasi. Todėl klausykis mano žodžių ir šiuos pamokymus įsidėmėk.

Dabar pamokysiu uždaryti įėjimą į įsčias atsikratant geismo ir neapykantos. Įdėmiai klausykis! Dar [kartą prisimink] žodžius:

“…įėjimą į įsčias uždaręs, atsiminsiu pasidygėjimą.

Dabar reikalingas uolumas ir požiūris tyras.

Mokytoją su Palydove medituosiu, atmetęs pavydą.”

Kaip minėta, jeigu tau lemta gimti vyru, tu pajunti geismą motinai ir neapykantą tėvui, o jei lemta gimti moterimi – atvirkščiai. Ir dar tave užplūsta pavydas. Yra gilus pamokymas, kuriuo tada [dera pasikliauti]. Kilmingasis, kilus geismui ir neapykantai, medituok tokią mintį: “Ach, mano karma bloga, ir dabar klaidžioju sansaroje kaip tik dėl geismo ir neapykantos. Jei ir toliau geisiu, neapkęsiu, mano klaidžiojimas gali be galo užsitęsti, ir aš ilgai skęsiu kentėjimo vandenyne. Dabar reikia nė kiek nepasiduoti geismui ir neapykantai. Ach, nuo šiol vengsiu geismo ir neapykantos!” Tantrose tikinama, jog taip ryžtingai medituojant įėjimas į įsčias užsitveria. Taigi, kilmingasis, nesiblaškyk! Sutelk visą savo ryžtą!

[4] Tačiau jei šitaip įsčių “uždaryti” nepavyksta, ir tau gresia į jas įeiti, užsitverk “duris” [remdamasis] pamokymu apie nerealumą, iliuziškumą.

[Mąstyk]: “Deja, [besimylintys] tėvas ir motina, juodas lietus, audra, kurtinantis griausmas, baisūs pavidalai ir visi kiti čia pasirodantys bei esantys reiškiniai yra iliuzijos. Kokie beapsireikštų daiktai ir esybės, visi jie nerealūs, primenantys miražą, nepastovūs, netvarūs. Kaip galima jų geisti?! [Argi galima jų neapkęsti ir bijoti?!][lxi] Tai tolygu įsivaizdavimui, jog neegzistuojantys [dalykai] egzistuoja. Visi šie [reiškiniai] sukurti mano paties proto. Netgi pats protas primena iliuziją, niekada [realiai] neegzistavo. Tad kas gali egzistuoti už jo ribų, išorėje?! Anksčiau šito nesuprasdamas neegzistuojančius [dalykus] laikiau egzistuojančiais, nerealius – realiais, iliuzinius – tikrais, tad iki šiol klaidžioju sansaroje. Jeigu ir dabar nesuvoksiu, jog visa tai – iliuzija, tai dar ilgai klajosiu, skęsdamas įvairiausių kančių liūne. Iš tikro šie [visi reiškiniai] primena sapną, iliuziją, aidą, gandharvų miestą[lxii], miražą, atspindį, akių apgaulę, mėnulio atspindį vandenyje; jie realiai neegzistuoja nė akimirką, iš tikrųjų yra nerealūs, iliuziniai”.

Visiškai susitelkęs į tokį pamąstymą, liausies laikęs [reiškinius] realiais ir juo persismelkęs atsikratysi savasties vaizdinio. Jeigu nuoširdžiai suvoksi iliuziškumą, įsčių “durys” tikrai užsidarys.

[5] Bet jei, nesugebėjęs atsikratyti įsikibimo į realumą ir šitaip užsitverti įėjimo į įsčias, tu esi į jas beįeinąs, tai yra dar vienas gilus pamokymas.

Kilmingasis, jei įsčių “durys” neužsidarė, nors tu darei taip, kaip [aiškinta], tada uždaryk jas [pasinaudojęs] penktuoju [būdu] – vaiskiosios šviesos meditacija. Medituok tokią mintį: “Visi daiktai – mano protas, o šis yra negimstanti ir nemirštanti tuštuma”. Niekaip savo būsenos nekeisdamas, leisk protui pačiam atsipalaiduoti savyje, tarytum vanduo įsipiltų į vandenį, ir tebūna jis aiškus, virpantis, savaime atviras. Tokiu būdu tikrai bus uždarytos ketveriopo gimimo “durys”. Šitaip medituok tol, kol tai įvyks.”

Taigi yra daug gilių, teisingų pamokymų, kaip uždaryti įėjimą į įsčias. Kokie bebūtų individo gabumai – dideli, vidutiniai ar menki, neįmanoma, kad tie [pamokymai] nepadėtų jam išsilaisvinti. Kodėl gi? Pirmiausia todėl, kad bardo būvyje sąmonei būdingos nepaprastos galios, tad [mirusysis] viską girdi, kas jam sakoma; antra, jis viską supranta, nes net buvusių kurčiųjų ir aklųjų visi pojūčiai tuo metu sveiki; trečia, kadangi [mirusįjį] nuolat ima baimė, jis yra budrus, vis galvoja “ką daryti”, tad įdėmiai klausosi, kas jam sakoma; ketvirta, kadangi jo sąmonė neturi “atramos”, tai eina tiesiai ten, į kur sutelkiama, todėl ją lengva nukreipti. Tuo metu protas devyneriopai prašviesėja ir, net jei gyvendamas buvai kvailas, karmos dėka sąmonė pasidaro labai aiški, tad sugebi medituoti visa, ko esi mokomas. Tokių štai privalumų turima [bardo] būvyje. Dėl tos pačios priežasties yra veiksmingos ir mirusiesiems skirtos apeigos. Todėl labai svarbu keturiasdešimt devynias dienas stropiai skaityti šį “Didįjį išsilaisvinimą pomirtiniame tarpsnyje klausantis [pamokymų]”. [Mirusįjį] reikia mokyti įvairiausiais būdais, idant jam būtų suteikta kuo daugiau galimybių išsilaisvinti.

Ankstesni pamokymai ir nurodytos meditacijos neatveda į Išsilaisvinimą daugelio tų, kurie nebuvo pratę dorai elgis, pradžios neturintį laiką puoselėjo stiprius polinkius nedorybėms ir sukaupė daug kliudančios karmos.

Jeigu anksčiau [apsakytais būdais mirusiajam] nepavyko užsitverti įėjimo į įsčias, jam reikia aiškinti gilius įėjimo pasirinkimo metodus. Taigi vėl kvieskite pagalbon Budas ir bodhisatvas, pasikliaukite Prieglobsčiu, pažadinkite bodhičitą ir, tris kartus pašaukę velionį vardu, kalbėkite:

“Kilmingasis…, klausykis! Nors tau buvo duota daug pamokymų, tu jų nesupratai. Sykį įėjimas į įsčias neuždarytas, atėjo metas įgyti kūną. Būsi mokomas daugelio įvairių gilių metodų pasirinkti įėjimą į įsčias. Dėkis juos domėn! Nesiblaškyk! Sutelkęs visą valią, dėmesį, įsisąmonink [šiuos pamokymus]!

Kilmingasis, dabar paregėsi ženklus bei ypatybes to žemyno, kuriame tau lemta gimti. Atpažink juos ir pasirink žemyną pagal būdingus požymius.

Jei tau lemta gimti rytiniame Videhos (“Iškilnaus kūno”) žemyne[lxiii], tai regi ežerą su gulbėmis. Neik į tą pusę. Atsimink pasidygėjimą! [lxiv] Nors ten nukeliavęs ir rasi daug malonumų, gerovę, bet tame žemyne nepaplitus Dharma.

Jeigu gimsi pietuose, Džambudvipoje (“Rožinių obelų kontinente”), išvysti gražius rūmus. Jei nori, keliauk tenai.

Jeigu lemta gimti vakariniame Godanijos (“Besiganančių galvijų”) žemyne, tu regi ežerą, kurio pakrantėje ganosi arkliai. Neik, grįžk atgal. Nors ten daug turtų, bet neplinta Dharma. Neįženk į jį.

Jei tau lemta gimti šiauriniame Utarakuru (“Nemalonaus garso”) žemyne, pamatai ežerą, apsuptą karvių bei jaučių arba žaliuojančių medžių. Atpažink šį galimo gimimo tenai ženklą ir šalinkis [to žemyno]. Jame ilgai gyvenama ir turima dorybių, bet neplinta Dharma, todėl nekelk į jį kojos.

Jeigu atgimsi dievu (dangaus gyventoju), tai regi iš įvairiausių brangenybių pastatytas nuostabias pilis. Gali, jei nori, tenai keliauti.

Jei tau lemta gimti pusdieviu (asuru), paregi gražią girią arba kažką panašaus į sukamus deglus. Jokiu būdu neik tenai. Atsimink pasidygėjimą.

Jei gresia atgimti gyvuliu, tu matai olas arba trobeles migloje. Neik tenai.

Jeigu tau lemta gimti alkana dvasia (preta), regi kelmus, tamsius, gilius tarpeklius ar sprogymes, arba viskas skendi prietemoje. Nesiartink prie [to pasaulio]. Jei atgimsi preta, teks kęsti bado ir troškulio kančias. Jokiu būdu nekeliauk tenai. Atsimink pasidygėjimą. Visomis išgalėmis stenkis [nusišalinti].

Jei tau gresia gimimas pragare, išgirsti nusidėjėlių raudas arba nevalingai [iš karto] ten keliauji. Tada regi tamsoje paskendusią žemę, juodus ir raudonus namus, juodas duobes, juodą kelią, kuriuo eini, ir panašius [dalykus]. Jeigu eisi [toliau], papulsi į pragarą ir kęsi nepakeliamas karščio ar šalčio kančias. Nebegalėsi iš ten ištrūkti. Taigi saugokis, neženk į jį. Jokiu būdu neženk! Dabar metas vykdyti [maldos] žodžius: “…įėjimą į įsčias uždaręs, atsiminsiu pasidygėjimą”.

Kilmingasis, nors tu ir nenori, bet gali būti priverstas ten keliauti. Tave nusitempia nuožmios atpildo dvasios bei budeliai, ir tu regi tamsos, baisios audros, priešų, sniego, liūčių, krušos ir pūgų vizijas. Pagaliau pabėgi ir išsigandęs ieškai prieglobsčio. Pasislepi minėtuose puikiuose namuose, uolos plyšyje, oloje, miško tankmėje, užsiskleidusiame lotoso žiede ar panašioje [vietoje][lxv]. Bijodamas išlįsti galvoji: “Dabar negalima iš čia lįsti laukan”. Šitaip baimindamasis tą vietą palikti, tu prie jos labai prisiriši. Bijodamas išlindęs vėl sutikti bardo baisybes, tu tenai vis slepiesi, kol įgyji kokį prastą, nelaimingą kūną ir būni pasmerktas įvairioms kančioms. Šis [baimingas slėpimasis] – piktųjų dvasių ir demonų kliudymo išraiška. Tokiu atveju [pagelbėja] vienas gilus pamokymas. Įdėmiai jo klausykis!

Jeigu esi vedamas nuožmių atpildo dvasių, tą pačią akimirką, kai pajunti baimę, aiškiai įsivaizduok, kad virsti Bhagavanu Mahotara Heruku[lxvi], Hajagriva, Vadžrapaniu arba kitokiu savo jidamu – milžiniško ūgio, didžiulių galūnių, niršiu, baisiu, triuškinančiu visas kliudančias jėgas. Jo palaiminimu ir gailestingumu atsikratysi nuožmiųjų atpildo dvasių ir galėsi pasirinkti įėjimą į įsčias. Įsidėmėk šį esminį, gilų, teisingą pamokymą!

Kilmingasis, meditacijos dievybės ir kiti [jidamai] gimė iš susitelkimo (samadhi) galios. O dauguma pretų ir piktųjų dvasių tokiomis virto, įgijo pretų, piktųjų dvasių ar demonų “dvasinius kūnus”, apdovanotus įvairiomis magiškomis galiomis, kaip tik šiame bardo pasidavusios [blogoms] mintims. Vandenyno gelmėse gyvenančios ir erdvėje klajojančios pretos, aštuoniasdešimt tūkstančių rūšių kenkiančių, kliudančių dvasių įgijo savo “dvasinius kūnus”, [šiame bardo negerai] pasikeitus jų būsenai.

Šiuo metu geriausia – budriai atminti tuštumą, Didžiojo Simbolio esmę. Jei šito nesugebi, stenkis [į viską žiūrėti] kaip į iliuziją. Jeigu ir tai nesiseka, atmetęs bet kokį prieraišumą medituok jidamą, Didį Gailestingąjį. Šitaip [pomirtiniame] tarpsnyje pasieksi Budos būvį Palaimos Kūne.

Kilmingasis, bet jeigu karma tave verčia įeiti į įsčias, dabar būsi mokomas, kaip pasirinkti įėjimą. Klausykis! Į bet kokias įsčias neik!

Kai, pasirodžius nuožmiosioms karmos atpildo dvasioms, negali nesiduoti jų vedamas, medituok Hajagrivą. Ir kadangi tu dabar turi subtilią aiškiaregystės galią, visos [gimimo] vietos viena po kitos tampa tau žinomos, taigi rinkis.

Pamokysiu dviejų būdų – persikelti į Tyrąją Budos Žemę ir pasirinkti deramas įsčias šiame nešvariame sansaros [pasaulyje]. Pasinaudok jais!

(1) Persikėlimas į tyrą dangiškąją sferą

Susitelk į tokį siekį: “Oi, pavargau aibes kalpų klajoti sansaros liūne! Jau šitokia galybė [būtybių] pasiekė Prabudimą, o aš dar neišsilaisvinau. Dabar sansarai jaučiu šleikštulį, baimę, pasidygėjimą. Metas iš jos bėgti! Aš noriu stebuklingai gimti vakarų Palaimingajame Rojuje (Sukhavati), lotoso žiede prie Budos Amitabhos kojų!” Stipriai trokšk šito.

Gali sutelkti siekį į bet kurią sferą, kuria labiausiai tiki, – į Didžio Džiaugsmo, Tankiąją, Gluosnio Lapų, Potalos Kalno, Lotoso Šviesos Rūmų – Odijanos [Brangenybės rojaus][lxvii] arba kitą norimą [dangiškąją] Žemę. Jeigu susitelksi visiškai nesiblaškydamas, tuoj pat atgimsi [trokštamoje] sferoje.

Jei nori keliauti į Tušitą – Džiaugsmingąjį [būsimojo Budos] Maitrėjos [Rojų], susikaupęs galvok: “Atėjo laikas man iš bardo keliauti į Tušitą pas Nenugalimąjį Dharmos Karalių, tad ir keliausiu!” Tokiu būdu stebuklingai atgimsi lotoso žiede prie Maitrėjos kojų.

(2) [Įsčių pasirinkimas]

Jeigu [persikelti į dangiškąją sferą] nepasiseka arba nori ar esi priverstas įeiti į įsčias, tai yra pamokymas, kaip jas deramai pasirinkti šiame nešvariame sansaros pasaulyje. Klausykis!

Anksčiau aiškintu būdu savo aiškiaregystės galia išsirink žemyną ir įženk į tą šalį, kurioje plinta Dharma. Nepamiršk, kad atgimdamas tiesiog pasineri į nešvarumus[lxviii]. Kokie jie [prieš tai] bepasirodytų, nelaikyk šio regėjimo realiu, nepasiduok nei prieraišumui, nei pasibjaurėjimui ir stenkis pasirinkti geras įsčias. [Pasirenkant] svarbu susitelkti į tokį norą: “Visų būtybių labui atgimęs didžiu valdovu arba brahmanų giminėje, primenančioje salo medį[lxix], arba sidho[lxx] sūnumi, arba grynoje Mokymo perdavėjų hierarchijoje, arba [bent paprastų] tikinčiųjų šeimoje, teįgyju kūną, apdovanotą gebėjimu padėti gyvoms būtybėms!”

Šito trokšdamas ženk į įsčias. Prieš tai jas palaimink, [įsivaizduodamas virstant] dieviškais rūmais, pasimelsk visiems dešimties šalių Budoms, bodhisatvoms, dievybėms globėjoms, ypač Didžiam Gailestingajam, paprašyk jų pašventinimo ir įeik į įsčias.

Bet pasirenkant įsčias galima ir suklysti, nes, [blogos] karmos [apkvailintas], puikias įsčias gali palaikyti prastomis, o prastas – puikiomis. Tada svarbu vykdyti tokį esminį pamokymą: puikias [įsčias] regėdamas neprisirišk, o prastomis nesibjaurėk. Gilus, teisingiausias būdas – įeiti [į įsčias] išsaugant tobulą vidinę pusiausvyrą be prieraišumo ir nepakantumo (pasibjaurėjimo), negeidžiant puikaus ir nesikratant prasto.”

Tačiau, išskyrus kai kuriuos dvasiškai patyrusius, kitiems sunku pasveikti nuo įsisenėjusios blogų polinkių negalios. Taigi jei, nesugebėjęs atsikratyti prieraišumo ir nepakantumo, [mirusysis] linkęs ieškoti prieglobsčio tarp tokių visiškai negabių, blogos [karmos supančiotų būtybių] kaip gyvuliai, jam dar gali pagelbėti pamokymas, kurį, vėl pašaukę velionį vardu, išsakysite:

“Kilmingasis, jeigu nemokėjai pasirinkti įėjimo į įsčias, nesugebėjai atsikratyti prieraišumo ir nepakantumo, tai, kokius minėtus regėjimus beišvystum, šaukis Trijų Brangenybių, pasikliauk jų Prieglobsčiu, melskis Didžiam Gailestingajam ir, žengdamas aukštai pakelta galva, [tuose regėjimuose] atpažink bardo būvio [iliuzijas]. Nebūk prisirišęs prie paliktų artimųjų, sūnų, dukterų bei giminaičių. Jie jau niekuo nepagelbės. Įženk į mėlynąjį žmonių [pasaulio] švytėjimą arba į baltąjį – dievų. Įeik į brangenybių rūmus ir nuostabius parkus.”

Šį pamokymą kartokite iki septynių kartų. Po to tiek pat kartų perskaitykite “Budas ir bodhisatvas [pagalbon kviečiančiąją] maldą”, “[Maldą], apsaugančią pomirtiniame tarpsnyje nuo baimės”, “Esminius [šešių] tarpsnių posmus” ir “[Maldą], išvaduojančią iš pavojingo bardo tako”. Paskui aiškiu balsu skaitykite “Skandhų išsilaisvinimą prisegimu” (Tagdolą)[lxxi], o taip pat “Dharmos praktiką, savaime išlaisvinančią iš [karmos] polinkių”.

Deramai pasinaudoję šiuo [mokymu], tobuli jogai jau Mirties prieangyje įvykdo [sąmonės] perkėlimą ir jiems nebereikia klajoti bardo būvyje – be jokių kliūčių jie keliauja aukščiausiu [Išsilaisvinimo] keliu.

Kai kurie mažiau patyrusieji Mirties prieangio tarpsnio pabaigoje atpažįsta Esmės Vaiskiąją Šviesą ir [taip pat] atveria sau aukščiausią kelią.

Dar mažiau įgudusieji išsilaisvina Esmės bardo būvyje, kuriame [dvi] savaites viena po kitos apsireiškia ramiosios ir niršiosios [dievybės], – jeigu ne viename, tai kitame jo etape, priklausomai nuo individualios karmos bei gabumų, jie išsivaduoja, susivokę bet kurioje iš daugelio pavojingo [bardo] tako atkarpų.

Menką [gerų] darbų tąsą susikūrę, labai susitepę blogybėmis ir daug blogos karmos sukaupę žmonės priversti toliau klaidžioti Tapsmo bardo. Bet kadangi pasakomas ne vienas, o daug laiptelius primenančių pamokymų, tai anksčiau ar vėliau jie suvokia [savo sąmonės prigimtį] ir išsilaisvina.

O dar menkesnę [gerų] darbų tąsą turintiems, nesugebėjusiems susivokti ir apimtiems baimės [mirusiesiems] yra skirta daug pamokymų, kaip [uždaryti ir] pasirinkti įėjimą į įsčias. Nepavykus to padaryti vienu būdu, pasitarnauja kitas, ir sutelkta dvasia įgyja aibę aukšto būvio malonių.

Net niekingiausieji, primenantys gyvulius, pasikliovę [Trijų Brangenybių] Prieglobsčiu, [pomirtiniame tarpsnyje] gali pasukti priešingu keliu nei vedančiu į nelaimingąsias sferas ir įgyti brangų žmogaus kūną, turintį palankiausias [sąlygas praktikuoti Dharmą]; taigi kitame gyvenime sutikę Mokytoją – Gėrio Draugą ir iš jo gavę [visus reikiamus] pamokymus, jie išsilaisvins.

Šis Mokymas, pasiekęs [mirusįjį] Tapsmo bardo būvyje, pailgina jo geros karmos tąsą. Šituo jis primena vamzdį, kuriuo sujungiama suardyta drėkinimo kanalo vaga. Net didžiausi nedorėliai, šį Mokymą išgirdę, negali neišsilaisvinti. Kodėl gi? Pomirtiniame tarpsnyje [mirusįjį] pasitinka visų Nugalėtojų atjauta ir kartu demonai bei kliudančios jėgos. Tokiomis [rūsčiomis] aplinkybėmis pakanka išgirsti šį Mokymą, kad požiūris pasikeistų, ir būtų pasiektas Išsilaisvinimas. Pasikeitimą palengvina ir tai, jog [tuo metu] neturi mėsos ir kraujo kūno, esi vėlė. Net ir ilgai klajodamas pomirtiniame tarpsnyje, bet kada gali susivokti ir akimirksniu pasikeisti, kadangi [tavo protas] atsiliepia į žodžius ir vaizdus, kuriuos matai turėdamas karmišką subtilią aiškiaregystės galią. Šis [Mokymas] tam labai padeda. Jis primena [tiesiai į taikinį šaunančią] svaidyklę, panašus į šimto žmonių vandenin įstumtą rastą, kuris po to greitai nuplukdomas į norimą vietą, ir pavadį, kuriuo valdomas žirgas.

Taigi velionio draugas, priėjęs prie negyvo kūno, jei šis neprarastas, keletą kartų teskaito [mirusiajam Bardo Tiodolo] pamokymus, kol iš [lavono] šnervių ištekės šiek tiek kraujo ar limfos. Visą [skaitymo] laiką lavono negalima judinti. Mirusiojo labui turi būti duotas įžadas nežudyti jokių gyvų būtybių. Niekas – nei artimieji, nei draugai – prie lavono tegul neverkia, netriukšmauja, nedejuoja, nerauda. Ir tebūnie daroma kuo daugiau gerų darbų.

Šio “Didžiojo išsilaisvinimo pomirtiniame tarpsnyje klausantis [pamokymų]” Dharmą taip pat galima skelbti kartu su kitais mokymais [gyviesiems]. Jeigu [šis tekstas] skaitomas ir aiškinamas kaip duodamų pamokymų parama, tame glūdi labai gili prasmė.

[Gyvendamas] nuolat jį skaityk, išsiaiškink jo žodžių bei terminų prasmę ir prieš mirdamas, pastebėjęs artėjančios mirties ženklus, pats, jei leidžia sveikata, [Bardo Tiodolą] deklamuok, apmąstydamas jo žodžius, o jei sergi – patikėk šią Knygą skaityti dvasios broliui; [tada po mirties viską] prisiminsi ir tikrai išsilaisvinsi.

Šios Dharmos nereikia medituoti – Išsilaisvinimą pasieki vien regėdamas, klausydamasis ir skaitydamas gilius pamokymus, kurie slaptu Keliu [iš sansaros] išveda net nedorėlius. Jei, netgi septynių šunų vejamas, prieš mirtį neužmiršti šių pamokymų žodžių bei terminų prasmės, tai pasieki nušvitimą. Ir visi trijų laikų Budos nerastų Dharmos, pranokstančios šią.

Gili [Dharmos] širdis – būtybes išvaduojantis mokymas apie bardo, vadinamasis “Didysis išsilaisvinimas pomirtiniame tarpsnyje klausantis [pamokymų]” baigtas.

*

Šį brangų Lobį (termą) Gampodaro kalne rado sidhas Karmalingpa.

Laimės!

MALDOS

Budas ir bodhisatvas pagalbon kviečiančioji malda

[Mirštančiojo labui] atnašavę Trims Brangenybėms realių bei įsivaizduojamų aukų ir rankose laikydami kvapnius smilkalus, karštai melskitės:

“Dešimtyje pasaulio šalių gyvenantys Budos ir bodhisatvos, gailestingi, viską žinantys, išminties Akimi žvelgiantys, mylintys ir globojantys būtybes, malonėkite ateiti čionai ir priimti šias realias bei vaizduotės sukurtas aukas. O, gailestingieji išminties, mylinčios atjautos, veiklios pagalbos ir beribės globos galiūnai! Štai žmogus, vardu…, keliauja į kitą pasaulį, palieka šią žemę, pasirengęs “didžiajam persikėlimui”[lxxii]. Jo nelydi draugai, ir jis labai kenčia, neturėdamas nei prieglobsčio, nei globėjo, nei bičiulio. Gyvenimo šviesa gęsta, ir jis keliauja į kitą sferą, pasineria juodon tamson, krenta į gilią prarają, žengia į tankų mišką… Karmos galia jį gena į bekraštes dykvietes, plukdo vandenyne. Karmos vėjo blaškomas jis keliauja nesaugia kryptimi, stoja į aršią kovą, apsėstas Piktosios Dvasios, gąsdinamas Mirties Valdovo pasiuntinių, vėl karmos stumiamas į sansarą… Atėjo metas jam iškeliauti – bejėgiui, vienišam, be draugų.

Gailestingieji, prieglobsčio neturinčiam… (vardas)… būkite Prieglobstis, Globėjai ir Bičiuliai, išvaduokite jį iš didžiosios pomirtinio tarpeklio tamsos, apginkite nuo karmos viesulo, apsaugokite nuo Mirties Valdovo siaubo, išgelbėkite nuo pavojingo ir ilgo bardo tako!

Gailestingieji, nepagailėkite jam savo atjautos, teikite pagalbą, neleiskite įpulti į nelaimingąsias sferas! Nepamirškite duotų pasižadėjimų, ir tuoj pat tepasireiškia visa Jūsų atjautos galia!

Budos ir bodhisatvos, atjausdami šį žmogų, vardu…, nesusilpninkite [savo pagalbos jam įvairiais] būdais ir galiomis. Palaikykite jį savo atjauta, neleiskite šiai būtybei pasiduoti blogai karmai.

Prašome Tris Brangenybes [jį] saugoti bardo būvyje nuo kančių.”

Šitaip jūs ir visi kiti [susirinkusieji] tris kartus karštai tepasimeldžia. Po to reikia skaityti “Išsilaisvinimą pomirtiniame tarpsnyje klausantis [pamokymų]” (Bardo Tiodolą) ir “Maldą, išvaduojančią iš pavojingo bardo tako“ bei “Maldą, apsaugančią pomirtiniame tarpsnyje nuo baimės”[lxxiii].

Budas ir bodhisatvas pagalbon kviečiančioji malda baigta.

Samaja gja gja gja![lxxiv]

Malda, apsauganti pomirtiniame tarpsnyje nuo baimės

Pasibaigus manajam gyvenimui,

nuo draugų, artimųjų atskirtas,

aš pomirtiniame tarpsnyje vienišas klaidžioju…

Tepasireiškia galia atjautos

Ramių bei Niršių Nugalėtojų,

ir tebūnie išsklaidyta

nesuvokimo tamsybė!

Dabar, kai visus artimuosius palikęs,

vienas klajoju, ir tuščios formos

man rodos savaime, tepasireiškia

Budų galia atjautos – teišsklaido

mano baimę baisiajame tarpsny!

Penkioms Išmintims vaiskiai spindint,

manęs teneapima baimė – teatskleidžiu

jų penkiose šviesose savo esmę!

Ramiųjų, niršiųjų [dievybių]

pavidalams man apsireiškiant,

tarpinį būvį teatpažįstu,

išlikdamas tvirtas, bebaimis.

Dabar, kai dėl karmos blogos aš kenčiu,

Didžiai Gailestingieji [Budos]

mane teišlaisvina!

Dharmatos – Esmės garsai,

dundantys lyg tūkstantis griaustinių,

šešių šventųjų skiemenų[lxxv] melodija tevirsta!

Kai klaidžioju be prieglobsčio dabar,

savo karmos verčiamas, globojančios dievybės

iš visų kančių mane teišvaduoja!

Tapsmo tarpsnyje man “stebuklingai” gimus,

tenepasigirsta demonų klaidinantys pamokymai!

[Magiškomis galiomis] keliaudamas kur noriu,

tenematau baisių iliuzinių regėjimų, blogos

mano karmos sukurtų!

Pasigirstantis piktų žvėrių riaumojimas

dvasingais Skiemenų Šešių garsais tevirsta!

Kai persekioja pūgos, liūtys, viesulai, tamsa,

teatsiveria man dieviškoji išminties akis!

Tokios pat kaip aš būtybės,

esančios bardo, tegimsta rojuje,

nejausdamos viena kitai pavydo!

Kai nelaimingas aš kenčiu

troškulį ir badą, teišnyksta

bado, troškulio bei karščio, šalčio kančios!

Būsimuosius tėvą ir motiną

besimylinčius regėdamas,

kaip į Didį Gailestingąjį

su dieviškąja palydove

težvelgiu į juos!

Kad kitiems padėti sugebėčiau,

teįgyju galią gimt kur noriu

ir [Budos] kūną, tobulybės

ženklais bei požymiais papuoštą!

Kai puikiausiąjį žmogišką kūną įgysiu,

teišsilaisvins visi, vos pamatę mane ar išgirdę!

Tenedarau jokių blogų darbų,

visokiausius dvasios nuopelnus tegausinu!

Kur beatgimčiau, visuose gyvenimuos

tesutinku aš savo dievišką jidamą!

Vos gimęs teturiu jau

kalbos bei supratimo galią, teprisimenu

ankstesnius gyvenimus ir nieko tenepamirštu!

Vos išgirdęs, pagalvojęs ar pamatęs,

tesugebu suprasti įvairiausias

žinojimo sritis – aukščiausias

ir žemiausias, ir vidutines.

Teklesti kraštas, kuriame aš gimsiu,

ir jo visi gyventojai laimingi tebūnie!

Ramieji ir niršieji Nugalėtojai!

Kokie jūsų kūnai, aplinka, gyvenimo trukmė,

pasauliai ir vardai puikiausi,

tokius teįgyjame ir mes visi!

Šią “Maldą, apsaugančią pomirtiniame tarpsnyje nuo baimės” sukūrė Odijanos išminčius Padmasambhava.

Kol sansara nesibaigs, neištuštės,

tol tenesibaigia ir šis mokymas gilus!

Gja gja gja!

Tai atgimėlio Karmalingpos [rastas] Lobis (terma).

Esminiai šešių tarpsnių posmai

Lenkiuos ramiosioms ir niršiosioms

dievybėms Nugalėtojoms.

Esminius šešių bardo

posmus [deklamuosiu].

Dabar, kai pasireiškia man gyvenimo bardo,

atmetęs tinginystę – laiko jai nėra! – tvirtai įžengsiu

į Kelią [Dharmos] klausymo, apmąstymo ir meditavimo.

Nepertraukiamai sąmonę su regimybėmis sujungęs,

įgyvendinsiu Tris Kūnus.

Žmogiškąją būtį vienąsyk įgijus,

laiko nebėra blaškytis, ją švaistyti klystkeliuos!

Pasireiškiant sapno tarpsniui, aš neliksiu lyg lavonas

nesąmoningumo būvyje – budriai

į prigimtinę proto būseną paniręs ir suvokdamas sapnus,

jų besikeičiančiuos pavidaluose mokysiuos įžvelgti Vaiskią Šviesą.

Nemiegosiu tartum gyvulys, o stengsiuosi

suderint miegą su tiesioginiu pažinimu.

Meditacijos bardo patirdamas dabar, –

minties klydimą ir iliuzijas atmetęs,

nesiblaškydamas, nesikabindamas už nieko,

saugosiu bekraštės atvirybės būseną; tvirtai pasiekęs

pakopas Sukūrimo, Užbaigimo, atsisakęs [pasaulietiškos] veiklos,

mintį visiškai sutelkęs, tenebūsiu valdomas klaidinančių aistrų.

Mirimo tarpsniui pasireiškiant, atsikratęs

visokio prieraišumo ir įsikibimo,

telksiuosi į šviesų kelią mokymo;

negimusiąją savo sąmonę išvesiu aš į Erdvę.

Palikdamas mėsos ir kraujo kūną,

suvoksiu jį tartum išnykstančią iliuziją.

Dabar, kada Esmės bardo man apsireiškia,

išgąsčių ir baimių nusikratęs atpažinsiu

visus pavidalus kaip žaismą savo sąmonės,

žinosiu: jie – bardo iliuzijos!

Priėjęs šitą kryžkelę reikšmingą,

many sušvintančių regėjimų [dievybių]

ramiųjų ir niršiųjų aš neišsigąsiu!

Dabar, kai man pasireiškia Tapsmo bardo,

aš, savo siekį sutelkęs į vienintelį [tikslą],

uoliai stengsiuosi ilginti seką gerųjų darbų;

įėjimą į įsčias uždaręs, atsiminsiu pasidygėjimą.

Dabar reikalingas uolumas ir požiūris tyras.

Mokytoją su Palydove medituosiu, atmetęs pavydą.

Apie mirtį negalvodamas, ilgai esu jau atsidėjęs

šio gyvenimo beprasmiškiems darbams.

Labai suklysiu, jei iš jo išeisiu rankomis tuščiom.

Šventoji Dharma būtina!

Kodėl tuo pat jos praktikuot man nesiėmus?!

Gerieji Mokytojai sako:

“Jei neįsisąmonini savo Lamos

pamokymų, tai argi pats savęs nemulkini?!”

Esminiai šešių tarpsnių posmai baigti.

Malda, išvaduojanti iš pavojingo bardo tako

Lenkiuosi Mokytojams, dakams, dakinėms.

Didžiai mylėdami mane, veskite Keliu!

Apakintas iliuzijų aš klaidžioju sansaroje…

Te dvasios karžygiai ir Vidjadharos veda

prigimtinės išminties[lxxvi]

vaiskios šviesos keliu mane,

o dakinės, puikiausios Motinos,

sekdamos tesergėja. Prašau išgelbėti

iš bardo baisaus bei pavojingo tako

ir palydėti iki nušvitimo žemės tobulos!

Genamas didžiulio paklydimo,

aš klaidžioju sansaroje…

Te Bhagavanas Vairočana veda

mane Tikrovės sferos išminties

vaiskios šviesos keliu,

o puikioji Motina

Erdvės Valdovė

sekdama tesergėja. Prašau išgelbėti

iš bardo baisaus bei pavojingo tako

ir palydėti iki nušvitimo žemės tobulos![lxxvii]

Genamas aršaus nepakantumo,

aš klaidžioju sansaroje…

Te Bhagavanas Vadžrasatva

veda Veidrodinės išminties

vaiskios šviesos keliu mane,

o puikioji Motina Budaločana

sekdama tesergėja. Prašau išgelbėti

iš bardo baisaus bei pavojingo tako

ir palydėti iki nušvitimo žemės tobulos!

Genamas didžios puikybės,

klaidžioju sansaroj… Bhagavanas

Ratnasambhava teveda mane

Tapatumo išminties

vaiskios šviesos keliu,

o puikioji Motina Mamakė

sekdama tesergėja. Prašau išgelbėti

iš bardo baisaus bei pavojingo tako

ir palydėti iki nušvitimo žemės tobulos!

Kankinamas aistringo prieraišumo,

aš klaidžioju sansaroje.

Te Bhagavanas Amitabha veda

Įžvalgiosios išminties

vaiskios šviesos keliu mane,

o puikioji Motina Pandaravasinė

sekdama tesergėja. Prašau išgelbėti

iš bardo baisaus bei pavojingo tako

ir palydėti iki nušvitimo žemės tobulos!

Stipraus pavydo deginamas,

klaidžioju sansaroje…Te Bhagavanas

Amoghasidhis veda

mane Veikliosios išminties

vaiskios šviesos keliu,

o puikioji Motina Samaja Tara

sekdama tesergėja. Prašau išgelbėti

iš bardo baisaus bei pavojingo tako

ir palydėti iki nušvitimo žemės tobulos!

Dėl savo [karmos] polinkių blogų

aš klaidžioju sansaroje. Ramieji

ir niršieji Bhagavanai

teveda mane šviesos keliu, kuris

išvaduoja nuo baisių, siaubingų

čia apsireiškiančių pavidalų,

o niršiosios puikiausios Motinos

sekdamos tesergėja. Meldžiu

iš bardo baisaus bei pavojingo tako išvaduoti

ir atvest į tobulojo Budos būvį!

Aš klaidžioju baisių iliuzijų sansaroje…

Te dvasios karžygiai ir Vidjadharos veda

prigimtinės išminties

vaiskios šviesos keliu mane,

o dakinės, puikiausios Motinos,

sekdamos tesergėja. Prašau išgelbėti

iš bardo baisaus bei pavojingo tako

ir palydėti iki nušvitimo žemės tobulos!

Om Ah Hūm.

Erdvės elementas tenevirsta mano priešu,

ir teišvystu aš mėlynojo Budos Žemę.

Tenesukyla prieš mane vandens elementas,

ir teparegiu baltojo Budos Žemę.

[Tenevirta mano priešu žemės elementas,

ir teišvystu geltonojo Budos Žemę][lxxviii].

Tenetampa ugnies stichija mano priešu.

ir raudonojo Budos Žemę tepamatau.

Tenesukyla prieš mane vėjo stichija,

ir žaliojo Budos Žemę teišvystu.

Tenevirsta mano priešais nei garsai, nei spinduliai, nei šviesos.

Teparegiu bekraštes ramiųjų ir niršiųjų dievybių Sferas.

Te vaivorykščių spalvos nepasidaro man priešiškos,

ir teišvystu visų Prabudusių Žemes.

Visus garsus tesuvokiu kaip savo [esmės] garsus.

Visas šviesas tesuvokiu kaip savo [esmės] šviesas.

Tarpiniame būvy [viskame] teatpažįstu savo esmę

ir teįgyvendinu Tris Kūnus.

Malda, išvaduojanti iš pavojingo bardo tako, baigta.

ŽODYNĖLIS

alkanos dvasios (sanskr. preta) – iš godumo bei šykštumo paskatintų ankstesnių veiksmų (karmos) sėklų “išaugusios” būtybės milžiniškais pilvais ir siauromis lyg adatos skylutė gerklėmis. Sakoma, kad jos gyvena “požemio” (t.y. grubesniame nei žmonių) matmenyje, bet kai kurios nematomu pavidalu klaidžioja ir mūsų pasaulyje.

Amitabha – žr. Penkių Giminių Budos.

Amoghasidhis – žr. Penkių Giminių Budos.

arhatas (sanskr.) – “nugalėjęs priešus”: taip vadinamas hinajanos pasekėjas, ilgame tobulėjimo kelyje atsikratęs žalingų emocijų ir išsivadavęs iš sansaros. Tiesa, Buda kartais vadinamas “mahajanos arhatu”, kurį nuo hinajanos arhato skiria ne tik absoliutaus, bet ir santykinio būties lygmens pažinimas, įgytas atsikračius ne tik žalingų emocijų, bet ir Žinojimo “uždangų”. Tasai pažinimas leidžia Budai teikti dvasinę pagalbą aibei gyvų būtybių, tuo tarpu hinajanos arhatas gali padėti tik keletui.

asurai (sanskr.) – žr. pusdieviai.

Avalokitešvara – atjautos dievybė, dažnai medituojama tai puikiai dvasios savybei ugdyti, turinti daug įvairių formų. Tikintieji mėgsta kartoti jos mantrą Om mani padme hūm, tariamą “Omanipemehung” ir reiškiančią “Om, Brangakmeni Lotose, Hūm”. “Om” – Budos Kūno simbolis, “Hūm” – Proto. “Lotosas” reiškia Širdies Centrą (čakrą), o “Brangakmenis” – bodhičitą , kurios iškilniausias simbolis ir yra Avalokitešvara.

bardo (tib.), bardo būvis – žr. tarpsnis.

Bardo Tiodolas (tib.) – trijų tibetiškų tekstų, sudarančių pagrindinę “Tibeto mirusiųjų knygos dalį”, glaustas pavadinimas.

Bhagavanas (sanskr.) – Budos epitetas, tibetiečių kalboje reiškiantis “Pergalingai išėjusįjį [iš sansaros]”, o sanskrito – “Laimingąjį”.

bodhičita (sanskr.) – atjautos skatinamas nušvitimo siekis, pagrindinė bodhisatvos dvasios savybė, skirianti jį nuo hinajanos pasekėjų – šravakų ir pratjekabudų. Taip bodhičita apibūdinama bendrajame budizme. Dzogčene ji reiškia tyrą, amžinai nušvitusią proto prigimtį, o Tantroje (perkeltine prasme) – subtilią (“hormoninę”) vyrišką ir moterišką substanciją, kurios grubūs dariniai – sperma ir kiaušialąstės “kraujas”.

bodhisatva – atjautos apšviestas žmogus, pasiryžęs kitų labui pasiekti Budos būvį ir tam tikslui praktikuojantis paramitas (žr. paramita), Tantros metodus bei kitas dvasios ugdymo priemones.

Brahmos kiaurymė – kaukolės siūlė viršugalvyje ties viduriniuoju energijos kanalu, kuris budizme vadinamas dhūti arba avadhūti. Sėkmingos praktikos dėka prieš mirtį pro šią “kiaurymę” iš kūno išvedama sąmonė.

Budos būvis – visiškai atvira, palaiminga ir atjaučianti dvasios būsena, kurioje pasiektos, įkūnytos visos įmanomos žmogaus tobulybės ir galios. Jos pranoksta bet kokių dievų galias vien jau tuo, kad daugelis tų, kurie Budos meistriška pagalba pasiekia tikrų dvasios ugdymo vaisių, dėkingi sušunka (pvz., Vinajavastu II, 58a4–6): “Garbusis! To, ką man davėte Jūs, nedavė nei motina, nei tėvas, nei valdovas, nei dievai, nei protėviai, nei šramanai, nei brahmanai, nei artimieji, nei draugai, nei giminaičiai!”

Budrumas (tib. rigpa) – pasak Dzogčeno mokymo, – kiekvienos būtybės sąmonės (dvasios, proto) tyra, amžinai nušvitusi prigimtis, grynas suvokimas, visada esantis čia ir dabar. Tik nusigręžimas, dėmesio atitrūkimas nuo šios grynos sąmonės esmės (nebudrumas, jos Didžio Tobulumo nežinojimas, nesuvokimas) įtraukia būtybes į žalingas emocijas, ir todėl sukasi vargo ratas.

Centras (sanskr. čakra) – subtiliojo kūno energijų kanalų rezginys. Čakrų skaičius, vietos bei pavadinimai budizme kitokie nei hinduizme. Jų skaičius kartais skiriasi ir atskirose budizmo tantrose. Skirtumą apsprendžia įvairūs tantrinių praktikų tikslai. Keturi pagrindiniai Centrai (galvos, gerklės, širdies ir bambos) atitinkamai vadinami Mahasukhačakra, Sambhogačakra, Dharmačakra ir Nirmanačakra (sanskr.).

Conkapa – vienas žymiausių tibetiečių Mokytojų (1357 – 1419), budizmo toje šalyje grynintojas ir sistemintojas, Dorybingosios (Gelugo) tradicijos pradininkas, savo veikaluose pabrėžęs dvasios ugdymo motyvų nuoširdumą, tobulėjimo kelio nuoseklumą ir deramą pasiruošimą tantrinėms praktikoms. Iš tikrųjų Conkapą galima laikyti ir Nešališkos (tib. rimė) tradicijos pradininku, nes jis (kaip niekas kitas iki jo) nešališkai, be jokio nusistatymo mokęsis pas daugelį kitų tradicijų Mokytojų (ne tik Kadamo tradicijos, kurios pasekėju save laikė). Pasakojama, jog jis slapčia aiškinęs gabiausiems savo mokiniams ir du Dzogčeno tekstus.

čitamatrinai (sanskr.) – viena iš dviejų (kita – madhjamikai) mahajanos filosofijos mokyklų, tėkmių. Čitamatrinai (dar vadinami jogačarais, vidžnianavadinais, vidžniaptimatrinais) pripažįsta vien sąmonės egzistavimą ir teigia, jog visi reiškiniai yra jos apraiškos; sąmonė, juos suvokdama, suvokia vien save, ir tai jie laiko savimone. Čitamatrinus vadinti idealistais (kaip darydavo kai kurie budologai) klaidinga. Conkapa juos (kaip ir hinajanos vaibhašikus bei sautrantikus) priskiria realistams, nes čitamatrinai pripažįsta sąmonės absoliutumą, savo esybę, savastį. Čitamatrinų mokyklos tėvu laikomas Asanga (IV–V a.)

dakas – dvasios narsuolis jogas, Tantros praktika pasiekęs aukštą tobulėjimo stadiją.

dakinė – dvasios narsuolė, joginė, Tantros patirties saugotoja, įkvepianti nuoširdų praktikuotoją ir padedanti žengti Keliu. Dakinės skirstomos į žemiškąsias ir nežemiškąsias. Pastarosios jau pasiekusios Budos būvį, taigi geba apsireikšti kaip įvairios deivės, o pirmosios dar eina Tantros keliu ir atrodo kaip paprastos moterys. Beje, Tantros praktikuotojui dera žiūrėti į visas moteris kaip į dakines, o praktikuotojai – į visus vyrus kaip į dakus.

devynios [budizmo] Važiuoklės – pagal Njingmos (Senosios) tradicijos skirstymą: trys bendrojo budizmo keliai – šravakų, pratjekabudų ir bodhisatvų; trejopos išorinės tantros – Krija, Upaja (arba Čarja) ir Joga; trejopos vidinės tantros – Mahajoga, Anujoga ir Atijoga (Dzogčenas).

Dharmakaja (sanskr.) – žr. Trys [Budos] Kūnai.

dharmapala (sanskr.) – tikėjimo sargas ir gynėjas nuo blogio jėgų (populiariai tariant). Tantros praktikuotojui dharmapala gali tarnauti ne tik kaip apsaugotojas, bet ir kaip magiškų veiksmų vykdytojas, nes jis yra medituojamos dievybės (tib. jidamo) aktyvios jėgos personifikacija. Kiekviena tantra (dvasios perkeitimo sistema) turi savo dharmapalą.

Dhjani Budos – žr. Penkių Giminių Budos.

dhūti (sanskr.) – žr. vidurinysis kanalas.

Didis Gailestingasis – žr. Avalokitešvara.

Didysis Simbolis (sanskr. Mahamudra)– Nušvitimo būvis, apibūdinamas kaip tobula sąmonės aiškumo ir tuštumos (Dzogčene) arba palaimos ir tuštumos (Tantroje) “jungtis”.

dievai (sanskr. deva) – subtilesniuose (nei žmogaus) matmenyse gyvenančios būtybės, kuriomis gimstama sukaupus sąlygiškai geros karmos arba praktikuojant gilias meditacijas (dhjanas) ir puoselėjant išdidžias mintis: “Koks aš geras, tyros dvasios žmogus, koks puikus medituotojas…” Sakoma, jog iš savo dangiškų pasaulių dievai dažniausiai atgimsta nelaimingose sferose – pragaruose, alkanų dvasių arba gyvulių pasauliuose. Tuo tarpu žmogaus būvis dvasiniu požiūriu laikomas kur kas geresnis, palankesnis praktikuoti mokymus, gelbstinčius iš vargo rato.

Dzogčenas – mokymas apie pirmapradį tobulumą. Visų jo praktikų esmė – šio tobulumo suvokimo (tibetiškai vadinamo rigpa – grynu suvokimu arba Budrumu) atskleidimas savyje (padedant Mokytojui) ir palaikymas, palaipsniui jį “sujungiant” su visais kasdieniais veiksmais, reiškiniais, sapnais ir t.t. Dzogčeno pasekėjo tikslas – Šviesos Kūnas, pasiekiamas grubius paprasto kūno elementus perkeitus į jų esmę – Šviesą. Dzogčeno pradininku budizme laikomas keletą amžių prieš Kristų (kai kurie tvirtina, jog I a. po Kristaus) gyvenęs Mokytojas Prahevadžra (ar Pramodavadžra; tib. Garabdoržė), o bone, senojoje Tibeto religijoje, – jos įkūrėjas Šenrabas (XIX – XVIII a. prieš Kr.). Aišku, budizmo Dzogčeno ištakos siekia Budos Šakjamunio mokymą apie visose būtybėse glūdinčią Budos prigimtį. Galbūt kai kurias Dzogčeno praktikas budizmas perėmė iš bono, o bonas – iš budizmo. Toks “keitimasis” tarp šių religijų vyko ne tik Dzogčene, bet ir Tantroje. Tiesa, vėlesniame laikotarpyje (nuo XII a.) budizmas kur kas labiau įtakojo boną. Beje, stipriausios priešstatos laikmečiu – nuo IX a. antrojo ketvirčio iki X a. pabaigos – minėtų religijų keitimasis žiniomis tikriausiai buvo nutrūkęs. Dzogčenas apibūdinamas kaip savaiminio išsilaisvinimo Kelias, kuriame žalingų emocijų nei atsižadama, nei jos perkeičiamos, o grynu suvokimu, nedvilypiu budrumu (tib. rigpa) atskleidžiama žalingų emocijų nušvitusi, tyra prigimtis, ir jos šioje prigimtyje natūraliai “ištirpsta”. Šitaip iš jų “savaime išsilaisvinama”.

Esybės Kūnas – Trijų Budos Kūnų vienovė, kuri kartais laikoma Ketvirtuoju Kūnu.

Esmė (sanskr. dharmata) – tikrasis reiškinių būvis: tuštuma, substancinės esybės nebuvimas.

Esmės bardo – pomirtinis tarpsnis, kuriame vienokia ar kitokia forma atsiskleidžia individo sąmonės prigimtis, šviesos ir subtiliosios energijos lygmuo.

Garuda – mistinis paukščių valdovas, naikinantis kenksmingas požemio ir vandens dvasias – nagus; vaizduojamas su ragais ir trimis akimis.

gaurės – vadinamosios “aštuonių vietų mamó” (gnas kyi ma mo brgyad); dar žr. mamo.

Gelugo tradicija – naujausia ir dabar vyraujanti Tibeto budizmo tėkmė, kurios pradininkas – Conkapa (1357 – 1419). Tiesa, šio Mokytojo laikais ji dar nesivadino Gelugu (“Dorybingąja tradicija”). Conkapai įkūrus Gedeno (kuris vėliau pavadintas Gandenu) vienuolyną, jo pasekėjai vadinti gedenpais. Tikrąja gelugpų tradicijos pradžia reikėtų laikyti Conkapos mokinio Gendundupo (arba Gendun Drupo) paskyrimą jo įkurto Tašilunpo vienuolyno vadovu (1447 m.), nuo kurio prasidėjo iškilnioji Dalai Lamų eilė. “Dorybingoji tradicija” išaugo iš Kadamo (“Pamokymų”) tradicijos, kurią XI a. viduryje įkūrė indų Mokytojas Atiša, todėl kartais vadinama “Naujuoju Kadamu”.

grynas suvokimas – žr. Budrumas.

Guru Rinpočė – žr. Padmasambhava

Hajagriva – “Arkliasprandis” – nirši dievybė, Avalokitešvaros apsireiškimas, visų piktųjų dvasių priešas. Vaizduojamas tamsiai raudonos spalvos, su trimis žaliomis arklių galvomis, kyšančiomis iš plaukų.

Herukas (sanskr.) – “kraujo gėrėjas”: niršioji vyriška dievybė, vienokios ar kitokios nušvitimo energijos išraiška, perkeičianti egoizmą ir kitas žalingas emocijas į iškilniausias dvasios galias.

hinajana – “Mažoji Važiuoklė”: vienas iš dviejų pagrindinių budizmo Kelių. Šioje Važiuoklėje siekiama tik individualaus išsilaisvinimo iš mirčių ir atgimimų Rato, jo vargų, kančių. Šio gana asketiško saviugdos Kelio principas – atsižadėjimas viso, kas susiję su žalingomis emocijomis, o esminė praktika – Keturių Tauriųjų Budos Tiesų (apie kentėjimą, jo šaltinį, baigtį ir į ją vedantį Kelią) meditavimas.

iniciacija – Mokytojo suteikiamas įvedimas (įšventinimas) į žalingų emocijų perkeitimo (Tantros) arba savaiminio išsilaisvinimo suvokiant jų pirmapradį tobulumą (Dzogčeno) mokymus. Pirmuoju atveju iniciacija vykdoma įvedant mokinį į Mandalą – simbolinius dievybių rūmus ir atliekant sudėtingus įgalinimus, kurių pagrindiniai – keturi: “ąsočio”, “slaptasis”, “išminties” ir “paaiškinančio žodžio”. Antruoju (Dzogčeno) atveju iniciacija vykdoma tiesiogiai įvedant mokinį į jo tobulą pirmapradį būvį, kurio gryną suvokimą (Budrumą) vėliau jis turi palaikyti, išsaugoti.

įsipareigojimai (sanskr. samaja) – iniciacijos metu duoti pasižadėjimai laikytis tam tikrų praktikos taisyklių; pavyzdžiui, neaiškinti Tantros paslapčių neįšvęstiesiems. Dzogčene pagrindinis įsipareigojimas – stengtis kasdieniame gyvenime išsaugoti Mokytojo atskleistą pirmapradį budrumą, gryną suvokimą (rigpą).

Jama – mirusiųjų viešpats, labai niršus atjautos dievybės Avalokitešvaros pavidalas, kurio gailestingumas pasireiškia būtybių apvalymu (nors ir skausmingu) nuo sukauptų blogybių, “nuodėmių”, kliudančių tobulėti.

jidamas (tib.) – viena iš daugelio Budos būvį simbolizuojančių dievybių, kurią pasirinkęs praktikuotojas medituoja priešais save ar susitapatinęs, meldžiasi jai, aukoja, tuo būdu žadindamas savyje ypatingą jėgą, keičiančią jo dvasią, vedančią į nušvitimą. Tik šia prasme galima jidamą vadinti “dievybe globėja”. Ji globoja, saugo savo iškilniais virpesiais, neleisdama nuklysti nuo Kelio, bet nėra kažkoks žmogui pataikaujantis dievas ar “angelas sargas”, vykdantis jo egoistiškus norus.

Kagju tradicija – pagrindinės jos šakos pirmtakas – indų jogas, dvasios galiūnas Tilopa (988 – 1069), o pradininkas Tibete – garsusis tantrinių tekstų vertėjas Marpa (1012 – 1097), kuris dažnai keliaudavęs į Indiją pas Naropą (1016 – 1100), savo pagrindinį Mokytoją, perdavusį jam daug slaptų pamokymų. Kitos svarbios šios tradicijos šakos, vadinamos Šangpa Kagju, pirmtakės – indų joginės Niguma ir Sukhasidhi, o pradininkas Tibete – Kjungpo Nėldžoras. Laikui bėgant Kagju, “[Vadžradharos] priesakų tradicija”, išsišakojo į kelias tėkmes, kurių pagrindinės – Karma, Dagpo, Šamarpa, Drigung, Taklung, Drukpa.

kanalai – subtiliojo kūno “nervai”, kuriais teka gyvybinės energijos (pranos) srovės, vadinamos “vėjais”. Trys pagrindiniai kanalai – (ava)dhūti (vidurinysis), rasana (Tantroje – dešinysis; Dzogčene – moterų dešinysis, vyrų kairysis) ir lalana (Tantroje – kairysis; Dzogčene – moterų kairysis, vyrų dešinysis).

Keturios tauriosios tiesos – I) kentėjimo tiesa, kurioje Buda pasako, jog žalingų emocijų sąlygojamą gyvenimą lydi kančia; II) kentėjimo šaltinio tiesa, kurioje atskleidžiama visų kančių ištaka – Nežinojimo pažadintas troškimas; III) kentėjimo baigties tiesa: kančioms galima padaryti galą, atsikratant jų šaltinio tokiu būdu, kuris Budos aiškinamas IV) aštuoneriopo Kelio tiesoje; šį Kelią, vedantį į kentėjimo baigtį, iš esmės sudaro 1) teisingas požiūris, 2) teisingas mąstymas, 3) teisinga kalba, 4) teisingos pastangos, 5) teisingi veiksmai, 6) teisingas gyvenimo būdas, 7) teisingas budrumas (dėmesingumas) ir 8) teisingas meditacinis susitelkimas (samadhi).

kundalini joga – hinduizmo tantrinė praktika, kurioje siekiama pažadinti žemutinėje čakroje (vadinamojoje Mūladharoje) slypinčią energiją kundalini, vaizduojamą susirangiusios gyvatės pavidalu, ir atverti bei persmelkti aukštutines čakras.

Kūnų Triada – žr. Trys [Budos] Kūnai.

Lobsandrakpa – žr. Conkapa.

Lotoso [Šeima] – žr. Penkių Giminių Budos.

madhjamikai (sanskr.) – garsaus indų išminčiaus Nagardžunos (I – II a.?) paskelbtos “vidurinybės” (sanskr. madhjamos) filosofijos pasekėjai. Viena iš dviejų (kita – čitamatrinai) mahajanos filosofijos mokyklų. “Vidurinybės” filosofija remiasi Budos mokymu apie beribę išmintį (sanskr. pradžniaparamitą), nepripažįstančią jokių absoliučių esybių. Taigi suvokiant, jog visi reiškiniai egzistuoja, randasi priklausomai vienas nuo kito, panėši į menulio atspindį vandenyje, – išvengiama būties ir nebūties sąvokų kraštutinumų. Madhjamikų mokykla, disputuodama su kitatikiais ir kitomis budizmo mokyklomis, galutinai susiformavo VI a., kai gyveno dviejų pagrindinių jos tėkmių – prasangikų (“griaunančių išvadų pasekėjų”) ir svatantrikų (“savarankiškų prielaidų pasekėjų”) mokyklų pradininkai Budapalita ir Bhavaviveka, o subrendo VII a., kada mąstė ir kūrė Čandrakirtis, žymiausias Nagardžunos veikalų komentatorius.

mahajana – “Didžioji Važiuoklė”: vienas iš dviejų pagrindinių budizmo Kelių, kurio pagrindas – atjautos skatinamas Prabudimo siekis (sanskr. bodhičita), noras visiškai nušvisti, idant padėtum kitiems. Mahajaną sudaro paramitajana ir vadžrajana. Pirmosios pagrindinės priemonės – šešios paramitos (bodhisatvos “tobulybės”): dosnumas, dorovė, kantrybė (pakantumas), uolumas, meditacija ir išmintis. Jeigu hinajanos praktikoje žalingos emocijos slopinamos, gujamos lauk, tai paramitajanoje bodhisatva prieš jas naudoja savo proto stebėjimo ir išminties priešnuodžius, tačiau nepraktikuoja jų neigiamos energijos perkeitimo į teigiamą. Taigi paramitajana taip pat priskiriama atsižadėjimo keliui, kuris dar vadinamas Sūtrų keliu. Apie vadžrajaną skaitykite skirsnelyje “Tantra”.

Mahakala – mistinis Avalokitešvaros pavidalas: aršus tikėjimo sargas, nušvitimo siekiančiųjų gynėjas ir mokslų globėjas. Dažniausiai vaizduojamas tamsiai mėlynas, šešiarankis, pamynęs hinduizmo mokslų dievą Ganešą.

Mahamudra (sanskr.) – žr. Didysis Simbolis.

Maitrėja – penktasis Pasaulio Mokytojas, kuris, pranašaujama, ateisiantis į Žemę skelbti Dharmos, kai Budos Šakjamunio Mokymas išnyks. Jis pasieksiąs galutinį nušvitimą motinos įsčiose. Dabar (kaip šventasis dešimtos tobulumo pakopos bodhisatva) Maitrėja gyvena Džiaugsmingajame (Tušitos) rojuje. Jis vaizduojamas sėdintis ne sukryžiavęs kojas, kaip dauguma dievybių, o nuleidęs, vakarietiška sėdėsena, kuri simbolizuoja jo pasirengimą nužengti Žemėn. Sėdi jis dvasios tvirtybę simbolizuojančiame “liūtų soste”, abi kojas padėjęs ant lotoso. Apsirengęs ilgų šilkinių kaspinų puošiamais princo rūbais, dėvintis karūną, pasidabinęs brangakmenių papuošalais. Toks apdaras simbolizuoja sansaros nesibodėjimą, pasirengimą padėti joje skęstančioms būtybėms. Mokymo Rato sukimo gestu (dharmačakra mudra) sudėtose rankose būsimasis Buda laiko du melsvus lotosus. Dešinėje rankoje laikomo lotoso žiede – aštuonių stipinų Dharmos Ratas, simbolizuojantis visuotinės meilės Mokymą, o kairėje – išganingo išminties nektaro ąsotėlis.

mamo (sanskr. matrikos) – pasaulietiškos deivės, kurių prigimtis tobula, rami, bet kurios, santykyje su subtiluoju žmogaus kūnu (jo energijomis ir kanalais), pasireiškia niršiais pavidalais. Sąlygiškai jas galima vadinti “laumėmis”. Tik reikia turėti omenyje, jog laumės baltų pasaulėjautoje buvo suprantamos atvirkščiai – kaip gražios, patrauklios mergelės, kurių tikrasis pavidalas – baisi ragana. Gaurių, kaip ir kitų niršių dievybių, baisūs atributai ir veiksmai (žarnų ryjimas ir t.t.) yra įvairių žmogaus blogybių naikinimo simboliai.

Mandala (sanskr.) – simbolinė nušvitimo “išklotinė” vienos ar kitos žmogaus dvasios savybės aspektu. Mandalos ratas simbolizuoja amžinybę. Jis apjuostas pirmapradėmis penkių stichijų “liepsnojančiomis” šviesomis. Rato viduje – trigubas “dievybių rūmas” su vartais ir juose stovinčiais sargais, simbolizuojantis tris Budos būvio aspektus – aiškumą, atjautos energiją ir bekraštę atvirybę.

Mandžušris – išminties dievybė, visų Budų įžvalgos įsikūnijimas. Dažniausiai vaizduojamas laikąs išminties kardą ir lotosą, ant kurio guli Pradžniaparamitos sūtra.

Meru kalnas – “pasaulio ašis” (budizmo kosmologijoje), tikinčiųjų kartais tapatinama su Kailašo kalnu.

Mirties prieangio tarpsnis, Mirties prieangis – laikas nuo mirties požymių pasireiškimo iki vidinio (subtiliojo kūno) “kvėpavimo” sustojimo. Šio tarpsnio pabaigoje atsiskleidžia sąmonės prigimtis – vaiskioji šviesa, kuri daugeliui dvasinių mokymų nepraktikavusių žmonių tik trumpai tvyksteli. Pažengę praktikuotojai gali šio tarpsnio Šviesą regėti ilgai ir į ja susitelkę pasiekti nušvitimą.

Nežinojimas (sanskr. avidja; tib. marigpa) – nesuvokimas, jog niekame nėra substancinės savasties, kad visi reiškiniai kyla ir egzistuoja priklausomai vienas nuo kito, neturi savo esybės. Taip avidja apibūdinamas bendrajame budizme. Didžiojo Tobulumo (Dzogčeno) mokymuose Nežinojimu laikomas atitrūkimas nuo gryno suvokimo, Budrumo (tib. rigpos), neatskiriamo nuo sąmonės tobulos prigimties.

Nirmanakaja – žr. Trys [Budos] Kūnai.

niršioji dievybė – nušvitusi dvasinė esybė, kurios niršus pavidalas išreiškia stiprią aiškumo jėgą, nukreiptą prieš žalingas emocijas ir kitus tobulėjimo kliuvinius.

nirvana (sanskr.) – “išsivadavimas iš vargų” (tib.; pažodžiui). Hinduizme nirvana dažniausiai reiškia individualios sąmonės išnykimą, ištirpimą absoliute, kosminės dievybės Sąmonėje. Buda tokios dievybės nepripažino, taigi budizme žodis “nirvana” reiškia visai ką kita. Jo prasmė dvejopa: 1) dvasios rimtis, pasiekiama atsikračius visų žalingų emocijų (hinajanos tikslas), ir 2) visiškas proto nušvitimas, kuriame nėra ne tik žalingų emocijų, bet ir tobulą išmintį temdančių dvilypių vaizdinių bei sąvokų (mahajanos tikslas). “Antroji” dar vadinama “transcendentaliąja Budos nirvana”, kuri talpina “pirmąją”, peržengdama sansaros ir nirvanos (pirma prasme) ribą, skirtumą. Substancinių esybių įsivaizdavimo sąlygojamų dvilypių sąvokų (ypač “aš ir kiti”) nebeturėjimas, besiremiantis visapusiška reiškinių tarpusavio priklausomybės įžvalga, yra Budos veiklios atjautos šaltinis, natūraliai trykštantis iš jo Nirvanos, kuri neatsiribojusi (kaip hinajanos nirvana) nuo mūsų, vargstančių būtybių, sansaros.

Njingmos tradicija – senoji Tibeto budizmo tėkmė, kurios pradininkas – Padmasambhava (VIII a.). Ankstyvoji Njingma klestėjo iki IX a. trečiojo dešimtmečio pabaigos, kai ją bemaž sunaikino žiaurusis Tibeto valdovas Langdarma (803 – 842). Njingmos tradicija atgijo tik X–XI a. Tuo laikotarpiu pradėjo kurtis ir kitos trys pagrindinės tradicijos – Sakja, Kagju ir Kadamas, vėliau išaugęs į Gelugą.

Nugalėtojas – Budos epitetas, kuriuo jis pavadintas todėl, kad nugalėjo visas žalingas emocijas ir Žinojimo kliuvinius.

nušvitimas – žr. Prabudimas.

Odijana – 1) senovės Indijos šiaurės vakaruose klestėjusi budizmo karalystė (nūnai siejama su Svato slėniu dabartiniame Pakistane), kurioje gimė didysis Tantros meistras Padmasambhava; 2) mistinė tantrinių mokslų žemė.

Om Ah Hūm (sanskr.) – trys šventieji budizmo skiemenys, išreiškiantys nušvitimo būvio pilnatvę – Budos kūną, kalbą ir protą, siejami su jo Trimis Kūnais .

Padmasambhava – tantrinio budizmo (vadžrajanos) įtvirtintojas (VIII a.), Njingmos (“Senosios”) tradicijos pradininkas Tibete. Atvykęs į šią šalį iš Odijanos karalystės, jis atvertė į budizmą didžiumą gyventojų ir magiškomis galiomis sutramdė vietines dievybes. Jis yra didis, Šviesos Kūną pasiekęs Mokytojas, turėjęs daugybę gabių mokinių, kaip ir jis grubųjį kūną perkeitusių į Šviesą. Pagrindinės jo mokinės – Ješėcogjalė ir Mandarava. Pirmoji užrašiusi daug Mokytojo padiktuotų tekstų ir jo liepimu paslėpusi juos kaip “dvasios lobius”, termas.

Palaimos Kūnas – žr. Trys [Budos] Kūnai.

Palydovė [dieviškoji] – Motina (tib. jum) vadinama dievybės Tėvo (tib. jab) pora, su kuria šis lytiškai susijungęs. Sueitis simbolizuoja meistriško tantrinio metodo ir išminties neatskiriamumą.

panditas (sanskr.) – budizmo mokslų žinovas, gerai išstudijavęs Budos Žodį ir gebantis jį aiškinti.

paramita (sanskr.) – bodhisatvos “tobulybė”. Pagrindinės paramitos, kurių pagalba tasai “nušvitimo siekiantis narsuolis” žengia į Budos būvį, šešios: dosnumas (aprėpiantis atjautą), dorovė, kantrybė, uolumas, meditacija ir išmintis.

Pasireiškimo Kūnas – žr. Trys [Budos] Kūnai.

penki neatidėliotino atpildo nusikaltimai – motinos, tėvo, arhato nužudymas, vienuolių bendruomenės sukiršinimas ir ketinimas nužudyti Budą. Už šiuos nusikaltimus atgimstama pragare kitame gyvenime: nebūna tarpo tarp šio gyvenimo ir “atpildo”.

penkios išmintys – penkeriopa nušvitusiojo sąmonė: Tikrovę suvokianti, viską atspindinti, visų reiškinių esminį vienodumą pažįstanti, atskirybes įžvelgianti ir būtybes gelbėjančius apsireiškimus kurianti (emanuojanti).

penkios skandhos (sanskr.) – individualaus būties srauto elementų grupės, junginiai: “materija”, jutimai, suvokimai (skiriančios mintys), paskatos ir sąmonė. Šis skirstymas, naudotas jau ankstyvajame budizme, padeda suvokti pastovaus, vieningo “aš”, savasties nebuvimą.

Penkių Giminių Budos – Vairočana, Akšobhja, Ratnasambhava, Amitabha ir Amoghasidhis. Penkios Giminės – Buda, Vadžra, Ratna, Padma ir Karma. Šias “gimines” galima vadinti penkių aistrų – nežinojimo, pykčio, išdidumo, geismo ir pavydo – perkeitimo tėkmėmis, atplukdančiomis žmogų į Pradudimo “penkias išmintis”. Iš esmės Penkių Giminių viešpačiai, minėti Budos, yra tobulai išgrynintos penkios skandhos , o jų Palydovės simbolizuoja tyrus penkis elementus (erdvę, vandenį, žemę, ugnį ir orą–vėją). Taigi šios, kaip ir visos kitos “Mirusiųjų knygoje” minimos ramiosios bei niršiosios dievybės, simbolizuoja mumyse glūdinčias nušvitimo potencijas, galias.

phova (tib.) – mirštant vykdomas jogiškas sąmonės perkėlimas į dangišką sferą, dievybės globėjos (tib. jidamo) pavidalą arba pirmapradžio budrumo, gryno suvokimo (tib. rigpos) erdvę.

Prabudimas – visiškas dvasios nušvitimas, apsivalymas nuo visų žalingų emocijų ir tobulam žinojimui kliudančių jų pėdsakų. Sakoma, jog praktikuojant bendrąją mahajaną (paramitajaną) Prabudimui pasiekti prireikia trijų ilgų epochų, o einant slaptosios mahajanos (Tantros) ar Dzogčeno Keliu, jis gali būti pasiektas per vieną gyvenimą.

Prabudusiojo būvis – žr. Budos būvis.

pradžniaparamita (sanskr.) – “išminties tobulybė”arba “beribė įžvalga”, kuri remiasi visų reiškinių substancinės savasties nebuvimo, tuštumos, suvokimu. Pradžniaparamitos raštuose, sūtrose, neigiama reiškinių substancinė būtis, absoliuti egzistencija, bet ne santykinė. Skaitant šias sūtras, visada reikia tai turėti galvoje, antraip jos bus suprastos kaip nihilistinės.

pratjekabuda (sanskr.) – “Sau prabudęs”: vienas iš dviejų hinajanos idealų. Pratjekabudos nušvitimas laikomas netobulu, neaprėpiančiu sansaros sferos. Šis žmogus, daugybę epochų ugdęs dvasią be Mokytojo, mažai tegali padėti kitiems, nes nesugeba savo giliojo suvokimo išreikšti. Dažniausiai jis įkvepia kitus tik parodęs savo nepaprastąsias galias.

pretos (sanskr.)– žr. alkanos dvasios.

Prieglobstis – budistų tikėjimo simbolis, reiškiantis visišką pasikliovimą, atsidavimą Trijų Brangenybių Globai.

pusdieviai – kitos sferos gyventojai, sanskritiškai vadinami asurais, pavydintys dievams gerovės ir kariaujantys su jais.

ramioji dievybė – nušvitusi dvasinė esybė, kurios ramus pavidalas išreiškia dvasios ramybę ir palaimą.

Ratnasambhava – žr. Penkių Giminių Budos.

rigpa (tib.) – žr. Budrumas.

samadhi (sanskr.) – meditacinis susitelkimas, kuris budizme reiškia ne panirimą į transą (dhjaną), o visišką minties sutelkimą į kokį nors objektą.

Samantabhadra – Pirmapradis (Adi) Buda, pirmapradžio tobulo visų būtybių būvio personifikacija. Sekant Senosios (Njingmos) tradicijos Dzogčeno mokymu, šio būvio atskleidimas ir sujungimas su kasdieniu gyvenimu yra galutinis tikslas. Taigi šioje tradicijoje Samantabhadra pakeičia Vadžradharą, kuris yra Budos būvio įasmeninimas kitų tradicijų tantriniuose mokymuose.

Sambhogakaja – žr. Trys [Budos] Kūnai.

sąmonės perkėlimas – žr. phova.

sansara (sanskr. sangsara, samsara) – priverstinis gimimų ir mirčių procesas, kentėjimo, vargo “ratas”, kurį “suka” Nežinojimas, žalingos emocijos (sanskr. klešos) ir jų paskatinti veiksmai (sanskr. karma).

sidhas (sanskr.) – “pasiekusysis”: toli pažengęs Tantros praktikuotojas, įgijęs dvasinių galių ir nepaprastų sugebėjimų.

skandha (sanskr.) – elementų grupė, junginys, viena individo būties srauto sudedamųjų dalių. Dar žr. “penkios skandhos”.

Slaptoji Mantra – žr. Tantra.

Sukūrimo pakopa – pirmasis Tantros etapas, kurio esmė – žalingas emocijas perkeičiančios energijos žadinimas vizualizuojant vienokią ar kitokią Mandalą (“amžinybės rato” apjuostą “dievybių rūmą”).

Svabhavikakaja (sanskr.) – žr. Esybės Kūnas.

Šešiaskiemenė mantra – atjautos viešpačiui Avalokitešvarai skirta sanskritiška frazė Om mani padme hūm (“Om, Brangakmeni lotose, hūm!) – Tibete populiariausia malda, kuria šaukiamasi Avalokitešvaros gailestingumo ir žadinama atjauta. Tikima, jog ši mantra uždaro įėjimą į šešias sansaros sferas (žr. “šešios sferos”) ir pagelbėja jose gyvenančioms būtybėms.

šešios sferos (sanskr. lokos) – dievų, pusdievių (asurų), žmonių, gyvulių, alkanų dvasių (pretų) pasauliai ir pragaras.

šravaka (sanskr.) – “klausytojas”. Budos Šakjamunio gyvenimo laikotarpiu taip vadinti visi jo mokiniai. Vėliau, budizmui išsišakojus į hinajaną ir mahajaną, šravakomis imta vadinti tuos hinajanos pasekėjus, kurie klausydamiesi Mokytojo priesakų (skirtingai nei pratjekabudos, tobulėjantys be Mokytojo) siekia arhato (iš sansaros išsilaisvinusio šventojo) būvio.

tanka (tib. thang ka) – plonoje drobėje tapytas šventasis atvaizdas su šilko rėmeliais.

Tantra (sanskr.) – mahajanos atšaka, dar vadinama vadžrajana, mantrajana, tantrajana, slaptąja mahajana, Slaptąja Mantra, Vaisiaus Važiuokle… Nuo bendrosios mahajanos (paramitajanos), Sūtrų arba atsižadėjimo kelio, Tantra skiriasi tuo, kad joje žalingų emocijų nesikratoma, o meistriškais metodais jos panaudojamos tobulėjimui. Taigi ši Važiuoklė apibūdinama kaip “perkeitimo Kelias”, nes jame neigiama žalingų emocijų energija perkeičiama į teigiamą, dvasinę. Ypatingai šiame Kelyje naudojama aistra, geismas; meistriška meditacine technika valdomas lytinis aktas pažadina subtiliai palaimingą būseną, kurioje giliai suvokiama tuštuma, visų reiškinių substancinės esybės nebuvimas. Taigi Tantra kartais vadinama ir Didžios Aistros Keliu.

tantra (sanskr.) – atskira dvasios perkeitimo sistema ir ją aiškinantis tekstas.

Tapsmo bardo (tarpsnis) – pomirtinis būvis prieš atgimimą. Jame mirusįjį teisia mirties valdovas Jama, ir jis, blaškomas “karmos viesulo”, regi būsimųjų tėvų ir gimimo vietos vizijas.

Tara – gailestingos nušvitusiųjų veiklos deivė, kurios dvi pagrindinės formos – žalioji ir baltoji. Tikima, jog Žalioji Tara sergėja nuo įvairių nelaimių bei pavojų, o Baltoji saugo nuo ligų ir ilgina amžių. Pasak tradicijos, prieš daugelį amžių Tara pasižadėjusi pasiekti Budos būvį moters kūne ir sėkmingai šį pasižadėjimą įvykdžiusi.

tarpsnis (tib. bardo) – laiko tarpas po mirties iki atgimimo arba, specialiąja prasme, viena iš šešių būsenų, į kurias skirstoma žmogaus būtis. Šeši tarpsniai šie: gyvenimas, sapnavimas, meditacija, mirties prieangis, Esmė ir Tapsmas.

terma – “lobis”: šventieji tekstai (apokrifai), atvaizdai ar ritualiniai atributai, Padmasambhavos ar kitų didžių Mokytojų paslėpti iki palankaus laikmečio. Juos randantys žmonės vadinami tertonais – “lobių atskleidėjais”.

Tikrosios Prigimties Kūnas – žr. Trys [Budos] Kūnai.

Tikrovės sfera (sanskr. dharmadhatu) – visų reiškinių tuštuma, pasireiškianti ją suvokiančiam protui kaip bekraštė erdvė, atvirybė.

Tyroji Žemė – Budos pasaulis, rojus, susikūręs iš aibės dvasios nuopelnų. Anot mahajanos, Tyrojoje Žemėje, kuri yra subtiliausiame Formų sferos matmenyje, gyvena Budos Palaimos Kūnas (sambhogakaja) su visais tobulumo ženklais bei požymiais, o jį supa paskutinės tobulėjimo stadijos šventieji bodhisatvos.

torma (tib.) – pailgos formos ritualinis pyragas, nulipdytas iš skrudintų miežių miltų tešlos ir pagražintas sviesto užraitais.

Trys [Budos] Kūnai – Tikrosios Prigimties (Dharmakaja), Palaimos (Sambhogakaja) ir Pasireiškimo (Nirmanakaja). Pasak bendrosios mahajanos ir Tantros, pirmasis Kūnas – tai nušvitusio Budos proto (dvasios) apimtis; antrasis – Tyrojoje Žemėje gyvenantis tobulas Budos pavidalas; ir trečiasis – paprastų būtybių regimas Budos kūnas. Nirmanakaja laikomos ir visos mums regimos Budos formos (pvz. jo paveikslai, statulos ir t.t.), taip pat visi galimi jo pasireiškimai (netgi negyvų daiktų pavidalu). Tačiau Dzogčeno mokyme Kūnų Triada apibūdinama kaip tuštuma, aiškumas ir atjautos energija.

Trys Brangenybės – Buda, jo Mokymas (Dharma) ir budistų vienuolių bei šventųjų Bendruomenė (Sangha).

Tušita (sanskr.) – rojus, kuriame gyvena būsimasis Buda – Pasaulio Mokytojas Maitrėja. Pasakojama, jog ir Buda Šakjamunis iš šio rojaus nužengė į motinos Majos įsčias.

tuštuma – substancinės savasties, savo esybės nebuvimas reiškiniuose. Budistų išpažįstama tuštuma (sanskr. šūnjata) tėra filosofinė (gnoseologinė) kategorija, suvokiama pažįstant visų reiškinių tarpusavio priklausomybę, o ne ontologinė esybė, taigi nėra nei vakuumas, nei nebūtis.

Užbaigimo pakopa – antrasis Tantros etapas, kurio esmė – subtiliojo kūno centrų (čakrų) persmelkimas palaima, leidžiančia patirti ypač subtilias būsenas, greitai atvedančias į visišką nušvitimą.

vadžrajana (sanskr.) – žr. Tantra.

Vadžrapanis – dievybė, išreiškianti nušvitimo galią. Dažniausiai vaizduojama aršaus pavidalo, tamsiai mėlynos spalvos, laikanti vadžrą (penkiašakį ritualinį skeptrą) ir kilpinę. Vadžrapanis taip pat vadinamas “Paslapčių viešpačiu”, nes tvirtinama, jog Vadžradhara (tantrinis Budos pavidalas) pirmiausia jam perduoda slaptuosius Tantros mokymus.

Vadžrasana (sanskr.) – “Deimantinis sostas”: švenčiausia budizmo vieta, kur Buda pasiekė Prabudimą. Ji yra Indijoje, Bihare, kitaip vadinama Bodhgaja.

Vadžrasatva – dar žr. Penkių Giminių Budos.

Vadžrasatva Akšobhja – žr. Penkių Giminių Budos.

Vairočana – žr. Penkių Giminių Budos.

vaiskioji šviesa – subtiliausias mūsų sąmonės lygmuo, dažniausiai neilgam pasiekiamas prieš mirtį, kartais prieš sapną ar orgazmo metu. Vaiskioji šviesa kaip tik yra Budos prigimtis visose būtybėse, tobulai atsiskleidžianti visiško nušvitimo būvyje.

vidjadhara (sanskr.) – “pažinimo saugotojas”: Tantros paslaptis pažinusio žmogaus epitetas.

vidurinysis kanalas (sanskr. dhūti, avadhūti) – pagrindinis subtiliojo kūno “nervas” stuburo priešakyje. Pagal budizmo sistemą, jis tęsiasi nuo lyties organo galo ar klitorio iki smegenų srities ties antakių tarpu, pereidamas stuburgalį ir viršugalvį.

VERTĖJO NAUDOTA LITERATŪRA

TIBETIŠKI VERTIMŲ ŠALTINIAI:

zab chos zhi khro dgongs pa rang sgrol las thos grol chen po’i skor (“Giliųjų mokymų apie savaiminį išsilaisvinimą medituojant ramiąsias bei niršiąsias [dievybes]” rinkinys: “Didysis išsilaisvinimas [pomirtiniame tarpsnyje] klausantis [pamokymų]”. Autorius – Guru Rinpočė Padmasambhava. Butano leidinys). Išversti tekstai:

(ka) zab chos zhi khro dgongs pa rang sgrol las/ chos nyid bar do’i gsal ’debs thos grol chen mo zhes bya ba (“Didysis išsilaisvinimas klausantis pamokymų Esmės bardo būvyje” [“Tibeto mirusiųjų knygos” 1–sis tekstas]);

(kha) khro bo’i bar do ‘char tshul bstan pa (“Niršiųjų [dievybių] pasirodymas [Esmės] bardo būvyje” [“Tibeto mirusiųjų knygos” 2–sis tekstas]);

(cha) bar do thos grol chen mo las srid pa bar do’i ngo sprod (“Supažindinimas su Tapsmo bardo” – “Didžiojo išsilaisvinimo klausantis [pamokymų] bardo [būvyje]” [– “Tibeto mirusiųjų knygos” 3–sis tekstas]);

(ga) sangs rgyas dang byang chub sems dpa’ rnams la ra mdar sbran pa’i smon lam (“Budas ir bodhisatvas pagalbon kviečiančioji malda”);

(nya) bar do’i smon lam ‘jigs skyobs ma (“Malda, apsauganti pomirtiniame tarpsnyje nuo baimės”);

(nga) bar do’i rtsa tshig (“Esminiai [šešių] tarpsnių posmai”);

(ca) bar do ‘phrang grol gyi smon lam (“Malda, išvaduojanti iš pavojingo bardo tako”);

PAPILDOMA LITERATŪRA:

1. Тибетская книга мертвых. Перевод (с тибетского на итальянский) и комментарий Намкая Норбу Ринпоче. Перевод с итальянского: Г. Шилова. Шанг–шунг, С–Пб 1999.

2. The Tibetan Book of the Dead. Translated (from Tibetan) by Lama Kazi Dawa–Samdup; edited by W.Y. Ewans–Wentz. Oxford University Press, 1959 (Paperback edition).

3. The Tibetan Book of the Dead, transl. by Robert A.F. Thurman. Thorsons 1995.

4. [Tibetiškas tekstas] zab lam nA ro’i chos drug gi sgo nas ‘khrid pa’i rim pa yid ches gsum ldan ces bya ba (“Giliojo šešių Naropos mokymų Kelio vadovas, vadinamasis “Trejopo patikimumo šaltinis”. Autorius – Džė Conkapa Lobsandrakpa. Tašilunpo leidinys iš Ladako Lukilo (klu ‘khyil) vienuolyno bibliotekos, skenuotas TBRC (“Tibetan Buddhist Resource Center”), Cambridge, USA.

5. The Tibetan Book of the Great Liberation. Edited by W.Y. Ewans–Wentz. Oxford University Press, 1972 (reprinted in U.S.A.).

6. Согъял Ринпоче. Книга жизни и умирания; Тселе Натсок Рангдрол. Зеркало полноты внимания. Перевод с английского: В.М. Подшувалова и Е.И. Антонова. «Золотой век», Москва 1998.

7. Тинлей Норбу. ЗОЛОТОЙ КЛЮЧИК к сокровищнице многообразия основных принципов общей и особой Дхармы. Шанг–Шунг, Москва 2001.

8. «Гаруда» (журнал) I.1998, Санкт–Петербург, «Алга–Фонд».

PAAIŠKINIMAI

[i] Šis autorių pagerbiantis posmas tikriausiai pridėtas tibetiško teksto perrašinėtojo ar leidėjo, o gal net jo radėjo Karmalingpos.

[ii] “Gabiausiais” Dzogčeno mokyme vadinami gebantieji visą laiką išsaugoti nedvilypį Budrumą (tib. rig pa) – pirmapradžio visų reiškinių tobulumo suvokimą. Jiems mirštant nebereikia jokių kitų pamokymų, išskyrus gal tik vieną priminimą: “Štai, gerbiamasis, spindi tavo sąmonės esmė – vaiskioji šviesa. Atpažink ją, likdamas ramiai budrus”.

Tekste ir paaiškinimuose minimi terminai paaiškinti žodynėlyje knygos pabaigoje.

[iii] Tai tibetiškas tekstas, apibūdinantis artėjančios mirties požymius. Toliau išverstas panašus veikalas – “Savaiminis išsilaisvinimas pastebint artėjančios mirties ženklus”.

[iv] Visos šios maldos išverstos toliau.

[v] Turimas omenyje Mokytojo įvykdytas tiesioginis įvedimas į pirmapradę, tobulą proto (dvasios) prigimtį, būdingas Dzogčeno mokymui.

[vi] T.y. pirmapradį.

[vii] Kitaip tariant, kitas to paties tantrinio Mokytojo mokinys, dar vadinamas “vadžros broliu”.

[viii] T.y. apie dvidešimt minučių.

[ix] Galva padėta ant dešinės rankos delno, o kairė koja – ant dešinės kojos.

[x] Turimame originale – phyed dang bzhi (“pusketvirtos”). “Tris su puse” verčia ir Lama Kazi Dawa–Samdupas (toliau K.D–S.). Tačiau Namkhai Norbu (toliau N.N.) ir Thurmanas (toliau Th.) – “keturias su puse”.

[xi] Jie minėti Th. įžangoje: miražas, dūmai, jonvabaliai ir t.t. (žr. 2 skyrių, “Mirties stadijos”)

[xii] Subtiliausią mūsų sąmonės matmenį (Dharmakają), pasak senosios Tibeto budizmo tradicijos (Njingmos), simbolizuoja Pirmapradis Buda Samantabhadra su dieviškąja palydove Samantabhadre. Samantabhadra įkūnija to matmens aiškumą (pasireiškusį aspektą), o Samantabhadrė – tuštumą (savasties nebuvimą, bekraštę atvirybę).

[xiii] Atjautos bodhisatvą Avalokitešvarą.

[xiv] Tekste (kaip ir Th. originale, sprendžiant iš vertimo) – ma dag pa’i sgyu lus. Tačiau N.N. ir K.D.–S. verčia “grynas iliuzinis kūnas” (= dag pa’i sgyu lus), taigi jų turėtuose tekstuose, matyt, padaryta klaida (praleistas skiemuo ma). “Negrynas iliuzinis kūnas” apibūdintas Th. įžangoje (žr. skyrelį “Užbaigimo pakopa”), tik Th. verčia “magiškasis” (vietoj įprasto “iliuzinio”).

[xv] Turimi omenyje Dzogčeno pamokymai apie tyrą, tobulą žmogaus pirmapradę prigimtį.

[xvi] K.D.–S. taip pat verčia “po trijų su puse”. N.N. ir Th. – “po keturių su puse”.

[xvii] Paprastai Vairočana siejamas su formos (“materijos”) skandha, o Akšobhja – su sąmonės (pvz., žr. Тинлей Норбу. ЗОЛОТОЙ КЛЮЧИК). Šioje knygoje – atvirkščiai: centre – sąmonė.

[xviii] Vairočana “įsikūręs” Penkių Giminių Budų Mandalos viduryje. Įvairios “pasaulio šalys”, minimos ir toliau, reiškia Mandalos kryptis.

[xix] Šangšangas (tib. shang shang) – būtybė žmogaus liemeniu ir paukščio sparnais.

[xx] Budos Šakjamunio epitetas.

[xxi] Įdomu, jog pirmąją bardo dieną Tikrovės Sferos (dharmadhatu) išminties šviesa turėjo mėlyną spalvą, o dabar – baltą. Toliau minimos Veidrodinės išminties spalva tada buvo balta, o dabar – mėlyna. K. D–S. verstoje “Tibeto mirusiųjų knygoje” Vairočana šioje vietoje visai neminimas ir Tikrovės sferos išminties spalva, kaip ir pirmiau, – mėlyna, o Veidrodinės išminties – balta. Tačiau N.N. ir Th. versti tekstai atitinka manąjį. Šiuos skirtumus, matyt, sąlygoja tai, jog įvairios tradicijos Penkių Giminių Budų Mandaloje Vairočaną ir Vadžrasatvą Akšobhją keičia vietomis.

[xxii] T.y. praeities, dabarties ir ateities Budų. Sanskritiškas žodis sugata reiškia “Priėjęs palaimą”.

[xxiii] “Slaptoji Mantra” – kitas Tantros (vadžrajanos) pavadinimas.

[xxiv] Turimos omenyje spindinčios baltos “kruopelės”, randamos jogų, šventųjų pelenuose, tibetiškai vadinamos ringsel.

[xxv] Minimas specialių amuletų bei mantrų prisegimo prie mirusiojo kūno ritualinis tekstas.

[xxvi] Originale klaidingai – mdung. Turi būti – dung. Bet N.N. verčia “kaukolę”, taigi jo originalo tekste turbūt parašyta thod pa arba bhandha.

[xxvii] Khatvanga (sanskr.) – jogo tantristo lazda su trišakiu gale.

[xxviii] Tib. ke’u ri ma, phra men [ma], sgo ma, dbang phyug ma.

[xxix] N.N. ir Th. verčia “laikanti vadžrą”, – o K.D–S. “laikanti vadžrą ir kaukolę”. Tačiau šio teksto originale paminėta tik kaukolė (thod pa).

[xxx] N.N. ir K.D–S: “tamsiai žalia” (ljang nag?), bet šio teksto originale – dkar ljang.

[xxxi] Tibetiškame tekste – dga’ ba pha wang mgo (= K.D–S.). N.N.: “Vadžra su kiaulės galva” (rdo rje phag mgo?). Th.: “Vadžra su šikšnosparnio galva” (rdo rje pha wang mgo).

[xxxii] Th.: Gada.

[xxxiii] Th.: Bhakšasė.

[xxxiv] dmar mo. N.N., K.D–S. ir Th. – “balta” (dkar mo).

[xxxv] pu shud – paukštis Upupa epops.

[xxxvi] Th.: Vajavė.

[xxxvii] sbrul mgo. N.N., K.D.–S. ir Th. – “su vilko galva” (spyang ki’i mgo?).

[xxxviii] Th. Ratė.

[xxxix] Th.: Mahanasė.

[xl] be con. N.N., K.D.–S. ir Th. – “lavoną”.

[xli] Th.: Varunė.

[xlii] Verčiamame tekste – rdo rje phag mo. N.N. ir Th. – “Balta Vadžra” (rdo rje dkar mo?). K.D.–S. – “Juoda Vadžra” (rdo rje ma nag mo?).

[xliii] Pasak N.N., kalpa lygi 4 320 000 000 metų.

[xliv] Avalokitešvaros mantra Om mani padme hūm.

[xlv] Samadhi (sanskr.) – tvirtas meditacinis susitelkimas.

[xlvi] Žr. žodynėlį knygos gale.

[xlvii] N.N., K.D.–S. ir Th. – “septynis” (bdun). Verčiamame tekste – brgyad.

[xlviii] Tai vienas iš keturių gimimo būdų. Kiti trys – gimimas iš įsčių, kiaušinio ir šilumos bei drėgmės.

[xlix] N.N. – “penkias dienas”, K.D.–S. – “tris su puse dienos”, Th. – “penkias su puse dienos”.

[l] Tikima, jog bhadrakalpos (= Aukso Amžiaus) gyventojai turėjo nematerialius švytinčius kūnus.

[li] Žodį lemta reikia suprasti kaip karmos tendenciją, “stumiančią” į vieną ar kitą sferą. Tačiau ji gali pasikeisti, nėra fatališka.

[lii] = K.D.–S.; N.N. ir Th. – “keturias su puse”.

[liii] T.y. Budos Nušvitimo vietą – “Deimantinį sostą”. Kad patektum į žmogaus įsčias, nepakanka nepaprastų galių – reikia ypač geros karmos, o Vadžrasanos dvasiniai virpesiai tokie stiprūs ir tankūs, kad mirusiojo “dvasinis kūnas” (vėlė) negali pro juos prasiskverbti.

[liv] Įterpiamas savo vardas.

[lv] Sąmonės “didysis simbolis” – tai aiškumo (Dzogčene; Tantroje – palaimos) ir tuštumos vienovė.

[lvi] Šios “dvasios” – sukauptos geros ir blogos karmos galios apsireiškimai. Todėl ir vadinamos “kartu su tavimi gimusiomis”.

[lvii] Sanskr. Svabhavikakaja – ketvirtasis Budos Kūnas, savyje sujungiantis visą Budos Kūnų Triadą.

[lviii] Ši mantra skirta suteikti mirusiajam galimybę paragauti aukojamo maisto.

[lix] Sakoma, jog kyla būsimieji dangaus gyventojai, į priekį juda žmonės, o krenta tie, kuriems lemta gimti nelaimingosiose sferose.

[lx] Sprendžiant iš kitų vertimų, šio teksto originale praleistas sakinys: “Jeigu neturi asmeninio jidamo, medituok Didį Gailestingąjį (Avalokitešvarą)”.

[lxi] Turimame tibetiškame tekste šis sakinys praleistas.

[lxii] Gandharvai (sanskr.) – dangaus muzikantai. Jų miesto debesyse regėjimas dažnai pateikiamas kaip nerealumo pavyzdys.

[lxiii] Pradedami vardinti keturi budizmo visatos “kontinentai”, pasauliai. Mūsų pasaulis sanskritiškai vadinamas Džambudvipa ir laikoma, kad tik jame yra visos palankios sąlygos praktikuoti Budos Mokymą.

[lxiv] Pasidygėjimą šiuo ir kitais “kontinentais” (išskyrus Džambudvipą) sukelia pamąstymas apie Dharmos praktikos sąlygų nebuvimą juose.

[lxv] Kuri iš tikrųjų yra įsčios – dažniausiai, kokio baikštaus gyvulio, nes į jas pakliūta iš baimės.

[lxvi] Pagrindinis iš Aštuonių Herukų, medituojamų Njingmos tradicijoje, – daug veidų ir rankų turinti nirši dievybė.

[lxvii] Atitinkamai vardijamos: Abhirati (Budos Akšobhjos Žemė), Ghanavjūha (arba Akaništha – Adibudos Žemė), Akalavati (Vadžrapanio Žemė), Avalokitešvaros ir Padmasambhavos dangiškosios sferos.

[lxviii] Turimi omenyje vyriškas ir moteriškas vaisiaus pradai.

[lxix] Salo medis – galingoji šorėja (Shorea robusta), kurios gyvasakiai labai kvapnūs.

[lxx] Sidhas – dvasinių galių įgijęs jogas.

[lxxi] Žr. 25 paaiškinimą. Skandhos vardintos įvadiniame žodyje (dar žr. žodynėlį). Jų išsilaisvinimas reiškia karmos sąlygojamų atgimimų sansaroje baigtį.

[lxxii] “Didžiuoju persikėlimu” (tib. skyas chen po) vaizdžiai vadinama mirtis.

[lxxiii] Matome, jog siūlomas kitoks variantas nei minėtasis pačioje “Mirusiųjų knygoje”, kur patariama visas maldas skaityti prieš Bardo Tiodolo skaitymą ir po jo, o ši, pirmoji, malda įterpiama ir į Bardo Tiodolą.

[lxxiv] Ši termų raštams įprasta pusiau sanskritiška, pusiau tibetiška baigiamoji frazė reiškia “Pasižadėjimo antspaudu sutvirtinu, sutvirtinu, sutvirtinu”.

[lxxv] Om ma ni pad me hūm.

[lxxvi] Tib. lhan skyes ye shes (sanskr. sahaja–džniana). Ši pirmapradė išmintis savyje sujungia visas penkias toliau minimas išmintis ir įkūnija “šeštosios Giminės viešpaties” Adibudos (nušvitimo personifikacijos Njingmos tradicijoje ir Dzogčene) būvį. N.N., K.D–S. ir Th. vertimuose vietoj šios išminties pavadinimo randame žodžius “klausymosi (Th. studijavimo), apmąstymo ir meditavimo” (originaluose – thos bsam bsgom pa ?). Turimame originale šis posmas toliau bemaž tiksliai kartojamas. Gal dėl to kituose šaltiniuose ir pakeistas. Jis cituotas ir Bardo Tiodole, pakeitus pirmą ir paskutinę eilutes.

[lxxvii] N.N. ir K.D–S. vertimuose (ir originaluose) šis posmas kažkodėl nukeltas per keturis posmus toliau – už Amoghasidhiui ir Tarai skirto posmo, nepaisant to, jog Bardo Tiodole jis cituotas pirmas, nes Vairočana pasirodo pirmiausia.

[lxxviii] Šios dvi eilutės turimame tibetiškame tekste praleistos.

Kas yra kūno kalba?

Albertas Mejerabianas nustatė, kad informacijos perdavimo procese verbalinės priemonės – t.y. vien žodžiai – perduoda tik 7 proc. visos informacijos, garsinės priemonės (tokios kaip balso tonas, intonacijas, garsas) – 38 proc., o neverbalinės priemonės – net 55 proc. Profesorius Berdvislas atliko panašius tyrimus, siekdamas sužinoti, kokią vietą žmonių bendravime užima neverbalinis elgesys. Jis nustatė, kad vidutiniškai žmogus kalba žodžiais tik 10-11 minučių per dieną, ir kad kiekvienas sakinys vidutiniškai skamba ne ilgiau kaip 2,5 sekundes. Jis taip pat atskleidė, kad žodinis bendravimas pokalbyje sudaro mažiau nei 35 proc., o daugiau nei 65 proc. informacijos perduodama per neverbalinius gestus.

Dauguma tyrėjų mano, kad verbalinis “kanalas” naudojamas informacijos perdavimui, tuo tarpu neverbalinis apibrėžia tarpasmeninius santykius, o kartais net užima žodinio pranešimo vietą.

Intuicija ir nuojauta

Kuomet sakome, kad žmogus yra jautrus ir turi intuiciją, tai reiškia, kad jis/ji moka skaityti neverbalinius žmonių siunčiamus ženklus ir juos lyginti su verbaliniais signalais. Moterys paprastai šiuo atžvilgiu “jautresnės” už vyrus, matyt, todėl ir kilo tokia sąvoka kaip “moteriška intuicija”. Šią intuiciją ypatingai gerai išvysčiusios moterys, auginančios mažus vaikus, kadangi pirmais vaiko gyvenimo metais motina su juo bendrauja būtent neverbaliniais kanalais.

Neverbalinių gestų kilmė

Iki šiol nemažai diskutuojama, kaip žmonės “įgyja” gestus. Šioje srityje atlikta daugybė įvairių tyrimų. Jų išvados atskleidė, kad iš tiesų gestus galima klasifikuoti pagal jų “kilmę”. Pavyzdžiui, tokie gestai, kaip čiulpimas ar šypsena, yra įgimti.

O kuomet Jūs sukryžiuojate rankas ant krūtinės, tai ar jūs kryžiuojate kairę ranką ant dešinės, ar dešinę – ant kairės? Dauguma žmonių negali atsakyti į šį klausimą, kol nepabando to padaryti, ir vienu atveju jie jaučiasi patogiai, kitu – ne. Taigi daroma išvada, kad tai gali būti genetiškai įgytas gestas, kurio negalime pakeisti.

Beje, kartais sunku pasakyti, ar gestas yra genetiškai apspręstas, ar kultūriškai įgytas. Pavyzdžiui, dauguma vyrų velkasi paltą, pradėdami nuo dešinės rankovės, o moterys paprastai pradeda vilktis paltą nuo kairės rankovės. Kai vyras praleidžia moterį sausakimšoje gatvėje, jis praeidamas pasisuka kūnu į moterį, tuo tarpu moteris praeina nusisukusi nuo jo. Kyla klausimas: ar ji tai daro instinktyviai, ar nesąmoningai sekdama kitų moterų pavyzdžiu?

Visgi dauguma neverbalinio elgesio gestų yra įgyti, o jų reikšmę apsprendžia kultūra. Visame pasaulyje pagrindiniai komunikacijos gestai yra vienodi. Kuomet žmonės laimingi, jie šypsosi, kuomet liūdni – apniunka, kuomet niršta – jų piktas žvilgsnis. Galvos linkčiojimas beveik visame pasaulyje reiškia “taip” arba patvirtinimą. Atrodo, kad tai įgimtas gestas, nes jį naudoja ir kurti bei akli žmonės. Beje, galvos purtymas, reiškiantis neigimą, taip pat yra beveik universalus, ir galimas daiktas, kad šis gestas siekia ankstyvą vaikystę. O kai kurie mūsų naudojami gestai atėję iš mūsų pirmykštės bendruomenės praeities. Beje, netgi šypsena savo pirmine prasme reiškė grasinimą, bet šiandien ji dažniausiai reiškia pasitenkinimą arba geranoriškumą.

Gestas “patraukimas pečiais” – geras universalaus gesto pavyzdys. Jis reiškia, kad žmogus nežino arba nesupranta, apie ką šnekama. Tai kompleksinis gestas, susidedantis iš trijų komponentų: atsukti delnai, pakelti pečiai ir pakelti antakiai.

Beje, skirtingų tautų neverbaliniai ženklai skiriasi. Tas pats gestas vienoje tautoje gali turėti konkrečią prasmę, kitoje jis gali nereikšti nieko arba reikšti kažką visai kitą. To pavyzdys – trys toliau aprašyti gestai:

  1. Gestas OK arba pirštais rodomas “apskritimas”:
  2. Šis gestas buvo populiarus JAV XIX a. pradžioje, ir ypač naudojamas spaudoje, kuri tuo metu pradėjo žodžių ir frazių trumpinimo iki inicialų kampaniją. Tiesa, iki šiol nesutariama, ką reiškia inicialai: “O.K.”. Vienų nuomone, tai reiškia frazę “all correct” (viskas teisingai), kuri dėl ortografinės klaidos virto “011 – Korrect”. Kitų nuomone, tai antonimas žodžiui “nokautas”, kuris anglų kalboje išreiškiamas raidėmis “K.O.”. Dar kita teorija teigia, kad tai pavadinimo “old Kinderhood” sutrumpinimas. Tai buvo JAV prezidento gimimo vieta, ir inicialai “O.K.” buvo naudojami kaip priešrinkiminės kampanijos lozungas. Kaip ten bebūtų, pirštais rodomas skrituliukas reiškia raidę “O” žodyje “O’key”. Jo prasmė puikiai žinoma anglakalbiuose kraštuose, Europoje ir Azijoje, tačiau kai kuriose šalyse tai turi visai kitą reikšmę. Pavyzdžiui, Prancūzijoje tai reiškia “nulį” arba “nieko”, Japonijoje – “pinigus”, o kai kuriose Viduržemio jūros baseino šalyse šis ženklas reiškia vyro homoseksualumą.

  3. Pakeltas nykštys:
  4. JAV, Anglijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje pakeltas į viršų nykštys turi tris reikšmes. Pirma, tai “balsavimas” kelyje stabdant automobilį; antra, tai reiškia “viskas tvarkoje”; o kuomet nykštys staigiai pakeliamas į viršų, tai tampa įžeidžiančiu ženklu. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Graikijoje tai reiškia “užsičiaupk”. Kuomet italai skaičiuoja nuo vieno iki penkių, tas gestas reiškia “vienas”, o rodomasis pirštas tuomet reiškia “du”. Tuo tarpu kai skaičiuoja anglai ir amerikiečiai, rodomasis pirštas reiškia “1”, vidurinysis – “2”, o nykštys – “5”.

  5. V-ženklas

Šis labai populiarus ženklas Didžiojoje Britanijoje ir Australijoje gali turėti įžeidžiančią prasmę. Antro pasaulinio karo metasi Vinstonas Čerčilis šiuo ženklu rodė “pergalę”, tačiau tokiu atveju ranka pasukta delnu į klausytoją. Tačiau jei rodant tą patį ženklą plaštaka pasukta delnu į kalbantįjį, tai ženklas įgyja įžeidžiančią prasmę – jis reiškia “užsičiaupk”. Beje, daugumoje Europos šalių šis ženklas reiškia “pergalę” nepriklausomai nuo to, į kurią pusę pasuktas delnas. Be to, daugelyje šalių šis gestas reiškia “2”.

Taigi, galima daryti tokią išvadą: prieš skubant daryti kokias nors išvadas apie gestų ir kūno kalbos reikšmę, reikia pirma pagalvoti, kokiai tautai priklauso žmogus.

Gestų savybės

Viena didžiausių klaidų, kurias daro gestų kalbos besimokantys pradedantieji, yra polinkis išskirti vieną gestą ir jį vertinti nesusiejus su kitais gestasi ir aplinkybėmis. Tam, kad teisingai interpretuotume, turime atsižvelgti į kartu pasireiškiančių gestų visumą.

Piešinėlyje pavaizduota visuma gestų, reiškianti kritišką vertinimą. Svarbiausias gestas šiuo atveju – “skruostu rėmimas rodomuoju pirštu”, tuo tarpu kai kitu pirštu pridengta burna, o nykštys remia smakrą. Be to, žmogaus kojos tvirtai sukryžiuotos, kita ranka dengia kūną, lyg jį gindama, o galva nulenkta. Šis neverbalinis sakinys jums byloja maždaug taip: “Man nepatinka tai, ką jūs sakote, ir aš su jumis nesutinku”.

Beje, čia reikia paminėti tokį požymį kaip elgesio kongruentiškumas. Neverbaliniai signalai gali būti kongruentiški, t.y. atitikti sakomus žodžius, arba nekongruentiški. Tyrimai rodo, kad neverbaliniai signalai perduoda 5 kartus daugiau informacijos, nei verbaliniai, ir jei signalai nekongruentiški, žmonės pasitiki neverbaline informacija.

Tam, kad teisingai interpretuotume gestus, nepakanka žinoti žmogaus tautinius ypatumus bei stebėti žodžių atitikimą gestams. Interpretacijai labai svarbus ir kontekstas: pavyzdžiui, jei žiemą autobusų stotelėje sėdės žmogus, sukryžiavęs kojas, stipriai sukryžiavęs ant krūtinės rankas ir nuleidęs galvą, tai greičiausiai reikš, kad jis tiesiog sušalo, o ne jo kritinę nuostatą kažkieno atžvilgiu. Tačiau jei žmogus lygiai taip pat sėdės prie derybų stalo, tai bylos apie jo negatyvią nuostatą esamos situacijos atžvilgiu.

Moksliniai lingvistiniai tyrimai rodo, kad yra tiesioginis ryšys tarp žmogaus socialinio statuso, prestižo bei galios ir jo vartojamo “žodyno”. Kuo aukštesnė individo socialinė ar profesinė padėtis, tuo geriau jis sugeba bendrauti žodžių ir frazių lygmenyje. Tuo tarpu neverbalikos srities tyrimai atskleidė ryšį tarp žmogaus iškalbingumo ir gestikuliavimo lygio. Taigi pasirodo, kad žmogus, užimantis aukštą socialinį ar profesinės karjeros laiptelį, komunikacijos procese daug daugiau naudoja savo žodines atsargas, tuo tarpu mažiau išsilavinęs ar ne toks profesionalus žmogus bendravime dažniau vartoja gestus, o ne žodžius. Kuo aukštesnė žmogaus socialinė-ekonominė padėtis, tuo mažiau jame išvystyta gestikuliacija ir kūno kalba.

Kai kurių gestų greitis ir akivaizdumas priklauso nuo žmogaus amžiaus. Pavyzdžiui, penkiametis vaikas, pasakęs tėvams netiesą, prisidengia burną viena ar abiem rankom. Šis gestas – “burnos uždengimas ranka” – pasufleruoja tėvams, kad vaikas sumelavo. Kaip bebūtų keista, visą gyvenimą žmogus meluodamas panaudoja šį gestą, kinta tiktai gesto atlikimo greitis. Kuomet netiesą sako paauglys, jis taip pat ranka prisidengia burną, tiktai pirštais iš lėto vedžioja palei lūpų liniją. Kuomet meluoja suaugęs žmogus, smegenys siunčia jam impulsą prisidengti burną, tarsi siekiant sulaikyti melagingus žodžius, tačiau paskutiniu momentu ranka patraukiama nuo burnos ir atsiranda kitas gestas – prisilietimas prie nosies. Beje, pastebėta, kad su amžiumi žmonių gestai tampa mažiau akivaizdžiais, todėl vyresnių žmonių neverbalinę informaciją skaityti daug sunkiau, nei jaunų.

Mūsų kasdieninė sąveika: Simbolinio interakcionizmo perspektyva

Kaip mes bendraujame? Kokiu būdu galime suprasti vienas kitą? Kas nulemia mūsų sąveikos sėkmę? Atsakyti į šiuos klausimus bando įvairiausios socialinės teorijos. Viena jų – simbolinis interakcionizmas. Tai reikšminga šiuolaikinės sociologijos bei socialinės psichologijos sritis, kuri analizuoja socialines sąveikas, remiantis jų simboliniu turiniu.

Simbolinio interakcionizmo esmė tai, kad į sąveika tarp žmonių žiūrima kaip į nepertraukiamą dialogą, kurio metu jo dalyviai stebi, apmąsto viens kito ketinimus ir į juos reaguoja. Šio dialogo metu kuriamos ir keičiamos socialinės reikšmės. Žmogaus elgesys – socialinis, paremtas komunikacija. Individai reaguoja ne tik į kitų asmenų poelgius, bet ir į jų ketinimus. Mes tarsi „spėjame“ kitų žmonių ketinimus, analizuodami jų poelgius ir remdamiesi savo praeities patirtimi panašiose situacijose.

Tam būtina „pastatyti save į kito žmogaus vietą“, arba „priimti kito vaidmenį“. Žmonės gali atlikti šį sudėtingą procesą, kadangi nuo vaikystės yra mokomi suteikti prasmę daiktams, poelgiams ir įvykiams. Kai kažkam suteikiama prasmė, tai tampa simboliu, tai yra, sąvoka, veiksmas ar daiktas simbolizuoja arba išreiškia kitos sąvokos, veiksmo arba daikto prasmę. Mūsų reakcija nėra instinktyvi. Laikotarpiu tarp stimulo poveikio mums (pavyzdžiui, kito asmens frazės) ir mūsų reakcijos į šį stimulą vyksta sudėtingas interpretacijos procesas. Šio proceso metu individas susieja stimulą su jo sąmonėje esančiu atitinkamu simboliu. Tokiu būdu žmogus suvokia stimulą ir priima sprendimą, kaip į jį atsakyti. Simbolių prasmę mes suvokiame per socialinę sąveiką su kitais individais. Taip simboliai tampa bendri, ir tai palengvina mūsų tarpusavio bendravimą.

Simbolinio interakcionizmo požiūriu, savęs paties suvokimas nėra žmogiško organizmo vidinė dalis, jis kyla iš patirties ir kuriamas per bendravimą su kitais žmonėmis. Suvokdamas, kaip jį priima kiti žmonės, individas suvokia pats save. Nors nuolatos kintantis ir netikslus, šis suvokimas yra tarsi mūsų socialinio elgesio vadovas – mes elgiamės taip, kad išlaikytume esamą ar trokštamą savo įvaizdį.

Simbolinio interakcionizmo teorinius pagrindus padėjo amerikiečių filosofas, sociologas bei socialinis psichologas, žymus pragmatizmo bei natūralizmo atstovas George Mead’as. Mead’o filosofijos išeities taškas – veiksmas, kuris nustato individo aplinkos suvokimo ypatybes. Mead’ui veikėjas, arba žmogiškasis “Pats” – ne tiek substancija, kiek procesas; mes bendraujame su Kitais, perimame Kitų nuostatas, kaip socialines, ir per tai konstruojasi mūsų “Aš”.

Mead’as išskiria du sąveikos tipus: simbolinę, kuri vyksta naudojant reikšminius ženklus, ir nesimbolinę. Nesimbolinė sąveika yra būdinga visiems gyviems organizmams, o pirmoji, simbolinė – tik žmonėms. Sąmoninga komunikacija tarp individų atsiranda per socialinį procesą. Šio proceso metu bendravimas ženklais “įdedamas“ į atskiro individo elgesį, kitaip sakant, internalizuojamas. Per tai mes tampame efektyviais savo visuomenės nariais. Tai yra skirtumas tarp proceso, kuris gali vykti žiurkių, skruzdžių ar bičių grupėje, ir to, kuris gali vykti žmonių bendrijoje. Socialinis procesas su jo reikšmėmis perimamas į individualią patirtį, taigi jis vyksta efektyviau, nes tam tikra prasme pasireiškia pačiuose individuose.

Pasak Mead’o, komunikacija per ženklus nėra vienpusė – individas ne tik prisitaiko prie Kitų nuostatų, bet taip pat ir keičia jas. Individas priima Kitų nuostatas savo atžvilgiu ir jas interpretuoja savaip, todėl jo reakcija yra ne tiesioginė, o skirtinga, ir tai savo ruožtu veda į tolimesnius pokyčius socialinės sąveikos procese. Mead’o teigimu: “Atskiras individas pastoviai veikia visuomenę per savo paties nuostatą, nes jis kuria grupės nuostatą savo atžvilgiu, atsako į ją, ir per šį atsaką ją keičia”. Spręsdami apie skirtingas situacijas bendruomenėje, kurios dalis esame, mes naudojamės savo nuostatomis: mes tai darome, išsakydami savo nuomonę, kritikuodami kitų nuostatas, teisindami arba smerkdami. Idėjos ir mintys žmonėse gimsta tuomet, kai jie gali priimti savo bendrijos nuostatą ir tuomet į ją atsakyti.

Įdomi Mead’o pateikta asmenybės samprata. Jo nuomone, asmenybę, arba “Pats” (Self), sudaro dvi dalys: “Aš” (I) ir “Mane” (Me).

“Mane” – tai “Kitų”, arba grupės nuostatų, būdingų atskiram individui, visuma, “socialinė” žmogaus dalis. „Aš“, skirtingai nuo „Mane“, yra autonominė. Tai spontaniško, nenuspėjamo elgesio šaltinis, atspindintis individo reakcijų į socialinius stimulus specifiką. Reaguodamas skirtingai, nei buvo tikėtasi, “Aš” įneša pokyčius į sąveikos struktūrą, ir šie pokyčiai išlaiko socialinės tvarkos lankstumą. Kitais žodžiai tariant, “Mane” yra rinkinys susistemintų grupės nuostatų, į kurias individas reaguoja kaip “Aš”.

Mead’o nuomone, socialinis procesas yra pirminis individo atžvilgiu. Bendrija, kurioje žmogus bendradarbiauja su kitais, kai vieno individo veiksmas yra stimulas kito atsakui, ir taip toliau, yra pirminė tiems dariniams, kurie vadinami “Protu” ir “Pats”. Negalima sakyti, kad pirma ateina individai, o po to bendrija, nes individai atsiranda pačiame bendrijos egzistavimo procese. Jeigu nebūtų proceso, kurio dalis yra individas, nebūtų ir paties individo. Žmogiškasis “Protas” tampa įmanomu tuomet, kai socialinis procesas, vykstantis per bendravimą ženklais, yra perimamas į individo elgesį – ir tuomet pagal skirtingus galimus atsakus, reakcijas atsiranda skirtingi individai. Žmogiškas individas įmanomas todėl, kad yra socialinis procesas, kuriame jis gali sąmoningai funkcionuoti. Nuostata – socialinės reakcijos dalis. Šauksmas nebus pats savaime vokalinis simbolis, jei neiššauks tam tikros reakcijos kituose. Simbolis egzistuoja tik sąryšyje su atsaku, su nuostata. Individas neturės žodžių, jei nebus atitinkamų atsakymų. Jeigu nebūtų tendencijos atsiliepti į pagalbos šauksmą, niekas jos ir neprašytų. Mūsų prigimtyje yra ne tik simboliai, bet ir atsakas į juos. Žmogus, kuris duoda tam tikrą ženklą, kartu priima nuostatą tų, kurie į jį atsilieps. Jis žino, ką tas simbolis reiškia. Žmogus, kuris šaukia “Gaisras!”, gali savyje iššaukti reakciją, kurią jis pažadina kituose. Jis gali reaguoti į save, priimdamas bendrą grupės nuostatą bandyti pabėgti nuo pavojaus.

Mead’as sukūrė proceso, kurio eigoje susikuria “Pats”, modelį. Šį procesą sudaro 3 skirtingos pakopos.

Pirmoji – Pasiruošimo pakopa (Preparatory Stage). Jos metu vaikas imituoja aplinkui esančius žmones, ypač savo šeimos narius, su kuriais nuolat sąveikauja. Jis “apsimeta” įvairiais kitais žmonėmis.

Augdamas vaikas pripranta prie simbolių naudojimo. Simboliai – gestai, objektai ir kalba, kurie sudaro komunikacijos pagrindą. Sąveikaudamas su artimaisiais ir draugais, vaikas pradeda suprasti simbolių naudojimą. Kaip ir kalbos, simboliai skirtingi įvairiose kultūrose. Socializacijos procese vaikai išmoksta jų kultūros simbolius. Vystydami bendravimo simbolius, vaikai laipsniškai pradeda suvokti socialinius santykius. To pasėkoje, Vaidinimo pakopoje (Play Stage) vaikas išmoksta imituoti Kitų, tame tarpe ir suaugusiųjų, veiksmus. Jis priima Kitų vaidmenis. Svarbus šios pakopos aspektas – Vaidmenų priėmimas (Role taking). Tai procesas, kurio metu mintyse prisiimame Kitų požiūrį.

Trečioje, Žaidimo (Game) pakopoje vaikas pradeda suvokti keletą užduočių bei santykių vienu metu. Vaikas jau gali suprasti ne tik savo, bet ir supančių žmonių socialinę poziciją, ir reaguoti į daug skirtingų jo socialinės aplinkos narių.

Aiškindamas vaiko nuostatų, pažiūrų ir lūkesčių visuomenės kaip visumos atžvilgiu formavimąsi, Mead’as naudoja Apibendrintų Kitų (Generalized Others) sąvoką. Jis teigia, kad veikdamas individas omeny turi visą žmonių grupę, kurios rėmuose jis egzistuoja. Pasak Mead’o, socializacija – visą gyvenimą besitęsiantis procesas. Žmonėms bręstant, jų “Pats” keičiasi.

Daug Mead’o iškeltų teorinių prielaidų perėmė ir apibendrino Herbert Blumer’is – amerikiečių sociologas ir socialinis psichologas, Mead’o įkurtos Čikagos interakcionistinės mokyklos atstovas. Labai reikšmingas Blumer’io indėlis į šią teoriją – pagrindinių, bazinių jos idėjų susisteminimas. Šias idėjas Blumer’is pavadino “esminiais įvaizdžiai“ (Root images), kurie atspindi pamatinį simbolinio interakcionizmo požiūrį į žmogaus elgesį ir žmonių visuomenę, bei formuoja rėmus, kuriuose kuriamos sąveikos teorijos ir interpretacijos. Pats Blumer’is taip apibrėžė kiekvieną iš šių idėjų:

1. Žmonių grupės arba visuomenės sudarytos iš žmonių, įsitraukusių į skirtingas veiklas. Veiklos, arba veiksmai, gali būti atliekami individo, kolektyviai arba “Kitų” grupės. Šis žmonių visuomenės, egzistuojančios veiksme, apibūdinimas – simbolinio interakcionizmo požiūrio į žmogaus elgesį išeities taškas.

2. Terminas socialinė sąveika reiškia, kad grupės gyvenimas susideda iš grupės narių – individų – sąveikos. Pabrėžiama sąveikos, kaip proceso, formuojančio žmogaus elgesį ir jame slypinčias prasmes, svarba. Priimdamas sprendimus, individas nuolat atsižvelgia į “Kitų” veiksmus, taigi sąveika – tikra ar įsivaizduojama – apibrėžia individo elgesį.

3. Objektas apibrėžiama ne pagal savo savybes, o pagal reikšmę elgesiui. Objektas – tai pirmiausia tai, ką jis reiškia socialinėje sąveikoje. Nors realybė sudaryta iš žmogiškų patirčių, ji nėra subjektyvi. Aplinka, kurioje veikia asmuo, gali būti sudaryta tik iš objektų, kurie jam turi reikšmę, it tuomet ji susideda iš šių reikšmių turinio. Taigi du asmenys, gyvenantys labai panašiomis fizinėmis aplinkybėmis, gali turėti subjektyviai skirtingas „tikras“ aplinkas.

4. Kadangi žmogus yra veikiantis organizmas, asmuo turi sugebėti sąveikauti su kitais, tiek nesimboliniame lygmenyje, tiek simboliniame lygmenyje. Tai darydami, individai turi turėti savo “Pats” (Self) – atpažįstamą jo veiksmų objektą. „Pats-objektas“ kyla iš socialinės sąveikos, kurios metu žmonės suvokia vienas kitą.

5. Žmogaus veiksmas kyla iš sugebėjimo duoti nurodymus savo “Pats” (Self). Šis sugebėjimas leidžia žmogui įsitraukti į pasaulį. Jis tą pasaulį interpretuoja ir formuoja sprendimus, pagal kuriuos veikia, o ne paprasčiausiai automatiškai reaguoja į aplinką. Interpretuodamas individas turi atsižvelgti ne tik į fizinius, bet ir socialinius bei abstrakčius objektus, kurie sudaro likusią individo suvokiamos realybės dalį.

6. Žmonių veiksmų sąsajos yra žmonių grupės gyvenimo “statybinis blokas”. Tai yra atskirų individų elgesio atsakas į “Kitų” elgesį. Sugebėjimo tai daryti dėka įmanomi „jungtiniai veiksmai“, į kuriuos įsijungiama sąmoningai, ir kurie vyksta be atskirų veikiančių individų išskyrimo bei identifikavimo. Tai sugebėjimas sujungti atskirų individų veiksmo linijas. To pasėkoje gimsta kolektyvinis jausmas, charakterizuojantis žmonių visuomenę.

Apibendrinant tai, kas buvo paminėta šioje trumpoje simbolinio interakcionizmo perspektyvos apžvalgoje, galima pateikti tokias IŠVADAS:

    1. Simbolinis interakcionizmas – teorija, kuri į sąveiką tarp žmonių žiūri kaip į nepertraukiamą procesą, dialogą, kurio metu individai stebi viens kitą, bando suvokti vienas kito ketinimus ir reaguoja į juos.
    2. Šios teorijos rėmuose nuolatinis reikšmės ieškojimas – tai tarpasmeninis procesas, apjungiantis ženklus, kalbą ir elgesį, iš jo kyla savo paties, kitų, grupės ir net didelės visuomenės įvaizdžiai. Šie įvaizdžiai ne tik orientuoja veiksmus, bet per sąveiką tampa kitų išbandymo ir modifikavimo elementu. Šia prasme ieškojimas yra ir asmeniškas, ir socialus. Vieno nario apibrėžti įvaizdžiai gali keisti ir turtinti kito įvaizdžius, ir taip susikuria eilė definicijų, kurios tampa grupės kultūros dalimi. Šie įvaizdžiai sukuria pasaulio ir jo objektų, tame tarpe ir pačios grupės, kopijas.
    3. Žmonės veikia objektų atžvilgiu, remdamiesi reikšmėmis, kurias tie objektai jiems turi. Reikšmės yra modifikuojamos ir išnagrinėjamos per interpretacijos procesą, kuris yra asmens atsakas į sutiktą objektą.
    4. Šie procesai įmanomi dėl žmogiško sugebėjimo “priimti kito vaidmenį“, naudoti ir kurti reikšminius simbolius. Simboliai, naudojami socialiniame kontekste, iššaukia skirtingų individų sąmonėse reikšmes, pakankamai panašias, kad sukeltų bendrus veiksmus. Simboliai yra skirtingi skirtingose kultūrose, juos vaikas išmoksta socializacijos metu. Tačiau supančios kultūros žodynas dažnai yra miglotas ir nepakankamas, todėl konkreti situacija turi būti ištirta pačių dalyvių ir įvardinta atitinkamomis reikšmėmis, sukurtomis per jų pačių patirtį.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Schaefer R.T. Sociology. – USA, McGraw-Hill Book Company, 1989

Mills, T.M. The sociology of normal groups. – N.J.: Prentice-Hall, 1984

Encyclopedia Britanica TM version 98

Encyclopedia Microsoft Encarta 98

Tobuliname, įsirengiame virtuvę: virtuvės baldai bei jų priedai.

Virtuvė – tik nereikšmingas bei stiliaus nereikalaujantis namų plotas?
Mes manome, jog virtuvė – viena iš labiausiai ir dažniausiai naudojamų gyvenamosios erdvės dalių. O tai, kas svarbu, turi būti praktiška ir gražu.
Bene geriausias būdas padailinti virtuvę ir suteikti jai stilingumo – tam panaudoti virtuvės baldus bei aksesuarus. Tinkami baldai ir taikliai parinkti papuošimai gali paversti virtuvę pačia jaukiausia ir gražiausia erdve namuose.
Norint turėti puikią virtuvę reikia atidžiai apgalvoti smulkmenas. Tinkamas planavimas svarbus, tiek norint tradicinės, tiek ir modernaus stiliaus virtuvės.

Stilių bei patogumą lemia visos detalės, tiek didžiosios: šaldytuvas, viryklė, spintelės ir tt., tiek mažosios: rankenėlės, atidarymo mechanizmai, įrankių kabyklos.
Rinkdamiesi kiekvieną detalę atskirai nepamirškite bendrojo plano. Baldų, įrenginių, papuošimų bei kitų detalių gabaritai, išvaizda, spalvos bei išdėstymas turi derintis prie suplanuoto virtuvės stiliaus.

Štai keletas idėjų Jūsų virtuvei:

Kai pasirinksite virtuvės sienų spalvas, šaldytuvo, viryklės bei spintelių išdėstymą, kitas interjero detales bei aksesuarus suskirstykite pagal spalvą, dydį bei stilių ir tik tada derinkite juos prie bendro virtuvės vaizdo.

Pirmiausia išdėstykite didžiausius aksesuarus, stengdamiesi, kad dažniausiai naudojamieji būtų „ant akių“ ir nenutolę nuo gaminimo zonos („po ranka“). Parinkę vietą stambiausioms detalėms imkitės smulkesniųjų išdėstymo.

Nepamirškite laikrodžio. Tai labai svarbi virtuvės interjero dalis. Aiškiai matomas laikrodis padeda tinkamai planuoti laiką bei sekti gaminimo trukmę.

Garų surinktuvas – ne tik šviečianti ir ūžianti interjero detalė, bet ir prietaisas garų bei dūmų neutralizavimui (po juo gali būti ne tik viryklė, bet ir numatyta vieta peleninei (aktualu rūkantiems)).

Patogu, kai baigus gaminti „darbines“ gaminimo dalis galima paslėpti, perkelti ar sulankstyti.

Nedidelėje virtuvėje naudokite kėdes, kurios gali būti sudedamos viena ant kitos (ir po naudojimosi tiesiog pastatomos į kampą).

Nedidelės nišos (pvz: tarp ar virš spintelių) gali būti papuoštos ir panaudotos kaip vyno lentynos. Tiesa, nepamirškite ir vyno atidarytuvo.

Mašininis peilių galąstuvas… Ar bereikia ką daugiau sakyti?

Pasirūpinkite atskiru apšvietimu gaminimo zonoje. Juk kalbant apie maistą rega – antras pagal svarbumą pojūtis po skonio.

Sėkmės dirbant ir planuojant.

UAB Ar Bald – www.arbaldai.lt

Kalėdų šventė: pasaulio tradicijos

Ieva Čepulkauskaitė

Gruodžio 25 diena daugeliui pasaulio žmonių yra viena svarbiausių metų švenčių, kuria simboliškai pažymimas Kūdikėlio Jėzaus gimimas. Kai kurios šiai dienai būdingos tradicijos beveik tokios pat įvairiose pasaulio šalyse: krikščionys Kalėdų dieną dalyvauja ypatingose šventinėse mišiose, keičiasi dovanomis, puošia namus specialiais simboliais.

„Seniausia“ kalėdinė istorija aprašyta Evangelijose pagal Luką ir Matą: pirmojoje pasakojama, kaip netoli Betliejaus miesto bandą prižiūrėjusiems piemenims apsireiškęs Viešpaties angelas Gabrielius pranešė džiugią žinią apie Kristaus gimimą; antrojoje – kaip trys išminčiai sekę paskui ryškią žvaigždę, kuri juos atvedusi pas šventą Kūdikį.

Tradiciškai susiklostė, kad ši šventė minima gruodžio 25-ąją. Šios dienos pasirinkimą greičiausiai lėmė senosios pagoniškos tradicijos. Senovės romėnai maždaug tokiu metų laiku švęsdavo metų pabaigą; per iškilmes būdavo garbinami derlingumo dievas Saturnas bei šviesos dievas Mitras. Senojoje Šiaurės Europoje gruodžio viduryje žmonės taip pat švęsdavo derliaus sezono pabaigą. Svarbi iškilmių dalis – specialiai ruošiami valgiai bei būstų puošimas žalumynais, žmonės giedodavo giesmes bei keisdavosi dovanomis. Palaipsniui šie papročiai tapo Kalėdų šventės dalimi.

Kalėdų svarba pradėjo didėti nuo IV amžiaus vidurio, kai krikščionybė tapo oficialia Romos imperijos religija, ir antrojo tūkstantmečio pradžioje tapo svarbiausia religine Europos švente. Reformacijos laikotarpiu šios tradicijos buvo slopinamos, kadangi reformatai įvairius su Kalėdomis susijusius papročius laikė pagonybės išraiška. Tačiau senosios tradicijos gana greitai atgijo ir iš naujo įsitvirtino šalyse, kur buvo laikinai nuslopintos – pavyzdžiui, Anglijoje bei kai kuriose Britanijos kolonijose.

Kalėdų papročiai

Kalėdinė eglutė tikriausiai atsirado kaip aliuzija į „rojaus medį”: Vokietijoje senovėje tai būdavo visada žaliuojantis medis, papuoštas obuoliais, prie kurio gruodžio 24 dieną buvo vaidinama Adomo ir Ievos istorija. XVII amžiaus pradžioje vokiečiai savo namus Kalėdų proga puošdavo eglutėmis, apkabinėtomis vaisiais, riešutais, uždegtomis žvakutėmis, popierinėmis rožėmis; kiek vėliau – ir dažytais kiaušinių lukštais, sausainiais bei saldumynais. XIX amžiuje paprotys puošti Kalėdų medžius paplito visame pasaulyje.

Tradicinės kalėdinės spalvos yra žalia ir raudona. Žalia reiškia gyvenimo tąsą per žiemą ir krikščionių tikėjimą amžinuoju gyvenimu Kristuje, o raudona – kraują, kurį išliejo nukryžiuotas Jėzus. Kalėdų vainikai, kaip ir amžinai žaliuojančios eglutės, simbolizuoja žiemą nugalinčio gyvenimo jėgą. Dar senovės Romoje žmonės dekoratyvinius vainikus laikė pergalės ir šventimo simboliu.

Kalėdų senelis, pasaulyje turintis daugybę vardų, yra neatsiejama Kalėdų šventės dalis. Iki šios dienos išliko labai nedaug žinių apie senovėje dabartinės Turkijos teritorijoje gyvenusį vyskupą Nikolą, padėdavusį skurde gyvenantiems vaikams. Praėjus daugeliui metų po jo mirties, Nikolas buvo paskelbtas šventuoju ir vaikų globėju. Gruodžio 6-oji – Šv. Nikolo diena – yra svarbi šventė kai kuriose Europos šalyse. Šv. Nikolas lankosi miestuose ir kaimuose, vadovauja paradams, kalbina vaikus ir teikia jiems nedideles dovanėles. Jis apsirengęs kaip vyskupas: raudonai balta mantija ir aukšta kepure. Jis niekur nekeliauja vienas – Šv. Nikolą visuomet lydi padėjėjas Juodasis Peteris. Vaikai labai myli Šv. Nikolą ir bijo jo padėjėjo, kuris stebi vaikus: kas elgiasi gražiai, o kas neklauso tėvų. Blogi vaikai dovanų gali gauti tik rykščių, arba dar blogiau – Juodasis Peteris gali išsinešti juos savo krepšyje ir laikyti tol, kol jie išmoks gražiai elgtis. Olandų emigrantai šią tradiciją atvežė į Ameriką. Jie Šv. Nikolą vadino Sinterklaasu, ir pamažu anglų kalboje įsitvirtino vardas Santa Klausas (Santa Claus).

Daugeliui krikščionių Kalėdų laikotarpis prasideda artimiausią sekmadienį po lapkričio 30 dienos (Šv. Andriejaus, vieno iš dvylikos Kristaus apaštalų, šventės).  Tą sekmadienį prasideda Adventas (šis žodis reiškia „atėjimą“), keturių savaičių laikotarpis, kurio metu krikščionys rengiasi Kūdikėlio gimimui. Kai kuriose šalyse krikščionių namai puošiami vainikais, nupintais iš visada žaliuojančių augalų – eglučių arba bugienių – šakelių. Vainikai paprastai dedami ant stalo arba kabinami ant durų, o tarp šakelių įkišamos keturios žvakės, reiškiančios keturis iki Kalėdų likusius sekmadienius. Pirmąjį sekmadienį šeima uždega vieną žvakę, antrąjį – dvi, ir taip toliau, ir kartu meldžiasi. Kalėdų dieną į vainiką įsmeigiama didelė raudona žvakė, simbolizuojanti Jėzų.

Kitur žmonės naudoja specialų Advento kalendorių arba Advento žvakes, žyminčius kiekvieną iš 24 iki Jėzaus gimimo likusių dienų. Advento kalendoriuje vaizduojami spalvingi kalėdiniai paveikslėliai, o dienos yra sužymėtos ant specialių atlankų. Kiekvieną dieną atverčiamas naujas atlankas ir atidengiamas po juo esantis šventinis paveikslėlis arba ištrauka iš Biblijos. O ant Advento žvakės būna surašomos dienos, ir kiekvieną vakarą žvakė uždegama ir deginama tol, kol sudega iki kitos datos užrašo. Kalėdų dieną visa žvakė būna sudegusi iki galo.

Kalėdų laikotarpiu daugelyje bažnyčių būna paruošiamos prakartėlės – Jėzaus gimimą vaizduojančios scenelės su ėdžiose gulinčio Kūdikėlio Jėzaus, besimeldžiančių Marijos ir Juozapo, išminčių, angelų, piemenų ir gyvulėlių figūromis.

Daugeliui krikščionių Kalėdų kulminacija – vidurnakčio mišios ar kitos pamaldos, kurių metu giedamos Kalėdų giesmės ir klausomasi skaitinių iš evangelijų pagal Luką ir Matą, o pamokslininkai bei kunigai kalba apie Kristaus atėjimą ir taiką bei supratimą tarp žmonių.

Kalėdų laikotarpis baigiasi Trijų karalių švente sausio 6 dieną. Vakarų krikščioniškose bažnyčiose Trijų karalių šventė pažymi Išminčių atėjimą pas Kūdikėlį Jėzų, o Rytų krikščionys šią dieną švenčia Jėzaus krikštą.

Kaip švenčia pasaulis

Mes žinome, kaip Kalėdos švenčiamos Lietuvoje, ir šiandien pastebima tendencija, kad šalia senovinių, tautinių tradicijų atsiranda vis daugiau

„bendrų“ ir visam pasauliui būdingų kalėdinių papročių ir simbolių – tai turbūt neišvengiama pasaulio „mažėjimo“ pasekmė. Tačiau įdomu pasižvalgyti po kitas šalis ir pamatyti būtent joms būdingus Kalėdų šventės momentus.

JAV ir Kanadoje žmonės puošia namus kalėdinėmis eglutėmis, vainikais bei kitokiais papuošalais, miestų gatvės papuošiamos spalvotomis lemputėmis, dažnai skamba kalėdiniai varpeliai bei giesmės. Kelias savaites prieš Kalėdas vaikai rašo laiškus Santa Klausui ir papasakoja jam, kokių dovanų norėtų šiais metais. Daugelyje didelių parduotuvių specialiai samdyti žmonės dėvi Santa Klauso kostiumus bei klausosi vaikų pageidavimų. Žmonės sveikina vieni kitus, siųsdami kalėdinės atvirutes, daugelis kompanijų savo darbuotojams teikia kalėdinės dovanas. Vaikai tiki, kad dovanas atneša Santa Klausas, Kūčių vakarą atvykstantis elnio traukiamomis rogėmis, ir palieka dovanas po eglute bei vaikų kojinytėse. Šiose šalyse populiarūs giedotojai – jų grupelės vaikšto iš namų į namus ir gieda kalėdines giesmes, o žmonės juos apdalina smulkiais pinigais, dovanėlėmis arba pavaišina karštu gėrimu.

Daugelis JAV ir Kanadoje populiarių kalėdinių papročių atkeliavo iš Jungtinės Karalystės, pavyzdžiui, kalėdinių atvirukų siuntimas arba žalios amalo šakelės kabinimas. Pasak tradicijos, jei su kuo nors atsidūrei po amalo šakele, turi teisę tą žmogų pabučiuoti. Kalėdų išvakarėse vaikai pakabina savo kojines, kad Father Christmas (Tėtis Kalėda, britiškas Santa Klauso variantas) pripildytų jas dovanų. Tradiciniai angliški kalėdiniai pietūs neįsivaizduojami be mėsos pyrago ir slyvų pudingo. Senovėje giedotojai Anglijoje būdavo vaišinami karštu punšu, pagamintu iš alaus, obuolių, kiaušinių, cukraus ir prieskonių; šiandien punšas daromas iš vyno ir kitų alkoholinių gėrimų, vaisių ir prieskonių.
Airijoje Kūčių vakarą žmonės lange pastato žvakę – tai svetingumo ženklas Marijai ir Juozapui. Velsiečiai kelias savaites iki Kalėdų varžosi giedojimo varžybose. Kai kurios šeimos Škotijoje papuošia eglutę ir gieda giesmes, tačiau dauguma škotų pagrindine švente laiko Naujuosius metus.

Prancūzijoje vaikai pastato batus priešais židinį, kad Pere Noel (Tėtis Kalėda) pripildytų juos dovanų. Daugelis šeimų lankosi vidurnakčio mišiose ir po to valgo šventinę vakarienę, vadinamą le reveillon. Daugelis šeimų Prancūzijoje puošia namus mažomis prakartėlėmis.

Vokietijoje Šv. Nikolas lanko namus Šv. Nikolo dienos išvakarėse, gruodžio 5 dieną, ir atneša vaikams įvairių saldumynų, kuriuos valgyti galima tik kitą rytą – Šv. Nikolo dieną. Vokietijos pietuose, kur gyvena daugiausiai Romos katalikai, laikomasi tradicijos, kad Christkind (Kūdikėlis Kristus siunčia vaikams dovanas) Kalėdų išvakarėse; šiaurinėje Vokietijos dalyje, kurioje gyvena daugiausiai protestantai, dovanas neša Weihnachtsmann (Kalėdų žmogus). Vokietijoje namai dažnai puošiami ne tik lemputėmis, blizgučiais bei ornamentais apipintomis eglutėmis, bet ir aromatingais keksiukais, vadinamais lebkuchen.

Ispanijoje po vidurnakčio mišių žmonės šoka ir dainuoja gatvėse. Daugelyje Ispanijos namų ir bažnyčių stovi mažos prakartėlės, vadinamos nacimiento (gimimas). Sausio 5 dienos vakarą vaikai pastato savo batukus balkone arba prie lango. Pasak legendos, naktį prieš Tris karalius atvykstą išminčiai, kurie į vaikų batukus įdeda dovanėlių.

Olandijoje, Belgijoje ir Liuksemburge paplitusi legenda, kad Šv. Nikolo dienos išvakarėse laivu iš Ispanijos atplaukia pats Šventasis Nikolas, kuris ant balto žirgo joja miestų gatvėmis, lydimas tarno Juodojo Peterio. Šv. Nikolas nusileidžia į kiekvienus namus per židinį ir sudeda dovanas į prie židinių paliktus vaikų batus.

Italijoje namai ir bažnyčios taip pat puošiami prakartėlėmis, kurios vadinamos presepio. Kūčių vakarą šeima meldžiasi, o mama ant stalo pastato statulėlę, vaizduojančią ėdžiose gulintį Kūdikį. Italai per kalėdinius pietus paprastai valgo ungurį bei specialią kalėdinę duoną su razinomis ir cukruotais vaisiais, vadinamą panettone. Italų vaikai dovanas gauna Trijų karalių išvakarėse nuo senos geros burtininkės, vardu La Befana. Pasak legendos, Išminčiai pakvietę gerąją burtininkę keliauti kartu su jais aplankyti Kūdikėlio Jėzaus, tačiau ši atsisakiusi, sakydama, kad ji yra pernelyg užsiėmusi – turinti susitvarkyti namus. Taip La Befana praleido didįjį stebuklą, todėl kiekvienais metais ji keliaujanti iš vienų namų į kitus, palikdama dovanas ir ieškodama Kūdikėlio Jėzaus.

Lenkijoje žmonės Kūčių vakarą susirenka į Pasterka, Piemenėlių mišias. Daugelis lenkų šeimų laikosi tos pačios kalėdinės tradicijos, kaip lietuviai – laužo oplatel – kalėdaičius.

Danijoje, Norvegijoje ir Švedijoje svarbus kalėdinis patiekalas yra ryžių pudingas su migdolais, vadinamas julgrot – žmonės įsitikinę, kad tam, kuris ras migdolą, gerai seksis visus ateinančius metus. Skandinavijos šalyse vaikai tiki, kad dovanas atneša Kalėdų senelio pasiuntinys – šmaikštus elfas, kurį danai ir norvegai vadina Julenissenu, o švedai – Jultomtenu.

Kalėdų šventės Švedijoje prasideda Šv. Liucijos dieną (gruodžio 13-ąją). Šios dienos rytą vyriausioji duktė apsirengia baltai, papuošia galvą vainiku su septyniomis uždegtomis žvakėmis ir neša pusryčius savo šeimai. Populiari kalėdinė tradicija Norvegijoje vadinama ringe in Julen (kalėdinis skambinimas): lygiai 5 valandą Kūčių vakare visoje šalyje žmonės skambina varpais.

Pietų Amerikoje Kalėdų šventės švenčiamos labai triukšmingai ir linksmai, lydimos įvairių ceremonijų, vaidinimų, procesijų. Meksikoje per Kalėdų šventes vaikai daužo pinata – iš popieriaus ir klijų padarytą ir ryškiai išdažytą tuščiavidurę gyvūnėlio, elfo, žvaigždės ar kitokios formos figūrą, pripildytą saldumynų ir mažų dovanėlių. Ši figūra pakabinama, ir vaikai iš eilės tranko ją lazda. Kai kuris nors jų praplėšia pinatą, saldainiai bei dovanėlės išbyra ant grindų, o vaikai skuba prisirinkti kuo daugiau gėrybių. Venesueloje šeima po vidurnakčio mišių susirenka vėlyvai vakarienei, kurios svarbiausias patiekalas hallacas – iš kukurūzų miltų ir specialiai paruoštos įvairių gyvūnų mėsos padaryti pyragėliai, smarkiai pagardinti prieskoniais ir riešutais ir kepti susukus į bananų lapus.