„Lietuvos žemės ūkio situacija“ – prof. V. Vasiliauskienės „Mėnesio žvilgsnis“

Mėnesio žvilgsnis: Kovas

vero.jpg (7714 bytes)Profesorė, akademikė Veronika Vasiliauskienė – Lietuvos Mokslų Akademijos Žemės ūkio ir miškų mokslų skyriaus pirmininkė. Jos mokslinių tyrimų sritis – agrariniai mokslai bei agronomija. Profesorė yra paskelbusi per 120 mokslinių ir daugiau nei 100 mokslo populiarinimo straipsnių įvairiuose leidiniuose, tyrimų rezultatai paskelbti Vokietijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Rusijoje ir kitur. Prof. Vasiliauskienė aktyviai dalyvauja rengiant aukštos kvalifikacijos mokslininkus – yra 8 apgintų daktaro disertacijų vadovė, doktorantūros studijų ir habilitacinių darbų komitetų narė Lietuvos žemės ūkio universitete (LŽŪU), Lietuvos žemdirbystės institute (LŽI), Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute (LSDI). Akademikė – Lietuvos mokslo tarybos narė, Žemės ūkio mokslo ir LŽI tarybų narė, mokslinių redakcinių kolegijų narė.

Prof. V. Vasiliauskienė maloniai sutiko pasidalinti su “Sociumu” mintimis apie Lietuvos žemės ūkio situaciją, problemas bei perspektyvas.

Sociumas: Šiandien žemės ūkis gana dažnai minimas, kalbant apie Lietuvos aktualijas. Taigi, kokia dabartinė Lietuvos žemės ūkio situacija?

V. Vasiliauskienė: Kaimas ir žemės ūkis šimtmečių kaitoje Lietuvoje buvo ir šiandien yra pirmapradis kultūros šaltinis ir jos išraiška. Tačiau istorija ir geopolitinė padėtis lėmė, kad Lietuvos žemės ūkis negalėjo nuosekliai ir stabiliai plėtotis. Buvę pasiekimai tarpukario metais buvo sugriauti karo ir pokario kolektyvizacijos. Atkūrus Nepriklausomybę, žemės ūkio sektorius labai nukentėjo dėl padarytų klaidų pradedant žemės reformą bei politizuojant daugelį sprendimų, menkai atsižvelgiant į ekonomikos dėsnius. Dėl to buvo prarasta nemažai intelektualinių ir materialinių vertybių, sukauptų pastaraisiais dešimtmečiais. Tai pablogino bendrą kaimo socialinę padėtį.

Šiandien Lietuvos kaime vyksta gilūs ekonominio ir socialinio pobūdžio transformaciniai procesai. Žemės ūkio sektoriaus veiklą ir politiką lemia bendra šalies makroekonominė situacija. Todėl vykdoma Lietuvos žemės ūkio ir maisto sektoriaus reforma kuriant naują ekonominį ir socialinį valstybės modelį reikalauja daug lėšų ir esminių permainų.

Daugiau nei pusę Lietuvos teritorijos (3,5 mln. hektarų) sudaro dirbama žemė. Lietuvos kaime gyvena daugiau nei trečdalis šalies gyventojų, o 24 proc. (per 300 tūkstančių žmonių) užimti žemės ūkio veikla. Perdirbamoje žemės ūkio produktų pramonėje dirba 40 tūkst. žmonių. Tuo tarpu Europos Sąjungos šalyse gyvena kaime ir užsiima žemės ūkio veikla vidutiniškai tik apie 5 – 7 proc. šalies gyventojų.

Situacija žemės ūkyje yra sudėtinga, nes tebevyksta žemės ūkio reforma, daugelis žemės ūkio bendrovių nutraukia veiklą, žemės ūkio produktų gamyba sumažėjusi. Situaciją neigiamai paveikė ir Rusijos krizė, nes sumažėjo rinka. Importas viršija eksportą. Be to, dėl nepatenkinamos kokybės ne visus produktus galima parduoti. Metai iš metų tęsiasi didžiuliai perdirbėjų įsiskolinimai žemdirbiams už parduotą produkciją. Dėl sunkios šalies ekonominės padėties laiku neišmokamos valstybės subsidijos. Ne visai palankios sąlygos ūkininkams plėtoti gamybą. Nepalankūs žemės ūkio sektoriaus veiklai ir kai kurie įstatymai.

Tačiau negalima sutikti su kai kurių ekonomistų teiginiais, kad žemės ūkis yra našta valstybei. 1998 m. žemės ūkio sektoriuje sukurta naujos vertės už 4,3 milijardus litų. Žemės ūkio eksporto vertė siekė 2 milijardus litų. Tais metais žemės ūkis ir jo produkciją perdirbančios įmonės į Lietuvos nacionalinį biudžetą įnešė 1,2 milijardo litų mokesčių bei įmokų, kai tuo tarpu žemės ir maisto ūkio sistemai plėtoti iš biudžeto ir kitų valstybės šaltinių buvo skirta tik 612 milijonų litų.

Sociumas: Kas per dešimtį nepriklausomybės metų žemės ūkyje pasikeitė į gerąją, o kas į blogąją pusę?

V. Vasiliauskienė:Praėjo jau 10 metų nuo Lietuvos ūkininkų judėjimo, savarankiško ūkininkavimo atsiradimo, arba Valstiečių ūkio įstatymo, kuris pirmasis įteisino ūkininkavimą, priėmimo. Vėliau buvo priimta ,,Nacionalinė žemės ūkio plėtros programa”, kuri pakoreguota 1996 metais. 1999 m. parengtos ir svarstytos įvairios strateginės žemės ūkio ir kaimo plėtros programos. Siūlymų ir gerų idėjų yra, tačiau joms įgyvendinti nėra finansinių galimybių. Beje, ir ankstesnių programų ne visos nuostatos įgyvendintos. Šiandieninę žemės ūkio sektoriaus padėtį galima vertinti dvejopai. Svarbiausia, kad privati nuosavybė daugeliui žmonių leido kūrybingiau ir geriau tvarkyti ūkius, yra gerai ūkininkaujančių ūkininkų, gerų žemės ūkio bendrovių, baigiama žemės reforma, žemė turės tikruosius šeimininkus.

Teigiama reikia laikyti ir tai, kad užsimezgė ryšiai su Europos Sąjungos bei kitų Vakarų valstybių ūkininkų sąjungomis, valstybinėmis institucijomis, mokslininkai agrarininkai bendradarbiauja su mokslo centrais. Taip atsivėrė keliai ir galimybės naujoms technologijoms, augalų ir gyvulių veislėms, tobulesnei technikai, naujiems ekonominiams sprendimams plisti Lietuvos žemės ūkio sektoriuje.

Tačiau dėl daugelio priežasčių Lietuvoje susikūrė ir vyrauja palyginti smulkūs ūkiai (apie 8 ha), kuriems šiandien priklauso apie 80% žemės.

Kaip rodo Europos Sąjungos bei pasaulinė patirtis, stambesniuose ūkiuose lengviau gaminti konkurencingą produkciją. Pavyzdžiui, Suomijoje pastaraisiais metais vyko spartus ūkių stambėjimo procesas ir šiuo metu vidutinį ūkį sudaro 22 ha, ES valstybių vidutinis ūkio dydis 14,5 ha, Didžiosios Britanijos – per 100 ha, Danijos – 40 ha.

Lietuvos kaime yra didelė bedarbystė, kurią lėmė sumažėjusi žemės ūkio produktų paklausa ir gamyba, žemės ūkio bendrovių irimas bei kiti negatyvūs reiškiniai, susiję su šalyje vykstančiais persitvarkymo procesais. Tai ne vien žemės ūkio produkcijos gamybos ir supirkimo problemos. Šios problemos apima visą kaimo ekonominį ir kultūrinį gyvenimą.

Sociumas: Kaip matome, situacija žemės ūkyje gana sudėtinga. Tačiau kokios yra pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria šioje srityje dirbantys žmonės?

V. Vasiliauskienė:Pagrindine problema galima laikyti tai, kad iki šiol didesnė dalis buvusių šalies Vyriausybių nekreipė rimto dėmesio į žemės ūkio sektorių. Šiandien dėl bedarbystės labai sudėtingos ir socialinės sąlygos. Ypač tuose regionuose, kur yra mažo derlingumo žemės – Pietryčių, Rytų Lietuvos regionai.

Dažniausiai žemės ūkio problemos siejamos su visomis kaimo problemomis arba atvirkščiai. Šiandien kaimo problemas turi spręsti ne vien žemės ūkį atstovaujančios valstybinės institucijos, bet ir kitos ministerijos, savivaldybės, žemdirbių visuomeninės organizacijos.

Būtina darbingo amžiaus žmonėms sudaryti sąlygas jų ekonominiam aktyvumui realizuoti. Reikia kurti kuo geresnes teisines, institucines ir ekonomines sąlygas prekinių ūkių formavimuisi, o bedarbiams ir mažažemiams padėti rasti užsiėmimą ne žemės ūkio veikloje. Taigi reikia ieškoti jų perkvalifikavimo galimybių. Nepilnamečius, pensininkus, be abejo, turi remti valstybė, bet tai turi būti daroma ne žemės ūkio sąskaita.

Liberaliosios ekonomikos atstovai teigia, kad apskritai žemės ūkio sektoriaus Lietuvai nereikia. Su tuo negalima sutikti, nes klimatinės, ekonominės, socialinės sąlygos, tradicijos, intelektualinės galimybės ir daugelis kitų faktorių įrodo, kad be žemės ūkio Lietuva neturi ateities. Be to, yra galimybės plėtoti konkurencingą ir pažangiai tvarkomą ūkį.

Sociumas: Kokie vyriausybės sprendimai turėtų būti priimti, kurių pagalba būtų galima spręsti šias problemas?

V. Vasiliauskienė: Be abejo, pirmiausia Vyriausybė turėtų išspręsti finansinius klausimus – laiku sumokėti subsidijas, sutvarkyti perdirbimo įmonių savalaikį atsiskaitymą bei išmokėti ankstesnius įsiskolinimus už parduotą produkciją. Šiandien kaimą slegia dideli ilgalaikiai įsiskolinimai žemdirbiams, dėl ko jie negali investuoti į tolesnę gamybą bei pažangias technologijas, veislines sėklas, gyvulius ir t.t. Tuo tarpu šiuo metu pagrinde kovojama tik su pasekmėmis, tuo tarpu mažai daroma priežasčių šalinimui.

Daugelis pasaulio šalių skiria daug pinigų žemės ūkio plėtrai. Palyginti su jomis ir Europos Sąjungos šalimis, mes esame vargšai. Leidus veikti laisvajai rinkai, pramonės produkcijos kainos arba tai, ką perka žemdirbiai, didėjo maždaug 3-4 kartus greičiau negu žemės ūkio supirkimo kainos. Tai žemės ūkio veikla užsiimančius žmones veda prie bankroto. Taigi šie klausimai spręstini.

Turėtų būti atkreiptas Vyriausybės dėmesys į kooperacijos plėtojimą žemės ūkyje, įvairiai ją stiprinant ir remiant. Be abejo, reikėtų sparčiau vykdyti ir baigti žemės reformą, kad žemė greičiau turėtų šeimininkus ir galėtų būti perkama ir parduodama. Tai leistų sparčiau stambėti ūkiams. Rytų, Pietryčių Lietuvoje ir kituose regionuose yra daug nedirbamos žemės, kuri pradeda užželti menkaverčiais medžiais, gadinamos melioracijos sistemos. Šią problemą reikėtų kuo greičiau spręsti, o nenašias žemes užsodinti mišku. Reikia paskubėti ir sprendžiant regionines problemas, kuriant darbo vietas, nes tai labai susiję su socialinėmis problemomis.

Sociumas: Šiandien labai aktualus Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą klausimas. Taigi, kaip situacija Lietuvos žemės ūkyje gali įtakoti Lietuvos siekius stoti į ES?

V. Vasiliauskienė:Yra labai daug spręstinų problemų, kurios galėtų įtakoti žemės ūkio sektoriaus veiklą bei kaimo socialines ir ekonomines problemas. Reikia manyti, kad šie procesai paspartės rengiantis Lietuvai į Europos Sąjungą, nes žemės ūkis bus vienas iš svarbiausių derybų objektų. Žemės ūkio sektoriaus pasirengimas stojimui į Europos Sąjungą pareikalaus labai daug darbo ir daugelio institucijų įsijungimo. Beje, šie darbai pradėti, ir čia svarbus vaidmuo tenka LR Žemės ūkio ministerijai, mokslo ir kitoms institucijoms rengiant įvairius dokumentus, teisinius aktus ir kt. Taip pat reikės ir investicijų. Tačiau vargu ar galima paklusti visiems Europos Sąjungos reikalavimams. Lietuva turi ir savo poziciją, nes taip greitai (iki 2004 metų) nesumažės kaimo gyventojų ir kažin ar bus galima restruktūrizuoti visą perdirbamąją pramonę bei išspręsti visus klausimus, kuriuos kelia ES žemės ūkio sektoriui. Reikalavimų įgyvendinimas pareikalaus iš įmonių didelių finansinių išteklių. Pavyzdžiui, dabar šalyje yra daugiau nei 500 mėsos įmonių, bet didžioji jų dalis nepajėgs iki 2003 metų pilnai įvykdyti visų taisyklių keliamų reikalavimų. Įmonės, neįgyvendinusios šios direktyvos reikalavimų, ne tik negalės savo produkcijos eksportuoti į ES ir ES asocijuotas šalis, bet stojimo į ES dieną turės būti uždarytos. Todėl dabar pradedami darbai narystės į ES pasekmių įvertinimui. Bus įvardintos teigiamos ir neigiamos pusės. Tačiau galima prognozuoti, kad Lietuvos žemės ūkio sektoriui stojimas į Europos Sąjungą atneš daug teigiamų pasekmių. Pirmiausia, išsiplės rinkos galimybės. 47% ES biudžeto tenka žemės ūkiui. Turės būti vienodos sąlygos ES ir Lietuvos ūkininkams, o šiandien ES valstybių ūkininkai nepalyginamai geriau laikosi. Jau šiemet iš ES struktūrinių fondų (SAPARD paramos programa) skiriama aplinkosaugai, infrastruktūrai ir kitoms investicijoms Lietuvai 125 mln. Lt. Tačiau tais klausimais Lietuvoje dar labai trūksta infrastruktūros.

Sociumas: Labai ačiū už pokalbį.

Valstybinės gyventojų užimtumo teisinės garantijos

Ramunė Guobaitė

Teisės fakulteto studentė, Vilniaus universitetas

Šiuo metu Lietuvoje susiklosčius grėsmingai ekonominei situacijai, mūsų valstybė susiduria su viena aktualiausių problemų pasaulyje – nedarbu. Pasiekęs tam tikrą lygį, šis reiškinys neigiamai veikia pačius bedarbius, visuomenę bei valstybę. Nėra tikslių ekonominių ar sociologinių apskaičiavimų, tačiau manytina, kad 10 proc. nedarbas – grėsminga riba. Šiuo metu Lietuvoje nedarbas siekia būtent tokį lygį, todėl valstybė turėtų imtis priemonių gyventojų užimtumui skatinti. Nepaisant ekonominės situacijos, kuri lemia tai, jog teisė į darbą negali būti efektyviai įgyvendinama, vis tik turėtų būti ir yra įstatymiškai įtvirtintos garantijos bedarbiams. Lietuva siekia integruotis į europines struktūras, todėl politikos tikslus šioje srityje valstybė nustato atsižvelgdama į Europos Sąjungos direktyvų reikalavimus. Pagrindinis tikslas – nedarbo ribojimas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. įtvirtina kiekvieno žmogaus teisę laisvai pasirinkti darbą, teisę į tinkamas darbo sąlygas bei socialinę apsaugą nedarbo atveju. Nepaisant to, kad konstitucija yra tiesioginio taikymo aktas, suprantama, jog darbo teisiniai klausimai reglamentuojami įstatymais bei poįstatyminiais aktais.

1996 m. vasario 1 d. Gyventojų užimtumo įstatymas pakeistas Bedarbių rėmimo įstatymu. Viena šio pasikeitimo priežasčių ta, kad valstybei tapo per sunku užtikrinti gyventojų užimtumo realų įgyvendinimą. Tašiau vien pavadinimo modifikacija nebuvo apsiribota – keista ir bedarbio samprata, numatytos nuostatos, apibrėžiančios naujas bedarbių užimtumo galimybes ir t.t.

Bedarbių rėmimo įstatymas numato socialines garantijas asmenims, kurie dėl ne nuo jų priklausančių priežasčių negali dirbti, o turi teisę gauti atlyginimą. Valstybės funkcija teikiant socialinį aprūpinimą šiai asmenų kategorijai neturėtų apsiriboti vien nedarbo pašalpų skyrimu. Gyventojų užimtumo politika turėtų būti nukreipta į gyventojų aktyvumo skatinimą, kad būtų mažinamas santykis tarp dirbančiųjų ir visuomenės išlaikomų žmonių.

Kalbant apie valstybės teikiamas užimtumo garantijas bedarbiams, svarbu apibrėžti, kokia tai asmenų grupė. Iki bedarbių įstatymo pakeitimų 1996 m. vasario mėn. bedarbio sąvoka buvo suformuluota taip, kad buvo dirbtinai mažinamas bedarbių skaičius. Nedirbantys asmenys buvo skirstomi į dvi kategorijas: ieškančius darbo ir bedarbius. Bedarbiais buvo laikomi tik tie asmenys, kurie turi teisę gauti bedarbio pašalpą. O tam buvo nustatyti tam tikri reikalavimai. Pakeitus įstatymą, pakeista ir bedarbio sąvoka. Dabar ji atitinka tarptautiniuose dokumentuose nustatytą sąvoką. Bedarbių skaičius dirbtinai nebemažinamas. Tačiau sąvoka visgi nėra tobula – tarp bedarbio požymių neaptinkame nuorodos į tai, kad toks asmuo neturi privataus verslo ar kito pajamų šaltinio. Vadinasi, bedarbio pašalpa gali būti skiriama asmenims, kuriems ji visiškai nebūtina.

Dabar bedarbiais laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymosi įstaigose, užsiregistravę gyvenamosios vietos valstybinėje darbo biržoje ir pasirengę profesiniam mokymuisi. Beje, 1996 m. birželio 21 d. patvirtintu socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. 76 bedarbių registravimo pašalpų jiems skyrimo ir mokėjimo tvarkoje, bedarbiai jiems taikomų valstybinių užimtumo garantijų prasme skirstomi į pasirengusius darbo rinkai ir nepasirengusius. Pasirengusiųjų grupei priskiriami turintys paklausią vietos darbo rinkoje profesiją, veiklos praktiką, turintys ne ilgesnę nei 1 metų darbo pertrauką pagal profesinį pasirengimą ar veiklos praktiką. Nepasirengusieji darbo rinkai – neturintys profesinio pasirengimo, turintys nepaklausią profesiją ar veiklos praktiką vietos darbo rinkoje, turintys ilgesnę nei 1 metų darbo pertrauką pagal profesinį pasirengimą ar veiklos praktiką.

Bedarbiams, kurie laikomi pasirengę darbo rinkai, 3 mėn. siūlomas darbas, atitinkantis jų profesinį pasirengimą ir sveikatos būklę; nuvykimo ir grįžimo laikas į siūlomą darbo vietą neturi viršyti 3 val., o motinoms ir vienišiems vyrams, auginantiems vaikus iki 8 metų amžiaus – 2 val. Paskui sudaromas „įsidarbinimo planas“, kurį sudarant turi dalyvauti ir bedarbis. Jam siūlomas darbas, atsižvelgiant į užregistruotas darbo biržoje darbo vietas ir į darbdavio keliamus kvalifikacinius bei dalykinius reikalavimus. Nepasirengusiems darbo rinkai siūlomas nekvalifikuotas, tačiau atitinkantis kitus minėtus reikalavimus darbas. Darbo biržai nepasiūlius darbo nurodytomis sąlygomis, skiriama bedarbio pašalpa.

Bedarbio statusas siejamas su valstybės teikiamomis garantijomis, tačiau bedarbis neturėtų likti vien pasyvus stebėtojas. Dėl šios priežasties mūsų įstatymai numato ne tik pasyvias valstybines garantijas bedarbiams, bet ir aktyvias, kurios skatina bedarbius tiesiogiai dalyvauti įdarbinimo procese. Pagal bedarbių rėmimo įstatymą darbo birža įgyvendina valstybės funkciją užtikrinti socialinę nedirbančiųjų asmenų apsaugą šio įstatymo 6 str. numatytomis priemonėmis. Nurodomos šios priemonės:

  1. nemokamos profesinio orientavimo ir konsultavimo paslaugos (taip pat nemokama informacija apie laisvas darbo vietas);
  2. nemokamos tarpininkavimo siekiant įdarbinti paslaugos;
  3. nemokamas profesinis mokymas;
  4. galimybė nedarbo atveju dirbti viešuosius darbus;
  5. bedarbio pašalpa.

Teisės doktrina be įstatyme numatytų socialinės paramos bedarbiams formų pripažįsta ir paskolas bedarbiams savo verslui organizuoti. Tokių paskolų skyrimo tvarką, įgyvendinant bedarbių rėmimo įstatymo 14 str., reglamentuoja 1994 m. birželio 28 d. priimtas socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas „Paskolos bedarbiams savo verslui organizuoti suteikimo tvarka“. Tai priemonė, skatinanti gyventojų užimtumą. Tačiau valstybė šioje srityje palieka daugiau laisvės asmens savarankiškumui; jos vaidmuo apsiriboja verslo plano įvertinimu bei kontrole, susijusia su tam tikrų reikalavimų, nustatomų asmenims bei jų veiklai organizuojant verslą, įgyvendinimo kontrole.

Tad įstatymas numato keletą priemonių, skiriamų bedarbių socialinei apsaugai. Tačiau valstybės prioritetas šioje srityje turėtų būti teikiamas bedarbių aktyvumui skatinimui, teikiant nemokamas profesinio orientavimo ir konsultavimo, informavimo apie laisvas darbo vietas, nemokamas darbo biržos paslaugas įsidarbinant bei organizuojant nemokamą profesinį mokymą ir kvalifikacijos tobulinimą. Dėl to ir turėtų būti pateisinama kartais nepalankiai vertinama bedarbio pareiga reguliariai atvykti į darbo biržą ir registruotis joje, kartu dar kartą pasidomėti laisvomis darbo vietomis.

Įstatymų leidėjas leidžia bedarbiams dirbti laikinuosius viešuosius darbus. Tokią teisę turi tiek gaunantys bedarbio pašalpą (asmenys, neturintys socialinio draudimo stažo, kai yra pasibaigęs pašalpos mokėjimo laikas arba pašalpos mokėjimas nutrauktas), tiek jos negaunantys (bedarbiai, nepasirengę darbo rinkai, kiti, gaunantys bedarbio pašalpą, jeigu jie pageidauja dirbti viešuosius darbus). Bedarbiams, dirbantiems šiuos darbus, mokamas valstybės nustatytas darbo užmokestis (pagal minimalų valandinį atlygį). Jei šis užmokestis viršija bedarbio pašalpos dydį, bedarbio pašalpa nemokama, jei neviršija – darbo birža moka darbo užmokesčio ir pašalpos skirtumą. Bedarbiams, dirbantiems viešuosius darbus ir toliau teikiamos valstybės užimtumo ir socialinės garantijos, jie toliau registruojami darbo biržoje. Įstatymo nuostata, jog šių darbų atlikimo tvarką nustato vyriausybė ar kita jos įgaliota institucija, kelia abejonių, nes, nustatant darbų atlikimo tvarką, apibrėžiami ir jų atlikimo terminai. Darbų trukmė susijusi su žmonių teisėmis ir turi būti reglamentuojama įstatymu. Kol kas ji reguliuojama poįstatyminiu aktu – vyriausybės nutarimu patvirtinta, jog viešieji darbai trunka nuo 6 iki 12 mėn.

Bedarbių rėmimo įstatymas taip pat numato galimybę atlikti kitus iš užimtumo fondo remiamus darbus . Juos turi teisę atlikti bedarbiai, kurie baigė profesinį mokymą ir darbo birža jiems negali pasiūlyti nuolatinio darbo, taip pat tie, kurie neturi reikiamo darbo stažo bedarbio pašalpai gauti (24 mėn. per pastaruosius 3 metus), ilgalaikiai bedarbiai, pasibaigus jų pašalpos mokėjimo laikui, taip pat tie, kuriems pašalpos mokėjimas nutrauktas, asmenys, pirmą kartą pradedantys darbinę veiklą. Šių darbų tikslai nukreipti į tai, kad būtų sudaryta galimybė įgyti pirminius darbo įgūdžius, jiems tobulinti darbo buvimo vietoje, nustatyti kvalifikacinių žinių trūkumą, siekiant dirbti pagal profesiją, tobulinti kvalifikaciją, padėti įsitvirtinti darbo vietoje, pasibaigus remiamų darbų terminui, skatinti žmones dirbti, įgyti profesiją. Iš užimtumo fondo remiamų darbų atlikimo tvarką bei trukmę nustato Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Trukmė – iki 6 mėn. (gali pratęsti iki 8 mėn.)

Bedarbio pašalpa – laikina priemonė, užtikrinanti pragyvenimo šaltinį. Jos laikinumas atskleidžia valstybės požiūrį į šią garantiją. Nes, kaip ir minėta, valstybės politikos prioritetas teikiamas bedarbių aktyvumui skatinti. Bedarbio pašalpos skyrimo tvarką bei kitus su šia valstybės garantija susijusius klausimus reglamentuoja bedarbių rėmimo įstatymas. Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. 76 patvirtinta bedarbių registravimo, pašalpų jiems skyrimo ir mokėjimo tvarka.

Prireikus, Lietuvos darbo birža rengia valstybines, o kartu su savivaldybėmis – ir teritorines gyventojų užimtumo programas. Jos rengiamos pirmiausia labiausiai pažeidžiamiems piliečiams, numatytiems įstatymo 8 str. (asmenims, jaunesniems nei 18 m., moterims, turinčioms vaikų iki 14 m., asmenims, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau nei 5 m., asmenims, grįžusiems iš įkalinimo vietų, invalidams).

Darbdavių reikalavimai darbo jėgai nuolat auga, todėl dalis bedarbių turi persikvalifikuoti. Bedarbio apsibrėžime aptinkame nuostatą „pasirengę profesiniam mokymuisi“. Ši nuostata vertintina kaip viena iš bedarbių aktyvumo skatinimo priemonių. Jei darbo birža negali pasiūlyti darbo, atitinkančio bedarbio profesinį pasirengimą bei sveikatos būklę, taip pat, jei bedarbis neturi profesinio pasirengimo, jis gali būti siunčiamas mokytis profesijos ar tobulinti kvalifikacijos. Profesija, kurios siunčiama mokytis, turi atitikti vietos darbo rinkos poreikius. Mokymosi laikotarpiu asmuo išsaugo teisę į dalį bedarbio pašalpos, t.y. jis gauna 1/3 šios pašalpos dydžio arba, jei prieš siuntimą mokytis nebuvo įgijęs teisės į bedarbio pašalpą, jam mokama valstybės remiamų pajamų dydžio bedarbio pašalpa. Jei po mokymo bedarbiui nepavyksta įsidarbinti, bedarbio pašalpa mokama ir toliau, jei bedarbis buvo mokomas pagal programą ir neįsidarbino. Profesinį mokymą ir konsultavimą organizuoja Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba. Mokymo ir finansavimo iš užimtumo fondo tvarką nustato socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Profesinis mokymas ir finansavimas iš užimtumo fondo lėšų trunka 6 mėn., tačiau tam tikrais atvejais trišalės komisijos prie darbo biržos siūlymu gali būti pratęsiamas iki 10 mėn. Nedirbančių asmenų mokymo, permokymo ir perkvalifikavimo procese dalyvauja šios institucijos:

  • Socialinės apsaugos ir darbo ministerija;
  • Respublikinė darbo birža ( ir Trišalė komisija);
  • Teritorinės darbo biržos;
  • Respublikinis mokymo centras| tarnyba;
  • Teritoriniai mokymo centrai| tarnybos;
  • Darbo rinkos mokymo tarnyba;
  • Teritorinė darbo rinkos mokymo tarnyba;
  • Profesinio mokymo įstaiga.

Visos šios institucijos glaudžiai bendradarbiauja organizuojant bei įgyvendinant bedarbių mokymą, permokymą ir perkvalifikavimą. Juridinis aptariamos veiklos pagrindas – dvišalės ir trišalės sutartys. Jos sudaromos tarp siunčiamo mokytis ir darbo biržos; tarp siunčiamo mokytis bedarbio, darbo biržos bei asmens, įsipareigojusio įdarbinti.

Valstybinių užimtumo garantijų bedarbiams įgyvendinimo procese dalyvauja ne viena institucija. Tai lemia priemonių, numatomų įstatymais bei poįstatyminiais aktais, gausa. Lietuvos gyventojų užimtumo skatinimo politika susijusi tiek su siekiu integruotis į tarptautines bei regionines struktūras, tiek su būtinybe reguliuoti bedarbystės lygį . Apsiribojant pašalpomis šioje srityje, nebūtų sudarytos sąlygos užimtumo vystymui bei konkurencijai darbo rinkoje. Neprogresuotų darbo jėgos kokybė. Kita vertus, Lietuva susiduria su vis didesniais sunkumais, sprendžiant bedarbystės klausimą. Tai, galiausiai, neatsiejama nuo socialinių problemų. Bedarbystė neigiamai veikia visuomenės vystymąsi bei kiekvieno individo psichologinę būseną. Dėl šių ir dar kitų priežasčių, valstybinės užimtumo garantijos bedarbiams skatina darbo rinkos vystymąsi bei visuomenės progresą.

Literatūros sąrašas

Norminiai aktai

  1. Lietuvos Respublikos Konstitucija, 1992 m.
  2. Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas, Žinios, Nr. 2 – 25
  3. Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įsakymas Nr. 76 Bedarbių registravimo, pašalpų jiems skyrimo ir mokėjimo tvarka, 1996 m. gruodžio 30 d.
  4. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl nemokamų darbų atlikimo tvarkos pavirtinimo, 1997 m.,
  5. Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir barbo ministro įsakymas Nr. 29 dėl įdarbinimo į užimtumo fondo remiamus darbus tvarkos patvirtinimo, 1996m. birželio 12 d.
  6. Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas paskolos bedarbiams savo verslui organizuoti tvarka

Specialioji literatūra

  1. V.Tiažkijus, R. Petravičius, G. Bužinskas, Darbo teisė, Justitia, Vilnius, 1999 m.
  2. Danny Pieters, Įvadas į pagrindinius socialinės apsaugos principus, Vilnius, 1998 m.

Darbo vertybė individo gyvenime

Vertybės problema domino daugybę filosofų ir mokslininkų, atstovavusių įvairias mokyklas bei pozicijas. Vertybė yra gana reliatyvi sąvoka – ji visuomet yra “kažkieno”, tai yra, vertybė konkrečiam asmeniui, kuris priklauso tam tikrai socialinei grupei ir kultūrai. “Vertybė” gali būti suprantama kaip žmogaus poreikių, troškimų ir siekių, teigiamų vertinimų ir nuostatų objektas. Vertybė – fizinis objektas, asmuo, institucija, idėja, veiklos rūšis, socialinis santykis, pan. Mūsų vertybės gali būti be galo įvairios, apimti skirtingas gyvenimo, veiklos ir jos rezultatų sritis.

Vertybės skiriasi savo bendrumu ir abstraktumu. Galima išskirti konkrečias vertybes, sutinkamas mūsų kasdieniniame gyvenime, ir abstrakčias, atskleidžiančias gilesnę žmogiškos egzistencijos prasmę. Konkrečios vertybės gali būti nagrinėjamos dviem aspektais: kaip “kasdieninės” vertybės, arba įvairios žmogaus gyvenimo ir veiklos sritys, pavyzdžiui, jo darbas, šeimyninis gyvenimas, tolesnis mokymasis, laisvalaikio praleidimo būdai, namų ūkis, t.t., ir atskiri kiekvienos gyvenimo sferos elementai, tokie kaip atliekamų veiklų pobūdis, jų pasiskirstymas laike, fizinė aplinka, santykiai su kitais žmonėmis, ateities perspektyvos ir pan. Abstrakčios vertybės savo ruožtu gali būti asmeninės, susiję su individualiais norais ir tikslais, pavyzdžiui, galimybių realizavimas, prestižas, garbė, valdžia, įtaka, etiškumas, bei bendrosios socialinės vertybės, susiję su socialinėmis grupėmis ir jų idėjomis, kurias asmuo perima (pavyzdžiui, socialinis gerbūvis, progresas, taika ar karas, socialinė lygybė, privilegijuota padėtis grupėje, t.t.).

Vertybės ir poreikiai neatsiejami nuo žmogaus veiksmų. Veiksmai – tai sąmoningas elgesys, kuriuo siekiama konkrečių tikslų, ir šis elgesys yra įtakojamas žmogaus poreikių, vertybių, socialinių normų ir pan. Veiksmo orientavimas į konkretų tikslą ar užduotį susideda iš dviejų komponentų: vienas yra artimesnis poreikiams ir stimulams, kitas – vertybėms. Pastarasis, dar vadinamas “vertybine orientacija”, nulemia veiksmo pobūdžio pasirinkimą, naujų normų formavimąsi bei paklusimą senosioms.

Individualios vertybės nėra tarpusavy nepriklausomos – jos kartu suformuoja individui ar visuomenei būdingą vertybių sistemą. Vertybių sistema – tai individo pripažintos vertybės, kurios kartu sudaro visumą. Galimos įvairios vertybių sistemos, kurios, persipindamos tarpusavy, suformuoja daugiau ar mažiau vientisą asmens vertybių sistemą.

Vertybės tvirtai įsišakniję socialinėje aplinkoje. Jos smarkiai veikia įvairias gyvenimo sritis. Darbas – viena jų. Kaip vertybė, darbas gali būti suvokiamas trimis jau aukščiau minėtais aspektais: darbo vieta tarp kitų “kasdieninio gyvenimo” vertybių, skirtingų darbo aspektų vertė, ir abstrakčios vertybės, pasireiškiančios per darbinę veiklą.

“Kasdieninės” vertybės – tai įvairios žmogaus gyvenimo sferos, jo veiklos (šeimos gyvenimas, darbas, socialinės ir politinės veiklos, visuomeninis gyvenimas, t.t.) ir jų rezultatai (pvz., individo finansinė situacija). Darbas kaip “kasdieninio gyvenimo” vertybė – tai individo atliekama veikla ir bendra jo darbinė situacija, susidedanti iš išorinių darbo sąlygų, socialinės aplinkos, užmokesčio, socialinių garantijų, karjeros galimybių ir pan. Taip suprantamas, darbas gali būti lyginamas su kitomis žmogaus gyvenimo sferomis, pvz. šeimyniniu gyvenimu, tolimesniu mokymusi, visuomeninėmis ar politinėmis veiklomis, poilsiu.

Kalbant apie darbą, kaip vertybę, galima išskirti įvairius jo elementus, arba aspektus. Svarbiausi elementai – tai darbas pats savaime, uždarbis, paaukštinimas, santykiai su viršininkais, kolegomis ar bendradarbiais, t.t. Skirstant darbines vertybes į “vidines” ir “išorines”, pirmosioms priskiriama pati darbinė veikla, jos rezultatai, antrosioms – tokios šios veiklos pasekmės, kaip uždarbis, socialinis prestižas, fizinė ir socialinė aplinka.

Abstrakčios vertybės taip pat gali būti įvairiai skirstomos. Pavyzdžiui, galima abstrakčias vertybes skirstyti į teorines, ekonomines, estetines, socialines (altruistines), politines (prestižas ir galia) ir religines. Kitas abstrakčių vertybių skyrimas – į vidines vertybes (jų esmė – savęs realizavimas ir saviraiška), išorines (materialiniai ir prestižo atlygiai), ir papildomas vertybes, kylančias iš santykių su kitais žmonėmis (pvz. draugystė, kitų pagarba, vertinimas ir pan.) Abstrakčios vertybės darbe atsiskleidžia per tai, ko individas nori pasiekti darbe, kokius savo troškimus gali per jį realizuoti, ir kokius socialinius lūkesčius pateisinti. Be asmeninių abstrakčių vertybių, galima skirti ir individualias socialines vertybes. Jos kyla iš individo tapatumo įvairioms socialinėms grupėms, organizacijoms ar kultūrinei terpei. Šių vertybių esmė – bendruomenės gerovė, o ne asmeniniai interesai. Šiandien didžiausią reikšmę turi mažosios socialinės grupės, tokios kaip šeima, darbo grupė, draugų ratas. Tačiau reikšminga išlieka ir identifikacija su didelėmis grupėmis, ypač – socialinėmis klasėmis, tautomis ir valstybėmis. Tai motyvuoja žmones veikti bendrų idėjų, tokių kaip laisvė, lygybė, socialinis progresas, labui. Šios vertybės ypač išryškėja socialinės tvarkos sutrikimo periodais, pvz. ekonominių krizių, karų, revoliucijų metu.

Ne visos vertybės bendros mus visiems, ne visos vienodai reikšmingos skirtingiems individams. Kokie požymiai nulemia tai, kad vieniems asmenims tam tikros vertybės yra svarbios, kitiems – ne? Įvairūs tyrimai rodo, kad individualios charakteristikos, ypač amžius ir lytis, ir socialinę padėtį apibrėžiantys kintamieji, pavyzdžiui, darbo pobūdis (fizinis ar protinis darbas), išsimokslinimo lygis, kvalifikacija, pajamų lygis, galios pasiskirstymas, ir pan., nulemia darbo vertybės svarbą žmonių gyvenime.

Vienas svarbiausių kintamųjų šiuo atveju yra amžius. Be abejo, jaunuolių, vidurinio amžiaus ir senų žmonių požiūris į darbinę veiklą skiriasi. Šiuo atžvilgiu išskirtini 36-45 metų amžiaus individai. Tai psichologinio brandumo periodas, kuris pasireiškia per mąstymo ir veikimo laisvę, susitvardymą, atsakomybės už save ir kitus jausmą. Darbiniame gyvenime žmogaus jau praėjęs ieškojimo ir įvairių veiklų išbandymo metus. Jis labai aktyvus savo profesinėje veikloje, o tai nulemia kylimą karjeros laiptais, pasiekiant vis aukštesnę ir aukštesnę padėtį. Daugumai žmonių šis periodas reiškia karjeros viršūnę. Tuo pat metu išauga jų nedarbinė našta – tokio amžiaus žmonės paprastai turi savo šeimas, be to, rūpinasi senais tėvais. Be vaidmenų, susijusių su darbu ir šeima, jie atlieka ir daug kitų socialinių vaidmenų, kurie atitinka jų įstraukimo į socialinį gyvenimą lygį, poilsio ir pramogų poreikius, pomėgius, t.t. Šiuo periodu asmuo dar yra pilnas energijos ir turi daugiausiai pareigų bei plačiausią socialinių kontaktų erdvę.

Lytis taip pat įtakoja individo požiūrį į darbą. Tyrimai rodo, kad daugumai moterų šeima yra pirmoje vietoje, ir jos rečiau orientuotos į karjerą, nei vyrai. Moteris mažiau domina atliekamo darbo pobūdis bei kilimo jame galimybės. Tačiau joms labiau, nei vyrams, svarbūs socialiniai ryšiai darbo vietoje, fizinės darbo sąlygos, trumpesnės darbo valandos ir darbo užtikrintumas. Tokios nuostatos kyla iš tradicinio visuomenės požiūrio, kad apmokamo darbo sfera priklauso vyrui, kaip pagrindiniam šeimos maitintojui, o pagrindinė moters sfera yra namai. Kaip rodo Lietuvoje atliktų visuomenės apklausų rezultatai, trūkstant darbo vietų, visuomenė pasisako už tai, jog vyrai turi daugiau teisių į darbo vietas, nei moterys. Tai rodo ir darbdavių polinkis į aukštesnes ir geriau apmokamų profesijų sferas rinktis vyrus. Tačiau pastebima tendencija, kad kuo aukštesnė abiejų lyčių darbuotojų profesinė kvalifikacija, tuo nežymesni šie požiūrio į darbą skirtumai.

Industrinėje šalyje individualią darbo vertę veikia ir tai, kokiai darbuotojų grupei asmuo priklauso. Galima išskirti 2 darbuotojų grupes: protinį darbą atliekantys, aukštąjį išsimokslinimą turintys darbuotojai ir fizinį darbą atliekantys darbuotojai. Toliau pateikiami du vadinamieji “idealieji” požiūrio į darbą tipai.

Protinį, specialaus pasiruošimo reikalaujantį darbą atliekantiems žmonėms pats darbas dažnai yra aukščiausia vertybė, jis tampa jų “gyvenimo būdu”. Prie darbo derinamas net laisvalaikio laikas ir pobūdis. Tokiems žmonėms svarbiausia darbo prasmė glūdi saviraiškos, savirealizacijos ir asmenybės vystymosi galimybė. Darbas jiems turi ir socialinę reikšmę – jis suvokiamas kaip darbas bendram labui bei socialiniam progresui, kaip pareiga žmonijai ir t.t.

Fizinį darbą atliekantys darbininkai retai orientuoti į darbą kaip tokį. Jų interesai ir norai pagrinde nukreipti į šeimą ir draugų ratą. Darbas jiems – galimybė aprūpinti šeimą, todėl jiems labai svarbus darbo ir užmokesčio užtikrintumas, taip pat išorinės ir vidinės darbo sąlygos. Darbas svarbus, nes užpildo jų laiką, yra pajamų šaltinis, sudaro socialinės integracijos galimybę ir vysto savigarbos jausmą.

Įtakos darbo vertinimui gali turėti ir išsimokslinimo lygis. Tėvų išsimokslinimo lygis labai susijęs su vaikų darbinės veiklos siekiais ir jų ateities karjera. Išsimokslinimo lygis ir tipas įtakoja individualų vartojimo būdą, laisvalaikio užsiėmimus, dalyvavimą kultūriniame gyvenime, socialinėje veikloje, o kai kuriais atvejais – ir politines pažiūras. Tačiau šių įtakos mechanizmus negalima vienpusiškai paaiškinti. Išsilavinimas susijęs ir su darbo pobūdžiu. Kiekvienas darbas reikalauja atitinkamo pasiruošimo, o išsilavinimas – viena šio pasiruošimo dalių. Darbo pobūdį nusako tokie veiksniai, kaip darbo sudėtingumas, socialinė rizika, veiklos ir aplinkos pobūdis.

Išvadoje galima teigti, kad darbas gali būti suvokiamas įvairiai – ir kaip atskira vertybė, ir kaip vertybių suma, ir kaip būdas reikštis kitoms vertybėms. Jis glaudžiai persipynęs su kitomis individo gyvenimą orientuojančiomis reikšmėmis. Darbo svarba ir įtaka skirtingiems individams nėra vienoda – tai priklauso tiek nuo asmeninių individo charakteristikų, tiek nuo jo užimamos socialinės pozicijos. Kaip ten bebūtų, šiuolaikiniam žmogui darbas neabejotinai yra svarbi vertybė, įtakojanti įvairias jo gyvenimo sferas.

Literatūra:

Dobrowolska D. The Value of Work for Individual in Industrial Milieu. – W., 1986.

Frederick W.C., Davis K., Post J.E. Business and Society. – 1988.

Litvinaitė I. Moterų darbo paieškos problemos // „Moters pasaulis“, 1998 vasario mėn.

Religijos ir ekonomikos ryšys: ar religija turi įtakos ekonomikai?

Įvairiais istoriniais laikotarpiais religinės grupės, siekdamos paveikti savo pasekėjų ekonomines nuostatas bei elgesį, susidurdavo su dilema: iš vienos pusės, jos buvo linkę neturtą laikyti dorybe. Pavyzdžiui, Biblija teigia: “Palaiminti neturtingieji, nes jie paveldės žemę”, o budistai išaukština elgetaujantį vienuolį, kuris keliauja lengvai, nesusiedamas savęs su ekonominiais rūpesčiai, todėl gali lengvai pasinerti į kontempliacinį gyvenimą. Tačiau vos tik religinės grupės organizacija tampa sudėtingesne, iškyla problema – jos veikimui reikalingos lėšos. Tuomet grupė pradeda įsitraukti į ekonominius reikalus, nori ji to, ar ne. Ji pradeda reikalauti mokesčių iš savo pasekėjų, ir yra dėkinga už aukas, gaunamas iš pasiturinčių narių. Jeigu tokios grupės nariui pavyksta išsivaduoti iš neturto, jis nėra pasmerkiamas, atvirkščiai – netgi giriamas už savo darbštumą ir taupumą.

Ši religinių grupių tendencija aktyviai įsitraukti į ekonominius reikalus – vienas iš stimulų sektų formavimuisi. Atsiskiriant nuo pagrindinės grupės, sektantai įvardina neprivilegijuotą, žemą ekonominį ir socialinį statusą, kaip pranašumą, padedantį pasiekti išganymą – tikrasis turtas ir aukšta padėtis atsiskleis amžinybėje. Žemo socio-ekonominio statuso sektantai tai, kas jiems yra nepasiekiama, laikyti blogiu, ar bent jau nesvarbiais, nereikalingais dalykais. Atmesdami žemiškus dalykus – turtą, madingus drabužius, išpuoselėtas manieras ir kalbą, pan. – savo viltis jie nukreipia į ateitį. Čia galimi keli variantai: viltis geresnio gyvenimo po mirties (rojuje arba danguje); tikėjimasis geresnio gyvenimo sau, ar bent jau palikuonims, naujame Dievo išrinktųjų pasaulyje (Mesijo, arba Aukso amžius); arba kito gyvenimo arba atgimimo šiame, tačiau geresniame, aukštesniame pasaulyje, viltis (pavyzdžiui, induistinė sielų persikūnijimo koncepcija).

Tačiau neretai religinė grupė remiasi ir visai kitokia nuostata. “Sėkmės teodicėją” – tai teologinis aukštesnio ekonominio ir socialinio statuso pateisinimas. Žmogui, kuriam sekasi gyvenime, nepakanka žinoti, kad jam sekasi – jis taip pat norėtų žinoti, kad yra vertas tokios sėkmės. Religija įteisina “religingo, pasiturinčio, sveiko” žmogaus sėkmę – tai yra, ji pateikia “sėkmės teodicėją” tiems, kuriems sekasi.

Šiuo atveju, kaip religija yra veikiama ekonominių faktorių. Bet tuo pat metu ir religija veikia ekonomines nuostatas ir elgesį. Pavyzdžiui, Davidas Moberg’as mini keletą tokio veikimo atvejų. Pirma, kai ekonominiame gyvenime yra pabrėžiamas tokios asmeninės ir verslo dorybės, kaip sąžiningumas, garbingumas, įsipareigojimų gerbimas, o religija sėkmingai diegia tokias dorybes savo pasekėjams. Antra, religija kartais skatina vartojimą – religinės šventės skatina tam tikrų materialinių gėrybių vartojimą, net jei tai tėra ypatingos žvakės ar specialus maistas. Trečia, pabrėždama žmogaus darbą, kaip “pašaukimą”, religija (ypač protestantizmas) išaukštino darbą, kad ir koks žeminantis jis būtų, ir tai susiję su darbo produktyvumo išaugimu. Ketvirta, religija gali pateisinti ir įtvirtinti konkrečias ekonomines sistemas bei veiklas.

Weber’io Protestantizmo etika ir kapitalizmo dvasia

Turbūt didžiausias įnašas į diskusiją apie religijos įtaką ekonomikai yra Maxo Weber’io studija “Protestantizmo etika ir kapitalizmo dvasia” (1905), kuri sukėlė gausius tyrinėjimus ir plačias diskusijas.

Kodėl būtent Vakaruose atsirado kultūros reiškiniai, kurių raidos kryptis įgauna universalią reikšmę ir galią? Pasak Weber’io, atskiri vakarietiško gyvenimo elementai – mokslas (filosofija, teologija, astronomija, geometrija, fizika, gamtotyra, chemija, istoriografija, teisė), menas (muzika, architektūra), taip pat švietimas, valdininkijos organizacija, politinė sistema, valstybinė santvarka, ir t.t. – skiriasi nuo to, kas viena ar kita forma įvairiais laikais egzistavo iškiliausiose nevakarietiškose civilizacijose: Indijoje, Kinijoje, Babilone, Egipte, Antikinėje Graikijoje bei Romoje. Tik Vakaruose įvairios gyvenimo sritys buvo išvestos iš racionalumo sampratos ir ja paremtos. Tą patį galima pasakyti ir apie ekonominę sritį, tikriau, vieną reikšmingiausių modernų pasaulį valdančių jėgų – kapitalizmą. Nepaisant to, kad pelno, turto, piniginės naudos siekimas egzistavo visais laikais visame pasaulyje, “tikrojo” kapitalizmo sąvoką Weber’is susiejo su racionalumu. Vakarai sukūrė naują kapitalizmo rūšį – racionalią kapitalistinę laisvo darbo organizaciją, atskyrė įmonę nuo namų ūkio ir pagrindė verslą buhalterine apskaita.

Bet kas gi nulėmė Vakarų kultūros racionalizmą, kuris taip glaudžiai susijęs su ekonominiu racionalizmu? Ekonominio racionalizmo atsiradimas priklauso ne tik nuo racionalios technikos ar teisės, bet ir nuo žmonių sugebėjimo rinktis racionalų gyvenimo būdą. Vienas svarbiausių elementų, formavusių gyvenimo būdą, bent jau praeityje buvo įvairios religinės jėgos bei tikėjimu jomis grindžiama gyvenimo etika. Todėl garsiojoje savo tezėje Weber’is ekonomiką susieja su religija: jis teigia, kad kalvinistinis protestantizmas kaip teologinė tikėjimo sistema turėjo didelės įtakos kapitalizmo, kaip ekonominės organizacijos būdo, atsiradimui ir plitimui.

Pagrindiniai kalvinistinės teologijos elementai

Kad suvokti, kokį ryšį Weber’is bandė atskleisti, reikia nors kiek susipažinti su kalvinistine teologija. Kalvinistinės teologijos centre yra Dievo garbės koncepcija – viskas, ką žmonės daro, turi prisidėti prie Dievo garbės.

Antroji centrinė kalvinizmo doktrina yra predestinacija. Šis mokymas kalba apie išankstinį žinojimą ir – svarbiausia – išankstinį pasmerkimą, tai yra, Dievas prieš amžių amžius nulėmė visų žmonių lemtį – arba amžinąjį išsigelbėjimą, arba amžinąjį prakeiksmą. Liuterio teologijoje ši doktrina buvo skirta tikinčiųjų paguodai ir padrąsinimui: Dievas iš anksto žino, kas taps tikrais ir ištikimais pasekėjais ir tikinčiaisiais, o kas – ne. Tuos, kuriuos jis iš anksto numato būsiant jo pasekėjais, jis paskiria į dangų. Tačiau Dievas iš anksto nepasmerkia pragarui tų, kuriuos numato kaip jį atstumiančius savo pačių valia; iš tiesų, jie patys nulemia savo likimą, atmesdami galimybę tapti tikinčiaisiais.

Kalvinizme Dievas tampa savavališkesniu. Mažiau pabrėžiant Dievo išankstinį žinojimą, kalvinizmas Dievą traktuoja kaip priskiriantį vienam vienokią, kitam kitokią lemtį. Svarbi tokios nuostatos išdava – samprata, kad žmogus turi visiškai vienas eiti gyvenimo keliu pasitikti savo lemties. Nei kunigai, nei bažnyčia, nei sakramentai – niekas žmogiško negali padėti, kadangi negalima pakeisti to, ką Dievas nusprendė. Tiesa, prakeiktasis vis vien priklausyti bažnyčiai ir laikytis sakramentų, tačiau tik tam, kad taip yra pagarbinamas Dievas, tačiau niekaip neprisidės prie žmogaus amžinosios lemties pakeitimo. Taip yra todėl, kad Kristus mirė tik dėl “išrinktųjų” (tų, kurie nulemti išganymui). Akivaizdu, kad šis požiūris yra radikalus nutolimas nuo katalikybės, kuri pabrėžia bažnyčią, sakramentus ir kunigystę, kaip Dievo dovanotos vilties ir žmonių išsigelbėjimo šaltinius.

Šios predestinacijos ir įsipareigojimo garbinti Dievą kombinacijos socialinė pasekmė buvo gana kraštutinio individualizmo paskatinimas. Tu ne tik esi vienišas ta prasme, kad jokie kiti individai ar grupė negali tau padėti pakeisti savo lemties, tu taip pat negali leisti savo santykiams su kitais žmonėmis tapti pernelyg stipriais ir svarbiais. Tu privalai nesileisti įtraukiamas, netapti įsipareigojęs savo vyrui, žmonai, vaikams, ar draugui. Tavo svarbiausia užduotis yra garbinti Dievą.

Dar vienas reikšmingas teologinis elementas, Weber’io nuomone, prisidėjęs prie kalvinistinės etikos atsiradimo – “pašaukimo” koncepcija. Tai Liuterio išvystyta samprata, kuri pabrėžė asmens žemiškojo užsiėmimą, tebūnie tai fermeris, amatininkas, karys, karalius, ar namų šeimininkė, kaip būdą garbinti Dievą. Ši samprata mokė žmones neniekinti, nemenkinti savo darbo ar vaidmens gyvenime, bet suvokti darbą kaip Dievo “pašaukimą”. Kalvinizmas perėmė šią sampratą ir netgi dar labiau pabrėžė sunkaus darbo reikšmę; nepriklausomai nuo to, koks yra tavo pašaukimas, turi atlikti savo pareigas geriausiai, kaip tik sugebi, ir iš paskutiniųjų jėgų.

Reikšmė individui

Kalvinisto situacija buvo gana sudėtinga – jis ar ji turėjo garbinti Dievą, kuo geriau dirbdamas pagal savo pašaukimą, tuo pat metu žinodamas, kad jo ar jos likimas jau nulemtas – tačiau nežinant, į dangų ar į pragarą. Todėl labai svarbus klausimas buvo: “Ar yra koks nors būdas sužinoti ar bent nuspėti, ar aš esu vienas iš išrinktųjų?” Kalvinistas negalėjo tikrai žinoti ar būti įtikintas. Tačiau galėjo daryti išvadas iš grynai empirinių įrodymų – tokių kaip sugebėjimas gerai atlikti darbą, pasisekimas savame pašaukime, jausmas, kad Dievas suteikia jam ar jai galimybes ir veikia per jį ar ją. Argi Dievas pasirinktų veikti per tą, kuris nėra išrinktasis? Trys aukščiau minėtieji teologiniai elementai, susieti su troškimu žinoti, ar esi tarp išrinktųjų, pasak Weber’io, nulėmė “asketinio protestantizmo” – gyvenimas griežtoje disciplinoje – atsiradimą. Sunkus darbas pagal pašaukimą yra geriausia disciplina. Darbas ne tik puiki profilaktika prieš geidulingą, amoralų gyvenimą, bet ir geriausias būdas pagarbinti Dievą. Laikas tampa be galo vertingu. Asmuo turi vengti tuščių šnekų, neproduktyvių pramogų, ar ilgesnio, negu būtina, miego, kad kuo daugiau laiko liktų darbui.

Jei dirbi sunkiau, nei kiti, jei darbui skiri daugiau valandų, jei gyveni taupiai ir asketiškai, labai tikėtina, kad ekonomiškai tau seksis geriau, nei aplinkiniams. Tai nėra blogai. Pirma, tai galėtų būti įrodymu, kad tu esi vienas iš Dievo išrinktųjų. Antra, tuo būdu yra pagarbinamas Dievas. Ir tuo pačiu metu tu gali tapti turtingu. Šis turtas negali būti naudojamas asmeniniams jusliniams malonumams ar ankstyvam pasitraukimui nuo savo pašaukimo. Vienintelė alternatyva yra kapitalo investavimas į gamybą. Pagamintos gėrybės atneš pelną, kuris savo ruožtu reiškia daugiau kapitalo investavimui, ad infinitum – ir čia jau matome racionalaus kapitalizmo užuomazgas. Galimybė perteklių atiduoti filantropiniais tikslais buvo retai rekomenduojama, kadangi tai gali atitraukti vargšus nuo jų pašaukimo, pagal kurį atlieka nors ir prastus, tačiau svarbius darbus.

Reikšmė ekonomikai

Taigi, sugrįžtame prie Weber’io tezės apie religinių normų ir elgesio būdų įtaką ekonominiams santykiams ir institutams. Siekdamas “nustatyti, ar ir kiek religinės jėgos paveikė kapitalizmo dvasios kokybinį formavimąsi ir kiekybinę ekspanciją pasauliniu mastu”, Weber’is daro išvadą, kad kalvinizmas buvo būtent tokia jėga. Tačiau Weber’is tuojau pat įspėja, kad toli gražu negalima manyti, jog kapitalizmas ar kapitalizmo dvasia galėjo išsivystyti tik kaip reformacijos ar kalvinizmo rezultatas. Tačiau kalviznimas atliko svarbią kapitalizmo stimuliavimo ir skatinimo funkciją. Kalvinizmas nesukūrė kapitalizmo, jis net nebuvo būtinas jo triumfui. Tačiau kalvinizmas paskatino kapitalizmą ir skubino jo vystymąsi tose visuomenėse, kuriose kalvinizmas turėjo reikšmingą įtaką.

Alternatyvios koncepcijos

Jeigu istorines koncepcijas vertinti produktyvumo požiūriu – tai yra, jei produktyvi yra tokia koncepcija, kuri sulaukia gausios kritikos, iškelia naujus klausimus, skatina diskutuoti ir kurti naujus tekstus – tai Maxo Weber’io kūrinį galima laikyti rekordiniu. Weber’io tezė, kad modernus kapitalistinis mentalitetas – tai supasaulietinta asketinio protestantizmo etika, paskatino domėtis, gilintis į šį klausimą, ieškoti įvairių paaiškinimų ir interpretacijų. Ji buvo diskutuojama ir kritikuojama nuo pat 1905-ųjų, kuomet Weber’is ją išsakė straipsnių serijose.

Pirmiausia, kyla klausimas: ar etninė-religinė motyvacija iš tiesų yra lemiamas ekonominės veiklos faktorius? Kiti tyrinėtojai išskyrė kitus veiksnius, kuriuos laiko priimtinesniais: troškimas mėgautis gyvenimu, rūpinimasis šeima, reikalavimas dirbti bendram labui ar tautos gerovei.

Antra, yra keletas paties Calvin’o ekonominei veiklai nustatytų sąlygų, kurios, paimtos kartu, nesiderina su laivo kapitalizmo samprata.

Trečia, skirtumai tarp katalikybės ir kalvinizmo, kalbant apie ekonominę veiklą, neturėtų būti perdėti. Katalikiškų vienuolynų, tokių kaip pranciškonų ar jėzuitų, tvarka šiuo aspektu nelabai skyrėsi nuo kalvinistinio gyvenimo būdo.

Ketvirta, Weber’io pateiktas katalikiškų ir protestantiškų šalių ir miestų atskyrimas pagal ekonominę veiklą nėra taip jau betarpiškai susijęs su viena ar kita religija, kaip kad teigia autorius. Kai kurie “protestantiški” kapitalistiniai miestai pasižymėjo stipria katalikybės įtaka. Kapitalizmas aiškiai egzistavo viduramžių Italijoje ir Flandrijoje (katalikiškuose kraštuose). Kai kurie mokslininkai pabrėžia, kad viduramžių Europoje katalikiški miestai buvo pagrindinės komercinės sostinės, o katalikai bankininkai – pirmaujantys finansininkai.

Kalbant apie kalvinizmo ir kapitalizmo santykį, galimos alternatyvios hipotezės. Pavyzdžiui, viena jų teigia, kad socialinė kalvinizmo situacija daugiau nei jo teologija paskatino kalvinistų įsitraukimą į kapitalistines spekuliacijas. Kalvinistai sudarė religines mažumas beveik visur, išskyrus Ženevą, ir kai kuriose šalyse bei bendruomenėse jie buvo nušalinti nuo valdžios postų ir tokių profesijų, kaip medicina ar teisė. Kur daugiau nukreipti savo veiklą, jei ne į verslo įmones? Tokiu atveju, stebime panašią į viduramžių žydų situaciją, kuomet jie perėmė pinigų skolinimo ir disponavimo poziciją, kadangi krikščionys vengė tokia veikla “teptis rankas” ar nusižengti bažnyčios įstatymams, nukreiptiems prieš palūkininkavimą. Tai nereiškė, kad žydai turėjo kažkokių genetinių pranašumų finansiniuose reikaluose; taip ir kalvinistinėje teologijoje nebuvo nieko išskirtinio, kas skatintų kapitalizmo vystymąsi labiau, nei katalikiška, liuteroniška, ar presbiterionistinė teologija.

Galima atsižvelgti ir į asmeninius veiksnius. Galbūt asmenis, kurie buvo energingiausi ir labiausiai nepriklausomi, kurie troško prisiimti verslo riziką, labiausiai patraukė kalvinizmas, kaip teologinė sistema, pabrėžianti individualizmą ir asmenines pastangas. Tai yra, galbūt kai kurie žmonės pasirenka religiją, kadangi ji derinasi su jų vertybių ir įsiparegojimų sistema. Tokiu atveju, būtų neteisinga teigti, kad religija nulemia tam tikras ekonomines nuostatas.

Iš kitos pusės, kyla klausimas, ar kalvinizmas derinasi su aštuoniolikto ir devyniolikto amžių atviro visiems kapitalizmo samprata. Egzistuoja nuomonė, kad kalvinizmas pateikė “smulkiųjų prekybininkų ir amatininkų pasaulio” verslo etiką. Didžiuliai turtai, reikalingi ir sukurti kapitalizmo, atsirado ne tiek dėl taupumo, kiek per aplinkybių išnaudojimą bei apdairų galimybių kūrimą.

Kalvinistinės teologijos raštai išreiškia pradžioje minėtą religinės grupės dilemą tarp nepasitikėjimo turtu, jo prieštaravimo tokiems krikščioniškiems principams, kaip “laikytis atokiau nuo pasaulio”, ir pinigų, reikalingų grupės išgyvenimui, būtinybės bei poreikio pateisinti jos narių turto kaupimą. Šiame sąryšyje kai kurie tyrinėtojai pabrėžė skirtumą tarp ankstyvojo ir vėlesniojo kalvinizmo – paties Calvin’o teologija skyrėsi nuo jo pasekėjų ir interpretuotojų teologijos. Calvin’as labai nepasitikėjo ekonomine sėkme, ir tik vėlesni jo interpretuotojai charakterizavo tikinčiųjų gerovę kaip jų išrinktumo į dangų įrodymą. Įdomu, kad Weber’is daug cituoja Richard Baxter’io, septyniolikto amžiaus pabaigos puritonų-kalvinistų teologo, raštus, parašytus maždaug 150 metų po Calvin’o, bei Benjamin’ą Franklin’ą, kuris ne tik smarkiai nutolęs nuo Calvin’o laiko atžvilgiu, bet apskritai nebuvo kalvinizmo teologas.

Galima būtų pateikti ir daugiau Weber’io kritikos, tačiau jau iš to, kas buvo pasakyta, galima daryti išvadą, kad ryšys tarp kalvinizmo ir kapitalizmo, jei apskritai egzistuoja, nėra priežastinis. Pats Weber’is kalbėjo ne apie priežastį, bet apie paskatinimą. Dauguma Weber’io kritikų pripažįsta tam tikrą paskatinantį kalvinizmo vaidmenį – kapitalistinė dvasia, nors ir yra sena kaip istorija, tam tikruose protestantizmo aspektuose atrado pastiprinimą, kuris sutvirtino jos jėgas bei sustiprino charakterį. Kiti kritikai teigia, kad Weber’io tezė turi pagrįstų aspektų: protestantizmo atėjimas – tai yra, faktas, kad jis apkritai atsirado – reiškia viduramžių katalikybės kontrolės silpnėjimą ir žlugimą, kurio pasėkoje atsiranda didesnė laisvė išbandyti naujas politines ir ekonomines formas, viena kurių buvo kapitalizmas. Tai yra, egzistuoja eilė kitų kintamųjų, kurie paveikė tiek kapitalizmą, tiek kalvinizmą, ir paruošė jiems dirvą. Protestantizmo sėkmė reiškė bažnyčios tipo religinės organizacijos nykimą ir davė pradžią religiniam pliuralizmui, kuris taip pat susijęs ir su politiniu bei ekonominiu pliuralizmu. Žmonės įgijo galimybę rinktis iš įvairių alternatyvų – tiek politinių ir ekonominių, tiek religinių. Pozityvi protestantizmo įtaka kapitalizmui, be abejo, yra tik netiesioginė ir užima šalutinę vietą greta pirminių reiškinių – naujojo pasaulio atradimas ir kolonizavimas, prekybos plitimas, antroji agrarinė revoliucija, kuri pakėlė maisto gamybos našumą, ir to pasėkoje atsirado darbo perteklius, reikalingas komercinei ir manufaktūrų veiklai, Švietimo amžius, politinės revoliucijos, ir galiausiai industrinė revoliucija. Todėl religija – viena ir ekonomiką paskatinančių jėgų, kuri kartu su kitomis sudaro sudėtingą priežastinę grandinę.

Literatūra:

1. Weber M. Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia. – V., 1997

2. Norkus Z. “Weberio tezės” kilmė ir recepcija // Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia. – V., 1997

3. Johnstone R.L. Religion in society: A sociology of Religion. – NJ., 1988