Gyvenimas tinkle: lietuviško IRC ypatybės

Ieva Čepulkauskaitė

Interneto vartojimo tikslai šiandien labai įvairūs: ne tik mokymasis, pirkimas, darbas, bet ir laisvalaikis. Čia svarbią vietą užima naujų technologijų kuriama sąveikos galimybė. Vis daugiau žmonių jungiasi į interneto pokalbių svetaines, diegia virtualiems pokalbiams pritaikytas technologijas, nuolat auga IRC ir ICQ programų vartotojų skaičius. Kuo gi patraukia elektroninis bendravimas? Juk dažniausiai jis atrodo labai ribotas – monitoriaus ekrane matomi tik bėgantys žodžiai. Nepaisant to, daugybė žmonių visame pasaulyje būtent taip susisiekia vieni su kitais.

Vienas populiariausių tokios komunikacijos būdų – IRC, arba Internet Relay Chat (lietuviškai – „internetu perduodamas pokalbis”). Ši technologija tampa vis plačiau naudojama ir Lietuvoje – per pastaruosius metus IRC vartotojų bei kanalų skaičius Lietuvoje ženkliai išaugo. Remiantis 2000 metų gegužės mėn. atlikto tyrimo duomenimis, lietuviškuose (t. y. per lietuviškus serverius su plėtiniu „*.lt“ veikiančiuose) IRC kanaluose, sudarančiuose LitNet tinklą, vienu metu plepa vidutiniškai 1400-1600 vartotojų ir sukuriama 700-800 kanalų, o matomų, tai yra, galimų stebėti kanalų vidurkis sudaro apie 650 kanalų vienu metu. Daugiausia lietuviškuose IRC serveriuose yra kanalų, kuriuose plepa nuo 3 iki 10 lankytojų (tokių kanalų per dieną būna maždaug 230), labai daug ir „vieno žmogaus” kanalų (apie 200). Didžiausias lietuviško IRC lankomumas pastebimas antroje dienos pusėje – 14:00-16:00 valandą. Pasibaigus darbo dienai, kanalų skaičius sumažėja – todėl galima daryti išvadą, kad nemažą lietuviško IRC vartotojų dalį sudaro dirbantys ir darbo vietoje interneto ryšį turintys žmonės. Neabejotinas lietuviškų IRC kanalų „lyderis” – kanalas #baras. Remiantis 05 10-06 01 dienų matavimų duomenimis, lankytojų skaičiaus vidurkis šiame kanale yra ~340 vartotojų skirtingu dienos metu. Kanalai #girls bei #lietuva pagal lankytojų skaičių užima antrą-trečią vietas (vidutiniškai ~ 150 lankytojų kiekviename). Kiti kanalai pasižymi gerokai mažesniu lankomumu.

Taigi IRC gerbėjų Lietuvoje yra tikrai nemažai. Kodėl? Gal todėl, kad IRC, sudarantis galimybes daugelio vartotojų vienalaikei sinchroniškai sąveikai, o tuo pačiu – ir ypatingam bendravimo būdui, lemia naujo sąveikos žanro kūrimąsi. Jei asmeniniame bendravime informaciją vieni apie kitus gauname ne tik iš sakomų žodžių, bet ir iš neverbalinių šaltinių – fizinių ypatybių, aprangos, kūno kalbos, veido mimikos, pagaliau ir bendravimo aplinkos – tai IRC aplinkoje fizinė žmogaus išorė neegzistuoja, visa informacija perduodama tik tekstu. Tačiau šis elektroninis tekstas yra dinamiškas – IRC aplinkoje tekstu ne tik perduodamos mintys, bet ir kuriama virtuali aplinka.

Apibendrinus lietuviško IRC stebėjimų rezultatus, galima teigti, kad nors kanalų yra labai daug, bendravimas juose vyksta iš esmės panašiai. IRC yra tarsi terpė, į kurią žmonės jungiasi norėdami pabendrauti – pasikeisti informacija, papokštauti, paprašyti pagalbos arba tiesiog greičiau praleisti laiką. Vartotojai dažniausiai dalyvauja keliuose kanaluose tuo pačiu metu. Šiuo aspektu galima išskirti dvi „grupes” – pirma, tai vartotojai, kurie bazuojasi viename kanale (namuose), tačiau retkarčiais paplepa ir kituose – kai savame kanale pasidaro liūdna, mažai žmonių, niekas nešneka ir t. t.; kita vartotojų grupė – žmonės, kurie nesibazuoja jokiame kanale, bet klaidžioja daugelyje kanalų, ilgiau ar trumpiau apsistodami viename arba kitame, bet neprisirišdami nė prie vieno.

Pokalbių temas lietuviškuose IRC kanaluose galima suskirstyti taip:

  1. Pokalbiai apie realius pasaulio ir Lietuvos įvykius – tokie pokalbiai primena tiesiogiai bendraujančios kompanijos pokalbius: apie naujausius politinius įvykius, H. Daktaro vilą, būsimas krepšinio varžybas, straipsnį „Lietuvos ryte“ ir pan.
  2. Pokalbiai apie asmeninius kanalo dalyvių reikalus: apie pažįstamus žmones, egzaminus, keliones, automobilių taisymą ir pan.
  3. Flirtas – labai dažnas reiškinys tiek pasaulinėje, tiek lietuviškoje IRC praktikoje; tiesa, lietuviška situacija gerokai skiriasi nuo pasaulinės tuo, kad čia dalyviai gyvena arba tame pačiame mieste arba yra atskirti per nedidelį atstumą, todėl užsimezgęs interaktyvus flirtas sparčiai tampa realus (užmezgus tokį kontaktą, labai greitai klausiama vardo, amžiaus, prašoma atsiųsti nuotrauką ir siūloma susitikti). Flirtuoti galima tiek pačiame kanale, pažįstamų pašnekovų būryje, tiek kviečiant nepažįstamą pašnekovą į atskirą pokalbių kambarį – tokiu atveju pagrindiniu akstinu pasirinkti vieną ar kitą pašnekovą būna jo pravardė.
  4. Susitikimų („meet”) organizavimas – šios temos svarba itin priklauso nuo kanalo. Kai kuriuose kanaluose realūs vartotojų susitikimai vyksta labai dažnai. Aptariama ne tik tai, kada, kur ir kaip vyks susitikimas, bet ir dalinamasi įspūdžiais, prisiminimais iš anksčiau vykusių susitikimų:
  5. Ginčai – gana plati sfera. Ginčas gali būti teigiamas – tiesiog draugiškas pažįstamų persimetimas šmaikščiomis frazėmis, arba neigiamas – tikri konfliktai tarp vartotojų. Pastaruoju atveju svarbu, kas tie vartotojai, kadangi nesutarimai su kanalo, o ypač – IRC operatoriumi gali baigtis liūdnai (pradedant „išspyrimu” („kick“), uždraudimu įeiti į kanalą („ban“) ir baigiant „nužudymu” („kill“) – galimybės įsijungti į IRC atėmimu). Nesutarimai gali kilti ir dėl necenzūrinių žodžių vartojimo (nors apskritai necenzūrinių žodžių vartojimas lietuviškame IRC yra labai dažnas, yra sukurti plačiai paplitę keiksmažodžių išreiškimo kelių raidžių kombinacijomis būdai) arba „potvynio“ („flood“) – kanalo „užkimšimo” vieno vartotojo siunčiama informacija (tai, kiek eilučių iš eilės vienas vartotojas gali nusiųsti į kanalą, priklauso nuo paties kanalo operatoriaus).
  6. Pagalbos prašymas – labai dažnas reiškinys. Prašoma labai įvairios pagalbos – pavyzdžiui, patarimo, kur gauti egzamino bilietų sprendimus, kaip rasti tam tikrą gatvę, prašoma išversti tam tikrą frazę ir pan. Be to, IRC kanaluose gana dažnai reklamuojamasi – siūloma įsigyti tam tikrų dalykų (pvz., egzaminų bilietai, referatai) arba kviečiama aplankyti kokį kanalą arba tinklapį.
  7. Žaidimas – gana dažna tema IRC kanaluose. Jo metu imituojamos tam tikros situacijos, pasakojamos linksmos istorijos, „piešiami” piešinėliai arba net keičiamasi tarpusavyje pravardėmis („nick’ais”), bet tik tarp gerų pažįstamų ir t. t.

Kaip jau minėta, visas bendravimas IRC terpėje vyksta vien per spausdinamą tekstą. Tekstas kuria aplinką, kontaktą, bendravimo stilių, bendraujančiųjų įvaizdį. Kaip tokiomis ribotomis raiškos priemonėmis įmanoma kurti dinamišką ir patrauklų bendravimą, pritraukiantį vis daugiau žmonių? Čia galima išskirti keletą bendravimo kalbos ypatumų, kuriančių teksto dinamikos įspūdį.

1. Lingvistinės žinučių charakteristikos:

  • kalbos formalumas/neformalumas – bendravimas lietuviškame IRC – itin neformalus. Vartotojams taikoma tik pora nerašytų taisyklių – pasisveikinti, atėjus į kanalą, bei „nedaryti potvynių” – tai yra, neteršti kanalo beprasmiais siunčiamų tekstų „antplūdžiais”. Kitos taisyklės priklauso jau nuo paties kanalo, jame esančių vartotojų, ypač kanalo operatorių, pavyzdžiui, viename kanale vartotojas gali būti įsijungęs ir ilgai su niekuo nebendrauti, už tai nesusilaukdamas jokių sankcijų, o kitame už tylėjimą jis gali būti paprasčiausiai „išspirtas”.
  • lietuviškam IRC būdingi specifiniai posakiai, žodžių sutrumpinimai, iškraipymai – peržiūrėjus didelės apimties tekstinius „log’us”, surinktus stebėjimų metu, pavyko išskirti keletą bendrų kalbos vartojimo tendencijų. Viena jų – raidžių pakeitimai: tam tikros raidės pakeičiamomis kitomis ir tokiu būdu gaunami panašiai skambantys, tačiau kitaip rašomi žodžiai. Kai kada raidės sukeičiamos, kad be lietuviško raidyno būtų galima išreikšti tam tikrą garsą (pvz. raidę „č”), kitais atvejais – be jokios akivaizdžios priežasties (pavyzdžiui, raidė „č“ = „cz“: cziut shirdis nesprogo; jaucziu; raidė „i“ = „ij“: kotaij visi miega; aij; geraij; rejškes; raidė „s“ = „z“: meetaz; butukaz ir t. t.). Kita tendencija – skaičių naudojimas kalbai prastinti ne tik sakinyje („1 bucziuojes… po to klausi su kuo“), bet ir žodžiuose (2rakas = durakas; noriu le2 = noriu ledų; kiek1ame gyvena pamokslininkas = kiekviename gyvena pamokslininkas). Trečiasis ypatumas – sutrumpintų žodžių vartojimas (Nzn = nežinau; qq = kū-kū). Kitokie iškraipymai – kartais jie būna gana paplitę, kartais – būdingi tik vienam vartotojui, tarsi išreiškiantys jo individualumą (tokiu atveju tą patį žodį skirtingi vartotojai rašo skirtingai): (mytas, meetaz – „meet’as” (susitikimas); padėka: aciukas, dzekui; atsisveikinimas: czew, čioff („čiau”); ace).
  • angliškų specifinių IRC trumpinių ir posakių vartojimas – iš tiesų globaliame IRC visuotinai paplitę terminai (pvz., „cu”, „btw”, „hak” ir kt.) lietuviškuose IRC kanaluose vartojami labai retai (pvz.: thx (sutr. „thanks”), ql (sutr. „cool”). Dažniau vartojami angliški arba rusiški žodžiai, specialiai rašomi netaisyklingai, arba tik vienas žodis lietuviškame sakinyje –

angliški: rulz = „rules”; meetaz = „meet”; sy ja = „see you”; greit exitink = nuo „exit”.

rusiški: bez pimionznaz; čio zababskyj razgavor; kokie jūs tshiuotki visi; kur slialsia.

2. Tipografinės žinučių charakteristikos – t. y. vadinamieji „emotikonai”, iš skyrybos ženklų ir simbolių sudaromi miniatiūriniai „veidai“, išreiškiantys kalbančiojo nuotaiką, savijautą ir pan. Tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje paplitęs labai dažnai naudojamas „emotikonas“ – šypsenėlė „:)”, tačiau jų yra daug ir įvairių, pavyzdžiui:

:)))) – plati šypsena;

:o) – šypsena su „nosimi“;“:)) – šypsena su „šukuosena“;

:| – neutrali veido išraiška;

“:0 – išgąstis;

:( – liūdna veido išraiška;

:P~ – iškištas liežuvis;

:* – bučinys;

:@ – aistringas bučinys

ir t. t.

3. „Veiksmo/Savijautos“ žinučių naudojimas – specialia komanda „/me” vartotojai gali apibūdinti savo savijautą, veiksmus ir pan., kuriuos atlieka bendraudami jų virtualieji „aš”. Lietuviškuose IRC kanaluose tokios žinutės taip pat naudojamos gana dažnai. Pagal jų pobūdį galima jas skirti į veiksmo, savijautos, apibūdinimo bei sveikinimosi žinutes.

  • Veiksmo žinutės išreiškia veiksmą, kurį atlieka vartotojas arba jo virtualusis „aš”:

* Lolo zhiuri – kaip vanduo prateka jos pirshtais…..

* KiKi eina babkiu kalt

* dede kaso spranda ir galvoja su kuo palyginti……

* lili pvz tyliai dziugauja :)))))

* Ivona shelmishkai mirkteli aki

* Jaunuolis krenta po stalu

  • Apibūdinimo žinutėmis vartotojai apibūdina save – nusako tam tikras savo savybes:

* dede ne skaistus :))))

* mazius gi draugasz

* Jaunuolis labai drasus* palionas doras

* parsele negera

  • Savijautos žinutės apibūdina vartotojo savijautą:

* lili maloniaj apakus

* darata uzhsikniso su tuo darbu

* mazius nieko nesupranta* dede ish karto pasakishkai pasijuto

  • Sveikinimosi žinutėmis vartotojai pasisveikina/atsisveikina:

* gera sveikina visus

* Nauja sako visiem gero vakaro! :o)

* Jaunuolis viso gero ir malonaus savaitgalews

Šios „Veiksmo/Savijautos” žinutės vartotojams leidžia tarsi praplėsti ribotas tekstinio bendravimo ribas, papildyti dialogą bei leidžia geriau išreikšti save, o tuo pačiu kurti visapusiškesnį sąveikos vaizdą.

Taigi šiandien jau galime kalbėti apie lietuviškos tiesioginio bendravimo tinkle kultūros užuomazgas. IRC kanalų sukurtoje virtualioje erdvėje žmonės renkasi todėl, kad plepėdami greičiau praleistų laiką, susitiktų su draugais, gautų juos dominančios informacijos, išlietų savo džiaugsmą ar pyktį. Jų kalbos būdas, bendravimo stilius, specifinių IRC išraiškos priemonių naudojimas formuoja tam tikras sąveikos taisykles, kurias naujai ateinantys vartotojai, norėdami sėkmingai veikti šioje aplinkoje, turi perprasti ir išmokti. Tekstinių priemonių įvaldymo lygis – specifinių posakių žinojimas, tam tikras žodžių rašymo būdas, „emotikonų“, „veiksmo/savijautos” žinučių, „išėjimo” pranešimų naudojimas – aiškiai atskiria IRC senbuvį ir naujoką. Tačiau iš kitos pusės, šio bendravimo temos bei pobūdis yra neatsiejami nuo realaus pasaulio, tikrojo pokalbių dalyvių gyvenimo. Kaip knygoje „The Virtual Communities” rašė H. Rheingold, „mes darome viską, ką daro žmonės, kai susirenka kartu, bet mes tai darome žodžiais mūsų kompiuterių ekranuose, savo kūnus palikdami už savęs”.

Literatūros sąrašas

Bechar-Israel H. From <Bonehead> to ,cLoNehEAd>: Nicknames, Play and Identity in Internet Reay Chat / http://www.ascusc.org/jcmc/vol11/issue2/bechar.html

Čepulkauskaitė I. Tiesioginio įtinklinto bendravimo kultūra: lietuviško IRC tyrimo ataskaita /  http://www.fsf.vu.lt/filk/students/darbai/cepulkauskaite/cepulkauskaite-00.htm

Chenault B.G. Developing Personal and Emotional Relationships Via Computer-Mediated Commuication. – CMC Magazine, May 1998 / http://www.december.com/cmc/magh/1998/may/chenault.html

Reid E.M. Electropolis: Communication and Community On Internet Relay Chat, 1991 / http://people.we.mediaone.net/elizrs/electropolis.html

Rheingold H. The Virtual Community / http://www.well.com/user/hlr/vcbook/vcbook5.html

Skaitmeninis „trečiasis pasaulis“ ir jo ribos

Ieva Čepulkauskaitė

Internetas – visą pasaulį apimanti transliavimo priemonė, sudaranti sąlygas informacijos perdavimui, bendradarbiavimui bei sąveikai tarp individų ir jų kompiuterių, nepriklausomai nuo geografiškai apribotos jų buvimo vietos. Šios technologijos atsiradimas atnešė tiesiog revoliucinius pokyčius kompiuterijos be komunikacijų srityje. Internetas, globalus tinklas, „UseNet’as“, elektroninis paštas, žinutės, intranetas – visa tai kuria elektroniškai išskaidytą, beveik nuolat vykstančią komunikacijos formą, kuri daugeliui žmonių pakeičia senesnius sąveikos būdus: ne tik paštą, telefoną, faksą, tradiciniu būdu veikiančius televiziją ir radiją, bet kartais net tiesioginį bendravimą. Šiandien internetas ir su juo susijusios technologijos – tai plačiai išvystyta informacinė infrastruktūra, kuri paliečia vos ne kiekvieną mūsų gyvenimo sritį.

Internetas – ne vien technologijų, bet ir bendruomenių „rinkinys“. Jo sėkmę nulėmė tai, kad jis sugebėjo tiek patenkinti pagrindinius bendruomenės poreikius, tiek efektyviai panaudoti bendruomenę savo infrastruktūros tobulinimui. Šios bendruomenės istorija prasideda kartu su ARPANET’u. Pirmieji ARPA tinklo tyrinėtojai dirbo glaudžioje ir uždaroje bendruomenėje, sudarytoje iš atskiroms tyrimo sritims pasišventusių mokslo darbuotojų grupių. Kartu su internetu augo ir jo tyrinėtojų bendruomenė. Nuo 9 dešimtmečio pradžios į interneto bendruomenę pradėjo jungtis ne tik šioje srityje dirbantys mokslininkai. Vis didesnis dėmesys buvo skiriamas siekiui paversti internetą atvira infrastruktūra. Tokiu būdu per gana trumpą gyvavimo laikotarpį internetas nepaprastai sparčiais tempais išsivystė iš mažos mokslininkų grupelės tvarinio į milijardus dolerių bei milijonus vartotojų apimančią globalią infrastruktūrą.

Tačiau negalima pamiršti ir kitos interneto bei su juo susijusių technologijų augimo pusės. Dažnai sakoma, kad internetas yra globalus tinklas, prieinamas visame pasaulyje ir visiems. Žurnalistai, politikai, leidėjai ir kiti visuomenės veikėjai aukština įvairius teigiamus interneto aspektus – jis sudaro sąlygas tokiems svarbiems procesams, kaip „dalyvavimo“ demokratija, neapmuitintas pirkimas tinkle, švietimo „pristatymas“ į namus, interesų bendruomenių kūrimasis, sienų neatskirtos bendruomenės atsiradimas ir t. t. Tačiau nepaisant labai spartaus interneto augimo, bendras jį vartojančių žmonių procentas pasauliniu mastu yra labai mažas. Internetas prieinamas tik maždaug 200 mln. gyventojų iš 6 mlrd. visos planetos populiacijos, o beveik 97 % pasaulio gyventojų sudaro „skaitmeninį trečiąjį pasaulį“.

Kur egzistuoja šis paslaptingas pasaulis? 1999 m. mazgų („hosts“, t.y. prie interneto prisijungiančių kompiuterių) skaičius pasiekė 56 218 000, tačiau trečiojo pasaulio šalys vis dar sudaro tik apie 3 %, o JAV apima apie 60 % visų interneto mazgų. Beveik 81,5 % mazgų yra „didžiojo septyneto“ šalyse, kurios sudaro tiktai maždaug 10 % visos pasaulio populiacijos. Tuo tarpu labiausiai apgyvendintos yra trečiojo pasaulio šalys (Kinija, Indija, Brazilija ir Nigerija), kurios visos kartu sudaro tik 0,6 visų mazgų, nors jose gyvena 1/3 pasaulio populiacijos. Interneto žemėlapyje vis dar yra gana tuščių vietų Afrikos ir Azijos regionuose – pavyzdžiui, 1997 m. Nigerijoje buvo tik 4 intereneto mazgai. Besivystančiose šalyse interneto ryšys su visomis paslaugomis yra tik sostinėse. Dauguma trečiojo pasaulio šalių prie interneto prisijungę per palydovus, kurie perduoda interneto duomenis į JAV (1).

wpeB2.jpg (12346 bytes)Be to, 1999 m. pasaulyje buvo apie 201 mln. interneto vartotojų (įvairiais duomenimis, nuo 3 iki 4,5 % pasaulio gyventojų). Daugiausiai vartotojų gyvena JAV ir Kanadoje (112,4 mln.), antroje vietoje – Europa (47,15 mln.), trečioje – Azijos/Ramiojo vandenyno regionas (33,61 mln.). „Neinternetizuoti“ rajonai – tai Lotynų Amerika (5,29 mln.), Afrika (1,72 mln.) bei Vidurio Rytai (0,88 mln.). Taigi dauguma turinčių priėjimą prie interneto gyventojų lokalizuoti Šiaurės Amerikoje, Europoje bei kituose gerai išvystytuose regionuose.

Kita vertus, „skaitmeninis trečiasis pasaulis“ negali būti apibrėžiamas vien tik geografine padėtimi. Apžvelgus visus pasaulio regionus matome, kad interneto vartotojai turi aukštesnes nei vidutinės asmenines pajamas bei aukštą išsimokslinimą (4). Šis skirtumas tarp vartotojų ir nevartotojų dar ryškesnis besivystančiuose regionuose. Įdomu, kad Lietuvoje atlikti tyrimai atskleidžia labai panašią situaciją, kaip ir visame pasaulyje. Kaip parodė UAB „Penki kontinentai“ Sociologijos skyriaus atliktas tyrimas, 2000 metų pradžioje Lietuvos interneto vartotojai sudarė taip pat gana aiškiai apibrėžtą grupę. Tiesa, čia pastebėta ir tam tikrų ypatumų. Tyrimo duomenimis, didžiausią dalį – daugiau nei pusę – Lietuvos interneto vartotojų sudaro 19 – 29 metų žmonės, o vyresni nei 45 metų vartotojai sudaro tik maždaug 5 procentus visų Lietuvos interneto vartotojų. Net 50 % vartotojų sudaro aukštąjį išsilavinimą turintys asmenys; nemaža dalis – net 20 % – studentai, baigiantys aukštojo mokslo studijas. O vartotojų pasiskirstymas pagal pajamas buvo tikrai įdomus – atrodo, kad didžiausią dalį – po 18 % – interneto vartotojų sudaro mažiausias pajamas (galima daryti prielaidą, kad tai studentai arba moksleiviai) bei didžiausias pajamas turintys žmonės. Didžiausia dalis interneto vartotojų gyvena Vilniuje, beveik per pusę mažiau – Kaune; Klaipėda pagal šiuos duomenis lieka trečioje vietoje (išsamius tyrimo rezultatus rasite adresu: http://www.banner.lt/html/tyrimai.asp?Lang=Lit).

wpeB5.jpg (13187 bytes)Galima išskirti keletą interneto vartojimą ribojančių barjerų. Pirma, labai svarbus yra paties asmens noras naudotis internetu. Antra, tam reikalinga gana moderni telekomunikacijų infrastruktūra – kai kuriose vietovėse infrastruktūros nebuvimas neleidžia internetu naudotis net tiems, kurie turi norą bei priemones. Trečia, svarbi politinė piliečių laisvė. Be to, didelę įtaką daro ekonominiai bei išsilavinimo barjerai. Tai, kad didelė pasaulio populiacijos dalis išlieka atskirta nuo interneto, dažniausiai lemia išsilavinimo bei technologijų prieinamumo trūkumas, taip pat didelę įtaką turi faktas, kad asmeniniai kompiuteriai, telefonų skambučiai, prisijungimas prie interneto paslaugų tiekėjų vis dar kainuoja palyginti brangiai. Jei kompiuteris ir skaitmeninė sąsaja yra kibernetinės erdvės ir kibernetinės kultūros prielaida, tai kompiuterinis raštingumas – sėkmingo naudojimosi kompiuteriu sąlyga. Šis naujas raštingumas, galimybės suprasti ir valdyti kompiuteriais vykstančios komunikacijos įrankius, savo ruožtu priklauso nuo senojo, tradicinio raštingumo, galimybės ne tik skaityti ir rašyti, bet tai daryti funkcionaliai. Šis pagrindinis įgūdis, deja, nėra prieinamas visiems – jis priklauso nuo šalies išsivystymo lygio. 1996 metais Pietų Afrikoje raštingumo lygis siekė 76 %, Egipte – 48 %. Brazilijoje gyvena 17,7 milijonai; Indijoje – 168 milijonai neraštingų žmonių, o neseniai atliktų tyrimų duomenimis, JAV „beveik 90 milijonų suaugusių, t. y. apie 47 % suaugusių amerikiečių tepasiekę du žemiausius raštingumo lygmenis“ (5). Šiems ir milijonams kitų pasaulio piliečių trūksta elementariausių vartojimo įgūdžių, ir tai lemia, kad jie lieka už „šaunaus naujojo pasaulio“ ribų.

Apie šias tendencijas kalbama jau gana seniai. Dar 1996 metais Madride vykusioje konferencijoje žymus mokslininkas, menininkas bei meno istorikas iš Nigerijos Olu’s Oguibe’is, šiuo metu profesoriaujantis Ilinojaus universitete Čikagoje, vienas pirmųjų prabilo apie naująją atskirtį – „skaitmeninį trečiąjį pasaulį“. Atrodo, kad šis „pasaulis” nėra kažkoks naujas darinys – jo „geografija” atitinka senąsias klasių bei nuosavybės pasiskirstymo ribas. Šis pasaulis kerta tautines ir politines sienas ir kuria skirtingą geografiją, kurios kategorijos yra daugiau socioekonominės, ir būtent šios homogeografinės ribos atsispindi kibernetinėje erdvėje. „Trečiasis pasaulis“ kibernetinėje erdvėje nėra Afrika, Lotynų Amerika ar Portugalija – tikrasis „trečiasis pasaulis” – tai globali zona, apimanti šalia mūsų gyvenančius žmones. Pasak O. Oguibe’io, trečiajam pasauliui priklausantis „kitas“ nėra kažkur toli – tas „kitas“ yra mūsų brolis (6).

Tinkle egzistuojančių sienų tema gali būti svarstoma iš įvairių perspektyvų, kadangi skirtumai, nesutarimai ir pasidalijimas egzistuoja keliais lygmenimis. Vienas tokių lygmenų – galios santykiais bei tinklo „pripažintų” ir „ignoruojamų” atskirtimi pagrįstas pasidalijimas. Dalis vartotojų kibernetinėje erdvėje pripažįstami, kiti yra ignoruojami, kadangi yra naujokai arba tiesiog nelaikomi tinkamais dėl vienokių ar kitokių priežasčių, pavyzdžiui, identiteto ar geografinės lokacijos. „Žymūs” – tai pastebimi kibernetinės erdvės „gyventojai”, turintys tam tikrą reputaciją bei statusą, įgytus dėl ilgaamžiškumo tinkle, sugebėjimo patekti į kibernetinio diskurso priešakines linijas ar tam tikro savireklaminio savęs pristatymo, gali naudotis privilegijomis. Tie, kurie turi savo „istoriją tinkle”, dažnai tampa autoritetais.

Šiandien aiškėja, kad didžiausias kibernetinės erdvės trūkumas – ne nepamatuotų ar diskredituojančių laisvių suteikimas, bet atvirkščiai – tokių galimybių nebuvimas ir neprieinamumas daugumai, jų trūkumas tam tikrose geografinėse vietovėse bei būdingas „privilegijuotųjų” nenoras galvoti apie „neatstovaujamuosius”. Turbūt ne veltui O. Oguibe’is kibernetinę erdvę apibūdina ne kaip naują, laisvą demokratiją, o kaip padėties ir dispozicijos aristokratiją, kuriai būdingas nejautrumas bei teritoriškumas. Tiesa, galima teigti, kad tam tikriems visuomenės sluoksniams ar pasaulio regionams pažangiosios technologijos tiesiog nereikalingos – tačiau tokie tvirtinimai tik dar labiau atskleidžia „privilegijuotųjų” polinkį ne tik kurti bei įtvirtinti žemesnę „skaitmeninę” klasę, bet ir prisiimti teisę kalbėti už ją. Milijardams visame pasaulyje gyvenančių žmonių kibernetinė erdvė ir prisijungimas prie jos iš tiesų nėra prioritetas, tačiau juk dinamiškos ir vis labiau dominuojančios technologijos suponuoja neišvengiamas galimybes bei pasekmes, svarbias ne tik jas kontroliuojančiai mažumai, bet ir daugeliui kitų, tiesiogiai su jomis nesusijusių žmonių. Panašu, kad ateityje žmonės, kurie šiuo metu nesinaudoja internetu, gali tapti dar labiau atskirti, kadangi švietimas, naujos technologijos bei politinis procesas vis labiau bus prieinami tiems, kurie naudojasi tinklo teikiamais privalumais. Tokiu būdu didelės žmonių grupės liks už „skaitmeninio pasaulio” ribų. Dabartiniu metu šis pasaulis skirtas tiems, kurie turi aukštesnį išsimokslinimą ar mokslinį laipsnį, intelektualinį darbą atliekantiems asmenims bei gana dideles pajamas gaunantiems žmonėms.

Literatūros sąrašas

1. American Internet User Survey // http://www.cyberdialogue.com/free_data/index.html

2. CyberSociety // http://members.aol.com/Cybersoc/is3.html

3. Hamman R. Introduction to Digital 3rd Worlds: overcoming the economic and educational barriers to Internet access and online publishing / Cybersociology Issue Three. http://members.aol.com/Cybersoc/is3.html

4. Grpahics Visualization and Usability Center // http://www.cc.gatech.edu/gvu/user_surveys/survey-1998-10/tenthreport.html

5. Olu Oguibe. Forsaken Geographies:
Cyberspace and the New World ‘Other’:
paper originally presented at the 5th International Cyberspace Conference, Madrid, June 1996 // http://eng.hss.cmu.edu/internet/oguibe/

6. On Digital ‘Third Worlds’: An interview with Olu Oguibe // Springster Magazine, September 1996 // http://calarts.edu/~netcul99/digitalthirdworld.htm

7. Globalaus tinklo raida: kismas bei tendencijos // http://www.infovi.vu.lt/temos/www-raida/www-raida-grafikai.htm

Ar žmogiška atmintis geresnė už kompiuterio atmintį, kadangi ji – netobula?

Marius Kuitniauskas

Atsakymas – „be abejo!“. Kodėl? Būdami žmonėmis, savo rasę laikome pranašiausia Žemėje. Kompiuteris yra nenutrūkstamos žmogaus proto raidos – nuo „lempų krūvos“ tipo aparato iki labai sudėtingo mikroscheminio „galvojančio“ tvarinio – kūdikis. Kalbėdami apie atminties gerumą ar blogumą, nepamirškime proto problematikos, kadangi atmintis yra tapatumą konstruojanti proto dalis.

Pirmiausia – apie tai, kodėl kompiuteris apskritai yra blogesnis už žmogų, kodėl žmonės vis dar laiko kompiuterį įrankiu. Baisiausias šiuolaikinių kompiuterių inžinierių-frankenšteinų košmaras – ateitis, kai kompiuterių pagrindu gyvuojantys organizmai gali tapti pranašesniais už žmones. Visuose futuristiniuose filmuose, mokslinės fantastikos leidiniuose, pasakojančiuose apie kompiuterinio proto įkūnijimą žmonėse ar žmonėse-gyvūnuose, apie mašinas ir robotus, tvyro nuojauta, kad į žmogaus viršenybę greitai pasikėsins to paties žmogaus tvarinys. Štai taip – nauja mechanizuota rasė pasinaudos savo intelektualiniu bei fiziniu pranašumu ir sunaikins tingią, mutavusią ir iškrypusią žmonių rasę. Mes bijome savo technologinių vaikų ir nuolat spartėjančio mechaninio kišimosi į žmogišką kūną – klonavimo. Prieš trejus metus šachmatų turnyras, kuriame susirungė geriausias pasaulio šachmatų didmeistris Garis Kasparovas bei IBM superkompiuteris „Deep Blue“, parodė žmonėms, kad jų baimės yra pagrįstos 101 %, kadangi žmogus pradeda pralaimėti savo tvariniui. Žmogaus pranašumo sostas nebetvirtas, ir Alano Turingo pasekėjai, atlikdami jo testą, kaskart baiminasi, kadangi greitai kompiuterinis protas galės jį išlaikyti. Štai kodėl mes vis dar manome, kad mūsų protas ir atmintis geresni už kompiuterių, kadangi mūsų atmintis yra tikra, o elektroninių mašinų – tik vienetų ir nulių kombinacijos.

ATMINTIS

Atmintis saugo ir atstato žmogaus smegenų informaciją (Encarta Encyclopaedia). Atmintis – žmogaus patirties atstatymas prote (Encyclopaedia Britannica). Nors ir turime šį paprastą apibrėžimą, pati atmintis kaip objektas visai nėra aiški, kadangi nuo pat mąstymo pradžios žmonės stengėsi išsiaiškinti, kodėl mes prisimename matytus, girdėtus, jaustus ar net sapnuotus dalykus. Šis procesas yra esminis protavimui, mokymuisi, problemos suvokimui, sprendimo priėmimui bei tapatumo konstravimui.

Problema iškyla dėl to, kad žmogaus atmintis iš prigimties yra netobula. Pamačius paveiksliuką, kuriame pavaizduotas medis, ir po kiek laiko bandant prisiminti, kaip tas medis atrodo, smegenų sukurtas atvaizdas nėra lygiai toks pat, kaip originale. Trūksta dalies informacijos, tačiau vietoj trūkstamos informacijos panaudojama iš patirties gauta informacija. Atmintis yra labai dinamiškas procesas, atsiminimai yra kuriami, pasitelkiant patirtį ir atsiminimus apie kitus dalykus, kurie taip pat nėra visiškai tokie, kokie buvo realybėje. Kitas klausimas – kiek reali yra pati patirtis (juk žinome, kad psichoanalitikai gali „įdiegti“ tam tikrą patirtį, kurios niekuomet nepatyrėme: nematėme, nejautėme ar negirdėjome per savo tiesioginį santykį su tikrove).

AR KOMPIUTERIS GALI GALVOTI?

Deja, ne. Kol kas dar ne, kadangi šiandien superkompiuteriai tik saugo informaciją ir nedaug tenuveikia, sujungdami duomenis į sakinį, pajudindami roboto ranką ar atsakydami į Turingo testo klausimą. Charlesas Plattas taip kalbėjo apie kompiuterinius smegenis turinčius robotus: „Šiandien geriausi robotai gali mąstyti kaip vabzdžiai“ (Platt, 1995), ir beveik nėra vilties, kad jau rytoj Turingo testą pasiseks išspręsti. Testo esmė tokia: trys dalyviai, esantys skirtinguose kambariuose, bendrauja per spausdinamą tekstą. Vienas iš jų užduoda klausimus kitiems dviems, iš kurių tik vienas yra žmogus, o kitas yra superkompiuteris, sugebantis atsakyti į klausimus, tai yra, galintis atpažinti kalbą. Klausiantysis siekia išsiaiškinti, kuris iš jų yra žmogus, o kuris – mašina. Iki šiol testas buvo neigiamas, tačiau ateitis žada daug.

PASIEKIMAI

Šiame skyriuje bus pasakojama apie tai, ką jau pasiekė programuotojai ir ką gali pasiūlyti kompiuteriai:

1. Balso atpažinimas

1980-ųjų pradžioje dvi programinę įrangą gaminančios kompanijos iš Bostono „Dragon System“ ir „Kurzweil Applied Intelligence“ pradėjo pardavinėti programas, leidžiančias AK atpažinti jų savininko balsą. Iš pradžių buvo nedaug komandų, bet iki 1997 metų šios programos jau galėjo atpažinti apie 60 000 žodžių (Garfinkel, 1997). Nuo tada praėjo dar trys intensyvių tyrimų bei darbo metai ir naujausiu šios srities išradimu tapo… mobilusis telefonas „Ericsson G28“, kurį galima kontroliuoti vien tik balsu. Tačiau ir ši naujovė turi trūkumų, nes kompiuteris negali suprasti žodžių srautų, todėl po kiekvieno žodžio vis dar reikalinga pauzė.

2. Skaitmeninis kalbėjimas

1996 metais „Digital Equipment Corporation“ pristatė kalbos sintezatorių akliesiems, pavadintą „DECtalk“, kuris leidžia tekstą skaityti kompiuteriui. Tačiau „šiandieniniai kompiuteriai kalba gana gerai, operuodami siaurais frazių parametrais, tačiau susidūrę su neapdorotu anglišku tekstu, skamba mechaniškai. Tikram persilaužimui bus reikalingas geresnis natūralios kalbos supratimas. Tam reiktų penkerių metų.“ (Garfinkel, 1997)

3. Atvaizdo atpažinimas

MIT (Massachusetts Institute of Technology) AI laboratorijos mokslininkas Tomaso Poggio sukūrė programą, galinčią atpažinti konkretų žmogų iš kelių grupinių nuotraukų bei kitą programą, gebančią atpažinti objektus ir veidus iš vienoje linijoje sudėliotų piešinių (Garfinkel, 1997). Šias programas dar reikia tobulinti, kadangi jos gali susidoroti ne su visais, o tik su nesudėtingais objektais ar piešiniais.

4. Žaidimas šachmatais

RS/6000 SP pagrindu veikianti kompiuterinė sistema, kuri valo toksines atliekas, pateikia orų prognozes, modeliuoja finansinius duomenis, kuria automobilių dizainą bei naujus vaistus, geriau žinoma kaip „Deep Blue“, 1997 metais laimėjo prieš geriausią pasaulio šachmatų didmeistrį Garį Kasparovą. Kodėl taip nutiko? Davidas G. Storkas, knygos HAL’s Legacy: 2001′s computer as dream and reality (MIT Press)(http://mitpress.mit.edu/e-books/Hal/) redaktorius, aiškina: „Žmonės yra lėti, tačiau ypač gerai suvokia žaidimo modelius bei puikiai kuria strategiją, o kompiuteriai, nors ir yra greiti ir turi nuostabią atmintį, tačiau nepaprastai sunkiai atpažįsta žaidimo modelius bei sudėtingą strategiją. G. Kasparovas gali atlikti apytikriai du ėjimus per sekundę; „Deep Blue“ įmontuota specialiai šiam tikslui sukurta aparatūra leidžia apskaičiuoti apie ketvirtį milijardo šachmatų pozicijų per sekundę“ (Stork, 1997). Tai aiškiai parodo, kad kompiuteriai turi puikią atmintį bei duomenų apdorojimo spartą, tačiau negali patikimai kurti strategijos. Net jei „Deep Blue“ ir naudojo strategijas: ėjimų pozicijas žaidimui laimėti, gambitus ir t. t., tačiau, be abejo, šios strategijos yra intensyvaus daugybės programuotojų darbo, o ne jo paties laimėjimas.

Akivaizdu, kad kompiuteriai dar turi daug ko išmokti, kad galėtų pradėti mąstyti bei vadovautis atmintimi, o ne vien tik vienetais ir nuliais užkoduota informacija.

PROBLEMŲ ATPAŽINIMAS IR JŲ SPRENDIMAS

Problemų atpažinimas yra pagrindinis principas, kuriuo žmonės remiasi savo kasdieniniuose santykiuose – tiek tarpusavyje, tiek gamtoje (kai esi vienas laukuose, ir staiga prasideda audra, supranti, kas nutiks). Kitas dalykas, reikalaujantis dar daugiau protinių sugebėjimų, yra ne tik problemos suvokimas, bet ir jos išsprendimas, padarantis tau mažiausiai žalos (kai pamatai, jog netrukus prasidės audra, bėgi slėptis). Problemos atpažinimas ir išsprendimas įmanomas tik tuomet, jei yra kažkokių prisiminimų iš praeities bei patirties, kaip susitvarkyti su esama arba galima problema. Kyla klausimas, ar kompiuteriai gali atpažinti ir išspręsti problemą, pasinaudodami savo atmintimi? Kai rašome tekstą naudodamiesi „Word 97“ programa, ji gali patikrinti mūsų rašybą tik todėl, kad yra įdiegtas žodynas. Tai labai paprastas pavyzdys, tačiau kas vyksta su sudėtingesne informacija? Nepamirškime, kad „Deep Blue“ ne tik žaidžia šachmatais, bet ir valo toksines atliekas, spėja orus, modeliuoja finansinius duomenis, projektuoja automobilius, kuria naujus vaistus, tačiau kol kas negali išspręsti asmeninių problemų. Kai jis galės atsakyti, kaip žmogui geriau ištverti depresiją po motinos mirties, tai jau nebebus IT. Tai bus kažkas tarp mašinos ir žmogaus, o kol kas šis skirtumas yra labai aiškus.

SPRENDIMŲ PRIĖMIMAS

Tam, kad būtų galima priimti sprendimą, reikia sugebėti numatyti šio sprendimo pasekmes, nes tik taip bus galima įvertinti jo teisingumą ar klaidingumą. Numatymas, kaip vienas ar kitas procesas plėtosis ar bus plėtojamas, lemia strategijų kūrimą. Čia atminties vaidmuo yra kiek kitoks, kadangi, jei žmogus sukuria strategiją, labai svarbu palyginti naują su ankstesne, jau panaudota, strategija; pažiūrėti, ar ankstesnės strategijos buvo sėkmingos, ar ne, ir kodėl jos tokios buvo. Pažvelkime į karo istoriją. Aleksandras Didysis užkariavo Spartą ir atrado karinę strategiją, pavadintą falanga, kada kareiviai žygiuoja stačiakampio pavidalo būriais, o pirmoji eilė laiko ilgas ietis, kurios neleidžia priešui greitai prasibrauti. Ši strategija buvo sėkminga, todėl Aleksandras nukeliavo net iki Indijos. Žaidžiant šachmatais, kai kurios ėjimų kombinacijos buvo pavadintos žmonių vardais ir įvardija strategijas, kurias jie naudojo. Didmeistriai gali numatyti pustuzinį ėjimų į priekį, o kompiuteriai patikrina galimus ėjimus 20 000 pozicijų per sekundę greičiu.

TAPATYBĖS KONSTRAVIMAS

Į klausimą, kas yra tapatybė, kaip žmonės įgyja asmenines tapatybes ir t. t., neatsakyta iki šiol, nors diskusija „kas esu aš?“ prasidėjo dar tada, kai žmonės ėmė kalbėti ir mąstyti. Šiandien apie tapatybę mes galime pasakyti daugiau, nei mūsų protėviai prieš tūkstančius metų. Žinome, kad atmintis yra lemiamas mūsų tapatybės elementas. Be atminties mes negalime naudotis duomenimis bei mus supančia informacija; be atminties mes negalime priimti sprendimų dėl nuolat mums kylančių dilemų ir problemų; mąstymas priklauso nuo atminties; be atminties mes negalime išmokti kalbos bei išreikšti savęs, o savęs atskleidimas modernioje visuomenėje yra pagrindinis būdas parodyti save kaip skirtingą tapatybę turinčią asmenybę. Nekalbėsim apie amžiną klausimą, ar gyvūnas taip pat turi tapatybę, ar ne, kadangi ateityje kita diskusija taps esmine ir nulems mūsų visuomenės ir net rasės išlikimą: ar kompiuteriai bei robotai turi tapatybę, o jeigu taip, ar ši tapatybė pranašesnė už žmogaus? Hansas Moravecas, cituotas aukščiau Charleso Platto straipsnyje, pranašauja tokią ateitį, kad robotai įgis tapatybę, tolygią žmogaus, taigi galės daugintis ir aplenkti žmonių rasę.

Oficialus mokslas kol kas dar neturi pakankamai įrodymų, kad šis scenarijus išsipildys per artimiausius 50 metų, o mokslinės fantastikos knygų autoriai bei kino kūrėjai įkūnijo futuristinį kiborgų bei sumanių robotų įvaizdį.

IŠVADOS

Galbūt dar pernelyg anksti oficialiai moksliškai kalbėti apie žmonių pakeitimą jų kūriniais – kompiuterinį protą turinčiais robotais bei kiborgais, kadangi, kaip matome, kol kas nedaug tepasiekta konstruojant dirbtinę tapatybę per atmintį. Priežastis labai paprasta – žinių apie žmogaus smegenis trūkumas. Jos yra tokios sudėtingos, kad mes negalime suprasti, kur ir kaip visa informacija yra užkoduota, kokios priemonės turi būti panaudotos jai saugoti ir perduoti? Kai žinosime, kaip veikia mūsų smegenys, galėsime sukurti kažką panašaus į dirbtines smegenis. Tada kiborgų era taps realybe.

Visą laiką mes kalbame abstrakčiais terminais, kai kurie jų netgi neturi bendrai priimtų apibrėžimų, apie nerealius dalykus, kuriuos spręsime ateityje. Ji nėra stabili ir mūsų gyvenimo lūkesčiai daugiausiai pagrįsti svajonėmis bei moksline fantastika. Dabar jau būtina kalbėti apie naują, grėsmingai artėjantį socialinį košmarą. Prieš porą mėnesių britų mokslininkai galiausiai gavo leidimą klonuoti žmones moksliniais tikslais. Pelė, avis ir beždžionė jau buvo klonuotos ir nuodugniai ištirtos. Praėjus kiek laiko po avies Dolly klonavimo, mokslininkai pastebėjo, kad jos chromosomos yra kiek trumpesnės už natūralias, o tai įtakojo jos gyvenimo trukmę. Be abejo, mokslininkai pažadėjo išspręsti šią problemą, bet kas gali užtikrinti, kad klonuotas žmogus bus nukopijuotas taip tobulai, kaip tikimasi? Tarkime, kad žmogus yra klonuotas, jis ar ji yra tobulas tiek kūnu, tiek protu. Tuomet atsirastų nauja rasė – klonuotieji. Žmonės pasidalins į natūralius – negražius, tingius, kvailus – bei klonuotuosius – tobulus. Tuomet viskas vyks pagal tą patį scenarijų, kaip ir atsiradus kiborgams Holivudo filmuose ar mokslinės fantastikos knygose.

Be abejo, klausimas, ar klonuotas žmogus turės protą, sąmonę, atmintį ir tai, ką žmonės paprastai vadina siela, išlieka neatsakytas ir esminis tolesnei moksliškai patobulintos asmenybės raidai.

NUORODOS

Encarta Encyclopaedia, article on Memory (mental process) at http://encarta.msn.com/find/print.asp?&pg=8&ti=761578303&sc=0&pt=1

Encyclopaedia Britannica, article on Memory at http://www.britannica.com/bcom/eb/article/printable/7/0,5722,109427,00.html

Platt Charles, „Superhumanism“ from WIRED No. 3.10 1995 at http://www.wired.com/wired/archive/3.10/moravec.html

Garfinkel Simson, Happy Birthday, Hal from WIRED No. 5.01, 1997 at http://www.wired.com/wired/archive/5.01/ffhal.html?pg=3&topic=

Stork David G., The end of an era, the beginning of another? HAL, Deep Blue and Kasparov article from IBM research page at http://www.research.ibm.com/deepblue/learn/html/e.8.1.html

Encyclopaedia Britannica, article on Learning at http://www.britannica.com/bcom/eb/article/0/0,5716,48642+1+47530,00.html

Kompiuterinių nusikaltimų formos ir rūšys

Domas Ūselis

Kompiuteriniai tinklai nėra vien tik patogias komunikacijos ir tarpusavio sąveikos galimybes teikiantis darinys. Kartu su naujomis galimybėmis kompiuteriniai tinklai atneša ir naujas deviacijos formas, pavyzdžiui, įsiterpia į elektroninę komunikaciją, platina kompiuterinius virusus, skatina kreditinių ir atsiskaitomųjų banko kortelių informacijos vagystes ir sukelia daugelį kitų problemų, žeidžiančių tiek atskirą individą, tiek pačią visuomenę. Kadangi pasaulinis kompiuterinis tinklas leidžia sąveikauti tarpusavyje nepaisant fizinių atstumų, naujo tipo komunikacija, o kartu ir deviacija, kompiuteriniuose tinkluose pasižymi tuo, kad, peržengdama valstybių sienas, tampa globalia problema.

Elektroniniai privatumo pažeidimai

Privatumas užima garbingą vietą daugelio demokratinių valstybių įstatymuose. Kaip pamatinė vertybė, jis minimas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurios 22 straipsnis skelbia: „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą” (Lietuvos Respublikos Konstitucija, 1992).

Tačiau pats kompiuterinių technologijų atsiradimas, įgalinęs valdžią ir kitas institucijas kaupti informaciją apie asmenis kompiuterinėse duomenų bazėse, sukūrė sąlygas naujiems privatumo pažeidimo būdams. Kompiuteriniai tinklai iškėlė dar didesnę grėsmę asmens privatumui, nes sudarė galimybę šias duomenų bazes pasiekti iš įvairių pasaulio vietų, o valdžios institucijas įgalino sekti elektroninį paštą ar išgauti kitą svarbią asmeninę informaciją.

Asmens privatumo išsaugojimas tiesiogiai susijęs su anonimiškumu. Didžioji dalis kibernetinėje erdvėje vykstančios veiklos neatsiejama nuo išgalvotų vardų. Slapyvardžiu galime pasirašinėti elektroninius laiškus, publikacijas pasauliniame voratinklyje ir panašiai. Vis dėlto teiginys, kad naudojimasis kompiuteriniais tinklais garantuoja visišką anonimiškumą, yra greičiau mitas, nei tikrovė. Juk į kompiuterinius tinklus žmogus patenka per interneto paslaugas teikiančią firmą, pasirašęs sutartį, kurioje gali būti nurodoma svarbi informacija apie pasirašantį asmenį. Taigi informacijos saugumas tampa tiesiogiai priklausomas nuo interneto paslaugų tiekėjo, kuris savo ruožtu teisiškai atsisako bet kokios atsakomybės dėl asmens privatumo saugojimo. Interneto paslaugų tiekėjų ir asmenų sutartyse numatyta, kad „nė viena iš šalių neatsako už sutarties nevykdymą dėl <…> valstybės arba jos organų veiksmų ir aktų, t.y., aplinkybių, kurių šalys negali kontroliuoti ir kurios atsirado, sutartį pasirašius” (UAB Penki kontinentai tinklo paslaugų sutartis, 1998).

Pažeidimai, susiję su finansinėmis operacijomis

Kompiuteriniai tinklai sukuria sąlygas elektroninio verslo atsiradimui. Įspūdingos statistikos prognozės teigia, kad „2002 metais elektroninės prekybos rinka sudarys 325 milijardus JAV dolerių, o 1997 metais ji sudarė tik 12,4 milijardo JAV dolerių“.(Blanchette, 1999).

Turbūt svarbiausias ir pagrindinis elementas, nuo kurio prasideda verslo santykiai tarp dviejų šalių, yra sutartis. Tam, kad galiotų, ji turi atitikti du reikalavimus:

    1. Ji turi būti parašyta, t.y., turi būti raštiškas, o ne žodinis susitarimas;
    2. Ji turi būti pasirašyta abiejų susitariančių pusių.

Pirmąją sąlygą elektroninės sutartys patenkina, nes bendravimas kompiuteriniuose tinkluose įprastai vyksta rašytine kalba. Antrasis reikalavimas yra gana problematiškas. Jo sprendimui buvo sukurta technologija, įgalinanti į elektroninio formato dokumentus įterpti elektroninį parašą, kuris:

    1. Parodo, kas siuntė dokumentą;
    2. Garantuoja, kad dokumentas nebuvo pakeistas siuntėjo, gavėjo ar trečiosios pusės;
    3. Įrodo, kad dokumentas yra originalus ir atitinka įstatymuose numatytus reikalavimus;
    4. Garantuoja, kad elektroniniu būdu pasirašęs asmuo turi teisę atlikti šį veiksmą (Adamache, 1999).

Vis dėlto šis elektroninis parašas bus veiksmingas tik tuo atveju, jeigu valstybė įteisins tokio tipo parašus ir užtikrins sąlygas, užkertančias kelią neteisėtam jo vartojimui.

Kita nusikaltimų rūšis, susijusi su finansinėmis operacijomis kompiuteriniuose tinkluose, yra neteisėti banko atsiskaitymai, kredito kortelių vagystės bei jų naudojimas. Elektroninio verslo atstovai siūlo kompiuteriniais tinklais užsisakyti ir atsiskaityti už įvairias siūlomas prekes. Jeigu norite atsikaityti banko kortele internete, dažniausiai reikia trijų dalykų: (1) kortelės savininko vardo bei pavardės; (2) banko kortelės 16 skaitmenų numerio; (3) banko kortelės galiojimo laiko. Tai reiškia, kad bet kuris šią informaciją turintis žmogus gali ja pasinaudoti neteisėtai, t.y., apsilankęs elektroninės prekybos vietoje ir įvedęs šią informaciją, kito sąskaita užsisakyti įvairių prekių.

Be to, kompiuteriniai tinklai įgalina neleistinai prieiti prie bankų sąskaitų ir į kitas sąskaitas pervesti svetimų pinigų. Tokia finansinė žala tiesiogiai priklauso nuo bankų naudojamos apsaugos sistemos, kurią sudaro du komponentai – techninė duomenų apsauga [čia įeina visos technologijos: duomenų kodavimas, apsauga nuo kompiuterinių įsilaužimų, fizinė duomenų apsauga] bei įmonės personalas [tai ypatingai svarbus ir pažeidžiamas apsaugos komponentas, nes įmonėje dirbantys asmenys žino pakankamai slaptos informacijos ir gali ja pasinaudoti arba perduoti kitiems; nenuostabu, kad jau anksčiau minėtame tyrime, kurį 1999 metais atliko CSI ir FBI, net 76 % apklaustų JAV įmonių patyrė kompiuterinius įsilaužimus „iš vidaus”. Šioms įmonėms padaryta žalos už 3 567 000 JAV dolerių (CSI/FBI, 1999)].

Autorinių teisių pažeidimai

Autorinės teisės ir jų apsauga susilaukė bene didžiausio dėmesio iš teisėsaugos ir įstatymų leidybos institucijų. Ne išimtis ir mes – Lietuvos Respublikos kompiuterių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymas buvo pirmasis su kompiuteriniais nusikaltimais susijęs įstatymas Lietuvoje. Kompiuteriniai tinklai įgalina kopijuoti ir platinti įvairius autorinius darbus daug paprasčiau, nei bet kada anksčiau. Kitas specifinis kompiuterinės komunikacijos bruožas yra tas, kad visa informacija (žodžiai, garsai, paveikslėliai) yra nulių ir vienetų rinkinys, t.y, informacija yra skaitmeninio pavidalo. Toks vienetų ir nulių rinkinys yra bereikšmis, kol jis nėra apdorojamas kompiuteriu. Kaip tik dėl šių specifinių kompiuterinės komunikacijos bruožų teko peržvelgti ir naujai apibrėžti autorinių teisų apsaugos ribas. Galima išskirti du pagrindinius autorinių teisių pažeidimo atvejus pagal tai, į kokio turinio informaciją kėsinamasi, naudojantis kompiuteriniais tinklais. Pirmasis atvejis vadinamas „programinės įrangos piratavimu” (software piracy), antrasis susijęs su kitokio tipo autorinių darbų (plačiąja šio žodžio prasme) pasisavinimu ir skelbimu ir nėra tiesiogiai siejamas su finansinės žalos padarymu, nes ją apibrėžti pinigine išraiška yra gana sunku. Programinės įrangos piratavimas yra tiesiogiai susijęs su finansinės žalos padarymu, nes čia kėsinamasi naudotis ar net pardavinėti vogtą programinę įrangą, ir tokiu būdu programinės įrangos gamintojas netenka galimų pajamų. Software Publishers Association 1997 metais atliko tyrimą ir paskelbė, kad „38 procentai [1997 metais – autoriaus pastaba] pasaulyje naudojamos programinės įrangos yra piratinė <…> 1996 metais tai sudarė 20 procentų. <…> 1998 metais dėl to programinės įrangos gamintojai patyrė 11 trilijonų JAV dolerių nuostolių” (NUA, 1997). Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus dalis asmenų šiuo požiūriu taip pat gali būti traktuojami kaip nusikaltėliai. Remiantis Business Software Alliance parengta medžiaga apie programinės įrangos piratavimą (Business Software Alliance, 1998), galima išskirti du būdus, kuriais kėsinamasi į programinės įrangos gamintojo autorines teises:

Tiesioginis neteisėtos programinės įrangos kopijos persiuntimas elektroniniu paštu. Kontroliuoti šį perdavimą yra gana sunku, elektroninio pašto žinutė yra traktuojama kaip siuntėjo „autorinis darbas”, o asmens privatumą saugantys įstatymai neleidžia laisvai stebėti, kokia informacija keliauja elektroniniu paštu. Piratinės programinės įrangos atsisiuntimas naudojantis pasaulinio voratinklio tinklapiais arba FTP (File Transfer Protocol) tarnybinėmis stotimis. Šiose kibernetinės erdvės vietose paskelbta informacija yra dažniausiai vieša, ją galima daug lengviau rasti ir parsisiųsti, o iš kitos pusės, dėl viešumo tokią informaciją yra daug paprasčiau susekti. Beje, didžioji dalis programinės įrangos nuo neteisėto jos naudojimo apsaugota specialiais kodais, kuriais disponuojantis asmuo gali laisvai naudotis programine įranga. Tačiau ir jie nėra visai patikimi – „BSA rado daugiau nei 368 tūkstančius pasaulinio voratinklio tinklapių, kuriuose buvo siūloma parsisiųsti programų, specialiai sukurtų programinės įrangos apsaugos kodų suardymui“ (Business Software Alliance, 1998).

Pažeidimai, susiję su informacijos skleidimu

Galima išskirti tris pagrindinius kibernetinės erdvės informacijos, galinčios būti deviantinio turinio, tipus: tekstai (įvairios pasaulinio voratinklio publikacijos, elektroninio pašto žinutės, IRC pokalbiai); vaizdinė pornografija (paveiksliukai, vaizdo medžiaga); kompiuteriniai virusai.

Lietuvos Respublikos konstitucija pabrėžia, kad „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas” (Lietuvos Respublikos konstitucija, 1992). Bet čia pat šios teisės ir laisvės yra susiaurinamos: „laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį” (Lietuvos Respublikos konstitucija, 1992). Taip apibrėžiama, kokia informacija gali būti skelbiama, o kokia ne. Kai kalbame apie bendravimą per kompiuterinius tinklus, visada iškyla šiokių tokių neaiškumų – ar jiems galima pritaikyti Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą?

Šio įstatymo 2 straipsnio „sąvokos ir apibrėžimai“ antrojoje dalyje skelbiama, kad „Visuomenės informavimo priemonė - knyga, laikraštis, žurnalas, biuletenis ar kita sleidinys, televizijos, radijo programa, kino ar kita garso ar vaizdo studijos produkcija, infoermacijos agentūros pranešimas, elektroninėmis priemonėmis platinamas pranešimas. Visuomenės informavimo priemonėms netaikomi reikalavimai, kurie keliami valstybės institucijų leudžiamiems teisės aktams, taip pat leidiniams, kurių tiražas mažesnis kaip 100 egzempliorių, techniniams ir tarnybiniams dokumentams, vertybiniams popieriams, pusės spaudos lanko neviršijantiems neperiodiniams reklamos leidiniams (Valstybės žinios, 1996a). Pasaulinio voratinklio informacija yra prieinama visiems, tiksliau, tiems, kurie turi kompiuterį ir yra prisijungę prie interneto, todėl jis daugiau ar mažiau atitinka visuomenės informavimo priemonės apibrėžimą. Tačiau ar penkiems šimtams asmenų siunčiama elektroninio pašto žinutė taip pat atitinka šį apibrėžimą? Pagal šį įstatymą neaišku, ar visuomenės informavimo priemonės apima ir kompiuterinius tinklus, o jeigu apima, tai kokias sritis.

Ypatingas dėmesys skiriamas pornografijos platinimui kompiuteriniuose tinkluose. Ši problema itin aktuali, nes kalbame apie nepilnamečių ugdymą. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas skelbia, kad:

Draudžiama rodyti, parduoti, dovanoti, dauginti ir nuomoti vaikams žaislus, kino filmus, garso ir vaizdo įrašus, literatūrą, laikraščius, žurnalus ir kitus leidinius, kurie tiesiogiai skatina ar propaguoja karą, žiaurų elgesį, smurtą, pornografiją ar kitaip kenkia vaiko dvasiniam bei doroviniam vystymuisi. <…> Už vaiko skatinimą ar prievartavimą dalyvauti seksualinėje veikloje, panaudojimą prostitucijai arba įtraukimą į prostituciją, panaudojimą pornografijai, taip pat gaminant ar platinant pornografinius leidinius ar kitokius pornografinio ar erotinio pobūdžio dalykus taikoma įstatymų nustatyta administracinė arba baudžiamoji atsakomybė” (Valstybės žinios, 1996b, Nr.33-807).

Daugelis kompiuteriniuose tinkluose platinamos pornografinės informacijos yra apsaugota nuo nepilnamečių įvairiais metodais – dažniausiai tam naudojamos bankų atsiskaitymų kortelės, kurios įrodo, kad banko kortelės savininkas jau yra pilnametis. Tačiau prisiminkime su finansinėmis operacijomis susijusius pažeidimus ir suprasime, kad turėdamas reikiamos informacijos, banko kortele gali pasinaudoti ir nepilnametis. Jeigu „tradicinės pornografinės informacijos platinime dažniausiai dalyvauja pirkėjas ir pardavėjas [akistatoje – aut. past.], <…> tai kompiuteriniuose tinkluose akistatos galima išvengti” (Cavazosas, Morinas, 1994, p. 103). Kitaip sakant, paskelbdamas tokio turinio informaciją tinklapyje, pardavėjas negali garantuoti, kad ji bus prieinama vien tik pilnametystės sulaukusiems žmonėms.

Antruoju atveju kompiuteriniai tinklai tarnauja kaip priemonė, padedanti nusikaltėliams užmegzti ryšį su nepilnamečiais. Jungtinėse Amerikos Valstijose su tokio tipo nusikaltimais jau yra kovojama. „Penkis mėnesius Sakramento apygardos (JAV) detektyvas <…> internete apsimetinėjo trylikamečiu berniuku. Kiekvieną dieną tinkle praleisdamas nuo keturių iki šešių valandų, jis elgėsi taip, kad vyrai, ieškantys seksualinių santykių su vaikais, jį pastebėtų. Vienas tokių pateko į detektyvo pinkles. Po daugiau nei trijų savaičių bendravimo internetu, vyriškis pasiūlė berniukui susitikti” (Lietuvos rytas, 2000).

Patyrus fizinę žalą, deviacinis veiklos pobūdis tampa akivaizdus. O kaip traktuoti kompiuteriniuose tinkluose atsirandančius naujus veiklos tipus? Vienas jų – kibernetinis seksas (cybersex), kurį savo darbe Cyborgasms: Cybersex Amongst Multiple-Selves and Cyborgs in the Narrow-Bandwidth Space of America Online Chat Rooms apibrėžė Robinas B. Hammanas (Hammanas, 1996). Viena iš kibernetinio sekso rūšių autorius laiko „įvairių seksualinių istorijų pasakojimus kompiuteriu vykstančios komunikacijos metu, siekiant seksualinio pasitenkinimo” (Hammanas, 1996). Tai vyksta ne akistatoje, ir nepilnamečiai turi galimybę dalyvauti tokio tipo pokalbiuose. Kyla klausimas, kaip traktuoti tokio pobūdžio veiklą, kaip ją reguliuoti, kaip nuo jos žalingo poveikio apsaugoti nepilnamečius.

Kitas pavojingos informacijos tipas – kompiuteriniai virusai. Tai kompiuterinės programos, kurios yra kitų programų dalis ir pačios daro savo kopijas. Kompiuterinis virusas keliauja kartu su kita programa, užkrėsdamas kompiuterius (Encarta World English Dictionary, 1999-2000). CSI ir FBI atliktas tyrimas rodo, kad su kompiuteriniai virusais susiduria 90 procentų JAV įmonių ir dėl jų patiriama 5 274 000 JAV dolerių žala (CSI/FBI, 1999). Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra minimi kompiuteriniai virusai, bet Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135, 274 ir 277 straipsniuose minimos „neteisingos kompiuterinės programos”, kuriomis siekiama sugadinti arba „kitaip paveikti kompiuterinės informacijos apdorojimą” (Valstybės žinios, 1999). Taigi kompiuteriniai virusai greičiausiai įeiną į „neteisingų kompiuterinių programų” kategoriją, kadangi gali paveikti kompiuterinės informacijos apdorojimą. Kompiuteriniai tinklai savo ruožtu leidžia kompiuteriniams virusams plisti greičiau ir apimti daug didesnę geografinę erdvę.

Apibendrindami šiame straipsnyje išreikštas mintis galime pasakyti, kad nusikaltimai, kaip ypatinga deviacijos forma, kompiuteriniuose tinkluose nepavirsta kažkokiu visiškai nauju dariniu. Tiksliau pasakius, šie nusikaltimai tik įgauna naujas formas, kėsindamiesi į tas pačias vertybes: asmens privatumą, turtą, autorines teises, garbę ir orumą.

Literatūros sąrašas:

    1. Adamache, M. 1999. Digital Signature – Legal Issues.
    2. http://www.e-signature.com/english/english.htm

    3. Balnchette, J., F. 1999. Elektroninis pasirašymas tinkle: straipsnis apie informacijos amžiaus ritualus, matematiką ir infrastruktūrą // Tarptautinės konferencijos „Informacinė visuomenė’99” medžiaga. – 1999, Vilnius
    4. Business Software Alliance. 1998. Software Piracy Report.
    5. http://www.nopiracy.com/index.html?/intro_c.html

    6. Cavazos, E. A., Morin, G. 1994. Cyberspace and the Law: Your Rights and Duties in the On-line World. – London: The MIT Press.
    7. Computer Security Institute. 1999. Issues and Trends: 1999 CSI/FBI Computer Crime Survey”. CSI
    8. http://www.gosci.com/prelea990301.html

    9. Encarta World English Dictionary [North American Edition]. Microsoft Corporation 1999-2000
    10. http://dictionary.msn.com/find/entry.asp?refid=1861708548#ID10096542

    11. Hamman, R., B. 2000. Cybersex Amongst Multiple-Selves and Cyborgs in the Narrow-Bandwidth Space of America Online Chat Rooms // Cybersociology Magazine 2000 04 26
    12. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Vilnius, 1992
    13. Nua Internet Surveys. 1997. Software Publishers Association sofware piracy survey. Nua Ltd., 1997 05 09
    14. http://www.nua.ie/surveys/index.cgi?f=VS&art_id=863513809&rel=true

    15. Lietuvos Respublikos kompiuterių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymas // „Valstybės žinios“, 1999c sausio 30 d. Nr. I-1188
    16. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Vilnius, 1992
    17. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas // „
    18. Valstybės žinios“, Nr. 33, 1996b.

    19. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas // „Valstybės žinios“, Nr. 71, 1996a.UAB „Penki kontinentai“ tinklo paslaugų sutartis, 1998
    20. http://www.5ci.lt/services/lit/m_sutart.htm

Priešrinkiminė agitacija ir internetas

Nerijus Povilaitis

Ilgai mums buvo aiškinama, jog tikroji demokratija yra visiškai ne tokia, kokią ją suvokia visas pasaulis. Tikriausiai daugelis mūsų prisimena raudonomis iškabomis papuoštas rinkimines apylinkes bei balsavimą, kuris iš tikrųjų tebuvo tiktai gražus vaidinimas, turėjęs parodyti pasauliui mūsų „plačiosios Tėvynės“ demokratiškus pagrindus. Dabar situacija yra iš esmės pasikeitusi. Tenka prisitaikyti prie išsivysčiusiose šalyse galiojančių normų, daugiapartinės rinkimų sistemos bei neišvengiamai susidurti su tiek teigiamomis, tiek neigiamomis rinkiminės agitacijos pusėmis.

Netrukus Lietuvoje prasidės priešrinkiminė kampanija. Tai, kas dabar yra svarstoma uždaruose partiniuose posėdžiuose, planuojama ir kruopščiai slepiama nuo konkurentų, greitu laiku turėtų tapti žinoma visiems. Televizija bei radijas transliuos partijų reklaminius klipus, namų sienos „pasipuoš“ plakatais, įkyriai peršančiais mintį balsuoti tik už labiausiai to vertus, laikraščiai ir žurnalai spausdins agitacinius straipsnius bei sociologinių apklausų rezultatus. Atrodo, kad prie viso šito mes jau spėjome priprasti, išsiugdėme imunitetą ir priimame tai kaip neišvengiamą būtinybę, kaip dar vieną mūsų valstybės gyvavimo periodą.

Neseniai pasibaigę rinkimai į Rusijos Dūmą davė pakankamai daug informacijos apmąstymams. Neverta lyginti šiuo metu Rusijoje susiklosčiusios politinės padėties su situacija mūsų valstybėje, tačiau vertėtų pamąstyti, kaip politinei kovai panaudoti masines informacijos priemones. Radijas, televizija ir spauda šiam tikslui naudojami jau seniai. Dabar yra dar viena sritis – internetas, teikiantis pakankamai daug galimybių, kurios Lietuvoje kol kas nėra išnaudojamos. Žvelgiant į Rusijos patirtį galima drąsiai teigti, jog per pastaruosius, ką tik pasibaigusius rinkimus, internetas kaip agitacijos priemonė buvo naudojamas tikrai plačiai. Beveik visos partijos, politiniai judėjimai ir žymesni politikai turi savo puslapius, kurie visų pirma atlieka operatyvaus informacijos pateikimo visuomenei funkciją. Nemaža dalis politinių įvykių operatyviai komentuojami interneto leidiniuose, o vėliau kitos žiniasklaidos priemonės perima šią informaciją bei skleidžia ją platesniam visuomenės ratui. Šiuo metu Rusijoje interneto naujienų ir politinės analizės tarnybos jau yra pelniusios visuomenės pripažinimą bei tapusios gana reikšminga politinių įvykių dalimi.

Kuo gi skiriasi politinė agitacija internete nuo agitacijos mums įprastomis priemonėmis? Visų pirma tuo, kad naudodamiesi internetu mes visada turime pasirinkimo teisę skaityti ar neskaityti atitinkamą informaciją. Skirtingai nuo televizijos bei radijo, kurių dėka politikai įkyriai bando brautis į kiekvieno mūsų namus, beldžiasi į pasąmonę ir stengiasi „teisingai“ suformuoti žmonių nuomones, naršančio po internetą žmogaus niekas neprivers prieš jo valią nukeliauti į kokios nors politinės partijos ar visuomeninio judėjimo svetainę ir skaityti joje skelbiamas rezoliucijas, domėtis viešosios nuomonės apklausų rezultatais bei gėrėtis politikų nuotraukomis. Vienas iš didžiausių interneto kaip informacijos platinimo terpės privalumų yra tai, jog čia galioja pasirinkimo laisvė, žmogus pasirenka būtent tai, kas jam įdomiausia. Be to, labai didelę reikšmę turi ir informacijos pateikimo operatyvumas. Naudojantis šiuolaikine technika, reportažą apie ką tik įvykusį renginį galima paskelbti jau po keliolikos minučių, kai tuo tarpu operatyvus informacijos paskelbimas tradicinėmis masinės informacijos priemonėmis kainuoja tikrai daug ir reikalauja gana didelių pastangų. Būtent tokio operatyvaus informacijos pateikimo dėka visuotinį pripažinimą ir populiarumą pelnė Rusijos interneto laikraštis „gazeta.ru“, kurio straipsnių ištraukas neretai galima pamatyti ir Lietuvos dienraščiuose. Šalia daugybės įvairiausių pakraipų informacinių išteklių, nemažo lankytojų dėmesio sulaukia internete skelbiamos profesionalios politinės apžvalgos bei analizės, o žymesnių politinių judėjimų ir partijų informaciniai projektai, kaip taisyklė, tampa visuotinio susidomėjimo objektu, nes informacija juose paprastai būna atnaujinama itin operatyviai, reaguojant į naujus aktualiausius įvykius.

Taip yra tose valstybėse, kur internetas yra gana plačiai išvystytas ir apėmęs nemažai visuomenės gyvenimo sričių. Deja, to pasakyti apie mūsų lietuviškąjį internetą kol kas dar negalime. Negalima teigti, jog mes neturime profesionalių projektų, tačiau jų nėra tiek daug, jog susidarytų tarpusavio konkurencija, kuri ir yra pagrindinis tobulėjimo stimulas. Šiuo metu Lietuvoje interneto vartotojus preliminariai galima būtų suskirstyti į šias kategorijas: valstybinių įstaigų tarnautojai (turintys nuolatinį interneto ryšį savo darbo vietose), komercinių struktūrų darbuotojai (turintys įvairaus lygio interneto ryšį), jaunimas (besinaudojantis interneto ryšiu namuose bei universitetuose) bei žmonės, namuose naudojantys internetą kaip neatsiejamą asmeninio kompiuterio dalį. Kiekviena vartotojų kategorija turi savus interesus, ir kuriant informacinius išteklius paprastai yra orientuojamasi į kokią nors vieną didesnę vartotojų kategoriją. Dėl to politinių partijų bei judėjimų informaciniai ištekliai internete visų pirma sulaukia dėmesio tų žmonių, kurie aktyviai dalyvauja šalies politiniame gyvenime ir turi galimybę naudotis interneto ryšiu. Politinių partijų ir visuomeninių judėjimų puslapių lankytojų, kaip atskiros kategorijos, griežtai apibrėžti negalima, nes politiškai aktyvių žmonių esama visuose visuomenės sluoksniuose ir jie neišsiskiria jokiomis itin ryškiomis savybėmis, pagal kurias galima būtų juos vertinti kaip atskirą socialinę kategoriją. Gaila, bet jaunimas, bene aktyviausia lietuviškojo interneto vartotojų dalis, šiuo metu, skirtingai nuo kitų valstybių, demonstruoja nemenką politinį pasyvumą, ir politinio pobūdžio informacija domina ne tokią jau didelę jaunuomenės dalį.

Atskira politinių interneto informacinių išteklių lankytojų kategorija yra žurnalistai. Šiuo metu galima drąsiai teigti, jog visi laikraščiai, žurnalai, televizijos bei radijo stotys naudojasi internetu kaip neišsenkančiu ir bene operatyviausiai reaguojančiu į pačius įvairiausius įvykius informacijos šaltiniu. Kadangi žurnalistams yra nepaprastai aktualu informaciją gauti iš pirmų rankų, tad politinių partijų bei visuomeninių judėjimų informaciniai projektai atlieka bendravimo su žiniasklaidos atstovais funkciją.

Kalbant apie rinkiminių kovų metodiką, nereikia pamiršti, jog be visiems įprastų agitacijos priemonių veikia ir taip vadinamos „juodosios technologijos“. Nors apie jas kol kas daug nėra kalbama, bet galima drąsiai teigti, jog šių technologijų panaudojimas tapo neatsiejama beveik kiekvieno politinio žaidimo dalimi. Kaip ir kitų agitacijos priemonių, taip ir „juodųjų technologijų“ tikslas yra kiek galima labiau paveikti rinkėjų nuomonę, kad atėję balsuoti jie nebeabejotų, o būtų tvirtai apsisprendę. Tiktai tikslo šiuo atveju siekiama kiek kitokiomis priemonėmis. Į pirma vietą iškeliamas konkurentą kompromituojančios ar galinčios sukompromituoti informacijos (kompromato) rinkimas bei jos pateikimas visuomenei. Po to seka nepriklausomų masinės informacijos priemonių reakcija. Priklausomai nuo kompromato aštrumo ir aktualumo, jisai gali būti pagrindinis ir viską lemiantis veiksnys politinėje kovoje, po kurio atskleidimo konkurentui belieka visam laikui pamiršti apie aktyvesnę politinę ar visuomeninę veiklą. Prasidėjus rinkiminei kampanijai gana aktyviai imama gilintis ne tik į atskirų įtakingų asmenų politinę veiklą, bet taip pat į jų asmeninį gyvenimą. Rankiojamos įvairiausios pikantiškos jų praeities detalės, nepamirštami ir jų tėvai bei seneliai. Lietuvoje tikriausiai bene geriausiai yra žinomas faktas, kai per Prezidento rinkimų kampaniją priešininkų stovykla bandė sukompromituoti eksprokurorą Artūrą Paulauską. Į dienos šviesą buvo iškelti faktai apie jo tėvo tarnybą KGB struktūrose, apie tai, kad pats kandidatas gyvena su antrąją žmona ir t.t., ir t.t. Atrodytų, tai mažiausiai turėtų ką nors dominti, juk visas dėmesys turi būti kreipiamas į kandidato rinkiminę programą bei į jo sugebėjimus kompetentingai dirbti atsakingą darbą. Tačiau toli gražu ne visa visuomenė yra linkusi profesionaliai vertinti politikus, nemažai žmonių daliai yra svarbiau kandidatų žmogiškosios savybės, jų asmeninio gyvenimo smulkmenos, o ne profesionalumas. Atsižvelgdami į pastarąjį faktą bei į tai, jog visuomenė tiesiog fiziologiškai trokšta eilinės sensacijų porcijos, „juodųjų technologijų“ specialistai deda didžiules pastangas, kad galėtų duoti liaudžiai šio opiumo. O kai opiumas jau paduotas, toliau viskas vyksta savaime.

Bene didžiausią rezonansą visuomenėje turėjo šis įvykis: 1999 metų birželio 25 dieną Politinių naujienų agentūros serveryje www.apn.ru, kuris atlieka bemaž bulvarinio skaitalo funkcijas, buvo paskelbta, jog Rusijos federacijos Kemerovo srities gubernatorius Amanas Tulejevas (kurio tautybė, beje, čečėnas) priėmė pravoslavų tikėjimą neva norėdamas dalyvauti Rusijos prezidento rinkimuose. Greitai ši informacija buvo paskelbta žurnale „Profil“, laikraštyje „Nezavisimaja gazeta“ bei kituose leidiniuose. Aišku, žurnalistai nepamiršo šiek tiek pagražinti visos šios istorijos, parašydami, jog gubernatorius A. Tulejevas net tik pasikrikštijo, bet ir tapo vietinės pravoslavų religinės bendruomenės nariu. Iš pirmo žvilgsnio, visa ši istorija atrodo kaip eilinė „antis“, nevykęs bulvarinio lygio pokštas, tačiau kiek vėliau įvykių eiga pakrypo gana netikėta linkme. Liepos 12 dieną agentūra „Interfax“ išplatino pranešimą, jog Kemerovo srities gubernatoriui už tikėjimo išdavimą buvo paskelbtas mirties nuosprendis. Jį paskelbė ypatingas alimų (islamo teologų) susirinkimas, įvykęs Grozno mieste. Mirties nuosprendį įpareigojamas įvykdyti kiekvienas musulmonas, kiekvienoje šalyje, kur tik randamas „tikėjimo išdavikas“ (analogišką mirties nuosprendį už islamo įžeidimą britų rašytojui Salmanui Rusdžiui buvo paskelbęs šiuo metu miręs Irano religinis ir politinis lyderis ajatola al Chomeini). Vėliau ta pati naujienų agentūra išplatino paties Tulejevo pranešimą apie tai, jog ši informacija yra prasimanymas, paskleistas jo politinių priešininkų, siekiančių jį parodyti kaip religinį fanatiką bei visiškai diskredituoti. Vėliau tapo aišku, kad iš tiesų jokie „islamo teologai“ Grozne nebuvo susirinkę ir mirties nuosprendžio gubernatoriui nepaskelbė. Nors šios informacijos absurdiškumas tapo visiškai aiškus, tačiau pačiam Tulejevui teko gerokai pasistengti įrodinėjant, jog jisai nėra religinis fanatikas ir joks mirties nuosprendis jam nebuvo paskalbtas, nes istoriją apie jo tariamą „krikštijimąsi“ ir „tikėjimo išdavimą“ paskelbė visos stambiausios Rusijos masinės informacijos priemonės. O viskas prasidėjo dėl iš pirmo žvilgsnio nekaltos bei anekdotiškos žinutės viename nekokios reputacijos naujienų serveryje.

Kitas ne ką mažiau garsus skandalas yra susijęs su Maskvos mero Jurijaus Lužkovo priešrinkimine kampanija. Žinant, kokios aistros pastaruoju metu verda aplink J.Lužkovą, kokią didelę įtaką šių aistrų eskalavimui daro į priešingas stovyklas ir įtakų sferas patekę televizijos kanalai, visiškai nenuostabu, jog iš televizijos ekranų ir laikraščių puslapių politinės kovos persikėlė į internetą. Taigi pradėsime nuo pradžių. 1999 metų rugsėjo mėnesio 14 dieną buvo atidarytas asmeninis Jurijaus Lužkovo serveris www.luzhkov.ru. Pagrindinis šio projekto tikslas buvo pakeisti susidariusią arba, tiksliau sakant, suformuotą kitų masinės informacijos priemonių negatyvią nuomonę apie J. Lužkovą. Štai kaip šį įvykį komentuoja Rusijos spauda: „Dėl Lužkovo pavardės praėjusią savaitę internete kilo tikras karas. Viskas prasidėjo tuo, kad 1999 metų rugsėjo mėnesio 14 dieną Lužkovas iškilmingai pristatė savo asmeninį puslapį internete (www.luzhkov.ru), kuriame buvo pateikta gana daug informacijos apie tai, koks puikus žmogus, šeimos galva, yra Maskvos meras. Tačiau ne veltui internetas yra vadinamas pačia demokratiškiausia bendravimo priemone. Praėjo tik savaitė ir pasirodė dar vienas Maskvos mero tinklapis (www.lujkov.ru) savo dizainu ir struktūra absoliučiai identiškas anksčiau minėtam. Tačiau nuo originalo jis skiriasi visų pirma tuo, jog čia visiškai nėra teigiamos informacijos apie patį puslapio herojų, poną Lužkovą… Politinės partijos „Tėvynė – visa Rusija“, kurios vienas vadovų yra ir Lužkovas, spaudos tarnyba nesugalvojo nieko geresnio, kaip pranešti masinės informacijos priemonėms apie tai, jog jie neturi nieko bendra su šio „chuliganiško tinklapio“ pasirodymu. Jau kitą diena buvo padaryta išvada, jog tai yra informacinės tarnybos „Novosti“ darbas, na o tai reiškia, jog čia rankas yra prikišęs ekspremjeras Sergejus Kirijenka, dirbantis tame pačiame pastate, kur ir įsikūrusi tarnyba „Novosti“. Vienu metu www.lujkov.ru puslapis buvo priverstinai uždarytas, tačiau jo kūrėjai įrodė, jog jie yra taip pat ne mažiau rimti žmonės, – jau kitą dieną puslapis veikė, bei reklamavosi kituose interneto serveriuose. („Pas Lužkovą pasirodė antrininkas“ – „Komersant – Daily“ 1999 08 28).

Šiuos įvykius galima vertinti dvejopai. Visų pirma, tai politinės intrigos ir bandymas formuoti visuomenės nuomonę, kas paprastai tėra pigus populizmas. Tačiau tokios informacijos pasirodymas ne kur nors kitur, o internete, bei šio pasirodymo visuomenėje sukeltas rezonansas reiškia, jog šiuo metu internetas jau yra vertinamas kaip pakankamai rimta masinės informacijos priemonė, kuria savo tikslams įgyvendinti galima naudotis lygiai taip pat kaip ir televizija, radiju bei spauda. Ir tai liečia ne tiktai politinės agitacijos formas, bet ir visą kasdieninį mūsų gyvenimą. Toliau vystantis pažangioms informacinėms technologijoms, netrukus turėtų atsirasti vis daugiau ir daugiau elektroninių leidinių, nes būtent tokiems laikraščiams bei žurnalams priklauso ateitis. Aistros, verdančios dėl vienokios ar kitokios internete publikuotos informacijos patikimumo tik dar kartą įrodo, jog eidama prie interneto galutinio sutapatinimo su įprastomis viešosios nuomonės formavimo priemonėmis. Reikia manyti, jog visiškai netolimoje ateityje, gal net prieš artėjančius Seimo rinkimus, ir pas mus prasidės tam tikra politinė kova internete.