Kalėdų šventė: pasaulio tradicijos

Ieva Čepulkauskaitė

Gruodžio 25 diena daugeliui pasaulio žmonių yra viena svarbiausių metų švenčių, kuria simboliškai pažymimas Kūdikėlio Jėzaus gimimas. Kai kurios šiai dienai būdingos tradicijos beveik tokios pat įvairiose pasaulio šalyse: krikščionys Kalėdų dieną dalyvauja ypatingose šventinėse mišiose, keičiasi dovanomis, puošia namus specialiais simboliais.

„Seniausia“ kalėdinė istorija aprašyta Evangelijose pagal Luką ir Matą: pirmojoje pasakojama, kaip netoli Betliejaus miesto bandą prižiūrėjusiems piemenims apsireiškęs Viešpaties angelas Gabrielius pranešė džiugią žinią apie Kristaus gimimą; antrojoje – kaip trys išminčiai sekę paskui ryškią žvaigždę, kuri juos atvedusi pas šventą Kūdikį.

Tradiciškai susiklostė, kad ši šventė minima gruodžio 25-ąją. Šios dienos pasirinkimą greičiausiai lėmė senosios pagoniškos tradicijos. Senovės romėnai maždaug tokiu metų laiku švęsdavo metų pabaigą; per iškilmes būdavo garbinami derlingumo dievas Saturnas bei šviesos dievas Mitras. Senojoje Šiaurės Europoje gruodžio viduryje žmonės taip pat švęsdavo derliaus sezono pabaigą. Svarbi iškilmių dalis – specialiai ruošiami valgiai bei būstų puošimas žalumynais, žmonės giedodavo giesmes bei keisdavosi dovanomis. Palaipsniui šie papročiai tapo Kalėdų šventės dalimi.

Kalėdų svarba pradėjo didėti nuo IV amžiaus vidurio, kai krikščionybė tapo oficialia Romos imperijos religija, ir antrojo tūkstantmečio pradžioje tapo svarbiausia religine Europos švente. Reformacijos laikotarpiu šios tradicijos buvo slopinamos, kadangi reformatai įvairius su Kalėdomis susijusius papročius laikė pagonybės išraiška. Tačiau senosios tradicijos gana greitai atgijo ir iš naujo įsitvirtino šalyse, kur buvo laikinai nuslopintos – pavyzdžiui, Anglijoje bei kai kuriose Britanijos kolonijose.

Kalėdų papročiai

Kalėdinė eglutė tikriausiai atsirado kaip aliuzija į „rojaus medį”: Vokietijoje senovėje tai būdavo visada žaliuojantis medis, papuoštas obuoliais, prie kurio gruodžio 24 dieną buvo vaidinama Adomo ir Ievos istorija. XVII amžiaus pradžioje vokiečiai savo namus Kalėdų proga puošdavo eglutėmis, apkabinėtomis vaisiais, riešutais, uždegtomis žvakutėmis, popierinėmis rožėmis; kiek vėliau – ir dažytais kiaušinių lukštais, sausainiais bei saldumynais. XIX amžiuje paprotys puošti Kalėdų medžius paplito visame pasaulyje.

Tradicinės kalėdinės spalvos yra žalia ir raudona. Žalia reiškia gyvenimo tąsą per žiemą ir krikščionių tikėjimą amžinuoju gyvenimu Kristuje, o raudona – kraują, kurį išliejo nukryžiuotas Jėzus. Kalėdų vainikai, kaip ir amžinai žaliuojančios eglutės, simbolizuoja žiemą nugalinčio gyvenimo jėgą. Dar senovės Romoje žmonės dekoratyvinius vainikus laikė pergalės ir šventimo simboliu.

Kalėdų senelis, pasaulyje turintis daugybę vardų, yra neatsiejama Kalėdų šventės dalis. Iki šios dienos išliko labai nedaug žinių apie senovėje dabartinės Turkijos teritorijoje gyvenusį vyskupą Nikolą, padėdavusį skurde gyvenantiems vaikams. Praėjus daugeliui metų po jo mirties, Nikolas buvo paskelbtas šventuoju ir vaikų globėju. Gruodžio 6-oji – Šv. Nikolo diena – yra svarbi šventė kai kuriose Europos šalyse. Šv. Nikolas lankosi miestuose ir kaimuose, vadovauja paradams, kalbina vaikus ir teikia jiems nedideles dovanėles. Jis apsirengęs kaip vyskupas: raudonai balta mantija ir aukšta kepure. Jis niekur nekeliauja vienas – Šv. Nikolą visuomet lydi padėjėjas Juodasis Peteris. Vaikai labai myli Šv. Nikolą ir bijo jo padėjėjo, kuris stebi vaikus: kas elgiasi gražiai, o kas neklauso tėvų. Blogi vaikai dovanų gali gauti tik rykščių, arba dar blogiau – Juodasis Peteris gali išsinešti juos savo krepšyje ir laikyti tol, kol jie išmoks gražiai elgtis. Olandų emigrantai šią tradiciją atvežė į Ameriką. Jie Šv. Nikolą vadino Sinterklaasu, ir pamažu anglų kalboje įsitvirtino vardas Santa Klausas (Santa Claus).

Daugeliui krikščionių Kalėdų laikotarpis prasideda artimiausią sekmadienį po lapkričio 30 dienos (Šv. Andriejaus, vieno iš dvylikos Kristaus apaštalų, šventės).  Tą sekmadienį prasideda Adventas (šis žodis reiškia „atėjimą“), keturių savaičių laikotarpis, kurio metu krikščionys rengiasi Kūdikėlio gimimui. Kai kuriose šalyse krikščionių namai puošiami vainikais, nupintais iš visada žaliuojančių augalų – eglučių arba bugienių – šakelių. Vainikai paprastai dedami ant stalo arba kabinami ant durų, o tarp šakelių įkišamos keturios žvakės, reiškiančios keturis iki Kalėdų likusius sekmadienius. Pirmąjį sekmadienį šeima uždega vieną žvakę, antrąjį – dvi, ir taip toliau, ir kartu meldžiasi. Kalėdų dieną į vainiką įsmeigiama didelė raudona žvakė, simbolizuojanti Jėzų.

Kitur žmonės naudoja specialų Advento kalendorių arba Advento žvakes, žyminčius kiekvieną iš 24 iki Jėzaus gimimo likusių dienų. Advento kalendoriuje vaizduojami spalvingi kalėdiniai paveikslėliai, o dienos yra sužymėtos ant specialių atlankų. Kiekvieną dieną atverčiamas naujas atlankas ir atidengiamas po juo esantis šventinis paveikslėlis arba ištrauka iš Biblijos. O ant Advento žvakės būna surašomos dienos, ir kiekvieną vakarą žvakė uždegama ir deginama tol, kol sudega iki kitos datos užrašo. Kalėdų dieną visa žvakė būna sudegusi iki galo.

Kalėdų laikotarpiu daugelyje bažnyčių būna paruošiamos prakartėlės – Jėzaus gimimą vaizduojančios scenelės su ėdžiose gulinčio Kūdikėlio Jėzaus, besimeldžiančių Marijos ir Juozapo, išminčių, angelų, piemenų ir gyvulėlių figūromis.

Daugeliui krikščionių Kalėdų kulminacija – vidurnakčio mišios ar kitos pamaldos, kurių metu giedamos Kalėdų giesmės ir klausomasi skaitinių iš evangelijų pagal Luką ir Matą, o pamokslininkai bei kunigai kalba apie Kristaus atėjimą ir taiką bei supratimą tarp žmonių.

Kalėdų laikotarpis baigiasi Trijų karalių švente sausio 6 dieną. Vakarų krikščioniškose bažnyčiose Trijų karalių šventė pažymi Išminčių atėjimą pas Kūdikėlį Jėzų, o Rytų krikščionys šią dieną švenčia Jėzaus krikštą.

Kaip švenčia pasaulis

Mes žinome, kaip Kalėdos švenčiamos Lietuvoje, ir šiandien pastebima tendencija, kad šalia senovinių, tautinių tradicijų atsiranda vis daugiau

„bendrų“ ir visam pasauliui būdingų kalėdinių papročių ir simbolių – tai turbūt neišvengiama pasaulio „mažėjimo“ pasekmė. Tačiau įdomu pasižvalgyti po kitas šalis ir pamatyti būtent joms būdingus Kalėdų šventės momentus.

JAV ir Kanadoje žmonės puošia namus kalėdinėmis eglutėmis, vainikais bei kitokiais papuošalais, miestų gatvės papuošiamos spalvotomis lemputėmis, dažnai skamba kalėdiniai varpeliai bei giesmės. Kelias savaites prieš Kalėdas vaikai rašo laiškus Santa Klausui ir papasakoja jam, kokių dovanų norėtų šiais metais. Daugelyje didelių parduotuvių specialiai samdyti žmonės dėvi Santa Klauso kostiumus bei klausosi vaikų pageidavimų. Žmonės sveikina vieni kitus, siųsdami kalėdinės atvirutes, daugelis kompanijų savo darbuotojams teikia kalėdinės dovanas. Vaikai tiki, kad dovanas atneša Santa Klausas, Kūčių vakarą atvykstantis elnio traukiamomis rogėmis, ir palieka dovanas po eglute bei vaikų kojinytėse. Šiose šalyse populiarūs giedotojai – jų grupelės vaikšto iš namų į namus ir gieda kalėdines giesmes, o žmonės juos apdalina smulkiais pinigais, dovanėlėmis arba pavaišina karštu gėrimu.

Daugelis JAV ir Kanadoje populiarių kalėdinių papročių atkeliavo iš Jungtinės Karalystės, pavyzdžiui, kalėdinių atvirukų siuntimas arba žalios amalo šakelės kabinimas. Pasak tradicijos, jei su kuo nors atsidūrei po amalo šakele, turi teisę tą žmogų pabučiuoti. Kalėdų išvakarėse vaikai pakabina savo kojines, kad Father Christmas (Tėtis Kalėda, britiškas Santa Klauso variantas) pripildytų jas dovanų. Tradiciniai angliški kalėdiniai pietūs neįsivaizduojami be mėsos pyrago ir slyvų pudingo. Senovėje giedotojai Anglijoje būdavo vaišinami karštu punšu, pagamintu iš alaus, obuolių, kiaušinių, cukraus ir prieskonių; šiandien punšas daromas iš vyno ir kitų alkoholinių gėrimų, vaisių ir prieskonių.
Airijoje Kūčių vakarą žmonės lange pastato žvakę – tai svetingumo ženklas Marijai ir Juozapui. Velsiečiai kelias savaites iki Kalėdų varžosi giedojimo varžybose. Kai kurios šeimos Škotijoje papuošia eglutę ir gieda giesmes, tačiau dauguma škotų pagrindine švente laiko Naujuosius metus.

Prancūzijoje vaikai pastato batus priešais židinį, kad Pere Noel (Tėtis Kalėda) pripildytų juos dovanų. Daugelis šeimų lankosi vidurnakčio mišiose ir po to valgo šventinę vakarienę, vadinamą le reveillon. Daugelis šeimų Prancūzijoje puošia namus mažomis prakartėlėmis.

Vokietijoje Šv. Nikolas lanko namus Šv. Nikolo dienos išvakarėse, gruodžio 5 dieną, ir atneša vaikams įvairių saldumynų, kuriuos valgyti galima tik kitą rytą – Šv. Nikolo dieną. Vokietijos pietuose, kur gyvena daugiausiai Romos katalikai, laikomasi tradicijos, kad Christkind (Kūdikėlis Kristus siunčia vaikams dovanas) Kalėdų išvakarėse; šiaurinėje Vokietijos dalyje, kurioje gyvena daugiausiai protestantai, dovanas neša Weihnachtsmann (Kalėdų žmogus). Vokietijoje namai dažnai puošiami ne tik lemputėmis, blizgučiais bei ornamentais apipintomis eglutėmis, bet ir aromatingais keksiukais, vadinamais lebkuchen.

Ispanijoje po vidurnakčio mišių žmonės šoka ir dainuoja gatvėse. Daugelyje Ispanijos namų ir bažnyčių stovi mažos prakartėlės, vadinamos nacimiento (gimimas). Sausio 5 dienos vakarą vaikai pastato savo batukus balkone arba prie lango. Pasak legendos, naktį prieš Tris karalius atvykstą išminčiai, kurie į vaikų batukus įdeda dovanėlių.

Olandijoje, Belgijoje ir Liuksemburge paplitusi legenda, kad Šv. Nikolo dienos išvakarėse laivu iš Ispanijos atplaukia pats Šventasis Nikolas, kuris ant balto žirgo joja miestų gatvėmis, lydimas tarno Juodojo Peterio. Šv. Nikolas nusileidžia į kiekvienus namus per židinį ir sudeda dovanas į prie židinių paliktus vaikų batus.

Italijoje namai ir bažnyčios taip pat puošiami prakartėlėmis, kurios vadinamos presepio. Kūčių vakarą šeima meldžiasi, o mama ant stalo pastato statulėlę, vaizduojančią ėdžiose gulintį Kūdikį. Italai per kalėdinius pietus paprastai valgo ungurį bei specialią kalėdinę duoną su razinomis ir cukruotais vaisiais, vadinamą panettone. Italų vaikai dovanas gauna Trijų karalių išvakarėse nuo senos geros burtininkės, vardu La Befana. Pasak legendos, Išminčiai pakvietę gerąją burtininkę keliauti kartu su jais aplankyti Kūdikėlio Jėzaus, tačiau ši atsisakiusi, sakydama, kad ji yra pernelyg užsiėmusi – turinti susitvarkyti namus. Taip La Befana praleido didįjį stebuklą, todėl kiekvienais metais ji keliaujanti iš vienų namų į kitus, palikdama dovanas ir ieškodama Kūdikėlio Jėzaus.

Lenkijoje žmonės Kūčių vakarą susirenka į Pasterka, Piemenėlių mišias. Daugelis lenkų šeimų laikosi tos pačios kalėdinės tradicijos, kaip lietuviai – laužo oplatel – kalėdaičius.

Danijoje, Norvegijoje ir Švedijoje svarbus kalėdinis patiekalas yra ryžių pudingas su migdolais, vadinamas julgrot – žmonės įsitikinę, kad tam, kuris ras migdolą, gerai seksis visus ateinančius metus. Skandinavijos šalyse vaikai tiki, kad dovanas atneša Kalėdų senelio pasiuntinys – šmaikštus elfas, kurį danai ir norvegai vadina Julenissenu, o švedai – Jultomtenu.

Kalėdų šventės Švedijoje prasideda Šv. Liucijos dieną (gruodžio 13-ąją). Šios dienos rytą vyriausioji duktė apsirengia baltai, papuošia galvą vainiku su septyniomis uždegtomis žvakėmis ir neša pusryčius savo šeimai. Populiari kalėdinė tradicija Norvegijoje vadinama ringe in Julen (kalėdinis skambinimas): lygiai 5 valandą Kūčių vakare visoje šalyje žmonės skambina varpais.

Pietų Amerikoje Kalėdų šventės švenčiamos labai triukšmingai ir linksmai, lydimos įvairių ceremonijų, vaidinimų, procesijų. Meksikoje per Kalėdų šventes vaikai daužo pinata – iš popieriaus ir klijų padarytą ir ryškiai išdažytą tuščiavidurę gyvūnėlio, elfo, žvaigždės ar kitokios formos figūrą, pripildytą saldumynų ir mažų dovanėlių. Ši figūra pakabinama, ir vaikai iš eilės tranko ją lazda. Kai kuris nors jų praplėšia pinatą, saldainiai bei dovanėlės išbyra ant grindų, o vaikai skuba prisirinkti kuo daugiau gėrybių. Venesueloje šeima po vidurnakčio mišių susirenka vėlyvai vakarienei, kurios svarbiausias patiekalas hallacas – iš kukurūzų miltų ir specialiai paruoštos įvairių gyvūnų mėsos padaryti pyragėliai, smarkiai pagardinti prieskoniais ir riešutais ir kepti susukus į bananų lapus.

Ką slepia simboliai?

Ieva Čepulkauskaitė, sociologė

Daugybė žmonių vienodai interpretuoja plačiai vartojamus, gerai pažįstamus simbolius. Kryžius, svastika, pentagrama – visi pažįstame šiuos simbolius ir manome, kad žinome, ką jie reiškia. Tačiau šis žinojimas toli gražu ne visada teisingas. Simbolių ištakos siekia seniausius laikus, jų reikšmė kito bėgant amžiams. Tas pats simbolis šiandien rieškia ne tą patį, ką reiškė prieš kelis šimtmečius.

svastika.gif (1838 bytes)Pavyzdžiui, svastika. Iki 1930-jų, kuomet nacių partija šį simbolį įtvirtino kaip savo judėjimo ženklą, svastika buvo universalus sėkmės bei harmonijos ženklas. Šį simbolį galime rasti labiausiai laiku ir erdve nutolusiose kultūrose: jį naudojo Amerikos indėnai, indusai, budistai, vikingai, graikai, romėnai, keltai, anglosaksai, majai, actekai, persai, krikščionys. Svastika, arba saulės ratas, yra dažnas uolų piešinių, kurių amžius siekia neolito laikus, motyvas, sutinkamas Europoje ir Azijoje. Dar šiandien svastika tebėra šventas simbolis daugeliui indusų bei budistų.

sowulo.gif (3968 bytes)Kitas nacių simbolis, grėsmingosios SS, aptinkamas dar senovės skandinavų religijoje. „S“ raidė senovėje reiškė runą „sowulo“, arba saulės runą, simbolizuojančią sėkmę ar pergalę. Daugiau nei du tūkstantmečius Šiaurės šalyse ši runa buvo sėkmės simbolis. Saulė laikoma šventa beveik visose pasaulio religijose. Skandinavų kosmologija vaizdavo saulę, keliaujančią per dangų kovos vežimu ir persekiojamą milžiniško vilko. Indoeuropiečių pagoniškuose tikėjimuose saulė dažnai siejama su arkliu – tiek saulė, tiek arklys laikomi gyvenimo ir derlingumo simboliais, ir paprastai suvokiami kaip „vyriškumo” polis, nors senovės skandinavų mituose kovos vežimą vadelioja mergaitė.

fish.gif (2010 bytes) „Krikščioniškoji žuvis”, daugelio Kristaus pasekėjų naudojama kaip atsidavimo tikėjimui išraiška, taip pat labai senas simbolis. Žuvies kontūras buvo ankstyvosios krikščionių bažnyčios simbolis. Jos įvaizdis neretai sutinkamas Evangelijose. Apaštalai dažnai buvo vadinami „žmonių žvejais”. Krikščionybės pasėkėjai būdavo vadinami Pisciculi, o šio lotyniško žodžio šaknis reiškia „žuvį”. Be to, tikima, kad sąsaja tarp krikščionybės ir žuvies išreikšta graikiškame žodyje „žuvis” – „ichthus”, kurio raidės tariamos: Iota Chi Theta Upsilon Sigma. Taip gaunamas akrostikas: „Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, Išgelbėtojas [Iesous (Jėzus) CHristos (Kristus) THeou (Dievo) Uiou (Sūnus) Soter (Išgelbėtojas)]. Romos valdžios persekiojimo laikais lengvai nupiešiamas „krikščioniškos žuvies” simbolis tarp krikščionių buvo naudojamas kaip slaptažodis. Jei susitikę du nepažįstamieji nebūdavo tikri, ar kitas yra krikščionis, vienas jų nupiešdavo ) formos arką. Jei antrasis būdavo krikščionis, jis užbaigdavo simbolį, pripiešdamas atvirkščią arką, ir sudarydamas simbolį (), vaizduojantį žuvies kontūrą. Tačiau nors ir kaip tvirtai „įaugęs” į krikščionišką tradiciją, šis simbolis nėra krikščionybės kūrinys. Dar iki jos gimimo prieš kelis šimtmečius daugelyje pagoniškų religijų šis simbolis vaizdavo Didžiąją deivę motiną. Jis buvo piešiamas kaip du labai siauri persikertantys pusmėnuliai – vienas jų vaizdavo pusmėnulį prieš jaunatį, kitas – iškart po jaunaties, kuomet mėnulis yra vos matomas. Daugelyje religijų mėnulis siejamas su deive, kaip ir saulė. Ryšys tarp deivės ir žuvies randamas įvairiose senojo pasaulio vietose: pavyzdžiui, Kinijoje Didžioji motina Kwan-yin dažnai vaizduojama žuvies forma; Indijoje į deivę Kali buvo kreipiamasi „žuviaake”; Egipte Izidė buvo vadinama Didžiąja prarajos žuvimi; graikiškas žodis „delphos” reiškė ir „žuvį”, ir „įsčias” (žodis kildinamas iš senovės Delfų, kur gyveno orakulė, garbinusi deivę žuvį Temizę. Vėlesnėje religijoje deivė žuvis buvo geidulingoji Afroditė, savo pasekėjų garbinama šventą dieną penktadienį – tądien būdavo valgoma žuvis ir rengiamos orgijos. Vėlesniais amžiais krikščionybė perėmė šią tradiciją, reikalaudama iš tikinčiųjų penktadieniais valgyti žuvį); senovės Romoje penktadienis buvo vadinamas „dies veneris“, arba Veneros, romėnų meilės deivės, diena; Skandinavijoje Didžioji deivė buvo vardu Feja; jos garbei buvo valgoma žuvis; Vidurio Rytuose Didžioji deivė buvo vaizduojama kaip moteris, lyties organus prisidengusi žuvies amuletu.

cross.gif (2007 bytes)Ir netgi kryžius, neatsiejamas krikščioniško tikėjimo simbolis, turi ilgą istoriją. Dar III a. kryžiaus kaip krikščionybės simbolio naudojimas buvo smerkiamas dėl pagoniškų jo ištakų. Pirmasis kryžiaus vaizdavimas krikščioniškame mene randamas ant Vatikane saugomo sarkofago, pagaminto V a. viduryje. Tai graikiškas kryžius su vienodo ilgio atšakomis, ant kurio dar nebuvo vaizduojamas Jėzaus kūnas. Pirmosios nukryžiavimo scenos krikščionybėje atsirado tik VII amžiuje. Pirmykštis kryžiaus simbolis buvo „Tau“ kryžiaus formos. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, Bažnyčia simbolį galėjo perimti iš pagoniškųjų druidų, kurie šiais kryžiais, sudarytais iš dviejų sukryžiuotų ąžuolo šakų, simbolizavo savo dievą Thau. Kryžiaus simbolis sutinkamas daugelyje senųjų kultūrų. Skandinavijoje Tau kryžius simbolizavo dievo Toro kūjį. Babilone kryžius su pusmėnuliu buvo mėnulio dievybės simbolis. Asyriečiai naudojo kryžių vaizduodami keturias puses, į kurias šviečia saulė. Egiptietiškas kryžius su ašaros formos viršutine atšaka buvo galingas tiesos simbolis, siejamas su dievu Ozyriu bei deivėmis Izide bei Maat. Priešistoriniais laikais žmonės buvo aukojami juos nukryžiuojant, o vėliau kūną sukapojant ir kartu su krauju užkasant laukuose, siekiant padidinti žemių derlingumą.

pentagram.gif (2584 bytes)Pentagrama, daugumos krikščionių laikoma „velnio ženklu“, taip pat turi ilgą istoriją. Pirmuosius jos naudojimo pėdsakus randame 3500 metais p.m.e. senovės Mesopotamijoje, kur valdovai ją naudojo kaip simbolį, parodantį, kad jų galia siekia visas keturias žinomas pasaulio puses. Kitas ankstyvas pentagramos vartojimas – deivės Kore, arba Ceres, simbolis. Graikai geometrinę pentagramos simetriją laikė tobulumo ženklu. Hebrajai ją traktavo kaip penkių Penkiaknygės knygų, o kartu ir tiesos simbolį. Netgi pirmieji krikščionys ją laikė šventu simboliu, penkis žvaigždės kampus siedami su penkiomis Kristaus žaizdomis.

Viduramžiais pentagramos reikšmė pradeda keistis. Inkvizicija šį simbolį tapatino su senovės dievais, laikomais blogio, „šėtono“ įsikūnijimu. Vienas svarbiausių kaltinimų Tamplierių ordinui, kurio nariai buvo sunaikinti kankinimais, mirtimi bei atskyrimu nuo Bažnyčios 1314 metais, buvo stabo, vadinamo Bafometu, garbinimas. Po to Bažnyčia ėmėsi visų kitų, nepaklustančių jos šventam požiūriui: eretikai, pagonys, raganos – visi buvo pasmerkti atsivertimui arba mirčiai. Tais laikais iš senovės atėję „raguoti“ dievai, kuriuos dar garbino valstiečiai, krikščionių bažnyčios buvo siejami su velnio įvaizdžiu.

pentagram2.gif (4755 bytes)XIX amžiuje magas bei magijos filosofas Elifas Levis sukūrė apverstą pentagramą kaip dievo Bafometo, ožiagalvio blogio įsikūnijimo, ženklą. Viduramžiais paprasta pentagrama reiškė vasarą, o apversta – žiemą. Levis sudarė dvi pentagramas, viena kurių, sudaryta iš penkiakampės žvaigždės su žmogaus figūra viduryje, buvo orientuota į dievą. Tai vadinamasis „mikrokosminis“ žmogus, simbolizuojantis 4 elementus: žemę, vėją, ugnį bei vandenį, o pagrindinė žvaigždės atšaka – galva – vaizdavo sielą. Šalia mikrokosminio žmogaus jis nupiešė apverstą pentagramą, vaizduojančią Bafometo (ožiagalvio blogio įsikūnijimo) galvą. Taip jis pirmą kartą pavaizdavo skirtumą tarp gėrio ir blogio pentagramos simbolių. Bafometo ženklas, arba Bafometas, tapo oficialiu satanistų bažnyčios, kurią 1966 metais įkūrė Anron Szabdor La, simboliu. Beje, pentagramos simbolį naudoja ne tik satanistai. Pavyzdžiui, Rytinės žvaigždės ordinas, tarptautinė humanitarinė organizacija, kurią sudaro pasižymėjusių masonų žmonos, kaip simbolį naudoja apverstą penkiakampį. Rosinkruciansitų judėjimas, jungiantis krikščionių mistikus, savo ritualuose dažnai naudoja magišką lazdelę, kardą, taurę ir pentagramą – čia pentagrama vaizduoja žemę, materiją ir stabilumą. Masonų ordinas sieja penkis pentagramos kampus su penkiais brolybės punktais. Kai kurios sunkiojo metalo grupės naudoja pentagramą kaip grupės simbolį.

Šiame straipsnyje aptartos tik kelių plačiai žinomų simbolių reikšmės. Simbolių yra daugybė, ir toli gražu ne visus galima paaiškinti ir suprasti. Mes juos sutinkame kasdien, jie yra tarsi slapti pranešimai, formuojantys mūsų požiūrį į tam tikrus žmones ir jų grupes, religijas ar organizacijas. Juose slypi dar daug paslapčių. Kada nors bus atskleistos ir jos.

Meilės istorija

Ieva Čepulkauskaitė

Sociologijos specialybės magistrantė, Vilniaus universitetas

Meilė – neatsiejama Vakarų kultūros dalis. Nuo seniausių laikų garbinama mene ir gyvenime, įamžinta nemirtinguose kūriniuose, ji atrodo universali ir nekintanti, paliečianti kiekvieną, nepriklausomai nuo epochos, padėties, turto, amžiaus ar išvaizdos. Ar nekeista, kad garsiosios Sapfo aprašyti „meilės ligos“ simptomai išliko tokie pat per 25 amžius: tai mikčiojimas, nuraudimas, širdies virpėjimas, silpnumas, išbalimas ir pan.

Mes jau nuo vaikystės esame ruošiami šiam jausmui. Vaikiškose pasakose nuolat susiduriame su meilės ir kovos dėl savo išrinktojo ar išrinktosios motyvu. Literatūra, kino filmai, įvairios masinės informacijos priemonės mums kasdien pateikia įprastus meilės įvaizdžius.

Nors vakarietiškos meilės sampratos užuomazgos siekia antikinę Graikiją, tačiau laikui bėgant ji gerokai keitėsi. Įdomu, kad kadaise „meilė“ dažniausiai apibūdindavo homoseksualius santykius. Pavyzdžiui, senovės Graikijoje meile buvo vadinami vyrų ir jaunų berniukų santykiai, o minėtieji Sapfo „meilės ligos“ simptomai apibūdino vienos moters jausmus kitai. Senovės Romoje meilė jau reiškė heteroseksualius santykius, tačiau ji neturėjo nieko bendro su vedybomis. Meilė buvo neatsiejama nuo apgavystės ir svetimoteriavimo – tai įrodo garsaus I amžiaus romėnų poeto Ovidijaus veikalas „Meilės menas“, mokantis žaidimo, kurio svarbiausios taisyklės buvo apgavystė bei meilikavimas. Viduramžius žymi „garbinančios“ meilės idealas. Ši meilė apėmė tokius skirtingus elementus, kaip nesantuokinė aistra ir religinis krikščioniškas dievinimas, stereotipiški flirto žaidimai ir rimti moraliniai siekiai, išdavystė ir ištikimybė, džiaugsmas ir kančia. Beje, žinomiausi šios meilės pavyzdžiai – „Tristanas ir Izolda“, „Lanselotas ir Ginevra“ – tai pasakojimai apie santuokinę neištikimybę. Kadangi vedybos buvo sudaromos atsižvelgiant ne į jausmus, o į šeimos interesus, meilė dažniausiai buvo sutinkama už santuokinių ryšių ribų. Garbinanti meilė suformavo nuomonę, kad meilė – abipusis jausmas, kuriame aistra neatsiejama nuo pagarbos jausmo objektui. Ši ideologija, susiformavusi XI amžiuje, iki šiandien išliko Vakarų kultūrinės tradicijos dalis.

Kilusi iš aristokratijos nesantuokinių meilės žaidimų, romantiškos meilės idėja buvo įskiepyta į buržuazijos vedybų instituciją. Puritoniškoji buržuazija Anglijoje pašventino vedybas bei šeimą ir pasmerkė aristokratų santuokinę neištikimybę. Puritonai apibrėžė vedybas kaip partnerystę, paremtą draugyste, pasitikėjimu, ištikimybe ir skaistybe iki vedybų. Tačiau tik XVIII amžiuje, kai vidurinė klasė tapo pagrindine visuomenės gyvenimą lemiančia jėga, romantiškos meilės idėją visuotinai pradėta sieti su vedybomis. XX amžiaus seksualinės bei kultūrinės revoliucijos pakeitė meilės, sekso ir vedybų taisykles bei reikšmę. Tačiau meilė išliko stipriai išgyvenama emocija, ir intymūs ryšiai tebeužima labai svarbią vietą žmonių gyvenime.

Vienas to įrodymų – įvairios su meilės jausmu siejamos tradicijos bei įvaizdžiai, kurių Vakarų kultūroje tikrai gausu. Bene žymiausia šiai progai skirta šventė – Šv. Valentino diena, kuri jau daugelį amžių švenčiama vasario 14 dieną. Šios meilės šventės ištakos siejamos dar su Senovės Roma. Romos imperijoje vasario 14 diena buvo Junonos, Romos dievų ir deivių karalienės, švente. Junona taip pat buvo moterų bei vedybų deivė. O vasario 15 dieną Romos gyventojai švęsdavo Luperkalijas. Pasak legendos, Romos galybės priešaušryje būsimo galingo miesto apylinkėse klajoję daugybė piktų vilkų, ir romėnai kreipęsi į Luperkusą, avių ir piemenų dievą, prašydami jo pagalbos ir apsaugos. Ši diena buvo ir pavasario šventė, kadangi tuometinis kalendorius skyrėsi nuo mūsų dienų, ir vasaris buvo pavasario pradžia. Romos armijoms įsiveržus į dabartinės Prancūzijos bei Britanijos teritorijas I a. pr. Kr., čia taip pat prigijo Luperkalijų papročiai, tarp jų – ir „meilės loterija“.

Na, o Valentino dienos atsiradimas siejamas net su dviem Valentinais. Pasak vienos legendų, Valentinas buvo vienas pirmųjų krikščionių. Tada naujoji religija reiškė pavojų ir mirtį. Už pagalbą krikščionių kankiniams jis suimtas, nuteistas ir pasodintas į kalėjimą. Kalėdamas jis išgydęs aklą prižiūrėtojo dukrą. Sužinojęs apie šį stebuklą, žiaurus imperatorius įsakęs nukirsti Valentinui galvą. Savo mirties rytą jis nusiuntęs prižiūrėtojo dukrai atsisveikinimo laiškelį, kurį pasirašęs: „Nuo tavo Valentino“. Kitas istorijos minimas Valentinas gyvenęs imperatoriaus Klaudijaus II laikais, kuomet Roma dalyvavo daugybėje kruvinų ir nesėkmingų kovų. Klaudijui Žiauriajam nuolatos trūkę karių. Imperatorius nusprendęs, kad to priežastis – Romos vyrų nenoras palikti savo šeimas ir mylimąsias, todėl įsakęs tuojau pat nutraukti visas sužadėtuves bei uždraudęs kariams tuoktis. Gerasis Valentinas nepaklusęs imperatoriui – jis padėjęs krikščionių kankiniams bei slapta tuokęs įsimylėjusias poras; už šiuos gerus darbus Valentinas buvęs suimtas ir Romos prefekto nuteistas mirti. Jo aplankyti kalėjime atėję daugybė jaunuolių, kurie pro langą į vienutę jam mėtę gėles ir raštelius. Jis s nukankintas 269 metų vasario 14 d.

Taigi Valentino mirties diena sutapo su senųjų Luperkalijų švente. Įsigalint krikščionybei, jaunos religijos autoritetai siekė išstumti pagoniškus dievus bei jų garbinimo šventes. Žmonės nenoriai atsisakydavo įprastų švenčių bei tradicijų, todėl dažnai senosioms šventėms tik būdavo suteikiamas naujas vardas ir prasmė. 496 m. popiežius Gelazijus paskelbė vasario 14-ją. Šv. Valentino diena. Taip Luperkalijos tapo Valentino diena.

Luperkalijos buvo ne tik pavasario, bet ir meilės šventė. Šios dienos išvakarėse buvo žaidžiama „meilės loterija“. Romos mergaičių vardai buvo surašomi ant popieriaus skiaučių ir sumetami į ąsočius. Jaunuoliai traukdavo jų vardus ir tapdavo merginos palydovu šventės metu. Kitas šios šventės paprotys buvo jaunų kilmingų Romos vyrų šėlimas Romos gatvėse, švaistantis ožkos odos rimbais. Jaunos moterys būriuodavosi gatvėse, laukdamos šventų rimbo kirčių, nes buvo tikima, jog taip jos taps vaisingos. Šie ožkos odos rimbai buvo vadinami februa, o plakimas – februario. Abu šie pavadinimai kilę iš lotyniško žodžio „tyrumas“. Iš šio žodžio kildinamas ir daugelio pasaulio kalbų vasario mėnesio pavadinimas.

„Meilės loterija“ išliko ir viduramžių riterių laikais – Anglijoje merginų ir jaunuolių vardai būdavo surašomi, įdedami į dėžutę ar vazą ir traukiami poromis. Kiekviena pora keisdavosi dovanomis, o mergina tapdavo vaikino Valentina tiems metams. Ant savo drabužių rankovės jis nešiodavo prisisegęs jos vardą, ir jo pareiga buvo rūpintis ir ginti savo damą. Šis be galo senas paprotys vasario 14 d. traukti mylimojo vardą ilgai buvo tikra meilės pranašystė, kuri neretai baigdavosi vedybomis. Todėl nepaisant religijų ir dievų kaitos, vasario 14 d. per amžius išliko meilės, dovanų ir prisipažinimų švente.

Istorija mini meilės laiškų tradiciją, siekiančią XV amžių. Jaunasis Orleano hercogas, mūšio metu paimtas į nelaisvę, daugelį metų kalėjo Londono Taueryje. Savo žmonai jis rašė vieną meilės poemą po kitos, ir jos buvo vadinamos „Valentinais“. Britų muziejuje iki šiol išsaugota apie 60 šių poemų.

Gėlės Valentino tradicijos dalimi tapo pora šimtų metų vėliau, XVII amžiuje, kuomet Prancūzijos karaliaus Henriko IV duktė surengė puotą Šv. Valentino garbei. Jos metu kiekviena dama gavo po nuostabią gėlių puokštę iš vyriškio, kurį pasirinko savo Valentinu. Taip Italijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje gėlių bei meilės raštelių siuntimas tapo tradicija.

Įprastas meilės simbolis, ypač dažnai sutinkamas Valentino dieną – širdis. Širdies formos saldumynai, dėžutės, žvakės, atvirutės… Širdys šokoladinės, popierinės, medžiaginės, puošiančios įvairiausius daiktus ir net drabužius.Beje, senovėje meilę simbolizuojanti žmogaus kūno dalis buvo visai ne širdis, o kepenys. Tačiau pamažu pripažintu meilės simboliu širdis – matyt, tai lėmė jos plazdėjimas, pamačius mylimąjį. Beje, mokslininkų teigimu, meilę atitinkančios emocijos gimsta visai ne širdyje, o smegenyse.

Kitas neatsiejamas meilės įvaizdis – mažas angeliukas, padaužiškai laidantis meilės strėles. Kupidonas, apskritaveidis cherubinas, į mūsų kultūrą ateina iš senovės graikų mitų. Antikinėje Graikijoje jis buvo vadinamas Erosu. Tai graikų meilės deivės Afroditės sūnus. Daug graikų kultūros elementų perėmę romėnai meilės deivę pavadino Venera, o jos sūnų – Kupidonu. Lotyniškai Cupido reiškia „troškimas“.

Kupidonas – motinos, meilės deivės pasiuntinys, kurio strėlė sužeidžia ir priverčia pamilti net šalčiausią širdį. Vasario, meilės mėnesio ir artėjančio pavasario proga linkime savo skaitytojams – pasisaugokite! Gal šis padykęs angelas kur nors netoli?

Kalėdų stebuklai vaikų akimis

Ieva Čepulkauskaitė

Kalėdos, Kalėdos… Džiaugsmo, meilės ir stebuklų metas. Ar ne tiesa, kad daugelis mūsų su sentimentaliu svajingumu prisimena rytą, kai anksti risdavosi iš lovos ir bėgdavo ieškoti po egle laukiančių dovanėlių? O gal Jums dovanas atnešdavo barzdotas Senis Šaltis ilgu mėlynu paltu, lydimas dailios Snieguolės? Arba rasdavote dovanų maišą, pastatytą už buto durų? Arba… dar kaip nors kitaip?

Kaip ten bebūtų, šis laikas liko praeity, o mes dabar žinome, ko gero, gerokai daugiau nei žinojome tada, ir žiemos šventės jau nebe stebuklų metas. Tačiau argi neįdomu būtų sužinoti, kaip Kalėdas įsivaizduoja šiuolaikiniai vaikai? Kaip atrodo jų Kalėdų Senis? Kur jis gyvena, kaip keliauja, ką veikia? Kokių dovanų jie tikisi? Apie tai pasišnekėjome su vienos Vilniaus vidurinės mokyklos 1-3 klasių mokiniais.

Mažieji labai laukia Kalėdų. Kodėl? Ogi todėl, kad tai – dovanų metas. Ir kokių tik dovanų jie neprašė Senelio savo laiškuose: ir „didelio“ „Lego“, ir plastmasinių rogučių, ir 200 dalių dėlionės, ir kompiuterinių žaidimų kompaktiniuose diskuose, ir „Ringo“ pranešimų gaviklio, ir gyvo spanielio (problema – kad tik jis neuždustų Senio maiše), ir netgi kompiuterio!

Dauguma vaikučių neabejoja, kad Kalėdų Senelio gyvenamoji vieta – Laplandija. Tiesa, buvo ir kitų versijų: Ausies kalnas Šiaurės ašigaly, Amerika ir net Lietuva (tiesa, kur Kalėdų Senelis įsikūręs mūsų šalelėje, jaunieji pašnekovai negalėjo nurodyti).

O pasirodo, kad Vilniuje sutikti Kalėdų Senelį – anoks čia įvykis. Jau šiais metais vaikai jį matė ir bažnyčioje, ir restorane, ir… netgi autobuse.

Dauguma niekad nematė Kalėdų Senelio, dedančio dovanas po egle. Beje, laukti jo ir visą naktį nemiegoti – labai pavojinga, mat, jei senelis per langą pamatys, kad nemiegodamas jo lauki, gali paprasčiausiai visai negauti dovanų. Taigi ar smalsumas vertas rizikos?

O kaip Senelis patenka į namus? Pavyzdžiui, Lukas mano, kad Kalėdų Senelis turi namų raktą, atsirakina duris ir įeina su visu dovanų maišu. Beje, buvo pateiktos ir „drastiškesnės“ versijos: pavyzdžiui, kad garbusis Senelis išpjauna langų rėmus arba… tiesiog pagaliu išdaužia langą. Beje, Kalėdų naktį reikia eiti miegot, visus raktus išėmus iš spynų, kitaip Senelis negalės atsirakinti durų. Kitas dovanų perdavimo būdas – kai Kalėdų Senis iš anksto nuperka dovanas ir perduoda tėveliui, kuris jas pristato savo vaikui reikiamu metu. Kitų nuomone, Senelis tiesiog atbrazda per kaminą (Vilniuje tai turbūt gan retas atvejis), o jeigu kamino nėra – tiesiai per stogą. O gal senelis toks mažas, kad pralenda pro durų „akutę“ arba rakto skylutę, nes gali sumažėti iki skruzdelytės dydžio?

Ką Senelis veikia tada, kai nedirba, tai yra, ne per Kalėdas? Ogi perka arba pats daro dovanas. Beje, pasirodo, galimas daiktas, jog perka ne pats, o jo nykštukai. O gal ir miega nuo vienų iki kitų Kalėdų, kai tuo tarpu pirkiniais rūpinasi jo mažieji padėjėjai.

Beje, pasirodo, yra ir daug apsimetėlių Kalėdų Senelių. Geriausias būdas patikrinti, kas tas tikrasis Senelis, o kas ne – tai gerai truktelti jį už barzdos (saugokitės, gerbiamieji Lietuvos Kalėdų seniai!). Taigi būna apsimetėlių, bet yra ir tikrų senelių. Nors, kaip filosofiškai pasakė vienas vaikų: „Gal tai ir legendos…“. Tiesa, buvo iškelta ir kita hipotezė: gal Kalėdų Senelis yra, tik dovanų jis neneša? Ir tuoj pat kitas klausimas: „Tai kam jam tada būti?“

Septynerių metų Lukas mano, kad dovanų Senelis gali atnešti, nes turi daug pinigų. Kažkokių specialių žygdarbių, kad gautum dovanų, atlikti nereikia – užtenka parašyti laišką. Lietuviški ir Laplandijoje gyvenantys Seneliai nesiskiria. Senelio transporto priemonė – arklių traukiamas vežimas, prikrautas šieno (tam, kad arkliai nealktų).

Luko kolega Algis apie „lietuvišką“ Kalėdų Senelį nieko nėra girdėjęs – pripažįsta tik „tikrąjį“, iš Laplandijos, kuris į Lietuvą atskrenda lėktuvu.

Na, o jo bendraamžis Dima tvirtai įsitikinęs, kad dovanas po egle Kalėdų vakarą padeda ne koks nors Senelis, o mama – pats matė, kaip kartą ji saldainių krūvą po eglute padėjo. Jo nuomone, mama kažkur slepia dovaną iki švenčių, o kai vaikai užmiega, ją padeda.

Kito Luko Kalėdų Senelis gyvena jo paties namuose. Ir visai nesislapsto. Kaip gi taip? Ogi paprastai – Kalėdų Senelis yra jo paties tėtis. Matyt, todėl Lukas toks drąsus – jis žada pamatęs senelį dedant dovanėles po eglute tiesiog „nuplėšti jam barzdą“. O kaip tėvelis sužino, ko dovanų nori Lukas? Pasirodo, rašydamas laišką Kalėdų Seneliui, Lukas nurodo savo atgalinį adresą. Paštininkas, paėmęs laišką, negali jo nusiųsti Seneliui (nes tokio adreso nėra), todėl įdeda laišką į voką ir atsiunčia atgal. O tada šis laiškas jau pakliūna į tėčio rankas, kuris tokiu įmantriu būdu sužino, ko gi nori jo atžala. Tačiau Lukas nemano, kad tai neįdomu – juk svarbiausia, sako vaikinas, dovanos!

Na, o devynmetis Jonas ir dešimtmetis Arūnas pradėjo rimtas diskusijas – tai yra galų gale tas Kalėdų Senelis, ar ne? Įrodymas „už“ – taigi buvo atvykęs iš Laplandijos į Vilnių praeitą žiemą. Įrodymas „prieš“ – kodėl tada Senelių tiek daug? Be to, tarp vaikų sklando istorija apie Kalėdų Senelį, kuriam atėjus pas vaiką, nukrito barzda, ir pasirodo, ten būta tėčio! O kartą Arūnas panorėjo vienos dovanos, parašė laišką slapta ir niekam nesakė, kokios. Ir gavo visai ką kita. Jo oponentas į tokį teiginį atsakė klausimu – „O gal laiškas per vėlai nuėjo?“

Devynmečiai Karolis ir Daiva mano, jog Kalėdų Senelio nėra – yra tik tėvai ir jų draugai. Pavyzdžiui, Daiva mums pasakoja: „Mano pusseserės tėtis pasakė: „Aš einu į tualetą“, kažkodėl paskui jį nuėjo mano krikšto tėtis, o paskui iš tualeto išėjo kažkoks Kalėdų Senelis. Taip keistai…“ Be to, ji kartą matė kaime paslėptą Kalėdų Senelio aprangą.

Jų bendraamžė Dominyka tvirtai tiki Senelio egzistavimu. Jis gyvenąs Laplandijoje, kuri yra Šiaurės ašigalyje. Į Lietuvą jis atvažiuoja rogėmis. Mergaitė labai tikisi jį pamatyti: „Dabar tai neprašysiu jokių dovanų, o padėsiu laišką, kad mane pažadintų, nes noriu jį pamatyti. Vieną sykį padėjau jam po eglute saldainių visokiausių, tai jis pasiėmė“. Tikro Senelio jai dar nepasisekė pamatyti, nes ateinantys į darželius, vaikštantys mieste ir parduotuvėse seneliai – netikri, persirengę. Tikras Kalėdų senelis ateina tik Kalėdų naktį ir jo niekas nemato. Atvažiavęs iš Laplandijos į Lietuvą, Senelis paprastai apsigyvena viešbutyje. Tačiau jam ten turbūt karšta, todėl mergaitė siūlytų jam pasistatyti trobelę iš sniego – tokioje jis tikrai neperkais.

Aštuonerių metų Marius įsitikinęs, kad Kalėdų Senelis gyvena Antarktidoje ant Ausies kalno, ir iš ten siunčia dovanas, nes taip toli negali važiuoti ar skristi. Be to, ten lėktuvai paprasčiausiai neskraido. Dovanas gauna tik geri vaikai, o apie vaiko gerumą Senelis sužino, nes turi daug informatorių nykštukų, kurie vaikšto į kiekvieną butą ir atneša dovanas. Jie stebuklingi ir įlenda per durų „akutę“. Dovanos jis jau užsiprašė laiške, tačiau, jei gaus ką nors kita, tai nesupyks…

8 metų amžiaus Karolio nuomone, Kalėdų Senelis atskrenda elnių traukiamomis rogėmis (matyt, tie elniai labai ypatingos veislės). Beje, pagrindinė Senelio informatorė – Karolio močiutė: Senelis jos paklausia, kiek jos šeimoje vaikų ir ar jie geri, o ji jam pasako, kad tikrai geri. Vaikas papasakojo istoriją apie tikrą Senelį, kuris atėjęs ne naktį, o vakare, ir vaikams padainavus dainelę ir pasakius eilėraštį, jie gavo dovanų. Beje, Karolis kiek abejoja jo autentiškumu, nes tas Senelis buvęs su jo pusbrolio tėčio kelnėmis ir laikrodžiu, taip kad kaip čia supaisysi…

Beje, Kalėdų Senelis gali užmigdyti jo laukiančius vaikus. „Kartą man taip buvo“, – pasakoja Karolis, „Laukiau laukiau Kalėdų senelio, laukiau laukiau, laukiau laukiau, po to kažkaip užsinorėjau miego labai, nuėjau, atsiguliau, o ryte girdžiu – kažkas vaikšto. Nuėjau prie eglės, žiūriu – dovanos guli“.

Karolio bendraamžė Ieva mano, kad Senelio dovanas nuperka maži jo pasiuntinukai. Iš kur jie gauna pinigų? Na, gal duoda kas… Į darželį ateinantis Senelis buvo netikras – ji mačiusi, kaip jis persirengė. Ar Senelis tikras, galima pažinti iš barzdos. Tačiau jeigu jau Senelis atėjo Kalėdų naktį į namus, galima nebetikrinti – reiškia, tikras.

Kitas būdas atskirti netikrą senelį – pagal jo regėjimą. Jei blogai mato, tai yra, jeigu nešioja akinius, tai jau netikras senelis.

Na, o aštuonerių metų Simonas papasakojo, kaip atrodo Kalėdų Senelis: su raudonu paltu, raudona kepure, su diržu juodu. Dovanas reikia duoti tik geriems vaikams – tai yra tiems, kurie naktį miega ir nesistengia jo užklupti, bededančio dovanėles po egle. Be to, reiktų neduoti dovanų tiems, kurie, vos tik pamatę Senelį per šventę, puola prie jo ir tuoj prašo dovanų. Matyt, Simonas mano, kad susitvardymas – verta apdovanojimo dorybė.

Štai keletas pavyzdžių, jei sumanytumėte rašyti laišką Kalėdų Seneliui, paimti iš autentiškų, pačių vaikų rašytų laiškelių (kaip matome, laiškai turi būti trumpi ir dalykiški – jokių ten „aš buvau geras“ arba „pažadu pasitaisyti“):

„Sveikas, Kalėdų seneli, aš tavęs per vasarą labai pasiilgau ir laukiu Kalėdų, ir tavęs prašau…“

„Labas, Kalėdų seneli. Aš tavęs prašau per Kalėdas atvežti šių dovanų…“.

„Labas, Kalėdų seneli, aš labai norėčiau, kad tu man pasirodytum kada nors, ir tavęs noriu paprašyti…“.

Informacija nežinantiems tikslaus Senelio adreso – pasirodo, jį galima rasti laikraščiuose.

Ir pabaigai – Manto pasiūlymas visiems besidomintiems, kaip neužmigus sulaukti Kalėdų Senelio. Tiesiog reikia užsidėti ausines ir paleisti ausinuką visu garsu. Gal ir padės? Pabandykit!

Iš kur atsirado Santa Klausas?

Marija Sniečkutė

Portrait of Santa ClausSanta Klausas dažniausiai apibūdinamas kaip storas, linksmas vyras balta barzda, apsirengęs raudonu kostiumu su baltais kraštais ir savo rogėse, kurias tempia aštuoni elniai, vežiojantis daugybę žaislų. Santa Klausas, kartais vadinamas dar šv. Nicholasu (Saint Nicholas) ir šv. Niku (Saint Nick) aplanko žmones Kalėdų metu. Jis įeina į namus per kaminą ir palieka dovanas po egle bei gerų vaikų kojinėse. Dažnai manoma, kad Santa Klauso personažas yra tik XIX a. Šiaurinės Amerikos išradimas, bet jis turi gilias šaknis ir Europos tradicijoje.

Santa Klauso atsiradimo istorinių šaknų ieškoti nelengva. Jos turėtų glūdėti kažkur gilioje senovėje. Galima sakyti, kad jo užgimimą paskatino įvairiausių legendų ir mitinių būtybių samplaika. Santa Klauso personažas krikščionybės eroje siejamas su šv. Nicholasu. Tai buvo labai turtingas, mylintis vaikus žmogus, kuris dažnai duodavo vaikams dovanų, įmesdamas jas pro jų namų langus.

Ortodoksų bažnyčia vėliau „pakėlė“ šv. Nicholasą į geriau vertinamą poziciją. Romos katalikų bažnyčia paskelbė Nicholasą vaikų ir vargšų padėjėju. Jo minėjimo diena yra gruodžio 6-ji.

Nors vis dėlto kyla abejonių dėl pasakojimų apie šv. Nicholasą autentiškumo (pavyzdžiui, yra sakoma, kad jis varganoms šeimoms įmesdavo pro langą maišą aukso), legenda, pasakojanti apie jį kaip apie dovanotoją,  pasklido po visą pasaulį.

Young Girls Waiting for SantaŠv. Nicholasas tikriausiai buvo vyskupas, gyvenęs IV amžiuje Licianoje, Pataros mieste (dabartinė Turkijos teritorija), bet jo reliktai buvo saugomi XXI-ame amžiuje San Nicolas bazilikoje, Bari, t.y. ten, kur po mirties buvo nugabenti jo palaikai. Po reformacijos protestantiškoje Europoje, išskyrus Olandiją, šv. Nicolo kultas išnyko, tačiau Olandijoje legenda apie Sinterklaas, taip vadinamą šv. Nicholasą, tebebuvo gyva. Olandijoje buvo manoma, kad jis gyvena Ispanijoje ir turi didelę raudoną knygą, kurioje surašo visus gerus ir blogus vaikų darbus.

Kiekvienais metais gruodžio 5-ją dieną jis atkeliauja garo laivu ir nuo kranto atjoja dideliu baltu žirgu. Jį lydi tarnai (kai kuriuose pasakojimuose jo tarnas vadinamas „Juoduoju Petru“), kurie, prieš palikdami dovanas, patikrina, ar vaikai buvo geri. Nakties metu Sinterklaas jodamas aplanko Olandijos vaikus, kurie lauke palieka porą batų, pripildytų maisto žirgams. Mainais Sinterklaas palieka jiems dovanų arba, jeigu vaikai buvo blogi, beržinę lazdą.

XVII a. olandų kolonistai atvežė šią legendą į Niujorką, kuris tuo metu buvo vadinamas „naujuoju Amsterdamu“. Čia šios legendos herojus žinomas kaip Santa Klausas.