Haustlöng

Haustlǫng

Þjóðolfr hvinverski

Rudens ilguma (Kol ruduo)

Tjodolvas iš Hviniro

Autumn-long

Thiodolf of Hvinir

92. Hvé skal ek gott gjǫldum

gunnveggjar b[rú leggja

.........................................

raddkleif] at Þo[rleifi].

Týframra sé ek tíva

trygglaust *of *far [þriggja

á hreingǫ]ru hlýri

hild[ar] *fats ok Þjaza.

Už kautynių sienos

kaip atlygsiu lieptą[1]?

Torleivas man skyrė

dailią amo uolą[2].

Ant grumtynių lakšto[3]

tris regiu narsiuosius

dievus — jiems pavojai

gresia čia — ir Tjacį.

How can I provide a repayment for the war-wall-bridge [shield]? <I received a well-decorated…> voice-cliff [shield] from Thorleif. I can see the uncertain situation of three god-bold deities and Thiassi on the brightly-finished side of the battle-sheet [shield].
93. Segjǫndum fló sagna

sn[ótar úlfr at m]óti

í gemlis ha[m] gǫmlum

glamma *ó- fyr –skǫmmu.

Settisk ǫrn þar er Æs[ir]

ár *Gefnar mat báru

(vara byrgitýr bjarga

bleyði *vændr) á se‹y›ði.

Šaižiai vilkas mergės[4]

andai sklendė, virtęs

vetušu karšinčium[5],

karvedžių[6] sutikti.

Kadais aras leidos

ten, kur asai mėsą

(bailės milžiui nepri-

kiši[7]) laužan kišo.

The lady-wolf [Thiassi] flew noisily to meet the commanders of the crew [the Æsir] no short time ago in an old old-one’s [eagle’s] form. Long ago the eagle alighted where the Æsir put their meat in an earth-oven. The rock-Gefn-[giantess-]refuge-[cave-]god [giant] was not found guilty of cowardice.
94. *Tormiðlaðr var tívum

tálhreinn meðal beina.

Hvat *kvað hapta snytrir hjálmfaldinn því valda.

Margspakr of nam mæla

már valkastr báru

—vara Hœnis *vinr hánum

hollr — af fornum þolli.

Neskubėjo tiekti

klastūnas dievams maisto.

Kažką už to slypint

spėjo dievų globėjas[8].

Žaizdų bangos krañkas[9]

Hioniro sėbrūnas[10]

jį ne itin mėgo

nuo eglės prakalbo.

Middlingly free of deceit, he was a slow provider of service to the gods. The helmet-capped educator [Odin] of the fetters [gods] declared there was something behind it. The much-wise corpse-heap-wave-[blood‑]gull [eagle] began to speak from an ancient fir. Hænir’s friend [Loki] was not well disposed to him.
95. Fjallgylðir bað *fyllar

fet-Me‹i›la ‹sér deila›

—hl‹a›ut—af helgu‹m› skutli

—hrafn-Ásar vin blása.

Ving-Rǫgnir lét ‹vagna›

vígfrekr ofan sígask

þar er vélsparir váru

varnendr goða farnir.

Pakriaušio vilkas[11] prašė

krunklių dievo bendras[12]

laužą dūmė — vaišių

dalį jam atskirti.

Priekrantės banginių

Rogniras karingas[13]

sklendė žemyn, ten, kur

dievų sargai sėdėjo.

The mountain-wolf [giant] asked step-Meili [Hænir] to share out to him his fill from the holy table. The raven-god’s [Odin’s] friend [Loki] had to blow [the fire]. The battle-bold Rognir [Odin, i.e. chief] of land-whales [giants] let himself drop down where the guileless defenders of gods were sitting.
96. Fljótt bað foldar dróttinn

Fárbauta mǫg *Várar

þekkiligr með þegnum

þrymseilar hval deila.

En af breiðu bjóði

bragðvíss at þat lagði

ósvifrandi Ása

upp þjórhl‹ut›i fjóra.

Kad Farbaučio vaikis, —

baro viešpats[14] tarė, —

veikiai bendražygiams

skirstyt imtųs maistą.

Bet nuo plačių skobnių

pasalūnas stvėrė

asų priešas jaučio

ketvertą skerdienų.

The gracious lord of earth [Odin] bade Farbauti’s son [Loki] quickly share the bow-string-Var’s [Skadi’s] whale [ox] among the fellows. But the cunning unyielding opponent of Æsir thereupon snatched up from the broad table four ox-parts.
97. Ok slíðrliga síðan

svangr — var þat fyrir lǫngu —

át af eikirót[um]

okbjǫrn faðir Mǫrna‹r›

áðr djúphugaðr dræpi

dólg ballastan vallar

hirð[i]týr meðal herða

herfangs †ofan stǫngu.

Ąžuolo papėdėj

godžiai Mornos bočius[15]

— tai senovėj buvo —

jungo mešką[16] springo,

kol tarp menčių kirto

mąslus, griebęs baslį,

arškiam plokšmės priešui[17]

kovos grobio dievas.

And Morn’s hungry father [the giant] was then eating horribly the yoke-bear [ox] at the roots of an oak — that was long ago — until the deep-minded war-booty-withholding god struck the most terrible enemy of earth [giant] down between the shoulders with a pole.
98. Þá varð fastr við fóstra

farmr *Sigynjar arma

sá er ǫll regin eygja

ǫndurguðs í bǫndum.

Loddi rá við ramman

reimuð Jǫtunheima

en holls vinar Hœnis

hendr við stangar enda.

Tada Sigiunės glėbio

nešulys[18] prišapo

prie pašliūžų deivės

tėvo[19], asams veizint.

Kietai lipo mietas

prie Jotunheimo svečio[20],

o prie kuolo galo —

rankos Hioniro bendro.

Then the burden of Sigyn’s arms [Loki], whom all the powers eye in his bonds, got stuck to the ski-deity’s [Skadi’s] forester [father, Thiassi]. The pole clung to the mighty haunter of Giantland and the hands of Hænir’s good friend [Loki] to the end of the rod.
99. Fló með fróðgum tívi

fangsæll of veg langan

sveita nagr svá at slitna

sundr *úlfs *faðir mundi.

Þá varð Þórs of rúni

— *þungr var Loptr of sprunginn —

*málunaut hvats mátti

*Miðjungs friðar biðja.

Kraujo paukštis[21] skriejo,

grobį susiglobęs,

tol, kol tėvas vilko[22]

vos perpus neplyšo.

Teko Toro sėbrui

slėgų Loftą slėgė

širdgėla — malonės

Midjungo melst bandžių.

The bird of blood [eagle], happy with its booty, flew a long distance with the wise god, so that the wolf’s father [Loki] was about to rip in two. Then Thor’s friend — heavy Lopt [Loki] had collapsed — was forced to beg Midiung’s mate [the giant] as hard as he could for quarter.
100. Sér bað sagna hrœri

sorgœra‹n› mey fœra

þá er ellilyf Ása,

áttrunnr Hymis, kunni.

Brunnakrs of kom *bekkjar

Brísings goða dísi

girðiþjófr í garða

grjót-Níðaðar síðan.

Hiumiro namiegas[23]

aisiam atvest asų

kuopos vadui[24] liepė

karšaties gydūnę[25].

Paskum dievų disę[26]

bogino, kas vogė

juostą dvergų[27], sostan

Brunakro, pas tursus.

The scion of Hymir’s race [giants] instructed the crew-guider, crazy with pain, to bring him the maid who knew the Æsir’s old-age cure [Idunn]. The thief of Brising’s girdle [Brisingamen] afterwards caused the gods’ lady [Idunn] to go into the rock-Nidud’s [giant’s] courts to Brunnakr’s bench.
101. Urðut bjartra borða

byggvendr at þat hryggvir

þá var Ið- með jǫtnum

-uðr nýkomin sunnan.

Gǫrðusk allar áttir

Ingi-Freys at þingi

— váru heldr — ok hárar

— hamljót regin — gamlar,

Skaisčių skydų švedai[28],

Idunai atklydus

iš Pietų į kraštą

jotunų, kvatojo.

Visa gentis liko

Ingi-Frėjo[29] tinge

žila — bjauryn ėjo

dievai — ir iškaršus,

The bright-shield-dwellers [giants] were not unhappy after this, now Idunn was among the giants, newly arrived from the south. All Ingi-Freyr’s kin [Æsir] became old and grey in their assembly; the powers were rather ugly in form,
102. unz hrynsævar hræva

*hund ǫl-Gefnar fundu

leiðiþír ok læv[a]

lund ǫl-Gefnar bundu.

‘Þú skalt véltr nema vélum,’

reiðr mælir svá, ‘*leiðir

munstœrandi mæra

mey aptr,  Loki, ‹hapta›.’

kol jie alaus Gevnės[30]

surišo vilkišių[31],

klasčių tą sučiupę,

alaus Gevnės vedlį[32].

„ Sukaustytas tu būsi,

Loki, — rūstus sakė, —

jei nesugrąžinsi

giedrintojos pančių[33].

— until they found ale-Gefn’s [Idunn’s] flowing corpse-sea [blood] hound [wolf, thief, i.e. Loki] and bound the thief, that tree of deceit, who had led ale-Gefn off. ‘You shall be trapped, Loki,’ the angry one spoke thus, ‘unless by some scheme you bring back the renowned maid, enlarger of the fetters’ [gods’] joy.’
103. *Heyrðak svá þat síðan

sveik *apt Ása *leiku

hugreynandi Hœnis

*hauks flugbjálfa aukinn,

ok lómhugaðr lagði

leikblaðs reginn fjaðrar

ern at ǫglis barni

arnsúg faðir Mǫrnar.

Parviliojo vėlek

tas Hioniro bandžius,

girdėjau, asų mergę,

vanagu pavirtęs.

Plakt suskato piktas

varė vėtros šuorus

į sakalo vaikį

sparnais tėvas Mornos.

I have heard this, that the trier of Hænir’s mind [Loki] afterwards tricked back the Æsir’s girl-friend with the help of a hawk’s flight-skin; and with deceitful mind Morn’s father [the giant], energetic power of feather-blade-play [wing-beating], directed a storm-wind against the hawk’s offspring [Loki in eagle form].
104. Hófu skjótt (en skófu)

skǫpt (ginnregin) brinna

en son *biðils ‹sviðnar›

— sveipr varð í fǫr — Greipar.

Þats of fátt á fjalla

Finns ilja brú minni.

Baugs ‹þá ek› bifum fáða

bifkleif at Þorleifi.

Medgaliai tuoj degti

ėmė — dievai žievę

grandė — skrendąs blaškės

milžinas apsvilęs.

Iškalta tai ant tilto

skardžio Fino padų.

Torleivas man davė

skydą, puoštą kraupiai.

Shafts soon began to burn, for the great powers [gods] had shaved them; and the son of Greip’s wooer [the giant] is scorched. There is a sudden swerve in his travel. This is depicted on my mountain-Finn’s [giant’s, Hrungnir’s] sole-bridge [pedestal, shield]. I received the border’s moving cliff [shield] decorated with horrors from Thorleif.
65. Eðr of sér er jǫtna

ótti lét of *sóttan

hellis *bǫrr á hyrjar

haug Grjótúna baugi;

ók at ísarnleiki

Jarð‹a›r sunr, en dunði

— móðr svall Meila bróður —

mána vegr und hánum.

Dar regėt ant rato[34],

irštvos pirkšnių kedre[35]:

Grjotuno[36] lankyti

tursų traukė šiurpas.

Jordės sūnus darda

kovon, kad net dunda

— Meilio brolis[37] šėlsta —

mėnulio po juo kelias.

Also can be seen on the circle [of the shield], O cave-fire[gold]-tree [man], how the terror of giants [Thor] made a visit to the mound of Griotun. The son of Iord drove to the game of iron [battle] and the moon’s way [sky] thundered beneath him.  Wrath swelled in Meili’s brother [Thor].
66. Knáttu ǫll, en Ullar

endilág fyrir mági

grund var grápi hrundin,

*ginnunga vé *brinna

þá er hofregin *hafrar

hógreiðar fram drógu

— seðr gekk Svǫlnis ekkja

sundr — at Hrungnis fundi.

Vanagų šventovę[38]

nuo tėvulio Ulio[39]

liepsnų siautė pliūpsniai,

kruša dirvą[40] krušo, —

ožiai tuomet važio

Tiurą[41] traukė spėriai

— Jordė[42] ėmė erdėt —

su Hrungniru rungtis.

All the hawks’ sanctuaries [skies] found themselves burning because of Ull’s stepfather, and the ground all low was battered with hail, when the goats drew the temple-power [Thor] of the easy-chariot forward to the encounter with Hrungnir. Svolnir’s widow [Iord, earth] practically split apart.
67. Þyrmðit Baldrs of barmi

— berg — sólgnum þar dólgi

— hristusk, bjǫrg ok brustu,

brann upphiminn — manna;

mjǫk frá ek móti hrøkkva

*myrkbeins *Haka reinar,

þá er vígligan, vǫgna

*vátt, sinn bana *þátti.

Niršus Baldro brolis[43] —

Gūbriai, kauprės guro,

dangus ugny skendo

baiso[44] netausojo.

Hakio brikų klonio

kaulo sargas[45] veržės,

novytoją savo

paregėjęs nartų.

Baldr’s brother [Thor] did not spare there the greedy enemy of men [Hrungnir]. Mountains shook and rocks smashed; heaven above burned. I have heard that the watcher [Hrungnir] of the dark bone [rock] of the land [sea] of Haki’s carriages [ships] moved violently in opposition when he saw his warlike slayer.
68. Brátt fló bjarga gæti

— bǫnd ollu því — randa

ímunfǫlr  *und iljar

íss; vildu svá dísir.

Varðat hǫggs frá hǫrðu‹m›

*hraundrengr þaðan lengi

trjónu trǫlls of rúna

*tíðs fjǫllama at bíða.

Tuoj po padais sprūdo —

dievų valia buvo,

deivės taip geidavo

žiedo ledas[46] tursui.

Mjolniro bičiulio[47]

smagaus laukti smūgio

riedulyno ponui[48]

kažin kiek neteko.

Swiftly flew the pale ring-ice [shield] beneath the soles of the rock-guarder [giant]. The bonds [gods] caused this, the ladies of the fray [valkyries] wished it. The rock-gentleman did not have to wait long after that for a swift blow from the tough multitude-smashing friend [Thor] of hammer-face-troll [Miollnir].
69. Fjǫrspillir lét falla

fjálfrs ólágra gjálfra

bǫlverðungar Belja

bólm á randar hólmi.

Þar hné grundar gilja

gramr fyrir skǫrpum hamri

en berg-Dana bagði

brjótr við jǫrmun‹þrjóti›.

Belio karių[49] būrio

gyvasties griovėjas[50]

audrų staklõs lokį[51]

parvertė ant skydo.

Daubų ten sukniubo

viešpats[52], kuomet priešas

slėnių danų[53] savo

kūju aštriu tvojo.

The life-spoiler of Beli’s bale-troops [giants] made the bear [giant] of the noisy storms’ secret refuge [mountain fastnesses] fall on the shield-islet.  There sank down the gully-land [mountain] prince [giant] before the tough hammer and the rock-Dane-breaker [Thor] forced back the mighty defiant one.
70. Ok harðbrotin herju

heimþinguðar Vingnis

hvein í *hjarna mœni

hein at grundar sveini,

þar svá eðr í Óðins

ólaus burar hausi

stála *vikr of stokkin

stóð Eindriða blóði,

Gobšaus turso bobšės

vaišnoros[54] paplaiša

budės kraigan bedės

momens[55] Žemės sūnui[56].

Styrojo įstrigus

Odino gentainio[57]

kramaulėj pustyklė,

kraujais apsiliejus,

And the hard fragment of the whetstone of the visitor [giant] of the woman of Vingnir’s people [the race of giants] whizzed at ground’s [earth, Iord’s] son into his brain-ridge, so that the steel-pumice [whetstone] still stuck in Odin’s boy’s skull, stood there spattered with Eindridi’s blood.
71. áðr ór hneigihlíðum

hárs ǫl-Gefjun sára

reiðitýrs it rauða

ryðs hœlibǫl gœli.

Gǫrla lít ek á Geitis

garði *þær of farðir.

Baugs þá ek *bifum fáða

bifkleif at Þorleifi.

kol raudoną gludę

užkeikimais traukė

Groa iš pašlaitės

žaizdų Tiuro šiurpės[58].

Torleivas man skyrė

kraupiai išdabintą

žiedo uolą; žygiai

nuožmūs šie ją puošia.

Until ale-Gefiun [Groa] began to enchant the red boaster of being rust’s bale [whetstone] from the inclined slopes of the wound-giving god’s hair. Clearly I see these deeds on Geitir’s fence [the shield]. I received the border’s moving cliff [shield] decorated with horrors from Thorleif.

[1] Kautynių sienos lieptas – skydas.

[2] Amo (žado, balso) uola – skydas.

[3] Grumtynių lakštas – skydas.

[4] Mergės [Idunos] vilkas [vagis] – milžinas Tjacis, Idunos pagrobėjas.

[5] Karšinčius – erelis (Tjacis pasivertė ereliu).

[6] Karvedžiai – asai.

[7] Originale būtent šioje strofoje matome žodį, perskirtą tmezės (ó- fyr –skǫmmu). Todėl, kad skaitytojui susidarytų kuo autentiškesnis įspūdis apie skaldų poeziją, ir lietuviškajame vertime vertėjas „perskėlė“ vieną žodį perpus (nepri- -kiši), nors ir neįterpė kito žodžio tarp šių dėmenų (dar panašiau į originalą būtų „nepri- milžiui –kiši“, bet gal toks vertimas vis tik pernelyg rėžtų lietuvių skaitytojams akį bei ausį).

[8] Dievų globėjas – Odinas.

[9] Žaizdų banga – kraujas, jos krankas (varnas) – erelis.

[10] Hioniro draugas – Lokis.

[11] Pakriaušio vilkas (t. y., piktadarys) – milžinas.

[12] Krunklių dievo (Odino) draugas – Lokis.

[13] Priekrantės banginiai – milžinai; jų karingasis Rogniras (vadas) – milžinas Tjacis.

[14] Baro (lauko, žemės) viešpats – Odinas.

[15] Mornos bočius – milžinas.

[16] Jungo meška – jautis.

[17] Plokšmės (lygumos, čia: žemės) priešas – milžinas.

[18] Sigiunė – Lokio žmona. Sigiunės rankų nešulys – Lokis.

[19] Pašliūžų deivė – Skadė; jos tėvas – Tjacis.

[20] Jotunheimo svečias – jotunas, čia: Tjacis.

[21] Kraujo paukštis – erelis.

[22] Vilko tėvas – Lokis.

[23] Midjungo [milžino] bandžius, Hiumiro [milžino] namiegas – milžinas, čia: Tjacis.

[24] Aisus (=liūdintis, sielvartaujantis) kuopos vadas – Lokis.

[25] Asų karšaties gydūnė – Iduna, mat jį buvo jaunystės obuolių sergėtoja.

[26] Dievų disė – deivė Iduna.

[27] Dvergų juostos (Brisingų vėrinio) vagis – Lokis. Brisingų vėrinys žinomas ne tik iš skandinaviškų paminklų – jis minimas ir anglosaksų „Beowulfe”.

[28] Skydų švedai – milžinai.

[29] Ingi-Frėjo gentis – dievai.

[30] Alaus Gevnė – Iduna.

[31] Vilkas (orig. lavonų jūros šuva, o tai – vilko keningas) – vagis. Idunos vagis, pagrobėjas – Lokis.

[32] Alaus Gevnės [Idunos] vedlys – tas, kuris išvedė, išviliojo Iduną, t. y., jos pagrobėjas Lokis.

[33] Pančiai – dievų heiti. Dievų giedrintoja (džiugintoja) – Iduna.

[34] Ratas – skydas.

[35] Irštvos (t. y., urvo) pirkšnys (t. y., žarijos, kibirkštys) – auksas, jo kedras – karžygys.

[36] Grjótún – paž. Akmenų kiemas.

[37] Tursų šiurpas, Jordės sūnus, Meilio brolis – Toras.

[38] Mėnulio kelias, vanagų šventovė – dangus.

[39] Ulio patėvis – Toras.

[40] Dirva – žemės heiti.

[41] Važio Tiuras – Toras. Važis – jo stebuklingosios vežėčios-skraiduolės, kurias traukia du ožiai.

[42] Jordė (orig. Svolniro, t. y., Odino našlė) – Žemė. Ji yra ir Toro motina.

[43] Baldro brolis – Toras (ir Toras, ir Baldras yra Odino sūnūs).

[44] Baisas – milžinas.

[45] Hakis – jūrų dievas; jo brikai – laivai; jų klonis – jūra; jos kaulas – uola; jos sargas – milžinas.

[46] Žiedo ledas – skydas. Skydas atsidūrė Hrungnirui po padais, t. y., šis ant jo atsistojo.

[47] Mjolniro bičiulis – Toras.

[48] Riedulyno ponas – milžinas, čia: Hrungniras.

[49] Belio kariai – milžinai.

[50] Milžinų gyvasties griovėjas – Toras.

[51] Audrų stakla (užuoglauda) – kalno urvas; jo lokys – milžinas.

[52] Daubų viešpats – milžinas.

[53] Slėnių danai – milžinai; jų priešas – Toras.

[54] Gobšo turso bobšė – milžinė; jos vaišnora (svetys) – milžinas.

[55] Momens kraigas – kaukolė, kiaušas.

[56] Žemės sūnus – Toras.

[57] Odino gentainis – Toras.

[58] Žaizdų Tiuras – Toras. Šiurpės (t. y., plaukų) pašlaitė – kiaušas, galva, kaukolė.

Toro drapa

Toro drapa

autorius: Eilivas Gudrūnos sūnus

© 1999 – 2001, Ugnius Mikučionis, vertimas iš senosios islandų kalbos

73. Kurstė tą, kurs tursų

Gentis engia, žengti

Kenkt Loftas įjunkęs

Jūros šniūro tėvas.

Kovos griausmo Gauto

Bičiulis vylingas

Link Geirodo dvaro

Žalią gyrė kelią.

74. Toras tvirtas žygin

Netruko su Lokiu

Jie sutriuškint troško

Tornos bernus – traukti.

Idžio sodžiaus svečias,

Hrungnirą nurungęs,

Iš Asgardo leidos

Tiesiog trolių pastogėn.

75. Galdro deivės kreiva-

-mintis apkabintas

lenkė kelian žengiant

ir Rognirą mūšio.

Tas, kur kerta mergą

Marių aro dvaro,

– Odino midų giedu! –

per viržynę mynė.

76. Išėjo pratusieji

Prie kardo skardo;

Stojo: liejo kraują

Dangaus mono žmonos;

Laukt nelinkęs, ranką

kelt pašėlo, Lokio –

Ant Grimniro žento

Nendrių marčios – bendras.

77. Uolyno Nanos garbę

Žlugdąs perbrido veržlią,

Kliokiančią tarpekliuos,

Ižo kupiną upę.

Tas, kurio iš strioko

Tursas vengia, žengė,

kur nuodingos bangos

tryško, pilnas ryžto.

78. Jie susmeigė ietis

Tinklo miškan priešais

Tėkmę; slidūs akmens

Ant kranto sukruto.

Žvangtelėjo brūžiklis

Į riedulius. Su audra

Palei uolą plaktas

Upokšnis veržliai šniokštė.

79. Tas narsus karys, kur

Galios juostą juosi,

– Nieko juk neliko –

Vandenuos paskendo.

Jėgos jo lig stogo

– Kraujo žliaugt – išaugtų

Spėriai, tarė Toras

– Srovei nesiliovus.

80. Žodį duoto Gauto

Gražieji – liejos – brido

Žolių pritekęs liūgas

Rūmų vikingai ūmūs.

Vėjai varė šuorais

Link to, kurs skaudžiai skriaudžia

Žemės gūbrio vilnį

Kalno skliauto tautą.

81. Toro įsitvėręs

Tjalvis šuoliais puolė

galios juostos; teko

jam jėgas įtempti.

Įbangavo srovę

ties geležia našlės

milžino; su žalga

Trūdės tėvas grūdos.

82. Vyrų nenuvylė

Tvirtosios jų širdys

Palei irštvos vilko

Urzgiančio tarpeklį.

Atlio rūstus protas

Kraupiai susikaupęs.

Toro, Tjalvio širdys

Vaido nesibaido.

83. Ginklus ėmė žvangint

Su pašlaičių hordais

Kariai, kurie kardo

Paramos nekenčia.

Duburio jojikai,

Žudą pakrantės gentis,

Žaidė šalmo žaismą

Su bretonais skydo.

84. Šalčio krašto priešų

būrį Toras blaškė;

spruko, vargan kliuvus

plynaukštės šeimyna;

Jolniro kariūnai

Tvirtai tuomet grūmės.

Kaulo šventyklos danai

Mūšos krito mūšy.

85. Kai hersirai narsiai

žengė Torno svirnan

rungtis pasirengę,

irštvos kumrai niršo.

Iškėlė su suolu

kalno elnių priešą

milžino mergelės –

Taiką žlugdė klaikiai.

86. Žvilgsnio liepsnos dangų

akmeningos dirvos

– Ilgų kardų primygtos –

menės stogas slėgė.

Skraidžias pūgos vežėčias

kas valdo, suskaldė

senus milžinių abiejų

kilius juoko laivo.

87. Jordės sūnus parodė,

ką jis kovoj gali,

bet uolynų žmonės

gaišta puotaut liautis.

Sviedė veidan kąsnį

Iš žaizdro tas, kur švaisto

– Odino liūdesio vagiui –

strėles, Sudrio svainis.

88. Brangus Trongos draugas,

mūšyje įtūžęs,

karštą plieno gurkšnį

čiumpa nasrais kumščio.

Skriejo ugnies skiedra

iš milžinės aistringo

meilužio gniaužtų linkui

to, kurs ilgis Trūdės.

89. Kai Heidrekas makaulę

Drebėt ėmė klėtis

užu seno sienų

lokio kojos kavojo.

Ulio didis patėvis

smeigė žalos smaigtį

į diržo vidurį siūlo

vieškelio danties niekšui.

90. Kūju, kur nuo kraujo

Raudo, priešus baudė;

Siunės menių svečio

Žavėjas nugalėjo.

Pagalbos bičiulių,

Lanko lazdai pakanka,

Tam, kas milžinus talžo

Spiečiais – Tiurui vežėčių.

91. Tas, kurį kariaunos

šlovina, kovingai

milžinus nutildąs,

su krivūle kūlė.

Aro lizdo Listo

riugai nusileido

jam, kurs mirtį skirsto

Uolynų Elos tautai.

„Knýtlinga saga“ ištrauka

XXXII skyrius

Danija yra didelė valstybė ir labai išdraikyta. Didžiausioji Danų valstybės dalis vadinasi Jotlandas 1. Jis yra pietuose prie jūros. Ten, Heidabiore 2, yra piečiausia Danijos diecezija, ir toje vyskupystėje yra pusketvirto šimto bažnyčių bei parengta šimtas trisdešimt laivų konungui karo žygiams. Kita Jotlando diecezija yra Ripare 3. Šioje vyskupijoje yra trys šimtai dvidešimt keturios bažnyčios ir parengta dvylika dešimčių laivų konungui karo žygiams. Trečioji Jotlando diecezija yra Arose 4. Šioje vyskupijoje yra du šimtai dešimt bažnyčių, ir konungui parengta devynios dešimtys laivų karo žygiams. Ketvirtoji Jotlando diecezija vadinasi Vebjorgas 5. Šioje vyskupijoje yra du šimtai penkiasdešimt bažnyčių, ir konungui karo žygiams parengta šimtas laivų. Yra Jotlande vietovė, vadinama Limafjordu 6. Tai didelis ir garsus fjordas. Jis eina iš šiaurės į pietus. Iš Limafjordo šiaurės pusės yra siauras žemės rėžis, vadinamas Haraldo sąsmauka. Tenai konungas Haraldas Sigurdo sūnus pervilkdino savo laivus, kai bėgo iš mūšio su konungu Sveinu Ulvo sūnum, kaip pasakojama „Konungo Haraldo sagoje“. Į vakarus nuo Limafjordo yra sritis, kuri vadinasi Vendilskagis {dab. Skagenas}, ir kreipiasi į šiaurę. Ten, Jorungio mieste, yra penktoji Danijos diecezija. Toje vyskupijoje yra pusantro šimto bažnyčių, ir penkios dešimtys laivų konungui. Viskas į vakarus nuo Vandilskagio ir į pietus iki Riparo vadinama Jotlandsida. Tarp Jotlando ir Fjono {dab. Fiunas} eina Medalfararsundo sąsiauris. Fjone yra šeštoji Danijos diecezija, mieste, kuris vadinasi Odinsėjus {dab. Odensė}. Toje vyskupijoje yra trys šimtai bažnyčių ir dešimt dešimčių laivų konungui. Tarp Fjono ir Sjolando eina Beltisundo sąsiauris. Sjolande {Zelandijoje} yra septintoji Danijos diecezija, Roiskeldoje {Roskildėje}. Sjolando vyskupystėje yra keturi šimtai vienuolika bažnyčių, ir šimtas dvidešimt laivų konungui. Į šiaurę nuo Sjolando yra Eirarsundo sąsiauris, o į šiaurę nuo Eirarsundo – Skanis {dab. Skonė, Švedijoje} bei Halandas. Skanyje, Lunde, yra arkivyskupijos centras. Tai yra aštuntoji Danijos diecezija. Šioje vyskupijoje yra pusketvirto šimto ir trys bažnyčios, ir pusantro šimto laivų konungui. Tai yra svarbiausioji vyskupija visoje Danų konungo valstybėje. Tarpu šių žemių, apie kurias čia pasakota, Jotlando ir Skanio, yra daug didelių salų, kurios anksčiau nebuvo minėtos. Samsėjaus sala priklauso Aroso vyskupo valdžiai. Hlėsėjaus sala priklauso Vebjorgo vyskupui. Jos yra į vakarus nuo Fjono. Alsėjus priklauso Heidabio vyskupystei. Lalandas, Eris ir Torslundas bei Langalandas, – šitos keturios salos priklauso Fjono vyskupo valdžiai. Monė ir Falstras priklauso Sjolando vyskupo valdžiai. Borgundarholmas yra jūroje, į rytus nuo Skanio. Tai yra svarbi sritis, priklausanti Lundo arkivyskupo valdžiai. Ten yra dvylika konungo sodybų ir keturiolika bažnyčių. Šitos visos žemės, kurios nūnai išvardintos, priklauso Danų konungo valstybei, ir yra didelės tiek plotu, tiek gyventojų skaičiumi. Senovėje šios šalys turėjo atskirus konungus.

XXXIII skyrius

Vienas žmogus buvo vardu Ragnaras. Jis buvo danas, kilęs iš pietų, iš Jotlando. Jis buvo įtakingas žmogus ir turėjo sodybą vietovėje, kuri vadinama Ragnarstadiru. Ji yra Riparo vyskupijoje. Ten tyvuliuoja ir ežeras, kuris yra plačiai žinomas, ir vadinamas Ragnarsjoru. Ragnaras buvo artimas konungo Sveino Ulvo sūnaus bičiulis, ir visada jam tarnavo, kol jie abu buvo gyvi. Ragnaro sūnus buvo vardu Egilis. Jis buvo labai talentingas žmogus, tarp vyrų didžiausias ir stipriausias, ginklą valdė geriau už bet kurį vyrą ir buvo labai didelis kariauninkas.

XXXIV skyrius

Danijoje atsitiko toks dalykas, kad Borgundarholme numirė vienas įtakingas vyras, kuris buvo vardu Akis. Jis buvo valdęs dvylika konungo sodybų, kurios jam priklauso Borgundarholme. Dabar ta sritis plytėjo dyka ir be hovdingo. Tada buvo pasiųsti vyrai susitikti su konungu Knutu, kad jis nuspręstų, ir jam buvo praneštos šios naujienos. Jie prašė jį paskirti kitą žmogų sričiai valdyti.

Tą valandą atėjo pas konungą Knutą Egilis Ragnaro sūnus ir siūlosi tapti jo žmogumi ir tarnauti jam ištikimai. – „Juk ir mano giminaičiai yra anksčiau ėję tokias pareigas, – sako jisai, – kaip jums, viešpatie, yra žinoma“. Konungas atsako: „Esi didis vyras, Egili, ir neeilinis, ir narsos tau nepritrūks, tačiau tu visiškai nesi dalingas. Bet, kadangi tu esi itin talentingas, kaip mes žinome, tad aš į tavo rankas atiduosiu valdyti Borgundarholmo sritį. Tu privalėsi rūpintis šios srities gynyba ir kitokia tarnyba konungui. Tačiau mes paimsime tris sodžius, kurie tenai mums priklauso. O tu tada valdysi kitus konungo sodžius, kurie man priklauso Borgundarholme.“

Egilis priima šias sąlygas ir pasidarė šios srities vadu. Jis greitai tapo įtakingas, ir jo valdžioje buvo daug žmonių, ir jis turėjo su savimi didelę svitą. Jis buvo dosnus turto ir gyveno kaip didžiūnas, ir vasaromis nuolatos plėšikaudavo ir laimėdavo daug labo ir iš jo išlaikydavo savo vyrus žiemomis. Jo vyrai mėgo jį. Jis narsiai saugojo sritį. O taip pagyvenęs kurį laiką, jis daug savo turėto labo išleido jų išlaikymui, kadangi gaudavo mažiau paramos iš konungo negu tie vyrai, kurie ten anksčiau būdavo konungo vietininkais, o išlaikytinių jisai turėjo daugiau. Tai ne itin patiko Knutui, ir jis paprašė Egilį sumažinti savo gausią palydą ir sakėsi uždraudęs plėšimą šalies viduje.

XXXV skyrius

Vieną vasarą atsitiko taip, kad Egilis išsibaudė iš šalies su savo kariauna, turėdamas aštuoniolika laivų, ir nuplaukė į Vindlandą. O atplaukęs ten, jis plėšikauja. Vindai, susibūrę ir surinkę nesuskaičiuojamą daugybę kariuomenės, leidosi priešais Egilį su šia kariauna. O kai jie susiduria, ten įvyksta didelis mūšis, ir ten krito daug kariuomenės tiek vienų, tiek kitų. Egilis žengia pirmyn narsiai ir vyriškai, ir kovėsi kaip karžygys. Jie kovėsi laivuose, ir arčiausiai Egilio laivo buvo vindų vado laivas. Kovai labiausiai įšėlus, kai vyrams atrodė sunku nuspėti, kaip pasisuks sėkmė, Egilis bėgte leidosi iš savo laivo į vindų snekją {ilgąjį laivą} ir kirto hovdingui, mirtinai jį sužeisdamas, o tada tokiu pat greitumu Egilis atbulas parbėgo į savo laivą. Po to vindų laivynas pakriko. Iškovoja tenai Egilis šlovingą pergalę ir daug labo. Jis buvo toks išsekęs, kad beveik neteko sąmonės. Sėdėdamas savo laive, jis paprašė, kad jam duotų gerti. Patarnautojas atsako: „Čia, laivuose, šiandien išėjo tokia makalynė, kad visos mūsų statinės subyrėjo, ir visas gėrimas yra subėgęs žemyn į laivo rūsį.“ Egilis atsako: „Vis tiek aš galėčiau atsigerti.“ Patarnautojas atsako: „Ne, viešpatie, – tarė jisai, – nes ten daug žmonių kraujo.“ Tada Egilis atsistoja, nusiima nuo galvos šalmą ir, pasėmęs iš rūsio, išgeria tris didžiulius gurkšnius. Po to Egilis su pergale leidosi keliauti atgal, ir rudenį parkeliavo į Daniją, o vėliau išvyko namo į Borgundarholmą. Dabar žiemą netrūksta turto kariaunos išlaikymui. Garsas apie tai pasklido plačiai ir pasiekė konungą Knutą. Konungas, kaip ir kiti žmonės, giria Egilio išskirtinumą ir pergalę, tačiau mažai kalba apie tai, kas jam buvo papasakota apie Egilio gėrimą. Nuo šio įvykio Egilis gavo pravardę ir buvo vadinamas Kruvinuoju Egiliu.

XXXVI skyrius

O kai Egilis valandėlę pabuvo namie, jis nuvyko susitikti su konungu Knutu. Konungas garbingai priėmė Egilį ir klausinėjo apie jo žygius. Egilis papasakojo, ko konungas jį klausė, ir neužsikirsdamas pasiaiškino. Tuomet konungas pasišaukia jį pasikalbėti be pašalinių ir paklausė, ar tiesa, kaip jam pasakota, kad tasai gėręs žmogaus kraujo. Egilis atsako: „Žmonės ne be pagrindo kalba,“ – tačiau sakėsi mažai apie tai tesvarstęs anksčiau. „Kodėl gi išėjo taip blogai?“ – tarė konungas. Egilis pasakė, kad jį buvo apėmęs toks didžiulis troškulys iš nuovargio ir išsekimo, jog jis manėsi nebeišlaikysiąs, o jokio kito gėrimo nebuvo. Konungas atsakė: „Tai labai sudėtingas reikalas, ir jame didelis krikščionybės pažeidimas, o sakoma, kad mes griežtai baudžiame ir dėl menkesnių dalykų. Tačiau, kadangi mums iki šiol tu patikai ir tavo tarnyba atrodo gera daugeliu atžvilgiu, tai mes šį sykį nepaskelbsime tokio griežto nuosprendžio, koks daugeliui atrodys tikėtinas. Aš tau duosiu gerą patarimą, kad tu atsilygintum Dievui, iškart pasisakytum šventikams, ir prieitum išpažinties. O tai, kiek mūsų teisė buvo pažeista šioje byloje, tą mes tau dovanosime. Bet man atrodo, jog tai, kad tu gėrei žmonių kraujo, yra ne mažesnis dalykas, nei kad būtum valgęs virtos jų mėsos“. Egilis prižada konungui, kad taip ir padarys. Vėliau Egilis užtruko pas konungą keletą naktų, o prieš jiems su konungu išsiskiriant, Egilis kviečia valdovą viešnagėn į savo namus: „Aš tikiuosi, viešpatie,“ – sako jisai, – „kad man atneštų sėkmę, jei jūs atvyktumėte pasižiūrėti mano namų“. Jis prikalbėjo konungui daug žodžių, kad šisai priimtų kvietimą atvykti pas jį. Konungas prižadėjo atvyksiąs į žiemos pabaigą. Po to Egilis keliauja namo. Tą žiemą jis būna namie, Borgundarholme.

XXXVII skyrius

Pavasarį konungas Knutas leidosi kelionėn į Borgundarholmą. Egilis buvo jam paruošęs prašmatnią viešnagę. Konungas Knutas atvyksta viešnagės su didžiule palyda. Ten buvo didelė troba, nelyginant konungo menė. Ji visa buvo išdabinta skydais. Konungas viešėjo tenai trejetą naktų ir buvo labai patenkintas. Egilis išlydėjo valdovą su dovanomis, kokios dera didžiūnui. Tada konungas tarė: „Na, kaip, Egili,“ – sako jisai, – „ar tu atkreipei dėmesį į tai, ką aš su tavim šnekėjau anąsyk, kad tu pasisakytum šventikams apie savo blogą darbą ir susitaikytum su Dievu?“ Egilis atsakė: „Ne, viešpatie,“ – sako jis. „Aš kol kas pamiršau tai.“ Konungas paprašė jį nebeatidėlioti. Egilis sako, kad taip ir bus, ir jie draugiškai išsiskiria. Vasarą Egilis leidžiasi plėšikauti ir prisigrobia daug labo, rudenį grįžta namo ir nevyksta susitikti su konungu.

XXXVIII skyrius

Konungas Knutas sužinojo, jog vasarą Egilis vėl plėšikavo, ir jam tai nepatiko, nes jis draudė žmonėms grobimus ir plėšimus savo valstybėje. Konungas iškvietė Egilį, kad žiemą atvyktų pas jį. Egilis atvyko susitikti su konungu, ir konungas jį gerai priėmė. Konungas su Egiliu išsyk ėmė kalbėtis, ir vėliau konungas paklausė: „Ar tu šią vasarą vėl plėšikavai, Egili?“, – sako jis. Egilis sako, kad taip ir buvę. Konungas atsako: „Negerą tu kelią pasirenki, kai daraisi vikingu. Pagonių tai paprotys. Aš tau draudžiu tai. Man taip pat pasakojo, kad tu laikai palydą kaip konungai ir laikaisi visame kame kaip jiems įprasta, ir taip mažne iššvaistai savo labą, o kai tau pritrūksta – imiesi kitos valdos. Su mumis susitikti ateina daug žmonių, kurie skundžiasi dėl tokių dalykų, ir sakosi patyrę žalos iš tavęs. Aš noriu, – tarė jisai, – kad tu sumažintum savo palydą ir nesidėtum esąs didesnis, negu tau leidžia kilmė ir giminė. Aš noriu, kad būtum santūrus žmogus visuose dalykuose, jei ketini mums tarnauti. O kaip yra, Egili, – tarė konungas, – su tuo reikalu, kurį aš tau keletą sykių priminiau, ir tu turėjai prisipažinti. Ar atlikai atgailą?“ Tada Egilis įširdęs atrėžė: „Aš tikiuosi, viešpatie, – sako jis, – kad, nors jūs ir dažnai prisimenate šį reikalą kalbėdamas su manimi, vis tik man pačiam labiausiai turi rūpėti, kaip man elgtis“. Tada konungas atsako: „Rodos man, kad pildosi tai, ką aš tau sakiau, kai pirmą sykį tave pamačiau, – kad tu anaiptol nesi dalingas žmogus. Kai tu šitaip nesirūpini tuo, kas yra būtina tau pačiam, aš jokiu būdu nebenoriu tavo tarnybos, ir tu nuo šiol nebeprižiūrėsi mano valdų.“ Egilis atsakė: „Jūs spręsite, kaip jums pasielgti su jūsų valdomis mano atžvilgiu, viešpatie, tačiau jums pasirodys keista, – tarė jisai, – kai aš laikysiuos ne menkiau, nors turėsiu vien tik savas pajamas. Neprašysiu jūsų paslaugų daugiau, nei kad jūs norėtumėte.“ Konungas atsakė: „Nereikia tau, Egili, neštis tokiu didžiu, – sako jis, – aš ir rambesniems ožiams nei tu palenkiau sprandus. Manau, kad tau bus blogiau negu man, kad mūsų bičiulystė iširs. Aš nujaučiu, – tarė konungas, – kad tau atsitiks tokių dalykų, kurie bus dar svarbesni nei tie, kur anksčiau yra įvykę dėl tavo gyvenimo būdo.“ Po to konungas ir Egilis išsiskyrė ne itin džiaugsmingai. Po to konungas Knutas paskyrė kitą žmogų valdyti srities Borgundarholme, o Egilis perleido srities valdžią. Tuomet Egilis buvo savo namuose, o dėlto nesumenkino savo gausios palydos, veikiau jau jis turėjo nieku būdu ne mažiau didybės ir netgi daugiau žmonių negu prieš išleisdamas valdžią iš rankų.

XXXIX skyrius

Tuo metu Norvegiją valdė Olavas Romusis, konungo Haraldo Sigurdo sūnaus sūnus. Jis buvo vedęs Ingiridą, konungo Sveino Ulvo sūnaus dukterį, konungo Knuto seserį, ir svainiai bičiuliškai sutiko.

Vieną vasarą atsitiko taip, kad didelis ir turtingas laivas išplaukė iš Norvegijos. Tas laivas priklausė pirkliams, kurie ketino keliauti į Eistlandą {Estiją} ar kur kitur į Rytus. Pirmiausia jie nuplaukė į Daniją, paskui pasuko į rytus per Eirarsundo sąsiaurį, o tada – į rytus į Borgundarholmą. Vėliau tas laivas prapuolė, ir nieko nebuvo girdėti, ir nebuvo rasta iš to laivo nei žmonių nei turto. Žmonėms tai pasirodė labai keista, ir buvo daug spėlionių, dėl ko taip galėjo atsitikti. Norvegijos konungas Olavas nusiuntė žodį danų konungui Knutui, savo svainiui, kad tasai paieškotų šio laivo, išsiaiškintų, kas su juo buvo atsitikę, ir tasai pažadėjo taip padaryti.

XL skyrius

Vieną sykį konungas Knutas išsirengė keliauti į Borgundarholmą su keletu laivų. Toje kelionėje drauge su juo buvo jo brolis Benediktas, ir du broliai. Vienas buvo vardu Sveinas, o kitas – Astradas. Jie buvo danai, įtakingi ir aukštos kilmės, ir buvo žinomi pagal savo motiną. Jie buvo vadinami Torgunos sūnumis. Torguna, jų motina, buvo Vagno Akio sūnaus duktė. Broliai buvo įžymūs vyrai ir artimi konungui Knutui. Toje kelionėje su konungu Knutu buvo ir daugiau hovdingų, kurių vardai neminimi.

Konungas Knutas nuplaukė su savo palyda į Borgundarholmą, kai jiems pūtė palankus vėjas. Svarbiausias konungo tikslas buvo išsiaiškinti, ar jis nesužinos ko apie tą laivą, kuris buvo prapuolęs iš Norvegijos, nes konungas Knutas skyrė tam daug reikšmės ir labai norėjo sužinoti, kas su juo buvo atsitikę. Kai jau buvo netoli iki Borgundarholmo, jie priplaukė prie tokių salų, ir konungas paprašė ten prisišvartuoti; jie taip ir padarė. Tada jie išlipo į krantą. Konungas Knutas ėjo palei krantą, ir ten buvo daug didelių akmenų. Konungas apžiūrėjo akmenis ir pamatė, kad jie labai raudoni. Konungas paklausė savo vyrus, kodėl taip galėtų būti. Jie atsako: „Jūs geriausiai tokius dalykus suprantate, viešpatie“. Konungas atsakė: „Aš manyčiau, kad čia prieš kurį laiką turėjo būti sukurtas didžiulis laužas. Gali būti, kad dabar išaiškės tai, ką man seniai kužda nuojauta, ir tai liečia mane ir Egilį. Dabar nedera slėpti, – sako konungas, – kad aš manau, jog tai yra žmogaus darbas, tačiau tai tučtuojau bus išaiškinta. Šiam kartui nebegaiškime čia.“

Konungas vyksta toliau. Jis apsistojo netoli nuo Kruvinojo Egilio sodybos. Egilis tuo metu turėjo su savimi didelę daugybę vyrų, taigi jo palyda buvo kone kaip konungų, ir žmonės labai stebėjosi, kad jis valiojo išlaikyti tokį didelį būrį, kai nebuvo akivaizdaus grobio, kadangi Egilis tada liovėsi plėšikavęs, o tačiau jam netrūko lėšų būrio išlaikymui. Daug kalbėjo žmonės konungui apie Egilio ir jo vyrų pusę, ir matėsi iš konungo, kad jam visai nepatiko tai, ką jis tarėsi sužinojęs. Tąpat vakarą konungas įsakė nuvykti į Egilio namus ir paskyrė vadu savo brolį Benediktą. Su juo kartu žygyje buvo broliai Sveinas ir Astradas. Iš viso jų buvo šimtas žmonių. Jie keliavo, kol naktį priėjo Egilio sodybą. Egilis turėjo paprotį gerti iki vidunakčio . O kai Benediktas ir jo vyrai, pasiekę sodybą, įėjo į gėrimų menę. Egilis su saviškiais sėdėjo ir tebegėrė, o dauguma vyrų buvo nuėję miegoti. Benediktas ir jo kariai apsupo pastatą. O kai Egilis ir jo bendrai pastebėjo priešus, jie bėgo prie savo ginklų ir manė gintis. Benediktas sako, kad jiems geriausia išeitis būtų pasiduoti. Ir kai Egilis suprato anuos turint daugiau karių, pasidavė į jų rankas. Po to jis buvo suimtas, ir Benediktas su juo nuvyko pas konungą Knutą, o Torgunos sūnūs su kai kuriais iš būrio pasiliko sergėti, kad niekas iš Egilio svitos nepaspruktų.

O kai Egilis atėjo susitikti su konungu, valdovas tarė: „Seniai bebuvome susitikę, Egili, – pasakė jis. – Neslėpsiu, jog norėčiau, kad šis susitikimas būtų ir paskutinis.“ Egilis atsakė: „Šį kartą jūs turite tam valią. Tačiau aš manau, – sako jisai, – kad niekas jūsų nepavadins geresniu karvedžiu nei didesniu valdovu, nors ir žudysit niekuo dėtus žmones.“ Tada konungas Knutas kuo ramiausiai atsakė: „Aš pats, Egili, – tarė jis, – atsakysiu už savo darbus. Jei aš žudau niekuo dėtus žmones, tai turėsiu atsakyti už tai Dievui. O tačiau tavo padėtis dabar yra tokia, kad nepadės rodyti narsą ir išdidumą. Taigi mes esame paėmę tave į nelaisvę. Turėsi iškloti, kas įvyko, nors tai nebus gražu, kaip man regisi. Mes dabar nuodugniai išsiaiškinsime. Tu papasakosi apie laivo įgulą, kurią, kaip mes manome, tu ir tavo vyrai nužudėte, o jų labą pasiėmei sau. Šitai ilgai buvo slėpta. Mes buvome, – kalbėjo konungas, – nuėję ir į tą vietą, kur mūsų nuomone, viskas buvo įvykdyta.“ Tada Egilis pamatė, kad jam beliko vienas kelias – papasakoti, kaip viskas buvo ir įvyko, mat jis žinojo, kad tiek daug jo vyrų žinojo tąpat, ką ir jis, kad tarp jų atsirastų kas nors, kas išpasakotų, jei būtų kaip reikiant aiškinamasi. Tada Egilis atsakė: „Kuomet tas pats laivas, apie kurį jūs klausinėjate, prisišvartavo prie keleto salų, pro kurias ir jūs plaukėte, mes ėmėme šnipinėti jų kelionę. Ten yra sekluma, tačiau jie, norvegai, to nežinojo, nes jiems šios vietos nepažįstamos, ir naktį jūra po laivu atslūgo. Tada mes prisiartinom, – kalbėjo Egilis, – ir probrėkšmiais priėjom prie pirklių laivo, o toliau viskas sparčiai klostėsi, – primiausia mes sučiupom ir surišom visus žmones, kurie buvo laive, o visą labą pasiglemžėme, vėliau užvilkome laivą aukštyn ant uolų, sukūrėme laužą ir sudeginom viską išvien – laivą ir žmones – taip, kad neliko matyti nė žymės, išskyrus tą vieną, kad akmenys po to pasiliko raudoni.“

O kai Egilis baigė pasakoti, tarė konungas Knutas: „Išėjo taip, kaip aš ir maniau, kad tu esi žmogžudys. Pažvelkit nūn, gerieji hovdingai, – kalbėjo valdovas, – kaip mes nubausime šitokį niekingą darbą.“ Ten buvo daug Egilio draugų, kurie buvo labai vertinami, ir jie pasiūlė turto, kad tasai būtų paleistas. Konungas atsakė: „Nebus taip, kad aš šitaip išduočiau savo tikėjimą, jog priimčiau turto ir kieno nors draugystę už tokį neteisingą sprendimą. Argi tokie dalykai nėra baudžiami mirtimi, net jei tik vienas žmogus būtų nužudytas, – o čia juk daug; o po jie maitinosi kone vien iš to, ką prisigrobė?“ Į tai buvo keblu atsakyti, o be to niekas nedrįso prieštarauti konungui. Po to su Egiliu buvo nueita į mišką. Ten buvo pastatytos kartuvės, ir Egilis ten buvo pakartas.

Vėliau konungas nuvyko į Egilio sodybą, kurią jis turėjo, ir liepė ten nubausti jo vyrus. Kai kuriuos jis liepė nužudyti, o kai kuriuos – suluošinti, kai kuriuos ištrėmė iš šalies, ir nepaliko nenubausto nė vieno, kas turėjo dalį šiame sumanyme, ir šitaip jis išnaikino tą plėšikų gaują. Tačiau daugelį šis darbas sukėlė prieš jį, mat Egilis turėjo ir plačią giminę, ir daug draugų. Po to hovdingai ėmė nesutarti su konungu ir pasidarė jam labai priešiški, o iš paskos taip nusistatė ir visa liaudis. Jiems jis atrodė valdingas ir griežtas, o jie anksčiau buvo įpratę valdytipatys.

XLI skyrius

Kartą įvyko taip, kad Knutas, Danijos konungas, ir Olavas, Norvegijos konungas, susitarė susitikti. Jie susitiko prie Elvos, ir vienas kitą džiaugsmingai sutinka. Vėliau jie susitikinėjo ir šnekėjosi, ir visi jų pokalbiai vyko sklandžiai.

Viename jų susitikime konungas Knutas kalbėjo konungui Olavui: „Aš svarsčiau, svaini Olavai, – sakė jis, – jei jums tai nepasirodys esąs beviltiškas sumanymas, surengti karo žygį jūra iš Danijos ir aplankyti tą valstybę, į kurią mes, giminaičiai, berods turime daug pretenzijų; o tai yra Anglijos valstybė. Mūsų protėviai ten turėjo didelę galią, kaip jums negali būti nežinoma, ir jie ten buvo įgiję didelę galią ir įsitvirtinę, mat Knutas Galingasis, mano giminė, pajungė sau visą Anglijos valstybę ir valdė ją pats iki mirties, o po jo – jo sūnus. Mes dabar norėtume, svaini Olavai, sulaukti tam jūsų paramos. Mes jums siūlome būti šio žygio vadu, nes jūs turite didelę skriaudą atkeršyti anglams. Mes jums duotume kariuomenės iš mūsų valstybės. Arba aš būčiau žygio vadas mūsų abiejų vardu, nors tai mažiau pritiktų, ir priimčiau jūsų paramą ir gausias pajėgas. Tada konungas Olavas atsakė: „Ši kalba, kurią jūs ką tik kalbėjote, konunge Knutai, regisi mums teikianti vilties. Patirtis rodo, kad jūs ir jūsų giminės esate pelnę ten didelės šlovės. Visai kitaip yra su mūsų gimine, mat mes tenai patyrėme tokių žmonių nuostolių, kad jau niekad už tai neatsilyginsim. Galime pamatyti ir papasakoti tai, kad kai konungas Haraldas, mano tėvas, keliavo iš šalies, tai visa liaudis kalbėjo, kad niekad dar narsesnė kariauna nebuvo iškeliavusi iš Norvegijos į žygį. Visa kas žygiui buvo parengta daug geriau, negu dabar yra įmanoma šalyje. Dabar nė su žiburiu neberasi tokių vyrų, kokius jis turėjo su savimi. Yra ir didžiulis skirtumas tarp karvedžių, – koks tada vadovavo žygiui, o tai buvo konungas Haraldas, ir koks esu aš. O kadangi jau anas žygis buvo šitoks sunkus, tai mes nenorėtume taip labai mėginti laimės ir kovoti dėl valdžios Anglijoje. Tačiau, konunge Knutai, kadangi jūs ne menkiau stengtumėtės dėl mano garbės ir reikalo tokiuose dalykuose negu dėl savo, mes duotume jums šitam žygiui šešias dešimtis didžiųjų laivų ir išrinktume vyrus iš mano kariaunos visus tuos, kurie yra narsiausi ir visais atžvilgiais tinkamiausi, ir nieku būdu nebus išrinkti prastesni laivai nei vyrai, negu man pačiam būnant vadu.“ Konungas Knutas atsakė: „Tai karališkas pasiūlymas, kaip aš ir tikėjausi, ir mes priimame šį variantą, o Dievas spręs, kaip klosis.“ Jie aptarė ir daug kitų dalykų, kaip klostėsi valstybės reikalai tarp Norvegijos ir Danijos, ir visos kalbos jiems ėjosi draugiškai. Yra nūnai nuspręsta, kad konungas Knutas leisis į karo žygį Anglijon. Sklido daug spėlionių, kaip šis žygis galėtų pavykti.

Po to konungai išsiskyrė draugiškai ir apsikeitė dovanomis. Konungas Olavas išvyko į šiaurę, Norvegijon, į savo valstybę, konungas Knutas išvyko į pietus, Danijon, į savo valstybę.

XLII skyrius

Konungas Knutas liepė iškart pasiųsti šaukimą į karą po visą savo valstybę ir skelbia, kiek karių turi atvykti iš kiekvieno herado, ir sako, kad kariuomenė turės būti pasirengusi pavasarį, tiek žmonės, tiek laivai. O žiemą šalyje vyksta dideli pasirengimai. Kiekvienas hovdingas ruošia kariauną pagal savo išteklius. Jarlas Eirikas rengėsi į šį žygį drauge su konungu Knutu, savo broliu, ir ten buvo daug kitų mūsų krašto didikų, kurie ketino prisijungti prie šio žygio.

Anksti pavasarį konungas Knutas liepė sutelkti kariuomenę ir sušaukti visus karius prie Limafjordo. Tą valandą atvyko norvegų kariauna, kaip buvo sutarta, kurią konungas Olavas siuntė konungui Knutui, ir tai buvo patys kovingiausi kariai ir visais atžvilgiais gerai pasirengę. Jie taip pat nuplaukė į Limafjordą, nes sužinojo, kad danai jau anksčiau buvo ten susirinkę. Dabar sutelkiama ir visa danų kariuomenė, ir ten yra daugybė žmonių. Konungas Knutas buvo dar neatvykęs, tačiau jis siuntė žmones pas juos, kad patikrintų šauktinius, ir prašė žygio dalyvius palaukti jo, ir sako, kad teks laukti neilgai.

Dabar taip praeina kokios septynios naktys, kaip konungas neatvyksta, ir žmonėms nepatinka, kad jis nepasirodė. O jis neatvyko, kaip buvo ketinta, dėl to, kad su juo susitikti atvyko vyrai, kurie pranešė, jog vindai išvedė kariuomenę ir ketino vasarą užpulti Daniją ir atkeršyti už tuos mūšius, kurią jiems buvo atnešęs Kruvinasis Egilis. Konungas dabar svarsto šį sumanymą, ir nusprendžiama, kad jis pas vindus pasiųs vyrus su pasiūlymu taikytis, prašo nepulti jo šalies, sakė, kad jie neįstengtų kariauti su juo – „tačiau daugeliui žmonių tuo būtų padaryta žala ir sukelti neramumai. Aš noriu, – sakė konungas, – kad mes sudarytume santarvę tarp mūsų šalių, kad nė vieni nepultų kitos valstybės.“ Po to pasiuntiniai iškeliavo susitikti su vindais, o konungas sakėsi palauksiąs septynias naktis, nes jis nenorėjo išvykti iš šalies anksčiau, negu sužinos, ar pavyko sustabdyti tą netaiką.

Štai praeina ta savaitė, o pasiuntiniai negrįžta. Danams atrodo, kad jie ilgai laukia konungo, ten, kur jie susibūrę, ir kariauna to nebenori pakęsti. Laikyti tokią didelę kariuomenę vienoje vietoje be jokios naudos regisi labai žalingas dalykas, ir hovdingai kalba ilgas kalbas. Jie susitarė pasiųsti žmones susitikti su konungu, ir pasiūlė šiam žygiui Olavą, konungo brolį. Jis nenorėjo vykti, sakėsi manąs, jos konungas patsai spręsiąs, kaip jam elgtis, „kad ir kaip jūs, danai, niurzgėtumėt. Aš spėju, kad jis maža padarytų dėl mano žodžių. Konungas nėra linkęs klausytis, kas jam yra sakoma, ir labai autokratiškas, o jūs, danai, dažnai esate nekokie kariai ir tik šiaip sau patikimi.“

Tačiau, nors Olavas ir šnekėjo šitaip, jis atsižvelgė į draugų prašymus ir pasižadėjo vykti. Jis atvyko su keletu vyrų pas konungą Knutą, savo brolį. O kai tik konungas Knutas išvydo Olavą, savo brolį, jis tarė savo vyrams: „Čiupkit Olavą, – sako jisai, – ir uždėkit grandines jam ant kojų ir taip pat – ant rankų, ir veskit jį lauk bei sergėkit jį, kad jis nepaspruktų, nes aš nenoriu girdėti nė žodžio, ką jis šneka.“ Daugeliui pasirodė keista, kodėl konungas liepė taip padaryti. Tačiau jo žodžiai kėlė tokią baimę, kad niekas neišdrįso sulaužyti jo paliepimo.

Po dviejų dienų konungas Knutas liepia vyrams nugabenti Olavą į vakarus, į Flemingjalandą pas hercogą Baldviną, savo uošvį. Konungas Knutas buvo vedęs hercogo dukrą, kuri buvo vardu Edla. Jie turėjo sūnų, vardu Karlą. Konungas Knutas paprašė pasakyti hercogui Baldvinui, kad jis uždarytų Olavą į kalėjimą ir priežiūrą, ir niekados nepaleistų jo iš tų grandinių, kuriomis jis buvo sukaustytas, nebent jis pats pasiųstų žinią. Daug vyrų atsiliepė į tai, ką konungas Knutas kalbėjo, ir sakė: „Mums regisi, viešpatie, kad nuosprendis, kurį jūs skelbiate šitam vyrui, yra labai griežtas, nes mes nematome, kad jis būtų taip akivaizdžiai nusikaltęs, kad būtų šitaip kalinamas.“ Konungas atsakė: „Aš neatskleisiu liaudžiai, kuo Olavas yra nusikaltęs, bet visagalis Dievas žino, jog yra. Gali būt ir taip, – sako jis, – kad jūs geriau už mane žinote, kas per žmogus yra Olavas. Aš manau, – sakė konungas, – kad neilgai trukus Olavas pats paliudys, kas jis per paukštis.“

Šie vyrai nuvyko su Olavu į vakarus, į Flemingjalandą {Flamandiją}, kaip konungas nurodė, susitiko su hercogu Baldvinu ir perdavė jam konungo Knuto žosmę bei tuos ženklus, kurie buvo siunčiami drauge su Olavu Sveino sūnumi. Hercogas padarė, kaip konungas Knutas buvo siuntęs žodį. Jis pasodino Olavą į aukštą bokštą ir paskyrė sargybinius. Tai buvo neprieinamas kalėjimas. Olavas kali ten kurį laiką.

Išnašos

1. Jotlandas (sen. isl. Jótland) – dab. Jutlandija (dan. Jylland).

2. Heidabioras (sen. isl. Heiðabœr) – Hedebiu (dan. Hedeby, fryz. Haithabu), Šlezvigo miesto seniausioji dalis.

3. Riparas (sen. isl. Rípar) – dab. Ribė (dan. Ribe).

4. Arosas (sen. isl. Áróss, pažodžiui: “upės žiotys”) – dab. Orhusas (dan. Århus).

5. Vebjorgas – dab. Viborgas.

6. Limafjordas (sen. isl. Limafjörðr) – dab. Limfjordas (dan. Limfjorden).

„Gudruna“ ir Gudrunos

Ugnius Mikučionis

Gudruna: [epas] / iš vokiečių [vidurinės aukštaičių] kalbos vertė Vladas Nausėdas. – Vilnius: Vaga, [2002]. – 261 p. – ISBN 5-415-01638-4  (UDK 83-1)

Džiugu, kad šiemet [2002 m.] „Vagos“ leidykla išleido vieno reikšmingiausių viduramžių Europos literatūros paminklų, epinės poemos „Gudruna“, vertimą į lietuvių kalbą. Knyga išleista praėjus kone dviem dešimtmečiams po vertėjo, Vlado Nausėdo, mirties. Tai puiki ir labai reikalinga dovana skaitytojui, besidominčiam herojiniu epu ar viduramžių literatūra. Juo didesnė jos vertė, nes vertimų iš kitų senųjų germanų kalbų (anglosaksų, senosios islandų) į lietuvių kalbą dar labai labai pasigendame.

Vienas seniausių ir reikšmingiausių germanų epo kūrinių – anglosaksų poema „Beovulfas“ (Beowulf). Jos yra išlikęs tik vienas rankraštis, vad. MS Cotton Vitellius A. xv. Toji rankraščio dalis, kurioje užrašytas „Beovulfo“ tekstas, datuojama dešimtojo amžiaus pabaiga – vienuoliktojo pradžia. Nežinia, kada buvo sukurta pati poema, koks laiko tarpas skiria jos sukūrimą nuo užrašymo. Kai kurie tyrinėtojai (kaip antai, K. S. Kiernan) netgi teigė, jog „Beovulfas“ ir būsiąs sukurtas XI a., ir jo autorius esąs tas pats raštininkas (tiksliau, vienas iš raštininkų), kuris užrašė rankraštį. Tačiau dauguma mokslininkų vis dėlto laiko „Beovulfą“ nepalyginamai senesniu kūriniu ir datuoja jo sukūrimą 680 m. – 825 m.

„Beovulfe“ pasakojama apie gautų karaliaus riterį Beovulfą. Bene žymiausi jo žygdarbiai – tai, kad jaunystėje jis nugalėjo siaubūną Grendelį ir Grendelio motiną, o sulaukęs senatvės – drakoną. Tačiau užmušęs drakoną ir užvaldęs jo lobį, Beovulfas žūva ir pats.

Prie seniausių germanų epo kūrinių priklauso ir „Hildebrando giesmė“, užrašyta senąja vokiečių aukštaičių kalba IX a. pradžioje. Jos taipogi tėra vienas rankraštis, kuriame užrašytas tik nedidelis šios giesmės fragmentas – 69 aliteruojančios eilutės. „Hildebrando giesmėje“ kalbama apie tėvą (Hildebrandą) ir sūnų (Hadubrandą), kurie dėl likimo įgeidžio priversti kautis vienas su kitu; sūnus nepažįsta tėvo ir veržiasi į kovą, o tėvas, atpažinęs sūnų, stengiasi kovos išvengti. Didžiąją išlikusio fragmento dalį sudaro dialogas tarp Hildebrando ir Hadubrando.

Prie ankstyvųjų germanų epo kūrinių reikia priskirti ir skandinavų „Poetinę Edą“, kurią sudaro mitologinės ir herojinės giesmės. Jos pagrindinis rankraštis, Codex Regius, buvo užrašytas XIII a. antroje pusėje (manoma, kad tai kito, senesnio rankraščio nuorašas). „Edos“ giesmės, bent jau kai kurios iš jų, gali būti daug senesnės už rankraštį. Aiškių kriterijų nustatyti jų amžių nėra, bet manoma, kad seniausios „Edos“ giesmės galėjo būti sukurtos jau IX a., o archaiškiausių siužetų istorinį pagrindą sudaro IV a. įvykiai (ostgotų karaliaus Ermanariko laikai). Kai kurių „Edos“ herojinių giesmių siužetas turi daug bendrybių su „Nibelungų giesme“.

„Edos“ giesmės, kuriose minima Gudruna, datuojamos IX a. („Ištrauka iš giesmės apie Sigurdą“, „Giesmė apie Atlį“, „Hamdiro kalbos“), X a. („Senoji giesmė apie Gudruną“, nors kiti tyrinėtojai laiko ją daug vėlesne, sukurta XII a.), XI a. („Pirmoji giesmė apie Gudruną“, „Trečioji giesmė apie Gudruną“, „Gudrunos kurstymas“, „Odrunos rauda“, „Trumpoji giesmė apie Sigurdą“, ), apie 1100 m. („Grenlan­diš­kosios Atlio kalbos“). Kai kurios jų sukurtos Norvegijoje, kitos – Islandijoje, „Gren­lan­diš­kosios Atlio kalbos“ – galbūt Grenlandijoje.

XIII a. skandinavai užrašė ne tik „Poetinės Edos“ giesmes, bet ir daugelį sagų. Kai kuriose iš jų taip pat pasakojama apie germanų herojinio epo personažus, pvz., „Volsungų saga“ bei „Gija apie Norna-Gestą“ pasakoja apie Sigurdą Fafniro Žudiką ir jo gentainius, „Tidreko saga“ – apie Tidreką iš Berno (vok. atitikmuo – Ditrichas, veikiantis taipogi ir „Nibelungų giesmėje“; šio veikėjo prototipu buvo ostgotų karalius Teodorikas). Dėl sagų amžiaus ir autorystės taip pat esama daug nesutarimų tarp mokslininkų. Vienų nuomone, iki sagas užrašant, jos kelis šimtmečius klajojo žodinėje tradicijoje. Laikantis šio požiūrio, išeitų, jog neįmanoma įvardinti konkrečių sagų autorių, nes jos – kolektyvinės kūrybos vaisius. Todėl įmanoma nustatyti tik sagų užrašymo, jų rankraščių sudarymo, bet ne pačių sagų atsiradimo datą. Kitų manymu, sagos – tai rašytinės literatūros kūriniai, individualios kūrybos vaisiai, turintys konkrečius autorius, kuriems žodiniai padavimai buvo tik vienas iš šaltinių.

Herojinio germanų epo studijoms reikšmingas kūrinys yra ir apie 1220 – 1225 m. islando Snorio Sturlusono sukurta „Prozinė Eda“, poetikos ir mitografijos traktatas, kuriame aiškinamos skaldų poetikos ypatybės ir atpasakojami senoviniai pagoniški skandinavų mitai. Tarp kitų čia pateikiami pasakojimai apie Sigurdą Fafniro Žudiką bei apie Hediną ir Hildą. Tai, anot daugelio tyrinėtojų, – archaiškesnis mito apie Hetelį ir Hildą variantas. „Prozinėje Edoje“, skirtingai nuo „Gudrunos“, Hognis (Hageno atitikmuo) ir Hedinas (Hetelio atitikmuo) ne susitaiko, o kaunasi. Nakčia Hilda burtais prikelia visus žuvusius karius. Kita dieną vėl užverda kautynės, paskui kariai vėl prikeliami, ir tai truks iki pat Ragnaroko – pasaulio pabaigos.

XIII a. užrašyti ir du eiliuoti vokiečių literatūros paminklai: „Nibelungų giesmė“ bei, kiek vėliau, „Gudruna“, kuriuos abu iš vidurinės vokiečių aukštaičių kalbos išvertė V. Nausėdas.

„Nibelungų giesmė“ išleista „Vagos“ leidyklos dar 1980 m. „Nibelungų giesmę“ sudaro dvi pagrindinės dalys: pirmosios centre – Zygfrydas, jo žygdarbiai, Zygfrydo ir Krimhildos meilė, Nibelungų lobio įsigijimas bei Zygfrydo nužudymas. Antrojoje dalyje pasakojama, kaip Krimhilda išteka už Etcelio (Atilos) ir kaip ji žiauriai atkeršija už Zygfrydo žūtį.

„Gudruna“ kompoziciškai skyla į tris dalis.

Pirmojoje (I – IV nutikimai) pasakojama apie Hageno kilmę, jaunystę ir vestuves su indų karalaite Hilda.

Antrojoje (V – VIII nutikimai) pasakojama Hetelio ir Hageno dukters, vardu, kaip ir motina, Hilda, vedybų istorija.

Trečiojoje (nuo IX nutikimo iki galo) – Gudrunos, Hildos dukters, istorija.

Kiekviena iš šių dalių baigiasi vedybomis: Hagenas veda indų karalaitę Hildą, Hetelis – Hageno dukrą Hildą, o paskutinę dalį vainikuoja netgi ketverios jungtuvės. Visas dalis vienija genealoginiai personažų ryšiai.

„Gudruną“ sudaro 1705 strofos. Kaip ir „Nibelungų giesmėje“, eilutę sudaro keturios eilutės, kurias cezūra dalija į dvi dalis. Eilutes jungia galūniniai rimai, išdėstyti pagal schemą a-a-b-b. Nuo „Nibelungų giesmės“ „Gudruna“ skiriasi tuo, jog ketvirtoji kiekvienos strofos eilutė  čia yra tokio paties ilgumo kaip ir pirmosios trys („Nibelungų giesmėje“ ketvirtoje eilutėje vienu kirčiuotu skiemeniu daugiau)[1]. Vertėjas pasirinko šio skirtumo tarp „Gudrunos“ ir „Nibelungų giesmės“ neperteikti.

Natūralu, kad kyla noras lyginti visų pirma būtent šiuodu kūrinius – ir dėl to, kad abu kūriniai sukurti vokiečių tautos, užrašyti maždaug tuo pačiu metu, ir dėl to, kad abu jie yra išleisti lietuvių kalba.

Kaip ir kiti herojinio germanų epo paminklai, „Nibelungų giesmė“ ir „Gudruna“ – daugiasluoksniai, nevienalyčiai kūriniai. Juose susilieja įvairių epochų elementai. Galima išskirti mitologinį ir istorinį lygmenį. „Nibelungų giesmės“ istorinis pagrindas – tai visų pirma V a. įvykiai, hunų valdovo Atilos ir ostgotų karaliaus Teodoriko, tapusių Etcelio bei Ditricho prototipais, laikai. „Gudrunos“ istorinį pagrindą sudaro vėlesnio laikmečio, matyt, vikingų epochos įvykiai – iš čia ir karo žygių jūromis svarba pastarajame kūrinyje (kaip teisingai pastebima R. Gamziukaitės pabaigos straipsnyje[2], „Nibelungų giesmės“ mūšiai vyksta sausumoje). Žinoma, nė vienas iš šių kūrinių nėra joks istorijos šaltinis, skirtingų  epochų pasakojimai čia sumišę, perdirbti, įvilkti į riterišką XIII a. rūbą. Mitologiniai vaizdiniai piešiami kalbant apie herojų jaunystę. „Nibelungų giesmėje“ susiduriama su  nykštukais, Zygfrydas kaunasi su drakonu, kurio kraujyje išsimaudžius jo oda suragėja ir tampa nesužeidžiama (100 str.). Ir abiejose „Edose“, ir „Beovulfe“, ir „Nibelungų giesmėje“ svarbus užkeikto lobio motyvas. „Gudrunoje“ užkeikto lobio nėra, tačiau aprašant Hageno jaunystę ir čia neapsieinama be mitologinių vaizdinių.

Hagenas vaikystėje pagrobiamas grifo. Beje, galbūt čia slypi atsakymas į klausimą, kodėl Hagenas vėliau imamas vadinti „velnių karaliumi“? Galbūt grifas nusigabena Hageną į kitokį, demonų, pasaulį?

Hageno ryšį su demoniškuoju pasauliu galima įžvelgti ir šiuose posmuose:

100 Palikęs savo olą, jis mėgdavo keliaut,

Į girios tankumyną pas žvėris nusigaut.

Plėšrūnas tą drąsuolį praryt mėgino kartą,

Bet jį įpykęs Hagenas nudobė savo kardu.

101 O buvo į drakoną žvėris tas panašus.

Vaikinas jį nulupo, nes buvo pats drąsus,

Ir vieną kitą gurkšnį jo kraujo dar nurijo.

Tad pasidarė jis stiprus ir proto daug įgijo.

Kaip neprisiminsi čia epizodų iš „Poetinės Edos“, kur herojus, paragavęs pabaisos kraujo ar mėsos, įgyja nepaprastų galių. Antai, Sigurdas Fafniro Žudikas, Regino pamokymu nudobęs slibiną Fafnirą, netyčiomis paragauja jo širdies kraujo ir ima suprasti paukščių kalbą. Arba Gotormas, būsimas Sigurdo žudikas, valgydinamas vilko, gyvatės bei varno mėsa, kad taptų panašus į šiuos gyvūnus.

4 Kas kepė vilkieną,

Kas kirmį raikė,

Dar kiti kišo

Klastūnai niekingi

Gotormui valgyt

Varno mėsos –

Didvyrio įveikti

Kitaip nevaliojo.

„Ištrauka iš giesmės apie Sigurdą“[3]

Tad gal ir „Gudrunos“ Hagenas, paragavęs drakono kraujo, pasidaro panašus į drakoną (drąsus, stiprus, išmintingas) – ir todėl tampa „velnių karaliumi“? Akivaizdu, kad poema nevienalytė, joje susipynę įvairių epochų vaizdiniai, tad nebūtų nieko keista, jei pagoniškas „ne-žmogiškumas“, „drakoniškumas“ būtų sumišęs su krikščionišku „velniškumu“.

„Nibelungų giesmės“ ir „Gudrunos“ bendrybės bei skirtumai seniai traukia daugelio tyrinėtojų dėmesį. XIX a. šie kūriniai būdavo gretinami ir vadinami vokiškąja „Iliada“ bei „Odisėja“. Dažnai teigiama, kad „Gudrunos“ autorius buvo labai paveiktas „Nibelungų giesmės“. Nors poemų siužetas skirtingas, pastebima „Nibelungų giesmės“ įtaka poetinei technikai, dvaro gyvenimo aprašymams, kalbos stiliui ir kt. (Kettner, Hoffmann). Tačiau ne visi tyrinėtojai sutinka, kad toji įtaka tikrai buvusi tokia didelė; ypatybės, bendros „Nibelungų giesmei“ ir „Gudrunai“, iš tiesų būdingos ir kitiems vokiečių viduramžių literatūros kūriniams[4].

Jeigu formos atžvilgiu galima įžvelgti tam tikrų sutapimų tarp „Nibelungų giesmės“ ir „Gudrunos“, tai siužetas čia visiškai skirtingas, o pagrindinių herojų Krimhildos ir Gudrunos portretai – tiesiog priešingi. Todėl „Gudruna“ vadinta ir „Anti-Nibelungų giesme“[5].

Iš pirmo žvilgsnio į akis krenta nemãža sutampančių personažų vardų: ir „Nibelungų giesmėje“, ir „Gudrunoje“ veikia Zygfrydas, Hagenas, Gere, Utė, Ortvinas. Vis dėlto bendri tik personažų vardai, bet ne portretai ar siužetinės linijos.

Nuodugniam personažų gretinimui ir analizei derėtų skirti atskirą studiją. Čia galbūt apsiribokime bent paviršutiniškai palyginę Krimhildos ir Gudrunos paveikslus.

Kalbant apie Krimhildą, būtina minėti ir „Poetinės Edos“ Gudruną Gjukio dukrą. Ji daugeliu atžvilgiu atitinka „Nibelungų giesmės“ Krimhildą, nors yra ir reikšmingų skirtumų tarp šių personažų. „Edos“ Gudruna, keršydama savo vyrui Atliui už brolių nužu­dymą, patiekia jam valgį, pagamintą iš Atlio (ir savo pačios) vaikų kūnų, o gėrimo taures liepia pagaminti iš jų kaukolių. Vėliau Gudruna užmuša ir Atlį. „Nibelungų giesmės“ Krimhilda, atvirkščiai, už savo pirmojo vyro Zygfrydo žūtį keršija savo nuosaviems broliams, – tai rodo pakitusią sampratą apie kraujo ryšių svarbą. Skandinaviška šeimos reikšmės samprata (reikia keršyti už brolių žūtį, nors tas kerštas ir kristų ant vyro bei vaikų galvos, bet nuosaviems broliams keršyti negalima) yra archaiškesnė. Tačiau bet kuriuo atveju Gudruna-Krimhilda – tai herojė-keršytoja. Daug diskutuota apie tai, kaip reikėtų vertinti Gudruną-Krimhildą: ar ji didvyrė, vykdžiusi šventą keršto pareigą, ar pabaisa, neturinti žmogiškų jausmų. Skirtingai vertinami ir jos elgesio motyvai: gal jos žiaurumą lemia net ne keršto troškimas, o aukso geidulys?[6]

Tuo tarpu Gudruna įkūnija diametraliai priešingus, krikščioniškus idealus – nuolan­kumą, atlaidumą, susitaikymą su priešais. Klusniai, bet oriai iškentusi Gerlindos patyčias ir žeminimą, ji vis dėlto neišduoda savo kankintojos įtūžusiam Vatei, stengiasi apsaugoti jos bei išdavikės Hergartos gyvybę (1520 str.). Tiesa, viena iš Gudrunos palydovių akimis parodo Vatei, kur slepiasi Gerlinda ir Hergarta, ir šiodvi netrukus vis viena netenka galvų. Gudruna įtikina savo motiną susitaikyti su Ortrūna (1579-1584) ir netgi dovanoti Hartmutui (1594-1602 str.).

Žinoma, nereikia perlenkti lazdos vertinant Gudrunos krikščioniškumą. Ji vis dėlto taip pat yra sugebantis tūžti žmogus, ir jos lūpose neskamba palaiminimai savo priešams (1270-1272, 1508, 1517 str.). Gudruna išdidi ir nepamiršta esanti karalienė. Ne kas kitas, o Gudruna „su lapės gudrumu“ (1312 str.) įkalba Hartmutą išsiųsti šauklius po visą šalį neva dėl būsimų vestuvių – puolantiems hegelingams pilyje lieka mažiau priešų.

Visgi krikščioniškosios etikos svarba šioje poemoje, matyt, yra didesnė negu „Nibelungų giesmėje“. „Gudrunos“ autorius kreipiasi į krikščionišką auditoriją, ką liudija dažnai minima Dievo malonė (68-69, 73-74, 81, 94, 105, 1703 str.); skundžiamasi Dievui (1204 str.), Gudruna linki Dievo malonės Ortrūnai (1311 str.); ne sykį minimos šv. Mišios, sakramentai, krikščioniški papročiai (22, 113, 179, 181, 440-441, 718, 915, 1667, 1671 str.), bažnytinės šventės (1075, 1081, 1166, 1192 str.), nuodėmės ir kaltės atpirkimo samprata (932-933 str.).[7]

Galop krikščioniškas Gudrunos kantrumas ir sugebėjimas atleisti priešams neprarandant savojo orumo nutraukia užburtą karo, keršto ir žudynių ratą; buvę mirtini priešai susitaiko, visi valdovai atgauna savo galybę. Poema gali baigtis – kraujo liejimas, sudaręs jos siužetą, liovėsi. Nors „Gudrunos“ pabaiga gali pasirodyti primenanti pasaką, svarbiausia čia – ne prašmatnios vestuvių puotos, o krikščioniškos santarvės, taikos ir gerovės įsigalėjimas, nutraukiantis kovas ir motyvuojantis pasakojimo pabaigą.

Pora žodžių apie kitų „Gudrunos“ personažų portretus. Įdomūs Hartmuto bei Hervigo – Gudrunos rankos siekiančių valdovų – paveikslai. Kuo skiriasi šie herojai, kodėl Gudruna pasirenka būtent Hervigą?

Kaip jau minėta, poema daugialytė, daugiasluoksnė. Nors jos herojai vaizduojami kaip krikščionys, tačiau, matyt, poemoje atsispindi senojo pasaulėvaizdžio liekanos. Tad ir vertybių skalė mums gali pasirodyti nenuosekli. Matome ir kurtuazinės (riteris „tarnauja damoms“), ir krikščioniškos etikos (hegelingai palaidoja ir savo, ir priešų žuvusiuosius bei įsteigia vienuolyną). Vis dėlto akivaizdu, kad poemoje aukštinama ir „vikingiška“ garbė, o tokios garbės įgyti herojai gali, berods, dvejopai: paveldėti ją iš aukštakilmių protėvių arba užsitarnauti drąsa, stiprybe, kovingumu. Galbūt čia galima įžvelgti paaiškinimą, kodėl Gudruna pasirenka Hervigą, o ne Hartmutą, ir lieka ištikima pirmajam, nors pastarasis ją pasigrobia. Hartmutas – nepakankamai garbingas jaunikis. Jis žemesnės kilmės nei Gudruna, ir neužsitarnauja garbės karžygiškumu. Kuomet Hetelis pavaro Hartmuto pasiuntinius, šie paprasčiausiai grįžta namo; paskui Hartmutas pats atvyksta į Hetelio rūmus, tačiau niekuo neužsitarnauja Gudrunos tėvų palankumo.

Hervigas elgiasi kitaip: negavęs teigiamo atsakymo per pasiuntinius, jis ryžtasi kariauti su Heteliu ir šitaip įrodyti esąs vertas Gudrunos rankos. Panašu, kad būtent tokio argumento ir reikėjo Heteliui:

647 Ir Hetelis su vyrais, ir Hervigas taip pat

Kovojo įnirtingai: net žiežirbos bemat

Pažirdavo iš skydų, kai jie kardais švytravo.

Ir greit kiekvienas karžygys pažino priešą savo.

648 Kai Hetelis patyrė, koks Hervigas drąsus,

Jis kaudamasis tarė: „Aš kaltinu visus,

Kurie netiesą sakė. Tikėt tokiais neverta:

Žaizdas per šarvus plieninius tas vyras šauniai kerta“.

Negana to: Gudruna paprašo nutraukti kautynes, „Kad Hervigas galėtų papasakot mums tiesą, / Apie aukščiausius gimines, kai mes jį klausinėsim.“ Hervigas atsako: „…Tada, o gerbiamoji, išgirsit, kas svarbiausia. / Kalbėsiu apie gimines, ko tik manęs paklausit.“ Turbūt reikia suprasti, kad Hervigo „ataskaita“ patenkino Gudrunos tėvus, ir šie leido jai pačiai apsispręsti, ar tekėsianti už Hervigo.

Ir tai, kaip Hartmutas pagrobia Gudruną, rodo jį nesant garbingą žmogų – jis užpuola Hetelio kraštą tuomet, kai pats valdovas, garsiausi karvedžiai ir didžiulė kariuomenė svetur kaunasi su maurais.

Taigi Gudruna pasirenka jaunikį ne atsitiktinai, be motyvacijos, o atsižvelgdama į pretendento garbingumą.

Vis dėlto Hartmuto paveikslas sudėtingesnis nei, tarkime, jo tėvo Liudviko. Šis, nors ir pasižymi fizine jėga (o tai šiaip jau svarbus herojaus bruožas), tačiau yra klastūnas ir bailys (nakčia sprunka iš Vulpenzando salos). O Hartmutas kartais elgiasi, ar stengiasi elgtis, kaip garbingas riteris. Jis reikalauja, kad Gerlinda neskriaustų Gudrunos (nors Gerlinda ir neklauso sūnaus). Ir pats nesiryžta paversti Gudrunos sugulove. Gerlindai pasiūlius slėptis, užsibarikaduoti pilyje, Hartmutas atšauna: „Nenoriu, kad čia rastų slapūną negarbingą. / Verčiau aš mirsiu kovoje su Hildos kariauninkais“. Galop, būtent Hartmutas išgelbsti Gudruną nuo Gerlindos pasiųsto žudiko (1473-1477). Tad Hartmuto ir galas ne toks niūrus, kokio būtų galima linkėti Gudrunos pagrobėjui: jis ne nugalabijamas, o išsaugo karūną ir gauna į žmonas Hildburgą. Iš „Gudrunos“ turbūt reikia suprasti, kad Hartmutas nuoširdžiai susitaiko su Gudruna ir jos giminaičiais, ir nebekeršija už savo tėvų nužudymą.

Tipiškas senųjų, vikingiškų, idealų įsikūnijimas – senis Vatė. Tai didžiulės fizinės galios („kaip dvidešimt šeši vyrai“) karys, karo vadas ir valdovas.

Fizinė stiprybė, kaip pastebi A. Gurevičius, reiškė ir herojaus dvasios tvirtybę: „… herojus išsiskiria ir dvasios, ir fizine galia – iš esmės tai vieninga ir nedaloma visuma […]. Dvasia ir materija, moralinė herojaus būsena ir jo fizinės savybės anuo laiku nebuvo suvokiami kaip atskiri dalykai. Tuometinei vertybių sistemai tokia dichoto­mi­ja nebūdinga. Herojaus  fizinė galia liudijo jo dvasios galybę. Žmogų verti­no ir už drą­są bei ištikimybę, ir už fizinį miklumą bei jėgą.“[8]

Vatės paveikslas patvirtina šiuos A. Gurevičiaus teiginius. Vatė taip pat ir ištikimiausias karaliaus Hetelio bendražygis bei artimiausias karalienės Hildos patikėtinis, jam pavedamos svarbiausios užduotys. Jis ir dosnus valdovas (1685 str.) – taigi tikras epo herojus.

Vatė kitoks nei jaunieji herojai – sakykime, Hervigas ar Ortvinas. Pastarieji – ne vikingai, o riteriai, jų garbės siekimo akstinas – noras įtikti damoms, o Vatė, prašomas pasigailėti Hartmuto, mat, to pageidaujančios „mielos ponios“ atrėžia: „Prašau man netrukdyt! / Neketinu, o pone, aš moterų klausyt.“ Ir saviškiams Vatės žiaurumas kartais ima atrodyti besaikis. Paėmus Liudviko pilį, Vatė žudo netgi lopšiuose miegančius kūdikius. Iroldas mėgina jį sulaikyti, tardamas, kad kūdikiai nekalti dėl savo tėvų nusikaltimų. Tačiau Vatė atrėžia Iroldui, kad šis pats – vaikas, jei šitaip kalba. Juk hegelingai patys turėjo laukti, kad užaugtų nauja karta, kol galės užpulti Normandiją. Tad Vatė nenori laukti, kol užaugę normanų vaikai pasielgs taip pat.

Turbūt galima pasakyti, kad kūrinio pabaigoje žiauri ir barbariška vikingų epocha, kuriai atstovauja tokie senieji herojai kaip Hagenas, Hetelis, Liudvikas ar Vatė, užleidžia vietą krikščioniškajai epochai, kuriai atstovauja Gudruna ar, tarkime, Hartmutas. Kai kurie mokslininkai[9] buvo iškėlę vad. „kartÿ teoriją“ (Generationen­theorie), pasak kurios, vyresniosios kartos herojai „Gudrunoje“ linkę kerštauti, o jaunes­niosios – susitaikyti. Turbūt nereikia šio teiginio priimti pernelyg tiesmukai – personažų portretai „Gudrunoje“ ne tokie jau vienpusiški (Hilda ir, regis, netgi Vatė galiausiai taipogi susitaiko su Hartmutu), bet tikriausiai neįmanoma nepripažinti, kad pasaulėžiūros pokytis išties įvyksta. Šiaip ar taip, Gudrunos artimieji – Hilda, Ortvinas, Hervigas, – susitaiko su Hartmutu (1689 str.).

Tad visai dėsninga ir natūralu, kad „Gudrunos“ ir „Nibelungų giesmės“ kūrinių baigtis diametraliai priešinga:

Ir Ortvinas prisiekė su Hervigu kartu

Tik santaikoj gyventi, be pykčio ir vaidų,

Dorai žemes valdyti, gėdingų ginčų vengti,

O teist žadėjo jie visus, kurie mėgintų kenkti.

Gudruna, 1705 str.

Mirtis prarijo viską – jų gyvastį ir džiaugsmą.

Dabar patyrė žmonės vien širdgėlą ir skausmą.

Pavirto pakasynom karališka puota,

Nes po linksmybių sielvartas ateina visada.

Nibelungų giesmė, 2378 str.

Taigi, nors „Gudruna“ gal ir nusileidžia meniškumu „Nibelungų giesmei“, vis dėlto nereikia jos pernelyg nuvertinti. Tai reikšmingas viduramžių literatūros paminklas, pasižymintis įdomiu siužetu, motyvuota kompozicija, įspūdingais veikėjų paveikslais.

Kaip jau minėta, Krimhildą-Gudruną ir Hildos dukrą Gudruną sieja tik bendras vardas. Kadangi šis vardas dažnai sutinkamas skandinavų literatūroje, gali kilti pagunda ieškoti skandinaviško personažo, atitinkančio pagrindinę vokiškosios „Gudrunos“ heroję. Deja, teks nusivilti, nors galima pasakyti porą žodžių apie patį vardą, jo etimologiją.

Gudruna – senas germaniškas vardas. Jo pirmasis dėmuo guð reiškia ‘dievas, dievai’, o antrasis rún – ‘slėpinys, slaptos žinios’. Taigi pirminė šio vardo reikšmė būtų „dieviškos, slaptos žinios“ ar „moteris, turinti tokių žinių; žynė, pranašė, regėtoja“. Pagal kitą versiją pirmasis dėmuo sietinas su žodžiu guðr ‘kova, mūšis’.

Gudruna buvo dažnas vardas viduramžiais. Antai, „Žemės rate“ (Heimskringla)[10] minimos šešios skirtingos Gudrunos.

Gudruna vardu ir pagrindinė „Sagos apie Lašišų slėnio gyventojus“ (Laxdǿla saga) herojė. Čia pasakojama apie tragišką Kjartano ir Gudrunos meilę. „Saga apie Lašišų slėnio gyventojus“ užrašyta ne anksčiau kaip 1230 m. (taigi ne ką anksčiau nei vokiečių „Gudruna“). Šios sagos motyvais 1848 m. danų poetas Adamas Oehlenschlägeris sukūrė dramą „Kjartanas ir Gudruna“.

Įdomu, kad būtent iš Oehlenslägerio raštų vardas Gudruna (kaip ir Kjartanas) vėl paplito Skandinavijoje. Pasak „Norvegų kalbos asmenvardžių žodyno“[11], vėlyvaisiais viduramžiais dėl kalbos kitimo šis vardas buvo įgavęs formą be -n gale (Guro, Goro, Guru, Gurå, Gyro), tačiau nuo XIX a. vidurio Norvegijoje (ir Skandinavijoje) iš Oehlenschlägerio raštų vėl išpopuliarėjo senovinė forma Gudrun. (Tiesa, nuo 1920 m. šios vardo formos populiarumas ėmė mažėti, ir po 1970 m. ji mažai bevartojama – vėl populiaresne tapo garsų raidos dėsnius atitinkanti forma Guro.) Matyt, iš čia ir bus atsiradęs klaidingas teiginys, esą Gudrunos vardas pirmą kartą sutinkamas senoje islandų sagoje „Sakmė apie Kjartaną ir Gudruną“ (sagos tokiu pavadinimu išvis nėra, o „Saga apie Lašišų slėnio gyventojus“, kaip matėme, nėra itin sena).

Beje, ir „Sagoje apie Lašišų slėnio gyventojus“ Gudrunos vardą turi ne viena veikėja. Tad vargu ar įmanoma ir verta lyginti „Gudrunos“ Gudruną su visomis Gudrunomis, žinomomis iš skandinavų literatūros.

Ir paskutinė pastaba. Jei bus rengiamas naujas „Gudrunos“ leidimas, būtina peržiūrėti korektūrą, nes kai kuriuose leidinio puslapiuose klaidos pilte pilasi. Nejučiom šypteli, perskaitęs „zirgus“, „trisdečimtį“ ar „pabušiavo“.


[1] Straipsnis Gudrun (Kudrun)

< http://80.1911encyclopedia.org/G/GU/GUDRUN_KUDRUN_.htm >, aplankyta 2002-08-10

[2] Gamziukaitė, R. ‘Giesmė apie Gudruną ir germanų herojinis epas’. // Gudruna. Vilnius: 2002. – P. 250-258.

[3] Versta iš: Eddukvæði, Gísli Sigurðsson sá um útgáfuna, Reykjavík: 1998. – P. 255.

[4] Haas, L: ‘Die “Kudrun”: Eine Antwort auf das Nibelungenlied?’ Humboldt-Universität zu Berlin: 2001/2002.

[5] Hoffmann, W: ‘Die “Kudrun”: Eine Antwort auf das Nibelungenlied.’ // Rupp, Heinz: Nibelungenlied und Kudrun. Darmstadt, 1976. – P. 599-620.

[6] Įvairių teorijų apžvalga pateikiama: Westergord, E: ‘Родство против договора. Германский героический эпос глазами исторического антрополога.’ // Дубровский И. В., Оболенская С. В., Парамонова М. Ю. (сост.). Другие средние века. К 75-летию А. Я. Гуревича. Москва-Санкт Петербург. – C. 67–78. (Taip pat internete < http://norse.narod.ru/articles/westergord.html >.)

[7] Plg. Whitfield, E. P. The Role and Function of Women in Kudrun and in Ulrich von Zatzikhoven’s Lanzelet. (Dissertation submitted to the Department of German Studies, University of Newcastle upon Tyne, for the Degree of M. Litt.). 1997.

[8] Gurevič, A: Individas viduramžių Europoje. Baltos lankos. Vilnius. 1999. – P. 32.

[9] Žr. Beck, Adolf: ‘Die Rache als Motiv und Problem in der “Kudrun”. Interpretation und sagen­geschicht­licher Ausblick.’ // Rupp, Heinz : Nibelungenlied und Kudrun. Darmstadt, 1976. – P. 454-501.

[10] „Žemės ratas“ (Heimskringla) – apie 1220 – 1230 m. sukurtas sagų apie Norvegijos valdovus ciklas. Jo autorystė paprastai priskiriama Snoriui Sturlusonui, „Prozinės Edos“ autoriui.

[11] Krukken, Kr., Stemshaug, O: Norsk personnamnleksikon. Oslo. 1995.

Kuršių paminėjimai sagose

Ugnius Mikučionis

Kuršių ir skandinavų santykiai sagų literatūroje [1]

Regisi man tavo vyrai, konunge, benarsiai ir veikiau tinkami tarnauti čia, tavo menėje, negu stoti į kautynes su narsiaisiais kariais iš Kuršių žemės ar Šaltojo Svitjodo.

„Saga apie Sorlį Stipruolį“

Sagos užima ypatingą vietą pasaulinės literatūros lobyne. Viena vertus, jos unikalios, būdingos tik skandinavų kraštams; kita vertus, jos įdomios ir vertingos viso pasaulio skaitytojams. Be savo estetinės, literatūrinės vertės, jos domina mus ir kaip tam tikras istorijos šaltinis, ar veikiau, Vésteinno Ólasono žodžiais tariant, dialogas su vikingų epocha. Apie sagų, kaip istorijos šaltinio, patikimumą, netrukus pakalbėsime kiek plačiau, o kol kas konstatuokime, kad mus, baltus, ypač domina tie sagų epizodai, kuriuose minimi skandinavų susidūrimai su baltais. Dažniausiai iš báltų tautų sagose minimi kuršiai. Bet pradėkime nuo pradžių. Kas gi tos sagos?

Senovės skandinavų literatūra

Viduramžių (XII – XIV a.) skandinavų literatūra labai įvairi. Šiuo laikotarpiu užrašyta daug religinių bei pasaulietinių (juridinių, mokslinių, grožinių) originalių ir verstinių tekstų. Rašyta tiek lotynų, tiek gimtosiomis skandinavų kalbomis. Šioje publikacijoje aptarsime tik nedidelės šios raštijos dalies, vadinamųjų sagų, ypatybes ir raidą. Žodis saga (dgs. sögur) yra susijęs su veiksmažodžiu segja ‘pasakoti, sekti, sakyti’[2]. Taigi pirminė jo reikšmė yra ‘(žodinis) pasakojimas, sakmė, poringė’. Visose sagose pasakojama apie praeitį – vienose apie tolimą, netgi mitologinę praeitį, kitose – apie netolimą, apie tokius įvykius, kurių amžininkai, liudininkai ir dalyviai dar tebegyvi tuo metu, kai pasakojama pati saga. Šie pasakojimai apie praeitį – sagos – viduramžiais būdavo mėgstama skandinavų pramoga (Pálsson 2000: 19-23). Vėliau, ėmus sagas užrašinėti, užrašytieji pasakojimai irgi imti vadinti sagomis, ir dabar išgirdę žodį saga visų pirma įsivaizduojame būtent raštijos paminklus. Kai kalbame apie sagų datavimą, irgi turime omenyje, kada viena ar kita saga buvo užrašyta. (Mėginti nustatyti, kada kuri saga buvo pradėta pasakoti, kada ji atsirado žodinėje tradicijoje – bergždžias reikalas; aišku tik tiek, kad jokia saga negali būti senesnė nei įvykiai, apie kuriuos joje kalbama. Taigi jei sagoje kalbama apie X a. pabaigos įvykius, akivaizdu, kad saga ir pradėta pasakoti ne anksčiau nei šis laikotarpis. Bet jei sagoje kalbama apie legendinę-mitologinę praeitį, tai galima mėginti nustatyti tik jos užrašymo, bet ne „atsiradimo“ datą.)

Sagų klasifikacija

Žinoma, viduramžių islando sąmonėje nebuvo nieko panašaus į  šį skirstymą. Nei „islandų sagos“, nei kiti sagų tipai – „sagos apie senovę“, „karalių sagos“, „vyskupų sagos“ (visi šie pavadinimai atsirado tik naujaisiais laikais) – nebuvo suvokiamos kaip skirtingi literatūros žanrai.

Стеблин–Каменский 1984: 31.

Sagas įprasta grupuoti pagal tai, apie kokio laikmečio ir kokios šalies įvykius jose pasakojama, bei pagal tai, kas yra pagrindiniai vienų ar kitų sagų veikėjai. Sagos tyrinėtojų paprastai skiriamos į karalių (konunga sögur), islandų (Íslendinga sögur), amžininkų (samtíðar sögur), vyskupų (biskupa sögur), riterių sagas (riddara sögur), sagas apie Šiaurės kraštų senovę (fornaldar sögur Norðrlanda) ir kt. Visi šie pavadinimai yra sąlyginiai, kartais – ne visai tikslūs, ir, suprantama, juos vartoti ėmė ne viduramžių skandinavai, kurie pasakojo ir užrašė sagas, o XIX a. filologai. Bet skandinavų raštija prasidėjo ne nuo sagų.

Seniausi rašytiniai tekstai. Tarp pirmųjų skandinavų raštijos žanrų – teisynai, genealogijos, istoriniai traktatai bei religinė literatūra. „Pirmojo gramatikos traktato“, datuojamo apie XII a. vid., autorius liudija: „ …kad būtų parankiau rašyti ir skaityti, kaip dabar įprasta ir šioje šalyje, tiek įstatymus, tiek genealogijas arba šventuosius aiškinimus, arba tas mokslingąsias žinias [t. y., istoriją – U. M.], kurias Aris Torgilsonas su išmintingu protu surašė knygose, tai ir aš parašiau mums, islandams, raidyną […]“. (Cit. iš Benediktsson 1972: 208-209, išryškinta mano  – U. M.). Patys ankstyviausi skandinavų rašytiniai tekstai – teisynai. Manoma, kad jau XI a. pab. buvo užrašyti kai kurių Norvegijos sričių įstatymai. Aris Torgilsonas liudija, kad Islandijoje pirmieji įstatymai buvo užrašyti 1117 – 1118 m. žiemą. Anksčiau už bet kurias skandinavų sagas užrašomi iš užsienio atėję raštijos žanrai: religinė literatūra, ypač populiarus žanras buvo hagiografijos (šventųjų gyvenimai )[3]. Kartais vartojamas ir terminas šventųjų sagos (heilagra manna sögur), tačiau šie kūriniai – ne pačių skandinavų sukurti, o iš lotynų kalbos versti šventųjų gyvenimai. Tai ankstyvas literatūros baras – šie vertimai ar sekimai ėmė rastis matyt jau XII a. pradžioje. Iš lotynų kalbos versti  Šv. Blažiejaus, Šv. Eustacijaus, Šv. Motiejaus Švč. Marijos, Šv. Mikalojaus, Šv. Silvestro, Šv. Erazmo gyvenimai (ar, imituojant lotyniškus kūrinius, kurti sekimai). Anksti verčiamas ir Šventasis Raštas. P. Hallbergas teigia: „Tikriausiai ir pačios Biblijos dalys anksti buvo išverstos į skandinavų kalbas. Spėjama, kad tokie vertimai į norvegų kalbą egzistavo prieš 1150 m., o gal ir visu šimtmečiu anksčiau.“ (Hallberg 1972: 57).

Tokie sekimai turėjo įtakos sagų žanro atsiradimui. Kaip netrukus pamatysime, ankstyvųjų sagų kompozicija didele dalimi nusižiūrėta nuo hagiografijų, tik jų turinys jau ne paskolintas iš kitų Europos kraštų literatūrų, o savas, skandinaviškas. Taigi hagiografijos yra ankstyvųjų sagų pirmtakai kompozicijos atžvilgiu.

Istorijos traktatai ir pirmosios karalių sagos. Dar vienas labai ankstyvas senosios skandinavų raštijos baras – istoriniai veikalai. Juose daugiausiai kalbama apie Islandijos apgyvendinimą ir pirmuosius Islandijos gyventojus. Tačiau labai anksti imama domėtis ir Norvegijos valstybės  bei jos valdovų istorija, tad tematikos požiūriu istorijos veikalai yra karalių sagų pirmtakai. Žymus islandų filologas Vésteinnas Ólasonas rašo: „[Islandai] sukūrė gana daug ha­gio­gra­fijų įtakotų darbų, tačiau netrukus išvystė istoriografijos tradiciją, kuri dabar dažnai laikoma sagų kūrimo ištakomis.“ (Ólason 1998: 48f). Pirmasis žinomas skandinavų istorikas – islandas Semundas Sigfusonas Išminčius († 1133 m.). Jo darbai nėra išlikę iki mūsų dienų, tačiau žinoma, kad jis lotynų kalba rašė apie Norvegijos konungus (karalius), pradėdamas tikriausiai nuo pasaulio sukūrimo ir baigdamas, ko gero, konungo Magnaus Gerojo laikais.

XI – XII amžiuje gyveno ir kitas islandų istorikas, mūsų jau minėtas Aris Torgilsonas, irgi vadintas Išminčiumi († 1148 m.). Iki mūsų dienų išliko jo darbas Íslendingabók [Islandų knyga] (datuojamas ~ 1125 m.), – glausta islandų tautos istorija, pasakojanti apie laikus nuo krašto apgyvendinimo iki maždaug 1120 metų. Aris parašė dvi Íslendingabók versijas. Į pirmąją, be pasakojimų apie Islandijos praeitį, įėjo ir „Norvegijos konungų gyvenimai“ (Nóregs konungaævi) bei genealogijos, kuriuos vėliau autorius išbraukė. Ario veikalas parašytas islandiškai, tačiau ženkli lotynų kalbos įtaka (kai kuriais atvejais tai galbūt Semundo įtaka). Sausam jo stiliui būdingas objek­ty­vumas. Aris Torgilsonas skrupulingai nurodo savo informacijos šaltinius – tai visų pirma žodiniai liudininkų pasakojimai.

Seniausiu žinomu karalių sagų autoriumi laikomas Eirikas Odsonas. Jo veikalas Hryggjarstykki („Nugaros gabalas“?) nėra išlikęs, apie jį žinoma tik iš perpasakotų fragmentų Snorio Sturlusono „Žemės rate“ ar kituose šaltiniuose. Hryggjarstykki mokslininkų datuojamas maždaug 1150 – 1170 metais ir vadinamas pirmąja karalių saga skiriant nuo Semundo bei Ario istorijos traktatų. „Žemės rate“ Hryggjarstykki atpasakojamas bent šešetą kartų. Iš šių vietų sprendžiama, kad Eiriko Odsono pasa­ko­jimas buvęs kur kas gyvesnis, detalesnis negu Ario Torgilsono, nors abu šie autoriai rėmėsi iš esmės analogiškais šaltiniais – daugiausia liudininkų pasako­jimais. Ypač įspūdingas konungo Sigurdo Slembiro žūties aprašymas, kurį Snoris pasiskolino iš Eiriko Odsono. Tačiau negalime būti tikri, ar tai paties Eiriko, ar jį atpasakojančio Snorio, stiliaus bruožai, tad ir tiksliau ką pasakyti apie Hryggjarstykki vargu ar įmanoma.

XII a. pabaigoje benediktinų vie­nuo­lis norvegas Teodorikas (Theodoricus) lotynų kalba parašo veikalą „Norvegijos karalių senovės istorija“ (Historia de antiquitate regum Norwagiensium, datuojamas 1177 – 1180 metais). Šiame darbe pasakojama apie Norvegijos valdovus nuo Haraldo Gražiaplaukio iki Sigurdo Keliautojo į Jeruzalę. Maždaug tuo pat metu, tačiau visiškai nepriklausomai, buvo sukurta nežinomo autoriaus „Norvegijos istorija“ (Historia Norvegiæ).

Seniausia išlikusi Norvegijos istorija, parašyta skandinavų kalba, yra vadinamasis „Norvegijos karalių sagų sąvadas“ (Ágrip af Nóregs konunga sögum), datuojamas maždaug 1190 metais. Neišliko šio kūrinio pradžia ir pabai­ga, tačiau manoma, kad jame pasakota apie Norvegijos valdovus nuo Halvdano Juodojo iki 1177 metų, kai valdžios ėmė siekti Sveriras. „Sąvado“ autorius rėmėsi ankstesniais istorikų darbais: Teodoriko Historia, Ario Konungaævi, Semundo kronika, taip pat ir skaldų – viduramžių skandinavų poetų – eilėmis. Šio kūrinio stilius jau gerokai skiriasi nuo Ario raštų: jam būdingos antitezės, aliteracijos, autorius stengiasi pasakojimą padaryti smagų ir įdomų. Tačiau didele menine verte Ágrip nepasižymi. Spėjama, kad šis kūrinys buvo sukurtas Norvegijoje, nors vienintelis dabar išlikęs jo nuorašas yra islandiškas.

Taigi iš aptartų žanrų – hagiografijų („šventųjų gyvenimų“) bei istorijos veikalų – išsirutulioja ir karalių sagų žanras. Jas aptarsime pirmiausiai ir galbūt plačiausiai, nes jos laikomos anksyviausiomis sagomis (kaip jau minėta, šį pasakymą reikia suprasti taip, kad islandai karalių sagas ima užrašyti anksčiau nei visas kitas sagas, bet tai nereiškia, kad žodinėje tradicijoje dar neklajojo kitokio turinio pasakojimai – pavyzdžiui, herojinio turinio sagos vadinamos vėlyvesnėmis, nes jos vėliau užrašytos; kada jos imtos pasakoti žodinėje tradicijoje – nustatyti neįmanoma, bet akivaizdu, kad kai kurie siužetai yra archaiški, kai kuriais atvejais – gal net ne skandinaviški, o bendragermaniški).

Pirmosios sagos apie karalius – misionierius. XII a. pabaigoje ima rastis ir pirmųjų tekstų  apie pačių skandinavų šventuo­sius. Maždaug 1180 m. datuojama „Seniausioji Olavo Šventojo saga“. Kūrinio tikslas – šlovinti Olavą Šventąjį, kurio kultas Skandinavijoje išplito neilgai trukus po jo žūties 1030 m. Stiklestado mūšyje. „Seniausiosios sagos“ stilius yra grakštesnis, sintaksė  – sklandesnė negu Ario Torgilsono. Tačiau autoriui sunkiai sekasi suderinti įvairius šaltinius – lotyniškuosius tekstus, skaldų posmus, žodinius padavimus – tad „Seniausiosios sagos“ kompozicija yra nevieninga, neretai pasakotojas prieštarauja pats sau. Veikėjų paveikslai nesudėtingi – jie arba teigiami, arba neigiami. Olavo gyvenimą čia nuo pat vaikystės lydi stebuklai, ženklinantys jo kaip šventojo misiją. Labai panaši į ją ir dešimtmečiu vėliau užrašyta „Legendinė Olavo Šventojo saga“ (datuojama ~ 1190 m.).

Netrukus du Tingeiraro vienuolyno vienuoliai parašo Olavo Triugvasono gyvenimus lotynų kalba: Odo Snorasono kūrinys (datuojamas ~ 1190 m.) iki mūsų dienų išliko tik išverstas į islandų kalbą, o Gunlaugo Leivsono (prieš 1200 m.) – neišliko visai. Odas Snorasonas nevengia įterpti legendinių motyvų, paimtų iš Biblijos ar kitokios krikščioniškos literatūros. Kita vertus, jis remiasi ir islandų istorikais. Tingeiraro vienuolių darbai nuo „Seniausiosios Olavo Šventojo sagos“ skiriasi ne tik tuo, kad buvo sukurti lotynų kalba, bet ir prašmatnesniu stiliumi, tobulesne kompozicija.

Šiuos kūrinius galime laikyti karalių sagomis, tačiau ir nuo šventųjų gyvenimų jie nelabai tesiskiria. Karaliai Olavas Triugvasonas bei Olavas Haraldsonas vaizduojami kaip šventieji, valdovo gyvenimui būdinga šventojo vita (gyvenimas), passio (kentėjimas) ir miracula (stebuklai).

Morkinskinna ir Fagrskinna. Pirmojoje XIII a. pusėje (1220 – 1230 m.) sukuriami dar du reikšmingi sinoptiniai (t. y., apžvelgiantys ne vieno valdovo karaliavimą) istorijos veikalai: Morkinskinna („Tamsioji oda“) ir Fagrskinna („Šviesioji, ar Gražioji, oda“), taip vadinami pagal pergamento spalvą. „Tamsiojoje odoje“ pasakojama apie 1030 – 1157 metų Norvegijos istoriją. Šiam kūriniui būdingos vadinamosios islandų gijos – nuo pagrindinės temos nukrypstantys kompoziciškai išbaigti pasakojimai apie islandus. „Šviesiojoje odoje“ aprėpiama ilgesnė istorijos atkarpa – čia pasakojimas, kaip ir „Sąvade“, pradedamas nuo Halvdano Juodojo. Tačiau pats kūrinys yra dvigubai trumpesnis nei Morkinskinna. Fagrskinna nėra labai meniškas kūrinys, užtat jos autoriui būdingas blaivus, kritiškas istoriko mąstymas. Viena vertus, jis dažnai cituoja senųjų skaldų eiles, kurios tradiciškai laikomos itin patikimu šaltiniu; kita vertus, atmeta antgamtines istorijas, būdingas ankstesnėms sagoms, ypač pasakojimams apie abu Olavus.

Brandžiosios karalių sagos. XII a. pab. ar XIII a. pr. minėtojo Tingeiraro benediktinų vienuolyno abatas Karlas Jonsonas († 1213 m.) ėmėsi rašyti „Sveriro sagą“ (Sverris saga). Ji buvo pradėta kurti paties konungo Sveriro († 1202 m.) nurodymu ir rašyta jam diktuojant. Nėra tikrai žinoma, ar Karlas Jonsonas pats užbaigė visą sagą, o jei ne – tai kokią mums žinomos sagos dalį sudaro jo veikalas. Vis dėlto dauguma tyrinėtojų tvirtina, kad kūrinys pasižymi vientisumu, ir veikiausiai yra sukurtas vieno autoriaus (Kristjánsson 1988: 153; Schach 1984: 59). Karalių sagų žanro raidos požiūriu ypač svarbu tai, kad šioje sagoje vaizduojamas ne prieš šimtmetį ar kelis, o autoriaus gyvenamuoju laikotarpiu valdęs karalius. Taigi pasakotojo ir herojaus neatskiria „epinė distancija“, be to, Sveriras, skirtingai nuo Olavo Triugvasono ar Olavo Šventojo – ne misionierius, ne rex justus, nors ir stengiasi dėtis Olavo Šventojo įpėdiniu ir pranašo Samuelio (taigi ir paties Dievo) globotiniu. Iš čia išplaukia sudėtingas konungo Sveriro paveikslas. Jis vaizduojamas tiek šalininkų, tiek priešininkų akimis, nemenkinamas nei jo kaip valdovo talentas, nei priešiškumas norvegų didžiūnams bei Bažnyčiai. Didžiausi Sveriro  priešai – konungas Magnus ir šio tėvas, jarlas Erlingas Kreivys, – vaizduojami objektyviai, pabrėžiamas jų populiarumas tarp gyventojų. Dar vienas reikšmingas šios sagos, kaip literatūros kūrinio, privalumas – pirmą kartą nuosekliai naudojamas policentrinis pasakojimas, leidžiantis autoriui tuo pat metu plėtoti keletą siužetinių linijų ir vaizduoti įvykius iš skirtingų požiūrio taškų. Paulas Schachas, vadindamas „Sveriro sagą“ pirmuoju literatūriniu šio žanro šedevru, tvirtina: „Būtų sunku įvertinti šio veikalo svarbą Snoriui Sturlusonui ir kitiems sagų rašytojams.“ (Schach 1984: 70).

Vis dėlto pačiu žymiausiu karalių sagų autoriumi laikomas Snoris Sturlusonas [4]. Jam priskiriamas veikalas „Žemės ratas“ (isl. Heimskringla; spėjama, kad parašytas apie 1220-1230 metus). Šį kūrinį sudaro „Prologas“ ir 16 sagų, kuriose pasakojama apie Norvegijos valdovus, pradedant mitiniais konungais ir baigiant Sveriro siekimu užimti sostą [5]. Kiekvienam konungui skiriama atskira saga chronologine tvarka. Ilgiausia yra „Saga apie Olavą Šventąjį“, sudaranti kone  trečdalį viso veikalo. Manoma, kad ji parašyta pirmiausia kaip atskiras kūrinys ir vėliau, ne ką tepakeista, įtraukta į „Žemės ratą“.

Ši ankstesnioji „Olavo Šventojo sagos“ redakcija vadinama „Atskirąja Olavo Šventojo saga“. Ji akivaizdžiai skiriasi nuo visų ligtolinių sagų apie šį karalių. Pasakojime, kaip ir „Sveriro sagos“ atveju, persipina kelios siužetinės linijos. Olavas čia iš pradžių vaizduojamas kaip vikingas, vėliau – įnirtingas misionierius, ir galiausiai – kaip kankinys ir šventasis. Taigi pirmąsyk susiduriame su dinamišku veikėjo portretu. Šventajam būdingi stebuklai ima reikštis tik  artinantis mirčiai ir ypač – po jos. (Prisimename, kad „Legendinėje Olavo Šventojo sagoje“ tokie stebuklai jį lydėjo nuo pat gimimo.) Olavo priešai vaizduojami daug objektyviau, su didesne simpatija negu ankstesnėse sagose.

„Žemės ratas“ visiškai nepanašus ir į Ario istoriją. Snoris ne sausai pasakoja apie praeities įvykius, o gyvai juos atkuria, remdamasis įvairiausiais šaltiniais ir savo paties vaizduote. Tačiau būtume neteisūs, jei sakytume, kad Snoris nė neketino perteikti istorinės tiesos, kad jo tikslas tebuvo sukurti įdomų, pagaulų, bet neteisingą pasakojimą apie praeitį. Gyvas praeities atkūrimas nebuvo suvokiamas kaip falsifikacija, ir sagų pasakotojai, stengdamiesi istoriją pateikti kuo gyviau, vaizdingiau, nesistengdavo nieko prikurti, sąmoningai pridėti nuo savęs nukrypdami nuo tiesos.

Labai tiksliai santykį tarp istorinės tiesos, meninės išmonės ir „Žemės rato“ turinio apibūdina M. I. Steblin-Kamenskis straipsnyje „‘Žemės ratas’ kaip literatūros paminklas“:

Viduramžių islando sąmonėje nebuvo skirstymo į pasakojimą apie praeitį, atitinkantį istorijai, kaipo mokslui, keliamus reikalavimus, ir  pasakojimą apie praeitį, atitinkantį grožinei literatūrai keliamus reikalavimus. Todėl pasakojimas apie praeitį buvo, taip sakant, „proistorija“. Mėginti atsakyti į klausimą, kas yra „Žemės ratas“ remiantis tokiomis sąvokomis kaip „istorija“ ir „istorinis romanas“, pavyzdžiui, – interpretuoti jį kaip kažką tarpinį tarp istorijos ir istorinio romano, arba kažką, apimantį ir viena, ir kita, – vadinasi, priskirti viduramžių islandui tai, kas buvo visiškai svetima jo sąmonei. Proistorija – tai kažkas labai skirtinga ir nuo istorijos, ir nuo istorinio romano, o tam tikra prasme netgi priešinga jiems.

Proistorija skiriasi nuo istorijos visų pirma tuo, jog užduotis, kurią ji sau kėlė, buvo nepalyginamai platesnė nei ta, kurią gali sau kelti istorija.

Proistorija pretendavo į tai, kad ji – teisybė, o ne išmonė, bet drauge siekė atkurti praeitį kaip gyvą, pilnakrauję tikrovę. Antai, nors „Žemės rato“ autorius neabejotinai suvokė savo pasakojimą apie praeitį kaip visiškai teisingą, jis praeities įvykius vaizdavo kaip konkrečių žmonių veiksmus ir žodžius, t. y., kaip gyvą tikrovę, kurią galima stebėti taip, kaip žmogus gali stebėti tai, kas vyksta jo regėjimo ir klausos ribose. Dalyvavimo „Žemės rate“ aprašomuose įvykiuose iliuziją stiprina dar ir tai, jog, kadangi įvykiai nekomentuojami, skaitytojui tenka pačiam susigaudyti, kas slypi už vienų ar kitų veiksmų ar žodžių, panašiai kaip kad paprastai tenka daryti tiesioginiam įvykių stebėtojui.

Стеблин-Каменский, М. И.1980.

Čia cit. iš interneto svetainės: < http://www.shel.gribok.net/VikingsPage/russian/sagas/heimskringla/heimskringla.htm >

Karalių sagos po „Žemės rato“. Snorio veikalas turėjo labai didelės įtakos vėlesniems sagų autoriams. Būdinga, kad po „Žemės rato“ sukurta vos viena kita karalių saga – tarp jų „Hakono Hakonarsono saga“ ir „Kniutlingų saga“. Galima pasakyti, kad karalių sagų žanras po „Žemės rato“ kaip ir išsisėmė, viskas jau buvo pasakyta. Užtat pats „Žemės ratas“ buvo gana dažnai perrašomas – nepaisant įspūdingos apimties, jo rankraščių yra daugiau nei ankstesniųjų karalių sagų. Pavyzdžiui, kai kurių mokslininkų tvirtinama, kad imituojant „Žemės rato“ kompoziciją „Kniutlingų sagoje“ vidurinė dalis skirta pasakojimui apie šventąjį karalių – Šv. Knutą (mat „Žemės rato“ vidurinę dalį sudaro „Saga apie Olavą Šventąjį“).

Kiek vėliau nei karalių sagos pradedamos užrašyti vad. islandų sagos (kartais jos dar vadinamos giminių sagomis). Čia kalbama daugiausia apie vad. „sagų amžiaus“ (~ 930 – 1030 m., pirmasis šimtmetis po Islandijos apgyvendinimo) Islandijos įvy­kius. Jų siužetas beveik visada rutuliojasi tragiškai, jos baigiasi pagrindinio herojaus mirtimi ar žūtimi. O pagrindinis giminių sagų herojus esti iškili asmenybė – narsus karžygys ar išminčius. Svetlana Steponavičienė rašo: „Sagų herojumi niekada nebūna menkas žmogus su nežymiu likimu. Sagos centre stovi žmogus, kuris, kad ir žūva, bet įveikia likimo siunčiamus išmėginimus.“ (Steponavičienė 1975: 303-304). Mums giminių sagų siužetas gali pasirodyti labai brutalus, žiaurus. Čia kalbama apie vaidus, nesantaiką, kruviną kerštą, žudynes. Dažnai veikėjai priversti žudyti vienas kitą netgi nenoromis, verčiami likimo užgaidos ar šventos keršto pareigos. Svarbus vaidmuo dažnoje giminių sagoje tenka moterims-kurstytojoms, raginančioms savo vyrus ar sūnus keršyti įžeidėjams. Mums gali susidaryti įspūdis, kad islandai buvo labai žiauri tauta. Tačiau tai tik paviršutiniškas įspūdis. Tiesiog vaidai ir žudynės laikytos svarbiu įvykiu, apie jas pasakota, o apie taikingus laikotarpius sagose pasakoma glaustai: „Nieko svarbaus nevyko; buvo ramu“.Turint omenyje, kad sagose ko gero aprašyti visi svarbūs Islandijos įvykiai (taigi – visos žudynės), nutikę per gerą šimtmetį, jų išeina ne tiek ir daug – nors, kita vertus, tai kad sagose pasakojama būtent apie šitokius įvykius irgi, matyt, ne atsitiktinumas.

Sagos – unikalus žanras. Viduramžių Europai būdinga didaktinė, moralizuojanti literatūra. Sagos yra visai kitokios. Giminių sagų tikslas – ne pamokyti, ne palinksminti, o papasakoti apie svarbius praeities įvykius. Paprastai giminių sagoms būdinga tokia kompozicija: herojaus jaunystė, vikingų žygiai, tarnyba pas užsienio konungus ir grįžimas į Islandiją. Nūdieniam skaitytojui į akis krenta gausybė informacijos, kuri grožinės literatūros kūriniui būtų bereikalinga; bet tas ir yra, kad sagos – tai ypatinga, savotiška literatūra (ar net neliteratūra). Giminių sagose labai daug pasakojama apie veikėjų giminystės ryšius, gyvenamąsias vietoves (beje, tai – visuomet realios, neišgalvotos vietovės) ir panašius sausus faktus. Meninio kūrinio kompozicijos požiūriu tai būtų tiesiog balastas. Tačiau sagų klausytojams, skaitytojams, sekėjams, užrašytojams buvo svarbu viskas, kas jų supratimu siejosi su reikšmingais praeities įvykiais. Sagų kompozicija gali pasirodyti „netobula“ ir dėl to, kad dažnai pasakojimas jose prasideda ir baigiasi lyg ir nemotyvuotai, lyg ir per daug pasakojama apie pagrindinio veikėjo protėvius bei palikuonis, kurių istorijos per silpnai susijusios su pagrindine istorija, taigi kaip ir bereikalingos. Daugelis sagų herojų sutinkami ne vienoje, o bent keliose sagose. Tad giminių sagos tematiškai yra susijusios tarpusavyje, jose veikia tie patys veikėjai, tik įvairiose sagose pagrindinis vaidmuo tenka  skirtingiems veikėjams ir skirtingiems įvykiams. Giminių sagos sudaro tarytum vieningą epopėją. A. Gurevičius rašo: „Sagos autorius suvokia savo sagą kaip didesnės Sagos apie islandus dalį, ir kiekvienas autorius sakytum papildo šią Sagą arba, tiksliau, detaliai paaiškina tą ar kitą jos dalį.“ (Гуревич 1979).

Neretai giminių sagos vadinamos „grynos“, arba „absoliučios“, prozos paminklais. Turima omenyje, kad jose nėra jokių pagražinimų: gamtovaizdžio aprašymų, palyginimų, metaforų ar pan. Jei gamta ir aprašoma, tai ne tam, kad lyriškai ar melancholiškai nuteiktų skaitytoją, o tik tam, kad paaiškintų kokį nors konkretų įvykį. M. Steblin-Kamenskis rašo: „Gamtos aprašymas kaip literatūrinė priemonė buvo neįmanomas, kol gamta buvo ãplinka, iš kurios žmogus savęs neišskirdavo. […] Jei „islandų sagose“ kartais ir pateikiami kokie nors duomenys apie landšaftą, kurio fone kažkas vyksta, tai tik tam, kad paaiškintų įvykius, aprašomus sagoje. Pavyzdžiui, kada „Njalio sagoje“ pasakoma, jog „ant tako prie brastos gulėjo plokšti akmenys“, tai tik tam, kad paaiškintų, dėl ko prijojusieji prie brastos negalėjo pasprukti nuo Gunaro. Tik sagoje aprašomiems įvykiams paaiškinti reikalinga informacija apie tai, kas tam tikru momentu vyko gamtoje (šalo ar težo, snigo ar lijo, nusileido saulė ar patekėjo mėnulis ar pan.“ (Стеблин-Каменский 1973). Sagų kalba – santūri. Tiesiogiai neaprašomi veikėjų išgyvenimai, jausmai, mintys, jų vidinis pasaulis, nejusti autoriaus požiūrio į jų veiksmus ar autoriaus vertinimo. Kaip pastebi S. Steponavičienė: „Faktai turi kalbėti patys – štai kodėl sagos tokios santūrios. Lygiai taip pat ramiai pasakojama ir apie nežymius atsitikimus, ir apie tragiškus, lemtingus įvykius, niekšiški darbai tiesiogiai nesmerkiami, didvyriški – nešlovinami. […] Niekad nevaizduojama sagose ir meilė, spėtina tik iš poelgių.“ (Steponavičienė 1975: 304). Ir vėlgi – mums gali pasirodyti, jog šis santūrumas, kuomet apie jausmus paliekama spręsti pačiam skaitytojui iš herojų veiksmų, – tai subtili literatūrinė priemonė. Bet greičiausiai viduramžių islandams herojų jausmai paprasčiausiai buvo neįdomūs, sagų tikslas buvo pavaizduoti įvykius (dar konkrečiau – kautynes), o ne žmones, ne jų išgyvenimus (Стеблин-Каменский 1973). Bet būtent dėl šito „nemeniškumo“, „nepoetiškumo“, dėl šitos savo autentikos, betarpiškumo, objektyvumo  sagos ir pasižymi nepakartojama estetine verte.

Dauguma šių sagų užrašytos XIII ar net XIV a., praėjus keletui šimtmečių nuo jose vaizduojamų įvykių. Dėl to labai sunku pasakyti, ar giminių sagose pasakojami įvykiai iš tiesų yra istoriški, ar  galbūt pasakojimai amžių būvyje tapo iškraipyti, supainioti, apsipynė legendomis, o gal apskritai visa, kas pasakojama giminių sagose, – tik meninė išmonė. Tarp tyrinėtojų  šiuo klausimu būta labai didelių nesutarimų.

Šio pogrupio sagos daugiausiai yra anoniminės. Žymiausi kūriniai – „Egilio saga“ (vienintelė iki šiol išleista lietuvių kalba), „Njalio saga“, „Gretiro saga“, „Gislio saga“, „Saga apie Lašišų  slėnio gyventojus“ ir kt. Prie šios grupės šliejasi ir vad. islandų gijos (Íslendinga þættir) – trumpi, kompoziciškai išbaigti pasakojimai, įpinti į stambesnius kūrinius – karalių sagas ar istorijos veikalus. Islandų gijų pagrindinis veikėjas taip būna koks nors islandas, tačiau, skirtingai nuo islandų sagų, siužetas čia paprastai esti smagus ar pamokantis.

Amžininkų sagose pasakojama apie XIII a. Islandijos įvykius – daugiausia apie islandų pilietinio karo epochą. Šios sagos taip vadinamos todėl, kad jose pasakojama apie netolimą praeitį lyginant su tuo, kada jos buvo užrašytos (taip pat XIII a.). Žymiausias šio pogrupio veikalas – sagų ciklas „Sturlungų saga“. Prie amžininkų sagų priskiriamos ir vyskupų sagos – pasakojimai apie Skálholto ir Hólaro vyskupus. Amžininkų sagos laikomos gana patikimu istorijos šaltiniu, nes jų autoriai patys buvo aprašomų įvykių liudininkai ar bent turėjo patikimų informantų.

Sagose apie Šiaurės kraštų senovę pasakojama apie tolimą, legendinę praeitį. Čia dažni mi­to­lo­giniai motyvai, kai kurie jų pažįstami ir kitų germanų tautų tradicijos. Pavyzdžiui, „Volsungų sagoje“ pasakojama apie Sigurdą – Favniro Žudiką, žinomą ir iš „Vyresniosios Edos“ giesmių, Nibelungų ciklo bei anglosaksų poemos „Beovulfas“. Šių sagų skiriami keli pogrupiai: herojinės, vikingų, melų sagos. Nors šių sagų siužetai archaiški ir žodinėje tradicijoje, matyt, klajojo ilgai, bet užrašyti jos imtos palyginti vėlai – ko gero, į jas žiūrėta kaip į nelabai svarbias, nelabai reikšmingas, nes daugelio jų siužetas akivaizdžiai neistoriškas. Taigi šios sagos pateikia nedaug istoriškai patikimos medžiagos, ir vis dėlto būtent kai kuriose sagose apie senovę minimi skandinavų susidūrimai su kuršiais. Į juos taipogi nedera visai numoti ranka. Privačiame pokalbyje su garsiu rusų skandinavistu Jurijumi Konstantinovičiu Kuzmenka šių eilučių autorius išgirdo labai taiklią mintį: sagas apie senovę galima palyginti su Homero epu. Regis, viskas jame sukurta, išgalvota, viskas – pasaka, bet Troją Schliemannas taigi atrado.

Riterių sagomis vadinami XIII a. vertimai iš kitų Europos kalbų. Karaliaus Hakono IV paliepimu į norvegų kalbą buvo verčiami romanai apie karalių Arturą ir jo Apvaliojo stalo riterius, apie Tristaną ir Izoldą bei kt. Šioms „sagoms“ būdingas puošnus, daugiažodis stilius – tuo jos labai skiriasi nuo giminių sagų (nekalbant jau apie visai kitokią tematiką). Veikiausiais būtent išpopuliarėjusios riterių sagos paskatino skandinavus imti užrašinėti ir savąsias herojines sagas.

Yra buvę pasiūlymų sagas skirstyti ir kitaip, tačiau čia pateikta klasifikacija yra labiausiai paplitusi.

Reikia pastebėti, kad toks skirstymas nėra nuoseklus ir remiasi ne vienu kriterijumi. Todėl kai kurios sagos gali būti priskirtos skirtingoms grupėms. Pavyzdžiui, Hryggjarstykki ar „Sveriro saga“ kartais vadinamos ne tik karalių, bet ir amžininkų sagomis, nes jose pasakojama apie valdovus, valdžiusius beveik tuo pat metu, kai šios sagos buvo užrašytos. Arba „Inglingų saga“ iš „Žemės rato“ laikoma karalių saga, bet paprastai priduriama, jog ji turi daug panašumo su sagomis apie senovę. Ir iš tiesų, pirmieji joje aprašomi karaliai – ne istoriniai skandinavų valdovai, bet Odinas, Njordas, Frėjas ir kiti (o juk tai – skandinavų dievybių vardai). Be to, nepamirština, kad patys senovės skandinavai, t. y. sagų pasako­tojai ir klausytojai, sagų į tokias grupes neskirstė. Jiems visos sagos buvo tiesiog sagos — pasakojimai apie svarbius praeities įvykius.

Sagų autorystė

… autorystė viduramžiais […] buvo nepalyginti mažiau indi­vi­du­alios, labiau korporacinės prigimties negu povidur­am­žinė, ir ypač poromantinė, autorystė.

Whaley 1991: 17

Nemaža dalis senovės islandų literatūros kūrinių yra anoniminiai. Nežinomas beveik nė vienos islandų (kitaip – giminių) sagos autorius. Apie kai kurių autorystę spėjama tik iš netiesioginių duomenų – leksikos bendrybių su kitais kūriniais, kurių autorystė nustatyta, ar pan. Dažniau  – nors irgi anaiptol ne visada – žinomi karalių sagų autoriai: matyt, pats jų kūrimas laikytas svarbiu, įsidėmėtinu įvykiu [6]. Tačiau net ir tais atvejais, kai kūrinio autorius tikrai žinomas,  reikia turėti omenyje,  kad autorystės samprata šiuo atveju visiškai skiriasi nuo mūsų laikais įprastos. Tekstų nesaugojo autorinių teisių įstatymai, ir vėlesni autoriai nesivaržydami naudodavosi ankstesniųjų darbais, kartais juos daugmaž pažodžiui perpasakodami, kartais paredaguodami pagal savo poreikius – priderindami prie kito konteksto, pataisydami pagal kitus šaltinius. Daugelis kūrinių yra grynai kompiliacinio pobūdžio. Antra vertus, XII – XIV a. nebuvo ne tik kompiuterių, bet ir spausdinimo mašinų. Kūriniai būdavo rašomi ir perrašomi ranka. Kiekvienas raštininkas buvo – ar bent turėjo galimybę būti – drauge ir redaktorius, ir kompiliatorius. Diana Whaley rašo: „Atskiras tekstas yra ne tiek išbaigta visuma, kiek tam tikro proceso stadija, mat, kol nėra spaudos, kiekvienas rankraštis gali būti bet kuo, nuo daugmaž tikslios kopijos iki visiškai naujo kūrinio, o tarp šių kraštutinumų yra visokiausios pataisytos redakcijos. Visiškai nauji tekstai yra reti, ir tai, kaip viduramžių rašytojas naudojasi tradiciniais šaltiniais, kaip jis derina perrašytojo, redaktoriaus ir kūrybingo autoriaus vaidmenis, leidžia jo veiklą vadinti kompiliavimu […]“ (Whaley 1991: 19). Atkreiptinas dėmesys, kad senovės islandų kalboje netgi nėra atskiro žodžio, reiškiančio „rašyti, kurti, būti [prozos] autoriumi“.[7] Vartojami pasakymai láta skrifa, láta rita (parašydinti, liepti užrašyti) ir saman setja (sudėti, komponuoti, kompiliuoti) tiksliausiai atspindi tokios neįsisąmonintos autorystės pobūdį. Neretai būna ne taip paprasta pasakyti, ar turėtume kalbėti apie kelis to paties kūrinio nuorašus, ar apie skirtingus kūrinius. Pasitaiko atvejų, kai egzistuoja keletas tos pačios sagos versijų. Taigi raštininko darbą nuo autoriaus dažnai teskyrė vienas žingsnis, ir neretas nuorašas gali bent iš dalies būti pavadintas nauju kūriniu.

Istorinė tiesa, meninė išmonė ar sinkretinė tiesa?

Viena iš įdomiausių ir svarbiausių problemų kalbant apie sagų literatūrą – ar sagos yra patikimi istorijos šaltiniai, t. y., ar viskas, apie ką pasakojama sagose, iš tiesų vyko, ar sagos veikiau panašios į istorinius romanus, skirtus intelektualiai pramogai, bet su tikrąja Skandinavijos senove nedaug teturinčius bendro? Dvi pa­grin­dinės teorijos, kalbant apie sagų, – visų pirma islandų sagų, nes apie šio sagų pogrupio genezę apskritai diskutuota daugiausiai, – atsiradimą, yra vadinamoji laisvosios prozos (Freiprosa) teorija ir knyginės prozos (Buchprosa) teorija. Pasak pirmosios, sagos jau žodinėje tradicijoje susiformavo tokios, kokios vėliau (XIII a.) buvo užrašytos ir kokios pasie­kė mūsų laikus. Iš to išplaukia: 1) kad jokių konkrečių autorių sagos niekada neturėjo, jos – kolektyvinės kūrybos vaisius, 2) kad sagos yra gana patikimi istorijos šaltiniai, nes jos susiklostė tada, kai ir vyko jose vaiz­duo­jami įvykiai, arba praėjus palyginti neilgam laikui po to. Antroji teorija žodinę tradiciją lai­ko tik vienu iš šaltinių, kuriais naudojosi XIII a. gyvenę jų autoriai. Šios teorijos šalininkai į sagas žiūri kaip į meno kūrinius, taigi siūlo visiškai nesikliauti jomis kaip istoriniais šal­ti­niais – lygiai kaip istoriniais šaltiniais nelaikome O. Wilde’o ar H. Senkevičiaus istorinių romanų.

Iš tiesų, mes dabar galime į sagas žiūrėti kaip į grožinės literatūros kūrinius, meninę išmonę. Vargu, ar jos buvo taip pat suvokiamos ir viduramžiais. Žymus rusų skandinavistas M. Steblin-Kamenskis teigia, kad sagų visuomenėje nebūta skirtumo tarp meninės ir istorinės tiesos. Sagų pasakotojai ir klausytojai žinojo tik vienos rūšies tiesą, kurią šis mokslininkas siūlo vadinti „sinkretine“. Juk sagose apstu tokių dalykų, kuriuos mes vadintume „menine išmone“ arba „menine tiesa“: visų pirma, tai veikėjų dialogai, kurių ne tik niekas nebuvo užfiksavęs, bet galbūt ir niekada nebuvo girdėjęs (pavyzdžiui, „Kniutlingų sagoje“ pasakojama, ką kalbėjosi konungas su kunigu, nors čia pat pasakyta, kad jiedu kalbėjosi vienudu, slapta). Tačiau viduramžių Islandijoje greičiausiai viskas, kas pasakojama sagose, laikyta tiesa. Nors sagų kūrėjai ir leisdavo sau įterpti tokius išgalvotus dialogus, kitas detales, vis dėlto jie matyt jautėsi tik pasakoją apie iš tiesų įvykusius įvykius, o ne kurią meno kūrinius. Tiek karalių, tiek islandų sagos nebūdavo „kuriamos“, o tik pasakojamos ar užrašomos. Atitinkamai, ir sagų „autorių“ (tiksliau – pasakotojų ir užrašytojų) tikslas buvo ne tiek sukurti meniškai išbaigtus kūrinius, kiek papasakoti apie svarbius praeities įvykius. Štai kodėl tiek daug neva balastinės informacijos (apie giminystės ryšius, vietoves ir pan.) – ne dėl to, kad jos reikėtų kūrinio išbaigtumui, o paprasčiausiai dėl to, kad visa ši informacija laikyta tiesa. Tokią autorystę M. Steblin-Kamenskis vadina „neįsisąmoninta“. Aišku, neįsisąmoninta autorystė nereiškia, kad sagų užrašytojai neįdėdavo jokio indėlio į galutinį sagos apipavidalinimą. Aaronas Gurevičius rašo:

Akivaizdu, kad autorinis aktyvumas, poveikis tekstui, jo kūrimas iš vienos pusės, ir autorinė savimonė, supratimas apie šį aktyvumą, jo prigimtį, apimtį ir reikšmę iš kitos, – skirtingi dalykai. Autoriaus aktyvumas nukreiptas į medžiagą, savęs vertinimas – į kūrėją. Epinio kūrinio prigimtis nepaneigia autoriaus kūrybinės inciatyvos. Apipavidalindamas žodinį pasakojimą, autorius, savaime suprantama, stengdavosi suteikti jam išbaigtumo ir įtikimumo, ir šiuo tikslu pasitelkdavo visas turimas priemones, kurios sagų užrašymo laikais buvo pakankamai įvairios. Bet, kadangi forma, siužetas herojai, įvykiai, vaizduojamo veiksmo vieta ir laikas buvo jam duoti, taip pat kaip ir pasaulėžiūrinės nuostatos, etika, patsai sagos patosas, tai jam negalėjo ateiti į galvą, kad jis ir yra autorius, kūrėjas, – jis suvokė save kaip užrašytoją, kaip sagos sudarytoją, kaip grandį ilgoje kolektyvinės tradicijos grandinėje.

Гуревич, А. Я. 1979.

Čia cit. iš interneto svetainės: < http://norse.narod.ru/articles/gurevich/eddasaga/6.html >

.

Skaldų poezija

Norėtųsi atskirai pasakyti keletą žodžių apie skaldų posmus kaip istorinį šaltinį. Paprastai akcentuojamas skaldų poezijos patikimumas lyginant su kitomis šaltinių grupėmis. Mat skaldai savo giesmėse pasakodavo apie įvykius, kuriuose būdavo patys dalyvavę arba gavę informaciją apie juos „iš pirmų lūpų“. Neretai ir šiuolaikinių mokslininkų cituojami paties Snorio žodžiai iš „Žemės rato“: „Mes laikome tiesa visa tai, kas pasakojama šiose giesmėse apie [valdovų ar jų sūnų] žygius ir mūšius. Ir nors skaldai buvo labiausiai įpratę girti tą valdovą, kurio akivaizdoje stovi, nė vienas skaldas nebūtų išdrįsęs kalbėti apie tokius jo žygdarbius, apie kuriuos visi, kas klauso, o ir pats konungas, žino, kad tai grynas melas ir nebūti dalykai. Tai būtų pajuoka, o ne pagyrimas.“ (Heimskringla, „Prologas“, iš senosios islandų kalbos vertė Rasa Ruseckienė).

Teigiama, kad skaldų žodžiai dėl metrinių ypatybių per amžius nepakito, net ir perduodami iš lūpų į lūpas. Visgi tyrinėtojai ne visuomet taip pasitiki skaldų poezijos autentiškumu, kaip Snoris. J. Steenstrupas netgi rašė: „Istorikas, kuris nori pasinaudoti sagų (sic! – U. M.) posmais kaip svarbiausiu įrodymu ir istorinio pasakojimo pagrindu, iš tikrųjų veltui švaisto laiką.“ (čia  cit. iš Moberg 1941: 17). Viena iš problemų, su kuriomis susiduria istorikas, besiremiantis skaldų posmais – šių posmų (o kai kuriais atvejais gal ir pačių skaldų asmenybių) autentiškumas. Ne visada galime būti tikri, kad skaldų posmai, cituojami sagose, tikrai buvo sukurti tada ir to asmens, kaip teigia sagos. Tiesa, ši problema labiausiai liečia pavienius posmus, vadinamąsias „paskirąsias strofas“ (lausavísur). Žymiausių skaldų poemų apie konungus autentiškumas tokių abejonių mokslininkams paprastai nekelia. (Žr. Moberg 1941: 17f ir jo nuorodas į Nat. Beckmano darbus).

Kita akivaizdi problema – skaldų posmų interpretavimas. Dėl įmantrios sintaksės ir ne visuomet aiškių keningų, skaldų poeziją gali būti sunku suprasti ne tik dabarties skaitytojams bei tyrinėtojams, bet ir patiems sagų autoriams. Ne taip jau retai sagose pasitaiko atvejų, kai cituojamai posmai ne patvirtina prozinį sagos tekstą, kaip įsivaizduoja autorius, o tiesiog jam prieštarauja. Tokiu atveju mūsų laikų mokslininkams gali kilti pagunda, kur tik įmanoma, „pataisyti“ skaldų posmus („atrasti pirminį jų pavidalą“), kad šio prieštaravimo nebeliktų. Šitoks „redagavimas“ labai būdingas Finnuro Jónssono parengtiems skaldų poezijos leidimams. Vėlesni tyrinėtojai labai skeptiškai žiūri į tokį metodą. Tais atvejais, kai posmo reikšmė yra mums nesuvokiama, tikslingiau ir moksliškiau yra pripažinti, kad nesuprantame, ką skaldas turėjo omenyje, negu paredaguoti skaldo žodžius taip, kad jie atitiktų mūsų įsivaizdavimą apie tai, ką jie neva „turėtų“ reikšti.

Kuršių paminėjimai sagose

Negalima tvirtinti, jog lietuvių istorikams kuršių (ar kitų baltų bei Pabaltijo tautų) paminėjimai sagose visai nežinomi. Yra netgi specialiai šiai temai skirtų straipsnių (pvz., Mickevičius 2001);  ji liečiama kai kuriose disertacijose (Šarūno Radvilavičiaus magistro disertacijoje, apgintoje Oslo universitete; Arturo Mickevičiaus daktaro disertacijoje, 1993 m. apgintoje Vilniuje).  Vis dėlto šis šaltinis yra, be abejonės, pernelyg mažai pažįstamas. A. Mickevičius yra tyrinėjęs baltų paminėjimus runų įrašuose. Viena iš svarbiausių kliūčių lietuvių mokslininkams, matyt, yra kalbos barjeras. Vis dar beveik neturime senosios skandinavų literatūros vertimų į lietuvių kalbą. Reikšmingiausias vertimas tebėra dar 1975 m. „Vagos“ leidyklos išleista „Egilio saga“ – svarbus, bet tik vienas kūrinys. Palyginimui – estų kalba 1982 m. išleista „Gretiro saga“, 2001 m. – „Njalio saga“ (abi vertė A. Alas). Beje, estai yra išsivertę ir „Vyresniąją“, ir „Jaunesniąją Edą“. Neseniai internete teko skaityti, kad „Vyresniąją Edą“ iš originalo kalbos išsivertė bulgarai. Tiesa, ir lietuvių kalba laukiame gana greitai pasirodant senųjų skandinavų tekstų antologijos (ji veikiausiai vadinsis „Mimiro šaltinis“) bei „Kniutlingų sagos“.

O kol kas iš citatų lietuvių autorių straipsniuose akivaizdu, kad mums vis dar nesuprantami netgi sagų pavadinimai (vienoje pakankamai rimtoje, mokslinėje knygoje rašoma „Hervararo saga“, „Knytlingaro saga“ – greičiausiai čia bus aklai išsiversta iš anglų k. “The Saga of Knýtlingar” ar pan…). Neatsikratoma ir, sakyčiau, gana naivių stereotipų. Rašoma: „Vienas iš įdomiausių šaltinių yra poetiškosios Islandijos sagos“ (Bliujienė 1999: 15, išryškinta mano – U. M.). Argi tikrai Islandijos sagos tokios jau poetiškos? Regis, priešingai, dauguma tyrinėtojų jas vadina „absoliučiosios“, arba „grynosios prozos“ paminklais.

Rengiant šią publikaciją, buvo pasinaudota kompiuterine technika. Internete galima rasti gana daug senųjų skandinavų tekstų, taip pat ir sagų. Buvo pamėginta surasti visas vietas, kur minimi kuršiai (Kúrir) arba Kuršas (Kúrland, Kúrlönd). Be to, į šią publikaciją įtraukta ir viena saga („Kniutlingų saga“), kurios nepavyko rasti internete, bet kurioje irgi yra porąsyk minimi kuršiai. Aišku, galimas daiktas, kad tokių sagų yra ir dar daugiau, be to, vertėtų surasti visas vietas, kur minimos ir kitos baltų ar Pabaltijo tautos (lyviai ir kt.), upėvardžiai (tokie kaip Dauguva) ar pan. Savai istorijai pažinti būtų svarbu žinoti ir tai, ką sagos pasakoja apie baltų kaimynus – vendus, lenkus, finougrų tautas. O galbūt dar svarbiau būtų išversti ir parengti mokslinius, komentuotus leidimus bent tų sagų, kurios cituojamos šioje publikacijoje. Nepakanka perskaityti pavienes, iš konteksto ištrauktas citatas, būtina plačiau susipažinti su vikingų pasauliu, jų užmojais, o tam reikia išsiversti bent keletą sagų ištisai, ne vien po citatą, po trupinėlį. Tai – ateities (tikėkimės, ne pernelyg tolimos) darbai.

Taigi senosios islandų kalbos tekstai šiai publikacijai paimti iš „Netútgáfan“ interneto svetainės (www.snerpa.is); vienintelė išimtis – „Kniutlingų saga“; kadangi šios sagos minėtoje svetainėje (ir, regis, apkritai internete) nėra, jos tekstas pateikiamas pagal leidinį: Danakonunga sÄgur. SkjÄldunga saga. Knýtlinga saga. Ágrip af sÄgu Danakonunga. – Bjarni Guðnason gaf út. – Reykjavík: Hið Íslenzka fornritafélag. – 1982. (Iš serijos Íslenzk fornrit, XXXV. bindi.) Akylus skaitytojas pastebės, kad skiriasi Íslenzk fornrit bei Netútgáfan vartojama ortografija; vertėjas nesiryžo jos vienodinti, juoba, kad skirtumai ne tokie jau dideli (Netútgáfan vartojama ortografija gerokai artimesnė dabartinei islandų kalbai).

Čia pateikiami vertimai yra ne tiek meniniai, kiek filologiniai, t. y., stengiamasi originalą perteikti kuo tiksliau, beveik paraidžiui. Kai kuriais atvejais skliaustuose paaiškinami islandiški terminai, pvz. „hovdingai (karvedžiai)“ arba „hovdingas (valdovas)“. Visi tokie skliaustuose pateikti paaiškinimai yra vertėjo. Danmörk nuosekliai verčiama ‘Danija’, Danaveldi – ‘Danų valstybė’, Svíþjóð – ‘Svitjodas’ (mat tai ne visai tas pat, kas ‘Švedija’, o veikiau ‘dabartinė Švedija minus Getalandas’), Svíaveldi – ‘Švedų valstybė’.

Pirmiausia pateikiame kelias ištraukas iš vadinamųjų sagų apie Šiaurės kraštų senovę. Jos istoriškai bene mažiausiai patikimos ir pasakoja apie seniausius laikus.

Göngu-Hrólfs saga

Þeir herja um sumarit. Býtti Hrólfr silfrinu úr sjóðnum á tvær hendr, ok var þeim öllum vel til hans nema Jólgeir, því at Hrólfr var bæði latr ok svefnugr, en kunni eigi í skipi at gera. Aldri var hann í bardögum né nokkurum mannraunum. Jólgeirr fór illa með herskap sínum ok rænti mest búþegna ok kaupmenn, en herjuðu oftast um Kúrlönd ok fengu of fjár.

Saga apie Hrolvą Pėstįjį

Jie kariauja vasarą. Hrolvas dalijo sidabrą iš kapšų abiem rankom, ir visi buvo jam palankūs, išskyrus Jolgeirą, mat Hrolvas buvo ir tinginys, ir miegalius, ir nemokėjo triūsti laive. Niekuomet jis nedalyvaudavo kautynėse ar kokiuose nors vyriškumo išbandymuose. Jolgeiras labai siautėjo su savo karo žygiais ir smarkiai apiplėšinėjo ūkininkus bei prekijus, o dažniausiai kariaudavo Kurlande (Kurše) ir prisigobdavo ten turto.

Hervarar saga ok Heiðreks

Ívarr inn víðfaðmi kom með her sinn í Svíaveldi, sem segir í konunga sögum, en Ingjaldr konungr inn illráði hræddist her hans ok brenndi sik sjálfr inni með allri hirð sinni á þeim bæ, er á Ræningi heitir. Ívarr inn víðfaðmi lagði þá undir sik allt Svíaveldi. Hann vann ok Danaveldi ok Kúrland, Saxland ok Eistland ok öll austrríki allt til Garðaríkis. Hann réð ok vestra Saxlandi ok vann hlut Englands; þat er kallat Norðumbraland. Ívarr lagði þá undir sik allt Danaveldi, ok síðan setti hann þar yfir Valdar konung ok gifti honum Álfhildi, dóttur sína. Þeira sonr var Haraldr hilditönn ok Randvér, er fell í Englandi. En Valdarr andaðist í Danmörk; tók þá Randvér Danaríki ok gerðist konungr yfir. En Haraldr hilditönn lét gefa sér konungsnafn í Gautlandi, ok síðan lagði hann undir sik öll framar nefnd ríki, er Ívarr konungr inn víðfaðmi hafði átt.

Saga apie Hervor ir Heidreką

Ivaras Plačiasiekis atvyko su savo kariauna į Švedų valstybę, kaip pasakojama konungų sagose, o konungas Ingjaldas Nedorasis (paž.: Blogų Patarimų Davėjas) išsigando jo kariaunos ir susidegino pats su visa savo palyda dvare, kuris vadinasi Reningas. Tada Ivaras Plačiasiekis pajungė savo valdžion visą Švedų valstybę. Taip pat jis nukariavo Danų valstybę ir Kurlandą (Kuršą), Sakslandą ir Eistlandą (Estiją), ir visas rytų šalis iki pat Gardarikio (Rusios). Taip pat jis valdė ir Sakslando vakarus, ir nukariavo dalį Anglijos; ji vadinama Nordumbralandu (Nortumbrija). Tada Ivaras pajungė savo valdžion visą Danų valstybę, o vėliau jis jos valdovu paskyrė konungą Valdarą ir išleido už jo Alvhildą, savo dukterį. Jų sūnus buvo Haraldas Karo Dantis ir Randveras, kuris žuvo Anglijoje. O Valdaras mirė Danijoje; tada Randveras perėmė Daniją ir pasidarė jos konungu. O Haraldas Karo Dantis prisiėmė (paž.: leidosi suteikiamas) konungo vardą Gautlande (Getalande, dab. šved. k. Götaland), ir vėliau pajungė savo valdžion visas anksčiau suminėtas šalis, kurios buvo priklausiusios konungui Ivarui Plačiasiekui.

Norna-Gests þáttur

Sjám vér þá mörg skip sigla norðan. Váru Gandálfs synir fyrir þeim. Sækja þá hvárirtveggja. Sigurðr hringr var eigi þar, því at hann varð at verja land sitt, Svíþjóð, því at Kúrir ok Kvænir herjuðu þangat. Sigurðr var þá gamall mjök. Síðan lýstr saman liðinu, ok verðr þar mikil orrosta ok mannskæð. Gandálfs synir gengu fast fram, því at þeir váru bæði meiri ok sterkari en aðrir menn.

Gija apie Norna-Gestą

Tada mes matome daug laivų plaukiant iš šiaurės. Jiems vadovavo Gandalvo sūnūs. Tada jie puola vieni kitus. Sigurdo Žiedo ten nebuvo, mat jis gynė savo šalį, nes ten siautėjo kuršiai ir kvenai. Sigurdas tuomet buvo labai senas. Paskui sušaukė kariauną, ir ten užvirė didelės ir kruvinos kautynės. Galdalvo sūnūs ryžtingai žengė pirmyn, nes jie buvo ir aukštesni, ir stipresni nei kiti žmonės.

Örvar-Odds saga

Garðaríki er svá mikit land, at þat var þá margra konunga ríki. Marró hét konungr. Hann réð fyrir Móramar; þat land er í Garðaríki. Ráðstafr hét konungr. Ráðstofa heitir þar, er hann réð fyrir. Eddval hét konungr. Hann réð fyrir því ríki, er Súrsdal heitir. Hólmgeirr hét sá konungr, er næst Kvillánus réð fyrir Hólmgarði. Paltes hét konungr. Hann réð fyrir Palteskjuborg. Kænmarr hét konungr. Hann réð fyrir Kænugörðum, en þar byggði fyrst Magok, sonr Japhets Nóasonar. Þessir konungar allir, sem nú eru nefndir, váru skattgildir undir Kvillánus konung.

Ok áðr en Oddr kæmi til Hólmgarðs, þá hafði Kvillánus lið safnat um ina næstu þrjá vetr. Þykkir mönnum sem hann hafi vitat fyrir þangatkvámu Odds. Þar váru allir fyrr nefndir konungar með honum. Svartr Geirríðarson var ok þar. Hann var svá kallaðr, síðan Ögmundr Eyþjófsbani hvarf. Þar var ok mikill herr af Kirjálalandi ok Rafestalandi, Refalandi, Vírlandi, Eistlandi, Líflandi, Vitlandi, Kúrlandi, Lánlandi, Ermlandi ok Púlínalandi. Þetta var svá mikill herr, at eigi mátti hundruðum telja. Undruðust menn mjök, hvat þetta ógrynni hers, er saman var dregit, skyldi.

Saga apie Orvar-Odą

Gardarikis (Rusia) yra tokia didelė šalis, kad ten tuo metu buvo daugelio konungų valdos. Vienas konungas buvo vardu Maro. Jis valdė Moramarą; tas kraštas yra Gardarikyje. Vienas konungas buvo vardu Radstavas. Jo valdos vadinasi Radstova. Vienas konungas buvo vardu Edvalis. Jis valdė tą kraštą, kuris vadinasi Sursdalis. Holmgeiras buvo vardu tasai konungas, kuris po Kvilanaus valdė Holmgardą (Novgorodą). Vienas konungas buvo vardu Paltesas. Jis valdė Palteskjuborgą. Vienas konungas buvo vardu Kenmaras. Jis valdė Kenugardarą (Kijevą?), o ten iš pradžių gyveno Magokas, Jafeto sūnus, Nojaus vaikaitis. Visi šie konungai, kurie dabar yra išvardinti, mokėjo mokesčius konungui Kvilanui.

O prieš Odui atvykstant į Holmgardą, Kvilanus telkė kariauną tris žiemas. Žmonėms atrodė, kad jis daug reikšmės skiriąs Odo atvykimui. Ten su juo buvo visi anksčiau išvardinti konungai. Svartas Geiridės sūnus irgi buvo tenai. Jis buvo taip pramintas nuo tada, kai pradingo Ogmundas Eitjovo Žudikas. Ten buvo ir didžiulė kariuomenė iš Kirjalalando (Karelijos) ir Ravestalando, Revalando, Virlando, Eistlando (Estijos; estų / aisčių šalies), Livlando, Vitlando, Kurlando (Kuršo, kuršių žemės), Lanlando, Ermlando ir Pulinalando (Lenkijos). Tai buvo tokia didelė kariuomenė, kad negalėjai suskaičiuoti šimtais. Žmonės labai stebėjosi, kam sutelkta tokia milžiniška kariuomenė.

Sörla saga sterka

En at morgni komanda, er lítt var ljóst, sendi Högni tólf menn til hallarinnar, ok var Svalr fyrir liði þeira. Bað Högni, at þeir segðu þeim Sörla inum sterka ok Erlingi konungi, föður hans, at hann byði þeim bardaga þegar samstundis. Fóru nú sendimenn ok létta eigi fyrr en þeir koma í höllina, þar er Erlingr konungr inni sat með öllum sínum höfðingjum ok lendum lýð.

Heilsar Svalr upp á konung ok mælti svá: “Högni, sonr Hálfdanar konungs, hefir oss hingat sent ok lætr kunngera þér, konungr, at hann býðr Sörla inum sterka bardaga, ef hann er hér innan lands, ella sjálfum þér, ef hann er eigi heima, ok vill nú Högni hefna á ykkr feðgum makligra svívirðinga. Uggir mik eigi muni ykkr betr fara en þeim leiðu þrælum, er verja skyldu land þitt ok drekann Skrauta, hverir fljótt fellu fyrir oss sem ragar skógargeitr. Lítast mér þínir menn, konungr, heldr huglausir vera ok heldr hentir til at þjóna hér í höll þinni heldr en bardaga halda við vaska stríðsmenn þá af Kúrlandi ok Köldu-Svíþjóð. Því er þat mitt it bezta ráð, at þú gefir þik fanginn ok allt þitt ríki á vald Högna, undir þá miskunn, sem honum þykkir þú makligr til vera at þiggja.”

Saga apie Sorlį Stipruolį

O ateinantį rytą, kai truputį prašvito, Hognis pasiuntė dvylika vyrų į menę, ir jų vadas buvo Svalas. Hognis paprašė, kad jie pasakytų Sorliui Stipruoliui ir konungui Erlingui, jo tėvui, jog jis siūląs jiems kautynes iškart tą pat valandą. Dabar pasiuntiniai nuėjo ir nesustojo, kol įėjo į menę, kurioje sėdėjo konungas Erlingas su visais savo hovdingais (karvedžiais) ir lendrmanais (didikais).

Svalas pasveikino konungą ir taip prabilo: „Hognis, konungo Halvdano sūnus, pasiuntė mus čionai ir liepė paskelbti tau, konunge, kad jis kviečia kautis Sorlį Stipruolį, jeigu jis yra čia šalyje, arba patį tave, jei jo nėra namuose, ir dabar Hognis nori deramai atkeršyti jums, tėvui ir sūnui, už įžeidimą. Bijau, kad jums seksis ne geriau, negu kad ėjosi tiems vergams, kurie turėjo ginti tavo šalį ir drakoną (t. y., didelį karo laivą su drakono galva pirmgaly) Skrautį, kurie neilgtrukus krito prieš mus kaip bobiškos[8] miško ožkos. Regisi man tavo vyrai, konunge, veikiau esą benarsiai ir veikiau tinkami tarnauti čia tavo menėje veikiau negu stoti į kautynes su narsiaisiais kariais iš Kurlando (Kuršių žemės) ir Šaltojo Svitjodo (Svitjodas šiaip jau – Švedija, bet Šaltasis Svitjodas – Rusia). Todėl geriausias mano patarimas yra toks, kad tu pasiduotum į nelaisvę ir atiduotum visą savo valstybę Hognio valdžion, pagal tokią malonę, kokios tu jam pasirodysi vertas gauti.“

Toliau eina kelios ištraukos iš karalių sagų, įeinančių į „Žemės ratą“ (Heimskringla):

Haralds saga Sigurðarsonar

Hákon fór þá þegar úr landi og hafði langskip vel skipað. Hann kom fram suður í Danmörk og fór þegar á fund Sveins konungs mágs síns. Tók konungur feginsamlega við honum og fékk honum þar veislur miklar. Gerðist Hákon þar landvarnarmaður fyrir víkingum er mjög herjuðu á Danaveldi, Vindur og aðrir Austurvegsmenn og svo Kúrir. Lá hann úti á herskipum vetur sem sumar.

Saga apie Haraldą Sigurdo sūnų

Tada Hakonas iš karto išvyko iš šalies ir turėjo gerai įrengtą ilglaivį. Jis atvyko į pietus Danijon ir iškart nukeliavo susitikti su savo svainiu, konungu Sveinu. Konungas jį džiaugmingai sutiko ir iškėlė jam dideles vaišes. Hakonas pasidarė tenai krašto sergėtoju nuo vikingų, kurie labai siaubdavo Danų valstybę, vendų ir kitų rytų kraštų gyventojų, ir taipogi kuršių. Jo karo laivai plaukiojo jūroje ir žiemą, ir vasarą.

Magnúss saga góða

Einn dag þá er Magnús konungur sat í hásæti og var fjölmennt um hann sat Sveinn Úlfsson á fótskörinni fyrir konunginum.

Þá tók konungur til máls: “Kunnigt vil eg gera höfðingjum og allri alþýðu þá ráðagerð sem eg vil vera láta. Hér er kominn til mín ágætur maður, bæði að ættum og af sjálfum sér, Sveinn Úlfsson. Hann hefir nú gerst minn maður og selt mér trú sína til þess. En svo sem þér vitið, að allir Danir hafa í sumar gerst mínir menn, þá er nú landið höfðingjalaust, er eg em í brott farinn, en þar er sem þér vitið mjög herskátt af Vindum og Kúrum og öðrum Austurvegsmönnum eða svo Söxum. Hét eg þeim og að fá höfðingja til landvarnar og landstjórnar. Sé eg þar engan mann jafnvel til fallinn fyrir allra hluta sakir sem Svein Úlfsson. Hefir hann ætt til þess að vera höfðingi. Nú mun eg gera hann jarl minn og fá honum í hendur Danaveldi til yfirsóknar meðan eg em í Noregi svo sem Knútur hinn ríki setti Úlf jarl, föður hans, höfðingja yfir Danmörk þá er Knútur var á Englandi.”

Einar þambarskelfir segir: “Ofjarl, ofjarl, fóstri.”

Saga apie Magnų Gerąjį

Vieną dieną, kai konungas Magnus sėdėjo aukštasuolyje ir aplink jį buvo daug žmonių, sėdėjo Sveinas Ulvo sūnus ant pakojo priešais konungą.

Tada konungas prabilo: „Noriu aš paskelbti hovdingams (karvedžiams) ir visai tautai tą planą, kurį esu nusprendęs įgyvendinti. Čia pas mane yra atvykęs žmogus, garsus ir dėl savo kilmės, ir dėl savęs paties, – Sveinas Ulvo sūnus. Jis dabar pasidarė mano žmogumi ir prižadėjo man ištikimybę dėl to. O kaip jūs žinote, kad visi danai šią vasarą pasidarė mano žmonėmis (valdiniais), tai dabar ta šalis neturi hovdingo (valdovo), kai aš būnu išvykęs, o ten, kaip jūs žinote, yra labai siaubiama vendų ir kuršių, ir kitų rytų kraštų gyventojų, arba taipogi saksų. Aš jiems prižadėjau paskirti hovdingą krašto gynybai ir valdymui. Aš nematau jokio žmogaus, taip pat gerai tinkamo visais atžvilgiais kaip Sveinas Ulvo sūnus. Dabar aš ketinu padaryti jį savo jarlu ir įteikti jam rankosna Danų valstybę valdymui, kai aš būnu Norvegijoje, kaip kad Knutas Galingasis paskyrė Ulvą, jo tėvą, Danijos hovdingu, kuomet Knutas būdavo Anglijoje.“

Einaras Pilvakratys sako: „Per didis jarlas, per didis jarlas, auklėtini.“

Ólafs saga helga

En er hljóð fékkst þá mælti Þorgnýr: “Annan veg er nú skaplyndi Svíakonunga en fyrr hefir verið. Þorgnýr föðurfaðir minn mundi Eirík Uppsalakonung Emundarson og sagði það frá honum að meðan hann var á léttasta aldri að hann hafði hvert sumar leiðangur úti og fór til ýmissa landa og lagði undir sig Finnland og Kirjálaland, Eistland og Kúrland og víða um Austurlönd. Og mun enn sjá þær jarðborgir og önnur stórvirki þau er hann gerði og var hann ekki svo mikillátur að eigi hlýddi hann mönnum ef skylt áttu við hann að ræða. Þorgnýr faðir minn var með Birni konungi langa ævi. Var honum hans siður kunnigur. Stóð um ævi Bjarnar hans ríki með styrk miklum en engum þurrð. Var hann dæll sínum vinum. Eg má muna Eirík konung hinn sigursæla og var eg með honum í mörgum herförum. Jók hann ríki Svía en varði harðfenglega. […]“

Saga apie Olavą Šventąjį

O kai stojo tyla, prabilo Torgniuras: „Kitoks dabar yra švedų konungų būdas, nei būdavo anksčiau. Torgniuras, mano tėvo tėvas, atminė Upsalos konungą Eiriką Edmundo sūnų, ir pasakojo apie jį, kad būdamas pačiame jėgų žydėjime šis kiekvieną vasarą rengdavo karo žygius jūra ir nukakdavo į įvairius kraštus, ir pajungė savo valdžiai Finlandą (Suomiją) ir Kirjalalandą (Kareliją), Eistlandą (Estiją) ir Kurlandą (Kuršą) ir daugel kitų rytų kraštų. Dar tebematyti tie pylimai ir kiti dideli darbai, kuriuos jis padarė, ir vis dėlto jis nebuvo toks išdidus, kad neklausytų žmonių, jei šiems reikėdavo su juo pasitarti. Torgniuras, mano tėvas, buvo su konungu Bjornu ilgą amžių. Jam buvo žinomi šio įpročiai. Bjorno amžiuje jo valstybė laikėsi su didele stiprybe ir be jokio menkėjimo. Jis būdavo malonus savo draugams. Aš pamenu konungą Eiriką Pergalingąjį ir dalyvavau su juo daugelyje karo žygių. Jis išplėtė Švedų valstybę ir narsiai gynė. […]“

Pora citatų iš dar vienos karalių sagos – „Kniutlingų sagos“, pasakojančios apie danų valdovų dinastiją, taip pavadintą greičiausiai pagal Knutą Didįjį (Knýtlingar ‘Kniutlingai’ = Knuto ainiai).

Knýtlinga saga

XXIX. kapítuli

Knútr konungr var ríkr maðr ok ok refsingasamr ok hegndi mjÄk ósiðu. En meðan Haraldr hein hafði verit konungr yfir DanmÄrk, þá hÄfðu lítt verit hegndir ósiðir, bæði innanlandsmÄnnum ok víkingum, er þá herjuðu i DanmÄrk, bæði Kúrir ok aðrir Austrvegsmenn. En er Knútr var konungr orðinn, þá varði hann landit harðfengiliga ok rak alla heiðingja af landi sínu ok jafnvel af sjónum, svá at engi þorði úti at liggja fyrir DanmÄrk fyrir sakir ríkis Knúts konungs ok herskapar.

Kniutlingų saga

29 skyrius

Konungas Knutas buvo galingas vyras ir griežtas, ir smarkiai bausdavo už nusikaltimus. O kai Danijos konungu buvo Haraldas Pustyklė, už nusikaltimus būdavo mažai baudžiama, tiek krašto gyventojams, tiek vikingams, kurie tada plėšikavo Danijoje: ir kuršiai, ir kiti Rytų kraštų gyventojai. O kai Knutas tapo konungu, jis aršiai gynė šalį ir išvijo visus pagonis iš savo žemės ir taip pat iš jūros, kad nė vienas neišdrįso kėsintis į Daniją dėl konungo Knuto bei kariuomenės galybės.

LXXXVII. kapítuli

Viðgautr hét maðr. Hann var ættaðr af Sámlandi. Hann var heiðinn maðr i þann tíma. Hann var kaupmaðr ok stórauðigr ok vel menntr um marga hluti. Hann var jafnan vanr at sigla kaupferðir í Austrveg.

Þat var eitt sumar, er hann sigldi austan ok ætlaði þá heim at halda, at hann varð siðbúinn. Ok er hann kom austan at Kúrlandi, þá lágu Kúrir þar fyrir honum á herskipum ok lÄgðu þegar at honum ok vildu drepa hann, en taka fé hans til sín. En með því at hann var einskipa, en þeir Kúrir hÄfðu lið mikit, þá sá hann engi afla sinn í móti þeim, ok vill hann undan leita ok sigla heim til Sámlands. En Kúrir sigldu þegar eptir honum ok bægðu honum þegar frá landinu ok vildu gjarna hafa líf hans ok fé.

87 skyrius

Vienas žmogus buvo vardu Vidgautas. Jis buvo kilęs iš Samlando (Sembos). Tuo metu jis buvo pagonis. Jis buvo pirklys, labai turtingas ir gerai išmanė daugelį dalykų. Jis nuolatos plaukiodavo į prekybines keliones po Rytų kraštus.

Vieną vasarą atsitiko taip, kad jis, išplaukęs iš rytų ir ketindamas leistis namo, susivėlino. Ir kai jis atvyko iš rytų prie Kurlando, ten jo laukė kuršiai su karo laivais ir ketino jį užmušti, o jo turtą pasiglemžti. O kadangi jis turėjo tik vieną laivą, o kuršių buvo didelis būrys, jis suprato negalįs stoti į kovą su jais, tad stengėsi išvengti susidūrimo ir parplaukti namo į Samlandą. O kuršiai iškart ėmė jį persekioti ir atkirto jį nuo sausumos, ir gviešėsi jo gyvybės bei turto.

CXXIII. kapítuli

En er þeir váru úti á herskipunum, þá spurðu þeir, at Kúrir hÄfðu her úti ok herjuðu á Bleiking. Þeir vissu þó eigi víst, hvárt þetta var með sannleik, ok þótti þeim hér þurfa ráð við at gera, ok gerðu þeir þat ráð, at Kristófórús ok Absalón biskup ok ÁsbjÄrn fóru þangat ok sigldu til Eylands. Þar tóku þeir fé mikit ok svá menn. En er þeir kómu til skipa sinna, þá spurðu þeir, at Kúrir váru við MÄn. Þá létu þeir laust þat folk, er þeir hÄfðu þar tekit, ok heldu þegar þangat, sem þeir váru, ok fundu þá við eina hÄfn, er heitir Járnloka. En er Kúrir vissu, at herr fór at þeim, drógu þeir upp skip sín ok bjoggusk við vÄrn á landi ok ætluðu, at Svíar væri. Einn maðr af Kúrum gamall sagði, at þat váru Danir — „ok er ekki ráð at bíða“, sagði hann. Þá røri sá inn gamli maðr braut sínu skipi, en aðrir Kúrir lágu eptir á níu skípum. Þá kómu þeir Kristófórús með sínum her ok réðu þegar til bardaga við þá, ok fellu þar Kúrir allir, svá at ekki mannsbarn komsk undan, en tveir menn fellu af DÄnum. Síðan tóku Danir þar skip þeira ok fé ok fóru heim með ok hÄfðu nú fengit mikinn sigr.

123 skyrius

O išplaukę karo laivais, jie (t. y., konungo Valdimaro sūnus Kristoforas ir vyskupas Absalonas) sužinojo, kad kuršiai, išplaukę su kariuomene, plėšikauja Bleikinge (dab. Blekingėje). Tačiau jie nebuvo įsitikinę, ar tai tiesa, ir nutarė, kad čia reikia pasitarti, ir nusprendė, kad Kristoforas, vyskupas Absalonas ir Asbjornas nuvyktų tenai ir nuplauktų į Eilandą. Ten jie paėmė daug turto, o taip pat ir žmonių. O sugrįžę prie savo laivų jie sužinojo, kad kuršiai yra prie Mono. Tada jie paleido tuos žmones, kuriuos buvo paėmę į nelaisvę, ir tučtuojau nuplaukė ten, kur jie buvo, ir užtiko juos prie tokio uosto, kuris vadinasi Jarnloka. O kuršiai, pamatę, kad link plaukia kariuomenė, užtraukė savo laivus ant kranto ir pasirengė gintis sausumoje, manydami, kad tai švedai. Vienas senas kuršis pasakė, kad tai danai — „ir verčiau nelaukti“, tarė jis. Tada šis senolis nusiyrė šalin su savo laivu, o kiti kuršiai pasiliko su devyniais laivais. Tada atplaukė Kristoforas ir jo bendražygiai su savo kariuomene, ir iškart stojo su jais į kovą, ir ten žuvo visi kuršiai, anei vienas žmogaus vaikas neišsigelbėjo, o iš danų žuvo du vyrai. Tada danai paėmė jų laivus ir turtą, ir parsigabeno namo, laimėję didžią pergalę.

Išskirtinė vieta kalbant apie kuršių paminėjimus tenka „Egilio sagai“ (Egils saga, Eigla). Ši saga priklauso vadinamosioms islandų, arba giminių, sagoms. Joje randame ilgiausią pasakojimą apie skandinavų vikingų nuotykius Kurše; negana to – čia pasakojama, kaip skandinavai buvo pakliuvę kuršiams į nelaisvę (tiesa, kuršiams šis žygis galiausiai baigėsi ne itin sėkmingai). Vargu, ar galima viską, kas pasakojama sagoje, priimti už gryną pinigą, plg. „[…] X a. pradžios kuršių viensėdis, aprašomas sagoje, labai panašus į XII – XIII a. islandų sodybą […]“ (Steponavičienė 1975: 307). Tačiau nepamirština, kad patys islandai XIII a., kai buvo užrašyta „Egilio saga“ (ir didžioji dalis kitų sagų), veikiausiai tikėjo, jog viskas, kas pasakojama sagose – tikra teisybė (prisiminkime, kas buvo kalbėta apie „sinkretinę tiesą“). Pacituosime visą 46 sagos skyrių. (Siekiant kuo didesnio tikslumo ir kone pažodinio artumo originalui, vertimas atliktas iš naujo specialiai šiai publikacijai, nors, žinoma, rekomenduojame skaitytojams perskaityti visą sagą, kurią puikiai yra išvertusi Svetlana Steponavičienė: 1975. Egilio saga. Vaga. Vilnius.)

Egils saga

46 kafli

Þeir Þórólfur og Egill voru með Þóri í góðu yfirlæti, en þeir bjuggu um vorið langskip mikið og fengu menn til og fóru um sumarið í Austurveg og herjuðu og fengu of fjár og áttu margar orustur. Héldu þeir og út til Kúrlands og lögðu þar við land með hálfs mánaðar friði og kaupstefnu; en er því var lokið, þá tóku þeir að herja og lögðu að í ýmsum stöðum.

Egilio saga

46 skyrius

Torolvas ir Egilis pasiliko pas Torirą labai gerbiami, o pavasarį jie išruošė didelį ilglaivį (toks karo laivų tipas), gavo žmonių ir vasarą išplaukė į rytų kraštus. Jie kariavo, pelnė turto ir grūmėsi daugelyje mūšių. Jie nuplaukė ir prie Kurlando (kuršių žemės) ir ten pusę mėnesio stovėjo prie kranto taikiai prekiaudami. O kai tai baigėsi, jie ėmė kariauti ir puolė įvairias vietoves.

Einn dag lögðu þeir að við árós einn mikinn, enda var þar mörk mikil; þeir réðu þar til uppgöngu, og var skipt í sveitir, tólf mönnum saman. Þeir gengu á skóginn, og var þar ekki langt, áður byggðin tók við; þeir rændu þar og drápu menn, en liðið flýði undan, og fengu þeir enga viðurtöku. En er á leið daginn, lét Þórólfur blása liðinu til ofangöngu; sneru menn þá aftur á skóginn, þar sem þá voru staddir, en svo fremi mátti kanna liðið, er þeir komu til strandar; en er Þórólfur var ofan kominn, var Egill eigi kominn, en þá tók að myrkva af nótt, og þóttust þeir eigi mega leita hans. Vieną dieną jie sustojo prie kažkokios didelės upės žiočių, nors ten buvo didelė giria. Jie išsilaipino ten į krantą ir buvo pasidalinta į būrius, po dvylika žmonių drauge. Jie nuėjo į mišką, o netoli nuo ten prasidėjo kaimas. Ten jie plėšė ir žudė žmones, o gyventojai bėgo nuo jų, ir jie nesutiko jokio pasipriešinimo. O kai diena ėjo vakarop, Torolvas liepė pūsti ragą, kad žmonės atsitrauktų. Tada vyrai pasuko atgal į mišką, ten, kur jie buvo sustoję, ir tik ten buvo galima sužiūrėti vyrus, kada jie pasiekė krantą. Bet kai Torolvas nusileido, Egilio ten nebuvo. Tada ėmė temti naktis, ir jiems neatrodė būsią galima jo ieškoti.
Egill hafði gengið yfir skóginn og tólf menn með honum, og sáu þeir þá sléttur miklar og byggðir; bær einn stóð skammt frá þeim, og stefndu þeir þar til, og er þeir koma þar til, hlaupa þeir í húsin inn og urðu við enga menn varir, en tóku fé það, er laust var. Þar voru mörg hús, og dvaldist þeim þar lengi, en er þeir voru út komnir og frá bænum, þá var lið komið milli þeirra og skógarins, og sótti það að þeim.

Skíðgarður var hár ger millum þeirra og skógarins. Þá mælti Egill, að þeir skyldu fylgja honum, svo að eigi mætti öllum megin að þeim ganga; gekk Egill þá fyrst, en þá hver að öðrum svo nær, að ekki mátti milli þeirra komast; Kúrir sóttu að þeim fast og mest með lögum og skotum, en gengu ekki í höggorustu. Þeir Egill fundu eigi fyrr, er þeir ganga með görðunum, en garður gekk á aðra hönd þeim, og mátti eigi fram komast; Kúrir sóttu eftir þeim í kvína, en sumir sóttu utan að og lögðu spjótum og sverðum í gegnum garðana, en sumir báru klæði á vopn þeirra. Urðu þeir sárir og því næst handteknir og allir bundnir, leiddir svo heim til bæjarins.

Egilis buvo perėjęs per mišką, ir dvylika vyrų su juo. Jie tada pamatė didelius laukus ir trobesius. Netoli nuo jų stovėjo kažkokia sodyba, ir jie patraukė ten. O kai jie ten atėjo, jie įbėgo į namų vidų, ir niekas jų nepastebėjo. Jie grobė tą turtą, kuris buvo palaidas (t. y., viską, ką buvo galima pasiimti). Ten buvo daug namų, ir jie ten ilgai užtruko. O kai jie išėjo į lauką ir iš sodybos, tarp jų ir miško buvo susirinkęs didelis būrys, ir šie juos užpuolė.

Tarp jų ir miško stovėjo aukšta medinė tvora. Tada Egilis pasakė, kad jie sektų paskui jį, kad nebūtų galima prie jų prieiti iš visų pusių. Tada Egilis nuėjo pirmas, o paskui – kiti taip glaudžiai vienas prie kito, kad tarp jų nebūtų galima prasibrauti. Kuršiai smarkiai juos puolė, daugiausiai – kirsdami (matyt, ietimis – U. M.) ir šaudydami (veikiausiai, strėlėmis – U. M.), tačiau neėmė kapotis. Egilis su bendražygiais iš pradžių eidami palei tvorą nepastebėjo, kad iš kitos pusės jiems ėjo (kita) tvora, ir nebuvo įmanoma praeiti. Kuršiai užpuolė juos ankštumoje (tarp šių tvorų), ir kai kurie puolė juos, kirsdami ietimis ir kardais per tvoras, o kiti užmetė skudurus ant jų ginklų. Jie buvo sužeisti, o paskui suimti ir visi surišti, ir nuvesti į sodybą.

Maður sá, er bæ þann átti, var ríkur og auðugur; hann átti son roskinn; síðan var um rætt, hvað við þá skyldi gera; sagði bóndi að honum þótti það ráð, að drepinn væri hver á fætur öðrum. Bóndason sagði, að þá gerði myrkt af nótt, og mætti þá enga skemmtun af hafa að kvelja þá; bað hann láta bíða morguns; var þeim þá skotið í hús eitt og bundnir rammlega; Egill var bundinn við staf einn, bæði hendur og fætur; síðan var húsið læst rammlega, en Kúrir gengu inn í stofu og mötuðust og voru allkátir og drukku. Egill færðist við og treysti stafinn, til þess er upp losnaði úr gólfinu; síðan féll stafurinn; smeygðist Egill þá af stafnum; síðan leysti hann hendur sínar með tönnum, en er hendur hans voru lausar, leysti hann bönd af fótum sér; síðan leysti hann félaga sína.

En er þeir voru allir lausir, leituðust þeir um í húsin, hvar líkast var út að komast; húsið var gert að veggjum af timburstokkum stórum, en í annan enda hússins var skjaldþili flatt; hljópu þeir þar að og brutu þilið. Var þar hús annað, er þeir komu í; voru þar og timburveggir um.

Tas žmogus, kuriam priklausė toji sodyba, buvo galingas ir turtingas. Jis turėjo suaugusį sūnų. Paskui buvo tariamasi, ką su jais daryti. Bondas (ūkininkas) sakė, kad, jo nuomone, geriausia būtų išžudyti juos vieną po kito. Bondo sūnus atsakė, kad jau esą tamsi naktis, ir nebūsią jokios pramogos iš jų kankinimo. Jis pasiūlė palaukti ryto. Tada jie buvo suvaryti į vieną namą ir tvirtai surišti. Egilis buvo pririštas prie tokio stulpo ir rankomis, ir kojomis. Paskui namas buvo tvirtai užrakintas, o kuršiai suėjo į trobą ir valgė bei gėrė, ir labai linksminosi.

Egilis užgulė stulpą ir traukė, kol šis ištrūko iš grindų. Tada stulpas nuvirto, o Egilis išsilaisvino iš jo. Paskui jis atrišo sau rankas su dantimis, o kai rankos buvo atrištos, nusirišo pančius sau nuo kojų. Tada jis išlaisvino savo bendražygius.

O kai jie visi buvo laisvi, jie ėmė dairytis po namą, pro kur galėtų ištrūkti. Namo sienos buvo padarytos iš stambių rąstų, o viename namo gale plokščia lentų pertvara. Jie įsibėgėję sulaužė tą pertvarą.

Ten, kur jie atsidūrė, buvo kitas trobesys. Ten taipogi buvo rąstų sienos.

Þá heyrðu þeir mannamál undir fætur sér niður; leituðust þeir þá um og fundu hurð í gólfinu. Luku þeir þar upp; var þar undir gröf djúp; heyrðu þeir þangað manna mál. Síðan spurði Egill, hvað manna þar væri; sá nefndist Áki, er við hann mælti. Egill spurði, ef hann vildi upp úr gröfinni; Áki segir, að þeir vildu það gjarna. Síðan létu þeir Egill síga festi ofan í gröfina, þá er þeir voru bundnir með, og drógu þar upp þrjá menn.

Áki sagði, að það voru synir hans tveir og þeir voru menn danskir, höfðu þar orðið herteknir hið fyrra sumar. “Var eg,” sagði hann, “vel haldinn í vetur; hafði eg mjög fjárvarðveislur búanda, en sveinarnir voru þjáðir og undu því illa. Í vor réðum vér til og hljópum á brott og urðum síðan fundnir, vorum vér þá hér settir í gröf þessa.”

“Þér mun hér kunnugt um húsaskipan,” segir Egill; “hvar er oss vænst á brott að komast?”

Áki sagði, að þar var annað skjaldþili, — “brjótið þér það upp; munuð þér þá koma fram í kornhlöðu, en þar má út ganga sem vill.”

Tada apačioje, sau po kojų, jie išgirdo žmonių balsus. Apsidairę aplinkui, jie grindyse rado dangtį. Jie atidarė jį. Ten po apačia buvo gili duobė. Ten jie girdėjo žmonių balsus. Tada Egilis paklausė, kas per žmonės ten esą. Tasai, kuris atsiliepė, pasivadino Akiu. Egilis paklausė, ar jis norįs išlipti iš duobės. Akis atsakė, kad jie mielai to pageidaują. Paskui Egilis su bendražygiais nuleido iš viršaus į duobę virvę, kuria jie buvo surišti, ir ištraukė aukštyn tris vyrus.

Akis pasakė, kad tai du jo sūnūs ir kad jie – danai, kad jie buvo pakliuvę į nelaisvę pereitą vasarą. „Aš buvau, – pasakojo jis, – gerai laikomas žiemą. Turėjau daug darbo, prižiūrėdamas bondo (ūkininko) ūkį, bet vaikinai tapo vergais ir jiems atsiėjo blogai. Šį pavasarį mes pamėginome pasprukti, tačiau buvome sučiupti, o paskui pasodinti čia, į šitą duobę.“

„Tau ko gero čia pažįstamas namų išdėstymas, – sako Egilis, – pro kur mums tikėtiniausia ištrūkti?“

Akis pasakė, kad ten buvo dar viena lentų pertvara, – „išlaužkite ją, tada jūs pateksite į javų svirną, o iš ten galėsite išeiti kur tik norėsite.“

Þeir Egill gerðu svo, brutu upp þilið, gengu síðan í hlöðuna og þaðan út; niðamyrkur var á; þá mæltu þeir förunautar, að þeir skyldu skunda á skóginn.

Egill mælti við Áka: “Ef þér eru hér kunnug hýbýli, þá muntu vísa oss til féfanga nokkurra.”

Áki segir, að eigi myndi þar skorta lausafé; “hér er loft mikið, er bóndi sefur í; þar skortir eigi vopn inni.”

Egilis su bendražygiais taip ir padarė. Išlaužė pertvarą, įėjo paskui į svirną, o iš ten – laukan. Buvo tamsi naktis.[9] Tada bendrakeleiviai kalbėjo, kad jiems reikėtų pasiskubinti į mišką.

Egilis pasakė Akiui: „Jei tau pažįstami šie namai, tai parodyk mums, kur galima prisiplėšti kokio nors turto.“

Akis sako, kad turto ten nepritrūksią. „Čia yra didelė palėpė, kurioje miega bondas (ūkininkas). Ten viduje netrūksta ginklų.“

Egill bað þá þangað fara til loftsins, en er þeir komu upp í riðið, þá sáu þeir, að loftið var opið; var þar ljós inni og þjónustumenn og bjuggu rekkjur manna. Egill bað þá suma úti vera og gæta, að enginn kæmist út; Egill hljóp inn í loftið, greip þar vopn, því að þau skorti þar eigi inni; drápu þar menn alla, þá er þar voru inni; þeir tóku sér allir alvæpni. Áki gekk til, þar er hlemmur var í gólfþilinu, og lauk upp, mælti, að þeir skyldu þar ofan ganga í undirskemmuna. Þeir tóku sér ljós og gengu þangað, voru þar féhirslur bónda og gripir góðir og silfur mikið; tóku menn sér þar byrðar og báru út; Egill tók undir hönd sér mjöðdrekku eina vel mikla og bar undir hendi sér; fóru þeir þá til skógar. Egilis paragino tada vesti ten, į palėpę, o užlipę laiptais jie pamatė, kad ta palėpė atidaryta. Viduje buvo šviesa ir tarnai klojo vyrų lovas. Egilis liepė keliems pasilikti lauke ir sergėti, kad niekas neišeitų. Egilis įbėgo į palėpę, čiupo ten ginklus, mat jų ten visuje netrūko ir užmušė[10] visus viduje buvusius žmones. Jie visi pilnai apsiginklavo.

Akis nuėjo ten, kur grindyse buvo dangtis, ir atidarė jį. Jis pasakė, kad jiems reikią ten nusileisti į patalpą po palėpe. Jie pasiėmė žiburį ir nulipo ten. Ten buvo bondo lobiai – puikios brangenybės ir daugybė sidabro. Vyrai pasiėmė nešulius ir išnešė lauk. Egilis pasiėmė po ranka vieną didelę skrynią ir nešė ją sau po ranka; tada jie patraukė miško link.

En er þeir komu í skóginn, þá nam Egill stað og mælti: “Þessi ferð er allill og eigi hermannleg; vér höfum stolið fé bónda, svo að hann veit eigi til, skal oss aldregi þá skömm henda; förum nú aftur til bæjarins og látum þá vita, hvað títt er.” O kai jie įėjo į mišką, Egilis sustojo ir tarė: „Šitas žygis yra visiškai prastas ir nederamas karžygiams. Mes pasivogėm bondo (ūkininko) turtą taip, kad jis apie tai nežino; niekada mes neužsitrauksime tokios gėdos. Grįžkime dabar atgal į sodybą, ir te jie sužino, kas yra įvykę.“
Allir mæltu því í mót; sögðu, að þeir vildu fara til skips. Egill setur niður mjöðdrekkuna; síðan hefur hann á rás og rann til bæjarins; en er hann kom heim til bæjarins, þá sá hann, að þjónustusveinar gengu frá eldaskála með skutildiska og báru inn í stofuna. Egill sá, að í eldahúsinu var eldur mikill og katlar yfir; gekk hann þangað til; þar höfðu verið stokkar stórir fluttir heim og svo eldar gerðir, sem þar er siðvenja til, að eldinn skal leggja í stokks endann, og brennur svo stokkurinn. Egill greip upp stokkinn og bar heim til stofunnar og skaut þeim endanum, er logaði, upp undir ufsina og svo upp í næfrina; eldurinn las skjótt tróðviðinn. En þeir, er við drykkjuna sátu, fundu eigi fyrr en loginn stóð inn um ræfrið; hljópu menn þá til dyranna, en þar var ekki greiðfært út, bæði fyrir viðunum, svo það, að Egill varði dyrnar. Felldi hann menn bæði í dyrunum og úti fyrir dyrunum; en það var svipstund ein, áður stofan brann, svo að hún féll ofan. Týndist þar lið allt, er þar var inni, en Egill gekk aftur til skógarins, fann þar förunauta sína; fara þá allir saman til skips. Sagði Egill, að mjöðdrekku þá vill hann hafa að afnámsfé, er hann fór með, en hún var reyndar full af silfri.

Þeir Þórólfur urðu allfegnir, er Egill kom ofan; héldu þeir þegar frá landi, er morgnaði. Áki og þeir feðgar voru í sveit Egils; þeir sigldu um sumarið, er á leið, til Danmarkar og lágu þar enn fyrir kaupskipum og rændu þar, er þeir komust við.

Visi tam prieštaravo; sakėsi norį traukti prie laivo. Egilis pastatė skrynią žemėn. Tada jis pašoko ir nubėgo į sodybą. Parbėgęs prie sodybos, jis tarnai eina iš virtuvės su lėkštėmis ir neša į trobą. Egilis pamatė, kad virtuvėje dega didelis ugniakuras, virš kurio pakabinti katilai. Jis priėjo artyn. Ten buvo dideli rąstai, stumiami vidun ir taip deginama ugnis, kaip tenai yra įprasta, kad ugnis degintų rąsto galą, ir šitaip rąstas sudega. Egilis pastvėrė rąstą ir nunešė prie trobos, ir pakišo tą galą, kuris liepsnojo, po stogo šelmeniu ir prikišo aukštyn prie tošies. Ugnis tučtuojau apėmė lenteles, kuriomis buvo dengtas stogas. Tačiau tie, kurie sėdėjo prie gėrìmo, nieko nepastebėjo, kol ugnis neįsiveržė pro lubas į vidų. Tada žmonės pasileido durų link, bet pro ten nebuvo lengva išeiti lauk, – ir dėl to, kad jos buvo užremtos medžiais, o be to, Egilis gynė duris.

Jis žudė žmones ir tarpdury, ir lauke, už durų; ir tepraėjo vienas akimirksnis, kol troba sudegė taip, kad sugriuvo. Žuvo visi, kas tik buvo viduje, o Egilis grįžo atgal į mišką ir susirado ten savo bendrakeleivius. Tada visi drauge patraukia prie laivo. Egilis pasakė, kad skrynią, kurią nešėsi, jis nori iš anksto pasilikti sau (matyt, reikia suprasti taip, kad visą kitą grobį jie vėliau dalijosi drauge – U. M.). O ji iš tikro buvo pilna sidabro.

Torolvas su bendražygiais labai apsidžiaugė, kai Egilis nusileido žemyn (t. y., prie upės žiočių, kur stovėjo laivas – U. M.). Kai išaušo rytas, jie iškart nuplaukė nuo kranto. Akis ir jo sūnūs liko Egilio būryje. Vasaros pabaigoje jie priplaukė prie Danijos, ir ten vėl tykojo prekijų laivų ir plėšdavo, kur tik jiems pavykdavo.

Ir trumputė citata iš „Egilio sagos“ 53 skyriaus:

53 kafli

Egill hafði hinn sama búnað sem Þórólfur, hann var gyrður sverði því, er hann kallaði Naður; það sverð hafði hann fengið á Kúrlandi; var það hið besta vopn; hvorgi þeirra hafði brynju.

53 skyrius

Egilis buvo apsiginklavęs taip pat, kaip Torolvas, jis segėjo kardą, kurį jis vadino Angimi (Naður); tą kardą jis buvo įgijęs Kurlande; tai buvo be galo geras ginklas; nė vienas iš jų nedėvėjo šarvų.

Be abejo, šios ištraukos neleidžia daryti pernelyg toli siekiančių išvadų. Galime konstatuoti tik tai, kas akivaizdu – kontaktų tarp skandinavų ir kuršių būta, ir tai atsispindi sagose. Patikrinti kiekvieno konkretaus epizodo istoriškumą – vargu, ar įmanoma (ir netgi vargu, ar verta). Konkrečių įvykimui atkūrimui sagos nėra patikimas šaltinis. Daugiau naudos, matyt, jos teikia kultūros istorijos tyrimams. Kaip jau minėta, sagos – veikiau XIII a. islandų dialogas su vikingų epocha. Iš sagų sužinome, kaip Viduramžių islandai vaizdavosi savo pačių praeitį. Matyt, sagas užrašiusieji, pasakojusieji ir jų besiklausiusieji, jas skaičiusieji tikrai tikėjo, kad visa, kas pasakojama sagose – teisybė. Nūdienis istorikas neturi tuo aklai tikėti, tačiau kita vertus –skaitytojas, norintis pajusti sagos dvasią, neturėtų pasiduoti ir sausam skepticizmui. Ko gero, sagos būdavo sekamos jomis tikintiems klausytojams jomis tikinčių pasakotojų.

Tad norisi tikėtis, kad ši publikacija gali pasitarnauti jei ne istorijos mokslui, tai bent skaitytojų žingeidumui patenkinti.

Dar kartą norėtųsi pabrėžti, jog labai svarbu išversti nors keletą sagų į lietuvių kalbą ištisai, ne tik pavienius fragmentus. Iš šių ištraukų gali susidaryti klaidingas įspūdis, esą susidūrimai su kuršiais buvusi pagrindinė sagų tema. Be abejo, taip nėra. Turime nepamiršti, kad skandinavų vikingų užmojai buvo kur kas platesni – norvegai  apgyvendino Islandiją (taip ir atsirado islandų tauta) ir įkūrė gyvenvietes Grenlandijoje; stovyklas buvo įkūrę, regis, net Amerikos žemyne (tiesa, galima ginčytis, ar ši garbė priklauso norvegams, ar islandams, mat islandai ir yra norvegų palikuonys); danų konungai valdė Angliją ir Vendlandą; švedų vikingai per Rusią nukeliaudavo iki Bizantijos, tarnaudavo Konstantinopolio imperatoriaus kariaunoje. Galų gale su švedais siejamas netgi pats Rusios kaip valstybės susiformavimas. Tad be jokios abejonės reikia sutikti su teiginiu: „IX–X a. kuršių žemės buvo trokštamas danų, švedų vikingų kąsnelis, kurie čia plėšikavo ir bandė steigti savo kolonijas, bet, pasikeitus jų užsienio politikai, kuršių žemės tapo tik sudėtine vikingų rytų politikos dalimi“ (čia cit. iš: Bliujienė 1999: 13; plg. taip pat jos nuorodas į A. Mickevičiaus darbus). Jei turėtume daugiau informacijos apie skandinavų vikingų žygius, apie jų veiklą ne vien Kurše, bet ir kitose (gretimose ir ne vien gretimose) teritorijose, tikriausiai geriau suvoktume ir savo, baltų, vaidmenį Europos istorijos kontekste.

Literatūra

Benediktsson, Hreinn. 1972: The first grammatical treatise: introduction, text, notes, translation, vocabulary, facsimiles. Reykjavík. (Serijoje Publications in linguistics, University of Iceland).

Hallberg, Peter. 1972: ‘Kap. I. Forntid.’ ir ‘Kap. II. Den äldre medeltid.’ // Nordens litteratur. Før 1860. [1. del.] Redigeret af Mogens Brønsted. København · Oslo · Lund. –  P. 13 – 47 ir 51 – 92.

Jónsson, Finnur. 1907: Den islandske litteraturs historie tilligemed den oldnorske. Forlagt af G. E. C. Gad. København.

Kristjánsson, Jónas. 1988: Eddas and Sagas. Hið íslenska bókmenntafélag. Reykjavík.

KLNM [I – XXII t.] = Kulturhistorisk leksikon for nordisk middelalder fra vikingtid til reformasjonstid. 1980 – 1982: Rosenkilde og Bagger. København.

Louis-Jensen, Jonna. 1997: ‘Heimskringla – Et værk af Snorri Sturluson?’ // Nordica Bergensia, Nr. 14 (1997), Nordisk institutt, Universitetet i Bergen. – P. 230 – 245.

Malmros, Rikke. 1979: ‘Blodgildet i Roskilde historiografisk belyst. Knytlingesagas forhold til det tolvte århundredes danske historieskrivning.’ // Scandia. Tidskrift för historisk forskning. Band 45. Årgång 1979. Häfte 1. Lund. – P. 43 – 66.

Medieval Scandinavia. An Encyclopedia. 1993: Garland Publishing, Inc. New York & London.

Mickevičius, Arturas. 2001: ‘Ankstyvieji skandinavų ir kuršių kontaktai’. // Lietuva ir jos kaimynai. Nuo normanų iki Napoleono. – Lietuvos istorijos draugija. Lietuvos istorijos institutas. Vilniaus universitetas. – Vaga. Vilnius. – P. 31 – 42. (Su straipsnio reziumė anglų kalba.)

Moberg, Ove. 1941: Olav Haraldsson, Knut den store og Sverige: studier i Olav den heliges förhållande till de nordiska grannländerna. Gleerup. Lund.

Mundal, Else. 1977: Sagadebatt. Universitetsforlaget. Oslo.

Ólason, Vésteinn. 1998: Dialogues with the Viking Age. Narration and Representation in the Sagas of the Icelanders. Heimskringla. Mál og Menning Academic Division. Reykjavík.

Ruseckienė, Rasa. 2000. ‘Skaldų poezija kaip kūrybos tipas.’ // Literatūra. Mokslo Darbai. Nr. 42 (4). 2000. – Vilniaus universiteto leidykla. Vilnius. – P. 7 – 16. (Su straipsnio reziumė anglų kalba.)

Schach, Paul. 1984: Icelandic sagas. Twayne Publishers. Boston.

Steponavičienė, Svetlana. 1975: ‘Senovės Islandija ir islandų sagos.’ // Egilio saga. Vaga. Vilnius. – P. 289 – 307.

Whaley, Diana. 1991: Heimskringa, An Introduction. Viking Society for Northern Research. University College London.

Гуревич, Аарон. 1979. «Эдда» и сага. Наука. Москва. (Internete: http://norse.narod.ru/articles/gurevich/eddasaga).

Стеблин-Каменский, Михаил. 1973. ‘Исландские саги.’ // Исландские саги. Ирландский эпос. Москва. – С. 7 – 22. (Internete: http://www.philology.ru/literature3/steblin-73.htm).

Стеблин-Каменский, Михаил. 1979. Древнескандинавская литература. «Высшая школа». Москва.

Стеблин-Каменский, Михаил. 1980. ‘Круг Земной как литературный памятник.’ // Круг Земной. Москва. (Internete: http://www.shel.gribok.net/VikingsPage/russian/sagas/ heimskrin­g­la/heimskringla.htm)

Стеблин-Каменский, Михаил. 1984: Мир саги. Становление литературы. Наука, Ленинградское отделение. Ленинград.


[1] Nuoširdžiai dėkoju doc. dr. Sauliui Pivorui (Vytauto Didžiojo universitetas), perskaičiusiam šios publikacijos rankraštį ir pateikusiam vertingų pastabų. – Ugnius Mikučionis.

[2] O šis, suprantama, ir su lietuvių sekti, lotynų inseque. Germanų g < ide. k dėl Vernerio dėsnio. Žr. de Vries, Jan. 1962. Altnordisches etymologisches Wörterbuch. Zweite verbesserte auflage. Leiden. E. J. Brill.

[3] Plg.: „Šventųjų gyvenimų ankstyvų nuorašų skaičius rodo, kad tokių tekstų vertimas dvyliktojo amžiaus antrojoje pusėje buvo pačiame įkarštyje, o pirmieji vertimai be abejonės yra ankstesni negu bet kokių sagų kūrimas gimtąja kalba.“ (Kristjánsson 1988: 149).

[4] Tas pats Snoris Sturlusonas parašė ir „Jaunesniąją Edą“, kurios ištraukos buvo pateiktos „Liaudies kultūros“ 3-ajame numeryje (2002 m.).

[5] Pasakojimas apie vėlesnius valdovus veikiausiai buvo nebereikalingas, nes abatas Karlas Jonsonas tuo metu jau buvo parašęs savo kūrinį; taigi Snoris „pritempė“ savo darbą prie „Sveriro sagos“ – matyt todėl, kad ši jam atrodė pakankamai tobula, jog jos nereikėtų perpasakoti ar redaguoti.

[6] M. I. Steblin-Kamenskis rašo: „[Šis skirtumas] veikiausiai yra susijęs su tuo, kad „karalių sagos“ laikytos svarbesnėmis už „giminių sagas“: jas, kaip ir tuos, kas jas rašė, nušviesdavo aureolė, supusi karalius ir bažnyčią.“ (Стеблин-Каменский 1979: 135).

[7] Užtat skaldai – viduramžių skandinavų poetai – puikiai suvokdavo esą savo poezijos kūrėjai, autoriai. Bet net ir skaldų autorinė yra kitokia nei dabarties poetų. Apie tai žr. Ruseckienė 2000.

[8] Tikriausiai reikia pakomentuoti šį epitetą. Žodis „ragr“, kurį verčiame „bobiškas“, reiškia „toks (vyriškis), su kuriuo galima pasielgti kaip su moteriške“, t. y., pasyvus homoseksualas. Už šitokį pavadinimą baisesnio įžeidimo vyrui negalėdavo būti. Netgi ir kur kas subtilesnės užuominos apie vyro „nevyriškumą“ būdavo suvokiamos kaip baisus įžeidimas. Pvz., „Njalio sagoje“ priešai tyčiojasi iš Njalio, kad šiam neauganti barzda. Kitas pavyzdys: „Heimskringloje“ pasakojama, kaip danų konungas ketino su laivynu užpulti Islandiją (tiesa, taip ir neužpuolė), mat islandai buvo sukūrę nidą (išsityčiojamąją giesmę), kuriame konungas ir vienas iš jo jarlų vaizduojami besikergią kaip eržilas su kumele. Taigi šitoks įžeidimas galėdavo netgi paskatinti karą tarp valstybių.

[9] Originalo žodis niðamyrkur reiškia „delčios tamsa“, t. y., „tamsa, būdinga naktims, kai mėnulis yra delčios fazėje“.

[10] Šiame sakinyje originale ne visai nuosekliai vartojamos veiksmažodžių formos: hljóp (įbėgo) ir greip (čiupo) yra vienaskaita (taigi kalbams lyg ir vien apie Egilį), o drápu (nužudė) – daugiskaita (taigi omenyje lyg ir turima jau Egilis ir jo bendražygiai).