Kas yra kūno kalba?

Albertas Mejerabianas nustatė, kad informacijos perdavimo procese verbalinės priemonės – t.y. vien žodžiai – perduoda tik 7 proc. visos informacijos, garsinės priemonės (tokios kaip balso tonas, intonacijas, garsas) – 38 proc., o neverbalinės priemonės – net 55 proc. Profesorius Berdvislas atliko panašius tyrimus, siekdamas sužinoti, kokią vietą žmonių bendravime užima neverbalinis elgesys. Jis nustatė, kad vidutiniškai žmogus kalba žodžiais tik 10-11 minučių per dieną, ir kad kiekvienas sakinys vidutiniškai skamba ne ilgiau kaip 2,5 sekundes. Jis taip pat atskleidė, kad žodinis bendravimas pokalbyje sudaro mažiau nei 35 proc., o daugiau nei 65 proc. informacijos perduodama per neverbalinius gestus.

Dauguma tyrėjų mano, kad verbalinis “kanalas” naudojamas informacijos perdavimui, tuo tarpu neverbalinis apibrėžia tarpasmeninius santykius, o kartais net užima žodinio pranešimo vietą.

Intuicija ir nuojauta

Kuomet sakome, kad žmogus yra jautrus ir turi intuiciją, tai reiškia, kad jis/ji moka skaityti neverbalinius žmonių siunčiamus ženklus ir juos lyginti su verbaliniais signalais. Moterys paprastai šiuo atžvilgiu “jautresnės” už vyrus, matyt, todėl ir kilo tokia sąvoka kaip “moteriška intuicija”. Šią intuiciją ypatingai gerai išvysčiusios moterys, auginančios mažus vaikus, kadangi pirmais vaiko gyvenimo metais motina su juo bendrauja būtent neverbaliniais kanalais.

Neverbalinių gestų kilmė

Iki šiol nemažai diskutuojama, kaip žmonės “įgyja” gestus. Šioje srityje atlikta daugybė įvairių tyrimų. Jų išvados atskleidė, kad iš tiesų gestus galima klasifikuoti pagal jų “kilmę”. Pavyzdžiui, tokie gestai, kaip čiulpimas ar šypsena, yra įgimti.

O kuomet Jūs sukryžiuojate rankas ant krūtinės, tai ar jūs kryžiuojate kairę ranką ant dešinės, ar dešinę – ant kairės? Dauguma žmonių negali atsakyti į šį klausimą, kol nepabando to padaryti, ir vienu atveju jie jaučiasi patogiai, kitu – ne. Taigi daroma išvada, kad tai gali būti genetiškai įgytas gestas, kurio negalime pakeisti.

Beje, kartais sunku pasakyti, ar gestas yra genetiškai apspręstas, ar kultūriškai įgytas. Pavyzdžiui, dauguma vyrų velkasi paltą, pradėdami nuo dešinės rankovės, o moterys paprastai pradeda vilktis paltą nuo kairės rankovės. Kai vyras praleidžia moterį sausakimšoje gatvėje, jis praeidamas pasisuka kūnu į moterį, tuo tarpu moteris praeina nusisukusi nuo jo. Kyla klausimas: ar ji tai daro instinktyviai, ar nesąmoningai sekdama kitų moterų pavyzdžiu?

Visgi dauguma neverbalinio elgesio gestų yra įgyti, o jų reikšmę apsprendžia kultūra. Visame pasaulyje pagrindiniai komunikacijos gestai yra vienodi. Kuomet žmonės laimingi, jie šypsosi, kuomet liūdni – apniunka, kuomet niršta – jų piktas žvilgsnis. Galvos linkčiojimas beveik visame pasaulyje reiškia “taip” arba patvirtinimą. Atrodo, kad tai įgimtas gestas, nes jį naudoja ir kurti bei akli žmonės. Beje, galvos purtymas, reiškiantis neigimą, taip pat yra beveik universalus, ir galimas daiktas, kad šis gestas siekia ankstyvą vaikystę. O kai kurie mūsų naudojami gestai atėję iš mūsų pirmykštės bendruomenės praeities. Beje, netgi šypsena savo pirmine prasme reiškė grasinimą, bet šiandien ji dažniausiai reiškia pasitenkinimą arba geranoriškumą.

Gestas “patraukimas pečiais” – geras universalaus gesto pavyzdys. Jis reiškia, kad žmogus nežino arba nesupranta, apie ką šnekama. Tai kompleksinis gestas, susidedantis iš trijų komponentų: atsukti delnai, pakelti pečiai ir pakelti antakiai.

Beje, skirtingų tautų neverbaliniai ženklai skiriasi. Tas pats gestas vienoje tautoje gali turėti konkrečią prasmę, kitoje jis gali nereikšti nieko arba reikšti kažką visai kitą. To pavyzdys – trys toliau aprašyti gestai:

  1. Gestas OK arba pirštais rodomas “apskritimas”:
  2. Šis gestas buvo populiarus JAV XIX a. pradžioje, ir ypač naudojamas spaudoje, kuri tuo metu pradėjo žodžių ir frazių trumpinimo iki inicialų kampaniją. Tiesa, iki šiol nesutariama, ką reiškia inicialai: “O.K.”. Vienų nuomone, tai reiškia frazę “all correct” (viskas teisingai), kuri dėl ortografinės klaidos virto “011 – Korrect”. Kitų nuomone, tai antonimas žodžiui “nokautas”, kuris anglų kalboje išreiškiamas raidėmis “K.O.”. Dar kita teorija teigia, kad tai pavadinimo “old Kinderhood” sutrumpinimas. Tai buvo JAV prezidento gimimo vieta, ir inicialai “O.K.” buvo naudojami kaip priešrinkiminės kampanijos lozungas. Kaip ten bebūtų, pirštais rodomas skrituliukas reiškia raidę “O” žodyje “O’key”. Jo prasmė puikiai žinoma anglakalbiuose kraštuose, Europoje ir Azijoje, tačiau kai kuriose šalyse tai turi visai kitą reikšmę. Pavyzdžiui, Prancūzijoje tai reiškia “nulį” arba “nieko”, Japonijoje – “pinigus”, o kai kuriose Viduržemio jūros baseino šalyse šis ženklas reiškia vyro homoseksualumą.

  3. Pakeltas nykštys:
  4. JAV, Anglijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje pakeltas į viršų nykštys turi tris reikšmes. Pirma, tai “balsavimas” kelyje stabdant automobilį; antra, tai reiškia “viskas tvarkoje”; o kuomet nykštys staigiai pakeliamas į viršų, tai tampa įžeidžiančiu ženklu. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Graikijoje tai reiškia “užsičiaupk”. Kuomet italai skaičiuoja nuo vieno iki penkių, tas gestas reiškia “vienas”, o rodomasis pirštas tuomet reiškia “du”. Tuo tarpu kai skaičiuoja anglai ir amerikiečiai, rodomasis pirštas reiškia “1”, vidurinysis – “2”, o nykštys – “5”.

  5. V-ženklas

Šis labai populiarus ženklas Didžiojoje Britanijoje ir Australijoje gali turėti įžeidžiančią prasmę. Antro pasaulinio karo metasi Vinstonas Čerčilis šiuo ženklu rodė “pergalę”, tačiau tokiu atveju ranka pasukta delnu į klausytoją. Tačiau jei rodant tą patį ženklą plaštaka pasukta delnu į kalbantįjį, tai ženklas įgyja įžeidžiančią prasmę – jis reiškia “užsičiaupk”. Beje, daugumoje Europos šalių šis ženklas reiškia “pergalę” nepriklausomai nuo to, į kurią pusę pasuktas delnas. Be to, daugelyje šalių šis gestas reiškia “2”.

Taigi, galima daryti tokią išvadą: prieš skubant daryti kokias nors išvadas apie gestų ir kūno kalbos reikšmę, reikia pirma pagalvoti, kokiai tautai priklauso žmogus.

Gestų savybės

Viena didžiausių klaidų, kurias daro gestų kalbos besimokantys pradedantieji, yra polinkis išskirti vieną gestą ir jį vertinti nesusiejus su kitais gestasi ir aplinkybėmis. Tam, kad teisingai interpretuotume, turime atsižvelgti į kartu pasireiškiančių gestų visumą.

Piešinėlyje pavaizduota visuma gestų, reiškianti kritišką vertinimą. Svarbiausias gestas šiuo atveju – “skruostu rėmimas rodomuoju pirštu”, tuo tarpu kai kitu pirštu pridengta burna, o nykštys remia smakrą. Be to, žmogaus kojos tvirtai sukryžiuotos, kita ranka dengia kūną, lyg jį gindama, o galva nulenkta. Šis neverbalinis sakinys jums byloja maždaug taip: “Man nepatinka tai, ką jūs sakote, ir aš su jumis nesutinku”.

Beje, čia reikia paminėti tokį požymį kaip elgesio kongruentiškumas. Neverbaliniai signalai gali būti kongruentiški, t.y. atitikti sakomus žodžius, arba nekongruentiški. Tyrimai rodo, kad neverbaliniai signalai perduoda 5 kartus daugiau informacijos, nei verbaliniai, ir jei signalai nekongruentiški, žmonės pasitiki neverbaline informacija.

Tam, kad teisingai interpretuotume gestus, nepakanka žinoti žmogaus tautinius ypatumus bei stebėti žodžių atitikimą gestams. Interpretacijai labai svarbus ir kontekstas: pavyzdžiui, jei žiemą autobusų stotelėje sėdės žmogus, sukryžiavęs kojas, stipriai sukryžiavęs ant krūtinės rankas ir nuleidęs galvą, tai greičiausiai reikš, kad jis tiesiog sušalo, o ne jo kritinę nuostatą kažkieno atžvilgiu. Tačiau jei žmogus lygiai taip pat sėdės prie derybų stalo, tai bylos apie jo negatyvią nuostatą esamos situacijos atžvilgiu.

Moksliniai lingvistiniai tyrimai rodo, kad yra tiesioginis ryšys tarp žmogaus socialinio statuso, prestižo bei galios ir jo vartojamo “žodyno”. Kuo aukštesnė individo socialinė ar profesinė padėtis, tuo geriau jis sugeba bendrauti žodžių ir frazių lygmenyje. Tuo tarpu neverbalikos srities tyrimai atskleidė ryšį tarp žmogaus iškalbingumo ir gestikuliavimo lygio. Taigi pasirodo, kad žmogus, užimantis aukštą socialinį ar profesinės karjeros laiptelį, komunikacijos procese daug daugiau naudoja savo žodines atsargas, tuo tarpu mažiau išsilavinęs ar ne toks profesionalus žmogus bendravime dažniau vartoja gestus, o ne žodžius. Kuo aukštesnė žmogaus socialinė-ekonominė padėtis, tuo mažiau jame išvystyta gestikuliacija ir kūno kalba.

Kai kurių gestų greitis ir akivaizdumas priklauso nuo žmogaus amžiaus. Pavyzdžiui, penkiametis vaikas, pasakęs tėvams netiesą, prisidengia burną viena ar abiem rankom. Šis gestas – “burnos uždengimas ranka” – pasufleruoja tėvams, kad vaikas sumelavo. Kaip bebūtų keista, visą gyvenimą žmogus meluodamas panaudoja šį gestą, kinta tiktai gesto atlikimo greitis. Kuomet netiesą sako paauglys, jis taip pat ranka prisidengia burną, tiktai pirštais iš lėto vedžioja palei lūpų liniją. Kuomet meluoja suaugęs žmogus, smegenys siunčia jam impulsą prisidengti burną, tarsi siekiant sulaikyti melagingus žodžius, tačiau paskutiniu momentu ranka patraukiama nuo burnos ir atsiranda kitas gestas – prisilietimas prie nosies. Beje, pastebėta, kad su amžiumi žmonių gestai tampa mažiau akivaizdžiais, todėl vyresnių žmonių neverbalinę informaciją skaityti daug sunkiau, nei jaunų.

Mūsų kasdieninė sąveika: Simbolinio interakcionizmo perspektyva

Kaip mes bendraujame? Kokiu būdu galime suprasti vienas kitą? Kas nulemia mūsų sąveikos sėkmę? Atsakyti į šiuos klausimus bando įvairiausios socialinės teorijos. Viena jų – simbolinis interakcionizmas. Tai reikšminga šiuolaikinės sociologijos bei socialinės psichologijos sritis, kuri analizuoja socialines sąveikas, remiantis jų simboliniu turiniu.

Simbolinio interakcionizmo esmė tai, kad į sąveika tarp žmonių žiūrima kaip į nepertraukiamą dialogą, kurio metu jo dalyviai stebi, apmąsto viens kito ketinimus ir į juos reaguoja. Šio dialogo metu kuriamos ir keičiamos socialinės reikšmės. Žmogaus elgesys – socialinis, paremtas komunikacija. Individai reaguoja ne tik į kitų asmenų poelgius, bet ir į jų ketinimus. Mes tarsi „spėjame“ kitų žmonių ketinimus, analizuodami jų poelgius ir remdamiesi savo praeities patirtimi panašiose situacijose.

Tam būtina „pastatyti save į kito žmogaus vietą“, arba „priimti kito vaidmenį“. Žmonės gali atlikti šį sudėtingą procesą, kadangi nuo vaikystės yra mokomi suteikti prasmę daiktams, poelgiams ir įvykiams. Kai kažkam suteikiama prasmė, tai tampa simboliu, tai yra, sąvoka, veiksmas ar daiktas simbolizuoja arba išreiškia kitos sąvokos, veiksmo arba daikto prasmę. Mūsų reakcija nėra instinktyvi. Laikotarpiu tarp stimulo poveikio mums (pavyzdžiui, kito asmens frazės) ir mūsų reakcijos į šį stimulą vyksta sudėtingas interpretacijos procesas. Šio proceso metu individas susieja stimulą su jo sąmonėje esančiu atitinkamu simboliu. Tokiu būdu žmogus suvokia stimulą ir priima sprendimą, kaip į jį atsakyti. Simbolių prasmę mes suvokiame per socialinę sąveiką su kitais individais. Taip simboliai tampa bendri, ir tai palengvina mūsų tarpusavio bendravimą.

Simbolinio interakcionizmo požiūriu, savęs paties suvokimas nėra žmogiško organizmo vidinė dalis, jis kyla iš patirties ir kuriamas per bendravimą su kitais žmonėmis. Suvokdamas, kaip jį priima kiti žmonės, individas suvokia pats save. Nors nuolatos kintantis ir netikslus, šis suvokimas yra tarsi mūsų socialinio elgesio vadovas – mes elgiamės taip, kad išlaikytume esamą ar trokštamą savo įvaizdį.

Simbolinio interakcionizmo teorinius pagrindus padėjo amerikiečių filosofas, sociologas bei socialinis psichologas, žymus pragmatizmo bei natūralizmo atstovas George Mead’as. Mead’o filosofijos išeities taškas – veiksmas, kuris nustato individo aplinkos suvokimo ypatybes. Mead’ui veikėjas, arba žmogiškasis “Pats” – ne tiek substancija, kiek procesas; mes bendraujame su Kitais, perimame Kitų nuostatas, kaip socialines, ir per tai konstruojasi mūsų “Aš”.

Mead’as išskiria du sąveikos tipus: simbolinę, kuri vyksta naudojant reikšminius ženklus, ir nesimbolinę. Nesimbolinė sąveika yra būdinga visiems gyviems organizmams, o pirmoji, simbolinė – tik žmonėms. Sąmoninga komunikacija tarp individų atsiranda per socialinį procesą. Šio proceso metu bendravimas ženklais “įdedamas“ į atskiro individo elgesį, kitaip sakant, internalizuojamas. Per tai mes tampame efektyviais savo visuomenės nariais. Tai yra skirtumas tarp proceso, kuris gali vykti žiurkių, skruzdžių ar bičių grupėje, ir to, kuris gali vykti žmonių bendrijoje. Socialinis procesas su jo reikšmėmis perimamas į individualią patirtį, taigi jis vyksta efektyviau, nes tam tikra prasme pasireiškia pačiuose individuose.

Pasak Mead’o, komunikacija per ženklus nėra vienpusė – individas ne tik prisitaiko prie Kitų nuostatų, bet taip pat ir keičia jas. Individas priima Kitų nuostatas savo atžvilgiu ir jas interpretuoja savaip, todėl jo reakcija yra ne tiesioginė, o skirtinga, ir tai savo ruožtu veda į tolimesnius pokyčius socialinės sąveikos procese. Mead’o teigimu: “Atskiras individas pastoviai veikia visuomenę per savo paties nuostatą, nes jis kuria grupės nuostatą savo atžvilgiu, atsako į ją, ir per šį atsaką ją keičia”. Spręsdami apie skirtingas situacijas bendruomenėje, kurios dalis esame, mes naudojamės savo nuostatomis: mes tai darome, išsakydami savo nuomonę, kritikuodami kitų nuostatas, teisindami arba smerkdami. Idėjos ir mintys žmonėse gimsta tuomet, kai jie gali priimti savo bendrijos nuostatą ir tuomet į ją atsakyti.

Įdomi Mead’o pateikta asmenybės samprata. Jo nuomone, asmenybę, arba “Pats” (Self), sudaro dvi dalys: “Aš” (I) ir “Mane” (Me).

“Mane” – tai “Kitų”, arba grupės nuostatų, būdingų atskiram individui, visuma, “socialinė” žmogaus dalis. „Aš“, skirtingai nuo „Mane“, yra autonominė. Tai spontaniško, nenuspėjamo elgesio šaltinis, atspindintis individo reakcijų į socialinius stimulus specifiką. Reaguodamas skirtingai, nei buvo tikėtasi, “Aš” įneša pokyčius į sąveikos struktūrą, ir šie pokyčiai išlaiko socialinės tvarkos lankstumą. Kitais žodžiai tariant, “Mane” yra rinkinys susistemintų grupės nuostatų, į kurias individas reaguoja kaip “Aš”.

Mead’o nuomone, socialinis procesas yra pirminis individo atžvilgiu. Bendrija, kurioje žmogus bendradarbiauja su kitais, kai vieno individo veiksmas yra stimulas kito atsakui, ir taip toliau, yra pirminė tiems dariniams, kurie vadinami “Protu” ir “Pats”. Negalima sakyti, kad pirma ateina individai, o po to bendrija, nes individai atsiranda pačiame bendrijos egzistavimo procese. Jeigu nebūtų proceso, kurio dalis yra individas, nebūtų ir paties individo. Žmogiškasis “Protas” tampa įmanomu tuomet, kai socialinis procesas, vykstantis per bendravimą ženklais, yra perimamas į individo elgesį – ir tuomet pagal skirtingus galimus atsakus, reakcijas atsiranda skirtingi individai. Žmogiškas individas įmanomas todėl, kad yra socialinis procesas, kuriame jis gali sąmoningai funkcionuoti. Nuostata – socialinės reakcijos dalis. Šauksmas nebus pats savaime vokalinis simbolis, jei neiššauks tam tikros reakcijos kituose. Simbolis egzistuoja tik sąryšyje su atsaku, su nuostata. Individas neturės žodžių, jei nebus atitinkamų atsakymų. Jeigu nebūtų tendencijos atsiliepti į pagalbos šauksmą, niekas jos ir neprašytų. Mūsų prigimtyje yra ne tik simboliai, bet ir atsakas į juos. Žmogus, kuris duoda tam tikrą ženklą, kartu priima nuostatą tų, kurie į jį atsilieps. Jis žino, ką tas simbolis reiškia. Žmogus, kuris šaukia “Gaisras!”, gali savyje iššaukti reakciją, kurią jis pažadina kituose. Jis gali reaguoti į save, priimdamas bendrą grupės nuostatą bandyti pabėgti nuo pavojaus.

Mead’as sukūrė proceso, kurio eigoje susikuria “Pats”, modelį. Šį procesą sudaro 3 skirtingos pakopos.

Pirmoji – Pasiruošimo pakopa (Preparatory Stage). Jos metu vaikas imituoja aplinkui esančius žmones, ypač savo šeimos narius, su kuriais nuolat sąveikauja. Jis “apsimeta” įvairiais kitais žmonėmis.

Augdamas vaikas pripranta prie simbolių naudojimo. Simboliai – gestai, objektai ir kalba, kurie sudaro komunikacijos pagrindą. Sąveikaudamas su artimaisiais ir draugais, vaikas pradeda suprasti simbolių naudojimą. Kaip ir kalbos, simboliai skirtingi įvairiose kultūrose. Socializacijos procese vaikai išmoksta jų kultūros simbolius. Vystydami bendravimo simbolius, vaikai laipsniškai pradeda suvokti socialinius santykius. To pasėkoje, Vaidinimo pakopoje (Play Stage) vaikas išmoksta imituoti Kitų, tame tarpe ir suaugusiųjų, veiksmus. Jis priima Kitų vaidmenis. Svarbus šios pakopos aspektas – Vaidmenų priėmimas (Role taking). Tai procesas, kurio metu mintyse prisiimame Kitų požiūrį.

Trečioje, Žaidimo (Game) pakopoje vaikas pradeda suvokti keletą užduočių bei santykių vienu metu. Vaikas jau gali suprasti ne tik savo, bet ir supančių žmonių socialinę poziciją, ir reaguoti į daug skirtingų jo socialinės aplinkos narių.

Aiškindamas vaiko nuostatų, pažiūrų ir lūkesčių visuomenės kaip visumos atžvilgiu formavimąsi, Mead’as naudoja Apibendrintų Kitų (Generalized Others) sąvoką. Jis teigia, kad veikdamas individas omeny turi visą žmonių grupę, kurios rėmuose jis egzistuoja. Pasak Mead’o, socializacija – visą gyvenimą besitęsiantis procesas. Žmonėms bręstant, jų “Pats” keičiasi.

Daug Mead’o iškeltų teorinių prielaidų perėmė ir apibendrino Herbert Blumer’is – amerikiečių sociologas ir socialinis psichologas, Mead’o įkurtos Čikagos interakcionistinės mokyklos atstovas. Labai reikšmingas Blumer’io indėlis į šią teoriją – pagrindinių, bazinių jos idėjų susisteminimas. Šias idėjas Blumer’is pavadino “esminiais įvaizdžiai“ (Root images), kurie atspindi pamatinį simbolinio interakcionizmo požiūrį į žmogaus elgesį ir žmonių visuomenę, bei formuoja rėmus, kuriuose kuriamos sąveikos teorijos ir interpretacijos. Pats Blumer’is taip apibrėžė kiekvieną iš šių idėjų:

1. Žmonių grupės arba visuomenės sudarytos iš žmonių, įsitraukusių į skirtingas veiklas. Veiklos, arba veiksmai, gali būti atliekami individo, kolektyviai arba “Kitų” grupės. Šis žmonių visuomenės, egzistuojančios veiksme, apibūdinimas – simbolinio interakcionizmo požiūrio į žmogaus elgesį išeities taškas.

2. Terminas socialinė sąveika reiškia, kad grupės gyvenimas susideda iš grupės narių – individų – sąveikos. Pabrėžiama sąveikos, kaip proceso, formuojančio žmogaus elgesį ir jame slypinčias prasmes, svarba. Priimdamas sprendimus, individas nuolat atsižvelgia į “Kitų” veiksmus, taigi sąveika – tikra ar įsivaizduojama – apibrėžia individo elgesį.

3. Objektas apibrėžiama ne pagal savo savybes, o pagal reikšmę elgesiui. Objektas – tai pirmiausia tai, ką jis reiškia socialinėje sąveikoje. Nors realybė sudaryta iš žmogiškų patirčių, ji nėra subjektyvi. Aplinka, kurioje veikia asmuo, gali būti sudaryta tik iš objektų, kurie jam turi reikšmę, it tuomet ji susideda iš šių reikšmių turinio. Taigi du asmenys, gyvenantys labai panašiomis fizinėmis aplinkybėmis, gali turėti subjektyviai skirtingas „tikras“ aplinkas.

4. Kadangi žmogus yra veikiantis organizmas, asmuo turi sugebėti sąveikauti su kitais, tiek nesimboliniame lygmenyje, tiek simboliniame lygmenyje. Tai darydami, individai turi turėti savo “Pats” (Self) – atpažįstamą jo veiksmų objektą. „Pats-objektas“ kyla iš socialinės sąveikos, kurios metu žmonės suvokia vienas kitą.

5. Žmogaus veiksmas kyla iš sugebėjimo duoti nurodymus savo “Pats” (Self). Šis sugebėjimas leidžia žmogui įsitraukti į pasaulį. Jis tą pasaulį interpretuoja ir formuoja sprendimus, pagal kuriuos veikia, o ne paprasčiausiai automatiškai reaguoja į aplinką. Interpretuodamas individas turi atsižvelgti ne tik į fizinius, bet ir socialinius bei abstrakčius objektus, kurie sudaro likusią individo suvokiamos realybės dalį.

6. Žmonių veiksmų sąsajos yra žmonių grupės gyvenimo “statybinis blokas”. Tai yra atskirų individų elgesio atsakas į “Kitų” elgesį. Sugebėjimo tai daryti dėka įmanomi „jungtiniai veiksmai“, į kuriuos įsijungiama sąmoningai, ir kurie vyksta be atskirų veikiančių individų išskyrimo bei identifikavimo. Tai sugebėjimas sujungti atskirų individų veiksmo linijas. To pasėkoje gimsta kolektyvinis jausmas, charakterizuojantis žmonių visuomenę.

Apibendrinant tai, kas buvo paminėta šioje trumpoje simbolinio interakcionizmo perspektyvos apžvalgoje, galima pateikti tokias IŠVADAS:

    1. Simbolinis interakcionizmas – teorija, kuri į sąveiką tarp žmonių žiūri kaip į nepertraukiamą procesą, dialogą, kurio metu individai stebi viens kitą, bando suvokti vienas kito ketinimus ir reaguoja į juos.
    2. Šios teorijos rėmuose nuolatinis reikšmės ieškojimas – tai tarpasmeninis procesas, apjungiantis ženklus, kalbą ir elgesį, iš jo kyla savo paties, kitų, grupės ir net didelės visuomenės įvaizdžiai. Šie įvaizdžiai ne tik orientuoja veiksmus, bet per sąveiką tampa kitų išbandymo ir modifikavimo elementu. Šia prasme ieškojimas yra ir asmeniškas, ir socialus. Vieno nario apibrėžti įvaizdžiai gali keisti ir turtinti kito įvaizdžius, ir taip susikuria eilė definicijų, kurios tampa grupės kultūros dalimi. Šie įvaizdžiai sukuria pasaulio ir jo objektų, tame tarpe ir pačios grupės, kopijas.
    3. Žmonės veikia objektų atžvilgiu, remdamiesi reikšmėmis, kurias tie objektai jiems turi. Reikšmės yra modifikuojamos ir išnagrinėjamos per interpretacijos procesą, kuris yra asmens atsakas į sutiktą objektą.
    4. Šie procesai įmanomi dėl žmogiško sugebėjimo “priimti kito vaidmenį“, naudoti ir kurti reikšminius simbolius. Simboliai, naudojami socialiniame kontekste, iššaukia skirtingų individų sąmonėse reikšmes, pakankamai panašias, kad sukeltų bendrus veiksmus. Simboliai yra skirtingi skirtingose kultūrose, juos vaikas išmoksta socializacijos metu. Tačiau supančios kultūros žodynas dažnai yra miglotas ir nepakankamas, todėl konkreti situacija turi būti ištirta pačių dalyvių ir įvardinta atitinkamomis reikšmėmis, sukurtomis per jų pačių patirtį.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Schaefer R.T. Sociology. – USA, McGraw-Hill Book Company, 1989

Mills, T.M. The sociology of normal groups. – N.J.: Prentice-Hall, 1984

Encyclopedia Britanica TM version 98

Encyclopedia Microsoft Encarta 98

Vydūniškoji psichologija kasdienybėje

Girdėdami ir tardami Vydūno vardą dažniausiai galvojame apie filosofiją, lietuvybės gynimą vokiečių kolonizuotame krašte, savitus dramos kūrinius. Suvokiame, kad Vydūnas buvo reto šviesumo ir energijos žmogus, tačiau vargu ar pagalvojame, kad jo mokslas gali būti naudingas ir praktiniame, kasdieniniame gyvenime. Juk Vydūnas giliai žinojo ir žmogaus psichologiją, ir tai, kad siekiant dvasingumo, net, atrodytų, labai buitiški dalykai gali būti reikšmingi.

Panagrinėkime iš pradžių mąstytojo naudotą asmenybės modelį. Pagal jį žmoguje išsiskiria keturi lygiai, keturios gyvybės sritys arba gyvatos – čia Vydūnas naudojo seną lietuvišką žoodį, reiškusį visokios gyvybės visumą sodyboje. Tai kūnas, jausmai-geismai, mintys ir dvasia-siela. Skirtingas savo asmens gyvatas žmogus pažįsta nevienodai: pavyzdžiui geriausiai žinomas yra minčių pasaulis, o kūno gyvenimas lieka neaiškus, paslaptingas. Turimos omenyje ne fiziologijos, biochemijos ar kitų mokslų žinios, o tai, kad mes patys nežinome kas konkrečiai vyksta kūne tuo ar kitu momentu: pavyzdžiui, kokie fermentai išskiriami skrandyje suvalgius obuolį, kokie hormonai yra mūsų kraujyje iš ryto, kokie vakare, kaip suvalgytas maistas galų gale perdirbamas į odą, nagus, plaukus, raumenis ir t.t. Mes nesuvokiame kaip tai vyksta, o tik galime sužinoti iš mokslo knygų.

Didžiąją dienos dalį mes galvojame apie įvairiausius gyvenimo reikalus, taigi sąmonės rate “gyvena” mintys. Dažnai jos būna susijusios su kokia nors nuotaika, kurią taip pat neretai įsisąmoniname ir sakome: šiandien mano nuotaika gera, šviesi arba bloga, apniukusi. Kartais sąmonės spinduliai apšviečia kūno reikalus – tada suvokiame alkį, troškulį, nuovargį ar norą pajudėti. Vydūnas, beje, pastebi, kad moterys dažniau ir tiksliau pajaučia kūno gyvenimą negu vyrai (gal todėl ir ilgiau gyvena?).

Dvasios-Sielos, kurią galima suprasti kaip asmenybės branduolį ar psichikos centrą, šviesa į sąmonę prasiskverbia gilesnio susimąstymo, aukštų jausmų patyrimo akimirkomis. Bet apie šią asmenybės sritį, jos reikšmę psichologijai kalbėsime kiek vėliau.

Vydūnas teigia, kad mūsų epochos žmogaus psichologija pasižymi vienu svarbiu ypatumu: sąmonės rate taip įsigali mintys ir jausmai, kad iš kūno kylantys impulsai, taip pat ir Dvasios-Sielos šviesa į sąmonę beveik nebeprasiveržia. Naudojant palyginimą, galima būtų pavaizduoti, kad minėti impulsai lyg atsimuša į tirštą jausmų-geismų-minčių kamuolį. Tačiau yra įprasta manyti, kad būtent kūnui mes skiriame labai daug dėmesio. Tad kaip čia yra iš tikrųjų?

Norintiems paeksperimentuoti skaitytojams pasiūlysime truputį atsitraukti nuo teksto ir pamėginti suvokti kokius pojūčius savo kūne galima pajausti šiuo metu. Pabandėte? Tada imkitės antrosios eksperimento dalies: peržvelkite savo kūną nuosekliai. Patogiau įsitaisykite kėdėje, užsimerkite ir suvokite iš pradžių pojūčius savo pėdose, po to visose kojose, dubenyje ir pilve, ypatingai atidžiai pasiklausykite savo širdies, pasekite kvėpavimą, pajauskite nugaros, pečių ir sprando būseną, pojūčius galvoje, po to veide ir užmerktose akyse. Tai galima atlikti per 1 – 2 minutes.

Dabar palyginkite pirmojo ir antrojo bandymo rezultatus. Pirmuoju atveju buvo galima suprasti, kiek mes įsiklausome ir pagalvojame apie savo kūną “normaliai”, įprastiniame dienos bėgyje – ir tai su sąlyga, kad kūno būsena mes pasidomime. O antrojo eksperimento rezultatai gali atskleisti visai iki šiol nepastebėtų arba tik neaiškiai jaustų pojūčių. Tai gali būti ir nežymūs skausmai, ir įtampa kuriose nors kūno dalyse, nuovargio jausmas, alkis ir pan. Kaipgi būtų galima vertinti šituos pojūčius? Matyt tai yra kūno kalba, žodžiai, kuriais jis kreipiasi į mūsų protą ko nors prašydamas: poilsio, gryno oro ar tinkamo valgio, sveikesnės kūno pozos. Tie žodžiai yra švelnūs, negarsiai tariami, ir jeigu mes į juos įsiklausytume, tai, tikriausiai, kūnui nereikėtų šaukti, įjungti pavojaus sireną – o tai stiprus skausmas, sumažėjęs darbingumas ar rimta liga dėl kurios jau einame pas gydytojus. Tad ar galima sakyti kad šiuolaikinis žmogus kūnui skiria daug dėmesio?

Pasak Vydūno, kūnas turi savo protą, kurį jis vadina ome arba instinktu. Būtent jo mes ir negirdime, kada sąmonė apsiriboja minčių-jausmų sritimi. Kūnas, būdamas labai tobulas biologinis aparatas, gerai žino ko jam reikia vienu ar kitu momentu. Pabandykime išvardinti bent dalį to, apie ką mūsų kūnas kalba:

1. Apie tai, ar mums reikia dabar valgyti ar gerti, kokio maisto reikia ir kiek jo sunaudoti.

2. Ar tinkama kūnui padėtis, kurioje dabar esame, ar vertėtų ją pakeisti.

3. Ar dabar mums yra geriau dirbti, ar trumpai pailsėti, ir kokia poilsio forma yra geriausia.: minutę atsipalaiduoti, ar pavaikščioti po kambarį ar atlikti keletą mankštos judesių.

4. Ar grynas oras yra kambaryje ar reikėtų jį išvėdinti.

Matyt, gerai įsiklausius į kūno balsą, galima būtų išgirsti ir daugiau patarimų.

Galbūt kam nors kils abejonių ar praktiška yra tiek daug gilintis į kūno poreikius ir kokia iš to nauda psichologinei būsenai. Kad abejonių sumažėtų, pamėginkime įsivaizduoti kaip koks intensyviai net azartiškai besiruošiantis egzaminui studentas nutaria paklausyti ir įvykdyti kūno norus.

Jis galėtų, pavyzdžiui suvokti, kad sėdi labai susikūprinęs; išsitiesęs jis atpalaiduotų nereikalingą raumenų įtampą, sumažintų spaudimą saulės rezginiui ir galėtų pajausti didesnį proto blaivumą, tarsi toji užspausta energija iš kūno būtų nutekėjusi į smegenis. Kūno poza anaiptol nėra bereikšmė mūsų mąstymui ir jausmams, tik jos poveikis yra labai subtilus, tad reikia atidžiau tai pastebėti. Paprasčiausias testas: pabandykite suglebti, susikūprinti ir pagalvoti ką nors linksmo ir gero – vargu ar išeis. Kasdieniame gyvenime labai naudinga atkreipti dėmesį į tai, kaip mes sėdime. Dažnai iš to galima padaryti išvadą apie mūsų vidinę būseną: dėl ko nors susinervinę ar skubėdami sėdime ne visai atsirėmę, įsitempę, persikreipę, o prislėgtumą atspindi suglebimas, tįsojimas ant kėdės. Prisiminus ar pabandžius atsisėsti abiem būdais, galima suvokti, kad nė vienu, nė kitu atveju nėra jaučiama, tai, kas atsiranda atsisėdus patogiai, bet kartu tiesiai: tam tikras stabilumas, pusiausvyra. Vydūnas rašo, kad svarbiausia yra stabilumą pajausti visų pirma kūno rymojimo vietoje, savotiškame kūno centre, kuris yra simpatinių nervų rezginio srityje, maždaug ties bamba. Šioje vietoje “vykstant kūno laikysenai” – čia paties Vydūno išsireiškimas – atsiranda ir didesnis psichologinės pusiausvyros jausmas. Siūlome pabandyti.

Bet grįžkime prie mūsų studento. Ką dar jis galėtų pastebėti? Svarbi darbingumui yra kambaryje esančio oro kokybė. Ir ne tik darbingumui: teigiama kad kvapas išvis yra glaudžiai susijęs su energetine kiekvienos vietos oro verte, tad gali stipriai veikti mūsų vidinę būseną. Prisiminkime, kaip sunku išlaikyti žvalumą ir gerą nuotaiką tvankiame, nemalonių kvapų pridvisusiame kambaryje. Pasistengus būti atidesniam, galima pastebėti ir subtilesnių su oru kambaryje susijusių dalykų: pvz. kokį poveikį vidinei būsenai turi ruošiamo maisto kvapas, dujinės plytelės liepsna kambaryje, gėlių ar kvepalų aromatas ar pan. Mūsų studentui, kuriam nuo mokslo pavargo galva, Vydūnas patartų atsidaryti langą ir keletą kartų giliai įkvėpti gryno oro, išpučiant jį su atodūsiu ir akimirką kitą pabūnant iškvėpus. Galva “pašviežėja”. Kaip ir gerai išvėdinus kambarį – Vydūnas rekomenduoja 2-3 kartus per dieną visiškai pakeisti kambarių orą.

Studentas galėtų paklausti: ar ne geriau būtų išgerti kavos arba parūkyti? Vargu: išsitiesimas ir pasirąžymas, keletas mankštos judesių ir pakvėpavimas užtruktų tik 1-2 minutes, ir ne tik laikas svarbu. Atsakykime į klausimą: ar naudinga yra save… apvogti? O būtent tai daro ir kava: energija, kurios antplūdį jaučiame, išgėrę puodelį šio gėrimo, yra paimama iš paties organizmo atsargų. Ji sužėri tarsi šaltoji liepsnelė ir užgęsta, o tada vėl apima suglebimas, apsnūdimas. Jis praeina išgėrus dar puodelį, tačiau netrukus gali reikėti dar vieno. Natūralu, kad tokie blykstelėjimai sekina organizmą, o darbingumą gerokai sumažina. Beje, patys kavos augintojai, kai kurių Pietų Amerikos genčių žmonės, kavą geria tik vieną kart per dieną ir tik tam tikru laiku: tekant saulei.
O ką veikia mūsų studentas tekant saulei? Žinoma, jis miega. Tačiau pabudęs greičiausiai užsinori valgyti. Tada pažiūrėkime dabar į valgio įtaką mūsų gyvenimui – Vydūnas tam skiria nemaža dėmesio. Kad valgis turi įtakos sveikatai – visi žinome. Kad svarbu ne tik ką, bet ir kaip valgyti – tą žinome, bet retai kada imame domėn. O kad abu šie dalykai – produktų kokybė ir valgymo technika veikia mūsų psichologinę būseną – tai jau skamba neįtikėtinai. Tačiau prisiminkime mūsų studentą: tarkime kad jis išalko ir pabandykime pavaizduoti, ką jis darytų, jeigu turėtų drąsos pasekti Vydūno rekomendacijomis ir elgtis ne taip, kaip visiems įprasta. Taigi jis jau virtuvėje, kur ant stalo padėta keletas valgių. Visų pirma, Vydūnas pataria stabtelėti akimirką ir pajausti kokio maisto šiuo metu labiausiai norisi. Galima pažiūrėti, net ir pauostyti – būtent taip “įsiklausydamas”, jis galėtų išgirsti ką jam sako kūno instinktas, kuris labai gerai žino kokių medžiagų šiuo metu organizmui reikia labiausiai. Dažnai net geriau negu mokslininkas, siūlantis kuo tiksliausiai skaičiuoti kalorijas. Taip gali būti sprendžiama ir vaikų “nevalgymo” problema: duodama pasiimti ką nors iš keleto produktų (žinoma, atmetus saldumynus).

Šiame pasirinkime glūdi vienas svarbus dalykas. Reikia atskirti kūno norus nuo norų, kylančių iš jausmų-geismų srities. Pastarieji gali norėti būti patenkinti “dėl savęs pačių”, tiesiog tam, kad patirtų malonumą. Žinoma, tikrųjų kūno poreikių patenkinimas irgi suteikia jausminį pasitenkinimą, tačiau geismingoji asmenybės dalis gali lyg užgrobti vadovavimą valgymui ir iškelti savo tikslus. Tai lengva suprasti prisimenant, kaipgi geismai būna patenkinami: persivalgant arba naudojant sveikatos nekuriančius produktus. Vaikams, be saiko norintiems saldumynų, apie tai sakoma alegoriškai: čia tik tavo akytės nori, o ne pilvelis. O mes patys, rimti suaugusieji, šią tiesą dažnai užmirštame…

Tad pasekime mūsų studentą toliau – jis pradeda valgyti. Kokios mintys galėtų būti jo galvoje? Apie neperskaitytus “bilietus” ir grėsmingą dėstytoją? Matyt, kad panašios. Vydūnas, o ir anksčiau gyvos lietuviškos tradicijos teigia, kad galvoti ne apie maistą valgant yra nuodėmė.  Ir ne tik todėl, kad galvojant apie kitką maistas nesukramtomas.

Svarbu yra tai, kad minčių energija padeda kūnui maistą geriau pasisavinti. Vydūnas rašo: jauskite kaip maistas jus maitina. Viena šiuolaikinės psichologijos krypčių siūlo valgant dėmesį nukreipti į pojūčius burnoje: jausti maisto formą, šilumą, kietumą, o svarbiausia – tiesiog įsigiliti į kramtomo maisto skonį. Fiziologija teigia, kad tokiu atveju išsiskiria skrandžio, kasos ir kepenų fermentų. Be to, yra laikoma, kad gerai pajaučiant skonį , per burną kaip reikiant priimama subtilesnė maisto energija, dar vadinama psichine energija, nors tai gal ir ne visai tikslus terminas. Pabandžius taip valgyti galima pastebėti, kad sotumo jausmas atsiranda gerokai greičiau negu neatidžiai valgant. Beje, toks valgymas yra patikimas vaistas nuo nutukimo.

Skaitytojai tegul atleidžia už tokį gilinimąsį į fiziologiją, tačiau aptariamas dalykas yra toks įprastas ir kartu toks reikšmingas mūsų kasdienio gyvenimo kokybei, kad norintiems pasiūlysime tuo įsitikinti praktiškai. Reikėtų paimti pusę obuolio ir toliau skaitant suvalgyti. Tada pagalvoti: kokia savijauta? Dažniausiai klausimas atrodo beprasmis: gal kiek pilnesnis pilvas ir tiek. Antrą obuolio pusę reikėtų pabandyti suvalgyti sąmoningai. Pabandykime maždaug pusę minutės pažiūrėti į šį vaisių: suvokite jo spalvą, formą, žievės blizgesį. Jei tai nesuvytęs obuolys, galbūt jūs pastebėsite, kad jame yra kažkokio gaivumo, šviežumo. Padėkite šalia kokį nors negyvą daiktą, tarkime, degtukų dėžutę ar žadintuvą, ir pajauskite kuo skiriasi to daikto ir obuolio įspūdis. Tai įvertinę neskubėdami atsikąskite, įsiklausydami į gyvybingo vaisiaus minkštimo traškesį, pajauskite jo temperatūrą, kietumą ar minkštumą, o svarbiausia – skonį. Pasigilinkite kaip tas skonis jus veikia – juk nėra tušti tokie lietuviški pasakymai kaip “nuo rūgšties atsigavo širdis” arba “apsalo širdis” ir pan… Ar tik pilnesnis pilvas galėtų būti šitaip suvalgyto obuolio pusės “efektas”?

Vargu. Nesunku pajausti, kad vaisiaus šviežumas ir gaivumas bent iš dalies pereina į kūno ir svarbiausia psichologinę būseną: daugiau gaivumo ir energijos!

Visa tai skaitant, be abejo, kyla klausimas, ar verta eikvoti tiek laiko tokiam elementariam dalykui, o kita vertus, ar kiekvienas valgis darys tokį pat poveikį kaip vaisiai. Atsakymą į pastarąją klausimo dalį galima rasti Vydūno knygos “Sveikata, Jaunumas, Grožė” skyriuje apie mitybą: daugiausia naudos organizmui teikia “gyvi” produktai: vaisiai, daržovės, grūdai, riešutai ir pan. Mėsa, pasak Vydūno, gyvybės neturinti ir todėl organizmui nereikalinga. Tačiau jis nesiūlo staiga liautis ją valgius: prie sveikesnio maisto reikia pereiti palaipsniui. O laiko tokiam atidžiam pavalgymui, be abejo, reikia daug. Bet nelabai žymiai. Jis neabejotinai susigrąžinamas, kadangi taip pavalgęs žmogus jaučiasi ne apsnūdęs ir ištižęs, o sustiprėjęs. Reikėtų tik dar pridurti, kad “vydūniškai” valgyti irgi galima išmokti tik palaipsniui – dėmesį valdyti nėra lengva. Kodėl? Matyt todėl, kad neramių minčių-jausmų audra žmoguje verčia nuolat suktis tame rate, lyg darkart ir darkart žiūrėti tą patį kino filmą, kuriame rodomi arba praėję nemalonūs įvykiai, arba tokie patys būsimi. Medicina pripažįsta, kad viena iš nutukimo priežasčių yra pastovus lėtinis stresas: žmogus, norėdamas pabėgti nuo nemalonių nuotaikų, pasineria į valgymą. Dažniausiai tai vyksta nesąmoningai. Taigi, neramūs jausmai tokioje situacijoje verčia žmogų nepaisyti kūno reikalavimų, konkrečiu atveju – pailsėti nuo valgymo.

Reikia pasakyti, kad Vydūno siūlomas kūno ir jausmų-geismų gyvatų atskyrimas į dvi sąveikaujančias, tačiau ir turinčias tam tikrą “suverenitetą” asmenybės dalis, yra iš pirmo žvilgsnio paprastas, tačiau labai subtilus dalykas. Taip aprašydamas žmogų, mąstytojas rėmėsi vienais iš giliausių žmonijos išminties šaltinių – senąja indų filosofija. Tuo tarpu kai kurios psichologijos teorijos – ir ypač Froido psichoanalizė – neskiria to “ko nori akys”, nuo to, “ko reikia pilvui”. Tokiu atveju bet kuris žmogaus įsigeidimas laikomas vos ne šventu kūno poreikiu, taigi nepatenkinti jį esą tiesiog pavojinga: vargšas kūnas gali net susirgti! Šis rūpestingas perspėjimas ypač buvo pabrėžiamas seksualinėje srityje. Vydūnas sutinka, kad žmogaus kūnas, tarpe kitų, turi ir seksualinių poreikių. Tačiau kūno poreikiai nėra įkyrūs, jie paklūsta, nusileidžia žmogaus valiai.  Žmogaus valiai priešinasi tiktai geiduliai-aistros. Taip rašo Vydūnas. Ir toliau: “Geiduliai-aistros nėra iš prigimties galingos (…) Jos stiprėja kada žmogus jas maitina savo dėmesiu”.

Tai įdomu: dėmesys yra energija, lyg oras, kuris pripučia vieną ar kitą dalyką mūsų sąmonėje. Susidomėjau detektyvo vyksmu televizoriaus ekrane – ir šis dalykas lyg guminis žaisliukas išsipūtė, užėmė mano mintis, jausmus, išstūmė visa kita. Bet jei turėjau kitų reikalų ir prie ekrano neprisėdau, tas filmas manęs labai ir nejaudina, yra tik nedidelis “žaislelis” mano sąmonėje: aš tik girdžiu, kad kažkas žiūri detektyvą.

Lygiai taip pat yra ir su aptariamuoju seksualiniu, arba, kaip Vydūnas rašo  – gimties poreikiu. Mintys, įsivaizdavimmai, knygų ir specialių filmų žiūrėlimas “pripučia” geidulį ir tada jis gali atkakliai reikalauti patenkinimo. O juk paties kūno poreikis niekada nebūna toks atkaklus, ir jeigu dėl gyvenimo aplinkybių ar kitokių priežasčių negali būti patenkintas, jis nesunkiai nusileidžia žmogaus valiai. Ligos nekyla, o kūno energija tada sunaudojama kitiems dalykams, fizinei bei protinei veiklai, kūrybai. Vienas įžymus mūsų tautos žmogus rašė, kad ir jis buvęs jaunas, tačiau nebuvę laiko apie dailiąją lytį galvoti. Tada ir kovoti nereikia. Vydūnas atkreipia į tai dėmesį: “Ir visai netinka su jais kovoti, jiems neleist vyrauti. Kovodami mes į juos žiūrime ir tuo savo žvilgsniu juos penime. Geiduliai pranyksta savaime, kai jais nesidomima.”

Reikia ir tėvo, ir motinos

Nors ir labai keista, tačiau vis dar yra tėvų, kurie mano, jog ikimokyklinuko auklėjimas-išskirtinai motinos pareiga. Gyvenimas griežčiausiai atmeta tokią nuomonę. Būtent ikimokyklinukai ypač aštriai jaučia, jei tėvas nusišalina nuo auklėjimo, namų rūpesčių. Jie kenčia, nes mato, kad kitų namuose viskas kitaip. Vaikai slepia šiuos savo išgyvenimus, kartais netgi nuo motinos. Jie dažnai bendravimą su tėvu savo vaizduotėje susikuria. Pirmadieniais vienas berniukas darželio auklėtojai pasakodavo, kaip nuostabiai jie visi trys-mama, tėtis ir jis-praleidę sekmadienį, iki mažiausių smulkmenų nupiešdamas savo tėčio žaidimus. Iš tiesų tai tik jo vaizduotės vaisius.

Be kita ko, pasitaiko, jog ir normaliose šeimose tėvas tartum nedalyvauja ikimokyklinuko auklėjime. Šitai, žinoma, jam garbės nedaro. Kalbu apie vyrus, kurie paprasčiausiai pareiškia, jog nesugeba auklėti mažo vaiko, atideda tėviškų pareigų ugdymą vėlesniam laikui, kai vaikas bus paaugęs. Beje, dalis jų ir su paaugliais nebendrauja, visus rūpesčius užkrauna motinoms, sau pasilikdami teisę retkarčiais įsikišti į auklėjimo procesą, ypač, kai jų akimis žiūrint, vaiką reikia nubausti. Tokiais atvejais sūnūs ir dukros kenčia ne dėl to, kad namie nėra tėvo, bet dėl to, kad jis yra abejingas, netgi svetimas jų pasauliui. Visa tai neigiamai veikia vaikus, nors daugeliui gali atrodyti, jog jie dar nesugeba suvokti ir įvertinti suaugusiųjų poelgių.

Į šeimos gyvenimą tėvas įneša ryškų, niekuo nepakeičiamą įnašą. Kas gali geriau už jį, vyrą, paleisti aitvarą, išmokyti važiuoti dviračiu, nulipdyti iš sniego tvirtovę. Žinoma, tėtis. O koks jis nuostabus, kai padeda mamai šeimininkauti, moko sūnų remontuoti lygintuvą, sukalti lentynėlę knygoms. Jis greitai išprendžia įvairiausius galvosūkius, žino geriausius sportininkus, automobilių markes, geba paaiškinti, kaip statomi aukšti namai, rengiami kosminiai skrydžiai. O kaip įdomiai jis pasakoja apie savo darbą!

Kalbant apie tėvo kaip auklėtojo ypatingą vaidmenį, reikia patikslinti: ne kiekvienas jo žingsnis gali būti teisingas. Ir tėvas gali suklysti, ko gera, net dažnai. Jei mama skundžiasi, jog auklėjant vaikus jai dažnai pritrūksta kantrybės, sunku susivaldyti, tai tėvui trukdo beatodairiškas griežtumas, sausumas, didesnė meilė vienam iš vaikų.

Taigi, tėvo dalyvavimas auklėjant ikimokyklinuką būtinas. Bet negalima pulti į kitą kraštutinumą. Tokiu atvejų maža, tačiau pasitaiko, kai tėvas visiškai nušalina motiną nuo vaikų auklėjimo. Reikia prisiminti viena: tėvas niekada nepakeis motinos, kaip ir motina-tėvo.

S. Lavrovas