Studijuojančių užsienyje diskusija: ar lietuvis yra rasistas?

Marius Kuitniauskas

Šiandien galima teigti, kad per pastaruosius penkerius metus susiformavo nauja Lietuvos visuomenės grupė – užsienyje gyvenantys ir besimokantys lietuviai studentai. Tai jauni, 18-27 metų amžiaus žmonės, gimę tarybiniais laikais, tačiau patyrę nepriklausomybės kovą bei nusivylimą. Jie pažįsta ir demokratiją, ir totalitarinį režimą. Dėl kritinės Lietuvos situacijos išvykę užsienin, į savo tėvynę jie gali pažvelgti iš skirtingos perspektyvos, iš šono, nebūdami tiesiogiai įtraukti į tai, kas vyksta Lietuvos visuomenėje. Studentai paprastai mokosi JAV arba Vakarų Europoje, taigi šių šalių demokratiniai režimai iš esmės keičia jų nuostatas. Šie jauni žmonės susiduria su kai kuriomis Vakarų problemomis, nebuvusiomis svarbiomis aplinkoje, kurioje jie augo ir buvo auklėjami. Viena tokių vakarietiškų problemų – rasizmas ir požiūris į atvykėlius.

Užsienyje gyvenantys studentai iš Lietuvos šia gana nauja Lietuvos visuomenei tema diskutavo savo pašto konferencijoje. Nuomonės apie tai, ar lietuviai yra rasistai, ar ne, skiriasi. Viena žmonių grupė buvo įsitikinusi, kad apskritai lietuviai nėra rasistai. Rasizmui būtini tam tikri stereotipai bei prietarai (pavyzdžiui, kad „juodukai“ yra vagys), tačiau dėl Tarybų Sąjungos politikos ir izoliacijos lietuviai jų neturi. Geležinė uždanga neleido matyti Vakaruose, kur rasizmo tema yra labai svarbi, gyvenančių tautų bei rasių. Tai priklauso ir nuo to, kaip įsivaizduojamas tipiškas lietuvis. Iš diskusijos tapo aišku, kad „tipiškas“ lietuvis – tai paprastas darbininkas, ūkininkas, o ne inteligentas. Tarybiniais laikais dauguma dirbančiųjų buvo tokie, jie neturėjo laiko keliauti į sostinę ar į artimiausią miestą, nekalbant apie kitas šalis Tarybų Sąjungoje ar net už jos ribų. Tokio pobūdžio izoliacija daugeliui žmonių neleido susitikti net su užsieniečiais, nekalbant apie skirtingos spalvos žmones.

Tarybiniais laikais Maskvoje studijavo studentai iš Afrikos šalių, tačiau sukurtas jų įvaizdis buvo labai ideologizuotas: kapitalistai su juodaisiais elgiasi kaip su vergais. Sovietiniai žurnalistai (tarp jų ir Albertas Laurinčiukas), kuriems buvo leista keliauti į JAV, pasakodavo apie tokią pačią situaciją – juodieji yra kapitalistų vergai. Rasinę diskriminaciją jie vaizdavo per ideologinę pasmerkimo prizmę. Toks įvaizdis kėlė užuojautą, o ne neapykantą ar ignoravimą.

Diskusijos dalyvis Linas išreiškė viltį, kad lietuviams niekada nekils problemų dėl rasizmo. Kaip pavyzdį jis pateikia lietuvių darbininkus, Amerikoje dirbančius „juodą darbą“ kartu su meksikiečiais bei „juodukais“ ir neturinčius su jais jokių konfliktų, nekalbant jau apie inteligentus, kurie buvo išmokyti visus laikyti vienodais.

Kita žmonių grupė pastebėjo, kad lietuviai vis dėlto yra šiokie tokie rasistai, po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo nedraugiškai žiūrintys į atvykėlius. Pagrindinė problema – santykiai tarp senų tėvų, kurie augo nematydami kitų kultūrų bei rasių žmonių, ir jų vaikų, nekreipiančių dėmesio į odos spalvą.

„Mano draugė iš Brazilijos, trečios kartos lietuvė, draugavo su žydu, ir jos senelė, „šimtaprocentinė lietuvė“, verkė: o vaikeli, vaikeli, kokiais laikais mes gyvename – žydas mūsų šeimoje? Niekada! Po kurio laiko draugė susirado „spalvotą“ vaikiną. Tuomet senelė pradėjo šaukti: jau geriau žydas mūsų šeimoje, nei juodasis! Ką gi, pati senelė turbūt pamiršo, kad jos vyras kilęs iš Serbijos, kadangi save ji laiko „menina brasileira“ („brazile mergina“).

Ši Dianos pastaba aiškiai parodo lietuvių rasinės tolerancijos ribas, iškėlus tarprasinių vedybų klausimą. Jei jaunimas dėl savo mylimųjų odos spalvos nesuka galvos, tai jų tėvams tai nepriimtina, kadangi jiems svarbu, ką pasakys kiti, kaip reaguos giminaičiai.

Kita nuomonė – visi žmonės yra iš prigimties rasistai. Rasizmas esąs evoliucijos kelyje išsivystęs refleksas. Egidijus tai iliustruoja tokiu pavyzdžiu:

“Įsivaizduokite, kad į vieno kromanjoniečio (paskutinės žmonių evoliucijos pakopos prieš homo sapiens) teritoriją įsiveržė kitas, priklausantis tai pačiai evoliucinei pakopai, ir pirmasis griebė akmenį, o įsiveržėlis – ne. Tai tapo refleksu, ir amžiams išliko instinktas griebti akmenį, pamačius kažką ne itin draugiškai nusiteikusį. Dabar įsivaizduokite, kad šis įsiveržėlis buvo mėlynas ir jo ketinimai buvo kiek rimtesni, taigi tuometiniam žmogui atrodė logiška mušti mėlyną žmogų, nes jis yra mėlynas. Šis refleksas išliko iki mūsų dienų. Tiesa, šiandien mes negriebiame akmens, tačiau širdis nėra kupina šiltų jausmų skirtingos odos (kultūros) žmogaus atžvilgiu”. Jis paaiškina, kaip galima atsikratyti rasizmo. Pastarosios nuostatos skirtingų rasių atžvilgiu rodo, kad prietarai bei stereotipai gali būti sunaikinti, jei apie žmogaus savybes spręsime racionaliai, o ne primetant jas per rasės prizmę. Nuolat didėjanti tolerancija gali sunaikinti tiek stereotipus, tiek rasizmą.

Šio pobūdžio diskusija rodo, kad Lietuvos jaunimo nuostatos rasizmo bei diskriminacijos atžvilgiu greitai kinta – jaunuoliai nėra tokie nacionalistai (kai kurie pasakytų, net fašistai), kaip jų tėvai. Kultūrinė įvairovė yra priimama kaip natūralus dalykas, nesiremiant jokiais nedraugiškais stereotipais bei prietarais. Net jei Lietuvos visuomenėje po kokių 10-20 metų atsirastų rasizmo apraiškų, šie jauni žmonės, sugrįžę iš studijų užsienyje, bus pagrindinė atspari jėga. Jie grįš ir taps prezidentais, ministrais pirmininkais bei merais, ar bent jau dalyvaus politikos kūrimo procese. Tuomet rasinė diskriminacija turėtų išnykti iš visų Lietuvos visuomenės sluoksnių.

Socializacija kaip lyčių vaidmenų perteikimo procesas

Ramunė Karužaitė, sociologė

Visuomenės nuomonė lemia mūsų elgesį. Vaikas, mokydamasis kalbėti, galvoti, jausti, perima jo aplinkai būdingus kultūrinius požiūrius ir vertybes – jie tampa jo paties nuomone, vertybėmis bei nuostatomis. Žmonės perima ir lūkesčius jų elgesio atžvilgiu. Šio „perėmimo“ proceso – socializacijos – metu mes mokomės „tinkamo“ elgesio, atitinkančio mūsų vaidmenis.

Socialinis pasaulis, kuriame auga vaikas, beveik visose srityse diferencijuotas lyties atžvilgiu. Lytis yra vienas svarbiausių žmogaus skiriamųjų bruožų, jo tapatumo ir patyrimo pagrindas. Vyro ir moters skirtumai –  sudėtingas reiškinys, apimantis ne tik anatomines, fiziologines, bet ir asmenybės, elgesio skirtybes. Iš vyrų tikimasi vienų, iš moterų – visai kitų dalykų: pavyzdžiui, tradiciškai priimta, kad vyrai turi būti savarankiški, nepriklausomi, veiklūs, racionalūs, ambicingi, siekiantys karjeros, o moterys – pasyvios, priklausomos, emocionalios, besirūpinančios vaikais ir namų ruoša. Įvairūs veiksniai –  kalba, šeima, mokykla, bendraamžių grupės, žiniasklaida –   jau nuo kūdikystės formuoja žmoguje lyčių skirtybių suvokimą.

Pavyzdžiui, kalba. Galima pastebėti, kaip mūsų kalba labiau akcentuoja vyrų – moterų skirtumus, negu panašumus. Vos gimus kūdikiams suteikiamas moteriškas arba vyriškas vardas. Nuo tos dienos lyties tapatumas yra lyg „prilipdomas“ prie individo. Vyrų ir moterų skirtingumą primena ne tik vardai, bet ir kitos kalbos dalys –  įvardžiai, būdvardžiai, daiktavardžiai. Kalboje atsispindi visuomenės vertybių sistema, ir per ją galima pastebėti „dvigubą“ vertybių sistemą: vyrų ir moterų vertybes. Šios dvi vertybių sistemos kyla iš moters ir vyro sampratų, kurios susiformavo per kelis amžius ir yra perkeliamos konkretiems žmonėms. Šiuo atžvilgiu įdomu patyrinėti vyrą ir moterį apibrėžiančius kreipinius. Pavyzdžiui, moteris vadinama „Miss“ ir „Mrs“ (lietuvių kalba „panelė“ ir „ponia“). Sinonimų žodyne randame tokias žodžio „Miss“ reikšmes: netekėjusi moteris, mergina, teta, mokytoja, vaikų prižiūrėtoja, asistentė, klerkė, pardavėja. O žodžio „bachelor“ (lietuvių kalba „viengungis“) reikšmės yra tokios: nevedęs vyras, vienišas džentelmenas, laisvas džentelmenas. Trumpinys  „Mrs.“ reiškia – žmona, moteris, motina, akušerė; žodis „Master“ („šeimininkas“): vyriškos lyties asmuo, vaikinas, džentelmenas, skvairas, dvarininkas, magnatas, aristokratas, valdovas, monarchas, lordas, didis žmogus, aukštesnės klasės žmogus, vadžios žmogus, viršininkas, lyderis, šeimos tėvas, vedęs vyras, nugalėtojas, čempionas ir panašiai. Šis pavyzdys gana akivaizdžiai atskleidžia, kokia vertybių sistema dominuoja visuomenėje.

Savo lyties supratimo formavimuisi didžiulę įtaką daro šeima. Nuo gimimo kūdikis pradeda mokytis suvokti savo lytį, nes nuo pačių pirmųjų dienų tėvai sąmoningai ar nesąmoningai elgiasi su mažyliais skirtingai, priklausomai nuo jų lyties. Pavyzdys – moterų elgesio su kūdikiu tyrimas. Iš tiesų, tyrime dalyvavo tik vienas kūdikis, kuris buvo aprengiamas skirtingos spalvos drabužiais. Kai moterys būdavo paliekamos kambaryje su mėlynos spalvos drabužėliais aprengtu kūdikiu, daugelis jų tik paduodavo mažyliui žaislinį traukinuką; o kai tas pats kūdikis būdavo aprengtas rožiniais drabužėliais, moterys daug dažniau su juo burkuodavo, šypsodavosi ir siūlė, be abejo, lėlytę. Tėvo bendravimas su vaiku taip pat skirtingas –  su sūneliu jis žaidimo forma pasigrums, o dukrelę dažniau prisiglaus, pamyluos. Berniukai dažniausiai turi tokių žaislų, kurie skatina aktyvumą, nukreiptą į sportą, mašinas, karybą –  tai yra, į sferą už namų ribų. O mergaitėms siūlomi žaislai, skatinantys jų aktyvumą, nukreiptą į namų sferą. Paauglystėje norintis užsidirbti berniukas bus skatinamas išnešioti laikraščius ar pjauti žolę, o mergaitė dirbs aukle. Taigi mergaitės yra socializuojamos jas orientuojant į šeimą. Iš dukrų tėvai tikisi, kad jos rūpinsis vaikais, kitais šeimos nariais, atliks daugiau namų ruošos darbų, negu sūnūs.

Taigi tėvai atlieka socializacijos „agentų“ funkciją namuose. Paaugę vaikai susiduria su kitais labai svarbiais jų tapatumą ir elgesį formuojančiais žmonėmis – mokytojais. Šios srities tyrinėtojai yra pastebėję, kad mokytojai paprastai laikosi skirtingo požiūrio į jų klasėje besimokančius berniukus ir mergaites: pavyzdžiui, jei uždavus klausimą, berniukas šūkteli atsakymą prieš tai nepakėlęs rankos ir negavęs leidimo atsakyti, mokytojas dažnai tai priima; bet kai taip „netinkamai“ pasielgia mergaitė, jai padaroma pastaba. Tai rodo, kad berniukai turi būti aktyvesni, o mergaitės  – elgtis santūriau. Mokyklų paskaitos, kursai taip pat lemia lyčių vaidmenų išmokimą. Pavyzdžiui, korėjiečių mergaitės privalo pasirinkti tokias pamokas, kurios atspindėtų šeimos gyvenimą (maisto gaminimas, drabužių siuvimas ir pan.); Lietuvos mokyklose darbų pamokų metu mergaitės mokomos įvairių „moteriškos“ namų ruošos, o berniukai – „vyriškų“ darbų.

Be abejo, paauglystėje bei jaunystėje svarbiais socializacijos veiksniais tampa bendraamžiai. Atsižvelgiant į juos renkamasi drabužius, kalbos manierą, interesus. Tėvai paprastai pripažįsta bendraamžių įtaką ir todėl skatina savo vaikus rinktis „tinkamus“ draugus. Nuo mažų dienų lyčių socializacijai didelę įtaką daro ir žiniasklaida – pavyzdžiui, televizijoje vaikai dažniausiai mato stereotipiškus vyrų ir moterų charakterius bei elgesio būdus.

Taigi socializacijos proceso dėka visuomenėje yra užtikrinama tradicinių lyčių vaidmenų reprodukcija, jų perteikimas iš kartos į kartą.

Kaip mes išmokstame savo lyčiai tinkamų elgesio būdų? Šį procesą aiškina kelios lyčių vaidmenų socializacijos teorijos. Pavyzdžiui, socialinio išmokimo perspektyva teigia, kad vaikai mokosi vaidmenų per paskatinimą ir baudimą –  tai yra, už tinkamą savo lyčiai elgesį vaikas yra paskatinamas, o už netinkamą, kitai lyčiai būdingą – baudžiamas. Berniukas bus skatinamas, jei imituos tėvo elgesį, ir baudžiamas, jei seks motinos elgesio pavyzdžiu, o mergaitė bus skatinama ir baudžiama atvirkščiai. Taigi vaikas mokosi tinkamo elgesio, atitinkančio jo lytį, stebėdamas kitus žmones.

Kognityvinė/savisocializacijos perspektyva teigia, kad iš pradžių vaikai įsisąmonina savo lytį, kaip nekintamą veiksnį. Iki trejų metų vaikai jau suvokia save ir kitus kaip mergaites ar berniukus. Manoma, kad, kai vaikas suvokia savo lyties pastovumą, jis pradeda stengtis visą gyvenimą būti tinkamas savo lyties grupės narys, atitinkamai elgtis, įgyti savo lyties bruožų. Trumpai tariant, mokymasis būti vyru ar moterimi reiškia taisyklių, apibrėžiančių lyčių vaidmenis, supratimo ir interpretavimo procesą.

Identifikacijos/modeliavimo kryptis numato modeliavimą ir tapatinimąsi. Modeliavimas reiškia, kad vaikas stebi kitų, tai yra tėvų, elgesį ir jį imituoja. Tapatinimasis reiškia, kad vaikas, skatinamas meilės ir baimės, susitapatina su savo lyties tėvu: mergaitė tapatina save su motina, berniukas – su tėvu. Z. Froidas savo teorijoje smulkiai išdėstė, kaip vyksta toks susitapatinimas: berniukai patiria „Edipo“, o mergaitės – „Elektros“ kompleksą. Sėkmingai įveikus šiuos kompleksus, išmokstamas tinkamos lyties vaidmuo ir įgyjamos tinkamos savybės.

Taigi „socialinės“ lyties įgijimo procese vyksta sudėtinga sąveika tarp biologijos ir socializacijos. Socializacijos proceso metu individai, perimdami ir suvokdami visuomenės lūkesčius, išmoksta savo lyčiai būdingo elgesio. Taip socializacija užtikrina tradicinių lyčių vaidmenų reprodukciją.

Į atvirą visuomenę pro viešosios bibliotekos duris

Ramunė Petuchovaitė

Bibliotekininkystės katedros asistentė, VU KF

Informacijos visuomenėje, pasak vizionierių, informacija tampa svarbiausiu visuomenės, organizacijų, individų raidos pagrindu, informacijos technologijos integruojamos į visus visuomenės sektorius ir procesus, todėl, akivaizdu, kad informaciniai įgūdžiai (sugebėjimas rasti, analizuoti ir taikyti informaciją bei žinias) yra svarbūs kiekvienam. Lietuvoje vis dažniau ieškoma lietuviškosios informacijos visuomenės vizijos, panašios į senokai apsėdusias Europos Sąjungos ir atskirų ekonomiškai stiprių šalių strategus. Informacijos visuomenės idėjų kontekste kažkas pasakė mintį, kad, jeigu biblioteka nebūtų suformuota prieš tūkstantmečius bei įsitvirtinusi visuomenės infrastruktūroje per pastaruosius šimtą metų, tai šiandien žmonija būtų priversta ją sukurti. Nežiūrint į teigiamus informacijos visuomenės padarinius, ją kuriant svarbu pripažinti, kad informacijos prieinamumą ateityje vis dažniau nulems ne tik intelektualiniai jo ar jos sugebėjimai, bet labiau IT prieinamumas bei komerciniai informacijos gamintojų, skleidėjų interesai. Vartotojų galimybės gauti informaciją priklausys nuo finansinio pajėgumo, socialinio statuso ir išsilavinimo arba valstybės politikos, mažinančios piliečių informacijos ir socialinę atskirtį.

Puikiai informuoti piliečiai gali priimti sprendimus savarankiškai, atsispirdami politikos, komercijos atstovų ir kitų suinteresuotų asmenų bei grupių manipuliavimui. Senosios demokratijos šalių politikai, bibliotekininkai ir laisvi piliečiai teigia, kad viešoji biblioteka yra svarbi atviros ir demokratiškos visuomenės institucija. Viešosios bibliotekos tinklas tampa pirmąja visuomenės informacijos sistemos grandimi, lengvai ir dažniausiai nemokamai prieinama visiems piliečiams. Galbūt todėl viešosiomis bibliotekomis visada domisi diktatoriai, cenzūruotos, palankios jiems informacijos, sklaidai.

Kokią ateitį galima prognozuoti viešosioms bibliotekoms? Moderni viešoji biblioteka atveria duris kiekvienam nepriklausomai nuo amžiaus, rasės, lyties, tautybės, kalbos ir padėties visuomenėje, suteikia jai ar jam būtiną spausdintą, garsinę, vaizdinę ir skaitmeninę informaciją asmeninėms, profesinėms ir pilietinėms problemoms spręsti. Informacijos ir komunikacijos technologijos įgalins vietinę – kaimo, miesto, rajono ar apskrities biblioteką tapti vartais į regiono, pasaulio žiniją. Taigi, pro viešosios bibliotekos duris kiekvienas pilietis galės patekti į informacijos visuomenę.

Lietuvos viešosioms bibliotekoms, o per jas ir piliečiams, dalyvauti atviros ir demokratiškos visuomenės gyvenime labiausiai trukdo informacijos ir kultūros politikos nuostatų neapibrėžtumas, valstybinių strategijų, įgalinančių išnaudoti egzistuojantį platų viešųjų bibliotekų tinklą, nebuvimas. Vietos bibliotekų iniciatyvos susikurti ateitį, nelaukiant palankaus ir kryptingo vėjo „iš viršaus“, pakanka. Vienas iš pavyzdžių – Atviros visuomenės instituto Budapešte skelbtame projektų konkurse „Viešoji biblioteka kaip bendruomenės centras“ iš 12 sėkmingiausių Rytų ir Centrinės Europos viešųjų bibliotekų projektų, 4 pateikti Lietuvos bibliotekų. Perspektyviais ir vertais įgyvendinimo pripažinti Klaipėdos savivaldybės viešosios bibliotekos projektas „Vaikų biblioteka – informacijos, savišvietos ir kultūros centras“, Utenos rajono A. ir M. Miškinių bibliotekos projektas „Utenos apskrities informacijos centras“, Zarasų viešosios bibliotekos projektas „Bendruomenės, informacijos ir švietimo centras“ bei Vilniaus centrinės bibliotekos projektas „Jaunieji piliečiai kaip informacinės visuomenės dalyviai“.

Vilniaus centrinės bibliotekos, jungiančios 27 bibliotekas, išsibarsčiusias visame mieste, pagrindinis tikslas yra tenkinti visų bendruomenės narių informacijos, kultūros ir kai kuriuos laisvalaikio poreikius, skatinant asmenybių raidą bei viso gyvenimo mokymąsi. Tradicinė biblioteka ateityje sieks sukurti atvirą ir intensyvią informacijos erdvę, paremtą moderniomis technologijomis ir kokybiškomis paslaugomis. Pirmas žingsnis jau žengtas – kokybiškai atnaujintos Muzikos ir meno bibliotekos (Arklių g. 20) paslaugos. Pagal jau įgyvendintą projektą „Muzikos biblioteka švietimui ir pramogoms“, finansuotą Atviros Lietuvos fondo, biblioteka įsigijo muzikos klausymo aparatūrą, kompaktinių plokštelių ir naujų knygų. Suprantama, kad moderniai muzikos ir meno bibliotekai sukurti šito nepakanka, tačiau kelios dalelės „žaidime-dėlionėje“ jau sudėtos. Antrasis, jau minėtas projektas „Jaunieji piliečiai kaip informacinės visuomenės dalyviai“ turi ambicingesnių tikslų – paskatinti pilietinės informacijos paklausą tarp 14-21 metų amžiaus jaunimo, užtikrinti bibliotekos paslaugas, atitinkančias jų poreikius ir prioritetus. Be Atviros visuomenės instituto šį projektą remia Vilniaus miesto savivaldybė ir Nyderlandų jungtinis fondas „Foundation Het R.C. Maagdenhuis“, Europos Tarybos informacijos ir dokumentacijos centras.

1999 metų gruodžio 2-3 dienomis kartu su Pilietinių iniciatyvų centru Antakalnio bibliotekoje (Antakalnio g. 49) buvo organizuotas pirmasis iš trijų seminarų „Žmogaus teisių perspektyva vietos bendruomenėje“. Seminare dalyvavo M.Daukšos vidurinės mokyklos moksleiviai ir pedagogė, 5-ojo policijos komisariato atstovė, nevyriausybinės organizacijos „Jaunimas vaikams“ atstovai, studentai ir bibliotekininkai. Per dvi intensyvaus darbo dienas kiekvienas turėjo galimybę įsigilinti į JTO Žmogaus teisių deklaracijos teiginius, diskutuoti vietos bendruomenės ir jos veiklos klausimais, apibrėžti asmenines vertybes ir palyginti jas su grupės nustatytomis. Apibrėžtos pagrindinės Antakalnio mikrorajono problemos leido grupėse diskutuoti apie galimus sprendimus, parengti „žalius“ problemų sprendimo projektus. Daugeliui jų, kaip pasirodė, daug pinigų nereikia, tik bendrų pastangų. Seminaro ilgalaikiams rezultatams apibrėžti dar reikia laiko, tačiau džiugių emocijų ir bendravimo patirties įgijo kiekvienas. Štai tik keletas atsiliepimų: „Man buvo keista, kad seminaro metu visai nesijautė amžiaus skirtumo“, „Man sakė, kad reiks dalyvauti konferencijoje, bet mano pasirengimas nuobodžiauti nuėjo niekais“; „Sužinojau, kad biblioteka yra, pamačiau visai kitą jos „veidą“ “. Kaip teigė vienas iš seminaro vedėjų, Dr. Arūnas Poviliūnas, viešoji biblioteka gali tapti socialinio kapitalo rėmėja, vieša erdve, bendruomenės socializacijos organizatore, užpildyti tuštumą šiandien esančią tarp individo ir visuomenės.

Antakalnio biblioteka projektu, kurio dalis yra minėti seminarai, be naujų paslaugų jaunimui, siekia suburti vietos institucijų, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių su jaunimu, tinklą, paskatinti jaunimą bendruomenės veikloje, ypač, jei sprendžiami jiems aktualūs klausimai. Kas prisidės prie šio aljanso ir kokie bus projekto rezultatai, parodys ateitis, tačiau dabar verta atidaryti bibliotekų duris einant į informacinę ir pilietinę visuomenę.

Aš nesiūlau valstybės pakeisti biblioteka […], tačiau neabejoju, kad jeigu mes rinktume savo valdovus pagal jų, kaip skaitytojų, patirtį, o ne pagal jų politines programas, žemėje būtų mažiau vargo.

Iš paskaitos, atsiimant Nobelio premiją , Josifas Brodskis

Etikos ir moralumo bei socialinio saito tematika Z. Baumano darbuose

Margarita Norkutė

Vilniaus universiteto sociologijos specialybės magistrantė

Zygmuntas Baumanas (g.1925) yra vienas žymiausių šiuolaikinės britų sociologijos atstovų, Lydso (Leeds, Anglija) universiteto profesorius. Kaip vienas iškiliausių postmodernybės teoretikų savo darbuose jis domisi įvairiais šiandienos visuomeninio gyvenimo reiškiniais ir procesais – kultūra, politika, etika ir moralumu, laisve ir daugeliu kitų. Lietuvoje Z.Baumanas yra žinomas, bet mažai nagrinėtas autorius. Todėl šiame straipsnyje siekiama giliau pažvelgti į originalius Z.Baumano darbus ir aptarti vienas svarbiausių jo nagrinėjamų temų – etiką ir moralumą bei socialinį saitą. šių temų konstrukcijos bus aptariamos per modernybės ir postmodernybės priešstatos prizmę.

Etika ir moralumas

Etika ir moralumas yra viena iš pagrindinių temų, einančių per visą Z.Baumano kūrybą. Didžia dalimi remdamasis žymiu dabarties mąstytoju moralistu E.Levinu, Z.Baumanas kuria savitą moralumo sampratą iš postmodernios sociologinės perspektyvos pozicijų. Postmodernus požiūris į moralumą pristatomas kaip alternatyvus moderniajam. Anot Z.Baumano, moderni perspektyva moralės fenomenus bandė aiškinti per etinių teorijų prizmę. Dauguma modernybės sociologinių moralumo naratyvų siekė moksliškumo ir racionalaus moralumo paaiškinimo. Gi postmoderni perspektyva, kaip teigia Z.Baumanas, yra bandymas į moralumą pažvelgti per postmodernios patirties prizmę. Kaip matyti, etikos ir moralumo klausimą autorius bando nagrinėti modernybės ir postmodernybės palyginimo pagalba. Todėl ir šiame straipsnyje etikos ir moralumo problematika bus aptarta modernybės ir postmodernybės požiūriu.

Modernybė: moralumas kaip etinio kodekso konstrukcija

Global BusinessZ.Baumanas modernybės ištakų ieško renesansinėje epochoje. Renesansas jam – moderniųjų laikų priešaušriai. Pasaulio istorijoje renesansas žinomas kaip Atgimimo epocha, įkūnijusi visuomeninį-politinį ir kultūrinį pakylėjimą (Italijoje – XIVa., kitose Vakarų Europos šalyse – XV-XVIa.). Pasak Z.Baumano, šio visaapimančio atgimimo metu iškyla nauja žmogaus kaip chameleono vizija, atrandama nauja jo laisvės pajauta. Įtikima neišsemiama žmogaus proto galia, jo aktyvumu ir veiklumu. Nauja žmogaus įvaizdžio konstrukcija pasiūlo ir kitokią pasaulio sampratą, priešingą iki tol vyravusiai katalikų bažnyčios pasaulėžiūrai. Įsitvirtina socialinės tikrovės projektas, kuris žvelgia į socialinę tvarką kaip į universalią, legitimuotą ir nepakeičiamą. Nauja socialinės tvarkos samprata – konstrukcionizmas – pakeičia prieš tai vyravusį esensializmą, įtvirtintą ir palaikomą katalikų bažnyčios ir tradicinio religingumo. Modernybės pasiūlytas savitas pasaulėvaizdis meta iššūkį ir scholastiniam viduramžių mokslui. Teologinį žinojimą keičia modernusis pozityvizmas, siekiantis moksliškai pagrįsti naują pasaulio ir žmogaus jame viziją.

Z.Baumanas šiuos pokyčius įvardina kaip modernybės revoliuciją. Jos suformuoti ir iškelti nauji autoritetai – mokslinė-teorinė mintis ir politinė praktika – siekia žmonių lojalumo ir paklusnumo naujajai pasaulėžiūrai. Siekdami save apginti ir palaikyti esamą socialinę tvarką, jie remiasi etika kaip universalizuojančių taisyklių kodeksu, kuris disciplinuotų ir socializuotų žmogiškąją prigimtį, jo laisvą valią ir moralinę savastį.

Z.Baumanas formuluoja prielaidą, jog pati modernybės situacija atveria dideles etikos naratyvo galimybes. Etika modernybėje – kaip vienintelis moralinis kodeksas, kurio turi laikytis kiekvienas moralinis subjektas. Jis nėra natūralus žmonių gyvenimo bruožas. Jo vizija ir kriterijai turi būti sukurti, kad reglamentuotų visuomenės ir individo santykius. Tai sąlygoja moralumo kaip dirbtinio etinio darinio sampratą.

Buvimas su kitu kaip bendrabūvis modernybėje

Etikos ir moralumo problematika Z.Baumano kūryboje yra tampriai susijusi su žmogiškojo bendrabūvio traktuotėmis. Išsamesnės etikos ir moralumo analizės labui vertėtų jas aptarti.

Jet Plane Soaring over CloudsModernybė apie etiką kalba tik socialiniame kontekste, t.y. visuomenės ir individo priešstatos lygmenyje. Būtent visuomenės ir individo santykiai įgalina praktinį etinio kodekso ir teisingumo pritaikymą. Aptardamas individo ir visuomenės santykius, Z.Baumanas naudoja buvimo su kitu sąvoką, kurioje atsispindi ir etinė kito refleksija. Visų pirma, buvimas su kitu yra simetriški santykiai. Juose lygiateisiškai dalyvauja abi pusės. Antra, tokia žmogiškoji koegzistencija visada turi tikslą. Etiškas, racionaliai moralus elgesys santykyje su kitu buvo suvokiamas kaip turintis tikslą, veiklos orientyrus, atlygio siekį. Trečia, tokiam žmogiškajam buvimui su kitu būdingas abipusiškumas. Jau pačioje tokių santykių pradžioje tikimasi lygiaverčio kito kaip partnerio įsijungimo, grįžtamojo ryšio. Abipusiškumo lūkestis neseka iš moralinių paskatų bei impulsų. Ketvirtas buvimo su kitu bruožas yra siekis susitarti. Sutariama laikytis griežtai apibrėžtų ir sankcionuotų įsipareigojimų, išdėstytų sutartyje.

Anot Z.Baumano, buvimo su kitu simetrija, tikslingumas, abipusiškumas ir sutartinis pobūdis suponuoja socialinių veiksmų patikimumą ir jų apskaičiuojamumą. Tokia racionaliai orientuota veikla yra lengvai reguliuojama etinių taisyklių. Tokiu būdu autorius buvimą su kitu atskleidžia kaip universalizuotą žmogiškosios koegzistencijos būdą, kuris nei prasideda, nei užsibaigia moralinėmis paskatomis, impulsais.

Buvimo su kitu metafora, slepianti modernybei priimtiną visuomenės ir individo bendrabūvio formą, įgalina kalbėti apie pareigą. Pareiga yra žinoma skirtingai nei atsakomybė, kuri yra jaučiama, ir jos turi būti laikomasi. Taipogi ji įgalina operuoti ne individualios moralinės atsakomybės, o kolektyvinės, biurokratinės niekieno atsakomybės samprata. Ši atsakomybė yra deleguojama socialiai sukonstruotoms, viršindividualioms ekspertinėms institucijoms.

Būti su kitais – vadinasi, realizuoti savo socialumą, būti socialiniu asmeniu, kurti socialinę/kognityvinę erdvę. šia metafora nusakoma visuomenė kaip stabili struktūra modernybėje. Anot Z.Baumano, buvimas su kitu tokioje visuomenėje jokiu būdu nėra individualaus moralumo išraiška.

Postmodernybė: moralumas be etikos

Z.Baumano supratimu, postmodernybė susiformuoja kaip atsakas, reakcija į modernybės patirtį, kaip jos ambicijų ir užmojų kritika, siūlanti naują jos palikimo įvertinimą. Autorius postmodernybę nusako kaip švietėjišką modernybės projektą, iškilusį šio amžiaus antrojoje pusėje. Tai nauja visuomeninių ir kultūrinių pokyčių erdvė.

Z.Baumano akimis, neapibrėžtomis postmodernybės sąlygomis nebeįmanomas modernybei būdingas pasitikėjimas neišsemiama žmogaus proto galia ir energija. Kartu su modernaus žmogaus įvaizdžiu sugriūva ir visuomenės kaip stabilios ir struktūruotos formacijos konstrukcija. Visuomenė pradedama artikuliuoti kaip nestruktūruotas ir dinamiškas socialinis saitas.

Z.Baumanas yra įsitikinęs, kad fragmentuotas, netęstinis ir atsitiktinis postmodernybės pasaulis pasiūlo kitas alternatyvas – kitas žmogiškojo bendrabūvio formas ir erdves. Socialinė/kognityvinė erdvė, slegianti jos atsakomybė ir racionalus, pareiga paremtas buvimas su kitu yra modifikuojami į estetizuotą visuomenės erdvę ir neįpareigojantį buvimą su kitu. Postmodernybė atveria ir dar vienos erdvės bei žmogiškojo bendrabūvio perspektyvas. Ji sudaro palankias sąlygas moralinei erdvei ir moraliniam buvimui kitam. Nusivylimas socialine sąveika, jos fragmentiškumu ir trumpalaikiškumu kompensuojamas tarpasmeninių santykių intymumu ir moralumu be etikos.

Tokiu būdu Z.Baumanas formuoja prielaidą, kad postmodernybėje galimos kitos visuomenės ir būvio joje konstrukcijos – nestruktūruota estetinė erdvė, kuriama spontaniško ir estetizuoto bendrabūvio, ir moralinė erdvė, kurioje galioja moralumas be etikos.

Buvimas kitam kaip bendrabūvis postmodernybėje

Jet Plane Descending to RunwayJeigu etikos naratyvas įmanomas buvimo su kitu kontekste, tai pirminė moralumo vieta, anot Z.Baumano, yra tarpasmeninės, intymios visuomenės kontekstas. Autoriaus žvilgsnis krypsta iš visuomenės lygmens į tarpasmeninį sąlytį, intymią ir betarpišką sąveiką, kuri ir atskleidžia moralinės erdvės perspektyvas. Kalbėdamas apie šią sąveiką postmodernybėje (ne tarp visuomenės ir individo, o tarp individo ir individo), Z.Baumanas naudoja buvimo kitam metaforą, padedančią atskleisti moralinius tarpusavio santykius.

Jeigu buvimo su kitu santykiai simetriški, tai buvimas kitam yra asimetriški santykiai, paverčiantys partnerius nelygiaverčiais vienas kito atžvilgiu. Autoriaus suvokimu, šis nelygiavertiškumas pasireiškia nuolatine esančio kitam atsakomybe už kitą, nežiūrint to, ar tas kitas irgi neša šio jausmo naštą. šią buvimo kitam santykių asimetriją papildo dar vienas bruožas: priešingai buvimui su kitu jie yra vienpusiai, neturi grįžtamojo ryšio. Tokia pozicija kito atžvilgiu nereikalauja, kad jis būtų man/mano labui.

Buvimas kitam – betikslis, beeigis, neturintis konkrečios krypties, nemotyvuotas dviejų bendrabūvis, neišsemiamas jokiu universaliu etiniu kodeksu. Z.Baumanas buvimą kitam pristato kaip instrumentinio racionalumo nepaliestą ir į universalumą nepretenduojančią žmogiškojo bendrabūvio formą.

Jeigu buvimą su kitu išprovokuoja stipriai motyvuoti tikslai, interesai, pareiginė atsakomybė, tai pastarojo bendrabūvio priežastys – moralumas, moralinė pajauta kitam, moralinė atsakomybė. Pareiga yra įgyjama, jos išmokstama, apie ją žinoma. Ji remiasi instituciniu žinojimu, ji yra sankcionuojama ir palaikoma bendrųjų taisyklių. Gi moralinė atsakomybė yra įgimta, intuityviai pajaučiama ir kiekvieno individualiai išgyvenama.

Norėdamas pabrėžti moralinės pajautos nenusakomumą Z.Baumanas prabyla apie nepakeliamą atsakomybės tylą,. Tokioje nepakenčiamoje tylumoje atsiskleidžia kito refleksija. Jei buvimo su kitu atveju kitas – kaukė, uždengianti jo tikrąjį veidą, tai buvimo kitam santykiuose kitas oponuoja kaip asmenybė, veidas, į kurį orientuojama moralinė atsakomybė. Kitas yra silpnas, ir jo silpnumas, kitoniškumas nebyliai reikalauja moralaus elgesio jo atžvilgiu. Būti kitam – pildyti nebylius jo nurodymus. Tam būtinas maksimalus įsiklausymas į tylą, ir jį Z.Baumanas vadina moraliniu artumu.

Jei socialinė savastis atsiskleidžia buvimo su kitu santykiuose, tai buvime kitam akcentuojamas tapsmas, virsmas moraliu. Tokia moralinė auka kitam – pirmoji asmenybės realybė prielaida, nuo kurios turėtų pradėti ir visuomenė. Tai pasiaukojanti kūryba, nes tapti moraliu – reiškia save apriboti, atsisakyti savo individualumo ir pasiaukoti kito labui. Buvimas kitam ir jį inicijuojantis moralumas yra priešingi prigimčiai, buvimui sau. Tad buvimas kitam yra ne socialumo ir ne individualios savasties, o moralumo raiškos galimybė.

Z.Baumanas mano, kad postmodernybė suformuoja alternatyvią bendrabūvio formą – buvimą kitam. Būti kitam – vadinasi, būti moraliu ir kurti moralinę erdvę. Ši autoriaus metafora nusako betarpišką ir intymią moralinio pobūdžio sąveiką.

Socialinis saitas: socializacija ir socialumas

Bald Eagle and Snowy Pine TreesVisuomenes kaip socialinio saito konstrukcijos, kurias siūlo Z.Baumanas, savo ruožtu irgi pasitarnauja gilesniam etikos ir moralumo supratimui. Z.Baumanas naujai pažvelgia į visuomenę. Jam visuomenės pagrindas – žmogiškasis bendrabūvis. Ir autorius neskuba jo formų struktūruoti, o atvirkščiai, – siūlo jas analizuoti dinaminiu aspektu. Z.Baumanui priimtinesnis visuomenės ne kaip struktūros, o kaip nuolatos besitęsiančio, atsinaujinančio proceso, saito įvaizdis. Todėl visuomenės sampratą modernybėje ir postmodernybėje jis sieja atitinkamai su socializacijos ir socialumo procesais.

Z.Baumanas socializaciją aptaria kaip moralinio impulso pakeitimą taisyklėmis, jo racionalizavimą. Panašu, kad autorius, operuodamas socializacijos terminu, apeliuoja į visuomenės kaip socialinės erdvės organizavimą ir struktūravimą modernybėje. Jis nurodo tris socialinės organizacijos būdus, kuriais moralumas transformuojamas į universalias taisykles:

1. Veiksmo neutralizavimas moralumo požiūriu. Tai socialinio veiksmo organizavimas, panaikinant bet kokius moralinius jo motyvus. Tokiu būdu jis paverčiamas moraliniu požiūriu neutraliu.

2. Dehumanizacijos procesas. Jei pirmuoju žingsniu moraliniu požiūriu neutralizuojamas socialinis veiksmas, tai šioje socialinės erdvės organizavimo pakopoje reikalaujama, kad socialinės sąveikos dalyviai būtų traktuojami kaip morališkai nevalidūs. Kitaip tariant, sąveikos partneriai vienas kito nebelaiko moralinės atsakomybės objektais.

3. Veikėjo kaip moralės subjekto įvaizdžio suardymas. Moralinė objekto savastis, jos visuma yra redukuojama į statistiškai įvertinamų socialinių charakteristikų rinkinį. Kiekvienas veikėjas yra suvokiamas kaip įvairių socialinių bruožų, atributų nešėjas.

Pasak Z.Baumano, šie trys socialinės erdvės konstravimo būdai apsprendžia socialinės organizacijos etiką ir adiaforizuoja socialinį veiksmą, atpalaiduoja ir išlaisvina jį nuo individualios moralinės atsakomybės, kurią pakeičia išskydusi atsakomybė. Socialinė/kognityvinė erdvė visiškai užgožia ir išstumia moralinę erdvę, kadangi moralumas projektuojamas į taisykles.

Kitą procesą socialumą Z.Baumanas apibrėžia kaip moralumo estetizavimą. Socialumą autorius aptaria, priešpriešindamas jį socializacijai. Jei socializacija yra tikslinga ir racionaliai motyvuota praktika, tai socialumas yra apibrėžiamas kaip judantis nežinia kur. Jei socializacija yra orientuota į ateitį, turinti ilgalaikius planus, tai socialumas nemąsto apie ateitį ir gyvena dabartimi. Jei socializacija yra kumuliatyvus, linijinis procesas, besiremiantis vakardienos laimėjimais, tai socialumas nepripažįsta praeities. Jei autorius socializaciją apibūdina kaip racionalų reiškinį, kaip moralumą universalizuojančią ir racionalizuojančią praktiką, kaip socialinės/kognityvinės erdvės ir buvimo su kitu struktūravimo principą, imanentišką modernybės patirčiai, tai socialumą jis apibūdina kaip estetinį fenomeną, nestruktūrinį erdvės organizavimo būdą postmodenybėje.

Jumping For JoyAutorius, norėdamas vaizdžiau atskleisti socialumą kaip estetinį reiškinį, palygina jį su minios ir neogenčių fenomenais. Jo akimis, minia – efemeriškas, trapus ir trumpalaikis buvimas su kitu. Tai spontaniškai susiburiantys ir išsiskirstantys žmonės tam tikru tikslu tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku. Gi neogenties metafora autorius nusako naują bendrijos konstrukciją. Į jas buriamasi iš poreikio tradicijai, iš poreikio dalintis savo tiesomis, įsitikinimais ir išgyvenimais ne bet kada, ne bet kur, o tik su tam tikrais žmonėmis. Pasak Z.Baumano, tiek minios, tiek neogentys yra neabejotinas socialumo proveržis, neartikuliuotų jausmų ir emocijų protrūkis. Socialumas sukuria sąlygas miniai ir neogenčiai kaip alternatyvioms bendrabūvio formoms. Jis įgalina betarpišką, nors ir momentinį, buvimą su kitu, bent jau akimirkai panaikina bet koką socialinę distanciją, kuri būdinga racionaliai organizuotam buvimui su kitu. Čia autorius prabyla apie estetinį artumą, kuris skiriasi nuo moralinio artumo. Pastarasis išreiškia artumą kitam kaip moralės subjektui, tuo tarpu estetinis artumas jaučiamas emocijas, jausmus, estetinius išgyvenimus sukėlusiam subjektui.

Tokiu būdu Z.Baumanas socialumą ir jo apraiškas – minią ir neogentis – pristato kaip postmodernybėje dominuojančią praktiką, kaip moralumą estetizuojantį režimą. Jis įgalina estetinės erdvės kūrimą anapus moralinės erdvės, paruošia dirvą spontaniškam ir emocionaliam buvimui su kitu.

Kaip matyti, tiek socializacijos, tiek socialumo kompetencijos laukas yra anapus moralinės erdvės. Pirmasis visuomenę formuoja kaip socialinę/kognityvinę erdvę, antrasis – kaip estetinę erdvę. Socializacija yra struktūrinis visuomeninio gyvenimo organizavimas, o socialumas – nestruktūrinis. Pirmasis universalizuoja, racionalizuoja buvimą su kitu, t.y. suteikia jam socialines charakteristikas ir sąlygoja socialinį/kognityvinį kito vertinimą. Antrasis buvimą su kitu sureliatyvina, suteikia jam emocinį atspalvį ir kitą paverčia estetinio vertinimo, pasitenkinimo objektu. Socializuojanti praktika vyrauja modernybėje, o estetizuojanti – postmodernybėje. Tačiau tiek socializacijos, tiek socialumo magiška veikimo galia baigiasi ties moraline erdve, t.y. ties individualiu kasdienišku kontekstu, modernybėje visiškai užgožtu ir išstumtu socialinės erdvės, o postmodernybėje iškeltu kaip alternatyviu estetinei erdvei.

Modernios jungtuvės ir postmodernios skyrybos

Silhouette of Cranes FlyingAptarus moralumo raidos tendencijas modernybėje ir postmodernybėje, būtina išdėstyti Z.Baumano požiūri į tokios raidos priežastis.

Modernybės laikotarpiu mokslo minties ir politinės praktikos iškilimas ir jų suvienijimas bendram tikslui yra vienas svarbiausių veiksnių, lėmusių moralumo įsitvirtinimą etinio kodekso pavidalu. Teorinės minties ir politinių nacionalinės valstybės interesų sąauga Z.Baumano darbuose yra vadinama moderniomis jungtuvėmis. Jomis buvo siekiama įteisinti nacionalinės valstybės, visuomenės kaip vienintelės galimos socialinės/kognityvinės erdvės viziją. Todėl politika pasitelkia į pagalbą universalią socializuojančią praktiką, o mokslas ją pagrindžia sukonstruotu universaliu etiniu kodeksu.

Postmodernybėje šis modernių jungtuvių scenarijus tampa neįmanomas. Absoliučius autoritetus keičia ekspertinės sistemos. Globalių procesų fone nacionalinių valstybių struktūroms oponuoja ir jas keičia neogenčių antistruktūros. Jose politinė galia decentralizuojama, politinio svorio centrai išbalansuojami. Tokiomis sąlygomis, žinoma, išyra teorijos ir politikos draugingoji vienovė. Tokią teorinės minties ir politinės praktikos takoskyrą Z.Baumanas apibūdina kaip postmodernias skyrybas. Jos atsiliepia moraliniu skurdumu, t.y. moralės reliatyvumu, moralinės praktikos sąlyginumu, ir politiniu trumparegiškumu. Pasak Z.Baumano, šiuolaikinė pilietinė valstybė neturi nei sugebėjimų, nei poreikio, nei pagaliau noro vadovauti bei administruoti. Nustoja veikę išoriniai kontrolės ir prievartos mechanizmai; veikia tik vidinė individuali savireguliacijos sistema. Visa elgesio ir veiklos korekcija yra atiduodama individualiai iniciatyvai. Politinės galios rinką visiškai tenkina tokie pokyčiai, nes jie sumažina atsakomybę už šiuos procesus ir ugdo savarankiškų vartotojų visuomenę.

Z.Baumanas suteikia unikalią galimybę patirti, kaip kinta moralumas ir kaip jis įsitvirtina moderniame ir postmoderniame socialiniame saite. Šiandien neretai paskubama ištrinti moralumą iš kasdienės žmogiškosios patirties ir tarpusavio santykių. Autorius tokias kalbas laiko nepagrįstomis, teigdamas, kad moralumas nenunyksta, o tik keičia savo apraiškas.

Literatūros sąrašas:

  1. Bauman,Z., 1989, Modernity and the Holocaust. Cambridge: Polity Press.
  2. Bauman, Z., 1993, Postmodern Ethics. Oxford: Blackwell.
  3. Bauman, Z., 1991. Modernity and Ambivalence. Cambridge: Polity Press.
  4. Bauman., Z., 1995. Life in Fragments: Essays in Postmodern Morality. Oxford: Blackwell.

Inteligentijos transformacija

Darata Surdokaitė

Pokomunistinėse šalyse inteligentija kaip socialinis sluoksnis skyla, ir šiandien vis ryškėja tam tikros inteligentijos diferencijavimosi tendencijos. Apie jas – šiame straipsnyje.

Inteligentijos transformacija į intelektualus ir specialistus

Visų pirma, inteligentija skyla į intelektualus (idėjų kūrėjus) ir profesionalus arba specialistus. Pastariesiems priskirtini tokių profesijų atstovai, kaip advokatai, notarai, medikai, konsultantai, vadybininkai, tarnautojai, politikai, mokytojai ir pan. Tačiau kol kas mūsų visuomenėje sąvoka „intelektualas“ suvokiama gana sunkiai: kaip teigia I. Gečienė, „tokia [inteligentų ir intelektualų] perskyra šiuo metu vis dar atrodo pernelyg dirbtinė, nes čia tradiciškai ir kultūriniu, ir socialinės stratifikacijos požiūriu buvo, o ir iki šiol teoriniuose bei empiriniuose tyrimuose yra išskiriama tik inteligentija kaip idėjų ir vertybių kūrėja bei palaikytoja“ (Gečienė, I., 1999, 129). Tačiau, nepaisant šios perskyros netikslumo, galima konstatuoti, kad intelektualams priskirtini įvairaus pobūdžio idėjų kūrėjai – mokslo bei meno (dailininkai, teatralai, muzikai, rašytojai) atstovai.

M. P. Šaulauskas konstatuoja, kad „… bendrame postkomunistinės socialinės morfologijos žemėlapyje intelektualai sudaro nuolat „mažėjančią mažumą“ (Šaulauskas M. P.,1999, 26). Mokslo bei meno žmonės sovietiniais laikais turėjo palyginti aukštą prestižą, tuometinė valdžia bei sistema užtikrino jiems pastovias pajamas. Meno ir mokslo atstovai galėjo pragyventi dirbdami vien tik mokslo ar meno srityje. Po revoliucijos pakitusios ekonominės sąlygos daugumą tokių žmonių verčia ieškoti kito ar papildomo darbo, kuris užtikrintų nuolatines pajamas. Pavyzdžiui, sovietiniais laikais priklausymas Dailininkų sąjungai buvo tolygu būti dirbančiuoju ir užtikrino įvairias socialines garantijas. Šiandien situacija kitokia: jokių socialinių garantijų, o juo labiau pastovaus atlyginimo priklausymas sąjungai nenulemia, ir dailininkas, norėdamas turėti socialines garantijas, pats turi daryti įnašus į tai užtikrinančias kasas.

Būtent tai ir galėtų būti viena iš priežasčių, kodėl intelektualai yra „mažėjanti mažuma“. Nepaisant to, kad, anot Dailininkų sąjungos pirmininko, dailininkų skaičius sąjungoje nuolat didėja (1988-1989 metais Sąjungoje buvo maždaug 600 narių, o 2000 metais šis skaičius išaugo iki apytikriai 1200), tik labai maža dalis šios Sąjungos narių (pirmininko manymu, 10-15 %) užsiima tik savo kūryba.

Iš tikrųjų, pasikeitus politinei ir ekonominei situacijai, dauguma sovietmečio mokslo ir meno žmonių buvo priversti imtis kitokio darbo, kitokių profesijų. Iš kitos pusės, visuomenėje mažėja mokslininkų bei menininkų prestižas. Tai iliustruoja mokslininkų skaičiaus sumažėjimas – per vienerius metus (1991-1992) mokslininkų skaičius sumažėjo beveik 40 %, o apgintų disertacijų skaičius 1994-1996 metais – daugiau kaip šešis kartus (Šaulauskas, M. P., 1999, 26). Tačiau situacija keičiasi. Šiandien, evoliuciniame instituciniame socialinio kismo periode, mokslininkų skaičius stabilizavosi, o doktorantų skaičius pradėjo augti. 2000 metų balandžio – gegužės mėnesiais atlikto tyrimo, skirto mokslininkų ir menininkų statusui Lietuvoje įvertinti, kurį organizavo Kultūros ir meno institutas, rezultatai parodė, kad mokslininkų ir menininkų prestižas yra pakankamai aukštas: penkių balų sistemoje mokslininkų prestižas vertinimas 4,7; menininkų – 3,5 balo.

Inteligentijos „simbolinio kapitalo“ mažėjimas visų pirma sietinas su aukštojo mokslo vertės mažėjimu pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Nors ir nežymiai, tačiau buvo pradėjęs silpti inteligentijos reprodukcijos mechanizmas: nuo 1989-1990 metų studentų skaičius mažėjo, tačiau 1995-1996 jis vėl pradėjo augti ir 1998-1999 metais ne tik pasiekė 1989 metų lygį, bet ir jį pranoko.

Sumažėjusi studentija „liudija postkomunistinių morfologinių transformacijų pradžią – perėjimą į institucinį laikotarpį. Ši tendencija iliustruoja intensyvėjančius socialinio mobilumo procesus“ (Šaulauskas, M., 1998, 13). Baigę vidurines mokyklas, moksleiviai renkasi ne studento, bet dirbančiojo vaidmenį. Iš esmės nebeliko ir užtikrintumo dėl ateities jausmo, nes, baigus universitetą, darbo ieškotis reikia pačiam – vadinasi, sumažėja mokymosi aukštojoje mokykloje motyvacija. Tačiau, kaip jau minėta, 1995 -1996 metais studentų skaičius aukštosiose mokyklose pradeda augti, nes, transformuojantis Lietuvos visuomenei, didėja protinio darbo, profesionalaus išmanymo bei kvalifikacijos svarba, o kartu – ir žinojimo poreikis.

Apskritai žinojimas tiek pastarųjų metų Lietuvoje, tiek pastarųjų dešimtmečių pasaulyje tampa tikslo pasiekimo priemone. Mokslo prestižo sumenkėjimo metais daugelis žmonių bandė kurti savo verslą, tačiau kita šio reiškinio pusė yra ta, kad iš šimto naujai pradėtų verslų per penkerius metus išgyvena vos keli. Viena to priežasčių – profesinių žinių trūkumas. Visa tai vėlgi lemia mokslo reikalingumą ir jo prestižo didėjimą.

Evoliuciniu Lietuvos socialinio kismo periodu pastebimas gana staigus valstybinio mokslo finansavimo sumažėjimas. Žymi dalis mokslo darbuotojų buvo priversti ieškoti kito pragyvenimo šaltinio. Turėdami nemažą žinių bagažą, jie palyginti nesunkiai galėjo keisti profesijas ir savo žinias pritaikyti praktikoje, tapdami konsultantais, vadybininkais, specialistais ir pan. Pavyzdžiui, daug Dailininkų sąjungos narių dirba mokytojo, dėstytojo darbą. Tokia profesinė veikla per daug neatitolina nuo meno, nes savo profesinius įgūdžius ir paslaptis jie perteikia moksleiviams bei studentams. Tačiau nemaža dalis užima visiškai su menais nesusijusias pozicijas – šiuo atveju menas ir kūryba tampa ne darbu, o hobiu, antraeiliu užsiėmimu.

Visi aukščiau konstatuoti faktai rodo, kad tik nedaugelis meno ir mokslo darbuotojų, buvusios inteligentijos atstovų, tampa intelektualais, t. y. tais, kurie gali pragyventi vien tik iš kūrybinio ar intelektualinio darbo. Žymiai didesnė buvusios inteligentijos dalis tampa tam tikros srities specialistais (medikais, mokytojais, konsultantais), taip pritaikydami savo žinias prie pakitusios ekonominės situacijos ir visuomenės poreikių.

Inteligentijos transformacija į kitus socialinius sluoksnius

Kita inteligentijos skilimo tendencija – jos transformacija į stambiąją buržuaziją – dažniausiai ja tampa ta inteligentijos dalis, kuri sovietmečiu buvo vadinama nomenklatūra (vadinamieji nomenklatūrininkai buvo priskiriami inteligentijos sudėčiai) – bei smulkiąją buržuaziją. Smulkioji buržuazija – tai nedidelių gamybos ir paslaugų firmų savininkai, ūkininkai ir pan. Po Nepriklausomybės atkūrimo labai sumažėjo mokslo ir meno žmonių finansavimas, jie buvo priversti modifikuoti savo veiklą, ieškoti šalutinio arba visiškai kito finansų šaltinio, ir dalis buvusiosios inteligentijos pradeda užsiiminėti privačiu verslu.

Kita vertus, nemaža dalis inteligentų tampa samdomais paslaugų sferos darbuotojais. D. Bello teigimu, universitetai rengia ne profesionalus, o plataus profilio specialistus; toks studentas gali daug išmokti, jis yra pasirengęs įgyti vis naujas profesijas, sugeba dirbti įvairiausiose sferose. Šios tendencijos būdingos ir Lietuvai. Nemaža dalis inteligentų permainų metais suranda vis kitų savirealizacijos būdų. Lietuvos paslaugų sfera intensyviai plečiama, ir būtent buvusioji inteligentija sudaro didelę dalį tarp paslaugų sektoriaus dirbančiųjų. Paslaugų sferos plėtrą iliustruoja dirbančiųjų paslaugų sektoriuje skaičiaus didėjimas.

Taigi savo turėtomis savybėmis atitikdama darbo rinkos paklausos reikalavimus, postkomunistinėje Lietuvoje inteligentija tampa pagrindine kvalifikuotos samdomo darbo jėgos paslaugų sektoriuje tiekėja

Cituotos literatūros sąrašas

Bauman, Z. intellectuals in the Postmodern World. Life in Fragment: Essays in Postmodern Morality. 1995.

Gečienė, I. Inteligentija? // Tradicija ir pokyčiai. Vilnius. 1999.

Lietuvos Statistikos metraštis. 1988 – 1999. Statistikos departamentas. Vilnius.

Masiulis, K. Lietuvos elitas. Vilnius. 1997.

Šaulauskas, M. P. Postkomunistinės revoliucijos želmenys: iš revoliucinio tarpsnio į postmodernią Lietuvą. 1998.

Šaulauskas, M. P. Antrosios Lietuvos Respublikos lytys: „postmodernėjimo“ pradžios ir culturati baigtys. // Problemos. Nr. 55. Vilnius. 1999.