Šaškių žaidimo elementai

Kiekvienas lentos žaidimas turi debiutus. Tai partijų pradžiai siūlomos laiko patikrintos schemos. Jie išsirutuliojo iš daugybės partijų, ėjimų atsišakojimų ir noro išvengti chaoso, o teorijos knygos pateikia 5–10 debiutų ėjimų, po kurių atsiskleidžia pasirinkimo laisvė. Debiutai yra daugiau ar mažiau universalūs, lygiaverčiai abiems žaidimo pusėms. Pradedantiesiems jie – puiki priemonė perimti strateginius ir taktinius stalo žaidimo elementus. Tiesa, ne kiekvienam žaidėjui tinka konkretus debiutas, nes skiriasi žaidimo stiliai. Prieš gerą šimtmetį nesidomėta pozicijos vertinimu, o senieji meistrai ėjimus rinkdavosi pasikliaudami savo patirtimi, intuicija, įgimtu talentu. Tačiau šachmatų pasaulio čempionas Vilhelmas Šteinicas paneigė talento reikšmę, sakydamas, kad dvikovos rezultatą lemia ypatingos pozicinės ir kombinacinės savybės, o tik paskui talentas. Sakoma – „kur meistrams dar daug kas neaišku, pradedančiajam viskas suprantama“. Pradedantis žaidėjas neturi jokio plano – jis tik stumdo figūras iš vieno laukelio į kita, laikosi savojo žaidimo supratimo. Treneriai jam duotų pirmą patarimą – išmokti matyti visą lentą, o vėliau užsirašinėti žaistas partijas, nes tai bus naudinga analizei. Laimėti partiją galima tada, kai šaškininkas sumaniai atakuoja, žaidžia aktyviai, kitaip tariant, jis sugeba ryžtingai atremti varžovo sumanymus ir suteikti partijai palankią sau kryptį. Tačiau dažnai esti taip: vienas varžovų žaidžia kovingai, taisyklingai atakuoja, įvykdo įdomų strateginį sumanymą, bet palaipsniui jo puolimas sužlunga ir jis pralaimi dvikovą. Priežastis ta, kad žaidėjas nesugebėjo objektyviai įvertinti susidariusios padėties, jo puolimas buvo nepagrįstas. Gerai apgalvotas gynimosi planas leido varžovui „atšaldyti“ įkarštį, perimti iniciatyvą ir sumaniai išnaudoti atsiradusius priešininko stovykloje pozicinius trūkumus. Dera saugotis varžovo kontrpuolimo. Kiekvienas ėjimas vidurio žaidime turi būti iš anksto apgalvotas.

Mitelšpilis


Žaidimo vidurys – mitelšpilis – svarbiausia iš visų trijų šaškių partijos stadijų. Kaip tik šiuo periodu vyksta lemiami dviejų jėgų susidūrimai, įgyvendinamos toli į priekį apskaičiuotos kombinacijos, vykdomi strateginiai planai. Tai, kad žaidėjas nekaip sužaidė debiutą arba nepakankamai tiksliai panaudojo savo persvarą endšpilyje dar atleistina, bet niekaip negalima tapti aukštos klasės profesionalu, nemokant pakankamai meistriškai sužaisti mitelšpilio. Sudėtingų mitelšpilio pozicijų žaidimo menas priklauso nuo trijų pagrindinių šaškininko savybių. Pirmoji – sugebėjimas atpažinti ir iš anksto numatyti kombinacijas, taip pat tiksliai jas apskaičiuoti. Antroji – didmeistriui būdingas sugebėjimas analizuoti pozicijas: nustatyti, kokie jų elementai vaidina lemiamą vaidmenį, paskui susintetinti, tai yra įvertinti poziciją, ir jau po viso šito sudaryti žaidimo planą, pagrįstą figūrų išsidėstymo įvertinimu. O trečioji savybė – tai sugebėjimas tiksliai, greitai ir neklaidingai apskaičiuoti variantus. Sudėtingo mačo metu žaidėjas mitelšpilyje visą laiką stengiasi pažvelgti į priekį, nustatyti, kaip susiklostys tolesnė dvikova. Jis nagrinėja artimiausius savo ėjimus ir varžovo atsakymus, mintyse mato seriją variantų. Variantų skaičiavimo meistriškumas įgyjamas laikui bėgant. Kai kurie variantai leidžia rinktis, juose žaidėjo ėjimai ir varžovo atsakymai neprivalomi – tai neforsuoti variantai. Būna, kad abiejų varžovų ėjimai ir jau visuomet besiginančio žaidėjo atsakymai būtini, kitaip iš karto prasidės katastrofa. Jie vadinami forsuotais variantais. Didmeistriai numatyti į priekį gali po 15 ir daugiau ėjimų, priklausomai nuo būtinybės ir žaidėjo įgūdžių. Kai kurie net sužaidžia visą partiją, sėdėdami prieš lentą ir nestumdydami ėjimų. Tai aukštasis pilotažas.

Ėjimų vertinimas ir analizė


Pozicinio žaidimo esmė yra analizuoti poziciją, įvertinti ją, suprasti, kieno padėtis konkrečiu momentu yra geresnė, ar pozicija lygiavertė. Kiekvienu atveju nustatomi visiškai skirtingi kokybės ir išoriniai žaidimo planai, įtraukiamas empirinis žinojimas. Žaidėjas, kurio padėtis geresnė, turi teisę ir privalo atakuoti, nes delsiant galima netekti persvaros. Turint blogesnę padėtį, reikia gintis ir ieškoti būdų, kaip ją išlyginti. O kai yra lygi pozicija, vienintelė išeitis – vengti rizikingo puolimo, bet nepulti į paniką. Reikia ramiai manevruoti, ieškoti būdų, kaip pagerinti poziciją. Žaidėjas partijoje variantų skaičiavimui panaudoja beveik visą žaidimui skirtą laiką: kartais tai trumpas „perbėgimas“ per nedidelius variantus, atskirais partijos momentais tai gali būti sudėtingiausias tarpusavyje susijusių variantų kompleksas. Variantų skaičiavimas – tai savo galimų ėjimų ir priešininko atsakymų partijos laikotarpiu peržiūra. Paprastai stengiamasi peržvelgti kuo daugiau ėjimų ir nagrinėti kuo daugiau atsakymų į numatomus ėjimus. Sugebėjimas plačiai skaičiuoti, išnagrinėti didžiausią galimybių kiekį ir kartu numatyti galimą ėjimų skaičių rodo žaidėjo meistriškumą. Svarbi aplinkybė – šalia šachmatų lentos stovintis kontrolinis laikrodis. Gresiantis ceitnotas dar labiau komplikuoja variantų skaičiavimą.

Skaičiavimo klaidos


1.Skaičiuojami variantai, iš anksto nenumačius savo ėjimų–kandidatų. Tai yra, po trumpo dirstelėjimo reikia atmesti absurdiškus ir neperspektyvius ėjimus.
2.Neryžtingumas apsisprendžiant, kurį ėjimą rinktis, kada viskas paskaičiuota. Nuostoliai dėl trumpo skaičiavimo daug mažesni negu neryžtingumo nuostoliai. Dėl svyravimų kyla ceitnotas ir negarbinga pražūtis.
3.Pakartotinai skaičiuojami tie patys variantai. Tai pražūtingi laiko ir jėgų nuostoliai.

Kombinacija


Kombinacija yra greitas forsuotas būdas pasiekti apčiuopiamą pranašumą arba pergalę. Pradėdamas vykdyti kombinaciją žaidėjas turi mintyse suskaičiuoti visus atsišakojimus, galimas kontrakombinacijas bei pamatyti galutinę poziciją. Kadangi šaškėse stipriai išreikšta kombinacinio žaidimo dvasia, tai kombinacijos net grupuojamos pagal būdingus bruožus. Pavyzdžiui, šimtalangėse šaškėse išskiriamos 13 pagrindinių kombinacijų grupių. Šių šaškių kiekvienoje partijoje viename ar kitame variante neišvengiamai susiduriama su kombinacijomis, tad žaidėjui labai svarbu tobulinant pozicinį žaidimą neapleisti ir taktinio. Rusiškose šaškėse kombinacijos ne tokios svarbios, o sudėtingesni taktiniai elementai būna aprašyti debiutų teorijoje, tad žinant bazines kombinacijas galima sėkmingai tobulinti pozicinį žaidimą.