Vydūniškoji psichologija kasdienybėje

Girdėdami ir tardami Vydūno vardą dažniausiai galvojame apie filosofiją, lietuvybės gynimą vokiečių kolonizuotame krašte, savitus dramos kūrinius. Suvokiame, kad Vydūnas buvo reto šviesumo ir energijos žmogus, tačiau vargu ar pagalvojame, kad jo mokslas gali būti naudingas ir praktiniame, kasdieniniame gyvenime. Juk Vydūnas giliai žinojo ir žmogaus psichologiją, ir tai, kad siekiant dvasingumo, net, atrodytų, labai buitiški dalykai gali būti reikšmingi.

Panagrinėkime iš pradžių mąstytojo naudotą asmenybės modelį. Pagal jį žmoguje išsiskiria keturi lygiai, keturios gyvybės sritys arba gyvatos – čia Vydūnas naudojo seną lietuvišką žoodį, reiškusį visokios gyvybės visumą sodyboje. Tai kūnas, jausmai-geismai, mintys ir dvasia-siela. Skirtingas savo asmens gyvatas žmogus pažįsta nevienodai: pavyzdžiui geriausiai žinomas yra minčių pasaulis, o kūno gyvenimas lieka neaiškus, paslaptingas. Turimos omenyje ne fiziologijos, biochemijos ar kitų mokslų žinios, o tai, kad mes patys nežinome kas konkrečiai vyksta kūne tuo ar kitu momentu: pavyzdžiui, kokie fermentai išskiriami skrandyje suvalgius obuolį, kokie hormonai yra mūsų kraujyje iš ryto, kokie vakare, kaip suvalgytas maistas galų gale perdirbamas į odą, nagus, plaukus, raumenis ir t.t. Mes nesuvokiame kaip tai vyksta, o tik galime sužinoti iš mokslo knygų.

Didžiąją dienos dalį mes galvojame apie įvairiausius gyvenimo reikalus, taigi sąmonės rate “gyvena” mintys. Dažnai jos būna susijusios su kokia nors nuotaika, kurią taip pat neretai įsisąmoniname ir sakome: šiandien mano nuotaika gera, šviesi arba bloga, apniukusi. Kartais sąmonės spinduliai apšviečia kūno reikalus – tada suvokiame alkį, troškulį, nuovargį ar norą pajudėti. Vydūnas, beje, pastebi, kad moterys dažniau ir tiksliau pajaučia kūno gyvenimą negu vyrai (gal todėl ir ilgiau gyvena?).

Dvasios-Sielos, kurią galima suprasti kaip asmenybės branduolį ar psichikos centrą, šviesa į sąmonę prasiskverbia gilesnio susimąstymo, aukštų jausmų patyrimo akimirkomis. Bet apie šią asmenybės sritį, jos reikšmę psichologijai kalbėsime kiek vėliau.

Vydūnas teigia, kad mūsų epochos žmogaus psichologija pasižymi vienu svarbiu ypatumu: sąmonės rate taip įsigali mintys ir jausmai, kad iš kūno kylantys impulsai, taip pat ir Dvasios-Sielos šviesa į sąmonę beveik nebeprasiveržia. Naudojant palyginimą, galima būtų pavaizduoti, kad minėti impulsai lyg atsimuša į tirštą jausmų-geismų-minčių kamuolį. Tačiau yra įprasta manyti, kad būtent kūnui mes skiriame labai daug dėmesio. Tad kaip čia yra iš tikrųjų?

Norintiems paeksperimentuoti skaitytojams pasiūlysime truputį atsitraukti nuo teksto ir pamėginti suvokti kokius pojūčius savo kūne galima pajausti šiuo metu. Pabandėte? Tada imkitės antrosios eksperimento dalies: peržvelkite savo kūną nuosekliai. Patogiau įsitaisykite kėdėje, užsimerkite ir suvokite iš pradžių pojūčius savo pėdose, po to visose kojose, dubenyje ir pilve, ypatingai atidžiai pasiklausykite savo širdies, pasekite kvėpavimą, pajauskite nugaros, pečių ir sprando būseną, pojūčius galvoje, po to veide ir užmerktose akyse. Tai galima atlikti per 1 – 2 minutes.

Dabar palyginkite pirmojo ir antrojo bandymo rezultatus. Pirmuoju atveju buvo galima suprasti, kiek mes įsiklausome ir pagalvojame apie savo kūną “normaliai”, įprastiniame dienos bėgyje – ir tai su sąlyga, kad kūno būsena mes pasidomime. O antrojo eksperimento rezultatai gali atskleisti visai iki šiol nepastebėtų arba tik neaiškiai jaustų pojūčių. Tai gali būti ir nežymūs skausmai, ir įtampa kuriose nors kūno dalyse, nuovargio jausmas, alkis ir pan. Kaipgi būtų galima vertinti šituos pojūčius? Matyt tai yra kūno kalba, žodžiai, kuriais jis kreipiasi į mūsų protą ko nors prašydamas: poilsio, gryno oro ar tinkamo valgio, sveikesnės kūno pozos. Tie žodžiai yra švelnūs, negarsiai tariami, ir jeigu mes į juos įsiklausytume, tai, tikriausiai, kūnui nereikėtų šaukti, įjungti pavojaus sireną – o tai stiprus skausmas, sumažėjęs darbingumas ar rimta liga dėl kurios jau einame pas gydytojus. Tad ar galima sakyti kad šiuolaikinis žmogus kūnui skiria daug dėmesio?

Pasak Vydūno, kūnas turi savo protą, kurį jis vadina ome arba instinktu. Būtent jo mes ir negirdime, kada sąmonė apsiriboja minčių-jausmų sritimi. Kūnas, būdamas labai tobulas biologinis aparatas, gerai žino ko jam reikia vienu ar kitu momentu. Pabandykime išvardinti bent dalį to, apie ką mūsų kūnas kalba:

1. Apie tai, ar mums reikia dabar valgyti ar gerti, kokio maisto reikia ir kiek jo sunaudoti.

2. Ar tinkama kūnui padėtis, kurioje dabar esame, ar vertėtų ją pakeisti.

3. Ar dabar mums yra geriau dirbti, ar trumpai pailsėti, ir kokia poilsio forma yra geriausia.: minutę atsipalaiduoti, ar pavaikščioti po kambarį ar atlikti keletą mankštos judesių.

4. Ar grynas oras yra kambaryje ar reikėtų jį išvėdinti.

Matyt, gerai įsiklausius į kūno balsą, galima būtų išgirsti ir daugiau patarimų.

Galbūt kam nors kils abejonių ar praktiška yra tiek daug gilintis į kūno poreikius ir kokia iš to nauda psichologinei būsenai. Kad abejonių sumažėtų, pamėginkime įsivaizduoti kaip koks intensyviai net azartiškai besiruošiantis egzaminui studentas nutaria paklausyti ir įvykdyti kūno norus.

Jis galėtų, pavyzdžiui suvokti, kad sėdi labai susikūprinęs; išsitiesęs jis atpalaiduotų nereikalingą raumenų įtampą, sumažintų spaudimą saulės rezginiui ir galėtų pajausti didesnį proto blaivumą, tarsi toji užspausta energija iš kūno būtų nutekėjusi į smegenis. Kūno poza anaiptol nėra bereikšmė mūsų mąstymui ir jausmams, tik jos poveikis yra labai subtilus, tad reikia atidžiau tai pastebėti. Paprasčiausias testas: pabandykite suglebti, susikūprinti ir pagalvoti ką nors linksmo ir gero – vargu ar išeis. Kasdieniame gyvenime labai naudinga atkreipti dėmesį į tai, kaip mes sėdime. Dažnai iš to galima padaryti išvadą apie mūsų vidinę būseną: dėl ko nors susinervinę ar skubėdami sėdime ne visai atsirėmę, įsitempę, persikreipę, o prislėgtumą atspindi suglebimas, tįsojimas ant kėdės. Prisiminus ar pabandžius atsisėsti abiem būdais, galima suvokti, kad nė vienu, nė kitu atveju nėra jaučiama, tai, kas atsiranda atsisėdus patogiai, bet kartu tiesiai: tam tikras stabilumas, pusiausvyra. Vydūnas rašo, kad svarbiausia yra stabilumą pajausti visų pirma kūno rymojimo vietoje, savotiškame kūno centre, kuris yra simpatinių nervų rezginio srityje, maždaug ties bamba. Šioje vietoje “vykstant kūno laikysenai” – čia paties Vydūno išsireiškimas – atsiranda ir didesnis psichologinės pusiausvyros jausmas. Siūlome pabandyti.

Bet grįžkime prie mūsų studento. Ką dar jis galėtų pastebėti? Svarbi darbingumui yra kambaryje esančio oro kokybė. Ir ne tik darbingumui: teigiama kad kvapas išvis yra glaudžiai susijęs su energetine kiekvienos vietos oro verte, tad gali stipriai veikti mūsų vidinę būseną. Prisiminkime, kaip sunku išlaikyti žvalumą ir gerą nuotaiką tvankiame, nemalonių kvapų pridvisusiame kambaryje. Pasistengus būti atidesniam, galima pastebėti ir subtilesnių su oru kambaryje susijusių dalykų: pvz. kokį poveikį vidinei būsenai turi ruošiamo maisto kvapas, dujinės plytelės liepsna kambaryje, gėlių ar kvepalų aromatas ar pan. Mūsų studentui, kuriam nuo mokslo pavargo galva, Vydūnas patartų atsidaryti langą ir keletą kartų giliai įkvėpti gryno oro, išpučiant jį su atodūsiu ir akimirką kitą pabūnant iškvėpus. Galva “pašviežėja”. Kaip ir gerai išvėdinus kambarį – Vydūnas rekomenduoja 2-3 kartus per dieną visiškai pakeisti kambarių orą.

Studentas galėtų paklausti: ar ne geriau būtų išgerti kavos arba parūkyti? Vargu: išsitiesimas ir pasirąžymas, keletas mankštos judesių ir pakvėpavimas užtruktų tik 1-2 minutes, ir ne tik laikas svarbu. Atsakykime į klausimą: ar naudinga yra save… apvogti? O būtent tai daro ir kava: energija, kurios antplūdį jaučiame, išgėrę puodelį šio gėrimo, yra paimama iš paties organizmo atsargų. Ji sužėri tarsi šaltoji liepsnelė ir užgęsta, o tada vėl apima suglebimas, apsnūdimas. Jis praeina išgėrus dar puodelį, tačiau netrukus gali reikėti dar vieno. Natūralu, kad tokie blykstelėjimai sekina organizmą, o darbingumą gerokai sumažina. Beje, patys kavos augintojai, kai kurių Pietų Amerikos genčių žmonės, kavą geria tik vieną kart per dieną ir tik tam tikru laiku: tekant saulei.
O ką veikia mūsų studentas tekant saulei? Žinoma, jis miega. Tačiau pabudęs greičiausiai užsinori valgyti. Tada pažiūrėkime dabar į valgio įtaką mūsų gyvenimui – Vydūnas tam skiria nemaža dėmesio. Kad valgis turi įtakos sveikatai – visi žinome. Kad svarbu ne tik ką, bet ir kaip valgyti – tą žinome, bet retai kada imame domėn. O kad abu šie dalykai – produktų kokybė ir valgymo technika veikia mūsų psichologinę būseną – tai jau skamba neįtikėtinai. Tačiau prisiminkime mūsų studentą: tarkime kad jis išalko ir pabandykime pavaizduoti, ką jis darytų, jeigu turėtų drąsos pasekti Vydūno rekomendacijomis ir elgtis ne taip, kaip visiems įprasta. Taigi jis jau virtuvėje, kur ant stalo padėta keletas valgių. Visų pirma, Vydūnas pataria stabtelėti akimirką ir pajausti kokio maisto šiuo metu labiausiai norisi. Galima pažiūrėti, net ir pauostyti – būtent taip “įsiklausydamas”, jis galėtų išgirsti ką jam sako kūno instinktas, kuris labai gerai žino kokių medžiagų šiuo metu organizmui reikia labiausiai. Dažnai net geriau negu mokslininkas, siūlantis kuo tiksliausiai skaičiuoti kalorijas. Taip gali būti sprendžiama ir vaikų “nevalgymo” problema: duodama pasiimti ką nors iš keleto produktų (žinoma, atmetus saldumynus).

Šiame pasirinkime glūdi vienas svarbus dalykas. Reikia atskirti kūno norus nuo norų, kylančių iš jausmų-geismų srities. Pastarieji gali norėti būti patenkinti “dėl savęs pačių”, tiesiog tam, kad patirtų malonumą. Žinoma, tikrųjų kūno poreikių patenkinimas irgi suteikia jausminį pasitenkinimą, tačiau geismingoji asmenybės dalis gali lyg užgrobti vadovavimą valgymui ir iškelti savo tikslus. Tai lengva suprasti prisimenant, kaipgi geismai būna patenkinami: persivalgant arba naudojant sveikatos nekuriančius produktus. Vaikams, be saiko norintiems saldumynų, apie tai sakoma alegoriškai: čia tik tavo akytės nori, o ne pilvelis. O mes patys, rimti suaugusieji, šią tiesą dažnai užmirštame…

Tad pasekime mūsų studentą toliau – jis pradeda valgyti. Kokios mintys galėtų būti jo galvoje? Apie neperskaitytus “bilietus” ir grėsmingą dėstytoją? Matyt, kad panašios. Vydūnas, o ir anksčiau gyvos lietuviškos tradicijos teigia, kad galvoti ne apie maistą valgant yra nuodėmė.  Ir ne tik todėl, kad galvojant apie kitką maistas nesukramtomas.

Svarbu yra tai, kad minčių energija padeda kūnui maistą geriau pasisavinti. Vydūnas rašo: jauskite kaip maistas jus maitina. Viena šiuolaikinės psichologijos krypčių siūlo valgant dėmesį nukreipti į pojūčius burnoje: jausti maisto formą, šilumą, kietumą, o svarbiausia – tiesiog įsigiliti į kramtomo maisto skonį. Fiziologija teigia, kad tokiu atveju išsiskiria skrandžio, kasos ir kepenų fermentų. Be to, yra laikoma, kad gerai pajaučiant skonį , per burną kaip reikiant priimama subtilesnė maisto energija, dar vadinama psichine energija, nors tai gal ir ne visai tikslus terminas. Pabandžius taip valgyti galima pastebėti, kad sotumo jausmas atsiranda gerokai greičiau negu neatidžiai valgant. Beje, toks valgymas yra patikimas vaistas nuo nutukimo.

Skaitytojai tegul atleidžia už tokį gilinimąsį į fiziologiją, tačiau aptariamas dalykas yra toks įprastas ir kartu toks reikšmingas mūsų kasdienio gyvenimo kokybei, kad norintiems pasiūlysime tuo įsitikinti praktiškai. Reikėtų paimti pusę obuolio ir toliau skaitant suvalgyti. Tada pagalvoti: kokia savijauta? Dažniausiai klausimas atrodo beprasmis: gal kiek pilnesnis pilvas ir tiek. Antrą obuolio pusę reikėtų pabandyti suvalgyti sąmoningai. Pabandykime maždaug pusę minutės pažiūrėti į šį vaisių: suvokite jo spalvą, formą, žievės blizgesį. Jei tai nesuvytęs obuolys, galbūt jūs pastebėsite, kad jame yra kažkokio gaivumo, šviežumo. Padėkite šalia kokį nors negyvą daiktą, tarkime, degtukų dėžutę ar žadintuvą, ir pajauskite kuo skiriasi to daikto ir obuolio įspūdis. Tai įvertinę neskubėdami atsikąskite, įsiklausydami į gyvybingo vaisiaus minkštimo traškesį, pajauskite jo temperatūrą, kietumą ar minkštumą, o svarbiausia – skonį. Pasigilinkite kaip tas skonis jus veikia – juk nėra tušti tokie lietuviški pasakymai kaip “nuo rūgšties atsigavo širdis” arba “apsalo širdis” ir pan… Ar tik pilnesnis pilvas galėtų būti šitaip suvalgyto obuolio pusės “efektas”?

Vargu. Nesunku pajausti, kad vaisiaus šviežumas ir gaivumas bent iš dalies pereina į kūno ir svarbiausia psichologinę būseną: daugiau gaivumo ir energijos!

Visa tai skaitant, be abejo, kyla klausimas, ar verta eikvoti tiek laiko tokiam elementariam dalykui, o kita vertus, ar kiekvienas valgis darys tokį pat poveikį kaip vaisiai. Atsakymą į pastarąją klausimo dalį galima rasti Vydūno knygos “Sveikata, Jaunumas, Grožė” skyriuje apie mitybą: daugiausia naudos organizmui teikia “gyvi” produktai: vaisiai, daržovės, grūdai, riešutai ir pan. Mėsa, pasak Vydūno, gyvybės neturinti ir todėl organizmui nereikalinga. Tačiau jis nesiūlo staiga liautis ją valgius: prie sveikesnio maisto reikia pereiti palaipsniui. O laiko tokiam atidžiam pavalgymui, be abejo, reikia daug. Bet nelabai žymiai. Jis neabejotinai susigrąžinamas, kadangi taip pavalgęs žmogus jaučiasi ne apsnūdęs ir ištižęs, o sustiprėjęs. Reikėtų tik dar pridurti, kad “vydūniškai” valgyti irgi galima išmokti tik palaipsniui – dėmesį valdyti nėra lengva. Kodėl? Matyt todėl, kad neramių minčių-jausmų audra žmoguje verčia nuolat suktis tame rate, lyg darkart ir darkart žiūrėti tą patį kino filmą, kuriame rodomi arba praėję nemalonūs įvykiai, arba tokie patys būsimi. Medicina pripažįsta, kad viena iš nutukimo priežasčių yra pastovus lėtinis stresas: žmogus, norėdamas pabėgti nuo nemalonių nuotaikų, pasineria į valgymą. Dažniausiai tai vyksta nesąmoningai. Taigi, neramūs jausmai tokioje situacijoje verčia žmogų nepaisyti kūno reikalavimų, konkrečiu atveju – pailsėti nuo valgymo.

Reikia pasakyti, kad Vydūno siūlomas kūno ir jausmų-geismų gyvatų atskyrimas į dvi sąveikaujančias, tačiau ir turinčias tam tikrą “suverenitetą” asmenybės dalis, yra iš pirmo žvilgsnio paprastas, tačiau labai subtilus dalykas. Taip aprašydamas žmogų, mąstytojas rėmėsi vienais iš giliausių žmonijos išminties šaltinių – senąja indų filosofija. Tuo tarpu kai kurios psichologijos teorijos – ir ypač Froido psichoanalizė – neskiria to “ko nori akys”, nuo to, “ko reikia pilvui”. Tokiu atveju bet kuris žmogaus įsigeidimas laikomas vos ne šventu kūno poreikiu, taigi nepatenkinti jį esą tiesiog pavojinga: vargšas kūnas gali net susirgti! Šis rūpestingas perspėjimas ypač buvo pabrėžiamas seksualinėje srityje. Vydūnas sutinka, kad žmogaus kūnas, tarpe kitų, turi ir seksualinių poreikių. Tačiau kūno poreikiai nėra įkyrūs, jie paklūsta, nusileidžia žmogaus valiai.  Žmogaus valiai priešinasi tiktai geiduliai-aistros. Taip rašo Vydūnas. Ir toliau: “Geiduliai-aistros nėra iš prigimties galingos (…) Jos stiprėja kada žmogus jas maitina savo dėmesiu”.

Tai įdomu: dėmesys yra energija, lyg oras, kuris pripučia vieną ar kitą dalyką mūsų sąmonėje. Susidomėjau detektyvo vyksmu televizoriaus ekrane – ir šis dalykas lyg guminis žaisliukas išsipūtė, užėmė mano mintis, jausmus, išstūmė visa kita. Bet jei turėjau kitų reikalų ir prie ekrano neprisėdau, tas filmas manęs labai ir nejaudina, yra tik nedidelis “žaislelis” mano sąmonėje: aš tik girdžiu, kad kažkas žiūri detektyvą.

Lygiai taip pat yra ir su aptariamuoju seksualiniu, arba, kaip Vydūnas rašo  – gimties poreikiu. Mintys, įsivaizdavimmai, knygų ir specialių filmų žiūrėlimas “pripučia” geidulį ir tada jis gali atkakliai reikalauti patenkinimo. O juk paties kūno poreikis niekada nebūna toks atkaklus, ir jeigu dėl gyvenimo aplinkybių ar kitokių priežasčių negali būti patenkintas, jis nesunkiai nusileidžia žmogaus valiai. Ligos nekyla, o kūno energija tada sunaudojama kitiems dalykams, fizinei bei protinei veiklai, kūrybai. Vienas įžymus mūsų tautos žmogus rašė, kad ir jis buvęs jaunas, tačiau nebuvę laiko apie dailiąją lytį galvoti. Tada ir kovoti nereikia. Vydūnas atkreipia į tai dėmesį: “Ir visai netinka su jais kovoti, jiems neleist vyrauti. Kovodami mes į juos žiūrime ir tuo savo žvilgsniu juos penime. Geiduliai pranyksta savaime, kai jais nesidomima.”

Sielos kultūra

Vydūnas

Bepig tam apie sielos kultūrą kalbėti, kurs žino, kas siela yra. Bet ką supras tie, kurie to nežino? Jiems reiks daug pamąstyti. Tai nelengva. Todėl pasistengsime tai padaryti trumpais žingsniais.

Sakė jau ne tiktai kartą žmonės, rodydami į silpnąjį ligonį: tai mat, kas žmogus. Bet ar tai, kas čia silpna, žmogus? — Tegul žmogus bus apalpęs. Ar tuomet su juo nors kaip galima santykiuoti? Berods bando kiti apalpusįjį atgaivinti. Bet jie darbuojasi su jo kūnu. Jie nekalba su žmogumi. Ir neduoda jam patarimų. Nelaukia jų iš jo. Jie žino, kad dabar žmogus neatsilieps, kad nepateiks jiems nieko ir tuo tarpu gyvenime nieko nereikš. Vien žmogaus kūnas randasi jų akivaizdoje.

Tokiu būdu žmonės paprastai sprendžia apie tai, kas žmogus yra. Ir kaip matyt, jis randamas ne kūne, bet toje jėgoje, tame dvasiniame prade arba principe, kurs kūnu apsireiškia. Šitas dvasinis pradas kaip t i k  yra s i e la. Tiktai ji gali iš kito žmogaus į žmogų taip atsiliepti, kaip vien žmogus to ir tegali laukti. Kūnas pasilieka kūnu. O be sielos, be dvasinio prado jis čia niekas, kur žmogus svarbus.

Iš viso to tad ir aiškėja, kad žmogus yra minimas dvasinis pradas. O kadangi jį vadiname siela, reiks sakyti, kad žmogus yra siela arba siela yra žmogus.

Ši siela apsireiškia kūnu. Jis yra jos priemonė ir įrankis. Materinis dalykas vartojamas dvasinio. O kadangi dvasinis yra ir metafizinis, galime sakyti, kad metafiziniejie turi viršų ant materinių.

Tuo mes pasakome, kaip iš tikrųjų esti. Kitaip tardami, mes žmogų apverčiame, mes materei pirmenybę suteikiame. O paprastame gyvenime žmonės, santykiuodami vieni su kitais, visumet tik skaitosi su dvasine gyvybe, kuri iš žmoniško pavidalo apsireiškia. Kūnas jiems toli ne taip svarbu.

Berods negalime be jo apsieiti, kada norime paveikti materinius dalykus. Bet kūnas visumet tik turi  p r i e m o n ė s   r e i k š m ę. Jis tik tėra padaras metafiziniam pradui apsireikšti. Tą neturėtume palikti nepastebėję.

*   *   *

Iš metafizinės pusės ir pareina ta galia, kuri kūną stato. Visa, kas auga, tik tokiu būdu pasidaro. Kitaip manyti yra neaiškumas. Taip tai regimasis žmogaus kūnas stovi tarp dviejų veiksnių. Iš paviršiaus jį spaudžia pasaulis. Jo įspūdžiams pasitikt kūnas visaip taikinasi. Ir jis tikrai nyktų, jeigu nebūtų jam iš metafizinės pusės auginančių ir jauninančių galių.

Nereikėtų sukeisti metafizines galias su kosmaus spėkomis. Mūsų laiku surasta, kad jos, būtent elektrika, šviesa, šiluma ir t. t., paveikia žmogų. Tik nežinoma, kaip tai įvyksta, kad stiprėja judėjimo galia, o silpsta protavimo jėgos ar antraip. Tvirtinama kartais mokslininkų, būk simpatiškosios dirgsnių sistemos mazgas (plexus solaris) priimąs kosmaus galias, bet ir metafizines, kaip jusnys (odos smegenys) ir dirgsnys pagauna regimojo pasaulio įspūdžius. Galvos smegenyse tie įspūdžiai ir tos galios susikaupia ir, perėjusios visokius pakitimus, pasidaro samonės turiniu. Veikiant metafizinėms jėgoms, kūnas auga, jaunėja; veikiant pasaulio spėkoms, pasaulio įspūdžiams, kūnas nyksta, senėja.

Todėl, apskritai imant, metafizinei esties pusei prisikreipdami, sutinkame jaunatvės galias. Žmogus jaunėja, kurs daugiau gyvena dvasiniu gyvenimu, o greičiau senėja, kuomet manymu, veikimu ir visu gyvenimu pasišvenčia materiniam gyvenimui.

Yra žmonių, kuriems sunku suprasti esties, arba visumos, sritį. Stebėtina. Seniau berods buvo tikima, kad jusnims prieinamas pasaulis esąs visas esties turinys. Kito nesą. Ir visi spėjimai apie nematomąsias šviesos varsas, apie negirdimuosius garsus esą tik svajonės. Dabar fizikos mokslas pažįsta visą eilę neregimų spindulių rūšių. Ir tūli fizikos mokslininkai tyrinėja vien tai, kas anapus mūsų jusnių pasaulio randasi.

Tokiu būdu mūsų laiku pasidarė aišku, k a d  v i s a, ką mes patiriame jusnių keliu, būtent akimis. ausimis ir t. t., yra tik dalis to, kas iš tikrųjų   e s t i.  O tūli žmonės dargi tvirtina, kad tai esanti tik labai menka dalis. Šitą supratus, nesunku numanyti metafizines, tai esti aukštesnes ir dvasines esties sritis. Tik jų nėra kitur, nėra jos erdvės skiriamos nuo paprastosios gyvenimo srities. Jos yra tik kitos būsenos. Kiekvienoj srityj tai, kas esti, yra tik kitu būdu. Kas yra kitos būties, kitos būsenos, gyvena ir kitoj esties srityje. Irgi neregimiejie spinduliai, nors priklauso fiziniam pasauliui, nesiranda kitur kaip regimiejie. Jie veikia šalia šiųjų, tik kitaip. Todėl jie ir tėra kitokiu būdu patiriami.

*   *   *

Apie sielą dėl viso šio reikia pasakyti, kad ji, arba, kitaip sakant, žmoniškasis pradas, patsai žmogus, yra gyventojas ne regimojo, arba jusnių, pasaulio, bet kitos esties srities, būtent metafizinės, dvasinės. Ir ji jusnių pasaulyje tegali apsireikšti, jeigu jai kūnas yra augęs.

Senovės išminčiai, bet ir aukštos dvasios kultūros mūsų laiko žmonės visumet yra sakę, kad dvasia-siela, su kūnu gyvenusi, jį tada palieka šiame pasaulyje pranykimui ir po tikro, amžinų dėsnių nustatyto laiko naujai kiypsta į šį pasaulį. Tuomet jai kūnas naujai gimsta, auga, gyvena ir vėl nyksta. Ir parimusi dvasinėse srityse, ji vėl kreipiasi į kūno gyvenimo krašta.

*   *   *

Taip dvasia-siela suprantama atskiru, savišku pradu. Ir pasidaro klausimas, iš kur jis kyla. Dažnai į šį klausimą lengva širdimi atsakoma.

Tikima, siela pasidaranti iš kūno. O kunas gimsta iš kūnų, kurių pagrindas yra materė. Kad čia visokie dar slėpiningi dalykai painiojasi, tokiems manytojams visai nepareina į galvą. Bet kaip negalima įrodyti, kad tai, kas yra gyva, pasidaro iš negyvo, taip ir nėra įrodoma, kad dvasinis dalykas, kad toks reiškinys kaip sąmonė pasidaranti iš kūno. Tiktai naivus manymas, kurs nenujėgia, ką reiškia sąmoningumas, kartais tiki, sąmonė esanti smegenų virpėjimas.

Be viso to, mūsų laiku dar sužinota, kad ir regimoji materė nėra pagrindinis daiktų dalykas. Fizikos mokslas tvirtina, materė pasidariusi iš eterio, jame vėl sutirpstanti. Eteris esąs erdvę pildantysis visų regimų dalykų pagrindas, šviesa, elektrika, magnetizmas, šiluma, betarpiniai jo reiškiniai.

Bet aukščiau jų yra dar ir kitų dalykų. Žinomi jusmai, jausmai, palinkimai, ūpai, geiduliai, mintys, sąvokos, spręsmai, išvados, protas, žinoma, ir išmintis, valia, meilė, teisingumas ir t. t. O visi tie dalykai negali būti menkesnės rūšies negu eteris. Todėl jiems, be abejonės, turi būti kitas pagrindas. Ir negali būti pasidarę iš eterio.

O visi jie savyje turi sąmoningumo, į visa, kas patiriama, visai nepalyginamą elementą. Toliau jie dargi patys yra žmogaus sąmonės turiniu. Ir niekaip negalima įrodyti, kad sąmonė pasidaranti iš materės arba is eterio.

Išeina iš viso to, kad minėtiems reiškiniams turi būti atitinkamas pagrindas. Ir tvirtina jau seniai išminčiai, kad visa visuma yra pagrinduota dvasia. Iš čia visa pareina. Ir daug teisingiau yra sakyti, materė esanti sutirštėjusi dvasia, negu tai, kad dvasia pasidaranti iš materės. Kaip ledas, tapęs iš vandens, vėl virsta vandenimi, taip ir materė virsta pagaliau eteriu.

Visiems tiems spėjimams, būk materė esanti viso pasaulio turinio pagrindas, būk iš jos pareinanti ir žmoniškumo pradas — siela, patsai žmogus, pagaliau priešinasi mūsų pačių nusimanymas. Žinome visi, kad mūsų kūnas, mūsų ūpų gyvata ir mūsų minčių gyvata yra mūsų sąmonės turiniu. Ir negali būt, kad sąmonė pasidaro iš savo turinio. Niekas, rodos, netvirtins, kad erdvė pasidaranti iš daiktų. Vien žinoma, kad jie randasi erdvėje, kad jų kiekviename yra ir erdvės.

Šitas palyginimas reiškia daugiau negu tik palyginimą. Yra jis beveik įrodymas. Berods įgyja šį svarbumą tik šviesiajai dvasiai-sielai. Naiviam protui jis nieko nesuteikia.

Dvasia-siela  nelygiai  gyva  visuose žmonėse, nors ji visur tos pačios esmės. Vienų žmonių siela yra šviesesnė, kitų tamsesnė, vienų ji stipresnė, tvirtesnė, kitų silpnesnė, lėtesnė, vienų ji malonesnė, kitų žiauresnė ir t. t.

Galima visą laipsnių eilę pastebėti žiūrint į dvasių-sielų skirtumus. Žemiausiųjų laipsnių siela nieko nereiškia pasauliui, ji yra be šviesos, be galios ir turinio, ji vien parodo, kad ji yra. Viduriniųjų laipsnių siela bus turtingos sąmonės. O aukščiausiųjų laipsnių siela bus šviesa ir galia, sąmonės turinys bus menkesnio svarbumo.

Žemiausiojo laipsnio žmogų galima vadinti miegančiuojų. To laipsnio siela dar beveik niekaip nesantykiuoja su pasauliu. Ji turi berods organizmą, turi kūną šiame pasaulyje pasijusti, nusimanyti. Pasaulis ir paveikia kūną. Kūnas atsiliepia. Bet žmogus pats sau gyvena giliame miege. Todėl užgimimas bei mirimas jam nedaug tereiškia. Šio laipsnio žmogus nebijo mirties. Nenumano jis dar skirtumo tarp gyvenimo su kūnu ir be kūno. Jusnių pasaulis jam dar nėra svarbus, dar nesirodo gyvybės versme. Tokio žmogaus samonė yra tuščia ir įgyja tik turinį akies mirksniui, kuomet pasaulis gyviau į kūną veikia. Vadysime šį žmogų primityvu. Mūsų laiku tokių žmonių maža tebėra ant žemės. Kartais įsigema vienur kitur vienas antras, bet visą tautą retai tebesudaro primityvūs žmonės. Sako, būk esanti viena antra tokių tautelių dar Azijoj ir Afrikoj. Tik reikia atsargiam būti. Greit galime pavadinti primityviais žmonėmis tokius, kurie jau šauniai yra pakilę.

Žmonėms gyvenant šiame pasaulyje kartotinai, jų esmė kiek pagyvėja. Sąmonėj pradeda rasties patvaresnis turinys. Slankioja jau visokių ūpų šešėliai, sukyla visokių linkimų, geidulių, skausmų debesėlės, gal sušvinta jau ir viena antra silpna mintis. Ir žmogus sujunda jų pagaunamas. Tada jis gyvena jau ant antro savo sielos kultūros l a i p s n i o. Jau nebe tik miega. Jis jau ir sapnuoja. Ir ka jis apreiškia, yra jo sapnai. Vadysime tokį žmogų naiviu. Jų yra mūsų laikais jau daugiau negu primityvų. Vis dėlto jie sudaro tik mažą žmonijos dalelę. Žmonių dauguma jau yra aukščiau iškilusi. Ir tik viena antra tauta susideda iš tokių žmonių, kuriuos vadiname laukiniais ir beveik be kultūros. Bet yra jų ir tautose, kurios laikosi kultūringomis.

Kaip rodosi, žmonija susideda iš tikrojo sielų skaičiaus. Jos gyvena tai dvasinėje srityje, tada vėl jusnių pasaulyje, kuomet joms užgimsta kūnas. Ir taip pakaitomis šišon ir ten gyvendamos, jos tarpsta, auga, tvirtėja susitelkdamos tai vienoj, tai kitoj tautoj.

Tautos yra labai ypatingos žmonių draugijos. Sielos kultūros žvilgsnm kiekviena turi savo uždavirų. Ir sielos, kurioms reikalinga vieną tikrą uždavinį spręsti, užgimsta toje tautoje, kurioje tas sprendimas galimas. Dėl to kartais tautos didėja ir vėl kartais mažėja.

Bet tautos ir pakinta. Nepasilieka jos ant to paties laipsnio. Jeigu išauga arba išauginamos tautoje tokios padėtys, kurios netinka kilnesnioms sieloms savo gyvenimo uždaviniui spręsti, jos nesitelkia tokioms tautoms. Kitaip sakant: tautai nesirūpinant dvasios-sielos kultūra, jai neužgimsta kilnūs žmonės. Tad tvirtinasi vis daugiau blogosios padėtys, ir vis menkesnės sielos čia užgimsta.

Į visą žmoniją žiūrint, berods matyti nuolatinis, nors ir labai slankus žmonijos šviesėjimas. Berods nereikia žvelgti akimis, kurios tiktai kelioms vieno amžiaus minutėms yra atviros. Ir nėra tas šviesėjimas jusnių pasaulio dalykas. Žmonijos sielos gyvėja, šviesėja, stiprėja. Nors ir bus čia šen ten tamsėjimo ir gal net pranykimo.

Trečiasis tokio sielų šviesėjimo laipsnis yra pasiektas, kad žmogus jau pradeda brangiais laikyti pasaulio įspūdžius. Jis į juos žiūri kaip į savo ūpų, palinkimų ir geidulių priežastis, o į šiuos savo patyrimus— kaip į savo gyvybę. Jie sudaro jo sąmonei turinį. Ir tuo jis jaučiasi gyvėjančiu. Savo gyvybės versmę jis randa jusnių pasaulyje. Ir rūpinasi ja. Nori ją didinti, tvirtinti. Kaupiasi viso ko, kas gali jam daugiau sužadint visokių geidulių ir juos patenkinti. Siela santykiuoja, nors dar nepilnai save žinodama, su pasauliu. Yra užkopusi ant budimo laipsnio.

Čia tai sielos bunda, bet nėra dar pabudusios. Iš tikrųjų jos dar sapnuoja, bet jau labai gyvai, kaip žmogus, kurs netrukus apleis sapnus. Visai jis priklauso nuo pasaulio turinio, kurs sielą visiškai paveikia. Koks tas pasaulio turinys yra, toks yra ir žmogus. Jis linksmas, kad saulė šviečia, o nuliūsta, kad dangus apsiniaukia. Galima žmogų palyginti į padirbtą žmogaus pavidalą, kurs virvelėmis traukiamas šokinėja, lenkiasi, sukinėjasi. Yra jis tikrasis sapnuotojas, kurs nežino, ką daro, kas darytina.

Šio laipsnio žmogus jau apreiškia savo jėgas. Bet jis jas vien naudoja, jeib daugiau suradus sau visokių smagumų, visokių ūpo gyvatą erzinančių įspūdžių. Jis ieško turtų, kuria materinę kultūrą. Ir turtus traukdamas savęspi, jis kitiems naudą ima. Todėl jis ir vadinamas svetnauda. Jis yra  n e l a b s,  kuomet savo geiduliais susiduria su kitu. Ir išeina iš to dažnai piktumas. Taip, tai šio laipsnio žmogus yra  p i k t a s i s.  Tokių žmonių yra visose tautose labai daug. Jie sudaro mūsų amžiais didžiausiąją žmonijos dalį.

Kiek daugiau pabudęs, kartotinai gyvenęs su kūnu, tai esti šiame jusnių pasaulyje, jis iškopsta ant aukštesnio, būtent ketvirto laipsnio. Čia jis jau jaučiasi sielos miego slegiamu. Ir dabar jis p a t s a i  stengiasi pabusti. Nebepasiduoda kiekvienam įspūdžiui. Iš savo asmens, iš jo branduolio ir esmės jis stengiasi vykinti savo tikslus. Atsižada tai vieno, tai antro įspūdžio arba geidulio, jeib už tai vėliau daugiau gyvybės žadančiaisiais pasimėgt galėtų. Taip jis nebėra aplinkumos žaislas. Nebėra mėtomas ir vėtomas savo ūpų ir geidulių, jis pats stengiasi viršų ant jų palaikyti. Žmoniškumo pradas jame darosi kaskart daugiau jo gyvenimo vięšpačiu.  Berods viso to žmogus dar vis tesiekia, jeib iš regimojo gyvenimo kuo daugiau gyvybės pajautimo pagavus. Irgi šito laipsnio žmogus dar vis tiki, jusnių pasaulyje esąs jo gyvybės pagrindas.

Bet ir kitaip dar stengiasi šis žmogus pabusti. Jam labai svarbu, kad visi jo patyrimai būtų visiškai aiškūs. Todėl jis nuolatai tyrinėja ir mąsto. Kiekvieną daiktą ir dalykę, bet ir kiekvieną jausmą, ūpą, geismą, kiekviena rnintį ir sęvoką jis vis iš naujo apsvarsto. Gyvu būti jam  reiškia  tiek,  kiek  sąmoningesniu tapti. Jau nebejaučia gyvybės versmę pasaulio duoklėse. Nebesvarbu jam gyvybės pajautimą didinti visokių įspūdžių rankiojimu ir kaupimu. Jis pirm viso nori daug ir aiškių žinių turėti. Intelektualus turtas ir jo gyvumas rodosi jam gyvybe.

O ir ne vien tai. Šio laipsnio žmogus supranta gyvybę esant tame, kad sąmonės turinys nuolatai šviesėja. Todėl jis ir stengiasi, kiek tik įmanydamas, visame būti sąmoningu. Jis aiškiai numano savo esmės santykį su sąmone. Ji todėl jam labai svarbi. Sąmonės nykimas yra jam esmės pražuvimas. Mirtis jį todėl ir taip labai gąsdina. Bet todėl jis ir vengia visokių apsisvaiginimų. Intelektualės kultūros žmogus nori visumet blaivas ir skaidraus proto būti. Tiktai staigiai iškilęs į nepaprastą sąmonės šviesą, jis lyg pabūgęs ją drumsto kuo nors apsisvaigindamas. Bet toliau tuo ir gėdisi.

Tokiu būdu šio laipsnio žmogus stengiasi pabusti. Tačiau jis dar nėra tikrai pabudęs. Dar jis nežino, kas jo esmės gyvybės pagrindas yra ir ką jo sąmonė reiškia. Vis dėlto šis laipsnis yra žmogaus sielos kultūros svarbiausias. Čia einami pirmutiniejie saviškiejie žingsniai. Čia žmogus visai rūpinasi pats savo pažanga, sayo tobulėjimu. Jis kuria intelekto, protavimo k u l t u r ą, kuri matyti ir iš žmogaus dirbamų daiktų. Kalbama ir apie technikos kultūrą. Ji padaro žmogaus dvasios antspaudą regimu. Kultūros kraštų žmonės priklauso žymia dalimi šiam laipsniui.

Aukštesnis už jįjį yra pabudusiojo žmogaus laipsnis. Žmogus čia yra jau savo gyvybės šaknis suvokęs  s a v o  e s m ė j e. Jis žino esąs dvasia-siela. Ir jo minčių bei ūpų gyvati-dvi bei kūnas yra priemonės, įrankiai jusnių pasaulyje apsireikšti. Nebesilaiko jis menkesniu už pasaulio turinį. Nebelaukia jis gyvybės ir smagumų iš jo. Ir nebėra jis ūpų, geidulių bei minčių priklausomybėje. Jis stovi viršum visų jų. Ir apsireiškia pilną savo žmoniškumą. Jo manymas, jo žodžiai ir veikimai atspindi jo išmintį, jo meilę ir tvirtumą. Todėl ir sakoma, jis esąs kilnusis, gerasis, bet ir didysis žmogus. Visi jo pasistengimai siekia perdėm dar pilnesnio, tobulesnio žmoniškumo apsireiškimo. Todėl galima šį laipsnį ir vadinti žmoniškumo kultūros laipsniu.

Iš jo  iškilęs  žmogus  yra  pasiekęs dvasinio žmogaus laipsnį.  Čia jau menkėja visiškai minėtiejie asmens gyvenimo skyriai, būtent ūpų ir minčių gyvatos, nebekalbant apie kūną, kurios randasi žem žmogaus esmės. Bet toji pati labai žymiai šviesėja. Ir dabar visiškai aiškiai pasirodo, kad žmogus yra dvasinės rūšies veiksnys šiame pasaulyje. Kad kilniajam žmogui maža arba beveik nieko nebereiškia pasaulis ir jo dovanos, tada dvasinis žmogus ir nebededa svarbumo ant savo asmens gyvenimo. Visi asmens reikalai yra jam niekingi. Jis su asmenimi tik gyvena, santykiuot norėdamas su pasauliu.

Pagaliau žinomas yra dar dieviškojo žmogaus laipsnis. Bet apie jį daug pasakyti nėra reikalinga. Jo šviesai ir galiai numanyti neužtenka mūsų laikų patyrimas ir numanymas. Jau kilnusis žmogus savo apsireiškimuose daugumai vos yra suprantamas. Apie dvasinį žmogų ir protingiems sunku sužadinti reikiamąjį aiškumą. Ką tada bepasakysime apie dieviškąjį žmogų?

Ir žiūrint į žmonijos padangį nuo praėjusiųjų amžių lig mūsų laikų, vos vienas visos žmonijos yra iškilęs lig paties dangaus čiukuro, vos keli stovi ant dvasinio žmogaus laipsnio, o nedaug buvo visuose amžiuose kilnių žmonių, ir tik paskutiniais amžiais randasi daugiau pabust pasistengiančiųjų. Bet daugumą sudaro vis dar tie, kurie pradeda pabust ir bunda.

*   *   *

Tokiu keliu tai žmonija vis žymiau virsta tuo, kas Ji būti turi. Žmoniškumas iš lengvo vis daugiau įgyja šviesos ir vis daugiau tvirtėja. Bet negali is karto vieno laipsnio žmogus užkopti lig trečio ar ketvirto, vieną arba du laipsniu peršokdamas. Kiekvieno laipsnio gyvenimas turi būt išgyventas. Vien galima greičiau ir tvirčiau jo uždavinius spręsti ir tokiu būdu kitus pralenkti. To ne-daro daug žmonių. Todėl žmonija ir tik labai slankiai tegyvėja. Vos numanyti yra jos pažanga.

Nešama toji yra kūrybos galios ir valios. Bet ji ne vien apsireiškia tomis sielomis, kurioms užgimsta kūnas šiame jusnių pasaulyje, bet ir to pasaulio turiniu. Tūliems tėra šisai suprantamas. Todėl ir sakoma, būk aplinkuma esanti vyriausioji, jeigu ne vienatinė žmogaus auklėtoja.

Teisybė yra, kad  žemųjų laipsnių žmogus beveik vien tėra auginamas aplinkumos, gamtos. Ji jį glosto ir plaka, kol nesužadina jo esmės atsiliepimą ir tada jos pasistengimą. Toliau tada jau dirba tarsi talkoj žmogus ir aplinkuma. Žmogus pats padaro ją ir visą gamtą savo priešu. Jis kovoja su ja. Įsikalba, kad  r e i k i a  kovoti už būvį. Ir pasidaro vieną skaudumą po kito. O tie skaudumai, toliau dargi ir skausmai jį žadina, mokina. Ypačiai trečiojo laipsnio žmogui pasaulis su savo duoklėmis daug reiškia. Žmogus tiki, tenkindamas savo geidulius ir troškimus, sau laimėsiąs smagumų, gyvybės, o pasidaro po trumpos, menkos linksmybės kančių ir pagaliau mirtį.

Kuo daugiau jis gyvėja, tuo daugiau jam jo aplinkumos irgi žmonės reiškia. Bet kaip tik tada jo kančios didėja. Nieks tiek žmogaus neskaudžia kaip kitas žmogus. Baisiausioji žmonijos kankynė yra karai. O jie keliami žmonių.

Bet žmonėms pažengus, žmogus įgyja žmogaus tarpimui ir kitą reikšmę. Jis paveikia savo draugus žmoniškumo  apraiškomis.   Žmonės kuria mokslą, meną ir dorovę. Ir visu tuo jie žadina vienas kitą. Moksle, mene ir dorovėje žmoniškumas patsai glūdo. O tomis priemonėmis jis tada pasiekia žmogų. Nebėra tada aplinkumoj tiktai žiauriosios gamtos ir jos spėkų, nebėra tiktai augmenijos ir gyvijos, arba, sakysime, gyvuliškosios žmonijos. Jau pati žmonija pradeda veikti, pradeda  žmonių pažangai kiek reikšti.

P r a d ž i o j e svarbiausias dalykas yra  m o k s l a s. Jis plačiausiai vartojamas, ypačiai ant intelektualės kultūros laipsnio, žmogui auklėti. Bet iš lengvo menas ir dorovė įsigali. Keli meno spinduliai jau sušvinta ir žemųjų laipsnių žmonėms. Tik labai maža jie jiems teikia. Pakilusiems jie yra galingi gyvėjimo akstinai.

Bet kaip  t u o m e t  paties žmogaus esmės pasistengimas daugiau reiškia, taip ir tiesusis kitų žmonių žmoniškumo prado veikimas žmones gyviau žadina. Kilnusis žmogus todėl kitiems yra galingiausias žmoniškėjimo akstinas. O jam pačiam vėl kitas, kilnesnis žmogus daug reiškia. Toliau, dvasinis be tarpininko pasiekimas sielos jau svarbus, kol nesantykiuoja žmogus sąmoningai su visumos Pagrindu.

Ant visų keturių pirmųjų laipsnių svarbiausioji žmogaus žadinimo priemonė yra  antroji l y t i s.  Abiejų lyčių gimties santykiavime apsireiškia kartu gamta ir  ž m o g u s. Iš gimties gyvenimo tų laipsnių žmonėms pasidaro daugiausia džiaugsmo ir daugiausia skausmo. Geidulių žmogui (trečiojo laipsnio) gimties santykiavimai virsta labai dažnai pragaru.

Visiškai pakinta žmogaus pažangos akstinai ant kilniojo žmogaus laipsnio. Jo reikmenės aiškiai skiriasi nuo tųjų, kurių nori žemesniųjų laipsnių žmonės. Bet ir tų laipsnių kiekvienas turi savuosius. Žmonės kalba apie savo būtinumus. Sako negalį gyvent be vieno ar kito dalyko. O tai dažnai ir yra teisybė. Tiktai jų norimas dalykas tegali juos paveikt ir juose sukelti daugiau gyvybės pajautimo. Todėl ir negalima pakeisti vieno laipsnio reikmenes su aukštesniojo. O įkalbinėjimai nieko nepadaro. Nors žmonės ir sakys, žmogus “prisivertęs”. Jis tikrai kitokiu tepasidaro sielos augimu. Ir tik tada žmogus greičiau galės pakopt nuo vieno ant aukštesnio laipsnio, jeigu jame bus sužadintas jo paties sielos pasistengimas. Tatai bus tikriausiasis prisivertimas.

Todėl nereikėtų norėti padaryti iš kiekvieno žmogaus iš karto tobuląjį. Išmintingasis neverčia kitų žmonių gyventi jo dėsniais. Jis jiems teikia pagalbos, kuri tinka jų laipsniui. O kur jo pagalba nepriimama arba nenorima, čia jis palieka žmones gyvenimo mokyklai, pačiam likimui.

Tik jis nesiliauja   rūpinęs savo budimu ir  b u d ė j i m u.  Tuo jis daugiausia suteikia pagalbos visai savo aplinkumai. Sielos žadinamos kuo galingiau gyvosios, budriosios sielos spindulių. Gali šios pareiti iš skaidriojo mokslo, iš didžiojo meno veikalų ir tikrosios dorovės, bet jos ir gali spindėti stačiai iš gyvosios, šviesiosios pabudusios kitos sielos. Žmonės todėl yra leisti į šį pasaulį bendram, draugingam gyvenimui. Ir žmonės, kurie rūpinasi savo sielos kultūra, turėtų naudoties savo ir kitų kilimui visomis priemonėmis.

Bet pagaliau reikia pažinti dar ir viso to pagrindą. Jam pažymėti tinka veikiau žodis ,,galia”. Ji yra ta pati, kuri visą pasaulį, visą visumą kuria. Ji yra jos pagrindas, bet todėl irgi žmogaus esimo pradžia ir pabaiga, žmoniškosios sielos siela. Į šią galią, į amžinąją išmintį ir meilę bei teisybę ir grožę, žmogus turėtų nuolatai būti atsigręžęs. Tuomet ji liejasi į sielą ir ją pildo amžinąja savo šviesa ir galia.

Tuomet žmogaus siela įsigali. Visi jos gabumai pradeda veikti. Ji įsineša į pasaulį. Ir čia kuria žmoniškumo kultūrą. Nėra tai skausmai ir nelaimės, kurias gimdo materinė ir intelektualinė kultūra, bet džiaugsmas, laimė ir palaima. O to ilgisi visas pasaulis. Visa gamta žvelgia aukštyn į žmogų. laukdama, kad jis būtų pagaliau žmonišku. Šitą ilgesį žmogus turėtų patenkinti. Jam tai yra galima.

Tik minėtuoju atsigręžimu jis turėtų daug daugiau rūpinties. Paprastai vadiname jį tikyba. Ji daug reiškia ant visų sielos kultūros laipsnių. Pirma ji yra tik santykiavimas su gyvenimo slėpiningumu, tada pilnosios gyvybės pasiilgimas. Bet pagaliau ji yra santykiavimas su dvasiniu visumos Pradu. Iš to santykiavimo plūsta sielos kultūrai visa galia. Ji tada ir veda žmogų tobulybėn.

Gyvybės ieškojimas

Vydūnas

Žmonės trokšta gyvybės. Norėtų jos pasiimti didžiausiu saiku. Bet kalba dažnai apie tai, kad kiekviena diena vedanti juos tolyn į mirties glėbį.

Aiškus čia priešingumas. O geriau žiūrint, ir pasirodo, kad jis pagrinduotas nėra tikrenybės, bet žmonių dvasios neaiškumo.

Iš tikrųjų žmogus, apskritai sprendžiant, žengia nuolatai tolyn gyvybėn. Pati kūrybos galia, stačiusi jį į gyvenimą, neša jį tolyn. Todėl žmogus ir nori būtinai daugiau gyvybės. Todėl jis ir tiki ją pasieksiąs.

Bet ne visi eina tuo pačiu keliu. Vieni stengiasi atidengti šydrą nuo to slėpinio, kuriuo yra gyvybė. Kiti nori, kad jiems gyvybė tektų, kad ją nuodugniai ragaut galėtų. Ir tik keli tenori gyvybę patirti jai tekdami. Bet ką tai reiškia?

Pirmu keliu eina mokslininkai. Jiems rodosi visa pasiekta, kad jie pasakyt galės, kas gyvybė yra. Ir todėl jie žiūri į gyvuosius organizmus, mėgina juos ir bando surasti elementus, iš kurių jie statyti.

Fizikoj sužinota, kad regimoji materė susideda iš atomų, chemėje kad materė kuriasi iš cheminių elementų. O norėdami suprasti, kas gyvybė yra, mokslininkai pagaliau istyrė, kad visuose gyvuose pavidaluose randasi tas pats elementas, ypatingos glemės, vadinamos protoplazma. Joje suvokė iš cheminių elementų: deguonį, vandenilį, nitrogenų, anglį, pagaliau kiek ir sulfuro bei fosforo. Bet vis lieka dar kas noris, ką pasiekti chemė negali.

Ta protoplazma gyvuose organizmuose padalinta į labai mažus krislelius, kurie aštriau ar lėčiau skirti nuo viens kito ir vadinami celomis arba narveliais. Akims jie vos ne vos pastebimi. Reik jau žiūrėti žiūronais. Žmogaus kūną sudaro tų narvelių milijonų milijonai. O kiekvienas jųjų maitinasi, kvėpuoja ir dirba, būtent stato gyvąjį kūną, o jeigu reikals, taiso ir lopo jįjį.

Gyvojo žmogaus kūno pradžia yra apvalus vos penktadalio milimetro krislelis, kurs pasileidžia iš moters kūno ir, jame vėl priaugęs, jo maitinamas.

Mėginant šį krislelį tam tinkamomis priemonėmis, mikroskopu arba dar geriau ultramikroskopu, jis taip atrodo: paviršius yra plona oda, plėvelė, viduje randasi skysta materė, minėtoji protoplazma, ir tojoje labai labai mažas branduolas. Jį mėginant, pasirodo, tarsi jis būtų koks gijų kamuolėlis su vėl labai labai mažu krisleliu, grūdeliu. Tai ir visa.

Bet žiūrint į suaugusį kūną, pastebime viso ko. Pirma odos sistemą, kurio jis iš lauko ir iš vidaus visokiose formose aptrauktas, toliau rasime kraujo takelius, valgių virškinimo indus, dvilinką dirgsnių sistemą ir raumenų bei kaulų sąstatą. O kaip pinkliai visa įtaisyta! Ir tik dalelę pasiėmus kokio kaulelio arba raumens, matyt visokie vamzdeliai, visokie perdoriai, ramsčiai ir siūlai. Bet įsižiūrėkim į akį ir ausį, ištirkime tūlus minkštimus ir jų darbą, ir neišeisime iš nusistebėjimo.

O visa tai pasidarė iš minėtojo krislelio. Berods jo augimas yra gana nuostabus. Prasideda tik tada, kad į jį įsisunkia dar daug daug mažesnis visai panašiai įtaisytas krislelis iš vyriško kūno, kurs su pirmuoju krisleliu visiškai susilieja. Ir augimas tada eina šiais žingsniais.

To krislelio branduolo grūdelis skyla į dvi dali. Ir kiekviena dalis, taip nauju grūdeliu tapusi, traukia savęspi branduolio gijas, kurios sutrupa į trumpus galiukus. Tų galiukų pusė tenka vienam, antroji — antram grūdeliui. Ir pagal tai netrukus ištįsta visa to krislelio protoplazma ir dalinasi į dvi dali, viena turėdama savyje vieną, antroji—antrajį krislelį su branduolu, kurs aplink jįjį susimetęs. Taip tai pasidarė du krisleliu, bet pasilieka susijungusiu. Ir varo pradėtajį darbę tolyn.

Nes prisipildžiusiu maistu, kiekvienas jųjų dalinasi naujai. Ir taip iš lengvo randasi tų narvelių vis daugiau, kol nėra paaugęs visas žmogaus kūnas, kurs susideda iš trlų milijonų tokių narvelių.

Kiekvienas jų yra, apskritai imant, toks jau kaip ir kitas. Tik formos kinta ir pagal tai kiek ir turinys. Tai oda storėja, glemės menkėja ar kitaip dar. Bet tie krisleliai susideda taip, kad, jiems daugėjant, stojasi iš lengvo pinklusis žmogaus kūnas, pirma dirgsnių mazgelis, širdies narvelis ir t. t.

Iš kur tas tų krislelių žinojimas? Mokslininkai stebisi. Narveliai tvarkosi tarsi aiškiai suprastų, ko reikia; jie dirba lyg turėdami tam aiškų norą. Pradžios narvelyj nieko to nepastebime, kas toliau randasi. Visa pareina į regimybę iš nežinomos esamybės.

Ir mokslininkai, norėję ištirti ir pasakyti, kas yra gyvybė, vadina gyvybe narvelių darbą, visus augimo žygius, reiškia, tų narvelių daugėjimą. Tik pamanykime, mokslininkai neatskiria įvykio nuo priežasties! Gyvybė tegali būti priežastis viso to augimo, to narvelių daugėjimo. Niekas šiaip. Ir kaip tik tos priežasties, rodos, mokslininkai turėtų ieškoti. Bet žiūri tik į jos veikimus. Mokslininkai gyvybės nepriėjo, lyg nenumano, kad kelias jospi kitas.

Bet ką jie įspėjo, gana nuostabu. Jie sužinojo, kad yra ir tokių gyvių, kurių katras tik vienas narvelis. O tasai tokiu jau būdu įtaisytas, kaip tie narveliai, kurie stato didesnių gyvių ir paties žmogaus kūną.

Toks gyvelis todėl neturi jokių narių. Nėra jam dirgsnių nei kaulų, nei raumenų, nei širdies, nei gyslų, nei skilvio, nei kitų šiaip gyvenimui reikalingų indų. Vienok jis gyvas ir gyvena.

Sakė seniau tūli mokslininkai, gyvas kūnas esęs mašina. Bet kur čia mašina, kad toks gyvas krislelis, būdamas be kojų, o norėdamas kilti tolyn, pasidaro akies mirksnyj koją ir slenka tolyn; neturėdamas nei burnos, nei skilvio, o norėdamas valgyti, pasidaro burną ir skilvį ir valgo bei virškina. Vėl aukštesnio laipsnio gyviai, netekę vieno ar antro nario, jį naujai augina, kaip, paveikslui, varlė. Kaži, kuri mašina galėtų nulūžusią dalį naujai pasidirbti arba sugedusiąją pataisyti?

Tokiu būdu labai yra nuostabu, kaip šitie gyviai gyvena. Ką jie gali, kaip tik pasakėme. Bet jie šį tą ir žino. Aiškiai atskiria aukštesnį šilumos laipsnį nuo žemesnio, atskiria šviesą nuo tamsos, vieną elementą nuo kito. Ir iš tikrųjų reikia klausti: iš kur tas žinojimas? Kur ta sritis, kur jis turi savo namus? O kaip tai įvyksta, kad jis kūnu apsireiškia? Mokslininkai apie tai negali nieko pasakyti.

O šitie gyviai ir veisiasi. Darosi visai tokiu būdu, kaip auga didesniųjų gyvių kūnai. Tie mažiejie gyviai dalinasi, kaip dalinasi pirmutinis narvelis, iš kurio auga didesniųjų kūnas. Tik nėra akstinas tam kitas krislelis, bet vien tinkamas maistas, tai esti toks, kuriame randasi slėpiningoji gyvybės galia, sako tūli, narvelių branduolio grūdelis.

Maisto užtenkamai esant, tie gyveliai dalinasi be galo. Iš vieno pasidaro du. Iš kiekvieno tų dviejų — vėl po du. Ir taip toliau be sustojimo. Negalima vadinti vieną krislelį gimdytoju, antrąjį — vaiku. Abu lygiai iš vieno pasidarė, iš jų tad stojosi keturi, ir taip lyg be pabaigos. Nieko nereiškia, kad čia keli žūva. Gyvybė neišnyksta.

Visa tai mokslininkai žino. Bet kas iš tikrųjų gyvybė yra, jie to nėra suvokę. Akyse jiems vaizduojasi dabar visokie įvykiai ir pavidalai, savo sąmonėje jie pasidaro visokių vaizdų, minčių, mąstymų ir žinių iš gyvių apsireiškimų, bet gyvybė pasilieka kur buvusi. Ir vis iš naujo klausia mokslininkas į ją žiūrėdamas: kas tu? O atsakymo negauna.

Visiškai jis yra pamiršęs, kad pats gyvena, kad patsai stovi gyvybės jūrose ir galėtų daug greičiau prieiti gyvybės slėpinį gyvėdamas. Tik apie tai ir pamastyti jis nepamąsto.

Ypatinga! Bet ypatingesnis dar šis jo žygis. Pats prisižindamas, kad gyvybė yra slėpinys, neprieinamas jo tirčiai, tačiau jis bandė “gyvą” materę padirbti chemės darbavietėse. Nenujautė, kad tam reikalinga eiti visiškai kitais keliais. O tūli jau ir gyrės padirbę gyvą baltymą. Tik pagaliau pasisakė garsiausiejie chemikai, kad nesisekę jiems padirbt nė negyvojo. Tik vienas vokiečių manytojas  sakė, gyvybė esanti sąmonė. Bet, rodos, ne kas to atbojo. Kitas vėl pastebėjo, kad sąmonė stovi labai ankštuose santykiuose su kūno sultimis, ypačiai su krauju.

*    *    *

Visai kitaip negu mokslininkai ieško gyvybės visi kiti žmonės. Jie neklausia: kas yra gyvybė? Nesvarbu jiems žinių sugauti apie gyvybę. Jie nori, kad toji pati jiems tektų, kad ji taptų jų asmens dalimi ar ypatybe. Ir todėl jie nuolatai stengiasi kuo daugiau įgyti gyvybės. Jie nori gyvėti.

Tik ne visi žino, kad jų asmuo susideda iš įvairių gyvybės rūšių, kurių žemiausioji yra kūno gyvybė. Aukštesnė, reiškia, gyvesnė, yra jausmų-ūpų-linkimų gyvata. Dar aukštesnė, kadangi daug sąmoningesnė, vadinama minčių-intelekto gyvata. Ir pagaliau aukščiausioji yra pati asmenybė su sąmonybės pagrindu.

O šita asmenybė savimi yra prisunkusi visas kitas asmens sritis taip, kad tiki esanti jomis, kurios tik yra jos turinys. Taip sukeičia jas su savim, neatskiria jų nuo savęs. Ir toms gyvatoms gyvėjant, ji tiki pati gyvėjusi.

Paprasčiausias būdas, kaip žmonės tiki gyvybę patirti ir jos įsitiekti, yra valgymas ir gėrimas. Ypačiai vaikams tai labai svarbu. O su pilna teisybe. Jų kūneliai auga. Taip regimai ir jaučiamai jiems gyvybė didėja, apstėja. O tai numanyti yra labai malonus dalykas.

Bet kūnas auga tiktai maitinamas. Tuomet jo narveliai daugėja, gyvybės saikas tarsi didėja. Suaugusiam žmogui kūnas berods palaiko maždaug vis tą patį didumą. Vis dėlto kūnas naujinas ir nuolat jauninas. Ir žmogus atjaučia kūno gyvybės veikimą.

Patiria tai tiesiogiu būdu. Pasaulio turinio dalis įeina į žmogaus asmenybės skritulį ir čia veikia. Valgęs žmogus patiria kūno gyvumą, ir jam smagu, sakoma: valgis, gėralas jam skanus. Bet ką tai reiškia?

Įvykis kuno gyvatoje sukelia judėjimą kitoje asmenybės gyvenimo srityje, būtent  jausmų-ūpų-linkimų gyvatoj. Ir susijungia įvykis kūno gyvatoj su įvykiu linkimų gyvatoj.

Bet žmogus visą savo dėmesį kreipia į kūno sritį. Tik ne į narvelių mitimą ir daugėjimą bei naujėjimą. Apie tai jis nieko nežino. Įvyksta tas kūno gyvybės apstėjimas samonės pakraštyje. Žmogus vien žiūri į valgį ir gėralą. Tuos jis laiko savo gyvybės palaimintojais. Ir jis nori valgyti kuo daugiau ir kuo skaniau.

Sako tūli manytojai, žmogus geidžiąs ne valgyti, bet tiesiog jam žinomo valgio, paveikslui, duonos. Bet yra tai nepažinimas dalyko. Žmogaus geidimas yra aklas. Jis nori būti patenkinamas. Iš tikrųjų žmogus trokšta daugiau gyvybės. O kadangi valgis tam yra, rodos, priemonė, jis nori valgio, vis tiek ar duonos, riešuto ar kito ko. Ir jis pasirinks tarp valgių tą ir to geis, kurs jam atrodys gyvybės bylai reikalingiausiu.

Nesudarkytas kūnas tai ir visai gerai žino ir aiškiai apreiškia. Kaip jame yra proto kūnui statyti, taip jam yra ir proto, kurs aiškiai taria, kurs maistas jam yra reikalingiausias.

Tik šis žinojimas tamsėja kūnui užkrovus, kas visai netinka jo mitimui, ko nusikratyti jis negali. Bet kūno protas ir tada menkėja, kad žmogus žadinasi tam tikrus jausmus, ūpus, linkimus, kurie paprastai nesiranda sveiku maistu.

Sau daugiau gyvybės įsitiekt norėdami, žmonės deda kartais į kūną materialo, kurs netampa gyva jo dalimi, kurs todėl jaučiamas ne naudingu, bet nuodingu. Šita medžiaga kūno narvelių nevartojama. Bet ji juos veikia ir sukelia nepaprasta, kartais labai smarkų judėjimą, būtent pasipriešinimo ir apsisaugojimo darbą.

O tai giliai jausmų-linkimų gyvatoj sukelia taipgi didį sujudimą. Taip tai žmogus patiria naują gyvumą kūne ir jausmuose. Ir jis geidžia daugiau tų nuodų. Geidžia nikotino, kofeino, theino, alkoholio, morfijaus, opijaus, kokaino ir t. t. Ir kaskart norėtų to kuo daugiau.

Dalykas toks. Kūno narveliai, norėdami savo gyvybę apsaugoti nuo nuodų, nuo juos gnaujančios galios, tvirtina savo sienas, storina savo žievę, sukietėja. Ir todėl, norėdamas daugiau šios rūšies gyvumo, žmogus verčiamas vartoti daugiau tų nuodų. Mat paprastojo saiko nebeužtenka, kad paveikus narvelių gyvonį.

Taip nuodų imdamas, žmogus iš tikrųjų patiria daugiau gyvybės, būtent šalia statomojo narvelių darbo ir jųjų apsigynimo pasistengimą. Bet taip ir jų galia silpnėja, ir žmogaus kūno sveikata griūva. Įpratęs nuodų vartoti, žmogus be jų lyg ir nebegali apsieiti.

Narveliams sustojus dirbti, kaip jie dirbo, nuodams veikiant, žmogui rodosi, tarsi jo gyvybė nyktų. Ir dažnai girdime sakant: ,,Kūnas reikalauja nuodų!” Teisybė, jis jų reikalauja. Tiktai kodėl? Aišku! Jis yra jau sudarkytas. Ir daug žmogui reikia tvirtos valios, kol vėl negali gyventi prigimties įstatymais ir sveikėti.

Taip tai regima, kad žmogaus kūnas negyvėja nuodų vartodamas. Ir dar mažiau patsai žmogus. Tą aiškiai matyti žmogui labai svarbu. Gal tada jis greičiau mes visa, kas jo gyvėjimui kenkia.

Ir yra dar kitokių kelių sau gyvybės kaupties. Nereikia jau vis materialo krauti į kūną. Užtenka, kad pasaulis veikia žmogaus jusnis. būtent akis, ausis ir t. t.

Tuomet berods nepaliečiamas tiek patsai kūnas, kiek žmogaus ūpų ir minčių gyvatos. Į jas tada ir traukiamas jo dėmesys. Ir žmogus geidžia viso ko regėti, išgirsti, paragauti, paliesti, užuosti.

Kiek tuo keliu visokių jausmų, ūpų, linkimų sužadinama, kiek minčių, įvaizdų, sąvokų gaminama, nelengva pasakyti. Kaip tiktai kas nors pasiekia žmogaus vidų, kaip sakoma, ir tuojau jis suvirpa ypatingiausiais jusmų ir jausmų varsomis ir sukyla visokie linkimai ir pageidavimai. O tuojau žmogaus samonė ir pradeda savo supratimo darbą ir statosi iš pasaulio įspūdžių naująjį, būtent minčių pasaulį.

Visa tai patirdamas, žmogus jaučia gyvėjęs, o minčių srityje dirbdamas, net labai stiprėjęs. Jaučiasi žengiančiu stačiai į gyvybės sritis. Koks turtingas yra daug girdėjęs ir daug matęs žmogus! Kiek jis žino papasakoti! Su kokia galia jis stovi savo draugų tarpe! O sako, jis bemokslis. Tačiau aišku, kad jis yra daug gyvesnis už kitus.

Bet visai dar kitaip gyvėja tas žmogus, kurs nepasiekiamas tik apskritai pasaulio įspūdžių, bet ypatingųjų žmogaus apsireiškimų, būtent mokslo, meno ir doros davinių.

Moksle sukaupti visokie pasaulio įspūdžiai, su kuriais susiliejo žmogaus dvasios jėgos. Ir aišku, kad mokslas tad labai daug sukelia gyvybės. Menas vėlgi yra žmoniškumo galios darbas. Ji naudojasi pasaulio pavidalais ir įvykiais apsireikšti. Ir atitinkamai ji žadina žmonėse gyvybę. Pagaliau doros reiškiniai žmoguje stačiai sušaukia aukščiausias jo jėgas, valios, meilės, teisybės, skaidrumo bei tvirtumo.

Visi šitie keliai gyvybei surasti turi tą patį pažymį. Žmogus statomas prieš pasaulio turinį. Tas jį veikia ir visokių laipsnių gyvybę jam sužadina. Žmogus taip, ieškodamas gyvybės, jos daug pasiima. Kiek jis pasistengia jos surasti, tiek jam tenka. Ir jeigu jis klajoja.

*    *    *

Bet yra dar kitų kelių. Jais eidamas, žmogus visai kitaip pasielgia. Jis jau nesiima gyvybės, jis ją tarsi gaminasi jos nešdamas į pasaulį. Šitas n e š i m a s gyvybės į pasaulį yra žmogaus darbas. Ir vėl čia reikia pastebėti įvairius laipsnius.

Kūnu dirbdamas, žmogus jaučia kitaip gyvybę, kaip kad jis kūną maitina. Gyvybės srovės teka jo kūno nariais. Ir tą jausdamas, jis nori darbo, geisdamas gyvybės.

Berods reiškiasi kūno darbe, kaip ir kūno statyme, tos pečios galios. Ypačiai tai aiškėja įsižiūrint į įrankius, kuriuos žmogus pasidirba. Jie visumet yra aiškesnis arba menkesnis kurios nors kūno dalelės, jo įtaisymo kartojimas. Ką inžinieriai stato po ilgo mąstymo, yra tas pats dalykas, kurį kūno narveliai padirbo statydami kaulus, tvirtindami žmogaus kūną, megzdami ir tiesdami žmogaus raumenis ir timpas. O tą patį darbą varo pagaliau gyvybė ir augmenų bei gyvulių kūnuose.

Bet pažinkime gyvybės sravėjimo laipsnius. Rankas vartojant kam pakelti, kojas—kur nors nueiti, rankų ir kojų raumenys tvirtėja, gyvybė čia tarsi kaupiasi. Ir žmogui smagu. Bet kits laipsnis bus tas, kad žmogus kūno judėjimais apreikš kokį nors ūpą, tarnaus kokiam pageidavimui. Daug daugiau jis tuomet patirs gyvybės. Todėl tad ir dažnai judės, būtent verks, juoksis, kalbės ir t. t.

Dar kits laipsnis bus tas, kad jis daiktą kokiam tikslui padirbs. Tuomet žmogus jam žinoma mintį paverčia regimu dalyku. Savo veikimu jis atveria srovę iš minčių gyvatos lig regimo pasaulio. Ir tuojau jis jaučia gyvybės didėjimą ir todėl nori tokio darbo.

Bet nepalyginamai daugiau gyvybės ir jos sravėjimo tas žmogus patiria, kurs kuria meno veikalus. Jam jau sukyla pačios jo asmenybės gelmės. Todėl tikram menininkui ir nėra jokios kitos laimės, kaip jo darbas. Nieks jam ir nesuteikia tiek gyvybės, kiek kuriamas jo veikimas. Bet jam reikia ir jau visai būt pasišventus savo darbui.

Kaip tik menininkas dirba kitiems tikslams, būtent pelnui, gyrui, jau jam ir nebetenka tos gyvybės, kuri suplūsta iš menininko darbo. Lieka tik amatininko gyvybė. Ir žmogus kaipo menininkas tuštėja.

Ne visos meno šakos lygiu būdu teikia gyvybės. Muzika ir poezis, nors reikalauja veikimo, apsieina beveik visai be kūno darbo. Čia visa patiriama gyvybė yra kuone visai gryna jausmų ir vaizdavimo ir pagaliau pačios žmogaus esmės gyvybė.

Daugiau reiškia kūnas ir jo gyvybė dar vaidintojui ir muzikui, kurs praneša muziką klausytojams. Vaidintojas su savo menu visai ankštai jungtas su kūno ir jausmų-ūpų gyvatos gyvybe.

Greitai turi jam visa stoties ir nykti. Siandien jis tokį, rytoj kitą žmogų vaizduoja. Ir taip kyla ar slūgsta jam gyvybės srovės.

*    *    *

Visai ypatingas yra gyvybės patyrimas gimties gyvenime. Manytai, jis tikrai vien kūno dalykas. Dargi kad pačiame gimties gyvenimo akies mirksnyje nyksta mintys. Tačiau jis daugiau reiškia.

Iš motriško kūno pasileidžiantysis narvelis, kurs yra diegas naujam žmogaus kūnui, ypatingu būdu skiriasi nuo kitų kūno narvelių. Jis savo branduole neturi tiek siūlo, kiek kiti. Išnokusiame diego narvelyj tėra t.k pusė tų galelių skaičiaus, kurs kituose narveliuose užtinkamas. Antroji pusė pareins iš antros gimties narvelio, kurs susilieja su juo ir jam tarsi prineša gyvybės.

Gal dėl šios priežasties žmogus tuo laiku, kada jame randasi diegų narveliai, ir jaučia daugiau negu šiaip neapsakomę gyvybės ilgesį. Ir laukia patenkinimo iš antros lyties. Tąjį ir sulaukia, gyvendamas nepagadintu kūnu ir sveikomis jusnimis. Savo paties ir antros lyties kūno ir jausmų gyvybę jis patiria. Todėl gimties gyvenimas taip be galo daug žada gyvybės ir tiek yra geidžiamas.

Bet prisideda ir dar kitas dalykas. Su gimties ilgesiu susijungia ir ta dvasios-sielos gyvybė, kuri nori kūno, nori gimti. O gimdytojai jaučia kaip tik ir šitą gyvybės bangą. Tik reikia jiems būt skaisčiais, reiškia, ne kūno gyvybė turi būt svarbiausias dalykas, bet pati esminė antrojo žmogaus.

Gašliems paleistuvaujantiems žmonėms šis patyrimas netenka. Todėl jie ir vis daugiau tamsėja ir grimzta į negyvumą, gyvybės kuo daugiau trokšdami.

Pagaliau ir mokslininkas prieina pilnesnį gyvybės saiką. Tik ne taip, kaip jis tai tiki. Jis norėjo sužinoti, kas gyvybė yra. Tat jam nesisekė. Bet jam dirbant, jam tiriant, jo protas, jo išmintis veikia. Ir vis daugiau suplūsta jam dvasios, sielos šviesos, jeigu jis tik nenusižengia prieš gyvybės įstatymą. Dvasios žvilgio galia, sielos gyvybė auga ir tvarko visa, ką žmogus padaro savo sąmonės turiniu.

Labai nuostabus yra gyvybės patyrimas, kad žmogus dorybę apreiškia. Veikiant teisingai, tvirtai, maloniai, neapsakomos aukštos gyvybės srovės gaivina žmogų.

Tokie yra įvairus keliai, kuriais žmonės ieško gyvybės. Ir taip jiems tenka įvairių laipsnių gyvybė. Žmogaus asmenyj glūdo tam visokios galimybės. Ir sužadintos jos tampa žmogaus asmens turiniu. Žmogus žinosi gyvesniu.

Bet pati gyvybė, paskutinis jos slėpinys, vis dar liekasi neatidengta. Visi gyvybės patyrimai nėra pastovūs dalykai. Yra jie vaizdeliai kaži ko, kurie vos pastebėti ir nyksta. Yra jie bangos, kurios sukilusios ir vėl nusenka. O kad žmogus gyvenąs ir jaučiasi savo esmėje gyvėjusiu, pagaliau jam tik vėl rodosi, tarsi visa turi dingti, tarsi visa jo gyvybė būtų tik nuo didžios ugnies atskilusi kibirkštėlė, kuri greitai gęsta.

Tai ir sukyla klausimai: kur toji didžioji ugnis? Kur ją suradus? Kaip čia padarius, kad pasilikus joje? Žmogus nenori vien tik daugiau, jis nori pačios amžinosios gyvybės. Paskutinė gyvybės ieškojimo priežastis tūno tame, kad pačiame žmoguje yra tos amžinosios gyvybės ir kad ji nori stoties jame šalia visų tų pragaištingų gyvybės reiškinių.

O jeib tai įvykt galėtų, reikalingas visai naujas žmogaus norėjimas ir pasielgimas. Ne taip svarbu, kad žmogus sužinotų, kas gyvybė yra. Ir nėra gana to, kad žmogus ieško, kaip jam gyvybė tektų didesniu saiku. Visa ta jis turi dėti į šalį ir vien pasistengti, kad jis tektų tai amžinajai gyvybei.

Reikalinga tam, kad žmogaus dvasia-siela nekreiptų savo žvilgio į šį pasaulį, bet į savo esmės ir esimo pagrinda. Yra toks pasistengimas tikroji  tikyba. Viso pasaulio tikybų mokslai rodo į tai. Viso pasaulio gyvenimo yra tai paskutinis laipsnis. Yra jis evoliucės tikslas, kuriai tarnauja visi gyvybės ieškojimo būdai. Gyvybė prieita, kad  pats jos slėpinys   tampa žmogaus esme, kad žmogus nebegyvena savo, bet pačios Dievybės gyvybe.

Materės tikrenybė

Vydūnas

Rodosi, materė yra tikriausias šio pasaulio dalykas. Galima ją ne vien matyti, bet ir rankomis nutverti. Ji yra tarsi tat, kas esti, kas buvo ir kas bus, iš kurio visi daiktai pasidaro.

Mokslas, kurs materę tyrinėja, žino daug apie ję pasakyti. O daro tai iš dviejų atžvilgių. Fizika žiūri į materę kaip į dalinamą daiktą. Ir seniai jau vadinami maži jos  krisleliai molekulomis, kurios susideda iš dar mažesnių dalelių, vadinamų atomais.

Kitas mokslas, būtent chemė, žiūri į materės ypatybes. Ji sako, visa materė susidedanti iš elementų, kurie reiškia pagrindinę jos būseną. Žinoma yra visa tų elementų eilė. Jų junginiai padaro tai, ką mes materės rūšimis vadiname. Tie junginiai nėra pastovūs. Nuolatai jie kinta. Vienas junginys pasidaro antram išyrant.

Bet paskutiniais laikais sužinota, kad materė ne viera tokiu, būtent chemišku būdu kinta, bet ir fizišku. Įvairių elementų atomai dalinasi, ir tos dalys keliauja.

Seniau buvo pastebėta, kad elektrikos srovė, kuri eina per kokią tam tinkamą materę, jos daleles neša su savim. Dabar – reiškia berods, kad jau pirm tūlų metų,- ištirta, kad šalia elementų, kurių atomai tarsi tvirti, sustingę yra ir pasilieka, kokie jie, randasi ir tokių, kurie spindi, tai esti kurie atomų daleles sviedžia nuo savęs. Kalbama apie elementų radioaktyvumą.

Ir tokių radioaktyvių elementų dabar jau 37 surasti. Dalelės, kurias jie sviedžia nuo savęs, yra tokios mažos, kad tūkstantis metų gali praeiti, kol numanytas to elemento šmoto mažėjimas. Bet vis dėlto matyti, kad materė nėra toks jau patvarus dalykas, kokiu ji atrodo. Materės dalelės keliauja. Materė yra judi.

Bet įsižiūrėkime dar giliau į ją! Imkime, paveikslui, akmens grūdelį! Jis atrodo tarsi iš vienos dalies padarytas. Bet žvelgiant į jį per padidinimo stiklą, jau jis kita kas. O jeigu galėtume į jį per tokį stiklą žiūrėti, kurs jį padidintų lyg mūsų žemės didumo, tada pastebėtume, kad jis susideda iš mažų dalelių, kurių kiekviena juda, kaip laikrodžio švytuoklė. Tos dalelės yra molekulos. Jų tokiame krislelyje, kurį vos tarp pirštų numanyti galime, yra milijonų milijonas, arba vienu žodžiu: bilijonas. O tas tų molekulų judėjimas mūsų jaučiamas. Kalbama apie jį kaip apie šilumą.

Žiūrėdami vėl į molekulą per padidinimo stiklą, taip kad ji atrodytų bilijoną kartų didesnė negu ji yra, pamatytume jos dalis, būtent atomus. Įvairios rūšies materės molekulos turi įvairų atomų skaičių. Taip vandens molekula susideda iš trijų atomų. Toliau pastebėtume, kad tarpai tarp tų atomų yra palyginamai tokie platūs, kaip paprastam žvilgiui tolumas tarp saulės ir žemės.

Įsižiūrėdami į atomą, pastebėtume, kad ir jis yra sudėtas. Jo vidurys yra punktas, aplink kurį skrieja krisleliai, vadinami elektronais. Kiekvienas atomas yra maža saulutė su palydovais planetais ir sudaro savo nenumanomoje mažybėje tokį jau sistemą, kaip koks yra mūsų saulės sistemas su savo planetais.

Tarp atomų dalelių yra, atsižvelgiant į jų mažumą, tiek jau erdvės, kaip tarp planetų, kurie lydi mūsų saulę. Toks mažas materės grūdelis, koks atomas yra, iš tikrųjų neturi beveik jokios materės. Iš didžiausios dalies jis yra erdvė. Bet jos mes nenumanome, kadangi atomų dalelės, elektronai, skrieja aplink savo varpstį. Ir todėl atomas šiandien yra suprantamas veikiau kaip jėga negu materė. Materės judumui mūsų laikais surado dar ypatingą prasmę. Elementai statomi į eilę su pagrindiniais skaičiais. Pirmasis ir lengviausias elementas yra vandenilis, paskutinysis, būtent 92, kurs ir sunkiausias, yra uranas. Nežinomi yra toj eilėje dar penki elementai. Reikia, kaip mokslas sako, juos dar surasti, šiaip liktųsi toj eilėje spraga.

Tūli elementai berods nesideda į minėtąją eilę su pilnu skaitmenimi. Bet spėjama, jog vien dėl to, kad jų atomai yra sudėti. Ir kaip jie galės paspirti tuos elektronus, kurie prie jų nepriklauso, tuomet jie bus gryni elementai ir stovės savo eilėj po tikru skaitmenimi. Tie atspirtiejie elektronai bus kito elemento atomų dalelės.

Minimos eilės elementų atomai turi įvairų elektronų skaičių. Aplink vandenilio atomo vidurį skrieja vienas elektronas. Aplink urano atomo vidurį skrieja elektronų devynios dešimtys du. O susekta, kad ypačiai tie elementai, kurių daug yra elektronų, spiria juos šalin nuo savęs Tie elementai, vadinami radioaktyviais, nuolatai kinta savo skiliaudas mesdami. Gal jie pasidarė surinkdami sau daug elektronų ir dabar vėl nyksta. Todėl spėjama, kad vandenilio atomo vidurys esąs visų elementų pagrindas.

Kas jis? Ir iš kur jis? Visa materė, apie kurią kalbame, nardo eterio jūrose, kaip sakoma. Bekraštenybė jo esanti pilna, jo, kurs jau nebegali būt vadinamas materė, bet kurs yra gal jėga ir materė. Jis pildo tarpus tarp elektronų, tarp atomų ir molekulų, tarp žemės, saulės ir žvaigždžių. Jis yra kita esimo būtis. Yra slėpinys.

Bet jis materės judėjime daug reiškia. Žinomi yra regimosios šviesos spinduliai. Bet atrasti ir neregimi spinduliai. Seniau buvo sakoma, šviesos spinduliai esą eterio bangos. Tai dabar aiškėjo. Yra taip iš tikrųjų. Neregimiejie spinduliai pasidaro kitaip, būtent kad eterio bangos nuo atomų neša jų elektronus, tarsi atomai juos skrajintų nuo savęs.

O ir tai dar ne visa. Žinomi šiandien yra įvairūs neregimi spinduliai. Vienas anglų mokslininkas, mėginęs jų ypatybes, vienus vadina alfa, kitus — beta ir dar kitus — gama spinduliais . Paskutiniejie yra panašūs į regimuosius saulės šviesos spindulius. Jie nieko neskrajina, yra vien eterio bangavimas. Tik jų bangos trumpesnės negu saulės, maždaug kaip rentgeno spindulių bangos.

Kitokie yra spinduliai. Jie skrajina mažas daleles. Bet jie pareina iš atomo varpsties, iš jo branduolio. Ir todėl rodosi, būk ir tas yra sudėtas. Veikiant šiems spinduliams, tūli elementai kinta ir virsta savaime kitokiais. Bet ir tai kartais labai ilgai trunka.

Mažiau materės sviedžia iš atomo spinduliai. Visgi jie sviedžia. Ir taip net tokiam mažame krislelyje, koks yra atomas, pastebimas ypatingas veikimas. O šis veikimas priverčia mokslą įvairių elementų atomus statyti į eilę, ne, kaip seniau, atomų svarumas. Mokslas yra įbridęs į materės vidų.

Ir dabar žinoma, kokie dalykai atsitinka tame, kas mums rodėsi ir dar rodosi tvirta, amžina. Materė yra esimo tiktai simbolis, bet ne toks tikras daiktas, kokiu mes jį vaizduojamės. O ir labai ypatingai ji tvarkyta.

Pažvelkime dar kartą į tai! Atsiminkime, kaip mes ant žemės gyvename. Toli yra nuo jos lig mėnesio ir saulės. O dar toliau lig kitų žvaigždžių. Tokiu būdu tie didiejie padangių kūnai tik tėra krisleliai bekraštėje erdvėje.

O tie patys didiejie kūnai, kaip matėme, susideda iš krislelių, kurie ir tik tėra spuogyčiai erdvėje. Bet savo mažybėje tvarkyti kaip ir tie didiejie kūnai. Kiekvienas atomas yra sistemas su viduriu ir palydovais kaip saulė su savo planetais.

Ir visa tai juda. Visi kūnai, mažiejie ir didiejie daiktai sukurti iš tos judančios materės. Pradedant ją ištirti, ji tarsi traukia nuo mūsų, bėga mūsų žvilgiui, dingsta mūsų supratimui. Materės vietoje lieka vien gyva, judi jėga. Kas jos jūras išmatuos!

Materė, šits paprastas dalykds, slepiasi tarsi kokiame tuštume ir vien veikimu apreiškia esimą. Ir kaip tik imama ją tyrinėti, ji mus vilioja vis gilyn į esties bedugnius. Todėl tūli manytojai ir sako, kad mes tegalime kalbėti apie materę, gyvendami kūnu.

Gal visa tai apmąstę, pradedame stebėties. Materė, kurios tikrenybe paprastai taip labai tikime, yra pats gyvas slėpinys. Bet kas tada yra patsai žmogus, kurs žinosi esančiu, žino save sąmoninga asmenybe, kuriai įglaustas yra kūnas iš slėpiningosios materės jai apsireikšti?

Išmanyti ir tikėti

Vydūnas

Yra tai du dalyku, kuriuodu, kaip dažnai sakoma, viens antram priešinasi. Bet išmanymas laikomas svarbiu, tikėjimas – menku. Su pasididžiavimu tūli net sako, būk tikėjimo laikas esas praėjęs. Išaušęs dabar proto metas. Ir taip žmonės stengiasi visa išmanyti, visa suprasti.

Bet, pradedant mėginti, kas yra išmanymas, supratimas, o kas – tikėjimas, pasirodo, kad labai nelengva tai pasakyti. O taipo jau sunku ir tikrą žodį apie tai suprasti.

Aiškindami išmanymą, gal trumpai pasakytume: mes esame dalyką išmanę, jį prisunkę savo sąmone, tai esti dalykas yra pasidaręs žinomu mūsų sąmonės turiniu.

Bet, žiūrint į kraštutinius skirtumus, galima dvejopą būtį pastebėti: turinys yra pajungęs sąmonę arba antraip: sąmonė visiškai valdo savo turinį. Pirmu žmogus yra tam įmonė, kas jį pasiekia,kas smeigiasi į jo sąmonę. Antru žmogus yra savo galių viešpats ir jas neša į pasaulį, savo samonės turiniu tam pasinaudodamas.

Šis dvejopumas tūliems visai nėra žinomas. Dargi nė tai nemato tūli, kad pasaulis su savo gyvenimu yra tiek mūsų sąmonės, mūsų dvasios turinys, kiek mes apskritai sąmoningi. Paprastai tikima, pasaulis sau atskiras gyvena, o kiekvienas žmogus — vėl sau. Kad visas mūsų pasauSis nėra kita kas, kaip tik sąmonių susipynimas, tai vos šviesiausios sielos temato.

Taip jau pagrindiniame savo padėties ir pasaulio supratime yra daug tikėjimo. Ir kas tasai yra, iš to aiškėja. Būtent žmogus nemąsto, nesvarsto, jo samonė nešviečia, nėra veikli, vien užleidžia, kad kas jai tektų, nesiima pati tai, kas jai gyvenimo teikiama. Žmogus tenkinas dalyko numanymu, tenkinasi tuo, kaip kas jam rodosi, kaip jo ūpas priima ,”įspūdžius”, kaip ūpas pasitinka jusnių pranešimus, jų skelbimus. Kitaip sakant: žmogaus dvasia nesistengia viršų gauti prieš tai, kas ją pasiekia.

Tokį tai dvasinį pasielgimą vadiname tikėti, tai esti dalyką teisybe laikyti pagal tai, kaip jis veikia mūsų numanymą be jokio pačių aktingumo, be jokio atsargumo, jokios atodairos.

Yra tai ypatinga tikėjimo rūšis. Tą reikia jau dabar pasakyti. Ji labai plačiai paplitusi. Ji ypačiai čia apsireiškia, kur mes kalbame apie supratimą.

Jau mažas vaikas nori visa ką suprasti. Ir jauniejie eina mokslus su tuo pačiu tikslu. Mokslai jiems teikiami tūlose šalyse jau bcveik be saiko. Sakoma, žmonės šviečiami. Kala į atmintį, kiek tik laikas ir jėgos išneša.

Bet ką tai reiškia, tik vienam antram tėra aišku. Sako tūli dalyką supratę, o iš tikrųjų vien tiki jįjį supratę. Imkime paveiksla! Mes susipažįstame su augmenija. Atskiriame įvairias augmenų rūšis. Ir išmokstame pavardyti kiekvieną augmenį, kurį tik atrandame. Toliau tad ir sužinome, kaip atsitinka augimas, kad iš sėklos auga diegas, lukštas, stiebas, lapai, žiedai, ir kaip čia randasi nauja sėkla ir t. t. Pagal tai tad ir gyvulių bei žmogaus atsiradimą pasiaiškiname.

Ir tad sakome supratę esą ne vien, kaip atsitinka augimas, bet ir tai, kas jis yra. O tikrai imant, to mes nežinome ir neišmanome. Tenkinamės tuo, ką matome. Ir tikime, tai esą visa. Nenumanyta lieka, kas augimas savo reikšmėje yra. Paprastuoju mokslu dargi esame aklinami tam. Susikaupdami visokių žinių, randame, kad visa paprasta. Mat matome kartotinai, kaip toks augimas atsitinka—iš tikrųjų to nė nematome,—ir, rodos, čia nieko nuostabaus.— Mes tikime.

Berods mokslininkai pagaliau pastebėjo, kad minėtu mokslu dalykas dar nepabaigtas. Todėl geriau įsižiūrėjo į augmenį. Ištyrė, kaip sultys kyla stiebeliuose, kaip lapuose saulės šviesa ir oro elementai veikia, kaip tokiu būdu materialas sukraujamas ir taisomas augmeniui augti ir t. t. Ir visa, rodos, paprasta. Nebėra daugiau nuostabaus. Taip tikima.

Bet vieni antri tuo tačiau nesitenkina. Numanė jie, kad visa, kas lig šiol sužinota, dar neaiškina paties augimo jėgų ir jų veikimų. Ir vėl jie tyrinėjo ir surado santykius tarp sėklos, tarp diego ir žemės bei saulės šilumos ir šviesos. Ir dabar, rodės, visa aišku. Dabar jau tikrai nebeliko, kuo stebėties. Taip vėl tikima.

Bet vėl kiti ir tuo nesitenkino. Jiems žymu buvo, kodėl ne bet koks krislelis lygiu būdu didėja po tomis pačiomis sąlygomis, kad tiktai sėkla taip apsireiškia, o kad tą sėkla niekas negali pasidirbti, nors visa sužinota, iš ko ji susideda, o toliau tad, kodėl viena sėkla, nors įdėta į tą pačią žemę, išleidžia tokį diegą, stiebelį ir t. t, kita kitokį. Stebėjosi tokie mokslininkai ir ieškojo tos jėgos, kuri visa tai vykina. Tūli sakė suradę. Bet netrukus pasirodė, kad vien tikėję suradę. Nebuvo prieita augimo priežastis. Ir beliko jiems tuo stebėties. Nebuvo visa paprasta ir todėl nesuprantama, neišmanoma.

Jiems supratimas ypatingą dalyką reiškia, ko kiti nenumano. Žmonės paprastai tiki ką supratę, kuomet naują dalyką gali su pažįstamu sulyginti ir panašumo atrasti. Filosofas Kantas kalba apie patyrimo analogą. Senas, visiems žinomas dalykas, rodos, yra ir suprastas. Ir naują su juo sustačius, tasai taipgi rodosi suprantamas. O to nėra nei atsižvelgiant į seną, nei į naują dalyką. Mat vis ir vis tik tikima. Nieko nėra kito, kaip pripratimo. Gamtos, gyvybės dalykus negalima protu paaiškinti, tik vien patirti.

Bet mūsų laiku žmonės tiki. O geriau į juos įsižiūrint, pasirodo, kad lengviau tiki negu kitais laikais. Žymu tai ypačiai tuomet, kad skelbiama, esąs surastas naujas vaistas ligonims gydyti. Tuomet žmonės geidžia tų vaistų, tarsi juose būtų išganymas. Tik atsiminkime visų tų vaistų, kurie žmonėms įtreiškiami ir įskiepijami. Visi jie tik apteršia žmogaus kraują. Bet žmonės tiki ir kaipsta, nyksta ir miršta tikėdami.

O ne vien vargšai nežinėliai, bet ir ,,aukštus” mokslus išėjusiejie. Kiek juose yra ginčų dėl tokių dalykų! Ir kaip greit tokie, kaip ir aš, apšaukiami nežinėliais, kadangi netiki tais niekais. Bet po laiko tik apsireiškia, kad per daug tikėta. Tie vaistai buvo niekai. Tik sunku tam tai suprasti, kurs nemato gyvenimo pagrindo.

Vėlgi suradimai, kas tai gyvybė! Tūli mokslininkai su tikru pasididžiavimu skelbė, būk gali gyvajį baltymą, reiškia, gyvą dalyka, chemės vamzdelyje padaryti. O pasirodė, kad tas jų pasididžiavimas buvęs visai naivus tikėjimas. Pavidalo panašumo jiems jau užteko, kad tikėjo dalyko esmę priėję. Gyvybės apsireiškimams reikalingas kitas pagrindas kaip chemei, kuri dirba su elementais, o fizikai, kuri galutinai darbą turi su atomais ir elektronais.

Toliau vėl ilgai buvo tikima, būk žmogaus dvasios ir sielos gyvybė, jo minčių ir jausmų-geismų gyvenimas esąs niekas kitas, kaip ypatinga materės būtis arba net vien ypatingas smegenų judėjimas. Dargi šiandien yra žmonių su neva mokslu, kurie tai tiki. O garsiejie mokslininkai jau pirm keturių dešimčių metų parodė, kad tai niekis, kad ūpų-geismų gyvenimas ir kitos dvasinės žmogaus gyvybės sritys negali pasidaryti iš kūno arba kūno judėjimo.

Ir aišku gana, kad kiekvienas protingas žmogus tai numanyti galėtų. Mat visa, ką mes patiriame, atsitinka sąmonėje. Ji yra saulės šviesa, kurioje visi daiktai matomi. Kas drįstų sakyti, kad jie gimsta iš šviesos? O kas, kad šviesa pasidaro iš daiktų? Sąmonė yra dvasios-sielos apsireiškimas. Bet žmonės nesinaudoja protu. Lengviau yra tikėti. Sakoma, kad kartą kur nors mokslininkai bandę pasiaiškinti, kaip tai atsitinka, kad saulė dienoj šviečia. Po ilgo mastymo vienas jųjų spėjęs, bau tik nebus taip, kad diena prasideda saulei užtekant… Kiti, tuo tuojau tikėti nenorėję, iš lengvo pripratę prie naujos pažiūros.

Taip ir sęmonė, ir dvasia-siela nesiranda, kadangi mes kūną turime, bet antraip. Todėl aišku, kame daugiau tikėjimo, ar kad kas sako sielą pasidarančią iš kūno arba kad sakoma, jinai pareinanti iš Dievo? Bet tyčia prisižinome, kad mums aišku, jog labai sunku pasakyti, kas Dievas yra. Vis dėlto daugiau teisybės tame, kad matoma dvasią-sielą paeinant ir iš nežinomojo Dievo kaip iš kūno.

Kad mūsų proto laiku galėjo įsigyventi toks aklas tikėjimas, nesunku suprasti. Per daug viso ko sužinota. Mūsų laikų žmonės to viso aprėpti negali. Samonės turinys per sunkus sąmonei. Bet ant greitųjų, rodos, visa aišku ir įleidžiama į sąmonę. Ir išeina, kad tai daroma su aklu tikėjimu.

O atsitinka tai ne tik prastiems žmonėms, bet patiems mokslininkams, net visai atsargiems. Todėl nėra nuostabu, kad dar po 50 metų prasti žmonės kartoja, kas tuokart buvo, neapsižiūrėjus mokslu skelbta. Yra tai dalykai, kurie šiandien dažnai vadinami materializmo prietarais.

Bet, be šito tikėjimo, yra ir dar kitas. Jis nėra plačiai žinomas. Ir todėl dažnai sukeičiamas su akluoju. Prasideda jis po pilno dalyko supratimo. Ir reiškia visai kita ką kaip sutikimą su bet kokia žinia. Šitas kitas, naujas tikėjimas yra aukštesnė, šviesesnė žmogaus sielos būtis. Visa žmogaus asmenybė su juo įgyja tarsi kita pagrindą. Šis tikėjimas yra dvasinės sielos gyvybės, yra jos šviesos sukilimas. Į žmogaus gyvybę atplūsta iš esaties gelmių naujos galios. Sukyla jam tarsi kita išmintis, kita valia, kita meilė ir naujas teisingumas.

Ir tokiu tikėjimu gyvas žmogus stovi prieš visą pasaulį ir visą visumą kitaip negu kiti žmonės. Jam visa atrodo didžiai nuostabu. Jis mato, kaip ir menkuose dalykuose, paprastuose atsitikimuose apsireiškia galios, kurių versmė ir reikšmė nėra prieinama protui.

Kaip diegai dygsta, lapai ir žiedai sprogsta, kaip gyviai iš gyvių gaminasi, žmonės iš žmonių, yra jam be galo turiningi reiškiniai. O žmogaus dvasios ir sielos prasitarimai yra jam apsakymai neaprėpiamos pilnybės.

Kiek jis apie visa tai žino, nedaug tereiškia, nors jis visą mūsų dienų mokslą būtų įsitiekęs. Daug daugiau jau atsiveria jam, kuomet jis pradeda gyvenimo nuostabumą patirti. Tuomet jau ir aušta jo asmenybėje ta sielos būtis, kuri yra tikėjimas. Ir tam įsigalėjus, atsiveria žmogaus sielai visos esties gelmės, prasiskleidžia jam visumos turtai. Ir džiaugsmo, ir nusistebėjimo nėra galo nei krašto.

Su tikėjimu žmogus žengia į visumos gilybes! Jų gausumą jis patiria. Nedaug tad jam reiškia paprastiejie patyrimai. Ir nedaug, kaip juos mokslas supranta ar nesupranta ir skelbia. Su savo tikėjimu žmogus pasiekia daiktų ir viso pasaulio esmę. Šis jo tikėjimas yra jo esmės brendimas ir jos susitikimas su visumos esme.

Taip tai išmanymas ir tikėjimas nėra viens antram priešingi. Abu pakaitomis tarnauja žmogaus pakilimui. Abu tarsi laiptais veda žmogų aukštyn, kol pagaliau abu nesusilieja į vieną regėjimą. Ir žmogus yra pasiekęs tobulybę.