Mūsų kasdieninė sąveika: Simbolinio interakcionizmo perspektyva

Kaip mes bendraujame? Kokiu būdu galime suprasti vienas kitą? Kas nulemia mūsų sąveikos sėkmę? Atsakyti į šiuos klausimus bando įvairiausios socialinės teorijos. Viena jų – simbolinis interakcionizmas. Tai reikšminga šiuolaikinės sociologijos bei socialinės psichologijos sritis, kuri analizuoja socialines sąveikas, remiantis jų simboliniu turiniu.

Simbolinio interakcionizmo esmė tai, kad į sąveika tarp žmonių žiūrima kaip į nepertraukiamą dialogą, kurio metu jo dalyviai stebi, apmąsto viens kito ketinimus ir į juos reaguoja. Šio dialogo metu kuriamos ir keičiamos socialinės reikšmės. Žmogaus elgesys – socialinis, paremtas komunikacija. Individai reaguoja ne tik į kitų asmenų poelgius, bet ir į jų ketinimus. Mes tarsi „spėjame“ kitų žmonių ketinimus, analizuodami jų poelgius ir remdamiesi savo praeities patirtimi panašiose situacijose.

Tam būtina „pastatyti save į kito žmogaus vietą“, arba „priimti kito vaidmenį“. Žmonės gali atlikti šį sudėtingą procesą, kadangi nuo vaikystės yra mokomi suteikti prasmę daiktams, poelgiams ir įvykiams. Kai kažkam suteikiama prasmė, tai tampa simboliu, tai yra, sąvoka, veiksmas ar daiktas simbolizuoja arba išreiškia kitos sąvokos, veiksmo arba daikto prasmę. Mūsų reakcija nėra instinktyvi. Laikotarpiu tarp stimulo poveikio mums (pavyzdžiui, kito asmens frazės) ir mūsų reakcijos į šį stimulą vyksta sudėtingas interpretacijos procesas. Šio proceso metu individas susieja stimulą su jo sąmonėje esančiu atitinkamu simboliu. Tokiu būdu žmogus suvokia stimulą ir priima sprendimą, kaip į jį atsakyti. Simbolių prasmę mes suvokiame per socialinę sąveiką su kitais individais. Taip simboliai tampa bendri, ir tai palengvina mūsų tarpusavio bendravimą.

Simbolinio interakcionizmo požiūriu, savęs paties suvokimas nėra žmogiško organizmo vidinė dalis, jis kyla iš patirties ir kuriamas per bendravimą su kitais žmonėmis. Suvokdamas, kaip jį priima kiti žmonės, individas suvokia pats save. Nors nuolatos kintantis ir netikslus, šis suvokimas yra tarsi mūsų socialinio elgesio vadovas – mes elgiamės taip, kad išlaikytume esamą ar trokštamą savo įvaizdį.

Simbolinio interakcionizmo teorinius pagrindus padėjo amerikiečių filosofas, sociologas bei socialinis psichologas, žymus pragmatizmo bei natūralizmo atstovas George Mead’as. Mead’o filosofijos išeities taškas – veiksmas, kuris nustato individo aplinkos suvokimo ypatybes. Mead’ui veikėjas, arba žmogiškasis “Pats” – ne tiek substancija, kiek procesas; mes bendraujame su Kitais, perimame Kitų nuostatas, kaip socialines, ir per tai konstruojasi mūsų “Aš”.

Mead’as išskiria du sąveikos tipus: simbolinę, kuri vyksta naudojant reikšminius ženklus, ir nesimbolinę. Nesimbolinė sąveika yra būdinga visiems gyviems organizmams, o pirmoji, simbolinė – tik žmonėms. Sąmoninga komunikacija tarp individų atsiranda per socialinį procesą. Šio proceso metu bendravimas ženklais “įdedamas“ į atskiro individo elgesį, kitaip sakant, internalizuojamas. Per tai mes tampame efektyviais savo visuomenės nariais. Tai yra skirtumas tarp proceso, kuris gali vykti žiurkių, skruzdžių ar bičių grupėje, ir to, kuris gali vykti žmonių bendrijoje. Socialinis procesas su jo reikšmėmis perimamas į individualią patirtį, taigi jis vyksta efektyviau, nes tam tikra prasme pasireiškia pačiuose individuose.

Pasak Mead’o, komunikacija per ženklus nėra vienpusė – individas ne tik prisitaiko prie Kitų nuostatų, bet taip pat ir keičia jas. Individas priima Kitų nuostatas savo atžvilgiu ir jas interpretuoja savaip, todėl jo reakcija yra ne tiesioginė, o skirtinga, ir tai savo ruožtu veda į tolimesnius pokyčius socialinės sąveikos procese. Mead’o teigimu: “Atskiras individas pastoviai veikia visuomenę per savo paties nuostatą, nes jis kuria grupės nuostatą savo atžvilgiu, atsako į ją, ir per šį atsaką ją keičia”. Spręsdami apie skirtingas situacijas bendruomenėje, kurios dalis esame, mes naudojamės savo nuostatomis: mes tai darome, išsakydami savo nuomonę, kritikuodami kitų nuostatas, teisindami arba smerkdami. Idėjos ir mintys žmonėse gimsta tuomet, kai jie gali priimti savo bendrijos nuostatą ir tuomet į ją atsakyti.

Įdomi Mead’o pateikta asmenybės samprata. Jo nuomone, asmenybę, arba “Pats” (Self), sudaro dvi dalys: “Aš” (I) ir “Mane” (Me).

“Mane” – tai “Kitų”, arba grupės nuostatų, būdingų atskiram individui, visuma, “socialinė” žmogaus dalis. „Aš“, skirtingai nuo „Mane“, yra autonominė. Tai spontaniško, nenuspėjamo elgesio šaltinis, atspindintis individo reakcijų į socialinius stimulus specifiką. Reaguodamas skirtingai, nei buvo tikėtasi, “Aš” įneša pokyčius į sąveikos struktūrą, ir šie pokyčiai išlaiko socialinės tvarkos lankstumą. Kitais žodžiai tariant, “Mane” yra rinkinys susistemintų grupės nuostatų, į kurias individas reaguoja kaip “Aš”.

Mead’o nuomone, socialinis procesas yra pirminis individo atžvilgiu. Bendrija, kurioje žmogus bendradarbiauja su kitais, kai vieno individo veiksmas yra stimulas kito atsakui, ir taip toliau, yra pirminė tiems dariniams, kurie vadinami “Protu” ir “Pats”. Negalima sakyti, kad pirma ateina individai, o po to bendrija, nes individai atsiranda pačiame bendrijos egzistavimo procese. Jeigu nebūtų proceso, kurio dalis yra individas, nebūtų ir paties individo. Žmogiškasis “Protas” tampa įmanomu tuomet, kai socialinis procesas, vykstantis per bendravimą ženklais, yra perimamas į individo elgesį – ir tuomet pagal skirtingus galimus atsakus, reakcijas atsiranda skirtingi individai. Žmogiškas individas įmanomas todėl, kad yra socialinis procesas, kuriame jis gali sąmoningai funkcionuoti. Nuostata – socialinės reakcijos dalis. Šauksmas nebus pats savaime vokalinis simbolis, jei neiššauks tam tikros reakcijos kituose. Simbolis egzistuoja tik sąryšyje su atsaku, su nuostata. Individas neturės žodžių, jei nebus atitinkamų atsakymų. Jeigu nebūtų tendencijos atsiliepti į pagalbos šauksmą, niekas jos ir neprašytų. Mūsų prigimtyje yra ne tik simboliai, bet ir atsakas į juos. Žmogus, kuris duoda tam tikrą ženklą, kartu priima nuostatą tų, kurie į jį atsilieps. Jis žino, ką tas simbolis reiškia. Žmogus, kuris šaukia “Gaisras!”, gali savyje iššaukti reakciją, kurią jis pažadina kituose. Jis gali reaguoti į save, priimdamas bendrą grupės nuostatą bandyti pabėgti nuo pavojaus.

Mead’as sukūrė proceso, kurio eigoje susikuria “Pats”, modelį. Šį procesą sudaro 3 skirtingos pakopos.

Pirmoji – Pasiruošimo pakopa (Preparatory Stage). Jos metu vaikas imituoja aplinkui esančius žmones, ypač savo šeimos narius, su kuriais nuolat sąveikauja. Jis “apsimeta” įvairiais kitais žmonėmis.

Augdamas vaikas pripranta prie simbolių naudojimo. Simboliai – gestai, objektai ir kalba, kurie sudaro komunikacijos pagrindą. Sąveikaudamas su artimaisiais ir draugais, vaikas pradeda suprasti simbolių naudojimą. Kaip ir kalbos, simboliai skirtingi įvairiose kultūrose. Socializacijos procese vaikai išmoksta jų kultūros simbolius. Vystydami bendravimo simbolius, vaikai laipsniškai pradeda suvokti socialinius santykius. To pasėkoje, Vaidinimo pakopoje (Play Stage) vaikas išmoksta imituoti Kitų, tame tarpe ir suaugusiųjų, veiksmus. Jis priima Kitų vaidmenis. Svarbus šios pakopos aspektas – Vaidmenų priėmimas (Role taking). Tai procesas, kurio metu mintyse prisiimame Kitų požiūrį.

Trečioje, Žaidimo (Game) pakopoje vaikas pradeda suvokti keletą užduočių bei santykių vienu metu. Vaikas jau gali suprasti ne tik savo, bet ir supančių žmonių socialinę poziciją, ir reaguoti į daug skirtingų jo socialinės aplinkos narių.

Aiškindamas vaiko nuostatų, pažiūrų ir lūkesčių visuomenės kaip visumos atžvilgiu formavimąsi, Mead’as naudoja Apibendrintų Kitų (Generalized Others) sąvoką. Jis teigia, kad veikdamas individas omeny turi visą žmonių grupę, kurios rėmuose jis egzistuoja. Pasak Mead’o, socializacija – visą gyvenimą besitęsiantis procesas. Žmonėms bręstant, jų “Pats” keičiasi.

Daug Mead’o iškeltų teorinių prielaidų perėmė ir apibendrino Herbert Blumer’is – amerikiečių sociologas ir socialinis psichologas, Mead’o įkurtos Čikagos interakcionistinės mokyklos atstovas. Labai reikšmingas Blumer’io indėlis į šią teoriją – pagrindinių, bazinių jos idėjų susisteminimas. Šias idėjas Blumer’is pavadino “esminiais įvaizdžiai“ (Root images), kurie atspindi pamatinį simbolinio interakcionizmo požiūrį į žmogaus elgesį ir žmonių visuomenę, bei formuoja rėmus, kuriuose kuriamos sąveikos teorijos ir interpretacijos. Pats Blumer’is taip apibrėžė kiekvieną iš šių idėjų:

1. Žmonių grupės arba visuomenės sudarytos iš žmonių, įsitraukusių į skirtingas veiklas. Veiklos, arba veiksmai, gali būti atliekami individo, kolektyviai arba “Kitų” grupės. Šis žmonių visuomenės, egzistuojančios veiksme, apibūdinimas – simbolinio interakcionizmo požiūrio į žmogaus elgesį išeities taškas.

2. Terminas socialinė sąveika reiškia, kad grupės gyvenimas susideda iš grupės narių – individų – sąveikos. Pabrėžiama sąveikos, kaip proceso, formuojančio žmogaus elgesį ir jame slypinčias prasmes, svarba. Priimdamas sprendimus, individas nuolat atsižvelgia į “Kitų” veiksmus, taigi sąveika – tikra ar įsivaizduojama – apibrėžia individo elgesį.

3. Objektas apibrėžiama ne pagal savo savybes, o pagal reikšmę elgesiui. Objektas – tai pirmiausia tai, ką jis reiškia socialinėje sąveikoje. Nors realybė sudaryta iš žmogiškų patirčių, ji nėra subjektyvi. Aplinka, kurioje veikia asmuo, gali būti sudaryta tik iš objektų, kurie jam turi reikšmę, it tuomet ji susideda iš šių reikšmių turinio. Taigi du asmenys, gyvenantys labai panašiomis fizinėmis aplinkybėmis, gali turėti subjektyviai skirtingas „tikras“ aplinkas.

4. Kadangi žmogus yra veikiantis organizmas, asmuo turi sugebėti sąveikauti su kitais, tiek nesimboliniame lygmenyje, tiek simboliniame lygmenyje. Tai darydami, individai turi turėti savo “Pats” (Self) – atpažįstamą jo veiksmų objektą. „Pats-objektas“ kyla iš socialinės sąveikos, kurios metu žmonės suvokia vienas kitą.

5. Žmogaus veiksmas kyla iš sugebėjimo duoti nurodymus savo “Pats” (Self). Šis sugebėjimas leidžia žmogui įsitraukti į pasaulį. Jis tą pasaulį interpretuoja ir formuoja sprendimus, pagal kuriuos veikia, o ne paprasčiausiai automatiškai reaguoja į aplinką. Interpretuodamas individas turi atsižvelgti ne tik į fizinius, bet ir socialinius bei abstrakčius objektus, kurie sudaro likusią individo suvokiamos realybės dalį.

6. Žmonių veiksmų sąsajos yra žmonių grupės gyvenimo “statybinis blokas”. Tai yra atskirų individų elgesio atsakas į “Kitų” elgesį. Sugebėjimo tai daryti dėka įmanomi „jungtiniai veiksmai“, į kuriuos įsijungiama sąmoningai, ir kurie vyksta be atskirų veikiančių individų išskyrimo bei identifikavimo. Tai sugebėjimas sujungti atskirų individų veiksmo linijas. To pasėkoje gimsta kolektyvinis jausmas, charakterizuojantis žmonių visuomenę.

Apibendrinant tai, kas buvo paminėta šioje trumpoje simbolinio interakcionizmo perspektyvos apžvalgoje, galima pateikti tokias IŠVADAS:

    1. Simbolinis interakcionizmas – teorija, kuri į sąveiką tarp žmonių žiūri kaip į nepertraukiamą procesą, dialogą, kurio metu individai stebi viens kitą, bando suvokti vienas kito ketinimus ir reaguoja į juos.
    2. Šios teorijos rėmuose nuolatinis reikšmės ieškojimas – tai tarpasmeninis procesas, apjungiantis ženklus, kalbą ir elgesį, iš jo kyla savo paties, kitų, grupės ir net didelės visuomenės įvaizdžiai. Šie įvaizdžiai ne tik orientuoja veiksmus, bet per sąveiką tampa kitų išbandymo ir modifikavimo elementu. Šia prasme ieškojimas yra ir asmeniškas, ir socialus. Vieno nario apibrėžti įvaizdžiai gali keisti ir turtinti kito įvaizdžius, ir taip susikuria eilė definicijų, kurios tampa grupės kultūros dalimi. Šie įvaizdžiai sukuria pasaulio ir jo objektų, tame tarpe ir pačios grupės, kopijas.
    3. Žmonės veikia objektų atžvilgiu, remdamiesi reikšmėmis, kurias tie objektai jiems turi. Reikšmės yra modifikuojamos ir išnagrinėjamos per interpretacijos procesą, kuris yra asmens atsakas į sutiktą objektą.
    4. Šie procesai įmanomi dėl žmogiško sugebėjimo “priimti kito vaidmenį“, naudoti ir kurti reikšminius simbolius. Simboliai, naudojami socialiniame kontekste, iššaukia skirtingų individų sąmonėse reikšmes, pakankamai panašias, kad sukeltų bendrus veiksmus. Simboliai yra skirtingi skirtingose kultūrose, juos vaikas išmoksta socializacijos metu. Tačiau supančios kultūros žodynas dažnai yra miglotas ir nepakankamas, todėl konkreti situacija turi būti ištirta pačių dalyvių ir įvardinta atitinkamomis reikšmėmis, sukurtomis per jų pačių patirtį.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Schaefer R.T. Sociology. – USA, McGraw-Hill Book Company, 1989

Mills, T.M. The sociology of normal groups. – N.J.: Prentice-Hall, 1984

Encyclopedia Britanica TM version 98

Encyclopedia Microsoft Encarta 98

Kalėdų šventė: pasaulio tradicijos

Ieva Čepulkauskaitė

Gruodžio 25 diena daugeliui pasaulio žmonių yra viena svarbiausių metų švenčių, kuria simboliškai pažymimas Kūdikėlio Jėzaus gimimas. Kai kurios šiai dienai būdingos tradicijos beveik tokios pat įvairiose pasaulio šalyse: krikščionys Kalėdų dieną dalyvauja ypatingose šventinėse mišiose, keičiasi dovanomis, puošia namus specialiais simboliais.

„Seniausia“ kalėdinė istorija aprašyta Evangelijose pagal Luką ir Matą: pirmojoje pasakojama, kaip netoli Betliejaus miesto bandą prižiūrėjusiems piemenims apsireiškęs Viešpaties angelas Gabrielius pranešė džiugią žinią apie Kristaus gimimą; antrojoje – kaip trys išminčiai sekę paskui ryškią žvaigždę, kuri juos atvedusi pas šventą Kūdikį.

Tradiciškai susiklostė, kad ši šventė minima gruodžio 25-ąją. Šios dienos pasirinkimą greičiausiai lėmė senosios pagoniškos tradicijos. Senovės romėnai maždaug tokiu metų laiku švęsdavo metų pabaigą; per iškilmes būdavo garbinami derlingumo dievas Saturnas bei šviesos dievas Mitras. Senojoje Šiaurės Europoje gruodžio viduryje žmonės taip pat švęsdavo derliaus sezono pabaigą. Svarbi iškilmių dalis – specialiai ruošiami valgiai bei būstų puošimas žalumynais, žmonės giedodavo giesmes bei keisdavosi dovanomis. Palaipsniui šie papročiai tapo Kalėdų šventės dalimi.

Kalėdų svarba pradėjo didėti nuo IV amžiaus vidurio, kai krikščionybė tapo oficialia Romos imperijos religija, ir antrojo tūkstantmečio pradžioje tapo svarbiausia religine Europos švente. Reformacijos laikotarpiu šios tradicijos buvo slopinamos, kadangi reformatai įvairius su Kalėdomis susijusius papročius laikė pagonybės išraiška. Tačiau senosios tradicijos gana greitai atgijo ir iš naujo įsitvirtino šalyse, kur buvo laikinai nuslopintos – pavyzdžiui, Anglijoje bei kai kuriose Britanijos kolonijose.

Kalėdų papročiai

Kalėdinė eglutė tikriausiai atsirado kaip aliuzija į „rojaus medį”: Vokietijoje senovėje tai būdavo visada žaliuojantis medis, papuoštas obuoliais, prie kurio gruodžio 24 dieną buvo vaidinama Adomo ir Ievos istorija. XVII amžiaus pradžioje vokiečiai savo namus Kalėdų proga puošdavo eglutėmis, apkabinėtomis vaisiais, riešutais, uždegtomis žvakutėmis, popierinėmis rožėmis; kiek vėliau – ir dažytais kiaušinių lukštais, sausainiais bei saldumynais. XIX amžiuje paprotys puošti Kalėdų medžius paplito visame pasaulyje.

Tradicinės kalėdinės spalvos yra žalia ir raudona. Žalia reiškia gyvenimo tąsą per žiemą ir krikščionių tikėjimą amžinuoju gyvenimu Kristuje, o raudona – kraują, kurį išliejo nukryžiuotas Jėzus. Kalėdų vainikai, kaip ir amžinai žaliuojančios eglutės, simbolizuoja žiemą nugalinčio gyvenimo jėgą. Dar senovės Romoje žmonės dekoratyvinius vainikus laikė pergalės ir šventimo simboliu.

Kalėdų senelis, pasaulyje turintis daugybę vardų, yra neatsiejama Kalėdų šventės dalis. Iki šios dienos išliko labai nedaug žinių apie senovėje dabartinės Turkijos teritorijoje gyvenusį vyskupą Nikolą, padėdavusį skurde gyvenantiems vaikams. Praėjus daugeliui metų po jo mirties, Nikolas buvo paskelbtas šventuoju ir vaikų globėju. Gruodžio 6-oji – Šv. Nikolo diena – yra svarbi šventė kai kuriose Europos šalyse. Šv. Nikolas lankosi miestuose ir kaimuose, vadovauja paradams, kalbina vaikus ir teikia jiems nedideles dovanėles. Jis apsirengęs kaip vyskupas: raudonai balta mantija ir aukšta kepure. Jis niekur nekeliauja vienas – Šv. Nikolą visuomet lydi padėjėjas Juodasis Peteris. Vaikai labai myli Šv. Nikolą ir bijo jo padėjėjo, kuris stebi vaikus: kas elgiasi gražiai, o kas neklauso tėvų. Blogi vaikai dovanų gali gauti tik rykščių, arba dar blogiau – Juodasis Peteris gali išsinešti juos savo krepšyje ir laikyti tol, kol jie išmoks gražiai elgtis. Olandų emigrantai šią tradiciją atvežė į Ameriką. Jie Šv. Nikolą vadino Sinterklaasu, ir pamažu anglų kalboje įsitvirtino vardas Santa Klausas (Santa Claus).

Daugeliui krikščionių Kalėdų laikotarpis prasideda artimiausią sekmadienį po lapkričio 30 dienos (Šv. Andriejaus, vieno iš dvylikos Kristaus apaštalų, šventės).  Tą sekmadienį prasideda Adventas (šis žodis reiškia „atėjimą“), keturių savaičių laikotarpis, kurio metu krikščionys rengiasi Kūdikėlio gimimui. Kai kuriose šalyse krikščionių namai puošiami vainikais, nupintais iš visada žaliuojančių augalų – eglučių arba bugienių – šakelių. Vainikai paprastai dedami ant stalo arba kabinami ant durų, o tarp šakelių įkišamos keturios žvakės, reiškiančios keturis iki Kalėdų likusius sekmadienius. Pirmąjį sekmadienį šeima uždega vieną žvakę, antrąjį – dvi, ir taip toliau, ir kartu meldžiasi. Kalėdų dieną į vainiką įsmeigiama didelė raudona žvakė, simbolizuojanti Jėzų.

Kitur žmonės naudoja specialų Advento kalendorių arba Advento žvakes, žyminčius kiekvieną iš 24 iki Jėzaus gimimo likusių dienų. Advento kalendoriuje vaizduojami spalvingi kalėdiniai paveikslėliai, o dienos yra sužymėtos ant specialių atlankų. Kiekvieną dieną atverčiamas naujas atlankas ir atidengiamas po juo esantis šventinis paveikslėlis arba ištrauka iš Biblijos. O ant Advento žvakės būna surašomos dienos, ir kiekvieną vakarą žvakė uždegama ir deginama tol, kol sudega iki kitos datos užrašo. Kalėdų dieną visa žvakė būna sudegusi iki galo.

Kalėdų laikotarpiu daugelyje bažnyčių būna paruošiamos prakartėlės – Jėzaus gimimą vaizduojančios scenelės su ėdžiose gulinčio Kūdikėlio Jėzaus, besimeldžiančių Marijos ir Juozapo, išminčių, angelų, piemenų ir gyvulėlių figūromis.

Daugeliui krikščionių Kalėdų kulminacija – vidurnakčio mišios ar kitos pamaldos, kurių metu giedamos Kalėdų giesmės ir klausomasi skaitinių iš evangelijų pagal Luką ir Matą, o pamokslininkai bei kunigai kalba apie Kristaus atėjimą ir taiką bei supratimą tarp žmonių.

Kalėdų laikotarpis baigiasi Trijų karalių švente sausio 6 dieną. Vakarų krikščioniškose bažnyčiose Trijų karalių šventė pažymi Išminčių atėjimą pas Kūdikėlį Jėzų, o Rytų krikščionys šią dieną švenčia Jėzaus krikštą.

Kaip švenčia pasaulis

Mes žinome, kaip Kalėdos švenčiamos Lietuvoje, ir šiandien pastebima tendencija, kad šalia senovinių, tautinių tradicijų atsiranda vis daugiau

„bendrų“ ir visam pasauliui būdingų kalėdinių papročių ir simbolių – tai turbūt neišvengiama pasaulio „mažėjimo“ pasekmė. Tačiau įdomu pasižvalgyti po kitas šalis ir pamatyti būtent joms būdingus Kalėdų šventės momentus.

JAV ir Kanadoje žmonės puošia namus kalėdinėmis eglutėmis, vainikais bei kitokiais papuošalais, miestų gatvės papuošiamos spalvotomis lemputėmis, dažnai skamba kalėdiniai varpeliai bei giesmės. Kelias savaites prieš Kalėdas vaikai rašo laiškus Santa Klausui ir papasakoja jam, kokių dovanų norėtų šiais metais. Daugelyje didelių parduotuvių specialiai samdyti žmonės dėvi Santa Klauso kostiumus bei klausosi vaikų pageidavimų. Žmonės sveikina vieni kitus, siųsdami kalėdinės atvirutes, daugelis kompanijų savo darbuotojams teikia kalėdinės dovanas. Vaikai tiki, kad dovanas atneša Santa Klausas, Kūčių vakarą atvykstantis elnio traukiamomis rogėmis, ir palieka dovanas po eglute bei vaikų kojinytėse. Šiose šalyse populiarūs giedotojai – jų grupelės vaikšto iš namų į namus ir gieda kalėdines giesmes, o žmonės juos apdalina smulkiais pinigais, dovanėlėmis arba pavaišina karštu gėrimu.

Daugelis JAV ir Kanadoje populiarių kalėdinių papročių atkeliavo iš Jungtinės Karalystės, pavyzdžiui, kalėdinių atvirukų siuntimas arba žalios amalo šakelės kabinimas. Pasak tradicijos, jei su kuo nors atsidūrei po amalo šakele, turi teisę tą žmogų pabučiuoti. Kalėdų išvakarėse vaikai pakabina savo kojines, kad Father Christmas (Tėtis Kalėda, britiškas Santa Klauso variantas) pripildytų jas dovanų. Tradiciniai angliški kalėdiniai pietūs neįsivaizduojami be mėsos pyrago ir slyvų pudingo. Senovėje giedotojai Anglijoje būdavo vaišinami karštu punšu, pagamintu iš alaus, obuolių, kiaušinių, cukraus ir prieskonių; šiandien punšas daromas iš vyno ir kitų alkoholinių gėrimų, vaisių ir prieskonių.
Airijoje Kūčių vakarą žmonės lange pastato žvakę – tai svetingumo ženklas Marijai ir Juozapui. Velsiečiai kelias savaites iki Kalėdų varžosi giedojimo varžybose. Kai kurios šeimos Škotijoje papuošia eglutę ir gieda giesmes, tačiau dauguma škotų pagrindine švente laiko Naujuosius metus.

Prancūzijoje vaikai pastato batus priešais židinį, kad Pere Noel (Tėtis Kalėda) pripildytų juos dovanų. Daugelis šeimų lankosi vidurnakčio mišiose ir po to valgo šventinę vakarienę, vadinamą le reveillon. Daugelis šeimų Prancūzijoje puošia namus mažomis prakartėlėmis.

Vokietijoje Šv. Nikolas lanko namus Šv. Nikolo dienos išvakarėse, gruodžio 5 dieną, ir atneša vaikams įvairių saldumynų, kuriuos valgyti galima tik kitą rytą – Šv. Nikolo dieną. Vokietijos pietuose, kur gyvena daugiausiai Romos katalikai, laikomasi tradicijos, kad Christkind (Kūdikėlis Kristus siunčia vaikams dovanas) Kalėdų išvakarėse; šiaurinėje Vokietijos dalyje, kurioje gyvena daugiausiai protestantai, dovanas neša Weihnachtsmann (Kalėdų žmogus). Vokietijoje namai dažnai puošiami ne tik lemputėmis, blizgučiais bei ornamentais apipintomis eglutėmis, bet ir aromatingais keksiukais, vadinamais lebkuchen.

Ispanijoje po vidurnakčio mišių žmonės šoka ir dainuoja gatvėse. Daugelyje Ispanijos namų ir bažnyčių stovi mažos prakartėlės, vadinamos nacimiento (gimimas). Sausio 5 dienos vakarą vaikai pastato savo batukus balkone arba prie lango. Pasak legendos, naktį prieš Tris karalius atvykstą išminčiai, kurie į vaikų batukus įdeda dovanėlių.

Olandijoje, Belgijoje ir Liuksemburge paplitusi legenda, kad Šv. Nikolo dienos išvakarėse laivu iš Ispanijos atplaukia pats Šventasis Nikolas, kuris ant balto žirgo joja miestų gatvėmis, lydimas tarno Juodojo Peterio. Šv. Nikolas nusileidžia į kiekvienus namus per židinį ir sudeda dovanas į prie židinių paliktus vaikų batus.

Italijoje namai ir bažnyčios taip pat puošiami prakartėlėmis, kurios vadinamos presepio. Kūčių vakarą šeima meldžiasi, o mama ant stalo pastato statulėlę, vaizduojančią ėdžiose gulintį Kūdikį. Italai per kalėdinius pietus paprastai valgo ungurį bei specialią kalėdinę duoną su razinomis ir cukruotais vaisiais, vadinamą panettone. Italų vaikai dovanas gauna Trijų karalių išvakarėse nuo senos geros burtininkės, vardu La Befana. Pasak legendos, Išminčiai pakvietę gerąją burtininkę keliauti kartu su jais aplankyti Kūdikėlio Jėzaus, tačiau ši atsisakiusi, sakydama, kad ji yra pernelyg užsiėmusi – turinti susitvarkyti namus. Taip La Befana praleido didįjį stebuklą, todėl kiekvienais metais ji keliaujanti iš vienų namų į kitus, palikdama dovanas ir ieškodama Kūdikėlio Jėzaus.

Lenkijoje žmonės Kūčių vakarą susirenka į Pasterka, Piemenėlių mišias. Daugelis lenkų šeimų laikosi tos pačios kalėdinės tradicijos, kaip lietuviai – laužo oplatel – kalėdaičius.

Danijoje, Norvegijoje ir Švedijoje svarbus kalėdinis patiekalas yra ryžių pudingas su migdolais, vadinamas julgrot – žmonės įsitikinę, kad tam, kuris ras migdolą, gerai seksis visus ateinančius metus. Skandinavijos šalyse vaikai tiki, kad dovanas atneša Kalėdų senelio pasiuntinys – šmaikštus elfas, kurį danai ir norvegai vadina Julenissenu, o švedai – Jultomtenu.

Kalėdų šventės Švedijoje prasideda Šv. Liucijos dieną (gruodžio 13-ąją). Šios dienos rytą vyriausioji duktė apsirengia baltai, papuošia galvą vainiku su septyniomis uždegtomis žvakėmis ir neša pusryčius savo šeimai. Populiari kalėdinė tradicija Norvegijoje vadinama ringe in Julen (kalėdinis skambinimas): lygiai 5 valandą Kūčių vakare visoje šalyje žmonės skambina varpais.

Pietų Amerikoje Kalėdų šventės švenčiamos labai triukšmingai ir linksmai, lydimos įvairių ceremonijų, vaidinimų, procesijų. Meksikoje per Kalėdų šventes vaikai daužo pinata – iš popieriaus ir klijų padarytą ir ryškiai išdažytą tuščiavidurę gyvūnėlio, elfo, žvaigždės ar kitokios formos figūrą, pripildytą saldumynų ir mažų dovanėlių. Ši figūra pakabinama, ir vaikai iš eilės tranko ją lazda. Kai kuris nors jų praplėšia pinatą, saldainiai bei dovanėlės išbyra ant grindų, o vaikai skuba prisirinkti kuo daugiau gėrybių. Venesueloje šeima po vidurnakčio mišių susirenka vėlyvai vakarienei, kurios svarbiausias patiekalas hallacas – iš kukurūzų miltų ir specialiai paruoštos įvairių gyvūnų mėsos padaryti pyragėliai, smarkiai pagardinti prieskoniais ir riešutais ir kepti susukus į bananų lapus.

Studijuojančių užsienyje diskusija: ar lietuvis yra rasistas?

Marius Kuitniauskas

Šiandien galima teigti, kad per pastaruosius penkerius metus susiformavo nauja Lietuvos visuomenės grupė – užsienyje gyvenantys ir besimokantys lietuviai studentai. Tai jauni, 18-27 metų amžiaus žmonės, gimę tarybiniais laikais, tačiau patyrę nepriklausomybės kovą bei nusivylimą. Jie pažįsta ir demokratiją, ir totalitarinį režimą. Dėl kritinės Lietuvos situacijos išvykę užsienin, į savo tėvynę jie gali pažvelgti iš skirtingos perspektyvos, iš šono, nebūdami tiesiogiai įtraukti į tai, kas vyksta Lietuvos visuomenėje. Studentai paprastai mokosi JAV arba Vakarų Europoje, taigi šių šalių demokratiniai režimai iš esmės keičia jų nuostatas. Šie jauni žmonės susiduria su kai kuriomis Vakarų problemomis, nebuvusiomis svarbiomis aplinkoje, kurioje jie augo ir buvo auklėjami. Viena tokių vakarietiškų problemų – rasizmas ir požiūris į atvykėlius.

Užsienyje gyvenantys studentai iš Lietuvos šia gana nauja Lietuvos visuomenei tema diskutavo savo pašto konferencijoje. Nuomonės apie tai, ar lietuviai yra rasistai, ar ne, skiriasi. Viena žmonių grupė buvo įsitikinusi, kad apskritai lietuviai nėra rasistai. Rasizmui būtini tam tikri stereotipai bei prietarai (pavyzdžiui, kad „juodukai“ yra vagys), tačiau dėl Tarybų Sąjungos politikos ir izoliacijos lietuviai jų neturi. Geležinė uždanga neleido matyti Vakaruose, kur rasizmo tema yra labai svarbi, gyvenančių tautų bei rasių. Tai priklauso ir nuo to, kaip įsivaizduojamas tipiškas lietuvis. Iš diskusijos tapo aišku, kad „tipiškas“ lietuvis – tai paprastas darbininkas, ūkininkas, o ne inteligentas. Tarybiniais laikais dauguma dirbančiųjų buvo tokie, jie neturėjo laiko keliauti į sostinę ar į artimiausią miestą, nekalbant apie kitas šalis Tarybų Sąjungoje ar net už jos ribų. Tokio pobūdžio izoliacija daugeliui žmonių neleido susitikti net su užsieniečiais, nekalbant apie skirtingos spalvos žmones.

Tarybiniais laikais Maskvoje studijavo studentai iš Afrikos šalių, tačiau sukurtas jų įvaizdis buvo labai ideologizuotas: kapitalistai su juodaisiais elgiasi kaip su vergais. Sovietiniai žurnalistai (tarp jų ir Albertas Laurinčiukas), kuriems buvo leista keliauti į JAV, pasakodavo apie tokią pačią situaciją – juodieji yra kapitalistų vergai. Rasinę diskriminaciją jie vaizdavo per ideologinę pasmerkimo prizmę. Toks įvaizdis kėlė užuojautą, o ne neapykantą ar ignoravimą.

Diskusijos dalyvis Linas išreiškė viltį, kad lietuviams niekada nekils problemų dėl rasizmo. Kaip pavyzdį jis pateikia lietuvių darbininkus, Amerikoje dirbančius „juodą darbą“ kartu su meksikiečiais bei „juodukais“ ir neturinčius su jais jokių konfliktų, nekalbant jau apie inteligentus, kurie buvo išmokyti visus laikyti vienodais.

Kita žmonių grupė pastebėjo, kad lietuviai vis dėlto yra šiokie tokie rasistai, po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo nedraugiškai žiūrintys į atvykėlius. Pagrindinė problema – santykiai tarp senų tėvų, kurie augo nematydami kitų kultūrų bei rasių žmonių, ir jų vaikų, nekreipiančių dėmesio į odos spalvą.

„Mano draugė iš Brazilijos, trečios kartos lietuvė, draugavo su žydu, ir jos senelė, „šimtaprocentinė lietuvė“, verkė: o vaikeli, vaikeli, kokiais laikais mes gyvename – žydas mūsų šeimoje? Niekada! Po kurio laiko draugė susirado „spalvotą“ vaikiną. Tuomet senelė pradėjo šaukti: jau geriau žydas mūsų šeimoje, nei juodasis! Ką gi, pati senelė turbūt pamiršo, kad jos vyras kilęs iš Serbijos, kadangi save ji laiko „menina brasileira“ („brazile mergina“).

Ši Dianos pastaba aiškiai parodo lietuvių rasinės tolerancijos ribas, iškėlus tarprasinių vedybų klausimą. Jei jaunimas dėl savo mylimųjų odos spalvos nesuka galvos, tai jų tėvams tai nepriimtina, kadangi jiems svarbu, ką pasakys kiti, kaip reaguos giminaičiai.

Kita nuomonė – visi žmonės yra iš prigimties rasistai. Rasizmas esąs evoliucijos kelyje išsivystęs refleksas. Egidijus tai iliustruoja tokiu pavyzdžiu:

“Įsivaizduokite, kad į vieno kromanjoniečio (paskutinės žmonių evoliucijos pakopos prieš homo sapiens) teritoriją įsiveržė kitas, priklausantis tai pačiai evoliucinei pakopai, ir pirmasis griebė akmenį, o įsiveržėlis – ne. Tai tapo refleksu, ir amžiams išliko instinktas griebti akmenį, pamačius kažką ne itin draugiškai nusiteikusį. Dabar įsivaizduokite, kad šis įsiveržėlis buvo mėlynas ir jo ketinimai buvo kiek rimtesni, taigi tuometiniam žmogui atrodė logiška mušti mėlyną žmogų, nes jis yra mėlynas. Šis refleksas išliko iki mūsų dienų. Tiesa, šiandien mes negriebiame akmens, tačiau širdis nėra kupina šiltų jausmų skirtingos odos (kultūros) žmogaus atžvilgiu”. Jis paaiškina, kaip galima atsikratyti rasizmo. Pastarosios nuostatos skirtingų rasių atžvilgiu rodo, kad prietarai bei stereotipai gali būti sunaikinti, jei apie žmogaus savybes spręsime racionaliai, o ne primetant jas per rasės prizmę. Nuolat didėjanti tolerancija gali sunaikinti tiek stereotipus, tiek rasizmą.

Šio pobūdžio diskusija rodo, kad Lietuvos jaunimo nuostatos rasizmo bei diskriminacijos atžvilgiu greitai kinta – jaunuoliai nėra tokie nacionalistai (kai kurie pasakytų, net fašistai), kaip jų tėvai. Kultūrinė įvairovė yra priimama kaip natūralus dalykas, nesiremiant jokiais nedraugiškais stereotipais bei prietarais. Net jei Lietuvos visuomenėje po kokių 10-20 metų atsirastų rasizmo apraiškų, šie jauni žmonės, sugrįžę iš studijų užsienyje, bus pagrindinė atspari jėga. Jie grįš ir taps prezidentais, ministrais pirmininkais bei merais, ar bent jau dalyvaus politikos kūrimo procese. Tuomet rasinė diskriminacija turėtų išnykti iš visų Lietuvos visuomenės sluoksnių.

Ką slepia simboliai?

Ieva Čepulkauskaitė, sociologė

Daugybė žmonių vienodai interpretuoja plačiai vartojamus, gerai pažįstamus simbolius. Kryžius, svastika, pentagrama – visi pažįstame šiuos simbolius ir manome, kad žinome, ką jie reiškia. Tačiau šis žinojimas toli gražu ne visada teisingas. Simbolių ištakos siekia seniausius laikus, jų reikšmė kito bėgant amžiams. Tas pats simbolis šiandien rieškia ne tą patį, ką reiškė prieš kelis šimtmečius.

svastika.gif (1838 bytes)Pavyzdžiui, svastika. Iki 1930-jų, kuomet nacių partija šį simbolį įtvirtino kaip savo judėjimo ženklą, svastika buvo universalus sėkmės bei harmonijos ženklas. Šį simbolį galime rasti labiausiai laiku ir erdve nutolusiose kultūrose: jį naudojo Amerikos indėnai, indusai, budistai, vikingai, graikai, romėnai, keltai, anglosaksai, majai, actekai, persai, krikščionys. Svastika, arba saulės ratas, yra dažnas uolų piešinių, kurių amžius siekia neolito laikus, motyvas, sutinkamas Europoje ir Azijoje. Dar šiandien svastika tebėra šventas simbolis daugeliui indusų bei budistų.

sowulo.gif (3968 bytes)Kitas nacių simbolis, grėsmingosios SS, aptinkamas dar senovės skandinavų religijoje. „S“ raidė senovėje reiškė runą „sowulo“, arba saulės runą, simbolizuojančią sėkmę ar pergalę. Daugiau nei du tūkstantmečius Šiaurės šalyse ši runa buvo sėkmės simbolis. Saulė laikoma šventa beveik visose pasaulio religijose. Skandinavų kosmologija vaizdavo saulę, keliaujančią per dangų kovos vežimu ir persekiojamą milžiniško vilko. Indoeuropiečių pagoniškuose tikėjimuose saulė dažnai siejama su arkliu – tiek saulė, tiek arklys laikomi gyvenimo ir derlingumo simboliais, ir paprastai suvokiami kaip „vyriškumo” polis, nors senovės skandinavų mituose kovos vežimą vadelioja mergaitė.

fish.gif (2010 bytes) „Krikščioniškoji žuvis”, daugelio Kristaus pasekėjų naudojama kaip atsidavimo tikėjimui išraiška, taip pat labai senas simbolis. Žuvies kontūras buvo ankstyvosios krikščionių bažnyčios simbolis. Jos įvaizdis neretai sutinkamas Evangelijose. Apaštalai dažnai buvo vadinami „žmonių žvejais”. Krikščionybės pasėkėjai būdavo vadinami Pisciculi, o šio lotyniško žodžio šaknis reiškia „žuvį”. Be to, tikima, kad sąsaja tarp krikščionybės ir žuvies išreikšta graikiškame žodyje „žuvis” – „ichthus”, kurio raidės tariamos: Iota Chi Theta Upsilon Sigma. Taip gaunamas akrostikas: „Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, Išgelbėtojas [Iesous (Jėzus) CHristos (Kristus) THeou (Dievo) Uiou (Sūnus) Soter (Išgelbėtojas)]. Romos valdžios persekiojimo laikais lengvai nupiešiamas „krikščioniškos žuvies” simbolis tarp krikščionių buvo naudojamas kaip slaptažodis. Jei susitikę du nepažįstamieji nebūdavo tikri, ar kitas yra krikščionis, vienas jų nupiešdavo ) formos arką. Jei antrasis būdavo krikščionis, jis užbaigdavo simbolį, pripiešdamas atvirkščią arką, ir sudarydamas simbolį (), vaizduojantį žuvies kontūrą. Tačiau nors ir kaip tvirtai „įaugęs” į krikščionišką tradiciją, šis simbolis nėra krikščionybės kūrinys. Dar iki jos gimimo prieš kelis šimtmečius daugelyje pagoniškų religijų šis simbolis vaizdavo Didžiąją deivę motiną. Jis buvo piešiamas kaip du labai siauri persikertantys pusmėnuliai – vienas jų vaizdavo pusmėnulį prieš jaunatį, kitas – iškart po jaunaties, kuomet mėnulis yra vos matomas. Daugelyje religijų mėnulis siejamas su deive, kaip ir saulė. Ryšys tarp deivės ir žuvies randamas įvairiose senojo pasaulio vietose: pavyzdžiui, Kinijoje Didžioji motina Kwan-yin dažnai vaizduojama žuvies forma; Indijoje į deivę Kali buvo kreipiamasi „žuviaake”; Egipte Izidė buvo vadinama Didžiąja prarajos žuvimi; graikiškas žodis „delphos” reiškė ir „žuvį”, ir „įsčias” (žodis kildinamas iš senovės Delfų, kur gyveno orakulė, garbinusi deivę žuvį Temizę. Vėlesnėje religijoje deivė žuvis buvo geidulingoji Afroditė, savo pasekėjų garbinama šventą dieną penktadienį – tądien būdavo valgoma žuvis ir rengiamos orgijos. Vėlesniais amžiais krikščionybė perėmė šią tradiciją, reikalaudama iš tikinčiųjų penktadieniais valgyti žuvį); senovės Romoje penktadienis buvo vadinamas „dies veneris“, arba Veneros, romėnų meilės deivės, diena; Skandinavijoje Didžioji deivė buvo vardu Feja; jos garbei buvo valgoma žuvis; Vidurio Rytuose Didžioji deivė buvo vaizduojama kaip moteris, lyties organus prisidengusi žuvies amuletu.

cross.gif (2007 bytes)Ir netgi kryžius, neatsiejamas krikščioniško tikėjimo simbolis, turi ilgą istoriją. Dar III a. kryžiaus kaip krikščionybės simbolio naudojimas buvo smerkiamas dėl pagoniškų jo ištakų. Pirmasis kryžiaus vaizdavimas krikščioniškame mene randamas ant Vatikane saugomo sarkofago, pagaminto V a. viduryje. Tai graikiškas kryžius su vienodo ilgio atšakomis, ant kurio dar nebuvo vaizduojamas Jėzaus kūnas. Pirmosios nukryžiavimo scenos krikščionybėje atsirado tik VII amžiuje. Pirmykštis kryžiaus simbolis buvo „Tau“ kryžiaus formos. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, Bažnyčia simbolį galėjo perimti iš pagoniškųjų druidų, kurie šiais kryžiais, sudarytais iš dviejų sukryžiuotų ąžuolo šakų, simbolizavo savo dievą Thau. Kryžiaus simbolis sutinkamas daugelyje senųjų kultūrų. Skandinavijoje Tau kryžius simbolizavo dievo Toro kūjį. Babilone kryžius su pusmėnuliu buvo mėnulio dievybės simbolis. Asyriečiai naudojo kryžių vaizduodami keturias puses, į kurias šviečia saulė. Egiptietiškas kryžius su ašaros formos viršutine atšaka buvo galingas tiesos simbolis, siejamas su dievu Ozyriu bei deivėmis Izide bei Maat. Priešistoriniais laikais žmonės buvo aukojami juos nukryžiuojant, o vėliau kūną sukapojant ir kartu su krauju užkasant laukuose, siekiant padidinti žemių derlingumą.

pentagram.gif (2584 bytes)Pentagrama, daugumos krikščionių laikoma „velnio ženklu“, taip pat turi ilgą istoriją. Pirmuosius jos naudojimo pėdsakus randame 3500 metais p.m.e. senovės Mesopotamijoje, kur valdovai ją naudojo kaip simbolį, parodantį, kad jų galia siekia visas keturias žinomas pasaulio puses. Kitas ankstyvas pentagramos vartojimas – deivės Kore, arba Ceres, simbolis. Graikai geometrinę pentagramos simetriją laikė tobulumo ženklu. Hebrajai ją traktavo kaip penkių Penkiaknygės knygų, o kartu ir tiesos simbolį. Netgi pirmieji krikščionys ją laikė šventu simboliu, penkis žvaigždės kampus siedami su penkiomis Kristaus žaizdomis.

Viduramžiais pentagramos reikšmė pradeda keistis. Inkvizicija šį simbolį tapatino su senovės dievais, laikomais blogio, „šėtono“ įsikūnijimu. Vienas svarbiausių kaltinimų Tamplierių ordinui, kurio nariai buvo sunaikinti kankinimais, mirtimi bei atskyrimu nuo Bažnyčios 1314 metais, buvo stabo, vadinamo Bafometu, garbinimas. Po to Bažnyčia ėmėsi visų kitų, nepaklustančių jos šventam požiūriui: eretikai, pagonys, raganos – visi buvo pasmerkti atsivertimui arba mirčiai. Tais laikais iš senovės atėję „raguoti“ dievai, kuriuos dar garbino valstiečiai, krikščionių bažnyčios buvo siejami su velnio įvaizdžiu.

pentagram2.gif (4755 bytes)XIX amžiuje magas bei magijos filosofas Elifas Levis sukūrė apverstą pentagramą kaip dievo Bafometo, ožiagalvio blogio įsikūnijimo, ženklą. Viduramžiais paprasta pentagrama reiškė vasarą, o apversta – žiemą. Levis sudarė dvi pentagramas, viena kurių, sudaryta iš penkiakampės žvaigždės su žmogaus figūra viduryje, buvo orientuota į dievą. Tai vadinamasis „mikrokosminis“ žmogus, simbolizuojantis 4 elementus: žemę, vėją, ugnį bei vandenį, o pagrindinė žvaigždės atšaka – galva – vaizdavo sielą. Šalia mikrokosminio žmogaus jis nupiešė apverstą pentagramą, vaizduojančią Bafometo (ožiagalvio blogio įsikūnijimo) galvą. Taip jis pirmą kartą pavaizdavo skirtumą tarp gėrio ir blogio pentagramos simbolių. Bafometo ženklas, arba Bafometas, tapo oficialiu satanistų bažnyčios, kurią 1966 metais įkūrė Anron Szabdor La, simboliu. Beje, pentagramos simbolį naudoja ne tik satanistai. Pavyzdžiui, Rytinės žvaigždės ordinas, tarptautinė humanitarinė organizacija, kurią sudaro pasižymėjusių masonų žmonos, kaip simbolį naudoja apverstą penkiakampį. Rosinkruciansitų judėjimas, jungiantis krikščionių mistikus, savo ritualuose dažnai naudoja magišką lazdelę, kardą, taurę ir pentagramą – čia pentagrama vaizduoja žemę, materiją ir stabilumą. Masonų ordinas sieja penkis pentagramos kampus su penkiais brolybės punktais. Kai kurios sunkiojo metalo grupės naudoja pentagramą kaip grupės simbolį.

Šiame straipsnyje aptartos tik kelių plačiai žinomų simbolių reikšmės. Simbolių yra daugybė, ir toli gražu ne visus galima paaiškinti ir suprasti. Mes juos sutinkame kasdien, jie yra tarsi slapti pranešimai, formuojantys mūsų požiūrį į tam tikrus žmones ir jų grupes, religijas ar organizacijas. Juose slypi dar daug paslapčių. Kada nors bus atskleistos ir jos.

Socializacija kaip lyčių vaidmenų perteikimo procesas

Ramunė Karužaitė, sociologė

Visuomenės nuomonė lemia mūsų elgesį. Vaikas, mokydamasis kalbėti, galvoti, jausti, perima jo aplinkai būdingus kultūrinius požiūrius ir vertybes – jie tampa jo paties nuomone, vertybėmis bei nuostatomis. Žmonės perima ir lūkesčius jų elgesio atžvilgiu. Šio „perėmimo“ proceso – socializacijos – metu mes mokomės „tinkamo“ elgesio, atitinkančio mūsų vaidmenis.

Socialinis pasaulis, kuriame auga vaikas, beveik visose srityse diferencijuotas lyties atžvilgiu. Lytis yra vienas svarbiausių žmogaus skiriamųjų bruožų, jo tapatumo ir patyrimo pagrindas. Vyro ir moters skirtumai –  sudėtingas reiškinys, apimantis ne tik anatomines, fiziologines, bet ir asmenybės, elgesio skirtybes. Iš vyrų tikimasi vienų, iš moterų – visai kitų dalykų: pavyzdžiui, tradiciškai priimta, kad vyrai turi būti savarankiški, nepriklausomi, veiklūs, racionalūs, ambicingi, siekiantys karjeros, o moterys – pasyvios, priklausomos, emocionalios, besirūpinančios vaikais ir namų ruoša. Įvairūs veiksniai –  kalba, šeima, mokykla, bendraamžių grupės, žiniasklaida –   jau nuo kūdikystės formuoja žmoguje lyčių skirtybių suvokimą.

Pavyzdžiui, kalba. Galima pastebėti, kaip mūsų kalba labiau akcentuoja vyrų – moterų skirtumus, negu panašumus. Vos gimus kūdikiams suteikiamas moteriškas arba vyriškas vardas. Nuo tos dienos lyties tapatumas yra lyg „prilipdomas“ prie individo. Vyrų ir moterų skirtingumą primena ne tik vardai, bet ir kitos kalbos dalys –  įvardžiai, būdvardžiai, daiktavardžiai. Kalboje atsispindi visuomenės vertybių sistema, ir per ją galima pastebėti „dvigubą“ vertybių sistemą: vyrų ir moterų vertybes. Šios dvi vertybių sistemos kyla iš moters ir vyro sampratų, kurios susiformavo per kelis amžius ir yra perkeliamos konkretiems žmonėms. Šiuo atžvilgiu įdomu patyrinėti vyrą ir moterį apibrėžiančius kreipinius. Pavyzdžiui, moteris vadinama „Miss“ ir „Mrs“ (lietuvių kalba „panelė“ ir „ponia“). Sinonimų žodyne randame tokias žodžio „Miss“ reikšmes: netekėjusi moteris, mergina, teta, mokytoja, vaikų prižiūrėtoja, asistentė, klerkė, pardavėja. O žodžio „bachelor“ (lietuvių kalba „viengungis“) reikšmės yra tokios: nevedęs vyras, vienišas džentelmenas, laisvas džentelmenas. Trumpinys  „Mrs.“ reiškia – žmona, moteris, motina, akušerė; žodis „Master“ („šeimininkas“): vyriškos lyties asmuo, vaikinas, džentelmenas, skvairas, dvarininkas, magnatas, aristokratas, valdovas, monarchas, lordas, didis žmogus, aukštesnės klasės žmogus, vadžios žmogus, viršininkas, lyderis, šeimos tėvas, vedęs vyras, nugalėtojas, čempionas ir panašiai. Šis pavyzdys gana akivaizdžiai atskleidžia, kokia vertybių sistema dominuoja visuomenėje.

Savo lyties supratimo formavimuisi didžiulę įtaką daro šeima. Nuo gimimo kūdikis pradeda mokytis suvokti savo lytį, nes nuo pačių pirmųjų dienų tėvai sąmoningai ar nesąmoningai elgiasi su mažyliais skirtingai, priklausomai nuo jų lyties. Pavyzdys – moterų elgesio su kūdikiu tyrimas. Iš tiesų, tyrime dalyvavo tik vienas kūdikis, kuris buvo aprengiamas skirtingos spalvos drabužiais. Kai moterys būdavo paliekamos kambaryje su mėlynos spalvos drabužėliais aprengtu kūdikiu, daugelis jų tik paduodavo mažyliui žaislinį traukinuką; o kai tas pats kūdikis būdavo aprengtas rožiniais drabužėliais, moterys daug dažniau su juo burkuodavo, šypsodavosi ir siūlė, be abejo, lėlytę. Tėvo bendravimas su vaiku taip pat skirtingas –  su sūneliu jis žaidimo forma pasigrums, o dukrelę dažniau prisiglaus, pamyluos. Berniukai dažniausiai turi tokių žaislų, kurie skatina aktyvumą, nukreiptą į sportą, mašinas, karybą –  tai yra, į sferą už namų ribų. O mergaitėms siūlomi žaislai, skatinantys jų aktyvumą, nukreiptą į namų sferą. Paauglystėje norintis užsidirbti berniukas bus skatinamas išnešioti laikraščius ar pjauti žolę, o mergaitė dirbs aukle. Taigi mergaitės yra socializuojamos jas orientuojant į šeimą. Iš dukrų tėvai tikisi, kad jos rūpinsis vaikais, kitais šeimos nariais, atliks daugiau namų ruošos darbų, negu sūnūs.

Taigi tėvai atlieka socializacijos „agentų“ funkciją namuose. Paaugę vaikai susiduria su kitais labai svarbiais jų tapatumą ir elgesį formuojančiais žmonėmis – mokytojais. Šios srities tyrinėtojai yra pastebėję, kad mokytojai paprastai laikosi skirtingo požiūrio į jų klasėje besimokančius berniukus ir mergaites: pavyzdžiui, jei uždavus klausimą, berniukas šūkteli atsakymą prieš tai nepakėlęs rankos ir negavęs leidimo atsakyti, mokytojas dažnai tai priima; bet kai taip „netinkamai“ pasielgia mergaitė, jai padaroma pastaba. Tai rodo, kad berniukai turi būti aktyvesni, o mergaitės  – elgtis santūriau. Mokyklų paskaitos, kursai taip pat lemia lyčių vaidmenų išmokimą. Pavyzdžiui, korėjiečių mergaitės privalo pasirinkti tokias pamokas, kurios atspindėtų šeimos gyvenimą (maisto gaminimas, drabužių siuvimas ir pan.); Lietuvos mokyklose darbų pamokų metu mergaitės mokomos įvairių „moteriškos“ namų ruošos, o berniukai – „vyriškų“ darbų.

Be abejo, paauglystėje bei jaunystėje svarbiais socializacijos veiksniais tampa bendraamžiai. Atsižvelgiant į juos renkamasi drabužius, kalbos manierą, interesus. Tėvai paprastai pripažįsta bendraamžių įtaką ir todėl skatina savo vaikus rinktis „tinkamus“ draugus. Nuo mažų dienų lyčių socializacijai didelę įtaką daro ir žiniasklaida – pavyzdžiui, televizijoje vaikai dažniausiai mato stereotipiškus vyrų ir moterų charakterius bei elgesio būdus.

Taigi socializacijos proceso dėka visuomenėje yra užtikrinama tradicinių lyčių vaidmenų reprodukcija, jų perteikimas iš kartos į kartą.

Kaip mes išmokstame savo lyčiai tinkamų elgesio būdų? Šį procesą aiškina kelios lyčių vaidmenų socializacijos teorijos. Pavyzdžiui, socialinio išmokimo perspektyva teigia, kad vaikai mokosi vaidmenų per paskatinimą ir baudimą –  tai yra, už tinkamą savo lyčiai elgesį vaikas yra paskatinamas, o už netinkamą, kitai lyčiai būdingą – baudžiamas. Berniukas bus skatinamas, jei imituos tėvo elgesį, ir baudžiamas, jei seks motinos elgesio pavyzdžiu, o mergaitė bus skatinama ir baudžiama atvirkščiai. Taigi vaikas mokosi tinkamo elgesio, atitinkančio jo lytį, stebėdamas kitus žmones.

Kognityvinė/savisocializacijos perspektyva teigia, kad iš pradžių vaikai įsisąmonina savo lytį, kaip nekintamą veiksnį. Iki trejų metų vaikai jau suvokia save ir kitus kaip mergaites ar berniukus. Manoma, kad, kai vaikas suvokia savo lyties pastovumą, jis pradeda stengtis visą gyvenimą būti tinkamas savo lyties grupės narys, atitinkamai elgtis, įgyti savo lyties bruožų. Trumpai tariant, mokymasis būti vyru ar moterimi reiškia taisyklių, apibrėžiančių lyčių vaidmenis, supratimo ir interpretavimo procesą.

Identifikacijos/modeliavimo kryptis numato modeliavimą ir tapatinimąsi. Modeliavimas reiškia, kad vaikas stebi kitų, tai yra tėvų, elgesį ir jį imituoja. Tapatinimasis reiškia, kad vaikas, skatinamas meilės ir baimės, susitapatina su savo lyties tėvu: mergaitė tapatina save su motina, berniukas – su tėvu. Z. Froidas savo teorijoje smulkiai išdėstė, kaip vyksta toks susitapatinimas: berniukai patiria „Edipo“, o mergaitės – „Elektros“ kompleksą. Sėkmingai įveikus šiuos kompleksus, išmokstamas tinkamos lyties vaidmuo ir įgyjamos tinkamos savybės.

Taigi „socialinės“ lyties įgijimo procese vyksta sudėtinga sąveika tarp biologijos ir socializacijos. Socializacijos proceso metu individai, perimdami ir suvokdami visuomenės lūkesčius, išmoksta savo lyčiai būdingo elgesio. Taip socializacija užtikrina tradicinių lyčių vaidmenų reprodukciją.