Kalėdų šventė: pasaulio tradicijos

Ieva Čepulkauskaitė

Gruodžio 25 diena daugeliui pasaulio žmonių yra viena svarbiausių metų švenčių, kuria simboliškai pažymimas Kūdikėlio Jėzaus gimimas. Kai kurios šiai dienai būdingos tradicijos beveik tokios pat įvairiose pasaulio šalyse: krikščionys Kalėdų dieną dalyvauja ypatingose šventinėse mišiose, keičiasi dovanomis, puošia namus specialiais simboliais.

„Seniausia“ kalėdinė istorija aprašyta Evangelijose pagal Luką ir Matą: pirmojoje pasakojama, kaip netoli Betliejaus miesto bandą prižiūrėjusiems piemenims apsireiškęs Viešpaties angelas Gabrielius pranešė džiugią žinią apie Kristaus gimimą; antrojoje – kaip trys išminčiai sekę paskui ryškią žvaigždę, kuri juos atvedusi pas šventą Kūdikį.

Tradiciškai susiklostė, kad ši šventė minima gruodžio 25-ąją. Šios dienos pasirinkimą greičiausiai lėmė senosios pagoniškos tradicijos. Senovės romėnai maždaug tokiu metų laiku švęsdavo metų pabaigą; per iškilmes būdavo garbinami derlingumo dievas Saturnas bei šviesos dievas Mitras. Senojoje Šiaurės Europoje gruodžio viduryje žmonės taip pat švęsdavo derliaus sezono pabaigą. Svarbi iškilmių dalis – specialiai ruošiami valgiai bei būstų puošimas žalumynais, žmonės giedodavo giesmes bei keisdavosi dovanomis. Palaipsniui šie papročiai tapo Kalėdų šventės dalimi.

Kalėdų svarba pradėjo didėti nuo IV amžiaus vidurio, kai krikščionybė tapo oficialia Romos imperijos religija, ir antrojo tūkstantmečio pradžioje tapo svarbiausia religine Europos švente. Reformacijos laikotarpiu šios tradicijos buvo slopinamos, kadangi reformatai įvairius su Kalėdomis susijusius papročius laikė pagonybės išraiška. Tačiau senosios tradicijos gana greitai atgijo ir iš naujo įsitvirtino šalyse, kur buvo laikinai nuslopintos – pavyzdžiui, Anglijoje bei kai kuriose Britanijos kolonijose.

Kalėdų papročiai

Kalėdinė eglutė tikriausiai atsirado kaip aliuzija į „rojaus medį”: Vokietijoje senovėje tai būdavo visada žaliuojantis medis, papuoštas obuoliais, prie kurio gruodžio 24 dieną buvo vaidinama Adomo ir Ievos istorija. XVII amžiaus pradžioje vokiečiai savo namus Kalėdų proga puošdavo eglutėmis, apkabinėtomis vaisiais, riešutais, uždegtomis žvakutėmis, popierinėmis rožėmis; kiek vėliau – ir dažytais kiaušinių lukštais, sausainiais bei saldumynais. XIX amžiuje paprotys puošti Kalėdų medžius paplito visame pasaulyje.

Tradicinės kalėdinės spalvos yra žalia ir raudona. Žalia reiškia gyvenimo tąsą per žiemą ir krikščionių tikėjimą amžinuoju gyvenimu Kristuje, o raudona – kraują, kurį išliejo nukryžiuotas Jėzus. Kalėdų vainikai, kaip ir amžinai žaliuojančios eglutės, simbolizuoja žiemą nugalinčio gyvenimo jėgą. Dar senovės Romoje žmonės dekoratyvinius vainikus laikė pergalės ir šventimo simboliu.

Kalėdų senelis, pasaulyje turintis daugybę vardų, yra neatsiejama Kalėdų šventės dalis. Iki šios dienos išliko labai nedaug žinių apie senovėje dabartinės Turkijos teritorijoje gyvenusį vyskupą Nikolą, padėdavusį skurde gyvenantiems vaikams. Praėjus daugeliui metų po jo mirties, Nikolas buvo paskelbtas šventuoju ir vaikų globėju. Gruodžio 6-oji – Šv. Nikolo diena – yra svarbi šventė kai kuriose Europos šalyse. Šv. Nikolas lankosi miestuose ir kaimuose, vadovauja paradams, kalbina vaikus ir teikia jiems nedideles dovanėles. Jis apsirengęs kaip vyskupas: raudonai balta mantija ir aukšta kepure. Jis niekur nekeliauja vienas – Šv. Nikolą visuomet lydi padėjėjas Juodasis Peteris. Vaikai labai myli Šv. Nikolą ir bijo jo padėjėjo, kuris stebi vaikus: kas elgiasi gražiai, o kas neklauso tėvų. Blogi vaikai dovanų gali gauti tik rykščių, arba dar blogiau – Juodasis Peteris gali išsinešti juos savo krepšyje ir laikyti tol, kol jie išmoks gražiai elgtis. Olandų emigrantai šią tradiciją atvežė į Ameriką. Jie Šv. Nikolą vadino Sinterklaasu, ir pamažu anglų kalboje įsitvirtino vardas Santa Klausas (Santa Claus).

Daugeliui krikščionių Kalėdų laikotarpis prasideda artimiausią sekmadienį po lapkričio 30 dienos (Šv. Andriejaus, vieno iš dvylikos Kristaus apaštalų, šventės).  Tą sekmadienį prasideda Adventas (šis žodis reiškia „atėjimą“), keturių savaičių laikotarpis, kurio metu krikščionys rengiasi Kūdikėlio gimimui. Kai kuriose šalyse krikščionių namai puošiami vainikais, nupintais iš visada žaliuojančių augalų – eglučių arba bugienių – šakelių. Vainikai paprastai dedami ant stalo arba kabinami ant durų, o tarp šakelių įkišamos keturios žvakės, reiškiančios keturis iki Kalėdų likusius sekmadienius. Pirmąjį sekmadienį šeima uždega vieną žvakę, antrąjį – dvi, ir taip toliau, ir kartu meldžiasi. Kalėdų dieną į vainiką įsmeigiama didelė raudona žvakė, simbolizuojanti Jėzų.

Kitur žmonės naudoja specialų Advento kalendorių arba Advento žvakes, žyminčius kiekvieną iš 24 iki Jėzaus gimimo likusių dienų. Advento kalendoriuje vaizduojami spalvingi kalėdiniai paveikslėliai, o dienos yra sužymėtos ant specialių atlankų. Kiekvieną dieną atverčiamas naujas atlankas ir atidengiamas po juo esantis šventinis paveikslėlis arba ištrauka iš Biblijos. O ant Advento žvakės būna surašomos dienos, ir kiekvieną vakarą žvakė uždegama ir deginama tol, kol sudega iki kitos datos užrašo. Kalėdų dieną visa žvakė būna sudegusi iki galo.

Kalėdų laikotarpiu daugelyje bažnyčių būna paruošiamos prakartėlės – Jėzaus gimimą vaizduojančios scenelės su ėdžiose gulinčio Kūdikėlio Jėzaus, besimeldžiančių Marijos ir Juozapo, išminčių, angelų, piemenų ir gyvulėlių figūromis.

Daugeliui krikščionių Kalėdų kulminacija – vidurnakčio mišios ar kitos pamaldos, kurių metu giedamos Kalėdų giesmės ir klausomasi skaitinių iš evangelijų pagal Luką ir Matą, o pamokslininkai bei kunigai kalba apie Kristaus atėjimą ir taiką bei supratimą tarp žmonių.

Kalėdų laikotarpis baigiasi Trijų karalių švente sausio 6 dieną. Vakarų krikščioniškose bažnyčiose Trijų karalių šventė pažymi Išminčių atėjimą pas Kūdikėlį Jėzų, o Rytų krikščionys šią dieną švenčia Jėzaus krikštą.

Kaip švenčia pasaulis

Mes žinome, kaip Kalėdos švenčiamos Lietuvoje, ir šiandien pastebima tendencija, kad šalia senovinių, tautinių tradicijų atsiranda vis daugiau

„bendrų“ ir visam pasauliui būdingų kalėdinių papročių ir simbolių – tai turbūt neišvengiama pasaulio „mažėjimo“ pasekmė. Tačiau įdomu pasižvalgyti po kitas šalis ir pamatyti būtent joms būdingus Kalėdų šventės momentus.

JAV ir Kanadoje žmonės puošia namus kalėdinėmis eglutėmis, vainikais bei kitokiais papuošalais, miestų gatvės papuošiamos spalvotomis lemputėmis, dažnai skamba kalėdiniai varpeliai bei giesmės. Kelias savaites prieš Kalėdas vaikai rašo laiškus Santa Klausui ir papasakoja jam, kokių dovanų norėtų šiais metais. Daugelyje didelių parduotuvių specialiai samdyti žmonės dėvi Santa Klauso kostiumus bei klausosi vaikų pageidavimų. Žmonės sveikina vieni kitus, siųsdami kalėdinės atvirutes, daugelis kompanijų savo darbuotojams teikia kalėdinės dovanas. Vaikai tiki, kad dovanas atneša Santa Klausas, Kūčių vakarą atvykstantis elnio traukiamomis rogėmis, ir palieka dovanas po eglute bei vaikų kojinytėse. Šiose šalyse populiarūs giedotojai – jų grupelės vaikšto iš namų į namus ir gieda kalėdines giesmes, o žmonės juos apdalina smulkiais pinigais, dovanėlėmis arba pavaišina karštu gėrimu.

Daugelis JAV ir Kanadoje populiarių kalėdinių papročių atkeliavo iš Jungtinės Karalystės, pavyzdžiui, kalėdinių atvirukų siuntimas arba žalios amalo šakelės kabinimas. Pasak tradicijos, jei su kuo nors atsidūrei po amalo šakele, turi teisę tą žmogų pabučiuoti. Kalėdų išvakarėse vaikai pakabina savo kojines, kad Father Christmas (Tėtis Kalėda, britiškas Santa Klauso variantas) pripildytų jas dovanų. Tradiciniai angliški kalėdiniai pietūs neįsivaizduojami be mėsos pyrago ir slyvų pudingo. Senovėje giedotojai Anglijoje būdavo vaišinami karštu punšu, pagamintu iš alaus, obuolių, kiaušinių, cukraus ir prieskonių; šiandien punšas daromas iš vyno ir kitų alkoholinių gėrimų, vaisių ir prieskonių.
Airijoje Kūčių vakarą žmonės lange pastato žvakę – tai svetingumo ženklas Marijai ir Juozapui. Velsiečiai kelias savaites iki Kalėdų varžosi giedojimo varžybose. Kai kurios šeimos Škotijoje papuošia eglutę ir gieda giesmes, tačiau dauguma škotų pagrindine švente laiko Naujuosius metus.

Prancūzijoje vaikai pastato batus priešais židinį, kad Pere Noel (Tėtis Kalėda) pripildytų juos dovanų. Daugelis šeimų lankosi vidurnakčio mišiose ir po to valgo šventinę vakarienę, vadinamą le reveillon. Daugelis šeimų Prancūzijoje puošia namus mažomis prakartėlėmis.

Vokietijoje Šv. Nikolas lanko namus Šv. Nikolo dienos išvakarėse, gruodžio 5 dieną, ir atneša vaikams įvairių saldumynų, kuriuos valgyti galima tik kitą rytą – Šv. Nikolo dieną. Vokietijos pietuose, kur gyvena daugiausiai Romos katalikai, laikomasi tradicijos, kad Christkind (Kūdikėlis Kristus siunčia vaikams dovanas) Kalėdų išvakarėse; šiaurinėje Vokietijos dalyje, kurioje gyvena daugiausiai protestantai, dovanas neša Weihnachtsmann (Kalėdų žmogus). Vokietijoje namai dažnai puošiami ne tik lemputėmis, blizgučiais bei ornamentais apipintomis eglutėmis, bet ir aromatingais keksiukais, vadinamais lebkuchen.

Ispanijoje po vidurnakčio mišių žmonės šoka ir dainuoja gatvėse. Daugelyje Ispanijos namų ir bažnyčių stovi mažos prakartėlės, vadinamos nacimiento (gimimas). Sausio 5 dienos vakarą vaikai pastato savo batukus balkone arba prie lango. Pasak legendos, naktį prieš Tris karalius atvykstą išminčiai, kurie į vaikų batukus įdeda dovanėlių.

Olandijoje, Belgijoje ir Liuksemburge paplitusi legenda, kad Šv. Nikolo dienos išvakarėse laivu iš Ispanijos atplaukia pats Šventasis Nikolas, kuris ant balto žirgo joja miestų gatvėmis, lydimas tarno Juodojo Peterio. Šv. Nikolas nusileidžia į kiekvienus namus per židinį ir sudeda dovanas į prie židinių paliktus vaikų batus.

Italijoje namai ir bažnyčios taip pat puošiami prakartėlėmis, kurios vadinamos presepio. Kūčių vakarą šeima meldžiasi, o mama ant stalo pastato statulėlę, vaizduojančią ėdžiose gulintį Kūdikį. Italai per kalėdinius pietus paprastai valgo ungurį bei specialią kalėdinę duoną su razinomis ir cukruotais vaisiais, vadinamą panettone. Italų vaikai dovanas gauna Trijų karalių išvakarėse nuo senos geros burtininkės, vardu La Befana. Pasak legendos, Išminčiai pakvietę gerąją burtininkę keliauti kartu su jais aplankyti Kūdikėlio Jėzaus, tačiau ši atsisakiusi, sakydama, kad ji yra pernelyg užsiėmusi – turinti susitvarkyti namus. Taip La Befana praleido didįjį stebuklą, todėl kiekvienais metais ji keliaujanti iš vienų namų į kitus, palikdama dovanas ir ieškodama Kūdikėlio Jėzaus.

Lenkijoje žmonės Kūčių vakarą susirenka į Pasterka, Piemenėlių mišias. Daugelis lenkų šeimų laikosi tos pačios kalėdinės tradicijos, kaip lietuviai – laužo oplatel – kalėdaičius.

Danijoje, Norvegijoje ir Švedijoje svarbus kalėdinis patiekalas yra ryžių pudingas su migdolais, vadinamas julgrot – žmonės įsitikinę, kad tam, kuris ras migdolą, gerai seksis visus ateinančius metus. Skandinavijos šalyse vaikai tiki, kad dovanas atneša Kalėdų senelio pasiuntinys – šmaikštus elfas, kurį danai ir norvegai vadina Julenissenu, o švedai – Jultomtenu.

Kalėdų šventės Švedijoje prasideda Šv. Liucijos dieną (gruodžio 13-ąją). Šios dienos rytą vyriausioji duktė apsirengia baltai, papuošia galvą vainiku su septyniomis uždegtomis žvakėmis ir neša pusryčius savo šeimai. Populiari kalėdinė tradicija Norvegijoje vadinama ringe in Julen (kalėdinis skambinimas): lygiai 5 valandą Kūčių vakare visoje šalyje žmonės skambina varpais.

Pietų Amerikoje Kalėdų šventės švenčiamos labai triukšmingai ir linksmai, lydimos įvairių ceremonijų, vaidinimų, procesijų. Meksikoje per Kalėdų šventes vaikai daužo pinata – iš popieriaus ir klijų padarytą ir ryškiai išdažytą tuščiavidurę gyvūnėlio, elfo, žvaigždės ar kitokios formos figūrą, pripildytą saldumynų ir mažų dovanėlių. Ši figūra pakabinama, ir vaikai iš eilės tranko ją lazda. Kai kuris nors jų praplėšia pinatą, saldainiai bei dovanėlės išbyra ant grindų, o vaikai skuba prisirinkti kuo daugiau gėrybių. Venesueloje šeima po vidurnakčio mišių susirenka vėlyvai vakarienei, kurios svarbiausias patiekalas hallacas – iš kukurūzų miltų ir specialiai paruoštos įvairių gyvūnų mėsos padaryti pyragėliai, smarkiai pagardinti prieskoniais ir riešutais ir kepti susukus į bananų lapus.

Tagged . Bookmark the permalink.

Parašykite atsakymą

Your email address will not be published. Required fields are marked *

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>