Mūsų kasdieninė sąveika: Simbolinio interakcionizmo perspektyva

Kaip mes bendraujame? Kokiu būdu galime suprasti vienas kitą? Kas nulemia mūsų sąveikos sėkmę? Atsakyti į šiuos klausimus bando įvairiausios socialinės teorijos. Viena jų – simbolinis interakcionizmas. Tai reikšminga šiuolaikinės sociologijos bei socialinės psichologijos sritis, kuri analizuoja socialines sąveikas, remiantis jų simboliniu turiniu.

Simbolinio interakcionizmo esmė tai, kad į sąveika tarp žmonių žiūrima kaip į nepertraukiamą dialogą, kurio metu jo dalyviai stebi, apmąsto viens kito ketinimus ir į juos reaguoja. Šio dialogo metu kuriamos ir keičiamos socialinės reikšmės. Žmogaus elgesys – socialinis, paremtas komunikacija. Individai reaguoja ne tik į kitų asmenų poelgius, bet ir į jų ketinimus. Mes tarsi „spėjame“ kitų žmonių ketinimus, analizuodami jų poelgius ir remdamiesi savo praeities patirtimi panašiose situacijose.

Tam būtina „pastatyti save į kito žmogaus vietą“, arba „priimti kito vaidmenį“. Žmonės gali atlikti šį sudėtingą procesą, kadangi nuo vaikystės yra mokomi suteikti prasmę daiktams, poelgiams ir įvykiams. Kai kažkam suteikiama prasmė, tai tampa simboliu, tai yra, sąvoka, veiksmas ar daiktas simbolizuoja arba išreiškia kitos sąvokos, veiksmo arba daikto prasmę. Mūsų reakcija nėra instinktyvi. Laikotarpiu tarp stimulo poveikio mums (pavyzdžiui, kito asmens frazės) ir mūsų reakcijos į šį stimulą vyksta sudėtingas interpretacijos procesas. Šio proceso metu individas susieja stimulą su jo sąmonėje esančiu atitinkamu simboliu. Tokiu būdu žmogus suvokia stimulą ir priima sprendimą, kaip į jį atsakyti. Simbolių prasmę mes suvokiame per socialinę sąveiką su kitais individais. Taip simboliai tampa bendri, ir tai palengvina mūsų tarpusavio bendravimą.

Simbolinio interakcionizmo požiūriu, savęs paties suvokimas nėra žmogiško organizmo vidinė dalis, jis kyla iš patirties ir kuriamas per bendravimą su kitais žmonėmis. Suvokdamas, kaip jį priima kiti žmonės, individas suvokia pats save. Nors nuolatos kintantis ir netikslus, šis suvokimas yra tarsi mūsų socialinio elgesio vadovas – mes elgiamės taip, kad išlaikytume esamą ar trokštamą savo įvaizdį.

Simbolinio interakcionizmo teorinius pagrindus padėjo amerikiečių filosofas, sociologas bei socialinis psichologas, žymus pragmatizmo bei natūralizmo atstovas George Mead’as. Mead’o filosofijos išeities taškas – veiksmas, kuris nustato individo aplinkos suvokimo ypatybes. Mead’ui veikėjas, arba žmogiškasis “Pats” – ne tiek substancija, kiek procesas; mes bendraujame su Kitais, perimame Kitų nuostatas, kaip socialines, ir per tai konstruojasi mūsų “Aš”.

Mead’as išskiria du sąveikos tipus: simbolinę, kuri vyksta naudojant reikšminius ženklus, ir nesimbolinę. Nesimbolinė sąveika yra būdinga visiems gyviems organizmams, o pirmoji, simbolinė – tik žmonėms. Sąmoninga komunikacija tarp individų atsiranda per socialinį procesą. Šio proceso metu bendravimas ženklais “įdedamas“ į atskiro individo elgesį, kitaip sakant, internalizuojamas. Per tai mes tampame efektyviais savo visuomenės nariais. Tai yra skirtumas tarp proceso, kuris gali vykti žiurkių, skruzdžių ar bičių grupėje, ir to, kuris gali vykti žmonių bendrijoje. Socialinis procesas su jo reikšmėmis perimamas į individualią patirtį, taigi jis vyksta efektyviau, nes tam tikra prasme pasireiškia pačiuose individuose.

Pasak Mead’o, komunikacija per ženklus nėra vienpusė – individas ne tik prisitaiko prie Kitų nuostatų, bet taip pat ir keičia jas. Individas priima Kitų nuostatas savo atžvilgiu ir jas interpretuoja savaip, todėl jo reakcija yra ne tiesioginė, o skirtinga, ir tai savo ruožtu veda į tolimesnius pokyčius socialinės sąveikos procese. Mead’o teigimu: “Atskiras individas pastoviai veikia visuomenę per savo paties nuostatą, nes jis kuria grupės nuostatą savo atžvilgiu, atsako į ją, ir per šį atsaką ją keičia”. Spręsdami apie skirtingas situacijas bendruomenėje, kurios dalis esame, mes naudojamės savo nuostatomis: mes tai darome, išsakydami savo nuomonę, kritikuodami kitų nuostatas, teisindami arba smerkdami. Idėjos ir mintys žmonėse gimsta tuomet, kai jie gali priimti savo bendrijos nuostatą ir tuomet į ją atsakyti.

Įdomi Mead’o pateikta asmenybės samprata. Jo nuomone, asmenybę, arba “Pats” (Self), sudaro dvi dalys: “Aš” (I) ir “Mane” (Me).

“Mane” – tai “Kitų”, arba grupės nuostatų, būdingų atskiram individui, visuma, “socialinė” žmogaus dalis. „Aš“, skirtingai nuo „Mane“, yra autonominė. Tai spontaniško, nenuspėjamo elgesio šaltinis, atspindintis individo reakcijų į socialinius stimulus specifiką. Reaguodamas skirtingai, nei buvo tikėtasi, “Aš” įneša pokyčius į sąveikos struktūrą, ir šie pokyčiai išlaiko socialinės tvarkos lankstumą. Kitais žodžiai tariant, “Mane” yra rinkinys susistemintų grupės nuostatų, į kurias individas reaguoja kaip “Aš”.

Mead’o nuomone, socialinis procesas yra pirminis individo atžvilgiu. Bendrija, kurioje žmogus bendradarbiauja su kitais, kai vieno individo veiksmas yra stimulas kito atsakui, ir taip toliau, yra pirminė tiems dariniams, kurie vadinami “Protu” ir “Pats”. Negalima sakyti, kad pirma ateina individai, o po to bendrija, nes individai atsiranda pačiame bendrijos egzistavimo procese. Jeigu nebūtų proceso, kurio dalis yra individas, nebūtų ir paties individo. Žmogiškasis “Protas” tampa įmanomu tuomet, kai socialinis procesas, vykstantis per bendravimą ženklais, yra perimamas į individo elgesį – ir tuomet pagal skirtingus galimus atsakus, reakcijas atsiranda skirtingi individai. Žmogiškas individas įmanomas todėl, kad yra socialinis procesas, kuriame jis gali sąmoningai funkcionuoti. Nuostata – socialinės reakcijos dalis. Šauksmas nebus pats savaime vokalinis simbolis, jei neiššauks tam tikros reakcijos kituose. Simbolis egzistuoja tik sąryšyje su atsaku, su nuostata. Individas neturės žodžių, jei nebus atitinkamų atsakymų. Jeigu nebūtų tendencijos atsiliepti į pagalbos šauksmą, niekas jos ir neprašytų. Mūsų prigimtyje yra ne tik simboliai, bet ir atsakas į juos. Žmogus, kuris duoda tam tikrą ženklą, kartu priima nuostatą tų, kurie į jį atsilieps. Jis žino, ką tas simbolis reiškia. Žmogus, kuris šaukia “Gaisras!”, gali savyje iššaukti reakciją, kurią jis pažadina kituose. Jis gali reaguoti į save, priimdamas bendrą grupės nuostatą bandyti pabėgti nuo pavojaus.

Mead’as sukūrė proceso, kurio eigoje susikuria “Pats”, modelį. Šį procesą sudaro 3 skirtingos pakopos.

Pirmoji – Pasiruošimo pakopa (Preparatory Stage). Jos metu vaikas imituoja aplinkui esančius žmones, ypač savo šeimos narius, su kuriais nuolat sąveikauja. Jis “apsimeta” įvairiais kitais žmonėmis.

Augdamas vaikas pripranta prie simbolių naudojimo. Simboliai – gestai, objektai ir kalba, kurie sudaro komunikacijos pagrindą. Sąveikaudamas su artimaisiais ir draugais, vaikas pradeda suprasti simbolių naudojimą. Kaip ir kalbos, simboliai skirtingi įvairiose kultūrose. Socializacijos procese vaikai išmoksta jų kultūros simbolius. Vystydami bendravimo simbolius, vaikai laipsniškai pradeda suvokti socialinius santykius. To pasėkoje, Vaidinimo pakopoje (Play Stage) vaikas išmoksta imituoti Kitų, tame tarpe ir suaugusiųjų, veiksmus. Jis priima Kitų vaidmenis. Svarbus šios pakopos aspektas – Vaidmenų priėmimas (Role taking). Tai procesas, kurio metu mintyse prisiimame Kitų požiūrį.

Trečioje, Žaidimo (Game) pakopoje vaikas pradeda suvokti keletą užduočių bei santykių vienu metu. Vaikas jau gali suprasti ne tik savo, bet ir supančių žmonių socialinę poziciją, ir reaguoti į daug skirtingų jo socialinės aplinkos narių.

Aiškindamas vaiko nuostatų, pažiūrų ir lūkesčių visuomenės kaip visumos atžvilgiu formavimąsi, Mead’as naudoja Apibendrintų Kitų (Generalized Others) sąvoką. Jis teigia, kad veikdamas individas omeny turi visą žmonių grupę, kurios rėmuose jis egzistuoja. Pasak Mead’o, socializacija – visą gyvenimą besitęsiantis procesas. Žmonėms bręstant, jų “Pats” keičiasi.

Daug Mead’o iškeltų teorinių prielaidų perėmė ir apibendrino Herbert Blumer’is – amerikiečių sociologas ir socialinis psichologas, Mead’o įkurtos Čikagos interakcionistinės mokyklos atstovas. Labai reikšmingas Blumer’io indėlis į šią teoriją – pagrindinių, bazinių jos idėjų susisteminimas. Šias idėjas Blumer’is pavadino “esminiais įvaizdžiai“ (Root images), kurie atspindi pamatinį simbolinio interakcionizmo požiūrį į žmogaus elgesį ir žmonių visuomenę, bei formuoja rėmus, kuriuose kuriamos sąveikos teorijos ir interpretacijos. Pats Blumer’is taip apibrėžė kiekvieną iš šių idėjų:

1. Žmonių grupės arba visuomenės sudarytos iš žmonių, įsitraukusių į skirtingas veiklas. Veiklos, arba veiksmai, gali būti atliekami individo, kolektyviai arba “Kitų” grupės. Šis žmonių visuomenės, egzistuojančios veiksme, apibūdinimas – simbolinio interakcionizmo požiūrio į žmogaus elgesį išeities taškas.

2. Terminas socialinė sąveika reiškia, kad grupės gyvenimas susideda iš grupės narių – individų – sąveikos. Pabrėžiama sąveikos, kaip proceso, formuojančio žmogaus elgesį ir jame slypinčias prasmes, svarba. Priimdamas sprendimus, individas nuolat atsižvelgia į “Kitų” veiksmus, taigi sąveika – tikra ar įsivaizduojama – apibrėžia individo elgesį.

3. Objektas apibrėžiama ne pagal savo savybes, o pagal reikšmę elgesiui. Objektas – tai pirmiausia tai, ką jis reiškia socialinėje sąveikoje. Nors realybė sudaryta iš žmogiškų patirčių, ji nėra subjektyvi. Aplinka, kurioje veikia asmuo, gali būti sudaryta tik iš objektų, kurie jam turi reikšmę, it tuomet ji susideda iš šių reikšmių turinio. Taigi du asmenys, gyvenantys labai panašiomis fizinėmis aplinkybėmis, gali turėti subjektyviai skirtingas „tikras“ aplinkas.

4. Kadangi žmogus yra veikiantis organizmas, asmuo turi sugebėti sąveikauti su kitais, tiek nesimboliniame lygmenyje, tiek simboliniame lygmenyje. Tai darydami, individai turi turėti savo “Pats” (Self) – atpažįstamą jo veiksmų objektą. „Pats-objektas“ kyla iš socialinės sąveikos, kurios metu žmonės suvokia vienas kitą.

5. Žmogaus veiksmas kyla iš sugebėjimo duoti nurodymus savo “Pats” (Self). Šis sugebėjimas leidžia žmogui įsitraukti į pasaulį. Jis tą pasaulį interpretuoja ir formuoja sprendimus, pagal kuriuos veikia, o ne paprasčiausiai automatiškai reaguoja į aplinką. Interpretuodamas individas turi atsižvelgti ne tik į fizinius, bet ir socialinius bei abstrakčius objektus, kurie sudaro likusią individo suvokiamos realybės dalį.

6. Žmonių veiksmų sąsajos yra žmonių grupės gyvenimo “statybinis blokas”. Tai yra atskirų individų elgesio atsakas į “Kitų” elgesį. Sugebėjimo tai daryti dėka įmanomi „jungtiniai veiksmai“, į kuriuos įsijungiama sąmoningai, ir kurie vyksta be atskirų veikiančių individų išskyrimo bei identifikavimo. Tai sugebėjimas sujungti atskirų individų veiksmo linijas. To pasėkoje gimsta kolektyvinis jausmas, charakterizuojantis žmonių visuomenę.

Apibendrinant tai, kas buvo paminėta šioje trumpoje simbolinio interakcionizmo perspektyvos apžvalgoje, galima pateikti tokias IŠVADAS:

    1. Simbolinis interakcionizmas – teorija, kuri į sąveiką tarp žmonių žiūri kaip į nepertraukiamą procesą, dialogą, kurio metu individai stebi viens kitą, bando suvokti vienas kito ketinimus ir reaguoja į juos.
    2. Šios teorijos rėmuose nuolatinis reikšmės ieškojimas – tai tarpasmeninis procesas, apjungiantis ženklus, kalbą ir elgesį, iš jo kyla savo paties, kitų, grupės ir net didelės visuomenės įvaizdžiai. Šie įvaizdžiai ne tik orientuoja veiksmus, bet per sąveiką tampa kitų išbandymo ir modifikavimo elementu. Šia prasme ieškojimas yra ir asmeniškas, ir socialus. Vieno nario apibrėžti įvaizdžiai gali keisti ir turtinti kito įvaizdžius, ir taip susikuria eilė definicijų, kurios tampa grupės kultūros dalimi. Šie įvaizdžiai sukuria pasaulio ir jo objektų, tame tarpe ir pačios grupės, kopijas.
    3. Žmonės veikia objektų atžvilgiu, remdamiesi reikšmėmis, kurias tie objektai jiems turi. Reikšmės yra modifikuojamos ir išnagrinėjamos per interpretacijos procesą, kuris yra asmens atsakas į sutiktą objektą.
    4. Šie procesai įmanomi dėl žmogiško sugebėjimo “priimti kito vaidmenį“, naudoti ir kurti reikšminius simbolius. Simboliai, naudojami socialiniame kontekste, iššaukia skirtingų individų sąmonėse reikšmes, pakankamai panašias, kad sukeltų bendrus veiksmus. Simboliai yra skirtingi skirtingose kultūrose, juos vaikas išmoksta socializacijos metu. Tačiau supančios kultūros žodynas dažnai yra miglotas ir nepakankamas, todėl konkreti situacija turi būti ištirta pačių dalyvių ir įvardinta atitinkamomis reikšmėmis, sukurtomis per jų pačių patirtį.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Schaefer R.T. Sociology. – USA, McGraw-Hill Book Company, 1989

Mills, T.M. The sociology of normal groups. – N.J.: Prentice-Hall, 1984

Encyclopedia Britanica TM version 98

Encyclopedia Microsoft Encarta 98

Bookmark the permalink.

Parašykite atsakymą

Your email address will not be published. Required fields are marked *

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>