Nepilnametis: žmogus, kuriam reikalinga kryptis

Jolanta Piliponytė

Sociologijos magistrantė, Vilniaus Universitetas

Jaunimas, kaip viena aktyviausių visuomenės grupių, gana jautriai reaguoja į įvairius sociokultūrinius, ekonominius ir politinius pokyčius, vykstančius visuomenėje. Jauno žmogaus socializacija, vykstanti šeimoje, mokykloje bei aplinkoje, kurioje jis praleidžia nemažai laiko, įtakoja jo elgesį bei vertybines orientacijas, o taip pat ir nusikaltėlišką elgesį.

Šiame straipsnyje bus aptariami statistiniai duomenys apie nepilnamečių įvykdomus nusikaltimus, nepilnamečių įvykdomų pakartotinų nusikaltimų skaičiaus augimas, veiksniai, įtakojantys nepilnamečių nusikaltimus, bei pagrindinės vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos programos kryptys.

Reikia pažymėti, jog nepilnamečių nusikaltimų skaičiaus augimas prilygsta bendroms nusikalstamumo augimo tendencijoms Lietuvoje. Galima pastebėti, jog aštuntame šio šimtmečio dešimtmetyje nusikaltimų skaičius buvo pakankamai stabilus. 1986 metais prasidėjo nepilnamečių ir bendrojo nusikalstamumo augimas visoje šalyje. Pastarajame dešimtmetyje nepilnamečių įvykdomų nusikaltimų padidėjo 2,1 karto. 1997 metais tai sudarė 16.3% visų išaiškintų nusikaltimų. Sunkių kriminalinių nusikaltimų, padarytų nepilnamečių, skaičius septynių metų laikotarpyje išaugo 3 kartus. Dažniausiai vyraujantys yra turtiniai nusikaltimai (vagystės), jie bendrame išaiškintų nepilnamečių padarytų nusikaltimų skaičiuje sudaro 67%, chuliganizmas apie 8% (duomenys iš leidinio “Nusikalstamumas ir teisėsaugos institucijų veikla”, 1998m.). Vis dažniau nepilnamečiai padaro smurtinius nusikaltimus.

Kalbant apie jaunimo nusikaltimus, vienas svarbiausių klausimų   yra augantis nepilnamečių ir kitų jaunų žmonių (18-24 metų amžiaus) pakartotinių nusikaltimų skaičius. Tiriant faktorius, įtakojančius nusikaltimų recidyvą, buvo pastebėta tendencija, jog kuo jaunesnis asmuo padaro nusikaltimą, tuo didesnė tikimybė, jog ateityje jis įvykdys pakartotinį nusikaltimą. Ši tikimybė dar labiau sustiprėja, analizuojant nepilnamečių nusikaltimų recidyvų atvejus, kuomet jaunam žmogui buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė.

Šiuo metu kai kuriose Lietuvos griežto režimo kolonijose pastebima nuteistųjų jaunėjimo tendencija. Asmuo, anksti pradėjęs nusikaltėlišką karjerą, neturi pradinio socialinio kapitalo, o įgyti jį įkalinimo vietose yra praktiškai neįmanoma. Taigi didėja skaičius nuteistųjų, turinčių tik pradinį išsimokslinimą, neturinčių šeimų, o taip pat ir jokios darbo patirties, nekalbant jau apie profesinį mokymą. Akivaizdu, jog išvardinti veiksniai yra vieni svarbiausių ir padedančių jaunam žmogui vėl pritapti laisvėje, todėl jų nebuvimas gali reikšti tai, jog vis labiau silpnėja jauno žmogaus galimybės pritapti visuomenėje. Apibendrinant reikia pažymėti, jog nepilnamečių nusikaltimų recidyvas žymi paskirtos bausmės neefektyvumą bei pakartotinų nusikaltimų skaičiaus augimą. Todėl gana realu, jog dėl resocializacijos silpnumo ir neefektyvumo įkalinimo įstaigose po kelerių metų gali išaugti nusikaltimų skaičius.

Taip pat yra labai svarbu pažymėti kitą veiksnį, įtakojantį nepilnamečių nusikaltimus – tai vaikų ir jaunimo neužimtumas. Kaip pažymi VRM Analitinio skyriaus komisarė L. Jūrienė, būtent minėtas faktorius padidina galimybę nusikalsti net 20 kartų. Jei užimtų asmenų – moksleivių ir studentų padarytų nusikaltimų skaičius 1990-97 metais išaugo 1,4 karto, tai niekur nesimokančių ir nedirbančių asmenų įvykdytų nusikaltimų skaičius yra žymiai didesnis. Nepilnamečių neužimtumo problemą šiuo metu yra bandoma išspręsti organizuojant vasaros stovyklas, naktinio krepšinio turnyrus, savaitgalinius užsiėmimus, tačiau neoficiali statistika teigia, jog apie 30 tūkstančių vaikų šiuo metu nelanko mokyklų. Kartojasi jau aukščiau minėta formulė: jaunas nusikaltėlis laisvės atėmimo įstaigoje: bedarbis – bemokslis ar turintis pradinį išsimokslinimą – nesukūręs šeimos – praradęs socialinius ryšius arba net nespėjęs jų įgyti – žmogus, padaręs du, tris, keturis … nusikaltimus. Taigi kyla klausimas, kas yra lengviau: daugiau valstybės biudžeto lėšų skirti įkalintųjų išlaikymui ir saugiau jaustis tuos keletą metų, kol žmogus atliks bausmę (nes tuo metu jis bus izoliuotas ir nekels grėsmės visuomenei), ar vis dėlto jam suteikti dar vieną galimybę, įtraukiant socialinius darbuotojus, psichologus, pedagogus, tėvus. Žinoma visuomenei būtų daug ramiau, jei visi tie, kurie nepakluso jos normoms ir įstatymams, būtų iš naujo “auklėjami” ir “taisomi” pataisos darbų kolonijose. Tačiau ar neatsitiktų tai, jog už grotų atsidurtų apie trečdalis visų gyventojų, nes beveik tiek asmenų per metus vienaip ar kitaip susiduria su teisėsaugos sistema. Taigi nereikia didelių matematinių sugebėjimų, norint suprasti, jog po kelerių metų būtų lengviau izoliuoti tuos kelis tūkstančius laimingųjų nuo visos likusios prasikaltusios visuomenės. Akivaizdu, jog vien tik asmenų, o ypač nepilnamečių, izoliacija visų problemų neišspręsi. Be to, mes vis garsiau kalbame apie pilietinę visuomenę, kurioje kiekvienas žmogus gali laisvai kilti socialinio statuso laiptais. Manyčiau, jog ypač jaunimui turėtų būti nubrėžiama starto linija, pateikiamos veiksmų realizavimo alternatyvos visų pirma švietimo bei užimtumo srityse, kad jaunam žmogui būtų įdomu ir prasminga stengtis bei siekti savo tikslo teisėtu būdu.

Nesunku pastebėti, jog gyvenimo tempai pastarąjį dešimtmetį yra žymiai greitesni, nei ankščiau. Be to, mes išgyvename periodą, mokslinėje literatūroje vadinamą pereinamuoju, arba transformacijos laikotarpiu. Šiuo metu greta neigiamų socialinių ir politinių procesų – didėjančio alkoholizmo, narkomanijos, šeimų nestabilumo, įstatymų neatitikimo šių dienų aktualijoms – keičiasi ir visuomenės vertybinės orientacijos. Jaunimas yra jautrus minėtiems neigiamiems procesams. Ši visuomenės grupė gana sunkiai atsispiria pagundai savo poreikius ir visuomenės reikalavimus įgyvendinti neteisetu būdu. Galima teigti, jog jaunas žmogus šiuo metu dažnai atsiduria tam tikrame įtampos lauke, kuomet visuomenėje egzistuojančios vertybės susiduria su nepilnamečio nesugebėjimu ar nepajėgumu jas užsitikrinti. Kuomet siekiai ir poreikiai yra didesni, nei galimybės, atsiranda pavojus, jog ieškodamas išeities, jaunas žmogus sulaužys įstatymą. Visa tai galima iliustruoti paprastais pavyzdžiais: dar vis galima teigti, jog mūsų visuomenėje neblėsta turto siekimo tikslas, o tuo pačiu ir noras būti turtingu. Sudėtinga šalies ekonominė situacija, didėjanti bedarbystė ir t..t vis labiau apriboja legalius šio tikslo siekimo būdus. Kaip parodė sociologinis tyrimas, atliktas Lietuvos įkalinimo įstaigose, kuo jaunesnis nuteistasis, tuo dažniau jo pirmas nusikaltimas buvo sąlygotas materialinių veiksnių. Taigi, dar neturinčiam 21 metų jaunuoliui  yra labai svarbu turėti pakankamai pinigų, jų stoka ir siekimas neatsilikti nuo kitų visuomenės narių verčia žmogų nusikalsti. Tyrimas parodė, jog vyresnio amžiaus asmenys nusikaltimus dažniau įvykdo dėl neatsargumo, atsitiktinumo, draugų įtakos. Galima daryti prielaidą, jog jaunimas savo gyvenimo sėkmės šaltiniu laiko materialinę gerovę. Realizuojant savo susikurtą gyvenimo viziją atsirandantys sunkumai bandomi spręsti įstatymų laužymo būdu. Tai yra vienas pavyzdys, atskleidžiantis poreikių bei visuomenėje vyraujančių vertybių neatitikimo pasekmes. Tačiau žvelgiant į ateitį galima prognozuoti, kas gali atsitikti, didėjant mokslo prestižui.

Pastarųjų metų patirtis rodo, jog vis daugiau jaunų žmonių bando įsigyti aukštąjį ar aukštesnįjį išsimokslinimą. Kasmet didėja norinčiųjų tapti studentais skaičius. Lietuvoje veikia jau penkiolika aukštųjų mokyklų. Tačiau tuo pačiu vis dažniau kalbama (ir daroma), jog mokslas (ypač gimnazijose, licėjuose, aukštosiose mokyklose) turi būti mokamas. Akivaizdu, jog greitai susidarys tam tikra terpė, kurioje atsiras jauni žmonės, nepatekę į norimą aukštesniąją ar aukštąją mokyklas. Be to, galima tvirtinti, jog iš anksto šioje terpėje dalį sudaro maždaug 30 tūkst. jaunuolių, kurie šiuo metu nelanko vidurinių mokyklų. Galima daryti prielaidą, jog vis aukštesnis mokslo vertinimas visuomenėje skatins  vidine asmens įtampą tarp poreikio siekti visuomeninio pripažinimo ir realių galimybių. Taigi gali atsitikti taip, kad mokslo prestižo augimas skatins nusivylimą tų, kurie neturi galimybių įsigyti aukštąjį ar aukštesnįjį išsimokslinimą,  bei didins jų norą užsiimti pavojinga ir priešinga teisei veika.

Be jau minėtų nepilnamečių nusikalstamumą įtakojančių veiksnių, reikia pažymėti ir kompleksinės, nuoseklios socialinės prevencijos sistemos nebuvimą. Tačiau reikia pažymėti, jog 1997 metais LR Vyriausybė priėmė Vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos programą. Joje yra numatytas ilgalaikis tikslas: pagerinti vaikų teisių bei interesų apsaugą ir sumažinti nusikalstamumo lygį, bei artimiausiu metu siektinas tikslas – veiksmingos vaikų teisių apsaugos ir jų nusikalstamumo prevencijos programos sukūrimas. Vaikų teisių apsaugos ir jų nusikalstamumo prevencijos programos vykdymas yra numatytas trijuose lygmenyse – valstybės, apskričių administracijų bei savivaldybių (miesto, rajono) ir institucijų (švietimo, socialinės globos ir rūpybos, visuomeninių organizacijų, kitų nevyriausybinių organizacijų). Procedūrinis vaidmuo perleidžiamas savivaldybėms ir institucijoms, skatinama nevyriausybinių organizacijų veikla. Taigi teoriškai kuriamas kompleksinis vaikų ir paauglių nusikaltimų prevencijos modelis, o jo efektyvumas bus žymus po keleto metų.

Apibendrinant reikia pažymėti, jog nepilnamečiai bei šiek tiek vyresni jų draugai yra savarankiška socialinė grupė, kurios narius sieja bendros teisės, pareigos, siekiai ir interesai. Nuo šios grupės socializacijos ir moralės priklausys ateities visuomenės transformacijos. Kriminologiniai samprotavimai verčia interpretuoti nepilnamečių nusikaltimus kaip specifinę nusikaltimų rūšį. Todėl ir jų prevencija yra viena esminių teisėtvarkos užtikrinimo krypčių. Manyčiau, svarbiausia, kad jauni žmonės neliktų vieni dėl kartais keistų ir “dideliems žmonėms” sunkiai suprantamų jų interesų ir norų.

Socialinė senėjimo samprata

Mūsų gyvenimus įtakoja ne tik fiziniai bei protiniai sugebėjimai, bet ir socialinė aplinka. Mes sąveikaujame vieni su kitais, kaip tam tikrų vaidmenų atlikėjai. O vaidmenys, kuriuos atliekame, nuosekliai kinta gyvenimo bėgy, priklausomai nuo mūsų amžiaus arba gyvenimo etapo.

Socialiniai vaidmenys yra labai reikšmingi. Vaidmuo – tai tipiškas, arba laukiamas elgesys, siejamas su tam tikra pozicija grupėje. Pozicijos ir su jomis susiję vaidmenys paprastai turi konkrečias etiketes, pavyzdžiui: studentas, vadybininkas, tėvas, pensininkas, savanoris, ir pan. Mes nesame izoliuotų vaidmenų atlikėjai – atvirkščiai, veikiame sąryšyje su kitais “aktoriais”. Įvairios pozicijos grupėje susietos viena su kita, nepriklausomai nuo to, kas atlieka konkretų vaidmenį. Didelė dalis kasdieninio gyvenimo susideda iš žmogiškų santykių, kuriuos bent iš dalies nulemia socialiniai veikiančių asmenų vaidmenys ir pozicijos. Tačiau kasdieninio gyvenimo veiksmas labiau primena improvizuotą teatrą, kuriame veikėjai ir dialogai yra kuriami tiesiog scenoje, nei formalų, kuriame veiksmas yra iš anksto apibrėžtas.

Ne visi vaidmenys yra vienodai prieinami, tinkami ir nekintami visiems individams. Amžius kartu su kitomis žmogaus charakteristikomis, tokiomis kaip lytis, socialinė klasė, rasė, nusako tam tikrus individui prieinamų vaidmenų aspektus. Pavyzdžiui, amžius įtakoja individo galimybę būti išrinktam į tam tikrą poziciją. Vyresnio amžiaus žmonės dažnai būna neberenkami užimti tas pozicijas, kurias jie vertino. Viena ar kita pozicija grupėje mums tampa prieinama todėl, kad mes atitinkame tam tikrus kriterijus. Daugumoje visuomenių skirtingos pozicijos, teisės, pareigos, privilegijos ir įsipareigojimai yra prieinami tik tam tikro amžiaus žmonėms. Gyvenimo bėgyje individui prieinamų pozicijų ratas kinta. Amžius taip pat įtakoja vaidmenų “tinkamumą” – tai yra, mes turime tam tikrą bendrą supratimą apie tai, ką tinka daryti ir kas nedera vaikams, paaugliams, vidutinio ir senyvo amžiaus žmonėms. Be to, lūkesčiai, keliami skirtingo amžiaus to paties vaidmens atlikėjams, taip pat skiriasi – pavyzdžiui, vienokie reikalavimai keliami jaunam, kitokie – vyresnio amžiaus firmos darbuotojui.

Kalbant apie amžiaus įtaką mūsų gyvenime, svarbi “amžiaus normų” sąvoka. Amžiaus normos mums pasako, kas yra leidžiama ir reikalaujama iš tam tikro amžiaus žmonių, kokie jie gali ir privalo būti. Kai kurios bendro pobūdžio amžiaus normos nustato tinkamą įvairių socialinių vaidmenų atlikėjų apsirengimą, išvaizdą ar elgesį. Kitos amžiaus normos reguliuoja individų įėjimo, veikimo ir pasitraukimo iš socialinių vaidmenų, grupių ir institutų etapus. Daug amžiaus normų fiksuotos tradicijose, kitos yra teisiškai įformintos. Amžiaus normose slypi prielaidos, kurios nusako, ką žmogus, esantis tam tikroje gyvenimo epochoje, privalo ir ką gali daryti. Pavyzdžiui, mūsų visuomenėje tam tikros galimybės yra apribotos tiek vaikams, tiek vyresnio amžiaus žmonėms, kadangi daroma prielaida, kad jie yra nepakankamai stiprūs, patyrę ar išsimokslinę, nesugebantys priimti brandžių sprendimų. Tarkim, vyresni darbuotojai dažnai negali pasinaudoti tobulinimosi ar apmokymo galimybėmis remiantis prielaida, kad “seno šuns naujų triukų neišmokysi”.

Prisitaikymą prie amžiaus normų užtikrina įvairūs mechanizmai. Vaikai nuo mažumos yra mokomi savo tėvų, mokytojų ir kitų artimų suaugusių, kaip amžiaus normas prisitaikyti sau. Jei žmogus prie jų neprisitaiko, tuomet draugai, kaimynai, pažįstami, bendradarbiai ir t.t. gali panaudoti neformalų spaudimą jo atžvilgiu. Be to, šias normas paremia tiek biurokratinis aparatas, tiek įstatymų galia.

Senėjimas nulemia žmogaus vaidmenų pasikeitimus. Kai kurie šių pokyčių yra daugiau ar mažiau bendri visiems. Tarkim, tai, kad suaugę vaikai palieka namus, nulemia ankstesnio gyvenimo būdo ir santykių pasikeitimą. Sociologinėje literatūroje šiuo atveju paprastai naudojamas “tuščio lizdo” terminas, darant prielaidą, kad “tuščias lizdas” daugumai motinų reikš beprasmę egzistenciją. Tačiau gal nebūtų visai tikslu vartoti šį terminą, kadangi jis remiasi prielaida, kad jauni, ką tik subrendę žmonės, panašiai kaip suaugę paukščiukai, kartą ir visiems laikams palieka lizdą. Tačiau paprastai dauguma palikusių namus vaikų palaiko nuolatinį ryšį su tėvais, juos lanko, skambina telefonu ir pan. Vis labiau plintant vėlyvų vedybų reiškiniui, įtikinti vaikus palikti namus tampa didesne problema, nei tai, kad jie juos palieka. Iš kitos pusės, po vaikų išėjimo sekantis periodas visai nėra toks stresinis, kokiu buvo laikomas. Bendravimas su paaugliais ar jaunais vaikais gali būti tėvams pati sunkiausia užduotis. Jaunuoliams būdingas nepriklausomybės siekis ir jo dažnai neatitinkančios galimybės kuria neprognozuojamas situacijas. Tėvai jaučia poreikį ne tik leisti savo vaikams eksperimentuoti, prisiimant atsakomybę už savo pačių sprendimus ir elgesį, bet taip pat ir atidžiai juos prižiūrėti, kad išvengtų galimų drastiškų klaidų. Šis konfliktas ir tėvus daro neprognozuojamais, nes šioje santykių pakopoje labai dažnos konfliktinės situacijos. Iš kitos pusės, vaikų išleidimas į pasaulį moterims gali reikšti didesnę laisvę ir platesnes galimybes. Žinoma, taip nėra tuo atveju, jei motinystė buvo pagrindinis moters gyvenimo tikslas ir ji turi mažai kitokių interesų. Bendrai paėmus, atrodo, kad visų vaikų išleidimas iš namų nėra toks absoliutus ir staigus. Šio pasikeitimo moterys laukia, jam ruošiasi ir galiausiai jis nėra toks jau skausmingas.

Kitas amžiaus nulemtas pasikeitimas – išėjimas į pensiją. Tai institucionalizuotas individo atsiskyrimas nuo jo darbinės pozicijos, toliau gaunant tam tikras pajamas, remiantis ankstesniais darbinės veiklos metais. Amžius paprastai yra pagrindinė šio atsiskyrimo nuo darbinės veiklos priežastis, nors čia dažnai svarbi būna ir sveikata. Žmogui paliekant darbą, jo gyvenime įvyksta pasikeitimai nepriklausomai nuo to, ar išėjimas į pensiją buvo savanoriškas, ar priverstinis. Išėjimas į pensiją reiškia ne tik vaidmens atsisakymą, bet ir naujo prisiėmimą – iš dirbančio asmens tampama pensininku. Tai įtakoja kitus individo vaidmenis, nors šių pasikeitimų kryptis nenuspėjama. Kai kuriems žmonėms išėjimas į pensiją gali reikšti krizę, pasaulio apsivertimą aukštyn kojom, kitiems – tai ilgai laukto ir gerai suplanuoto pasikeitimo įgyvendinimas.

Našlystė - kitas tarp vyresnio amžiaus žmonių paplitęs pasikeitimas. Daugumai žmonių, našlystė reiškia negalėjimą patenkinti savo emocinių ir seksualinių poreikių. Taip pat tai gali įtakoti savo tapatumo pasikeitimus – tuomet, jei asmuo buvo linkęs save identifikuoti per sutuoktinio pasiekimus ar pozicijas (pavyzdžiui, žymaus politiko, aktoriaus ir pan. žmona). Našlystė reiškia intymaus asmeninio bendravimo, paremto abipusiais interesais, praradimą. Tačiau našlystė gali reikšti ir naujo gyvenimo būdo atradimą, naujų interesų ir galimybių atskleidimą. Vienas reikšmingiausių veiksnių, įtakojantis našlių prisitaikymą visuomenėje, yra jiems prieinamų vaidmenų gausa.

Vienas iš labiausiai bauginančių amžiaus atneštų pasikeitimų yra priklausomybė, arba nepriklausomo suaugusio žmogaus statuso praradimas. Senyvi žmonės bijo tapti priklausomais. Nesvarbu, fizinė ar finansinė, priklausomybė yra sunkiai priimtina pozicija daugumai suaugusių. Šią baimę lengva suprasti. Nuo gimimo esame mokomi siekti nepriklausomybės ir gebėjimo pasirūpinti savimi, taigi nekeista, kad esame priešiški minčiai atsisakyti autonomijos ir tapti priklausomais nuo kitų. Be to, priklausomybė atneša pasikeitimus ir kituose vaidmenyse. Pavyzdžiui, kai kurie vyresni žmonės priversti tapti priklausomais nuo savo vaikų. Tai sukelia įtampą tėvų-vaikų santykiuose. Senyvi žmonės dėl to gali jausti pyktį ir įtampą. Jie gali jaustis kalti, kadangi mano, jog neturėtų būti priklausomi. Jų suaugę vaikai taip pat gali piktintis, kad turi aprūpinti ir savo vaikus, ir tėvus, ir tuo pat metu jaustis kalti, kad jaučia šį pasipiktinimą. Galiausiai, suaugusių vaikų sutuoktiniai gali nenorėti atiduoti dalies šeimos resursų seniems tėvams. Be to, priklausomybę dar apsunkina su tuo susiję lūkesčiai: tikimasi, kad priklausomi žmonės turi nusileisti savo geradariams, būti dėkingais už tai, ką gauna, ir atsisakyti teisės tvarkyti savo gyvenimą.

Kitas senyviems žmonėms būdingas pasikeitimas yra negalia. Kuomet negalia tampa kraštutine, ji gali virsti priklausomybe. Bet netgi tiems žmonėms, kurių negalia nėra kraštutinė, tai apriboja vaidmenų, kuriuos jie gali atlikti, skaičių, ir įtakoja kitų žmonių reakcijas į juos. Liga dauguma aspektų panaši į negalią, kadangi taip pat apriboja vaidmenų atlikimą. Gera sveikata kartu su amžiumi ir lytimi yra pagrindiniai kriterijai, nusakantys individo galimybes būto išrinktu į tam tikrą poziciją. Jau seniai pripažinta, kad sergantys žmonės mūsų visuomenėje užima unikalią poziciją – “sergančio vaidmenį”. Iš jų nesitikima, kad jie atliks darbus, eis į mokyklą, ar vykdys kitus savo užimamų pozicijų įsipareigojimus, ir jie dažnai yra priklausomi nuo kitų globos. Dažnai jie atleidžiami nuo socialinių pareigų, iš jų nesitikima,kad jie pasirūpins savimi, ir tikimasi, kad jiems reikės medicininės priežiūros.Nepriklausomai nuo prognozės, tikimasi, kad sergantys žmonės norės pasveikti, ir jie iš tiesų to nori. Senstant negalios, ligų ir blogos savijautos tikimybė didėja.

Kuomet liga ar negalia tampa rimta problema, daug senų žmonių pasidaro tam tikrų institucijų – slaugos arba senelių namų – gyventojais. Tokiose institucijose naudingų ar laisvalaikio užsiėmimų galimybės, kontaktai su išoriniu pasauliu ir privatumas yra daug retesni, nei išorėje. Šie pasikeitimai kartu su daugumos senyvų žmonių neigiama nuostata gyvenimo institucijoje atžvilgiu tampa reikšminga kliūtimi tęsti savo vaidmenis ir adaptuotis.

Amžiaus bėgyje kinta ir pats gyvenimo būdas, kadangi vėlesniais savo gyvenimo metais, žmonės turi daug daugiau laiko laisvalaikio užsiėmimams. Žmonėms senstant, vis dažnesni tampa tokie užsiėmimai, kaip televizoriaus žiūrėjimas, lankymasis svečiuose, skaitymas ir sodininkystė.

Žmonės socialinius vaidmenis atlieka konkrečiose vietose, ir tai, kaip jie atlieka savo vaidmenis, gan nemaža dalimi įtakojama jų aplinkos tinkamumo. Senėjimas potencialiai atneša pasikeitimus į tris aplinkos tipus: darbo vieta, namai ir bendruomenė. Kai kurie žmonės linkę labai prisirišti prie vietų ir daiktų. Tokiems žmonėms aplinkos pasikeitimai yra labai reikšmingi. Išėję į pensiją žmonės dažnai ilgisi įprastos darbo vietos. Net jei ta vieta nebuvo labai malonu, ji buvo sava ir gerai pažįstama, ir būtent tai yra labai svarbu daugeliui žmonių. Be to, darbe reikalingi ir ištobulinti įgūdžiai ne visuomet gali būti pritaikyti kitoje veikloje. Vyresniems žmonėms, kurie keičia gyvenimo vietą ar bendruomenę, tai gali lemti labai sukrečiantį pasikeitimą. Žmonės prisiriša prie įvairų gyvenamosios vietos smulkmenų – ilgai gyvenant vienoje vietoje, aplinka sukaupia galybę asociacijų su praeitimi. Be to, naujoje vietoje susipažinti su nauja bendruomene užima laiko. Vyresni žmonės,kuria keičia savo gyvenamą vietą, dažnai turi nutraukti daugybę ilgalaikių ryšių, kurių užmezgimas naujoje bendruomenėje visuomet yra sunkus, o kartais ir neįmanomas.

Stebėdami žmones, mes galime matyti ne tik jų vaidmenis, santykius, dalyvavimą grupėje, veiklas ir aplinkas, bet ir tai, kaip pasirinkimų, įsipareigojimų ir asmeninio būdo dėka šie elementai apjungti į vadinamą gyvenimo stilių. Netgi atsižvelgiant į socialinės klasės, lyties, etninės kilmės ir amžiaus primetamus apribojimus, yra daugybė galimybių sujungti individo darbinius, laisvalaikio, šeimos, draugų, kūrybingumo, pagalbos kitiems, ir daugybę kitų interesų į asmeninį gyvenimo stilių. Tačiau gyvenimo stiliaus kūrimas yra ne vien asmeninis reikalas. Gyvenimo stiliuje slypinčios vertybės yra nulemtos iš dalies kultūrinių ir subkultūrinių tradicijų, iš dalies – asmeninės patirties. Gyvenimo stilių įtakoja amžiaus kohorta ir gyvenamas periodas. Vieno laikotarpio “tradicinis” gyvenimo stilius gali būti “nukrypęs” ir netinkamas kitu laikotarpiu.

Senėjimas labai įvairiais būdais gali keisti gyvenimo stilių. Fizinės galimybės, ekonominis pajėgumas, narystė grupėje, veiklos ir aplinka kinta kartu su amžiumi, ir todėl individas gali būti priverstas atsisakyti jam patinkančio gyvenimo stiliaus. Tačiau senėjimas atneša ir tam tikrą laisvę nuo socialinių apribojimų, o tai gali priartinti gyvenimo stilių prie asmeninių vertybių ir leisti individui atsisakyti jį netenkinančio gyvenimo stiliaus. Kai kurie žmonės niekuomet nesukuria gyvenimo stiliaus, kuris būtų jiems tinkamas. Dauguma žmonių viso “subrendusio” gyvenimo bėgy siekia išlaikyti įprastą “brandų” gyvenimo stilių.

Taigi socialinis senėjimas reiškia, kad visuomenė, remdamasi individų amžiumi, jiems priskiria atitinkamas pozicijas ir vaidmenis. Jų nulemti santykiai apsprendžia žmonių dalyvavimo visuomenės gyvenime pobūdį ir galimybes. Gyvenimo bėgyje atliekami vaidmenys keičia vienas kitą, atnešdami socialinės aplinkos ir gyvenimo stiliaus pasikeitimus.

Literatūra:

Atchley R.C. Social Forces and Aging. – 1988.

Moterų padėtis apmokamo darbo rinkoje

Šiuolaikinėje visuomenėje individo darbinė veikla – ne tik priemonė patenkinti išgyvenimo poreikius, bet ir jo statusą visuomenėje įtakojantis rodiklis. Įvairūs darbai yra nevienodai vertinami ir atlyginami. Objektyvūs jų vertinimai turėtų atspindėti paties darbo esmines charakteristikas: tai, kokių įgūdžių, pastangų bei atsakomybės jis reikalauja, kokiomis sąlygomis atliekamas. Tačiau praktikoje pastebima tai, kad darbo vertinimas dažniau susijęs su tam tikromis jį atliekančių asmenų savybėmis – pavyzdžiui, jų lytimi.

Tiek vyrai, tiek moterys visuomet dirbo, tačiau jiems prieinamas darbas ir to darbo atlyginimas daugiau priklausė nuo kultūriškai priskirtų etikečių „moterų darbas“ ir „vyrų darbas“, nei nuo jų, kaip individų, gabumų. Šios etiketės varijuoja įvairiose visuomenėse. Jos taip pat skiriasi atskirais tos pačios visuomenės istoriniais periodais.

Šiandien moteris, kaip ir vyras, yra apmokama darbo jėga ir dirba pilną darbo dieną visus metus. Tačiau gana žymūs skirtumai tarp vyrų ir moterų darbinių patirčių išlieka. Ypač tai pastebima ištekėjusių ir turinčių vaikų moterų atžvilgiu. Jos neša dvigubą darbinę naštą – skirtingai nei dirbantys vedę vyrai, jos ne tik atlieka apmokamą darbą ne namuose, bet kartu yra atsakingos už namų priežiūrą ir vaikų auginimą. Būtent šios pareigos šeimai, o ne profesinė veikla laikomos pagrindiniu moters pašaukimu ir priederme. Darbų pasidalijimas namuose dažnai riboja moterų galimybes uždirbti pajamų „išorėje“. (1)

Be to, pastebimi skirtumai pačiuose vyrų ir moterų atliekamuose darbuose. Moterys ir vyrai išlieka segreguoti pagal skirtingus užsiėmimus, laikomus moterišku ar vyrišku darbu. Lyties atžvilgiu segreguota darbo rinka charakterizuojama tuo, kad yra grupė darbų, kuriuose dirba beveik vien vyrai, ir kita grupė darbų, tipiškai laikomų antrarūšiais, kuriuose dirba pagrinde tik moterys. Ši segregacija apriboja įsidarbinimo galimybes abiejų lyčių atstovams, tačiau ji nepalankesnė dirbančioms moterims, nei vyrams. Taip yra todėl, kad tai, kas vadinama „moterų darbu“, dažnai turi negatyvų atspalvį. (2)

Darbų segregacija pagal lytį neigiamai veikia tuos individus, kurie įsidarbina darbuose, “neatitinkančiuose” jų lyties. Pavyzdžiui, vyrai, kurie tampa auklėmis ar slaugėmis (lietuvių kalboje netgi nėra atitikmens, kuris išreikštų šių profesijų vyrišką giminę), dažnai susiduria su tuo, kad jų klientai, kolegos ir viršininkai pradeda abejoti jų vyriškumu. O kadangi moterys dažniau, negu vyrai, peržengia lyties ribą savo darbinėje veikloje, jos daugiau susiduria su įtarumu ir priešiškumu savo darbo vietoje. Pastebima tendencija, kad su moterimis darbdaviai, klientai ir kolegos linkę bendrauti labiau remdamiesi jų lytimi, nei individualiais bruožais ar atliekamu darbu. (2) Darbuotojai, atliekantys darbus, neatitinkančius jų lyties, savo darbo vietoje yra tarsi “išskirtiniai”, “krentantys į akį”, todėl tampa visuotinio įdėmaus stebėjimo objektu. Tai juos skatina įtemptai siekti pasisekimo, kas kuria stresinę darbinę situaciją. Be to, jie susiduria su tokiu reiškiniu kaip “sienos statymas” – tai yra, dominuojantys pagal lytį darbuotojai siekia pabrėžti skirtumus tarp savęs ir “skirtingo” asmens ir elgtis su juo kaip su pašaliniu. Tyrėjai pastebėjo, kad moterys dažnai tampa išstumtomis tiek iš formalių, tiek iš neformalių informacijos tinklų (tokių, kaip tenisas savaitgaliais ar draugiškas pasisėdėjimas bare su bendradarbiu, viršininku ar klientu).(3)

Be to, moterys darbe neretai susiduria su tokiu reiškiniu, kaip „seksualinis priekabiavimas“ (nepageidautini komentarai, pasiūlymai, fizinis kontaktas ir pan.) Su tuo jos susiduria įvairiose darbinės veiklos srityse, tačiau dažniausiai tai pasireiškia „vyriškuose“ darbuose, kur moterys yra naujokės. Tuo būdu vyrai nori parodyti savo pranašumą ir pasiekti dominavimą ir kontrolę moterų atžvilgiu, parodyti, kad jos vis tiek nėra jiems lygios. Tačiau nepriklausomai nuo to, kokio tipo darbe moterys susiduria su seksualiniu priekabiavimu, jo pasekmės darbuotojoms moterims yra rimtos ir skausmingos. Tai pasireiškia kaip chroniški kaklo ir nugaros skausmai, blogas virškinimas, valgymo ir miego sutrikimai, moterys tampa nervingos ir irzlios. (3) Įtampa, nemaloni savijauta darbo vietoje trukdo moteriai normaliai jaustis darbe ir gerai atlikti savo darbinius įsipareigojimus. 1997 metais Vilniaus Universiteto Moterų studijų centro atlikto tyrimo duomenimis, 16.3 procentų apklaustų moterų buvo susidūrę su nepadoriais juokais ir pastabomis jų atžvilgiu savo darbo vietoje; 13.5 procentų buvo bendradarbių ar viršininkų liečiamos, tapšnojamos prieš jų valią; 6 procentams respondenčių buvo leista suprasti, kad paklusę viršininko įgeidžiams, jos bus gerai atlygintos (gaus geresnes pareigas, didesnę algą ir pan.). (4)

Darbo rinkos segregacija lyties atžvilgiu neapsiriboja psichologinėmis pasekmėmis. Labai svarbi ekonominė šio reiškinio pasekmė – tai nevienodas vyrų ir moterų darbinės veiklos atlyginimas. Kalbant apie Lietuvą, pastebima, kad socialinis nuosmukis, įvykęs per praėjusius reformų metus, pirmiausia palietė moterų padėtį. Moterų vidutinis atlyginimas 1997 m. buvo apie 30% mažesnis nei vyrų. (1) Toliau pateikiami Lietuvos statistikos departamento duomenys apie vyrų ir moterų vidutinio atlyginimo skirtumus (grafike nurodyta vidutinė alga litais): (5)

Remiantis Vakarų šalių tyrimais, galima pastebėti, kad kuo didesnis moterų procentas dirba tam tikrą darbą, tuo žemesnis yra to darbo vidutinis atlyginimas. Daug darbdavių, ekonomistų ir viešosios politikos kūrėjų pripažįsta, kad “moterų darbas” beveik visuomet yra apmokamas mažiau nei “vyrų darbas”, tačiau jie laikosi nuomonės, kad tam tikri darbai tapo “moteriškais” todėl, kad didelė dalis moterų laisvai pasirinko dirbti juose. Pagrindinis šios nuomonės atstovų argumentas yra teiginys, kad moterys pirmiausia yra ištikimos namams ir šeimai. Todėl jos ieško “nereiklių” darbų, kuriuose pasiruošimui, įgūdžių įgijimui nereikia didelio asmeninio indėlio, ir jos gali geriau atlikti savo įsipareigojimus namams. Kitaip tariant, moterys pačios pasirenka investuoti į darbinę veiklą mažiau, nei vyrai, todėl ir gana mažesnį atlyginimą. Šis paaiškinimas yra vadinamas žmogiškojo kapitalo teorija. (3)

Tuomet kyla klausimas, ką išties reiškia moterų “pasirinkimas”, kalbant apie jų darbinę veiklą. Iš tiesų, moterys teikia pirmenybę savo pareigoms namams ir šeimai, tačiau visiškai neaišku, kiek tai yra “savanoriška”. Žmogiškojo kapitalo teorija neatskiria paties individo prisiimtų darbinės veiklos apribojimų nuo struktūriškai primestų apribojimų. Pavyzdžiui, ar galima pasakyti, kad bedarbės motinos, kurios negali rasti patikimos ir kartu prieinamos vaiko priežiūros, išties “laisvai pasirenka” likti už darbo rinkos ribų? Dažnai moterys pasirenka žemiau apmokamą darbą todėl, kad jis geriau suderinamas su vaiko priežiūros pareigomis. Tyrimai taip pat rodo, kad darbuotojų pasirinkimas priimti specifinius darbus atspindi jiems prieinamas darbines galimybes. Ne į visus darbus moterys buvo ar yra samdomos. Pavyzdžiui, nemaža dalis darbdavių mano, kad tam tikriems darbams vyrai ar moterys yra tiesiog netinkami iš prigimties. Taip pat egzistuoja abstrakčios prielaidos apie tai, kokie darbai patinka darbuotojams priklausomai nuo jų lyties. Pavyzdžiui, “Moterims šis darbas nepatiktų” arba “Šis darbas yra švarus, moterims tai patinka”.

Tačiau tarkim, kad žmogiškojo kapitalo teorija šiuo atveju yra teisinga: moterys pasirenka darbus, kuriems reikia mažiau įgūdžių ir laiko sąnaudų, mažiau pasiruošimo, nei tiems darbams, kuriuos renkasi vyrai. Kiek tai paaiškintų vyrų ir moterų algų skirtumus? Buvo atlikti tyrimai, siekiant apskaičiuoti, kiek skirtumai tarp vyrų ir moterų išsilavinimo, darbinės patirties, darbo tęstinumo, iš darbo specifikos kylančių darbo laiko ir vietos reikalavimų, ir praleistų darbo dienų skaičius atspindi jų gaunamų atlyginimų skirtumus. Visi šie ištirti faktoriai, paimti kartu, negalėjo atspindėti nei paaiškinti vyrų ir moterų gaunamų atlyginimų skirtumo. (3)

Kalbant apie darbo atlikimui reikalingus įgūdžius, prieinama prie kito žmogiškojo kapitalo teorijos sunkumo: ji teigia, kad “moteriškuose darbuose” automatiškai reikia mažiau įgūdžių, pastangų bei atsakomybės nei tradiciniuose vyrų darbuose. Ji nepaaiškina, kodėl moteriški darbai, kuriuose reikia tiek pat įgūdžių, pastangų bei atsakomybės, kaip ir tradiciškai vyriškuose darbuose, visgi yra žemiau apmokami. Matyt, tai susiję su plačiai paplitusia nuostata, kai įgūdžiai, vartojami tipiškai “moteriškuose” užsiėmimuose, tokiuose kaip mokymas, slauga, socialinis darbas, dažnai nelaikomi atlygintinais įgūdžiais, kadangi jie suvokiami tarsi moterų neapmokamo darbo namuose “pratęsimas”. O moterų darbas namuose istoriškai buvo laikomas savaime suprantamu, paprastu ir nereikalaujančiu jokio papildomo lavinimo ar apmokymo. (2)

Imant Lietuvos situaciją, pastebima, kad darbo rinkoje moterų diskriminacija įgyja gan ciniškas formas. Atvira moterų diskriminacija matoma jau pirmoje „įėjimo į darbo rinką“ fazėje, kuomet darbo skelbimuose plačiai taikomi amžiaus-lyties kriterijai. Moterims siūlomų užsiėmimų ratas ribojamas mažesnės kvalifikacijos ir prestižo darbais (sekretorė, auklė ir pan.), o pradedančioms verslininkėms dirbtinai sudaromos kliūtys gauti lengvatinius kreditus, licenzijas ir pan. (6) Nesunku aptikti darbdavių skelbimų, kuriuose kviečiami į darbą tik vyrai arba tik iki 35 metų moterys, kartais pabrėžiant „malonios išvaizdos“, nors pareigos su šiais reikalavimais nedaug ką turi bendro. (7)

Nepaisant objektyvios moterų darbinės veiklos, darbdavių bei bendradarbių įsitikinimas, kad moters vieta yra namie, padeda pateisinti moterų diskriminavimą jas samdant, aukštinant pareigose ir kituose apmokamo darbo veiklos aspektuose. Gajūs stereotipai apie moterims ir vyrams tinkamus vaidmenis stiprina ir gilina darbo vietų seksualinę segregaciją ir jos pasekmes, tame tarpe ir vyrų / moterų uždarbio skirtumus. Atrodo, išlieka nuomonė, kad viešasis darbo pasaulis išlieka vyrų valdžioje, o privatus namų pasaulis priklauso moterims. Jei moterys ir yra darbo rinkoje, jų darbas laikomas antriniu, lyginant su vyrų darbine veikla. Pastaraisiais metais pastebima tendencija, kad dirbančių moterų skaičius, lyginant su vyru, mažėja…


… o bedarbių moterų, lyginant su vyrais, skaičius auga:

Kaip matome iš grafikų, kuriuose pateikti dirbančių ir bedarbių Lietuvos gyventojų vidutiniai metiniai skaičiai tūkstančiais, (5) 10 dešimtmečio pradžioje dirbančių moterų buvo daugiau nei vyrų, bet šis santykis palaipsniui keitėsi, ir dabar bedarbių moterų skaičius auga greičiau, nei bedarbių vyrų. Lietuvoje atliktų visuomenės apklausų rezultatai rodo, kad trūkstant darbo vietų, visuomenė pasisako už tai, jog vyrai turi daugiau teisių į darbo vietą nei moterys. Tai rodo ir darbdavių polinkis į aukštesnes ir geriau apmokamų profesijų sferas rinktis vyrus. (7) Šiuo metu Lietuvoje, kaip ir kitose posocialistinėse šalyse, labai dažnai susiduriame su raginimais sugrąžinti moterį į šeimą, namų židinį. Tam tikra prasme tai natūrali reakcija į neigiamas moterų profesinės veiklos pasekmes, kai, nesudarius palankių sąlygų, joms teko vadinama „dvigubo“ užimtumo našta. (6)

Taigi galima pasakyti, kad kol dirbančios moterys pirmenybę teikia savo pareigoms namų ruošai bei vaikų priežiūrai, jos neša “dvigubo užimtumo” naštą, lyginant su vyrais, ir gauna žemesnį atlyginimą už savo darbą. Viena pagrindinių kliūčių pilnesniam moterų įsitraukimui į apmokamo darbo sferą yra patikimos ir prieinamos vaikų priežiūros sistemos nebuvimas. Be to, didelę įtaką nevienodam moterų ir vyrų įsitraukimui į darbinę veiklą daro paplitęs darbdavių, bendradarbių ir pačios visuomenės įsitikinimas, kad moters vieta yra namuose. Gajūs stereotipai apie vyrų ir moterų “tinkamus” vaidmenis stiprina ir tvirtina darbo rinkos segregaciją lyčių atžvilgiu bei šio reiškinio pasekmes. Išlieka nuomonė, kad viešasis darbo pasaulis yra vyro valda, tuo tarpu privatus namų pasaulis priklauso moteriai.

Naudotos literatūros sąrašas

  1. K. Prunskienė. Moters vaidmuo ir galimybės visuomenėje // “Moters pasaulis”, 1997 m. lapkričio mėn.
  2. Lamanna M. A., Riedmann A. Marriages and families: Making choices and facing change . – U.S., 1988.
  3. Renzetti C. M., Curran D. J. Women, men and society: The sociology of gender. – U.S., 1989.
  4. 1997 m. VU Moterų studijų centro atlikto moterų darbinės patirties tyrimo duomenys
  5. Lietuvos statistikos metraštis 1997 m.
  6. V. Kanopienė. Moterys darbo rinkoje: padėtis ir problemos // Lietuvos šeima. – Vilnius, 1995.
  7. I. Litvinaitė. Maoterų darbo paieškos problemos // “Moters pasaulis”, 1998 vasario mėn.