Studijuojančių užsienyje diskusija: ar lietuvis yra rasistas?

Marius Kuitniauskas

Šiandien galima teigti, kad per pastaruosius penkerius metus susiformavo nauja Lietuvos visuomenės grupė – užsienyje gyvenantys ir besimokantys lietuviai studentai. Tai jauni, 18-27 metų amžiaus žmonės, gimę tarybiniais laikais, tačiau patyrę nepriklausomybės kovą bei nusivylimą. Jie pažįsta ir demokratiją, ir totalitarinį režimą. Dėl kritinės Lietuvos situacijos išvykę užsienin, į savo tėvynę jie gali pažvelgti iš skirtingos perspektyvos, iš šono, nebūdami tiesiogiai įtraukti į tai, kas vyksta Lietuvos visuomenėje. Studentai paprastai mokosi JAV arba Vakarų Europoje, taigi šių šalių demokratiniai režimai iš esmės keičia jų nuostatas. Šie jauni žmonės susiduria su kai kuriomis Vakarų problemomis, nebuvusiomis svarbiomis aplinkoje, kurioje jie augo ir buvo auklėjami. Viena tokių vakarietiškų problemų – rasizmas ir požiūris į atvykėlius.

Užsienyje gyvenantys studentai iš Lietuvos šia gana nauja Lietuvos visuomenei tema diskutavo savo pašto konferencijoje. Nuomonės apie tai, ar lietuviai yra rasistai, ar ne, skiriasi. Viena žmonių grupė buvo įsitikinusi, kad apskritai lietuviai nėra rasistai. Rasizmui būtini tam tikri stereotipai bei prietarai (pavyzdžiui, kad „juodukai“ yra vagys), tačiau dėl Tarybų Sąjungos politikos ir izoliacijos lietuviai jų neturi. Geležinė uždanga neleido matyti Vakaruose, kur rasizmo tema yra labai svarbi, gyvenančių tautų bei rasių. Tai priklauso ir nuo to, kaip įsivaizduojamas tipiškas lietuvis. Iš diskusijos tapo aišku, kad „tipiškas“ lietuvis – tai paprastas darbininkas, ūkininkas, o ne inteligentas. Tarybiniais laikais dauguma dirbančiųjų buvo tokie, jie neturėjo laiko keliauti į sostinę ar į artimiausią miestą, nekalbant apie kitas šalis Tarybų Sąjungoje ar net už jos ribų. Tokio pobūdžio izoliacija daugeliui žmonių neleido susitikti net su užsieniečiais, nekalbant apie skirtingos spalvos žmones.

Tarybiniais laikais Maskvoje studijavo studentai iš Afrikos šalių, tačiau sukurtas jų įvaizdis buvo labai ideologizuotas: kapitalistai su juodaisiais elgiasi kaip su vergais. Sovietiniai žurnalistai (tarp jų ir Albertas Laurinčiukas), kuriems buvo leista keliauti į JAV, pasakodavo apie tokią pačią situaciją – juodieji yra kapitalistų vergai. Rasinę diskriminaciją jie vaizdavo per ideologinę pasmerkimo prizmę. Toks įvaizdis kėlė užuojautą, o ne neapykantą ar ignoravimą.

Diskusijos dalyvis Linas išreiškė viltį, kad lietuviams niekada nekils problemų dėl rasizmo. Kaip pavyzdį jis pateikia lietuvių darbininkus, Amerikoje dirbančius „juodą darbą“ kartu su meksikiečiais bei „juodukais“ ir neturinčius su jais jokių konfliktų, nekalbant jau apie inteligentus, kurie buvo išmokyti visus laikyti vienodais.

Kita žmonių grupė pastebėjo, kad lietuviai vis dėlto yra šiokie tokie rasistai, po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo nedraugiškai žiūrintys į atvykėlius. Pagrindinė problema – santykiai tarp senų tėvų, kurie augo nematydami kitų kultūrų bei rasių žmonių, ir jų vaikų, nekreipiančių dėmesio į odos spalvą.

„Mano draugė iš Brazilijos, trečios kartos lietuvė, draugavo su žydu, ir jos senelė, „šimtaprocentinė lietuvė“, verkė: o vaikeli, vaikeli, kokiais laikais mes gyvename – žydas mūsų šeimoje? Niekada! Po kurio laiko draugė susirado „spalvotą“ vaikiną. Tuomet senelė pradėjo šaukti: jau geriau žydas mūsų šeimoje, nei juodasis! Ką gi, pati senelė turbūt pamiršo, kad jos vyras kilęs iš Serbijos, kadangi save ji laiko „menina brasileira“ („brazile mergina“).

Ši Dianos pastaba aiškiai parodo lietuvių rasinės tolerancijos ribas, iškėlus tarprasinių vedybų klausimą. Jei jaunimas dėl savo mylimųjų odos spalvos nesuka galvos, tai jų tėvams tai nepriimtina, kadangi jiems svarbu, ką pasakys kiti, kaip reaguos giminaičiai.

Kita nuomonė – visi žmonės yra iš prigimties rasistai. Rasizmas esąs evoliucijos kelyje išsivystęs refleksas. Egidijus tai iliustruoja tokiu pavyzdžiu:

“Įsivaizduokite, kad į vieno kromanjoniečio (paskutinės žmonių evoliucijos pakopos prieš homo sapiens) teritoriją įsiveržė kitas, priklausantis tai pačiai evoliucinei pakopai, ir pirmasis griebė akmenį, o įsiveržėlis – ne. Tai tapo refleksu, ir amžiams išliko instinktas griebti akmenį, pamačius kažką ne itin draugiškai nusiteikusį. Dabar įsivaizduokite, kad šis įsiveržėlis buvo mėlynas ir jo ketinimai buvo kiek rimtesni, taigi tuometiniam žmogui atrodė logiška mušti mėlyną žmogų, nes jis yra mėlynas. Šis refleksas išliko iki mūsų dienų. Tiesa, šiandien mes negriebiame akmens, tačiau širdis nėra kupina šiltų jausmų skirtingos odos (kultūros) žmogaus atžvilgiu”. Jis paaiškina, kaip galima atsikratyti rasizmo. Pastarosios nuostatos skirtingų rasių atžvilgiu rodo, kad prietarai bei stereotipai gali būti sunaikinti, jei apie žmogaus savybes spręsime racionaliai, o ne primetant jas per rasės prizmę. Nuolat didėjanti tolerancija gali sunaikinti tiek stereotipus, tiek rasizmą.

Šio pobūdžio diskusija rodo, kad Lietuvos jaunimo nuostatos rasizmo bei diskriminacijos atžvilgiu greitai kinta – jaunuoliai nėra tokie nacionalistai (kai kurie pasakytų, net fašistai), kaip jų tėvai. Kultūrinė įvairovė yra priimama kaip natūralus dalykas, nesiremiant jokiais nedraugiškais stereotipais bei prietarais. Net jei Lietuvos visuomenėje po kokių 10-20 metų atsirastų rasizmo apraiškų, šie jauni žmonės, sugrįžę iš studijų užsienyje, bus pagrindinė atspari jėga. Jie grįš ir taps prezidentais, ministrais pirmininkais bei merais, ar bent jau dalyvaus politikos kūrimo procese. Tuomet rasinė diskriminacija turėtų išnykti iš visų Lietuvos visuomenės sluoksnių.

Ką slepia simboliai?

Ieva Čepulkauskaitė, sociologė

Daugybė žmonių vienodai interpretuoja plačiai vartojamus, gerai pažįstamus simbolius. Kryžius, svastika, pentagrama – visi pažįstame šiuos simbolius ir manome, kad žinome, ką jie reiškia. Tačiau šis žinojimas toli gražu ne visada teisingas. Simbolių ištakos siekia seniausius laikus, jų reikšmė kito bėgant amžiams. Tas pats simbolis šiandien rieškia ne tą patį, ką reiškė prieš kelis šimtmečius.

svastika.gif (1838 bytes)Pavyzdžiui, svastika. Iki 1930-jų, kuomet nacių partija šį simbolį įtvirtino kaip savo judėjimo ženklą, svastika buvo universalus sėkmės bei harmonijos ženklas. Šį simbolį galime rasti labiausiai laiku ir erdve nutolusiose kultūrose: jį naudojo Amerikos indėnai, indusai, budistai, vikingai, graikai, romėnai, keltai, anglosaksai, majai, actekai, persai, krikščionys. Svastika, arba saulės ratas, yra dažnas uolų piešinių, kurių amžius siekia neolito laikus, motyvas, sutinkamas Europoje ir Azijoje. Dar šiandien svastika tebėra šventas simbolis daugeliui indusų bei budistų.

sowulo.gif (3968 bytes)Kitas nacių simbolis, grėsmingosios SS, aptinkamas dar senovės skandinavų religijoje. „S“ raidė senovėje reiškė runą „sowulo“, arba saulės runą, simbolizuojančią sėkmę ar pergalę. Daugiau nei du tūkstantmečius Šiaurės šalyse ši runa buvo sėkmės simbolis. Saulė laikoma šventa beveik visose pasaulio religijose. Skandinavų kosmologija vaizdavo saulę, keliaujančią per dangų kovos vežimu ir persekiojamą milžiniško vilko. Indoeuropiečių pagoniškuose tikėjimuose saulė dažnai siejama su arkliu – tiek saulė, tiek arklys laikomi gyvenimo ir derlingumo simboliais, ir paprastai suvokiami kaip „vyriškumo” polis, nors senovės skandinavų mituose kovos vežimą vadelioja mergaitė.

fish.gif (2010 bytes) „Krikščioniškoji žuvis”, daugelio Kristaus pasekėjų naudojama kaip atsidavimo tikėjimui išraiška, taip pat labai senas simbolis. Žuvies kontūras buvo ankstyvosios krikščionių bažnyčios simbolis. Jos įvaizdis neretai sutinkamas Evangelijose. Apaštalai dažnai buvo vadinami „žmonių žvejais”. Krikščionybės pasėkėjai būdavo vadinami Pisciculi, o šio lotyniško žodžio šaknis reiškia „žuvį”. Be to, tikima, kad sąsaja tarp krikščionybės ir žuvies išreikšta graikiškame žodyje „žuvis” – „ichthus”, kurio raidės tariamos: Iota Chi Theta Upsilon Sigma. Taip gaunamas akrostikas: „Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, Išgelbėtojas [Iesous (Jėzus) CHristos (Kristus) THeou (Dievo) Uiou (Sūnus) Soter (Išgelbėtojas)]. Romos valdžios persekiojimo laikais lengvai nupiešiamas „krikščioniškos žuvies” simbolis tarp krikščionių buvo naudojamas kaip slaptažodis. Jei susitikę du nepažįstamieji nebūdavo tikri, ar kitas yra krikščionis, vienas jų nupiešdavo ) formos arką. Jei antrasis būdavo krikščionis, jis užbaigdavo simbolį, pripiešdamas atvirkščią arką, ir sudarydamas simbolį (), vaizduojantį žuvies kontūrą. Tačiau nors ir kaip tvirtai „įaugęs” į krikščionišką tradiciją, šis simbolis nėra krikščionybės kūrinys. Dar iki jos gimimo prieš kelis šimtmečius daugelyje pagoniškų religijų šis simbolis vaizdavo Didžiąją deivę motiną. Jis buvo piešiamas kaip du labai siauri persikertantys pusmėnuliai – vienas jų vaizdavo pusmėnulį prieš jaunatį, kitas – iškart po jaunaties, kuomet mėnulis yra vos matomas. Daugelyje religijų mėnulis siejamas su deive, kaip ir saulė. Ryšys tarp deivės ir žuvies randamas įvairiose senojo pasaulio vietose: pavyzdžiui, Kinijoje Didžioji motina Kwan-yin dažnai vaizduojama žuvies forma; Indijoje į deivę Kali buvo kreipiamasi „žuviaake”; Egipte Izidė buvo vadinama Didžiąja prarajos žuvimi; graikiškas žodis „delphos” reiškė ir „žuvį”, ir „įsčias” (žodis kildinamas iš senovės Delfų, kur gyveno orakulė, garbinusi deivę žuvį Temizę. Vėlesnėje religijoje deivė žuvis buvo geidulingoji Afroditė, savo pasekėjų garbinama šventą dieną penktadienį – tądien būdavo valgoma žuvis ir rengiamos orgijos. Vėlesniais amžiais krikščionybė perėmė šią tradiciją, reikalaudama iš tikinčiųjų penktadieniais valgyti žuvį); senovės Romoje penktadienis buvo vadinamas „dies veneris“, arba Veneros, romėnų meilės deivės, diena; Skandinavijoje Didžioji deivė buvo vardu Feja; jos garbei buvo valgoma žuvis; Vidurio Rytuose Didžioji deivė buvo vaizduojama kaip moteris, lyties organus prisidengusi žuvies amuletu.

cross.gif (2007 bytes)Ir netgi kryžius, neatsiejamas krikščioniško tikėjimo simbolis, turi ilgą istoriją. Dar III a. kryžiaus kaip krikščionybės simbolio naudojimas buvo smerkiamas dėl pagoniškų jo ištakų. Pirmasis kryžiaus vaizdavimas krikščioniškame mene randamas ant Vatikane saugomo sarkofago, pagaminto V a. viduryje. Tai graikiškas kryžius su vienodo ilgio atšakomis, ant kurio dar nebuvo vaizduojamas Jėzaus kūnas. Pirmosios nukryžiavimo scenos krikščionybėje atsirado tik VII amžiuje. Pirmykštis kryžiaus simbolis buvo „Tau“ kryžiaus formos. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, Bažnyčia simbolį galėjo perimti iš pagoniškųjų druidų, kurie šiais kryžiais, sudarytais iš dviejų sukryžiuotų ąžuolo šakų, simbolizavo savo dievą Thau. Kryžiaus simbolis sutinkamas daugelyje senųjų kultūrų. Skandinavijoje Tau kryžius simbolizavo dievo Toro kūjį. Babilone kryžius su pusmėnuliu buvo mėnulio dievybės simbolis. Asyriečiai naudojo kryžių vaizduodami keturias puses, į kurias šviečia saulė. Egiptietiškas kryžius su ašaros formos viršutine atšaka buvo galingas tiesos simbolis, siejamas su dievu Ozyriu bei deivėmis Izide bei Maat. Priešistoriniais laikais žmonės buvo aukojami juos nukryžiuojant, o vėliau kūną sukapojant ir kartu su krauju užkasant laukuose, siekiant padidinti žemių derlingumą.

pentagram.gif (2584 bytes)Pentagrama, daugumos krikščionių laikoma „velnio ženklu“, taip pat turi ilgą istoriją. Pirmuosius jos naudojimo pėdsakus randame 3500 metais p.m.e. senovės Mesopotamijoje, kur valdovai ją naudojo kaip simbolį, parodantį, kad jų galia siekia visas keturias žinomas pasaulio puses. Kitas ankstyvas pentagramos vartojimas – deivės Kore, arba Ceres, simbolis. Graikai geometrinę pentagramos simetriją laikė tobulumo ženklu. Hebrajai ją traktavo kaip penkių Penkiaknygės knygų, o kartu ir tiesos simbolį. Netgi pirmieji krikščionys ją laikė šventu simboliu, penkis žvaigždės kampus siedami su penkiomis Kristaus žaizdomis.

Viduramžiais pentagramos reikšmė pradeda keistis. Inkvizicija šį simbolį tapatino su senovės dievais, laikomais blogio, „šėtono“ įsikūnijimu. Vienas svarbiausių kaltinimų Tamplierių ordinui, kurio nariai buvo sunaikinti kankinimais, mirtimi bei atskyrimu nuo Bažnyčios 1314 metais, buvo stabo, vadinamo Bafometu, garbinimas. Po to Bažnyčia ėmėsi visų kitų, nepaklustančių jos šventam požiūriui: eretikai, pagonys, raganos – visi buvo pasmerkti atsivertimui arba mirčiai. Tais laikais iš senovės atėję „raguoti“ dievai, kuriuos dar garbino valstiečiai, krikščionių bažnyčios buvo siejami su velnio įvaizdžiu.

pentagram2.gif (4755 bytes)XIX amžiuje magas bei magijos filosofas Elifas Levis sukūrė apverstą pentagramą kaip dievo Bafometo, ožiagalvio blogio įsikūnijimo, ženklą. Viduramžiais paprasta pentagrama reiškė vasarą, o apversta – žiemą. Levis sudarė dvi pentagramas, viena kurių, sudaryta iš penkiakampės žvaigždės su žmogaus figūra viduryje, buvo orientuota į dievą. Tai vadinamasis „mikrokosminis“ žmogus, simbolizuojantis 4 elementus: žemę, vėją, ugnį bei vandenį, o pagrindinė žvaigždės atšaka – galva – vaizdavo sielą. Šalia mikrokosminio žmogaus jis nupiešė apverstą pentagramą, vaizduojančią Bafometo (ožiagalvio blogio įsikūnijimo) galvą. Taip jis pirmą kartą pavaizdavo skirtumą tarp gėrio ir blogio pentagramos simbolių. Bafometo ženklas, arba Bafometas, tapo oficialiu satanistų bažnyčios, kurią 1966 metais įkūrė Anron Szabdor La, simboliu. Beje, pentagramos simbolį naudoja ne tik satanistai. Pavyzdžiui, Rytinės žvaigždės ordinas, tarptautinė humanitarinė organizacija, kurią sudaro pasižymėjusių masonų žmonos, kaip simbolį naudoja apverstą penkiakampį. Rosinkruciansitų judėjimas, jungiantis krikščionių mistikus, savo ritualuose dažnai naudoja magišką lazdelę, kardą, taurę ir pentagramą – čia pentagrama vaizduoja žemę, materiją ir stabilumą. Masonų ordinas sieja penkis pentagramos kampus su penkiais brolybės punktais. Kai kurios sunkiojo metalo grupės naudoja pentagramą kaip grupės simbolį.

Šiame straipsnyje aptartos tik kelių plačiai žinomų simbolių reikšmės. Simbolių yra daugybė, ir toli gražu ne visus galima paaiškinti ir suprasti. Mes juos sutinkame kasdien, jie yra tarsi slapti pranešimai, formuojantys mūsų požiūrį į tam tikrus žmones ir jų grupes, religijas ar organizacijas. Juose slypi dar daug paslapčių. Kada nors bus atskleistos ir jos.

Socializacija kaip lyčių vaidmenų perteikimo procesas

Ramunė Karužaitė, sociologė

Visuomenės nuomonė lemia mūsų elgesį. Vaikas, mokydamasis kalbėti, galvoti, jausti, perima jo aplinkai būdingus kultūrinius požiūrius ir vertybes – jie tampa jo paties nuomone, vertybėmis bei nuostatomis. Žmonės perima ir lūkesčius jų elgesio atžvilgiu. Šio „perėmimo“ proceso – socializacijos – metu mes mokomės „tinkamo“ elgesio, atitinkančio mūsų vaidmenis.

Socialinis pasaulis, kuriame auga vaikas, beveik visose srityse diferencijuotas lyties atžvilgiu. Lytis yra vienas svarbiausių žmogaus skiriamųjų bruožų, jo tapatumo ir patyrimo pagrindas. Vyro ir moters skirtumai –  sudėtingas reiškinys, apimantis ne tik anatomines, fiziologines, bet ir asmenybės, elgesio skirtybes. Iš vyrų tikimasi vienų, iš moterų – visai kitų dalykų: pavyzdžiui, tradiciškai priimta, kad vyrai turi būti savarankiški, nepriklausomi, veiklūs, racionalūs, ambicingi, siekiantys karjeros, o moterys – pasyvios, priklausomos, emocionalios, besirūpinančios vaikais ir namų ruoša. Įvairūs veiksniai –  kalba, šeima, mokykla, bendraamžių grupės, žiniasklaida –   jau nuo kūdikystės formuoja žmoguje lyčių skirtybių suvokimą.

Pavyzdžiui, kalba. Galima pastebėti, kaip mūsų kalba labiau akcentuoja vyrų – moterų skirtumus, negu panašumus. Vos gimus kūdikiams suteikiamas moteriškas arba vyriškas vardas. Nuo tos dienos lyties tapatumas yra lyg „prilipdomas“ prie individo. Vyrų ir moterų skirtingumą primena ne tik vardai, bet ir kitos kalbos dalys –  įvardžiai, būdvardžiai, daiktavardžiai. Kalboje atsispindi visuomenės vertybių sistema, ir per ją galima pastebėti „dvigubą“ vertybių sistemą: vyrų ir moterų vertybes. Šios dvi vertybių sistemos kyla iš moters ir vyro sampratų, kurios susiformavo per kelis amžius ir yra perkeliamos konkretiems žmonėms. Šiuo atžvilgiu įdomu patyrinėti vyrą ir moterį apibrėžiančius kreipinius. Pavyzdžiui, moteris vadinama „Miss“ ir „Mrs“ (lietuvių kalba „panelė“ ir „ponia“). Sinonimų žodyne randame tokias žodžio „Miss“ reikšmes: netekėjusi moteris, mergina, teta, mokytoja, vaikų prižiūrėtoja, asistentė, klerkė, pardavėja. O žodžio „bachelor“ (lietuvių kalba „viengungis“) reikšmės yra tokios: nevedęs vyras, vienišas džentelmenas, laisvas džentelmenas. Trumpinys  „Mrs.“ reiškia – žmona, moteris, motina, akušerė; žodis „Master“ („šeimininkas“): vyriškos lyties asmuo, vaikinas, džentelmenas, skvairas, dvarininkas, magnatas, aristokratas, valdovas, monarchas, lordas, didis žmogus, aukštesnės klasės žmogus, vadžios žmogus, viršininkas, lyderis, šeimos tėvas, vedęs vyras, nugalėtojas, čempionas ir panašiai. Šis pavyzdys gana akivaizdžiai atskleidžia, kokia vertybių sistema dominuoja visuomenėje.

Savo lyties supratimo formavimuisi didžiulę įtaką daro šeima. Nuo gimimo kūdikis pradeda mokytis suvokti savo lytį, nes nuo pačių pirmųjų dienų tėvai sąmoningai ar nesąmoningai elgiasi su mažyliais skirtingai, priklausomai nuo jų lyties. Pavyzdys – moterų elgesio su kūdikiu tyrimas. Iš tiesų, tyrime dalyvavo tik vienas kūdikis, kuris buvo aprengiamas skirtingos spalvos drabužiais. Kai moterys būdavo paliekamos kambaryje su mėlynos spalvos drabužėliais aprengtu kūdikiu, daugelis jų tik paduodavo mažyliui žaislinį traukinuką; o kai tas pats kūdikis būdavo aprengtas rožiniais drabužėliais, moterys daug dažniau su juo burkuodavo, šypsodavosi ir siūlė, be abejo, lėlytę. Tėvo bendravimas su vaiku taip pat skirtingas –  su sūneliu jis žaidimo forma pasigrums, o dukrelę dažniau prisiglaus, pamyluos. Berniukai dažniausiai turi tokių žaislų, kurie skatina aktyvumą, nukreiptą į sportą, mašinas, karybą –  tai yra, į sferą už namų ribų. O mergaitėms siūlomi žaislai, skatinantys jų aktyvumą, nukreiptą į namų sferą. Paauglystėje norintis užsidirbti berniukas bus skatinamas išnešioti laikraščius ar pjauti žolę, o mergaitė dirbs aukle. Taigi mergaitės yra socializuojamos jas orientuojant į šeimą. Iš dukrų tėvai tikisi, kad jos rūpinsis vaikais, kitais šeimos nariais, atliks daugiau namų ruošos darbų, negu sūnūs.

Taigi tėvai atlieka socializacijos „agentų“ funkciją namuose. Paaugę vaikai susiduria su kitais labai svarbiais jų tapatumą ir elgesį formuojančiais žmonėmis – mokytojais. Šios srities tyrinėtojai yra pastebėję, kad mokytojai paprastai laikosi skirtingo požiūrio į jų klasėje besimokančius berniukus ir mergaites: pavyzdžiui, jei uždavus klausimą, berniukas šūkteli atsakymą prieš tai nepakėlęs rankos ir negavęs leidimo atsakyti, mokytojas dažnai tai priima; bet kai taip „netinkamai“ pasielgia mergaitė, jai padaroma pastaba. Tai rodo, kad berniukai turi būti aktyvesni, o mergaitės  – elgtis santūriau. Mokyklų paskaitos, kursai taip pat lemia lyčių vaidmenų išmokimą. Pavyzdžiui, korėjiečių mergaitės privalo pasirinkti tokias pamokas, kurios atspindėtų šeimos gyvenimą (maisto gaminimas, drabužių siuvimas ir pan.); Lietuvos mokyklose darbų pamokų metu mergaitės mokomos įvairių „moteriškos“ namų ruošos, o berniukai – „vyriškų“ darbų.

Be abejo, paauglystėje bei jaunystėje svarbiais socializacijos veiksniais tampa bendraamžiai. Atsižvelgiant į juos renkamasi drabužius, kalbos manierą, interesus. Tėvai paprastai pripažįsta bendraamžių įtaką ir todėl skatina savo vaikus rinktis „tinkamus“ draugus. Nuo mažų dienų lyčių socializacijai didelę įtaką daro ir žiniasklaida – pavyzdžiui, televizijoje vaikai dažniausiai mato stereotipiškus vyrų ir moterų charakterius bei elgesio būdus.

Taigi socializacijos proceso dėka visuomenėje yra užtikrinama tradicinių lyčių vaidmenų reprodukcija, jų perteikimas iš kartos į kartą.

Kaip mes išmokstame savo lyčiai tinkamų elgesio būdų? Šį procesą aiškina kelios lyčių vaidmenų socializacijos teorijos. Pavyzdžiui, socialinio išmokimo perspektyva teigia, kad vaikai mokosi vaidmenų per paskatinimą ir baudimą –  tai yra, už tinkamą savo lyčiai elgesį vaikas yra paskatinamas, o už netinkamą, kitai lyčiai būdingą – baudžiamas. Berniukas bus skatinamas, jei imituos tėvo elgesį, ir baudžiamas, jei seks motinos elgesio pavyzdžiu, o mergaitė bus skatinama ir baudžiama atvirkščiai. Taigi vaikas mokosi tinkamo elgesio, atitinkančio jo lytį, stebėdamas kitus žmones.

Kognityvinė/savisocializacijos perspektyva teigia, kad iš pradžių vaikai įsisąmonina savo lytį, kaip nekintamą veiksnį. Iki trejų metų vaikai jau suvokia save ir kitus kaip mergaites ar berniukus. Manoma, kad, kai vaikas suvokia savo lyties pastovumą, jis pradeda stengtis visą gyvenimą būti tinkamas savo lyties grupės narys, atitinkamai elgtis, įgyti savo lyties bruožų. Trumpai tariant, mokymasis būti vyru ar moterimi reiškia taisyklių, apibrėžiančių lyčių vaidmenis, supratimo ir interpretavimo procesą.

Identifikacijos/modeliavimo kryptis numato modeliavimą ir tapatinimąsi. Modeliavimas reiškia, kad vaikas stebi kitų, tai yra tėvų, elgesį ir jį imituoja. Tapatinimasis reiškia, kad vaikas, skatinamas meilės ir baimės, susitapatina su savo lyties tėvu: mergaitė tapatina save su motina, berniukas – su tėvu. Z. Froidas savo teorijoje smulkiai išdėstė, kaip vyksta toks susitapatinimas: berniukai patiria „Edipo“, o mergaitės – „Elektros“ kompleksą. Sėkmingai įveikus šiuos kompleksus, išmokstamas tinkamos lyties vaidmuo ir įgyjamos tinkamos savybės.

Taigi „socialinės“ lyties įgijimo procese vyksta sudėtinga sąveika tarp biologijos ir socializacijos. Socializacijos proceso metu individai, perimdami ir suvokdami visuomenės lūkesčius, išmoksta savo lyčiai būdingo elgesio. Taip socializacija užtikrina tradicinių lyčių vaidmenų reprodukciją.

Meilės istorija

Ieva Čepulkauskaitė

Sociologijos specialybės magistrantė, Vilniaus universitetas

Meilė – neatsiejama Vakarų kultūros dalis. Nuo seniausių laikų garbinama mene ir gyvenime, įamžinta nemirtinguose kūriniuose, ji atrodo universali ir nekintanti, paliečianti kiekvieną, nepriklausomai nuo epochos, padėties, turto, amžiaus ar išvaizdos. Ar nekeista, kad garsiosios Sapfo aprašyti „meilės ligos“ simptomai išliko tokie pat per 25 amžius: tai mikčiojimas, nuraudimas, širdies virpėjimas, silpnumas, išbalimas ir pan.

Mes jau nuo vaikystės esame ruošiami šiam jausmui. Vaikiškose pasakose nuolat susiduriame su meilės ir kovos dėl savo išrinktojo ar išrinktosios motyvu. Literatūra, kino filmai, įvairios masinės informacijos priemonės mums kasdien pateikia įprastus meilės įvaizdžius.

Nors vakarietiškos meilės sampratos užuomazgos siekia antikinę Graikiją, tačiau laikui bėgant ji gerokai keitėsi. Įdomu, kad kadaise „meilė“ dažniausiai apibūdindavo homoseksualius santykius. Pavyzdžiui, senovės Graikijoje meile buvo vadinami vyrų ir jaunų berniukų santykiai, o minėtieji Sapfo „meilės ligos“ simptomai apibūdino vienos moters jausmus kitai. Senovės Romoje meilė jau reiškė heteroseksualius santykius, tačiau ji neturėjo nieko bendro su vedybomis. Meilė buvo neatsiejama nuo apgavystės ir svetimoteriavimo – tai įrodo garsaus I amžiaus romėnų poeto Ovidijaus veikalas „Meilės menas“, mokantis žaidimo, kurio svarbiausios taisyklės buvo apgavystė bei meilikavimas. Viduramžius žymi „garbinančios“ meilės idealas. Ši meilė apėmė tokius skirtingus elementus, kaip nesantuokinė aistra ir religinis krikščioniškas dievinimas, stereotipiški flirto žaidimai ir rimti moraliniai siekiai, išdavystė ir ištikimybė, džiaugsmas ir kančia. Beje, žinomiausi šios meilės pavyzdžiai – „Tristanas ir Izolda“, „Lanselotas ir Ginevra“ – tai pasakojimai apie santuokinę neištikimybę. Kadangi vedybos buvo sudaromos atsižvelgiant ne į jausmus, o į šeimos interesus, meilė dažniausiai buvo sutinkama už santuokinių ryšių ribų. Garbinanti meilė suformavo nuomonę, kad meilė – abipusis jausmas, kuriame aistra neatsiejama nuo pagarbos jausmo objektui. Ši ideologija, susiformavusi XI amžiuje, iki šiandien išliko Vakarų kultūrinės tradicijos dalis.

Kilusi iš aristokratijos nesantuokinių meilės žaidimų, romantiškos meilės idėja buvo įskiepyta į buržuazijos vedybų instituciją. Puritoniškoji buržuazija Anglijoje pašventino vedybas bei šeimą ir pasmerkė aristokratų santuokinę neištikimybę. Puritonai apibrėžė vedybas kaip partnerystę, paremtą draugyste, pasitikėjimu, ištikimybe ir skaistybe iki vedybų. Tačiau tik XVIII amžiuje, kai vidurinė klasė tapo pagrindine visuomenės gyvenimą lemiančia jėga, romantiškos meilės idėją visuotinai pradėta sieti su vedybomis. XX amžiaus seksualinės bei kultūrinės revoliucijos pakeitė meilės, sekso ir vedybų taisykles bei reikšmę. Tačiau meilė išliko stipriai išgyvenama emocija, ir intymūs ryšiai tebeužima labai svarbią vietą žmonių gyvenime.

Vienas to įrodymų – įvairios su meilės jausmu siejamos tradicijos bei įvaizdžiai, kurių Vakarų kultūroje tikrai gausu. Bene žymiausia šiai progai skirta šventė – Šv. Valentino diena, kuri jau daugelį amžių švenčiama vasario 14 dieną. Šios meilės šventės ištakos siejamos dar su Senovės Roma. Romos imperijoje vasario 14 diena buvo Junonos, Romos dievų ir deivių karalienės, švente. Junona taip pat buvo moterų bei vedybų deivė. O vasario 15 dieną Romos gyventojai švęsdavo Luperkalijas. Pasak legendos, Romos galybės priešaušryje būsimo galingo miesto apylinkėse klajoję daugybė piktų vilkų, ir romėnai kreipęsi į Luperkusą, avių ir piemenų dievą, prašydami jo pagalbos ir apsaugos. Ši diena buvo ir pavasario šventė, kadangi tuometinis kalendorius skyrėsi nuo mūsų dienų, ir vasaris buvo pavasario pradžia. Romos armijoms įsiveržus į dabartinės Prancūzijos bei Britanijos teritorijas I a. pr. Kr., čia taip pat prigijo Luperkalijų papročiai, tarp jų – ir „meilės loterija“.

Na, o Valentino dienos atsiradimas siejamas net su dviem Valentinais. Pasak vienos legendų, Valentinas buvo vienas pirmųjų krikščionių. Tada naujoji religija reiškė pavojų ir mirtį. Už pagalbą krikščionių kankiniams jis suimtas, nuteistas ir pasodintas į kalėjimą. Kalėdamas jis išgydęs aklą prižiūrėtojo dukrą. Sužinojęs apie šį stebuklą, žiaurus imperatorius įsakęs nukirsti Valentinui galvą. Savo mirties rytą jis nusiuntęs prižiūrėtojo dukrai atsisveikinimo laiškelį, kurį pasirašęs: „Nuo tavo Valentino“. Kitas istorijos minimas Valentinas gyvenęs imperatoriaus Klaudijaus II laikais, kuomet Roma dalyvavo daugybėje kruvinų ir nesėkmingų kovų. Klaudijui Žiauriajam nuolatos trūkę karių. Imperatorius nusprendęs, kad to priežastis – Romos vyrų nenoras palikti savo šeimas ir mylimąsias, todėl įsakęs tuojau pat nutraukti visas sužadėtuves bei uždraudęs kariams tuoktis. Gerasis Valentinas nepaklusęs imperatoriui – jis padėjęs krikščionių kankiniams bei slapta tuokęs įsimylėjusias poras; už šiuos gerus darbus Valentinas buvęs suimtas ir Romos prefekto nuteistas mirti. Jo aplankyti kalėjime atėję daugybė jaunuolių, kurie pro langą į vienutę jam mėtę gėles ir raštelius. Jis s nukankintas 269 metų vasario 14 d.

Taigi Valentino mirties diena sutapo su senųjų Luperkalijų švente. Įsigalint krikščionybei, jaunos religijos autoritetai siekė išstumti pagoniškus dievus bei jų garbinimo šventes. Žmonės nenoriai atsisakydavo įprastų švenčių bei tradicijų, todėl dažnai senosioms šventėms tik būdavo suteikiamas naujas vardas ir prasmė. 496 m. popiežius Gelazijus paskelbė vasario 14-ją. Šv. Valentino diena. Taip Luperkalijos tapo Valentino diena.

Luperkalijos buvo ne tik pavasario, bet ir meilės šventė. Šios dienos išvakarėse buvo žaidžiama „meilės loterija“. Romos mergaičių vardai buvo surašomi ant popieriaus skiaučių ir sumetami į ąsočius. Jaunuoliai traukdavo jų vardus ir tapdavo merginos palydovu šventės metu. Kitas šios šventės paprotys buvo jaunų kilmingų Romos vyrų šėlimas Romos gatvėse, švaistantis ožkos odos rimbais. Jaunos moterys būriuodavosi gatvėse, laukdamos šventų rimbo kirčių, nes buvo tikima, jog taip jos taps vaisingos. Šie ožkos odos rimbai buvo vadinami februa, o plakimas – februario. Abu šie pavadinimai kilę iš lotyniško žodžio „tyrumas“. Iš šio žodžio kildinamas ir daugelio pasaulio kalbų vasario mėnesio pavadinimas.

„Meilės loterija“ išliko ir viduramžių riterių laikais – Anglijoje merginų ir jaunuolių vardai būdavo surašomi, įdedami į dėžutę ar vazą ir traukiami poromis. Kiekviena pora keisdavosi dovanomis, o mergina tapdavo vaikino Valentina tiems metams. Ant savo drabužių rankovės jis nešiodavo prisisegęs jos vardą, ir jo pareiga buvo rūpintis ir ginti savo damą. Šis be galo senas paprotys vasario 14 d. traukti mylimojo vardą ilgai buvo tikra meilės pranašystė, kuri neretai baigdavosi vedybomis. Todėl nepaisant religijų ir dievų kaitos, vasario 14 d. per amžius išliko meilės, dovanų ir prisipažinimų švente.

Istorija mini meilės laiškų tradiciją, siekiančią XV amžių. Jaunasis Orleano hercogas, mūšio metu paimtas į nelaisvę, daugelį metų kalėjo Londono Taueryje. Savo žmonai jis rašė vieną meilės poemą po kitos, ir jos buvo vadinamos „Valentinais“. Britų muziejuje iki šiol išsaugota apie 60 šių poemų.

Gėlės Valentino tradicijos dalimi tapo pora šimtų metų vėliau, XVII amžiuje, kuomet Prancūzijos karaliaus Henriko IV duktė surengė puotą Šv. Valentino garbei. Jos metu kiekviena dama gavo po nuostabią gėlių puokštę iš vyriškio, kurį pasirinko savo Valentinu. Taip Italijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje gėlių bei meilės raštelių siuntimas tapo tradicija.

Įprastas meilės simbolis, ypač dažnai sutinkamas Valentino dieną – širdis. Širdies formos saldumynai, dėžutės, žvakės, atvirutės… Širdys šokoladinės, popierinės, medžiaginės, puošiančios įvairiausius daiktus ir net drabužius.Beje, senovėje meilę simbolizuojanti žmogaus kūno dalis buvo visai ne širdis, o kepenys. Tačiau pamažu pripažintu meilės simboliu širdis – matyt, tai lėmė jos plazdėjimas, pamačius mylimąjį. Beje, mokslininkų teigimu, meilę atitinkančios emocijos gimsta visai ne širdyje, o smegenyse.

Kitas neatsiejamas meilės įvaizdis – mažas angeliukas, padaužiškai laidantis meilės strėles. Kupidonas, apskritaveidis cherubinas, į mūsų kultūrą ateina iš senovės graikų mitų. Antikinėje Graikijoje jis buvo vadinamas Erosu. Tai graikų meilės deivės Afroditės sūnus. Daug graikų kultūros elementų perėmę romėnai meilės deivę pavadino Venera, o jos sūnų – Kupidonu. Lotyniškai Cupido reiškia „troškimas“.

Kupidonas – motinos, meilės deivės pasiuntinys, kurio strėlė sužeidžia ir priverčia pamilti net šalčiausią širdį. Vasario, meilės mėnesio ir artėjančio pavasario proga linkime savo skaitytojams – pasisaugokite! Gal šis padykęs angelas kur nors netoli?

Šaškių žaidimo elementai

Kiekvienas lentos žaidimas turi debiutus. Tai partijų pradžiai siūlomos laiko patikrintos schemos. Jie išsirutuliojo iš daugybės partijų, ėjimų atsišakojimų ir noro išvengti chaoso, o teorijos knygos pateikia 5–10 debiutų ėjimų, po kurių atsiskleidžia pasirinkimo laisvė. Debiutai yra daugiau ar mažiau universalūs, lygiaverčiai abiems žaidimo pusėms. Pradedantiesiems jie – puiki priemonė perimti strateginius ir taktinius stalo žaidimo elementus. Tiesa, ne kiekvienam žaidėjui tinka konkretus debiutas, nes skiriasi žaidimo stiliai. Prieš gerą šimtmetį nesidomėta pozicijos vertinimu, o senieji meistrai ėjimus rinkdavosi pasikliaudami savo patirtimi, intuicija, įgimtu talentu. Tačiau šachmatų pasaulio čempionas Vilhelmas Šteinicas paneigė talento reikšmę, sakydamas, kad dvikovos rezultatą lemia ypatingos pozicinės ir kombinacinės savybės, o tik paskui talentas. Sakoma – „kur meistrams dar daug kas neaišku, pradedančiajam viskas suprantama“. Pradedantis žaidėjas neturi jokio plano – jis tik stumdo figūras iš vieno laukelio į kita, laikosi savojo žaidimo supratimo. Treneriai jam duotų pirmą patarimą – išmokti matyti visą lentą, o vėliau užsirašinėti žaistas partijas, nes tai bus naudinga analizei. Laimėti partiją galima tada, kai šaškininkas sumaniai atakuoja, žaidžia aktyviai, kitaip tariant, jis sugeba ryžtingai atremti varžovo sumanymus ir suteikti partijai palankią sau kryptį. Tačiau dažnai esti taip: vienas varžovų žaidžia kovingai, taisyklingai atakuoja, įvykdo įdomų strateginį sumanymą, bet palaipsniui jo puolimas sužlunga ir jis pralaimi dvikovą. Priežastis ta, kad žaidėjas nesugebėjo objektyviai įvertinti susidariusios padėties, jo puolimas buvo nepagrįstas. Gerai apgalvotas gynimosi planas leido varžovui „atšaldyti“ įkarštį, perimti iniciatyvą ir sumaniai išnaudoti atsiradusius priešininko stovykloje pozicinius trūkumus. Dera saugotis varžovo kontrpuolimo. Kiekvienas ėjimas vidurio žaidime turi būti iš anksto apgalvotas.

Mitelšpilis


Žaidimo vidurys – mitelšpilis – svarbiausia iš visų trijų šaškių partijos stadijų. Kaip tik šiuo periodu vyksta lemiami dviejų jėgų susidūrimai, įgyvendinamos toli į priekį apskaičiuotos kombinacijos, vykdomi strateginiai planai. Tai, kad žaidėjas nekaip sužaidė debiutą arba nepakankamai tiksliai panaudojo savo persvarą endšpilyje dar atleistina, bet niekaip negalima tapti aukštos klasės profesionalu, nemokant pakankamai meistriškai sužaisti mitelšpilio. Sudėtingų mitelšpilio pozicijų žaidimo menas priklauso nuo trijų pagrindinių šaškininko savybių. Pirmoji – sugebėjimas atpažinti ir iš anksto numatyti kombinacijas, taip pat tiksliai jas apskaičiuoti. Antroji – didmeistriui būdingas sugebėjimas analizuoti pozicijas: nustatyti, kokie jų elementai vaidina lemiamą vaidmenį, paskui susintetinti, tai yra įvertinti poziciją, ir jau po viso šito sudaryti žaidimo planą, pagrįstą figūrų išsidėstymo įvertinimu. O trečioji savybė – tai sugebėjimas tiksliai, greitai ir neklaidingai apskaičiuoti variantus. Sudėtingo mačo metu žaidėjas mitelšpilyje visą laiką stengiasi pažvelgti į priekį, nustatyti, kaip susiklostys tolesnė dvikova. Jis nagrinėja artimiausius savo ėjimus ir varžovo atsakymus, mintyse mato seriją variantų. Variantų skaičiavimo meistriškumas įgyjamas laikui bėgant. Kai kurie variantai leidžia rinktis, juose žaidėjo ėjimai ir varžovo atsakymai neprivalomi – tai neforsuoti variantai. Būna, kad abiejų varžovų ėjimai ir jau visuomet besiginančio žaidėjo atsakymai būtini, kitaip iš karto prasidės katastrofa. Jie vadinami forsuotais variantais. Didmeistriai numatyti į priekį gali po 15 ir daugiau ėjimų, priklausomai nuo būtinybės ir žaidėjo įgūdžių. Kai kurie net sužaidžia visą partiją, sėdėdami prieš lentą ir nestumdydami ėjimų. Tai aukštasis pilotažas.

Ėjimų vertinimas ir analizė


Pozicinio žaidimo esmė yra analizuoti poziciją, įvertinti ją, suprasti, kieno padėtis konkrečiu momentu yra geresnė, ar pozicija lygiavertė. Kiekvienu atveju nustatomi visiškai skirtingi kokybės ir išoriniai žaidimo planai, įtraukiamas empirinis žinojimas. Žaidėjas, kurio padėtis geresnė, turi teisę ir privalo atakuoti, nes delsiant galima netekti persvaros. Turint blogesnę padėtį, reikia gintis ir ieškoti būdų, kaip ją išlyginti. O kai yra lygi pozicija, vienintelė išeitis – vengti rizikingo puolimo, bet nepulti į paniką. Reikia ramiai manevruoti, ieškoti būdų, kaip pagerinti poziciją. Žaidėjas partijoje variantų skaičiavimui panaudoja beveik visą žaidimui skirtą laiką: kartais tai trumpas „perbėgimas“ per nedidelius variantus, atskirais partijos momentais tai gali būti sudėtingiausias tarpusavyje susijusių variantų kompleksas. Variantų skaičiavimas – tai savo galimų ėjimų ir priešininko atsakymų partijos laikotarpiu peržiūra. Paprastai stengiamasi peržvelgti kuo daugiau ėjimų ir nagrinėti kuo daugiau atsakymų į numatomus ėjimus. Sugebėjimas plačiai skaičiuoti, išnagrinėti didžiausią galimybių kiekį ir kartu numatyti galimą ėjimų skaičių rodo žaidėjo meistriškumą. Svarbi aplinkybė – šalia šachmatų lentos stovintis kontrolinis laikrodis. Gresiantis ceitnotas dar labiau komplikuoja variantų skaičiavimą.

Skaičiavimo klaidos


1.Skaičiuojami variantai, iš anksto nenumačius savo ėjimų–kandidatų. Tai yra, po trumpo dirstelėjimo reikia atmesti absurdiškus ir neperspektyvius ėjimus.
2.Neryžtingumas apsisprendžiant, kurį ėjimą rinktis, kada viskas paskaičiuota. Nuostoliai dėl trumpo skaičiavimo daug mažesni negu neryžtingumo nuostoliai. Dėl svyravimų kyla ceitnotas ir negarbinga pražūtis.
3.Pakartotinai skaičiuojami tie patys variantai. Tai pražūtingi laiko ir jėgų nuostoliai.

Kombinacija


Kombinacija yra greitas forsuotas būdas pasiekti apčiuopiamą pranašumą arba pergalę. Pradėdamas vykdyti kombinaciją žaidėjas turi mintyse suskaičiuoti visus atsišakojimus, galimas kontrakombinacijas bei pamatyti galutinę poziciją. Kadangi šaškėse stipriai išreikšta kombinacinio žaidimo dvasia, tai kombinacijos net grupuojamos pagal būdingus bruožus. Pavyzdžiui, šimtalangėse šaškėse išskiriamos 13 pagrindinių kombinacijų grupių. Šių šaškių kiekvienoje partijoje viename ar kitame variante neišvengiamai susiduriama su kombinacijomis, tad žaidėjui labai svarbu tobulinant pozicinį žaidimą neapleisti ir taktinio. Rusiškose šaškėse kombinacijos ne tokios svarbios, o sudėtingesni taktiniai elementai būna aprašyti debiutų teorijoje, tad žinant bazines kombinacijas galima sėkmingai tobulinti pozicinį žaidimą.