Į atvirą visuomenę pro viešosios bibliotekos duris

Ramunė Petuchovaitė

Bibliotekininkystės katedros asistentė, VU KF

Informacijos visuomenėje, pasak vizionierių, informacija tampa svarbiausiu visuomenės, organizacijų, individų raidos pagrindu, informacijos technologijos integruojamos į visus visuomenės sektorius ir procesus, todėl, akivaizdu, kad informaciniai įgūdžiai (sugebėjimas rasti, analizuoti ir taikyti informaciją bei žinias) yra svarbūs kiekvienam. Lietuvoje vis dažniau ieškoma lietuviškosios informacijos visuomenės vizijos, panašios į senokai apsėdusias Europos Sąjungos ir atskirų ekonomiškai stiprių šalių strategus. Informacijos visuomenės idėjų kontekste kažkas pasakė mintį, kad, jeigu biblioteka nebūtų suformuota prieš tūkstantmečius bei įsitvirtinusi visuomenės infrastruktūroje per pastaruosius šimtą metų, tai šiandien žmonija būtų priversta ją sukurti. Nežiūrint į teigiamus informacijos visuomenės padarinius, ją kuriant svarbu pripažinti, kad informacijos prieinamumą ateityje vis dažniau nulems ne tik intelektualiniai jo ar jos sugebėjimai, bet labiau IT prieinamumas bei komerciniai informacijos gamintojų, skleidėjų interesai. Vartotojų galimybės gauti informaciją priklausys nuo finansinio pajėgumo, socialinio statuso ir išsilavinimo arba valstybės politikos, mažinančios piliečių informacijos ir socialinę atskirtį.

Puikiai informuoti piliečiai gali priimti sprendimus savarankiškai, atsispirdami politikos, komercijos atstovų ir kitų suinteresuotų asmenų bei grupių manipuliavimui. Senosios demokratijos šalių politikai, bibliotekininkai ir laisvi piliečiai teigia, kad viešoji biblioteka yra svarbi atviros ir demokratiškos visuomenės institucija. Viešosios bibliotekos tinklas tampa pirmąja visuomenės informacijos sistemos grandimi, lengvai ir dažniausiai nemokamai prieinama visiems piliečiams. Galbūt todėl viešosiomis bibliotekomis visada domisi diktatoriai, cenzūruotos, palankios jiems informacijos, sklaidai.

Kokią ateitį galima prognozuoti viešosioms bibliotekoms? Moderni viešoji biblioteka atveria duris kiekvienam nepriklausomai nuo amžiaus, rasės, lyties, tautybės, kalbos ir padėties visuomenėje, suteikia jai ar jam būtiną spausdintą, garsinę, vaizdinę ir skaitmeninę informaciją asmeninėms, profesinėms ir pilietinėms problemoms spręsti. Informacijos ir komunikacijos technologijos įgalins vietinę – kaimo, miesto, rajono ar apskrities biblioteką tapti vartais į regiono, pasaulio žiniją. Taigi, pro viešosios bibliotekos duris kiekvienas pilietis galės patekti į informacijos visuomenę.

Lietuvos viešosioms bibliotekoms, o per jas ir piliečiams, dalyvauti atviros ir demokratiškos visuomenės gyvenime labiausiai trukdo informacijos ir kultūros politikos nuostatų neapibrėžtumas, valstybinių strategijų, įgalinančių išnaudoti egzistuojantį platų viešųjų bibliotekų tinklą, nebuvimas. Vietos bibliotekų iniciatyvos susikurti ateitį, nelaukiant palankaus ir kryptingo vėjo „iš viršaus“, pakanka. Vienas iš pavyzdžių – Atviros visuomenės instituto Budapešte skelbtame projektų konkurse „Viešoji biblioteka kaip bendruomenės centras“ iš 12 sėkmingiausių Rytų ir Centrinės Europos viešųjų bibliotekų projektų, 4 pateikti Lietuvos bibliotekų. Perspektyviais ir vertais įgyvendinimo pripažinti Klaipėdos savivaldybės viešosios bibliotekos projektas „Vaikų biblioteka – informacijos, savišvietos ir kultūros centras“, Utenos rajono A. ir M. Miškinių bibliotekos projektas „Utenos apskrities informacijos centras“, Zarasų viešosios bibliotekos projektas „Bendruomenės, informacijos ir švietimo centras“ bei Vilniaus centrinės bibliotekos projektas „Jaunieji piliečiai kaip informacinės visuomenės dalyviai“.

Vilniaus centrinės bibliotekos, jungiančios 27 bibliotekas, išsibarsčiusias visame mieste, pagrindinis tikslas yra tenkinti visų bendruomenės narių informacijos, kultūros ir kai kuriuos laisvalaikio poreikius, skatinant asmenybių raidą bei viso gyvenimo mokymąsi. Tradicinė biblioteka ateityje sieks sukurti atvirą ir intensyvią informacijos erdvę, paremtą moderniomis technologijomis ir kokybiškomis paslaugomis. Pirmas žingsnis jau žengtas – kokybiškai atnaujintos Muzikos ir meno bibliotekos (Arklių g. 20) paslaugos. Pagal jau įgyvendintą projektą „Muzikos biblioteka švietimui ir pramogoms“, finansuotą Atviros Lietuvos fondo, biblioteka įsigijo muzikos klausymo aparatūrą, kompaktinių plokštelių ir naujų knygų. Suprantama, kad moderniai muzikos ir meno bibliotekai sukurti šito nepakanka, tačiau kelios dalelės „žaidime-dėlionėje“ jau sudėtos. Antrasis, jau minėtas projektas „Jaunieji piliečiai kaip informacinės visuomenės dalyviai“ turi ambicingesnių tikslų – paskatinti pilietinės informacijos paklausą tarp 14-21 metų amžiaus jaunimo, užtikrinti bibliotekos paslaugas, atitinkančias jų poreikius ir prioritetus. Be Atviros visuomenės instituto šį projektą remia Vilniaus miesto savivaldybė ir Nyderlandų jungtinis fondas „Foundation Het R.C. Maagdenhuis“, Europos Tarybos informacijos ir dokumentacijos centras.

1999 metų gruodžio 2-3 dienomis kartu su Pilietinių iniciatyvų centru Antakalnio bibliotekoje (Antakalnio g. 49) buvo organizuotas pirmasis iš trijų seminarų „Žmogaus teisių perspektyva vietos bendruomenėje“. Seminare dalyvavo M.Daukšos vidurinės mokyklos moksleiviai ir pedagogė, 5-ojo policijos komisariato atstovė, nevyriausybinės organizacijos „Jaunimas vaikams“ atstovai, studentai ir bibliotekininkai. Per dvi intensyvaus darbo dienas kiekvienas turėjo galimybę įsigilinti į JTO Žmogaus teisių deklaracijos teiginius, diskutuoti vietos bendruomenės ir jos veiklos klausimais, apibrėžti asmenines vertybes ir palyginti jas su grupės nustatytomis. Apibrėžtos pagrindinės Antakalnio mikrorajono problemos leido grupėse diskutuoti apie galimus sprendimus, parengti „žalius“ problemų sprendimo projektus. Daugeliui jų, kaip pasirodė, daug pinigų nereikia, tik bendrų pastangų. Seminaro ilgalaikiams rezultatams apibrėžti dar reikia laiko, tačiau džiugių emocijų ir bendravimo patirties įgijo kiekvienas. Štai tik keletas atsiliepimų: „Man buvo keista, kad seminaro metu visai nesijautė amžiaus skirtumo“, „Man sakė, kad reiks dalyvauti konferencijoje, bet mano pasirengimas nuobodžiauti nuėjo niekais“; „Sužinojau, kad biblioteka yra, pamačiau visai kitą jos „veidą“ “. Kaip teigė vienas iš seminaro vedėjų, Dr. Arūnas Poviliūnas, viešoji biblioteka gali tapti socialinio kapitalo rėmėja, vieša erdve, bendruomenės socializacijos organizatore, užpildyti tuštumą šiandien esančią tarp individo ir visuomenės.

Antakalnio biblioteka projektu, kurio dalis yra minėti seminarai, be naujų paslaugų jaunimui, siekia suburti vietos institucijų, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių su jaunimu, tinklą, paskatinti jaunimą bendruomenės veikloje, ypač, jei sprendžiami jiems aktualūs klausimai. Kas prisidės prie šio aljanso ir kokie bus projekto rezultatai, parodys ateitis, tačiau dabar verta atidaryti bibliotekų duris einant į informacinę ir pilietinę visuomenę.

Aš nesiūlau valstybės pakeisti biblioteka […], tačiau neabejoju, kad jeigu mes rinktume savo valdovus pagal jų, kaip skaitytojų, patirtį, o ne pagal jų politines programas, žemėje būtų mažiau vargo.

Iš paskaitos, atsiimant Nobelio premiją , Josifas Brodskis

Kalėdų stebuklai vaikų akimis

Ieva Čepulkauskaitė

Kalėdos, Kalėdos… Džiaugsmo, meilės ir stebuklų metas. Ar ne tiesa, kad daugelis mūsų su sentimentaliu svajingumu prisimena rytą, kai anksti risdavosi iš lovos ir bėgdavo ieškoti po egle laukiančių dovanėlių? O gal Jums dovanas atnešdavo barzdotas Senis Šaltis ilgu mėlynu paltu, lydimas dailios Snieguolės? Arba rasdavote dovanų maišą, pastatytą už buto durų? Arba… dar kaip nors kitaip?

Kaip ten bebūtų, šis laikas liko praeity, o mes dabar žinome, ko gero, gerokai daugiau nei žinojome tada, ir žiemos šventės jau nebe stebuklų metas. Tačiau argi neįdomu būtų sužinoti, kaip Kalėdas įsivaizduoja šiuolaikiniai vaikai? Kaip atrodo jų Kalėdų Senis? Kur jis gyvena, kaip keliauja, ką veikia? Kokių dovanų jie tikisi? Apie tai pasišnekėjome su vienos Vilniaus vidurinės mokyklos 1-3 klasių mokiniais.

Mažieji labai laukia Kalėdų. Kodėl? Ogi todėl, kad tai – dovanų metas. Ir kokių tik dovanų jie neprašė Senelio savo laiškuose: ir „didelio“ „Lego“, ir plastmasinių rogučių, ir 200 dalių dėlionės, ir kompiuterinių žaidimų kompaktiniuose diskuose, ir „Ringo“ pranešimų gaviklio, ir gyvo spanielio (problema – kad tik jis neuždustų Senio maiše), ir netgi kompiuterio!

Dauguma vaikučių neabejoja, kad Kalėdų Senelio gyvenamoji vieta – Laplandija. Tiesa, buvo ir kitų versijų: Ausies kalnas Šiaurės ašigaly, Amerika ir net Lietuva (tiesa, kur Kalėdų Senelis įsikūręs mūsų šalelėje, jaunieji pašnekovai negalėjo nurodyti).

O pasirodo, kad Vilniuje sutikti Kalėdų Senelį – anoks čia įvykis. Jau šiais metais vaikai jį matė ir bažnyčioje, ir restorane, ir… netgi autobuse.

Dauguma niekad nematė Kalėdų Senelio, dedančio dovanas po egle. Beje, laukti jo ir visą naktį nemiegoti – labai pavojinga, mat, jei senelis per langą pamatys, kad nemiegodamas jo lauki, gali paprasčiausiai visai negauti dovanų. Taigi ar smalsumas vertas rizikos?

O kaip Senelis patenka į namus? Pavyzdžiui, Lukas mano, kad Kalėdų Senelis turi namų raktą, atsirakina duris ir įeina su visu dovanų maišu. Beje, buvo pateiktos ir „drastiškesnės“ versijos: pavyzdžiui, kad garbusis Senelis išpjauna langų rėmus arba… tiesiog pagaliu išdaužia langą. Beje, Kalėdų naktį reikia eiti miegot, visus raktus išėmus iš spynų, kitaip Senelis negalės atsirakinti durų. Kitas dovanų perdavimo būdas – kai Kalėdų Senis iš anksto nuperka dovanas ir perduoda tėveliui, kuris jas pristato savo vaikui reikiamu metu. Kitų nuomone, Senelis tiesiog atbrazda per kaminą (Vilniuje tai turbūt gan retas atvejis), o jeigu kamino nėra – tiesiai per stogą. O gal senelis toks mažas, kad pralenda pro durų „akutę“ arba rakto skylutę, nes gali sumažėti iki skruzdelytės dydžio?

Ką Senelis veikia tada, kai nedirba, tai yra, ne per Kalėdas? Ogi perka arba pats daro dovanas. Beje, pasirodo, galimas daiktas, jog perka ne pats, o jo nykštukai. O gal ir miega nuo vienų iki kitų Kalėdų, kai tuo tarpu pirkiniais rūpinasi jo mažieji padėjėjai.

Beje, pasirodo, yra ir daug apsimetėlių Kalėdų Senelių. Geriausias būdas patikrinti, kas tas tikrasis Senelis, o kas ne – tai gerai truktelti jį už barzdos (saugokitės, gerbiamieji Lietuvos Kalėdų seniai!). Taigi būna apsimetėlių, bet yra ir tikrų senelių. Nors, kaip filosofiškai pasakė vienas vaikų: „Gal tai ir legendos…“. Tiesa, buvo iškelta ir kita hipotezė: gal Kalėdų Senelis yra, tik dovanų jis neneša? Ir tuoj pat kitas klausimas: „Tai kam jam tada būti?“

Septynerių metų Lukas mano, kad dovanų Senelis gali atnešti, nes turi daug pinigų. Kažkokių specialių žygdarbių, kad gautum dovanų, atlikti nereikia – užtenka parašyti laišką. Lietuviški ir Laplandijoje gyvenantys Seneliai nesiskiria. Senelio transporto priemonė – arklių traukiamas vežimas, prikrautas šieno (tam, kad arkliai nealktų).

Luko kolega Algis apie „lietuvišką“ Kalėdų Senelį nieko nėra girdėjęs – pripažįsta tik „tikrąjį“, iš Laplandijos, kuris į Lietuvą atskrenda lėktuvu.

Na, o jo bendraamžis Dima tvirtai įsitikinęs, kad dovanas po egle Kalėdų vakarą padeda ne koks nors Senelis, o mama – pats matė, kaip kartą ji saldainių krūvą po eglute padėjo. Jo nuomone, mama kažkur slepia dovaną iki švenčių, o kai vaikai užmiega, ją padeda.

Kito Luko Kalėdų Senelis gyvena jo paties namuose. Ir visai nesislapsto. Kaip gi taip? Ogi paprastai – Kalėdų Senelis yra jo paties tėtis. Matyt, todėl Lukas toks drąsus – jis žada pamatęs senelį dedant dovanėles po eglute tiesiog „nuplėšti jam barzdą“. O kaip tėvelis sužino, ko dovanų nori Lukas? Pasirodo, rašydamas laišką Kalėdų Seneliui, Lukas nurodo savo atgalinį adresą. Paštininkas, paėmęs laišką, negali jo nusiųsti Seneliui (nes tokio adreso nėra), todėl įdeda laišką į voką ir atsiunčia atgal. O tada šis laiškas jau pakliūna į tėčio rankas, kuris tokiu įmantriu būdu sužino, ko gi nori jo atžala. Tačiau Lukas nemano, kad tai neįdomu – juk svarbiausia, sako vaikinas, dovanos!

Na, o devynmetis Jonas ir dešimtmetis Arūnas pradėjo rimtas diskusijas – tai yra galų gale tas Kalėdų Senelis, ar ne? Įrodymas „už“ – taigi buvo atvykęs iš Laplandijos į Vilnių praeitą žiemą. Įrodymas „prieš“ – kodėl tada Senelių tiek daug? Be to, tarp vaikų sklando istorija apie Kalėdų Senelį, kuriam atėjus pas vaiką, nukrito barzda, ir pasirodo, ten būta tėčio! O kartą Arūnas panorėjo vienos dovanos, parašė laišką slapta ir niekam nesakė, kokios. Ir gavo visai ką kita. Jo oponentas į tokį teiginį atsakė klausimu – „O gal laiškas per vėlai nuėjo?“

Devynmečiai Karolis ir Daiva mano, jog Kalėdų Senelio nėra – yra tik tėvai ir jų draugai. Pavyzdžiui, Daiva mums pasakoja: „Mano pusseserės tėtis pasakė: „Aš einu į tualetą“, kažkodėl paskui jį nuėjo mano krikšto tėtis, o paskui iš tualeto išėjo kažkoks Kalėdų Senelis. Taip keistai…“ Be to, ji kartą matė kaime paslėptą Kalėdų Senelio aprangą.

Jų bendraamžė Dominyka tvirtai tiki Senelio egzistavimu. Jis gyvenąs Laplandijoje, kuri yra Šiaurės ašigalyje. Į Lietuvą jis atvažiuoja rogėmis. Mergaitė labai tikisi jį pamatyti: „Dabar tai neprašysiu jokių dovanų, o padėsiu laišką, kad mane pažadintų, nes noriu jį pamatyti. Vieną sykį padėjau jam po eglute saldainių visokiausių, tai jis pasiėmė“. Tikro Senelio jai dar nepasisekė pamatyti, nes ateinantys į darželius, vaikštantys mieste ir parduotuvėse seneliai – netikri, persirengę. Tikras Kalėdų senelis ateina tik Kalėdų naktį ir jo niekas nemato. Atvažiavęs iš Laplandijos į Lietuvą, Senelis paprastai apsigyvena viešbutyje. Tačiau jam ten turbūt karšta, todėl mergaitė siūlytų jam pasistatyti trobelę iš sniego – tokioje jis tikrai neperkais.

Aštuonerių metų Marius įsitikinęs, kad Kalėdų Senelis gyvena Antarktidoje ant Ausies kalno, ir iš ten siunčia dovanas, nes taip toli negali važiuoti ar skristi. Be to, ten lėktuvai paprasčiausiai neskraido. Dovanas gauna tik geri vaikai, o apie vaiko gerumą Senelis sužino, nes turi daug informatorių nykštukų, kurie vaikšto į kiekvieną butą ir atneša dovanas. Jie stebuklingi ir įlenda per durų „akutę“. Dovanos jis jau užsiprašė laiške, tačiau, jei gaus ką nors kita, tai nesupyks…

8 metų amžiaus Karolio nuomone, Kalėdų Senelis atskrenda elnių traukiamomis rogėmis (matyt, tie elniai labai ypatingos veislės). Beje, pagrindinė Senelio informatorė – Karolio močiutė: Senelis jos paklausia, kiek jos šeimoje vaikų ir ar jie geri, o ji jam pasako, kad tikrai geri. Vaikas papasakojo istoriją apie tikrą Senelį, kuris atėjęs ne naktį, o vakare, ir vaikams padainavus dainelę ir pasakius eilėraštį, jie gavo dovanų. Beje, Karolis kiek abejoja jo autentiškumu, nes tas Senelis buvęs su jo pusbrolio tėčio kelnėmis ir laikrodžiu, taip kad kaip čia supaisysi…

Beje, Kalėdų Senelis gali užmigdyti jo laukiančius vaikus. „Kartą man taip buvo“, – pasakoja Karolis, „Laukiau laukiau Kalėdų senelio, laukiau laukiau, laukiau laukiau, po to kažkaip užsinorėjau miego labai, nuėjau, atsiguliau, o ryte girdžiu – kažkas vaikšto. Nuėjau prie eglės, žiūriu – dovanos guli“.

Karolio bendraamžė Ieva mano, kad Senelio dovanas nuperka maži jo pasiuntinukai. Iš kur jie gauna pinigų? Na, gal duoda kas… Į darželį ateinantis Senelis buvo netikras – ji mačiusi, kaip jis persirengė. Ar Senelis tikras, galima pažinti iš barzdos. Tačiau jeigu jau Senelis atėjo Kalėdų naktį į namus, galima nebetikrinti – reiškia, tikras.

Kitas būdas atskirti netikrą senelį – pagal jo regėjimą. Jei blogai mato, tai yra, jeigu nešioja akinius, tai jau netikras senelis.

Na, o aštuonerių metų Simonas papasakojo, kaip atrodo Kalėdų Senelis: su raudonu paltu, raudona kepure, su diržu juodu. Dovanas reikia duoti tik geriems vaikams – tai yra tiems, kurie naktį miega ir nesistengia jo užklupti, bededančio dovanėles po egle. Be to, reiktų neduoti dovanų tiems, kurie, vos tik pamatę Senelį per šventę, puola prie jo ir tuoj prašo dovanų. Matyt, Simonas mano, kad susitvardymas – verta apdovanojimo dorybė.

Štai keletas pavyzdžių, jei sumanytumėte rašyti laišką Kalėdų Seneliui, paimti iš autentiškų, pačių vaikų rašytų laiškelių (kaip matome, laiškai turi būti trumpi ir dalykiški – jokių ten „aš buvau geras“ arba „pažadu pasitaisyti“):

„Sveikas, Kalėdų seneli, aš tavęs per vasarą labai pasiilgau ir laukiu Kalėdų, ir tavęs prašau…“

„Labas, Kalėdų seneli. Aš tavęs prašau per Kalėdas atvežti šių dovanų…“.

„Labas, Kalėdų seneli, aš labai norėčiau, kad tu man pasirodytum kada nors, ir tavęs noriu paprašyti…“.

Informacija nežinantiems tikslaus Senelio adreso – pasirodo, jį galima rasti laikraščiuose.

Ir pabaigai – Manto pasiūlymas visiems besidomintiems, kaip neužmigus sulaukti Kalėdų Senelio. Tiesiog reikia užsidėti ausines ir paleisti ausinuką visu garsu. Gal ir padės? Pabandykit!

Iš kur atsirado Santa Klausas?

Marija Sniečkutė

Portrait of Santa ClausSanta Klausas dažniausiai apibūdinamas kaip storas, linksmas vyras balta barzda, apsirengęs raudonu kostiumu su baltais kraštais ir savo rogėse, kurias tempia aštuoni elniai, vežiojantis daugybę žaislų. Santa Klausas, kartais vadinamas dar šv. Nicholasu (Saint Nicholas) ir šv. Niku (Saint Nick) aplanko žmones Kalėdų metu. Jis įeina į namus per kaminą ir palieka dovanas po egle bei gerų vaikų kojinėse. Dažnai manoma, kad Santa Klauso personažas yra tik XIX a. Šiaurinės Amerikos išradimas, bet jis turi gilias šaknis ir Europos tradicijoje.

Santa Klauso atsiradimo istorinių šaknų ieškoti nelengva. Jos turėtų glūdėti kažkur gilioje senovėje. Galima sakyti, kad jo užgimimą paskatino įvairiausių legendų ir mitinių būtybių samplaika. Santa Klauso personažas krikščionybės eroje siejamas su šv. Nicholasu. Tai buvo labai turtingas, mylintis vaikus žmogus, kuris dažnai duodavo vaikams dovanų, įmesdamas jas pro jų namų langus.

Ortodoksų bažnyčia vėliau „pakėlė“ šv. Nicholasą į geriau vertinamą poziciją. Romos katalikų bažnyčia paskelbė Nicholasą vaikų ir vargšų padėjėju. Jo minėjimo diena yra gruodžio 6-ji.

Nors vis dėlto kyla abejonių dėl pasakojimų apie šv. Nicholasą autentiškumo (pavyzdžiui, yra sakoma, kad jis varganoms šeimoms įmesdavo pro langą maišą aukso), legenda, pasakojanti apie jį kaip apie dovanotoją,  pasklido po visą pasaulį.

Young Girls Waiting for SantaŠv. Nicholasas tikriausiai buvo vyskupas, gyvenęs IV amžiuje Licianoje, Pataros mieste (dabartinė Turkijos teritorija), bet jo reliktai buvo saugomi XXI-ame amžiuje San Nicolas bazilikoje, Bari, t.y. ten, kur po mirties buvo nugabenti jo palaikai. Po reformacijos protestantiškoje Europoje, išskyrus Olandiją, šv. Nicolo kultas išnyko, tačiau Olandijoje legenda apie Sinterklaas, taip vadinamą šv. Nicholasą, tebebuvo gyva. Olandijoje buvo manoma, kad jis gyvena Ispanijoje ir turi didelę raudoną knygą, kurioje surašo visus gerus ir blogus vaikų darbus.

Kiekvienais metais gruodžio 5-ją dieną jis atkeliauja garo laivu ir nuo kranto atjoja dideliu baltu žirgu. Jį lydi tarnai (kai kuriuose pasakojimuose jo tarnas vadinamas „Juoduoju Petru“), kurie, prieš palikdami dovanas, patikrina, ar vaikai buvo geri. Nakties metu Sinterklaas jodamas aplanko Olandijos vaikus, kurie lauke palieka porą batų, pripildytų maisto žirgams. Mainais Sinterklaas palieka jiems dovanų arba, jeigu vaikai buvo blogi, beržinę lazdą.

XVII a. olandų kolonistai atvežė šią legendą į Niujorką, kuris tuo metu buvo vadinamas „naujuoju Amsterdamu“. Čia šios legendos herojus žinomas kaip Santa Klausas.

Etikos ir moralumo bei socialinio saito tematika Z. Baumano darbuose

Margarita Norkutė

Vilniaus universiteto sociologijos specialybės magistrantė

Zygmuntas Baumanas (g.1925) yra vienas žymiausių šiuolaikinės britų sociologijos atstovų, Lydso (Leeds, Anglija) universiteto profesorius. Kaip vienas iškiliausių postmodernybės teoretikų savo darbuose jis domisi įvairiais šiandienos visuomeninio gyvenimo reiškiniais ir procesais – kultūra, politika, etika ir moralumu, laisve ir daugeliu kitų. Lietuvoje Z.Baumanas yra žinomas, bet mažai nagrinėtas autorius. Todėl šiame straipsnyje siekiama giliau pažvelgti į originalius Z.Baumano darbus ir aptarti vienas svarbiausių jo nagrinėjamų temų – etiką ir moralumą bei socialinį saitą. šių temų konstrukcijos bus aptariamos per modernybės ir postmodernybės priešstatos prizmę.

Etika ir moralumas

Etika ir moralumas yra viena iš pagrindinių temų, einančių per visą Z.Baumano kūrybą. Didžia dalimi remdamasis žymiu dabarties mąstytoju moralistu E.Levinu, Z.Baumanas kuria savitą moralumo sampratą iš postmodernios sociologinės perspektyvos pozicijų. Postmodernus požiūris į moralumą pristatomas kaip alternatyvus moderniajam. Anot Z.Baumano, moderni perspektyva moralės fenomenus bandė aiškinti per etinių teorijų prizmę. Dauguma modernybės sociologinių moralumo naratyvų siekė moksliškumo ir racionalaus moralumo paaiškinimo. Gi postmoderni perspektyva, kaip teigia Z.Baumanas, yra bandymas į moralumą pažvelgti per postmodernios patirties prizmę. Kaip matyti, etikos ir moralumo klausimą autorius bando nagrinėti modernybės ir postmodernybės palyginimo pagalba. Todėl ir šiame straipsnyje etikos ir moralumo problematika bus aptarta modernybės ir postmodernybės požiūriu.

Modernybė: moralumas kaip etinio kodekso konstrukcija

Global BusinessZ.Baumanas modernybės ištakų ieško renesansinėje epochoje. Renesansas jam – moderniųjų laikų priešaušriai. Pasaulio istorijoje renesansas žinomas kaip Atgimimo epocha, įkūnijusi visuomeninį-politinį ir kultūrinį pakylėjimą (Italijoje – XIVa., kitose Vakarų Europos šalyse – XV-XVIa.). Pasak Z.Baumano, šio visaapimančio atgimimo metu iškyla nauja žmogaus kaip chameleono vizija, atrandama nauja jo laisvės pajauta. Įtikima neišsemiama žmogaus proto galia, jo aktyvumu ir veiklumu. Nauja žmogaus įvaizdžio konstrukcija pasiūlo ir kitokią pasaulio sampratą, priešingą iki tol vyravusiai katalikų bažnyčios pasaulėžiūrai. Įsitvirtina socialinės tikrovės projektas, kuris žvelgia į socialinę tvarką kaip į universalią, legitimuotą ir nepakeičiamą. Nauja socialinės tvarkos samprata – konstrukcionizmas – pakeičia prieš tai vyravusį esensializmą, įtvirtintą ir palaikomą katalikų bažnyčios ir tradicinio religingumo. Modernybės pasiūlytas savitas pasaulėvaizdis meta iššūkį ir scholastiniam viduramžių mokslui. Teologinį žinojimą keičia modernusis pozityvizmas, siekiantis moksliškai pagrįsti naują pasaulio ir žmogaus jame viziją.

Z.Baumanas šiuos pokyčius įvardina kaip modernybės revoliuciją. Jos suformuoti ir iškelti nauji autoritetai – mokslinė-teorinė mintis ir politinė praktika – siekia žmonių lojalumo ir paklusnumo naujajai pasaulėžiūrai. Siekdami save apginti ir palaikyti esamą socialinę tvarką, jie remiasi etika kaip universalizuojančių taisyklių kodeksu, kuris disciplinuotų ir socializuotų žmogiškąją prigimtį, jo laisvą valią ir moralinę savastį.

Z.Baumanas formuluoja prielaidą, jog pati modernybės situacija atveria dideles etikos naratyvo galimybes. Etika modernybėje – kaip vienintelis moralinis kodeksas, kurio turi laikytis kiekvienas moralinis subjektas. Jis nėra natūralus žmonių gyvenimo bruožas. Jo vizija ir kriterijai turi būti sukurti, kad reglamentuotų visuomenės ir individo santykius. Tai sąlygoja moralumo kaip dirbtinio etinio darinio sampratą.

Buvimas su kitu kaip bendrabūvis modernybėje

Etikos ir moralumo problematika Z.Baumano kūryboje yra tampriai susijusi su žmogiškojo bendrabūvio traktuotėmis. Išsamesnės etikos ir moralumo analizės labui vertėtų jas aptarti.

Jet Plane Soaring over CloudsModernybė apie etiką kalba tik socialiniame kontekste, t.y. visuomenės ir individo priešstatos lygmenyje. Būtent visuomenės ir individo santykiai įgalina praktinį etinio kodekso ir teisingumo pritaikymą. Aptardamas individo ir visuomenės santykius, Z.Baumanas naudoja buvimo su kitu sąvoką, kurioje atsispindi ir etinė kito refleksija. Visų pirma, buvimas su kitu yra simetriški santykiai. Juose lygiateisiškai dalyvauja abi pusės. Antra, tokia žmogiškoji koegzistencija visada turi tikslą. Etiškas, racionaliai moralus elgesys santykyje su kitu buvo suvokiamas kaip turintis tikslą, veiklos orientyrus, atlygio siekį. Trečia, tokiam žmogiškajam buvimui su kitu būdingas abipusiškumas. Jau pačioje tokių santykių pradžioje tikimasi lygiaverčio kito kaip partnerio įsijungimo, grįžtamojo ryšio. Abipusiškumo lūkestis neseka iš moralinių paskatų bei impulsų. Ketvirtas buvimo su kitu bruožas yra siekis susitarti. Sutariama laikytis griežtai apibrėžtų ir sankcionuotų įsipareigojimų, išdėstytų sutartyje.

Anot Z.Baumano, buvimo su kitu simetrija, tikslingumas, abipusiškumas ir sutartinis pobūdis suponuoja socialinių veiksmų patikimumą ir jų apskaičiuojamumą. Tokia racionaliai orientuota veikla yra lengvai reguliuojama etinių taisyklių. Tokiu būdu autorius buvimą su kitu atskleidžia kaip universalizuotą žmogiškosios koegzistencijos būdą, kuris nei prasideda, nei užsibaigia moralinėmis paskatomis, impulsais.

Buvimo su kitu metafora, slepianti modernybei priimtiną visuomenės ir individo bendrabūvio formą, įgalina kalbėti apie pareigą. Pareiga yra žinoma skirtingai nei atsakomybė, kuri yra jaučiama, ir jos turi būti laikomasi. Taipogi ji įgalina operuoti ne individualios moralinės atsakomybės, o kolektyvinės, biurokratinės niekieno atsakomybės samprata. Ši atsakomybė yra deleguojama socialiai sukonstruotoms, viršindividualioms ekspertinėms institucijoms.

Būti su kitais – vadinasi, realizuoti savo socialumą, būti socialiniu asmeniu, kurti socialinę/kognityvinę erdvę. šia metafora nusakoma visuomenė kaip stabili struktūra modernybėje. Anot Z.Baumano, buvimas su kitu tokioje visuomenėje jokiu būdu nėra individualaus moralumo išraiška.

Postmodernybė: moralumas be etikos

Z.Baumano supratimu, postmodernybė susiformuoja kaip atsakas, reakcija į modernybės patirtį, kaip jos ambicijų ir užmojų kritika, siūlanti naują jos palikimo įvertinimą. Autorius postmodernybę nusako kaip švietėjišką modernybės projektą, iškilusį šio amžiaus antrojoje pusėje. Tai nauja visuomeninių ir kultūrinių pokyčių erdvė.

Z.Baumano akimis, neapibrėžtomis postmodernybės sąlygomis nebeįmanomas modernybei būdingas pasitikėjimas neišsemiama žmogaus proto galia ir energija. Kartu su modernaus žmogaus įvaizdžiu sugriūva ir visuomenės kaip stabilios ir struktūruotos formacijos konstrukcija. Visuomenė pradedama artikuliuoti kaip nestruktūruotas ir dinamiškas socialinis saitas.

Z.Baumanas yra įsitikinęs, kad fragmentuotas, netęstinis ir atsitiktinis postmodernybės pasaulis pasiūlo kitas alternatyvas – kitas žmogiškojo bendrabūvio formas ir erdves. Socialinė/kognityvinė erdvė, slegianti jos atsakomybė ir racionalus, pareiga paremtas buvimas su kitu yra modifikuojami į estetizuotą visuomenės erdvę ir neįpareigojantį buvimą su kitu. Postmodernybė atveria ir dar vienos erdvės bei žmogiškojo bendrabūvio perspektyvas. Ji sudaro palankias sąlygas moralinei erdvei ir moraliniam buvimui kitam. Nusivylimas socialine sąveika, jos fragmentiškumu ir trumpalaikiškumu kompensuojamas tarpasmeninių santykių intymumu ir moralumu be etikos.

Tokiu būdu Z.Baumanas formuoja prielaidą, kad postmodernybėje galimos kitos visuomenės ir būvio joje konstrukcijos – nestruktūruota estetinė erdvė, kuriama spontaniško ir estetizuoto bendrabūvio, ir moralinė erdvė, kurioje galioja moralumas be etikos.

Buvimas kitam kaip bendrabūvis postmodernybėje

Jet Plane Descending to RunwayJeigu etikos naratyvas įmanomas buvimo su kitu kontekste, tai pirminė moralumo vieta, anot Z.Baumano, yra tarpasmeninės, intymios visuomenės kontekstas. Autoriaus žvilgsnis krypsta iš visuomenės lygmens į tarpasmeninį sąlytį, intymią ir betarpišką sąveiką, kuri ir atskleidžia moralinės erdvės perspektyvas. Kalbėdamas apie šią sąveiką postmodernybėje (ne tarp visuomenės ir individo, o tarp individo ir individo), Z.Baumanas naudoja buvimo kitam metaforą, padedančią atskleisti moralinius tarpusavio santykius.

Jeigu buvimo su kitu santykiai simetriški, tai buvimas kitam yra asimetriški santykiai, paverčiantys partnerius nelygiaverčiais vienas kito atžvilgiu. Autoriaus suvokimu, šis nelygiavertiškumas pasireiškia nuolatine esančio kitam atsakomybe už kitą, nežiūrint to, ar tas kitas irgi neša šio jausmo naštą. šią buvimo kitam santykių asimetriją papildo dar vienas bruožas: priešingai buvimui su kitu jie yra vienpusiai, neturi grįžtamojo ryšio. Tokia pozicija kito atžvilgiu nereikalauja, kad jis būtų man/mano labui.

Buvimas kitam – betikslis, beeigis, neturintis konkrečios krypties, nemotyvuotas dviejų bendrabūvis, neišsemiamas jokiu universaliu etiniu kodeksu. Z.Baumanas buvimą kitam pristato kaip instrumentinio racionalumo nepaliestą ir į universalumą nepretenduojančią žmogiškojo bendrabūvio formą.

Jeigu buvimą su kitu išprovokuoja stipriai motyvuoti tikslai, interesai, pareiginė atsakomybė, tai pastarojo bendrabūvio priežastys – moralumas, moralinė pajauta kitam, moralinė atsakomybė. Pareiga yra įgyjama, jos išmokstama, apie ją žinoma. Ji remiasi instituciniu žinojimu, ji yra sankcionuojama ir palaikoma bendrųjų taisyklių. Gi moralinė atsakomybė yra įgimta, intuityviai pajaučiama ir kiekvieno individualiai išgyvenama.

Norėdamas pabrėžti moralinės pajautos nenusakomumą Z.Baumanas prabyla apie nepakeliamą atsakomybės tylą,. Tokioje nepakenčiamoje tylumoje atsiskleidžia kito refleksija. Jei buvimo su kitu atveju kitas – kaukė, uždengianti jo tikrąjį veidą, tai buvimo kitam santykiuose kitas oponuoja kaip asmenybė, veidas, į kurį orientuojama moralinė atsakomybė. Kitas yra silpnas, ir jo silpnumas, kitoniškumas nebyliai reikalauja moralaus elgesio jo atžvilgiu. Būti kitam – pildyti nebylius jo nurodymus. Tam būtinas maksimalus įsiklausymas į tylą, ir jį Z.Baumanas vadina moraliniu artumu.

Jei socialinė savastis atsiskleidžia buvimo su kitu santykiuose, tai buvime kitam akcentuojamas tapsmas, virsmas moraliu. Tokia moralinė auka kitam – pirmoji asmenybės realybė prielaida, nuo kurios turėtų pradėti ir visuomenė. Tai pasiaukojanti kūryba, nes tapti moraliu – reiškia save apriboti, atsisakyti savo individualumo ir pasiaukoti kito labui. Buvimas kitam ir jį inicijuojantis moralumas yra priešingi prigimčiai, buvimui sau. Tad buvimas kitam yra ne socialumo ir ne individualios savasties, o moralumo raiškos galimybė.

Z.Baumanas mano, kad postmodernybė suformuoja alternatyvią bendrabūvio formą – buvimą kitam. Būti kitam – vadinasi, būti moraliu ir kurti moralinę erdvę. Ši autoriaus metafora nusako betarpišką ir intymią moralinio pobūdžio sąveiką.

Socialinis saitas: socializacija ir socialumas

Bald Eagle and Snowy Pine TreesVisuomenes kaip socialinio saito konstrukcijos, kurias siūlo Z.Baumanas, savo ruožtu irgi pasitarnauja gilesniam etikos ir moralumo supratimui. Z.Baumanas naujai pažvelgia į visuomenę. Jam visuomenės pagrindas – žmogiškasis bendrabūvis. Ir autorius neskuba jo formų struktūruoti, o atvirkščiai, – siūlo jas analizuoti dinaminiu aspektu. Z.Baumanui priimtinesnis visuomenės ne kaip struktūros, o kaip nuolatos besitęsiančio, atsinaujinančio proceso, saito įvaizdis. Todėl visuomenės sampratą modernybėje ir postmodernybėje jis sieja atitinkamai su socializacijos ir socialumo procesais.

Z.Baumanas socializaciją aptaria kaip moralinio impulso pakeitimą taisyklėmis, jo racionalizavimą. Panašu, kad autorius, operuodamas socializacijos terminu, apeliuoja į visuomenės kaip socialinės erdvės organizavimą ir struktūravimą modernybėje. Jis nurodo tris socialinės organizacijos būdus, kuriais moralumas transformuojamas į universalias taisykles:

1. Veiksmo neutralizavimas moralumo požiūriu. Tai socialinio veiksmo organizavimas, panaikinant bet kokius moralinius jo motyvus. Tokiu būdu jis paverčiamas moraliniu požiūriu neutraliu.

2. Dehumanizacijos procesas. Jei pirmuoju žingsniu moraliniu požiūriu neutralizuojamas socialinis veiksmas, tai šioje socialinės erdvės organizavimo pakopoje reikalaujama, kad socialinės sąveikos dalyviai būtų traktuojami kaip morališkai nevalidūs. Kitaip tariant, sąveikos partneriai vienas kito nebelaiko moralinės atsakomybės objektais.

3. Veikėjo kaip moralės subjekto įvaizdžio suardymas. Moralinė objekto savastis, jos visuma yra redukuojama į statistiškai įvertinamų socialinių charakteristikų rinkinį. Kiekvienas veikėjas yra suvokiamas kaip įvairių socialinių bruožų, atributų nešėjas.

Pasak Z.Baumano, šie trys socialinės erdvės konstravimo būdai apsprendžia socialinės organizacijos etiką ir adiaforizuoja socialinį veiksmą, atpalaiduoja ir išlaisvina jį nuo individualios moralinės atsakomybės, kurią pakeičia išskydusi atsakomybė. Socialinė/kognityvinė erdvė visiškai užgožia ir išstumia moralinę erdvę, kadangi moralumas projektuojamas į taisykles.

Kitą procesą socialumą Z.Baumanas apibrėžia kaip moralumo estetizavimą. Socialumą autorius aptaria, priešpriešindamas jį socializacijai. Jei socializacija yra tikslinga ir racionaliai motyvuota praktika, tai socialumas yra apibrėžiamas kaip judantis nežinia kur. Jei socializacija yra orientuota į ateitį, turinti ilgalaikius planus, tai socialumas nemąsto apie ateitį ir gyvena dabartimi. Jei socializacija yra kumuliatyvus, linijinis procesas, besiremiantis vakardienos laimėjimais, tai socialumas nepripažįsta praeities. Jei autorius socializaciją apibūdina kaip racionalų reiškinį, kaip moralumą universalizuojančią ir racionalizuojančią praktiką, kaip socialinės/kognityvinės erdvės ir buvimo su kitu struktūravimo principą, imanentišką modernybės patirčiai, tai socialumą jis apibūdina kaip estetinį fenomeną, nestruktūrinį erdvės organizavimo būdą postmodenybėje.

Jumping For JoyAutorius, norėdamas vaizdžiau atskleisti socialumą kaip estetinį reiškinį, palygina jį su minios ir neogenčių fenomenais. Jo akimis, minia – efemeriškas, trapus ir trumpalaikis buvimas su kitu. Tai spontaniškai susiburiantys ir išsiskirstantys žmonės tam tikru tikslu tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku. Gi neogenties metafora autorius nusako naują bendrijos konstrukciją. Į jas buriamasi iš poreikio tradicijai, iš poreikio dalintis savo tiesomis, įsitikinimais ir išgyvenimais ne bet kada, ne bet kur, o tik su tam tikrais žmonėmis. Pasak Z.Baumano, tiek minios, tiek neogentys yra neabejotinas socialumo proveržis, neartikuliuotų jausmų ir emocijų protrūkis. Socialumas sukuria sąlygas miniai ir neogenčiai kaip alternatyvioms bendrabūvio formoms. Jis įgalina betarpišką, nors ir momentinį, buvimą su kitu, bent jau akimirkai panaikina bet koką socialinę distanciją, kuri būdinga racionaliai organizuotam buvimui su kitu. Čia autorius prabyla apie estetinį artumą, kuris skiriasi nuo moralinio artumo. Pastarasis išreiškia artumą kitam kaip moralės subjektui, tuo tarpu estetinis artumas jaučiamas emocijas, jausmus, estetinius išgyvenimus sukėlusiam subjektui.

Tokiu būdu Z.Baumanas socialumą ir jo apraiškas – minią ir neogentis – pristato kaip postmodernybėje dominuojančią praktiką, kaip moralumą estetizuojantį režimą. Jis įgalina estetinės erdvės kūrimą anapus moralinės erdvės, paruošia dirvą spontaniškam ir emocionaliam buvimui su kitu.

Kaip matyti, tiek socializacijos, tiek socialumo kompetencijos laukas yra anapus moralinės erdvės. Pirmasis visuomenę formuoja kaip socialinę/kognityvinę erdvę, antrasis – kaip estetinę erdvę. Socializacija yra struktūrinis visuomeninio gyvenimo organizavimas, o socialumas – nestruktūrinis. Pirmasis universalizuoja, racionalizuoja buvimą su kitu, t.y. suteikia jam socialines charakteristikas ir sąlygoja socialinį/kognityvinį kito vertinimą. Antrasis buvimą su kitu sureliatyvina, suteikia jam emocinį atspalvį ir kitą paverčia estetinio vertinimo, pasitenkinimo objektu. Socializuojanti praktika vyrauja modernybėje, o estetizuojanti – postmodernybėje. Tačiau tiek socializacijos, tiek socialumo magiška veikimo galia baigiasi ties moraline erdve, t.y. ties individualiu kasdienišku kontekstu, modernybėje visiškai užgožtu ir išstumtu socialinės erdvės, o postmodernybėje iškeltu kaip alternatyviu estetinei erdvei.

Modernios jungtuvės ir postmodernios skyrybos

Silhouette of Cranes FlyingAptarus moralumo raidos tendencijas modernybėje ir postmodernybėje, būtina išdėstyti Z.Baumano požiūri į tokios raidos priežastis.

Modernybės laikotarpiu mokslo minties ir politinės praktikos iškilimas ir jų suvienijimas bendram tikslui yra vienas svarbiausių veiksnių, lėmusių moralumo įsitvirtinimą etinio kodekso pavidalu. Teorinės minties ir politinių nacionalinės valstybės interesų sąauga Z.Baumano darbuose yra vadinama moderniomis jungtuvėmis. Jomis buvo siekiama įteisinti nacionalinės valstybės, visuomenės kaip vienintelės galimos socialinės/kognityvinės erdvės viziją. Todėl politika pasitelkia į pagalbą universalią socializuojančią praktiką, o mokslas ją pagrindžia sukonstruotu universaliu etiniu kodeksu.

Postmodernybėje šis modernių jungtuvių scenarijus tampa neįmanomas. Absoliučius autoritetus keičia ekspertinės sistemos. Globalių procesų fone nacionalinių valstybių struktūroms oponuoja ir jas keičia neogenčių antistruktūros. Jose politinė galia decentralizuojama, politinio svorio centrai išbalansuojami. Tokiomis sąlygomis, žinoma, išyra teorijos ir politikos draugingoji vienovė. Tokią teorinės minties ir politinės praktikos takoskyrą Z.Baumanas apibūdina kaip postmodernias skyrybas. Jos atsiliepia moraliniu skurdumu, t.y. moralės reliatyvumu, moralinės praktikos sąlyginumu, ir politiniu trumparegiškumu. Pasak Z.Baumano, šiuolaikinė pilietinė valstybė neturi nei sugebėjimų, nei poreikio, nei pagaliau noro vadovauti bei administruoti. Nustoja veikę išoriniai kontrolės ir prievartos mechanizmai; veikia tik vidinė individuali savireguliacijos sistema. Visa elgesio ir veiklos korekcija yra atiduodama individualiai iniciatyvai. Politinės galios rinką visiškai tenkina tokie pokyčiai, nes jie sumažina atsakomybę už šiuos procesus ir ugdo savarankiškų vartotojų visuomenę.

Z.Baumanas suteikia unikalią galimybę patirti, kaip kinta moralumas ir kaip jis įsitvirtina moderniame ir postmoderniame socialiniame saite. Šiandien neretai paskubama ištrinti moralumą iš kasdienės žmogiškosios patirties ir tarpusavio santykių. Autorius tokias kalbas laiko nepagrįstomis, teigdamas, kad moralumas nenunyksta, o tik keičia savo apraiškas.

Literatūros sąrašas:

  1. Bauman,Z., 1989, Modernity and the Holocaust. Cambridge: Polity Press.
  2. Bauman, Z., 1993, Postmodern Ethics. Oxford: Blackwell.
  3. Bauman, Z., 1991. Modernity and Ambivalence. Cambridge: Polity Press.
  4. Bauman., Z., 1995. Life in Fragments: Essays in Postmodern Morality. Oxford: Blackwell.

Visuomenės portretas

Kristina Sabaliauskaitė

Dailės Akademijos magistrantė

Portretas vaizduojamojoje dailėje puikiai atspindi asmens savivokos aspektus ir fiksuoja socialinius visuomenės pokyčius. Šis žanras puikiai tarnauja kuriant asmens įvaizdį bei formuoja jo simbolinį-ideologinį kapitalą. Portretas kaip kūrinys veikia 3 kryptimis: viena vertus, užsakovas (modelis) primeta save, savo vizualinius bruožus bei meninius lūkesčius meninkui, kuris jį transformuoja papildydamas savo specifiniu matymu; žiūrovas kūrinį interpretuoja sukurdamas trečią prasminę visumą. Kitaip tariant, portretas atspindi asmens savivoką, visuomenės grožio kanonus bei portreto kaip kūrinio funcionavimą.

Post-komunistinėje Lietuvoje, per paskutinį šio amžiaus dešimtmetį, susikūrė naujos visuomeninės ir kultūrinės grupės, aktyviai siekiančios įtvirtinti save bei palikti savo pėdsakus. Kultūrinio elito samprata tampa labai paslanki ir neaiški, formuojama nebe etinių ar kultūrinių kanonų, bet visuomenės informavimo priemonių. Naujieji portreto užsakovai, jų poreikiai bei preferencijos esmiškai skiriasi, jie aktyviai diktuoja savo meninius lūkesčius bei koreguoja kūrybos procesą.

Aštuntojo ir devintojo dešimtmečio Lietuvoje itin populiarus buvo tapybinis portretas, paženklintas ekspresionizmo estetikos. Aiškiai apibrėžtas ir vaizduojamų asmenų ratas – žymūs menininkai, architektai, gydytojai, aktoriai, muzikantai, tarp kurių retkarčiais įsipindavo vienas kitas kaimo žmogaus ar darbininko atvaizdas, pageidaujamas ir proteguojamas komunistinės ideologijos. Asmuo 8-9 dešimtmečio portretuose šiek tiek idealizuojamas ir vaizduojamas pagal klasikinę schemą – kompozicijoje dažnai patalpinami jo socialinę padėtį ar profesiją atspindintys atributai, atvaizdas komponuojamas oriai, tolerantiškai. Gerosios, “fotogeniškosios” savybės pabrėžiamos, modeliui suteikiama lyriška, mąsli išraiška.

1.                               2.                                3.

Katilius.jpg (18690 bytes)martina.jpg (17892 bytes)koluk.jpg (16779 bytes)

Kai kurie iš šių portretų buvo publikuojami albumuose ar skolinami laikinoms parodoms, tačiau pagrindinė tokio portreto funkcionavimo erdvė – privačių namų salonas ar darbo kabinetas, kur susirinkdavo siauras pažįstamų inteligentų ratas, negalintis autentiškai bendrauti to meto ideologizuotose viešųjų renginių erdvėse.

Pastarajame dešimtmetyje situacija radikaliai keičiasi. Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje populiarų tapybinį portretą beveik visiškai pakeičia tradicinė ar digitalinė fotografija, dėl savo pigaus ir greito technologinio proceso turinti neribotas reprodukavimo ir plitimo galimybes. Smarkiai keičiasi užsakovų ratas – inteligenciją pakeičia masinės kultūros atstovai (šou verslo žmonės, žurnalistai, verslininkai, roko žvaigždės, mados dizaineriai ir modeliai), portretą aktyviai naudojantys savireklamai bei įvaizdžio formavimui. Sėkmingas atvaizdas, užsakytas pas žymų fotomenininką tampa su kaupu atsiperkančia komercine investicija, platinama visuomenės informavimo priemonėmis. Svarbiu tampa įsimenantis ar netgi šokiruojantis estetinis rezultatas, portreto idealizacija samoningai pabrėžiama naudojant ryškų grimą, netikėtus aksesuarus bei kompiuterines modifikacijas. Atvaizdas įgyja fantasmagoriškų, komiškų ar teatro bruožų. inden.jpg (15242 bytes) 4.

  • Dažni tampa žaidimai su asmens tapatybe, įvairūs persirengimai, eksperimentavimas su modelio seksualumu. Kyla įtarimas, jog bandoma neatpažįstamai išsiveržti iš socialinių ar kultūrinių rėmų, naikinant bet kokius biografinius pėdsakus ir kuriant naują gyvenimo istoriją. Modeliai tarsi realizuoja savo neigyvendintas fantazijas ir žaidžia nekaltus suaugusiųjų žaidimus. Fotografų studijose mėgstama naudoti įvairius pabrėžtinai teatrališkus ar komiškus rekvizitus, kur klientai gali sukurti savo privačius naratyvus.

  • Kita vyraujanti portreto kryptis – pabrėžtina atvaizdo estetizacija, sukuriant abstrakčią harmoningą visumą. Mažiau domimasi specifinėmis modelio charakterio savybėmis, daugiau – plastine visuma ir galutiniu kompozicijos sąskambiu.

5.

model.jpg (9711 bytes)

  • Trečioji, populiariausia, kryptis – modelio savybių ir jų plastinės išraiškos santykio paieškos, naudojant netikėtus ikonografinius efektus ir papildant atvaizdą tam tikru autoriaus komentaru. Ši pozicija suteikia plačias galimybes eksperimentuoti ir neriboja nei plastinių, nei technologinių galimybių. Kartais kuriant panaudojami vizualiniai-psichologiniai deriniai, veikiantys žiūrovo pasąmonę tarsi užšifruotas reklamininis pranešimas. Ikonografinis komentaras išreiškiamas per kompozicijos režisavimą, šokiruojančius elementus, komišką ar ironišką vaizdo potekstę. Tokio atvaizdo tikslas – nustebinti, supykdyti, nepalikti žiūrovo abejingo.

  • Gavelis.jpg (23983 bytes)

6.

Šiandien kuriamos ištisos portretų serijos, jos publikuojamos ir gyvai aptarinėjamos žiūrovų bei vertintojų. Portretas įsiveržia į visuomeninį gyvenimą, žvelgdamas ne vien iš meno albumų, gyvenamųjų erdvių sienų, bet ir iš reklamų, plakatų, žurnalų puslapių, prekių įpakavimų, drabužių; kartais šie atvaizdai šokiruoja, kartais lieka buitiški ir nepastebimi, tačiau neabejotinai svarbūs masinei kultūrai.

Vienas didžiausių pastarojo dešimtmečio portreto meno privalumų – jums tereikia turėti šiek tiek pinigų, tam, kad įsiamžinti, sukuriant savo istorinį portretą, savo asmeninę istoriją ir užfiksuoti savo bruožus ateinančioms kartoms.

Portretai:

1. Sofija Veiverytė. Raimundo Katiliaus portretas

2. Jonas Mackonis. Augustas Mortūnas iš Lynežerio 1981

3. Algimantas Kliauga. Marcelijaus Martinaičio portretas 1982

4. Saulius Paukštys. Iš serijos ‘Lietuvos indėnai’ 1996

5. Viktor Trublenkov. XXX 1998

6. Algimantas Aleksandravičius. Rašytojas Ričardas Gavelis 1997