Moterų padėtis apmokamo darbo rinkoje

Šiuolaikinėje visuomenėje individo darbinė veikla – ne tik priemonė patenkinti išgyvenimo poreikius, bet ir jo statusą visuomenėje įtakojantis rodiklis. Įvairūs darbai yra nevienodai vertinami ir atlyginami. Objektyvūs jų vertinimai turėtų atspindėti paties darbo esmines charakteristikas: tai, kokių įgūdžių, pastangų bei atsakomybės jis reikalauja, kokiomis sąlygomis atliekamas. Tačiau praktikoje pastebima tai, kad darbo vertinimas dažniau susijęs su tam tikromis jį atliekančių asmenų savybėmis – pavyzdžiui, jų lytimi.

Tiek vyrai, tiek moterys visuomet dirbo, tačiau jiems prieinamas darbas ir to darbo atlyginimas daugiau priklausė nuo kultūriškai priskirtų etikečių „moterų darbas“ ir „vyrų darbas“, nei nuo jų, kaip individų, gabumų. Šios etiketės varijuoja įvairiose visuomenėse. Jos taip pat skiriasi atskirais tos pačios visuomenės istoriniais periodais.

Šiandien moteris, kaip ir vyras, yra apmokama darbo jėga ir dirba pilną darbo dieną visus metus. Tačiau gana žymūs skirtumai tarp vyrų ir moterų darbinių patirčių išlieka. Ypač tai pastebima ištekėjusių ir turinčių vaikų moterų atžvilgiu. Jos neša dvigubą darbinę naštą – skirtingai nei dirbantys vedę vyrai, jos ne tik atlieka apmokamą darbą ne namuose, bet kartu yra atsakingos už namų priežiūrą ir vaikų auginimą. Būtent šios pareigos šeimai, o ne profesinė veikla laikomos pagrindiniu moters pašaukimu ir priederme. Darbų pasidalijimas namuose dažnai riboja moterų galimybes uždirbti pajamų „išorėje“. (1)

Be to, pastebimi skirtumai pačiuose vyrų ir moterų atliekamuose darbuose. Moterys ir vyrai išlieka segreguoti pagal skirtingus užsiėmimus, laikomus moterišku ar vyrišku darbu. Lyties atžvilgiu segreguota darbo rinka charakterizuojama tuo, kad yra grupė darbų, kuriuose dirba beveik vien vyrai, ir kita grupė darbų, tipiškai laikomų antrarūšiais, kuriuose dirba pagrinde tik moterys. Ši segregacija apriboja įsidarbinimo galimybes abiejų lyčių atstovams, tačiau ji nepalankesnė dirbančioms moterims, nei vyrams. Taip yra todėl, kad tai, kas vadinama „moterų darbu“, dažnai turi negatyvų atspalvį. (2)

Darbų segregacija pagal lytį neigiamai veikia tuos individus, kurie įsidarbina darbuose, “neatitinkančiuose” jų lyties. Pavyzdžiui, vyrai, kurie tampa auklėmis ar slaugėmis (lietuvių kalboje netgi nėra atitikmens, kuris išreikštų šių profesijų vyrišką giminę), dažnai susiduria su tuo, kad jų klientai, kolegos ir viršininkai pradeda abejoti jų vyriškumu. O kadangi moterys dažniau, negu vyrai, peržengia lyties ribą savo darbinėje veikloje, jos daugiau susiduria su įtarumu ir priešiškumu savo darbo vietoje. Pastebima tendencija, kad su moterimis darbdaviai, klientai ir kolegos linkę bendrauti labiau remdamiesi jų lytimi, nei individualiais bruožais ar atliekamu darbu. (2) Darbuotojai, atliekantys darbus, neatitinkančius jų lyties, savo darbo vietoje yra tarsi “išskirtiniai”, “krentantys į akį”, todėl tampa visuotinio įdėmaus stebėjimo objektu. Tai juos skatina įtemptai siekti pasisekimo, kas kuria stresinę darbinę situaciją. Be to, jie susiduria su tokiu reiškiniu kaip “sienos statymas” – tai yra, dominuojantys pagal lytį darbuotojai siekia pabrėžti skirtumus tarp savęs ir “skirtingo” asmens ir elgtis su juo kaip su pašaliniu. Tyrėjai pastebėjo, kad moterys dažnai tampa išstumtomis tiek iš formalių, tiek iš neformalių informacijos tinklų (tokių, kaip tenisas savaitgaliais ar draugiškas pasisėdėjimas bare su bendradarbiu, viršininku ar klientu).(3)

Be to, moterys darbe neretai susiduria su tokiu reiškiniu, kaip „seksualinis priekabiavimas“ (nepageidautini komentarai, pasiūlymai, fizinis kontaktas ir pan.) Su tuo jos susiduria įvairiose darbinės veiklos srityse, tačiau dažniausiai tai pasireiškia „vyriškuose“ darbuose, kur moterys yra naujokės. Tuo būdu vyrai nori parodyti savo pranašumą ir pasiekti dominavimą ir kontrolę moterų atžvilgiu, parodyti, kad jos vis tiek nėra jiems lygios. Tačiau nepriklausomai nuo to, kokio tipo darbe moterys susiduria su seksualiniu priekabiavimu, jo pasekmės darbuotojoms moterims yra rimtos ir skausmingos. Tai pasireiškia kaip chroniški kaklo ir nugaros skausmai, blogas virškinimas, valgymo ir miego sutrikimai, moterys tampa nervingos ir irzlios. (3) Įtampa, nemaloni savijauta darbo vietoje trukdo moteriai normaliai jaustis darbe ir gerai atlikti savo darbinius įsipareigojimus. 1997 metais Vilniaus Universiteto Moterų studijų centro atlikto tyrimo duomenimis, 16.3 procentų apklaustų moterų buvo susidūrę su nepadoriais juokais ir pastabomis jų atžvilgiu savo darbo vietoje; 13.5 procentų buvo bendradarbių ar viršininkų liečiamos, tapšnojamos prieš jų valią; 6 procentams respondenčių buvo leista suprasti, kad paklusę viršininko įgeidžiams, jos bus gerai atlygintos (gaus geresnes pareigas, didesnę algą ir pan.). (4)

Darbo rinkos segregacija lyties atžvilgiu neapsiriboja psichologinėmis pasekmėmis. Labai svarbi ekonominė šio reiškinio pasekmė – tai nevienodas vyrų ir moterų darbinės veiklos atlyginimas. Kalbant apie Lietuvą, pastebima, kad socialinis nuosmukis, įvykęs per praėjusius reformų metus, pirmiausia palietė moterų padėtį. Moterų vidutinis atlyginimas 1997 m. buvo apie 30% mažesnis nei vyrų. (1) Toliau pateikiami Lietuvos statistikos departamento duomenys apie vyrų ir moterų vidutinio atlyginimo skirtumus (grafike nurodyta vidutinė alga litais): (5)

Remiantis Vakarų šalių tyrimais, galima pastebėti, kad kuo didesnis moterų procentas dirba tam tikrą darbą, tuo žemesnis yra to darbo vidutinis atlyginimas. Daug darbdavių, ekonomistų ir viešosios politikos kūrėjų pripažįsta, kad “moterų darbas” beveik visuomet yra apmokamas mažiau nei “vyrų darbas”, tačiau jie laikosi nuomonės, kad tam tikri darbai tapo “moteriškais” todėl, kad didelė dalis moterų laisvai pasirinko dirbti juose. Pagrindinis šios nuomonės atstovų argumentas yra teiginys, kad moterys pirmiausia yra ištikimos namams ir šeimai. Todėl jos ieško “nereiklių” darbų, kuriuose pasiruošimui, įgūdžių įgijimui nereikia didelio asmeninio indėlio, ir jos gali geriau atlikti savo įsipareigojimus namams. Kitaip tariant, moterys pačios pasirenka investuoti į darbinę veiklą mažiau, nei vyrai, todėl ir gana mažesnį atlyginimą. Šis paaiškinimas yra vadinamas žmogiškojo kapitalo teorija. (3)

Tuomet kyla klausimas, ką išties reiškia moterų “pasirinkimas”, kalbant apie jų darbinę veiklą. Iš tiesų, moterys teikia pirmenybę savo pareigoms namams ir šeimai, tačiau visiškai neaišku, kiek tai yra “savanoriška”. Žmogiškojo kapitalo teorija neatskiria paties individo prisiimtų darbinės veiklos apribojimų nuo struktūriškai primestų apribojimų. Pavyzdžiui, ar galima pasakyti, kad bedarbės motinos, kurios negali rasti patikimos ir kartu prieinamos vaiko priežiūros, išties “laisvai pasirenka” likti už darbo rinkos ribų? Dažnai moterys pasirenka žemiau apmokamą darbą todėl, kad jis geriau suderinamas su vaiko priežiūros pareigomis. Tyrimai taip pat rodo, kad darbuotojų pasirinkimas priimti specifinius darbus atspindi jiems prieinamas darbines galimybes. Ne į visus darbus moterys buvo ar yra samdomos. Pavyzdžiui, nemaža dalis darbdavių mano, kad tam tikriems darbams vyrai ar moterys yra tiesiog netinkami iš prigimties. Taip pat egzistuoja abstrakčios prielaidos apie tai, kokie darbai patinka darbuotojams priklausomai nuo jų lyties. Pavyzdžiui, “Moterims šis darbas nepatiktų” arba “Šis darbas yra švarus, moterims tai patinka”.

Tačiau tarkim, kad žmogiškojo kapitalo teorija šiuo atveju yra teisinga: moterys pasirenka darbus, kuriems reikia mažiau įgūdžių ir laiko sąnaudų, mažiau pasiruošimo, nei tiems darbams, kuriuos renkasi vyrai. Kiek tai paaiškintų vyrų ir moterų algų skirtumus? Buvo atlikti tyrimai, siekiant apskaičiuoti, kiek skirtumai tarp vyrų ir moterų išsilavinimo, darbinės patirties, darbo tęstinumo, iš darbo specifikos kylančių darbo laiko ir vietos reikalavimų, ir praleistų darbo dienų skaičius atspindi jų gaunamų atlyginimų skirtumus. Visi šie ištirti faktoriai, paimti kartu, negalėjo atspindėti nei paaiškinti vyrų ir moterų gaunamų atlyginimų skirtumo. (3)

Kalbant apie darbo atlikimui reikalingus įgūdžius, prieinama prie kito žmogiškojo kapitalo teorijos sunkumo: ji teigia, kad “moteriškuose darbuose” automatiškai reikia mažiau įgūdžių, pastangų bei atsakomybės nei tradiciniuose vyrų darbuose. Ji nepaaiškina, kodėl moteriški darbai, kuriuose reikia tiek pat įgūdžių, pastangų bei atsakomybės, kaip ir tradiciškai vyriškuose darbuose, visgi yra žemiau apmokami. Matyt, tai susiję su plačiai paplitusia nuostata, kai įgūdžiai, vartojami tipiškai “moteriškuose” užsiėmimuose, tokiuose kaip mokymas, slauga, socialinis darbas, dažnai nelaikomi atlygintinais įgūdžiais, kadangi jie suvokiami tarsi moterų neapmokamo darbo namuose “pratęsimas”. O moterų darbas namuose istoriškai buvo laikomas savaime suprantamu, paprastu ir nereikalaujančiu jokio papildomo lavinimo ar apmokymo. (2)

Imant Lietuvos situaciją, pastebima, kad darbo rinkoje moterų diskriminacija įgyja gan ciniškas formas. Atvira moterų diskriminacija matoma jau pirmoje „įėjimo į darbo rinką“ fazėje, kuomet darbo skelbimuose plačiai taikomi amžiaus-lyties kriterijai. Moterims siūlomų užsiėmimų ratas ribojamas mažesnės kvalifikacijos ir prestižo darbais (sekretorė, auklė ir pan.), o pradedančioms verslininkėms dirbtinai sudaromos kliūtys gauti lengvatinius kreditus, licenzijas ir pan. (6) Nesunku aptikti darbdavių skelbimų, kuriuose kviečiami į darbą tik vyrai arba tik iki 35 metų moterys, kartais pabrėžiant „malonios išvaizdos“, nors pareigos su šiais reikalavimais nedaug ką turi bendro. (7)

Nepaisant objektyvios moterų darbinės veiklos, darbdavių bei bendradarbių įsitikinimas, kad moters vieta yra namie, padeda pateisinti moterų diskriminavimą jas samdant, aukštinant pareigose ir kituose apmokamo darbo veiklos aspektuose. Gajūs stereotipai apie moterims ir vyrams tinkamus vaidmenis stiprina ir gilina darbo vietų seksualinę segregaciją ir jos pasekmes, tame tarpe ir vyrų / moterų uždarbio skirtumus. Atrodo, išlieka nuomonė, kad viešasis darbo pasaulis išlieka vyrų valdžioje, o privatus namų pasaulis priklauso moterims. Jei moterys ir yra darbo rinkoje, jų darbas laikomas antriniu, lyginant su vyrų darbine veikla. Pastaraisiais metais pastebima tendencija, kad dirbančių moterų skaičius, lyginant su vyru, mažėja…


… o bedarbių moterų, lyginant su vyrais, skaičius auga:

Kaip matome iš grafikų, kuriuose pateikti dirbančių ir bedarbių Lietuvos gyventojų vidutiniai metiniai skaičiai tūkstančiais, (5) 10 dešimtmečio pradžioje dirbančių moterų buvo daugiau nei vyrų, bet šis santykis palaipsniui keitėsi, ir dabar bedarbių moterų skaičius auga greičiau, nei bedarbių vyrų. Lietuvoje atliktų visuomenės apklausų rezultatai rodo, kad trūkstant darbo vietų, visuomenė pasisako už tai, jog vyrai turi daugiau teisių į darbo vietą nei moterys. Tai rodo ir darbdavių polinkis į aukštesnes ir geriau apmokamų profesijų sferas rinktis vyrus. (7) Šiuo metu Lietuvoje, kaip ir kitose posocialistinėse šalyse, labai dažnai susiduriame su raginimais sugrąžinti moterį į šeimą, namų židinį. Tam tikra prasme tai natūrali reakcija į neigiamas moterų profesinės veiklos pasekmes, kai, nesudarius palankių sąlygų, joms teko vadinama „dvigubo“ užimtumo našta. (6)

Taigi galima pasakyti, kad kol dirbančios moterys pirmenybę teikia savo pareigoms namų ruošai bei vaikų priežiūrai, jos neša “dvigubo užimtumo” naštą, lyginant su vyrais, ir gauna žemesnį atlyginimą už savo darbą. Viena pagrindinių kliūčių pilnesniam moterų įsitraukimui į apmokamo darbo sferą yra patikimos ir prieinamos vaikų priežiūros sistemos nebuvimas. Be to, didelę įtaką nevienodam moterų ir vyrų įsitraukimui į darbinę veiklą daro paplitęs darbdavių, bendradarbių ir pačios visuomenės įsitikinimas, kad moters vieta yra namuose. Gajūs stereotipai apie vyrų ir moterų “tinkamus” vaidmenis stiprina ir tvirtina darbo rinkos segregaciją lyčių atžvilgiu bei šio reiškinio pasekmes. Išlieka nuomonė, kad viešasis darbo pasaulis yra vyro valda, tuo tarpu privatus namų pasaulis priklauso moteriai.

Naudotos literatūros sąrašas

  1. K. Prunskienė. Moters vaidmuo ir galimybės visuomenėje // “Moters pasaulis”, 1997 m. lapkričio mėn.
  2. Lamanna M. A., Riedmann A. Marriages and families: Making choices and facing change . – U.S., 1988.
  3. Renzetti C. M., Curran D. J. Women, men and society: The sociology of gender. – U.S., 1989.
  4. 1997 m. VU Moterų studijų centro atlikto moterų darbinės patirties tyrimo duomenys
  5. Lietuvos statistikos metraštis 1997 m.
  6. V. Kanopienė. Moterys darbo rinkoje: padėtis ir problemos // Lietuvos šeima. – Vilnius, 1995.
  7. I. Litvinaitė. Maoterų darbo paieškos problemos // “Moters pasaulis”, 1998 vasario mėn.