Inteligentijos transformacija

Darata Surdokaitė

Pokomunistinėse šalyse inteligentija kaip socialinis sluoksnis skyla, ir šiandien vis ryškėja tam tikros inteligentijos diferencijavimosi tendencijos. Apie jas – šiame straipsnyje.

Inteligentijos transformacija į intelektualus ir specialistus

Visų pirma, inteligentija skyla į intelektualus (idėjų kūrėjus) ir profesionalus arba specialistus. Pastariesiems priskirtini tokių profesijų atstovai, kaip advokatai, notarai, medikai, konsultantai, vadybininkai, tarnautojai, politikai, mokytojai ir pan. Tačiau kol kas mūsų visuomenėje sąvoka „intelektualas“ suvokiama gana sunkiai: kaip teigia I. Gečienė, „tokia [inteligentų ir intelektualų] perskyra šiuo metu vis dar atrodo pernelyg dirbtinė, nes čia tradiciškai ir kultūriniu, ir socialinės stratifikacijos požiūriu buvo, o ir iki šiol teoriniuose bei empiriniuose tyrimuose yra išskiriama tik inteligentija kaip idėjų ir vertybių kūrėja bei palaikytoja“ (Gečienė, I., 1999, 129). Tačiau, nepaisant šios perskyros netikslumo, galima konstatuoti, kad intelektualams priskirtini įvairaus pobūdžio idėjų kūrėjai – mokslo bei meno (dailininkai, teatralai, muzikai, rašytojai) atstovai.

M. P. Šaulauskas konstatuoja, kad „… bendrame postkomunistinės socialinės morfologijos žemėlapyje intelektualai sudaro nuolat „mažėjančią mažumą“ (Šaulauskas M. P.,1999, 26). Mokslo bei meno žmonės sovietiniais laikais turėjo palyginti aukštą prestižą, tuometinė valdžia bei sistema užtikrino jiems pastovias pajamas. Meno ir mokslo atstovai galėjo pragyventi dirbdami vien tik mokslo ar meno srityje. Po revoliucijos pakitusios ekonominės sąlygos daugumą tokių žmonių verčia ieškoti kito ar papildomo darbo, kuris užtikrintų nuolatines pajamas. Pavyzdžiui, sovietiniais laikais priklausymas Dailininkų sąjungai buvo tolygu būti dirbančiuoju ir užtikrino įvairias socialines garantijas. Šiandien situacija kitokia: jokių socialinių garantijų, o juo labiau pastovaus atlyginimo priklausymas sąjungai nenulemia, ir dailininkas, norėdamas turėti socialines garantijas, pats turi daryti įnašus į tai užtikrinančias kasas.

Būtent tai ir galėtų būti viena iš priežasčių, kodėl intelektualai yra „mažėjanti mažuma“. Nepaisant to, kad, anot Dailininkų sąjungos pirmininko, dailininkų skaičius sąjungoje nuolat didėja (1988-1989 metais Sąjungoje buvo maždaug 600 narių, o 2000 metais šis skaičius išaugo iki apytikriai 1200), tik labai maža dalis šios Sąjungos narių (pirmininko manymu, 10-15 %) užsiima tik savo kūryba.

Iš tikrųjų, pasikeitus politinei ir ekonominei situacijai, dauguma sovietmečio mokslo ir meno žmonių buvo priversti imtis kitokio darbo, kitokių profesijų. Iš kitos pusės, visuomenėje mažėja mokslininkų bei menininkų prestižas. Tai iliustruoja mokslininkų skaičiaus sumažėjimas – per vienerius metus (1991-1992) mokslininkų skaičius sumažėjo beveik 40 %, o apgintų disertacijų skaičius 1994-1996 metais – daugiau kaip šešis kartus (Šaulauskas, M. P., 1999, 26). Tačiau situacija keičiasi. Šiandien, evoliuciniame instituciniame socialinio kismo periode, mokslininkų skaičius stabilizavosi, o doktorantų skaičius pradėjo augti. 2000 metų balandžio – gegužės mėnesiais atlikto tyrimo, skirto mokslininkų ir menininkų statusui Lietuvoje įvertinti, kurį organizavo Kultūros ir meno institutas, rezultatai parodė, kad mokslininkų ir menininkų prestižas yra pakankamai aukštas: penkių balų sistemoje mokslininkų prestižas vertinimas 4,7; menininkų – 3,5 balo.

Inteligentijos „simbolinio kapitalo“ mažėjimas visų pirma sietinas su aukštojo mokslo vertės mažėjimu pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Nors ir nežymiai, tačiau buvo pradėjęs silpti inteligentijos reprodukcijos mechanizmas: nuo 1989-1990 metų studentų skaičius mažėjo, tačiau 1995-1996 jis vėl pradėjo augti ir 1998-1999 metais ne tik pasiekė 1989 metų lygį, bet ir jį pranoko.

Sumažėjusi studentija „liudija postkomunistinių morfologinių transformacijų pradžią – perėjimą į institucinį laikotarpį. Ši tendencija iliustruoja intensyvėjančius socialinio mobilumo procesus“ (Šaulauskas, M., 1998, 13). Baigę vidurines mokyklas, moksleiviai renkasi ne studento, bet dirbančiojo vaidmenį. Iš esmės nebeliko ir užtikrintumo dėl ateities jausmo, nes, baigus universitetą, darbo ieškotis reikia pačiam – vadinasi, sumažėja mokymosi aukštojoje mokykloje motyvacija. Tačiau, kaip jau minėta, 1995 -1996 metais studentų skaičius aukštosiose mokyklose pradeda augti, nes, transformuojantis Lietuvos visuomenei, didėja protinio darbo, profesionalaus išmanymo bei kvalifikacijos svarba, o kartu – ir žinojimo poreikis.

Apskritai žinojimas tiek pastarųjų metų Lietuvoje, tiek pastarųjų dešimtmečių pasaulyje tampa tikslo pasiekimo priemone. Mokslo prestižo sumenkėjimo metais daugelis žmonių bandė kurti savo verslą, tačiau kita šio reiškinio pusė yra ta, kad iš šimto naujai pradėtų verslų per penkerius metus išgyvena vos keli. Viena to priežasčių – profesinių žinių trūkumas. Visa tai vėlgi lemia mokslo reikalingumą ir jo prestižo didėjimą.

Evoliuciniu Lietuvos socialinio kismo periodu pastebimas gana staigus valstybinio mokslo finansavimo sumažėjimas. Žymi dalis mokslo darbuotojų buvo priversti ieškoti kito pragyvenimo šaltinio. Turėdami nemažą žinių bagažą, jie palyginti nesunkiai galėjo keisti profesijas ir savo žinias pritaikyti praktikoje, tapdami konsultantais, vadybininkais, specialistais ir pan. Pavyzdžiui, daug Dailininkų sąjungos narių dirba mokytojo, dėstytojo darbą. Tokia profesinė veikla per daug neatitolina nuo meno, nes savo profesinius įgūdžius ir paslaptis jie perteikia moksleiviams bei studentams. Tačiau nemaža dalis užima visiškai su menais nesusijusias pozicijas – šiuo atveju menas ir kūryba tampa ne darbu, o hobiu, antraeiliu užsiėmimu.

Visi aukščiau konstatuoti faktai rodo, kad tik nedaugelis meno ir mokslo darbuotojų, buvusios inteligentijos atstovų, tampa intelektualais, t. y. tais, kurie gali pragyventi vien tik iš kūrybinio ar intelektualinio darbo. Žymiai didesnė buvusios inteligentijos dalis tampa tam tikros srities specialistais (medikais, mokytojais, konsultantais), taip pritaikydami savo žinias prie pakitusios ekonominės situacijos ir visuomenės poreikių.

Inteligentijos transformacija į kitus socialinius sluoksnius

Kita inteligentijos skilimo tendencija – jos transformacija į stambiąją buržuaziją – dažniausiai ja tampa ta inteligentijos dalis, kuri sovietmečiu buvo vadinama nomenklatūra (vadinamieji nomenklatūrininkai buvo priskiriami inteligentijos sudėčiai) – bei smulkiąją buržuaziją. Smulkioji buržuazija – tai nedidelių gamybos ir paslaugų firmų savininkai, ūkininkai ir pan. Po Nepriklausomybės atkūrimo labai sumažėjo mokslo ir meno žmonių finansavimas, jie buvo priversti modifikuoti savo veiklą, ieškoti šalutinio arba visiškai kito finansų šaltinio, ir dalis buvusiosios inteligentijos pradeda užsiiminėti privačiu verslu.

Kita vertus, nemaža dalis inteligentų tampa samdomais paslaugų sferos darbuotojais. D. Bello teigimu, universitetai rengia ne profesionalus, o plataus profilio specialistus; toks studentas gali daug išmokti, jis yra pasirengęs įgyti vis naujas profesijas, sugeba dirbti įvairiausiose sferose. Šios tendencijos būdingos ir Lietuvai. Nemaža dalis inteligentų permainų metais suranda vis kitų savirealizacijos būdų. Lietuvos paslaugų sfera intensyviai plečiama, ir būtent buvusioji inteligentija sudaro didelę dalį tarp paslaugų sektoriaus dirbančiųjų. Paslaugų sferos plėtrą iliustruoja dirbančiųjų paslaugų sektoriuje skaičiaus didėjimas.

Taigi savo turėtomis savybėmis atitikdama darbo rinkos paklausos reikalavimus, postkomunistinėje Lietuvoje inteligentija tampa pagrindine kvalifikuotos samdomo darbo jėgos paslaugų sektoriuje tiekėja

Cituotos literatūros sąrašas

Bauman, Z. intellectuals in the Postmodern World. Life in Fragment: Essays in Postmodern Morality. 1995.

Gečienė, I. Inteligentija? // Tradicija ir pokyčiai. Vilnius. 1999.

Lietuvos Statistikos metraštis. 1988 – 1999. Statistikos departamentas. Vilnius.

Masiulis, K. Lietuvos elitas. Vilnius. 1997.

Šaulauskas, M. P. Postkomunistinės revoliucijos želmenys: iš revoliucinio tarpsnio į postmodernią Lietuvą. 1998.

Šaulauskas, M. P. Antrosios Lietuvos Respublikos lytys: „postmodernėjimo“ pradžios ir culturati baigtys. // Problemos. Nr. 55. Vilnius. 1999.