Vaiko patyrimas (klinikinė mirtis)

Tai atsitiko, kai aš buvau septynerių metų amžiaus, 1972 metais. Kai papasakojau savo išgyvenimus mamai ir senelei, jos pasakė: „Pamiršk tai, tai buvo tik sapnas“, bet aš geriau žinojau, kas man buvo nutikę ir nepripažinimo jausmas liko su manimi iki tol, kol pagaliau aš supratau, kad tai man buvo padaryta iš besąlygiškos meilės.

Dvejus metus mokiausi privačioje krikščioniškoje mokykloje. Mane tikino, kad mano gyvenimo kelias būti vienuole. Aš nežinojau, kad norint tapti vienuole, reikia būti katalike. Taigi vieną vakarą, kai meldžiausi aš nusprendžiau aplankyti Jėzų. Nuėjau miegoti ir sekantis dalykas, kurį suvokiau, buvo tas, kad buvau tiesiog išmesta iš savo kūno ir skriejau pilku tuneliu. Tunelis buvo gražus. Tai buvo debesų tunelis. Aš supratau, kad vykstu pas Jėzų.
Kuo labiau artėjau link spindinčios šviesos, tuo aiškiau suvokiau, kad ten pabaiga ir tuo stipriau jutau meilę. Tas jausmas buvo visa apimantis, ten buvo tiek emocijų, pamaniau, kad tuoj sprogsiu, bet aš vistiek to patyrimo norėjau pajusti daugiau.
Tunelio pabaigoje manęs laukė trys žmonės. Iš pradžių aš nežinojau, kas jie tokie, bet paskui suvokiau, kat tai mano senelė, prosenelė ir proprosenelė. Jos šypsojosi ir buvo ištiesusios rankas apkabinti. Aš buvau taip nudžiugusi. Aš buvau namuose. Aš niekada nenorėjau palikti šios vietos, pagaliau pajutau, kad čia priklausau.

Tuomet nuostabi šviesos būtybė priėjo prie mūsų. Aš buvau tokia laiminga, pamaniau, kad pagaliau būsiu su Jėzumi, bet tai nebuvo Jėzus. Jis buvo panašus į Jėzų, bet žinojau, kad tai tikrai ne jis. Jis spinduliavo tiek daug meilės ir man net nerūpėjo, kad tai ne jis. Aš priėjau, norėjau jį apkabinti, bet jis mane sulaikė. Jis ne fiziškai sulaikė, bet kažkokia jėga tai padarė. Aš paklausiau, kas ne taip? Jis tik pažiūrėjo į mane ir pasakė: „Dar neatėjo tavo laikas“. Aš pradėjau verkti, nes nenorėjau sugrįžti atgal. Aš juk čia, šiai vietai priklausiau. Aš pasakiau: „Aš negrįšiu. Aš noriu pasilikti“. Jis pažvelgė į mane ir vėl man pasakė: „Dar neatėjo tavo laikas“.
Tuomet kažkokia galinga jėga pradėjo mane traukti atgal į tunelį, jutau, kad krentu. Įkritau į savo kūną net su bumbtelėjimu. Atsisėdau ir pradėjau verkti, negalėjau sustoti, nenorėjau čia būti.
Atmetimo jausmą jaučiau daugelį metų. Pagaliau suaugau pakankamai, kad supraščiau, kodėl taip buvo su manimi pasielgta ir laukiu nesulaukiu, kada ateis mano laikas…

Kirkland, Wa