Kaip Islandijoje buvo įvesta krikščionybė

Aris Torgilsonas Išminčius (Ari inn fróði Þorgilsson) laikomas skandinavų istorio­gra­fijos pradininku. Jo parašyta „Islandų knyga“ (Íslendingabók) tapo pagrindu ne vienam vėlesniam kūriniui. „Islandų knygoje“ pasakojama apie 870 – 1130 m. įvykius. Iš paties Ario teksto žinome, jog iš pradžių jis buvo parašęs kiek kitokią knygelę, kurią vėliau perrašė pagal vyskupų Torlako bei Ketilio ir kunigo Semundo Išminčiaus patarimus. Ario Torgilsono šaltinis buvo liudininkų ar gerai informuotų, išmintingų žmonių pasakojimai. Atkreipkite dėmesį, kaip šioje ištraukoje Aris nurodo, ką sužinojęs iš Teito Isleivsono. Čia pasako­jama, kaip islandai 1000 m. Altinge nusprendė priimti krikščionybę, tačiau pradžioje dar buvo leidžiama laikytis kai kurių pagoniškų papročių. Islandiškas tekstas pateikiamas pagal rusišką vadovėlį, kurio kopijos jums išdalintos. Padariau tik kelis neesminius pakeitimus: kiekvieną sakinį parašiau iš naujos eilutės, kad būtų akivaizdu, kur kurio sakinio vertimas; raidę „o su kabliuku“ pakeičiau į „o su dviem taškeliais“, nes galbūt ne visi turite reikiamą šriftą, kad kompiuteris teisingai rodytų „o su kabliuku“; ant raidės „æ“ niekur nedėjau ilgumo ženklo.

Frá því, er kristni kom til Íslands

Kaip Islandijoje buvo įvesta krikščionybė

Óláfr rex Tryggva sonr, Óláfs sonar, Haralds sonar ins hárfagra, kom kristni í Norveg ok á Ísland. Karalius Olavas, Triugvio sūnus, Olavo vaikaitis, Haraldo Gražiaplaukio provaikaitis, įvedė krikščionybę Norvegijoje ir Islandijoje.
Hann sendi hingat til lands prest, þann er hét Þangbrandr ok hér kendi mönnum kristni ok skírði þá[1] alla, er við trú tóku. Jis atsiuntė čion, į šį kraštą, kunigą, kuris buvo vardu Tangbrandas, ir skelbė čia žmonėms krikščionybę, ir krikštijo visus tuos [ar: tada], kas priėmė tikėjimą.
En Hallr á Síðu, Þorsteins sonr, lét skírask snemhendis ok Hjalti, Skeggja sonr, ór Þjórsárdali ok Gizurr inn hvíti, Teits sonr, Ketilbjarnar sonar frá Mosfelli, ok margir höfðingjar aðrir. Halas iš Pakraščio, Torsteino sūnus, leidosi pakrikštijamas anksti, ir Hjaltis Skegio sūnus iš Jaučiupės slėnio, ir Gicuras Baltasis, Teito sūnus, Ketilbjorno vaikaitis, iš Samanų kalno, ir daug kitų hovdingų.
En þeir váru þó fleiri, er í gegn mæltu ok neittu. Tačiau daugiau buvo tokių, kurie prieštaravo ir nesutiko.
En þá er hann hafði hér verit einn vetr eða tvá, þá fór hann á braut ok hafði vegit hér tvá menn eða þrjá, þá er hann höfðu nítt. O išbuvęs čia žiemą ar dvi, jis išvyko [iš šalies] ir buvo užmušęs čia du ar tris žmones, kurie buvo jį išjuokę.
En hann sagði konunginum Óláfi, er hann kom austr, allt, þat er hér hafði yfir hann gengit, ok lét ørvænt, at hér myndi kristni enn takask. Ir jis apsakė konungui Olavui, kai atvyko į rytus [į Norvegiją], visa tai, kas jam buvo nutikę, ir sakė nesant vilties, jog čia būtų priimta krikščionybė.
En hann varð við þat reiðr mjök ok ætlaði at láta meiða eða drepa ossa landa fyrir, þá er þar váru austr. O jis [Olavas] labai dėl to supyko ir ketino įsakyti sužaloti arba nužudyti mūsų kraštiečius, kurie buvo ten, rytuose [Norvegijoje].
En þat sumar it sama kómu útan heðan þeir Gizurr ok Hjalti ok þágu þá undan[2] við konunginn ok hétu honum umsýslu sinni til á nýjaleik at hér yrði enn við kristninni tekit, ok létu sér eigi annars ván, en þar myndi hlýða. Bet tą pat vasarą iš už jūros, iš čia, atvyko Gicuras ir Hjaltis, ir išlaisvino juos iš konungo, ir prižadėjo jam iš naujo dėsią pastangas, kad čia būtų vėl priimta krikščionybė, ir sakėsi nelaukią nieko kito, kaip kad tai turėsią pavykti.
En it næsta sumar eptir fóru þeir austan ok prestr, sá er Þormóðr hét, ok kómu þá í Vestmannaeyjar, er tíu vikur váru af sumri, ok hafði allt farizk vel at.

Svá kvað Teitr þann segja, er sjalfr var þar.

O kitą vasarą jie išvyko iš rytų, ir kunigas, kuris buvo vardu Tormodas, ir atvyko tada į Vakariečių salas, kai buvo [praėję] dešimt savačių vasaros, ir viskas gerai klojosi. Taip sakė Teitas pasakojus tą, kuris patsai ten buvo.
Þá var þat mælt it næsta sumar áðr í lögum, at menn skyldi svá koma til alþingis, er tíu vikur væri af sumri; en þangat til kómu viku fyrr. Vasarą prieš tai įstatymuose buvo paskelbta, jog žmonės turį atvykti į Altingą, kai bus praėję dešimt savaičių vasaros, o iki tol rinkdavosi savaite anksčiau.
En þeir fóru þegar inn til meginlands ok síðan til alþingis ok gátu at Hjalta, at hann var eptir í Laugardali með tolfta mann[3], af því at hann hafði áðr sekr orðit fjörbaugsmaðr[4] it næsta sumar á alþingi of goðgá. Tad jie iškart nukako į pagrindinę žemę, o paskui – į Altingą, ir susitarė su Hjalčiu [įtikino Hjaltį], kad jis pasiliktų Maudyklių slėnyje su 11 vyrų, mat jis ankstesnę vasarą Altinge buvo nubaustas lengvesniąja tremtimi už dievų niekinimą.
En þat var til þess haft, at hann kvað at lögbergi kviðling þenna: O taip atsitiko dėl to, kad jis prie Įstatymų uolos pasakė tokį posmelį:
Vil-k eigi goð geyja,

grey þykki mér Freyja.

Dievų aplot nenoriu –

Kale man Frėja rodos.

En þeir Gizurr fóru, unz þeir kómu í stað þann í hjá Ölfussvatni, er kallaðr er Vellankatla, ok gørðu orð þaðan til þings, at á mót þeim skyldi koma allir fulltingsmenn þeirra, af því at þeir höfðu spurt, at andskotar þeirra vildi verja þeim vígi þingvöllinn.

En fyrr en þeir fǿri þaðan, þá kom þar ríðandi Hjalti ok þeir er eptir váru með honum.

O Gicuras su bendražygiais keliavo, kol atkako į tą vietą netolimais Olfosvatno ežero, kuri yra vadinama Velankatla (Verdantis Katilas), ir iš ten pasiuntė žinią į tingą, kad jų link atvyktų visi jų šalininkai, mat jie sužinojo, kad jų priešai ketino mūšiu ginti nuo jų tingo lauką. Prieš jiems iš ten išvykstant, ten atjojo Hjaltis ir tie, kas buvo su juo pasilikę.
En síðan riðu þeir á þingit, ok kómu áðr á mót þeim frændr þeirra ok vinir, sem þeir höfðu æst. Paskui jie nujojo į tingą, o prieš tai juos pasitiko jų giminaičiai ir draugai, kaip jie buvo prašę.
En inir heiðnu menn hurfu saman með alvæpni ok hafði svá nær, at þeir myndi berjask, at eigi of sá á milli. O pagonys susirinko pilnai apsiginklavę [paž.: su pilna ginkluote], ir taip nedaug tetrūko, kad jie būtų stoję į kovą, jog sunku buvo nuspėti, kuo visa tai baigsis.
En annan dag eptir gengu þeir Gizurr ok Hjalti til lögbergis ok báru þar upp erindi sín. Antrą dieną po to Gicuras ir Hjaltis nuėjo prie Įstatymų uolos ir ten paskelbė savo reikalą.
En svá er sagt at þat bæri frá, hvé vel þeir mæltu. En þat gørðisk af því at þar nefndi annarr maðr at öðrum vátta, ok sögðusk hvárir ór lögum við aðra, inir kristnu menn ok inir heiðnu, ok gengu síðan frá lögbergi. Ir sakoma, kad buvo stebėtina, kaip gerai jie kalbėjo. Ir dėl to nutiko taip, kad ten kalbėjo vienas žmogus kitiems liudijant, ir jie atsižadėjo vieni kitų įstatymų – krikščionys ir pagonys, ir vėliau nuėjo nuo Įstatymų uolos.
Þá báðu inir kristnu menn Hall á Síðu, at hann skyldi lög þeirra upp segja, þau er kristninni skyldi fylgja.

En hann leystisk því undan við þá, at hann keypti at Þorgeiri lögsögumanni at hann skyldi upp segja, en hann var enn þá heiðinn.

Tada krikščionys paprašė Halą iš Pakraščio, kad šis paskelbtų jų įstatymus, kurie turėsią eiti drauge su krikščionybe.

Bet jis atsilaisvino nuo to sumokėdamas Torgeirui įstatymų skelbėjui, kad šisai paskelbtų, o jis tada dar buvo pagonis.

En síðan er menn kómu í búðir, þá lagðisk hann niðr, Þorgeirr, ok breiddi feld sinn á sik ok hvílði þann dag allan ok nóttina eptir ok kvað ekki orð.

En of morguninn eptir settisk hann upp ok gørði orð, at menn skyldi ganga til lögbergis.

Paskui, kai žmonės suėjo į palapines, jis, Torgeiras, atsigulė žemyn ir išskleidė savo apsiaustą ant savęs ir gulėjo visą tą dieną ir kitą naktį ir nepratarė nė žodžio. O kitą rytą jis atsisėdo ir paskelbė žinią, kad žmonės tegu eina prie Įstatymų uolos.
En þá hóf hann tölu sína upp, er menn kómu þar, ok sagði at honum þótti þá komit hag manna í ónýtt efni, ef menn skyldi eigi hafa allir lög ein á landi hér, ok talði fyr mönnum á marga vega, at þat skyldi eigi láta verða, ok sagði at þat myndi at því ósætti verða, er vísa ván var, at þær barsmíðir gørðisk á milli manna, er landit eyddisk af. Ir tada jis pradėjo savo kalbą, kai žmonės ten suėjo, ir pasakė, kad jo manymu žmonių reikalai bus atsidūrę nenaudingoje padėtyje, jei žmonės neturės visi vienų [t. y., bendrų] įstatymų čia, šalyje, ir įvairiais būdais žmonėms kalbėjo, kad neleistų tam įvykti, ir sakė, jog dėl šio nesutarimo įvyktų tai, dėl ko nereikia abejoti, kad tarp žmonių iškiltų tokios kautynės, nuo kurių ištuštėtų kraštas.
Hann sagði frá því, at konungar ór Norvegi ok ór Danmörku höfðu haft ófrið ok orrostur á milli sín langa tíð, til þess unz landsmenn gørðu frið á milli þeirra, þótt þeir vildi eigi. Jis papasakojo apie tai, kaip konungai iš Norvegijos ir iš Danijos ilgą laiką nesutarė ir kovojo tarpusavyje, kol kraštiečiai nesudarė taikos tarp jų, nors šie ir nenorėjo.
En þat ráð gørðisk svá, at af stundu sendusk þeir gersemar á milli, enda helt friðr sá, meðan þeir lifðu. O tas sprendimas buvo įgyvendintas taip, kad netrukus nusiuntė jie vieni kitiems brangenybių tarpusavyje, ir išties laikėsi tas susitaikymas, kol jie buvo gyvi.
„En nú þykkir mér þat ráð,“ kvað hann, „at vér látim ok eigi þá ráða, er mest vilja í gegn gangask, ok miðlum[5] svá mál á milli þeira, at hvárirtveggju hafi nakkvat síns máls, ok höfum allir ein lög ok einn sið. „Ir dabar man regisi, kad geriausia būtų, – pasakė jisai, – kad mes neleistume spręsti tiems, kas labiausia nori susipriešinti, tačiau tarpininkaukime taip tarp jų reikalą, kad ir vieni, ir kiti kažkiek turėtų savo balso, ir turėkime visi vienus įstatymus ir vieną tikybą.
Þat mun verða satt, er vér slítum í sundr lögin, at vér munum slíta ok friðinn.“ Taps teisinga, kai mes išdraskysim įstatymus, kad mes išdraskysim ir taiką.“
En hann lauk svá máli sínu, at hvárir­tveggju játtu því, at allir skyldi ein lög hafa, þau sem hann réði upp at segja. Ir jis taip užbaigė savo kalbą, kad ir vieni, ir kiti pritarė tam, kad visiems derą vienus įstatymus turėti, kuriuos jis paskelbsiąs.
Þá var þat mælt í lögum, at allir menn skyldi kristnir vera ok skírn taka, þeir er áðr váru óskírðir á landi hér. Tada įstatymuose buvo pasakyta, kad visi žmonės turi būti krikščionys ir priimti krikštą, tie, kurie anksčiau buvo nekrikštyti čia, šalyje.
En of barna útburð skyldu standa in fornu lög ok of hrossakjöts át. O dėl vaikų išnešimo turėjo tebegalioti senieji įstatymai, ir dėl arklienos valgymo.
Skyldu menn blóta á laun, ef vildu, en varða fjörbaugsgarðr, ef váttum of  kvæmi við. Žmonės galėjo aukoti slapčiomis, jei norėjo, tačiau turėjo būti baudžiama tremtimi, jei liudininkai pamatytų.
En síðarr fám vetrum var sú heiðni af numin sem önnur. Tačiau už kelių žiemų buvo ši pagonybė atšaukta kaip ir kitokia.
Þenna atburð sagði Teitr oss, at því, er kristni kom á Ísland. Šį įvykį apsakė mums Teitas apie tai, kaip krikščionybė buvo įvesta Islandijoje.
En Óláfr Tryggva sonr fell it sama sumar at sögu Sæmundar prests. Olavas Triugvasonas krito tą pat vasarą pagal kunigo Semundo pasakojimą.
Þá barðisk hann við Svein Haralds son danakonung ok Óláf inn sǿnska, Eiríks son at Uppsölum svíakonungs, ok Eirík, er síðan var jarl at Norvegi, Hákonar son. Tada jis kovėsi su Sveinu Haraldo sūnumi, Danų konungu, ir Olavu Švediškiu, Švedų konungo Eiriko iš Upsaliro sūnumi, bei Eiriku, kuris vėliau buvo Norvegijos jarlu, Hakono sūnumi.
Þat var hundrað ok þremr tigum vetra eptir dráp Eadmundar, en þúsund eptir burð Krists at alþýðu tali… Tai buvo šimtas ir trys dešimtys žiemų po Eadmundo nužudymo, ir tūkstantis – nuo Kristaus gimimo pagal visuotinį skaičiavimą…

[1] Žodį þá galima interpretuoti dvejopai: ‘tada’ arba ‘tuos’.

[2] Þiggja undan – išlaisvinti (su akuzatyvu).

[3] Paž.: ‘su dvyliktuoju vyru’, t. y. su 11 palydovų, pats už dvyliktąjį (į dabartines skandinavų kalbas verčiama selvtolvte ar pan.)

[4] Fjörbaugsmaðr (angliškai šis žodis verčiamas lesser outlaw) – asmuo, nuteistas trejiems metams tremties, tačiau su teise paskui, susimokėjęs baudą, vėl atgauti visas piliečio laisves. Plg. toliau pasakojimą apie tai, kokia bausmė grėsė už pagoniškų papročių laikymąsi, jei pastebėtų liudininkai.

[5] Miðla – angliškai būtų ‘to mediate’.

Pagonija ir krikščionystė

Vydūnas

Tas klausimas, kur pagonija ir kur krikščionystė, rodos, vos apsvarstymo vertas. Ten, kur pagonys gyven, ten pagonija, o kur krikščionys, ten krikščionystė.

Taip manydami, žmonės žiūri ypatiškomis akimis į taip vadinamuosius pagonis. Sakoma: jie netur krikščioniško mokslo ir nekrikščioniško tikėjimo. Jei jie tą priimtų, tai jie būtų krikščionys. Bet dabar jie stabų (balvonų) meldžiasi, visokias netikėtas apeigas atlieka ir į visokius prietarus ir prietikius (privieras) tiki. Ir kas tam lygu.

Įstabiu būdu kits pagonis, kurių ne visi giriniai žmonės, kaip kartais viens ar antras mano, kone visai tokiu pat būdu apie krikščionis kalba, pašaukdams juos už bedievius, kurie savo dievnamiuose visokių stabų meldžiasi, kurie visokius netikėtus dalykus apie savo Dievus užmanė ir kurių Dievai stačiai išgalvoti pavidalai yra. O apie krikščionišką tikybą jie sako, kad joks krikščionis nežino, kas krikščioniška tikyba, nesa krikščionys dalinas į nesuskaitomas atskalas, kurių kiekviena sako, ji viena tikręję tikybę turinti.

Šitus ištarimus ramiai apsvarstydami, turim jiems ben mažum pritarti. O kad į paviršutinį žmonių gyvenimą žiūrim, tai vargiai išrasim skirtumą tarp krikščionių ir pagonių. Vienat bus matomi įvairūs gyvenimo būdai, kurie vienat tik parodo kito žemės krašto ypatybes. Ir nežinodami, kokie žmonės krikščionimis vadinasi, kokie ne, nebus mums paviršoms tyrinėjant krikščionystės surasti.

Nesa krikščionystė nėra joks paviršutinis dalykas nei gyvenimo būdas, nei kokios apeigos ir neigi koks mokslas. Krikščionystė yra ypatiškas žmogaus gyvasties stovis. Jį susirast norėdami, turim patį žmogaus gyvastį išpažint išmokti.

Kad pat mokslas prie paviršutimų dalykų priklauso, jau iš to matom, kad jį galima į galvą įsidėti. O kad kas klausinėja, tai tik reikia atsiminti ir atsakyti. Lygiai taipo iš automato išgauni, kas į jį įdėta, kad pinigą įmeti. Gyvasties prie to visai nereikia. Berods žmogus gyvas; o tas prilyginimas ne visai pritinkamas. Bet kad žmogaus gyvastį giliau apmąstysim, tai jame ir atrasim tokį skirtumę, kaip tarp žmogaus ir automato.

Tik tėmykim į tą, kodėl žmogus šiaip ar taip, šį ar tą daro. Tai pasirodys netikėtas skirtumas žmogaus veikime. Jog, be abejojimo, tas žmogus dar ne iš savo gyvasties vidaus arba patsai veikia, kurs vienat varomas veikia, ar būtų tas, kas varo, badas, išalkis, troškulys arba koks užsigeidimas, koks sulaukiamas pasimėgimas, gyrius arba nupeikimas, kokia alga arba grumzdanti iškada, kokia užeinanti mintis (mįslis), koks svarstymas. Ir kas tam lygu.

Berods galima sakyti, kad svarstįs žmogus jau žmogiškai pasielgia. Tačiau ir tada jo veikimas dar nekyla iš pat jo esybės brendulio. Jis spiriamas to, kas žmogui daugiau džiaugsmo, daugiau palaimos žada. Ir aišku, kgd žmogus veikia kaip įrankis tos ant jo užėjusios minties.

Senas raštas sako: ,,Viskas, kas nusiduoda, daroma gamtos arba prigimties spėkų pajudinimu. Bet kurio dūšia pasipūtimu apakinta, tasai mano, jis esas veiktojis”.

Bet kad ir darbas arba veikimas gamtos spėkomis atliekamas, tai bent ano pajudinimo priežastis turėtų žmoguje būt randama. Tada jisai pats būtų veikęs. Bet taip ir priežastis iš lauko ant žmogaus užeina, ir žmogaus esybė naudojama, lyg ji būtų kokia gamtos spėka (syla). O tik visai kitaip turėtų būti. Iš žmogaus esybės turėtų jo veikimo priežastis kilti, o gamtos spėkos turėtų jo naudojamos būti.

Bet tas dalykas menk žmonių suprantamas. Jie visai nemato, kur prigimties darbas pasibaigia ir jų pačių veikimas prasideda. O tas todėl atsieina, kadangi žmonės labai menk mano ir žino apie save ir savo esybę.

Kad žmogus ką daro savo kūną aprūpindamas, tai aišku, kad jis kūnui tarnauja. Ir jis tur tą daryti, kadangi jis kūno privalo. Kad žmogus savo pajautimams ir geidavimams ką atlieka, tai jis tiems tarnauja. Kad jis dėl savo sumanymo auginimo ką daro, tai jis savo išminčiai tarnauja. Kad jis dėl savo dūšios pasirūpin, tai jis kokiam laukiamam džiaugsmui, būtent išganymui, tarnauja. Vis tarnauja jis tam, kas „jam priklauso“. Ir tas, kas ,,jam priklauso“, tas jį priverčia kaip jo tikslui tinkama veikti.

Žmogaus paties gyvastis ten prasideda, kur jau nebėra jo veikimui priežasties, kuri šalia jo esybės rastųsi. Žmogus tada veikia ne dėl ko ir kam, jis veikia savo gyvastį apreikšdamas. Jis tai nesirūpina apie kokią naudą arba džiaugsiną nei apie kokią iškadą arba skausmą, jis nebesvarsto, jis veikia savęs visai užmiršdamas, kaip plūstąs amžinas gyvastis. Vienat tą, savo tikrąjį gyvastį apreikšdamas, jis veikia kaip žiedas: savo ypatišku kvapu savo ypatybę apreiškia ir nieko kitko apreikšti negal. Ir šito gyvasties žymiai bus viskas, kas išmintinga, patogu, gražu, teisinga, sažininga, ypač visai neskirstanti ir neapsiaurinta meilė.

O šis gyvastis, kurs savyje tur savo apsireiškimo priežastis, negal kitaip būti vadinamas negu dvasiškas gyvastis. Tą gyvastį atsiekęs, žmogus krikščionimi pastoja.

Ir jei toks žmogus visai netikėtų į kokį nors žmonių išgalvotą Dievą, visai nelaikytų už teisybę kokius nors nusidavimus ir pasakas, bet būtų pilnas tikro žmogiško gyvasties, kurs nieko nebeieško savęs dėlei, bet kurs būtų lyg plūstanti išminties, meilės, teisingumo ir tvirto noro srovė, tada tasai iš tikro iškilęs iš prigimties gyvasties ir yra aną gyvasties stovį atsiekęs, kuriam vienat pritinkamas krikščionystės vardas.

Nesa tai jau visai naujas gyvastis, kurs tur būt vadinamas dvasės gyvastis. Jis stovi tvirtai ir nepajudinamai amžiname gyvastyj. Jis nesvyruoja kaip nendrė. Jis nesibaimija nei jis drąsus; jis nenuliūsta nei jis džiaugias. Jam nieks negeistina ir jis nieko nesibaido. Jojo viskas yra amžinasis gyvastis, kuriame jis gyven. O kokiame žemės krašte tas žmogus ir nebūtų, kokį mokslą jis neturėtų, vienok jis būtų krikščionis.

Todėl reikia sakyti, pagonija ir krikščionystė yra gyvastis; bet pagonija yra ten, kur prigimties gyvastis viršų tur ir žmogų po savim pagavusi laik, o krikščionystė yra dieviško gyvasties apsireiškimas žmoguje, tas gyvastis, kurs yra ir tikrai žmogiškas, o kurio pradžią dar vos tarp savęs pajaučiame. Šito gyvasties pilnas Povilas sakė: ,,Aš gyvas, vienok dabar ne aš, bet Kristus gyvas manyje” (Gal 2, 20).

O jei dar reikėtų sakyti, koks pirmiausias krikščionystės žymis, tai turim ano žodžio minėti: ,,Iš to kiekvienas išpažys jus mano mokytinius esančius, jei meilės tarp savęs turėsite” (Jn 13, 35).