Likimas, sapnai, horoskopai, magija… Kuo mes tikime?

Guoda Aleknavičiūtė

Sociologijos bakalaurantė, Vilniaus Universitetas

Istorijoje įvairių visuomenių žmonėms religija vaidino svarbų vaidmenį. Ji padėdavo įprasminti kasdieninį gyvenimą, atsakyti į  klausimus, į kuriuos žmogus neranda atsakymų jį supančiame pasaulyje (kasdienybėje): kodėl gyvename, kenčiame, mirštame?; kodėl vyksta karai, nelaimės?; kodėl žūsta nekalti žmonės?; kodėl tiek neteisybės pasaulyje? ir pan.

Rašau būtuoju laiku (“padėdavo”, “atsakydavo”) ne todėl, jog dabar to visiškai nebėra, tačiau vis dėlto šiandieninė situacija skiriasi nuo tos, kuri buvo būdinga tradicinėms visuomenėms.

Dabartis pasižymi tuo, jog nėra vienos tiesos, kaip buvo anksčiau. Jos vietą užėmė nuomonių įvairovė, kurioje konkretus žmogus renkasi. Pastarasis reiškinys būdingas visoms žmogaus gyvenimo sritims, taip pat ir religijai.

Lietuva tikriausiai iš inercijos vis dar tebevadinama “katalikišku kraštu”, “Marijos žeme”. Beje, įdomu, kiek šie apibūdinimai atspindi tikrovę. Iki pastarojo šimtmečio religija Lietuvoje buvo grindžiama daugiau religinės tradicijos sekimu, nei asmeniniu tikėjimu. Iš kartos į kartą buvo perduodama religijos forma, o ne turinys (asmeninis tikėjimas). Tačiau dabar, kai vieną tiesą, tradiciją išstumia pasirinkimų įvairovė, atmetama ir religinė tradicija.

Atsisakius religinės tradicijos, kiekvienam žmogui paliekama pasirinkimo laisvė KĄ tikėti, KAIP tikėti, ar apskritai tikėti. Tiesa, savo gyvenimuose vis dar pastebime kai kuriuos religijos rudimentus: krikštijame vaikus, tuokiamės bažnyčioje, laidotuvių metu pageidaujame kunigo paslaugų, karts nuo karto švenčių metu užsukame į bažnyčią – dėl įvairių priežasčių: “bažnyčioje puošniau, iškilmingiau”; “seneliai nori”; “gal taip geriau…” ir pan. Tačiau esmės jau nebeprisimename, o gal jos niekada ir nežinojome. Kai kurių bažnytinių apeigų laikymasis vis dar primena apie religinės tradicijos egzistavimą, tačiau už jų (apeigų) dažniausiai nieko daugiau ir nėra. Kitaip tariant, kaip aš suprantu, religinės apeigos, Bažnyčia turėtų būti tarpininkas tarp žmogaus ir Dievo. Deja, turėdami masę alternatyvų ir neišmokyti kaip, pagal kokius kriterijus rinktis, mes arba visai nesirenkame, o tik priimame tai, kas yra “paduodama ant lėkštutės” – iš tradicijos perduodamas kai kurias religines apeigas, už kurių jau nebepastebime Dievo, arba renkamės “savo Dievą” – abstrakčią jėgą, Visatos protą ar dėsnius – tai, kas gražiau ar protingiau skamba.

Poreikis KAŽKĄ tikėti lyg ir yra, tačiau KĄ ir KAIP tikėti?

KĄ TIKI LIETUVOS JAUNIMAS

1997/8 m. atliktas tyrimas LIKIMO tema

Beveik prieš metus 1997/98 m. rudens semestro metu VU studentai, lankę Religijos sociologijos įvado kursą (Religijos studijų ir tyrimų centre – RSTC), vadovaujami dėstytojos E.Laumenskaitės atliko tyrimą likimo tema. Bandyta išsiaiškinti jaunimo likimo sampratą, kas slypi už jos, naudojant kokybinių interviu tyrimo metodą. Buvo nurodytos gairės – tai, kokius klausimus reikėtų išsiaiškinti pokalbio metu, tačiau paties pokalbio eiga nestruktūruota (laisva).

Pagrindiniai klausimai, kurie turėjo būti išsiaiškinti pokalbių metu buvo sekantys:

  • Ar tikite, kad yra likimas? Kas tai yra? (jei tiki)
  • Nuo kada tikite likimu (nuo kokios gyvenimo situacijos)?
  • Ar aplinkiniai (tėvai, draugai) tiki likimu?
  • Kokiu pagrindu tikite, kad yra likimas?
  • Ar likimas kažkaip apspręstas (Dievo, kokios nors kitokios jėgos)?
  • Ar nieko neįmanoma pakeisti?
  • Ar bandote atspėti likimą?
  • Ar likimas veikia kiekvieną minutę, ar ne?
  • Kokios gyvenimo sritys visai nuo žmogaus nepriklauso?
  • Kur yra laisvo pasirinkimo sritis?
  • Koks yra likimo ir Dievo santykis?
  • Ar tikite prietarais ir kodėl?
  • Ar tikite horoskopais ir kodėl?
  • Ar tikite karma ir kodėl?
  • Ar pasitikite kitais žmonėmis? Jie “geri” ar “blogi”?
  • Ar laikote save tikinčiu?
  • Ar vaikštote į bažnyčią?
  • Ar priklausote kokiai nors religinei bendruomenei?

Be abejo, čia pateikiau tik klausimų gaires. Konkrečių pokalbių metu kai kurie klausimai buvo išplėsti, kai kurie visai neužduoti. Pokalbiai truko apytiksliai 0,5 – 1,5 val.

Šis straipsnis – pokalbių metu surinktos medžiagos interpretacija. Be abejo, ją apriboja tai, jog kai kuriuose pokalbiuose nėra paliesti kai kurie svarbūs klausimai, o taip pat tai, jog patys apklaustieji kartais neturi vienareikšmių atsakymų į užduotus klausimus (nors iš kitos pusės, atsižvelgiant į tai, taip pat galima daryti tam tikras išvadas).

Taip pat 1997/98 m. keturi VU III k. sociologijos studentai, remdamiesi atlikto tyrimo medžiaga, parašė kursinius darbus (vadovė dėst. E.Laumenskaitė): “Likimo samprata, kaip religingumo forma, Lietuvos jaunimo mentalitete” (M.Norkutė, A.Bucas) ir “Lietuvos jaunimo religinės sąmonės ypatumai: populiarios religijos apraiškos” (R.Tolpežninkaitė, G.Aleknavičiūtė). Rašydama toliau aš remsiuosi kai kuriomis antrajame kursiniame darbe padarytomis išvadomis. Dėl šios priežasties toliau rašydama galiu kai kur vartoti daugiskaitą ( pvz., pastebėjome, nusprendėme ar pan.).

KODĖL JAUNIMAS?

Kaip minėjau anksčiau, buvo pasirinkta tirti jaunimą. Taip buvo nuspręsta dėl dviejų priežasčių. Pirma, nes jaunimas dar neturi pilnai susiformavusio pasaulėvaizdžio ir jautriausiai atspindi aplinkoje vyraujantį ( tėvų, senelių, mokytojų – vyresnės kartos ) požiūrį. Antra, nes jaunimo požiūris atstovauja naujus, besiformuojančius religinius įsitikinimus.

Beje, tyrimo metu buvo kalbėtasi ne tik su jaunimu, bet ir su kai kuriais žmonėmis, nebepriklausančiais jaunimo amžiaus grupei. Šioje interpretacijoje remsiuosi 126 pokalbiais su žmonėmis iš 15 grupių:

1. Mažo miestelio mokytojai ir mokiniai (4 mokytojai, 6 16-18m. moksleiviai);

2. Kauno Panemunės XII vid. m-klos mokytojai ir mokiniai (3 mokytojai, 3 13-18m. mokiniai);

3. Vilniaus mokytojai ir mokiniai (7 mokytojai, 6 16-18 m. moksleiviai);

4. Tiksliųjų mokslų studentai (15 19-24 m.);

5. Dailės Akademijos studentai (5 19-24 m.);

6. Humanitarinių ir socialinių mokslų studentai (20 20-22 m.);

7. Žurnalistikos studentai (5 III-kurso studentai);

8. Jaunimo grupė, pasivadinusi “Klanu” (6 19-25 m.);

9. Gatvės muzikantai (6 16-24 m.);

10. “Lietuvos Ryto” ir “Lietuvos Aido” žurnalistai (6 22-33 m.);

11. Kompiuteristai (6 34-47 m.);

12. Žmonės, užsiimantys magija (7: 6 20-32m., 1 42 m.);

13. Sentikiai (6: 4 68-73, 2 23 m.);

14. Seminaristai (8 – amžius nepaminėtas);

15. Šv. Jonų bažnyčios bendruomenės nariai (8 20-30 m.).

Nors buvo tiriamas jaunimas, tačiau, kaip matote, į tyrimą buvo įtraukti ir vyresnės kartos žmonės. Manau, jog reikėtų paaiškinti kodėl.

Mokytojai daro tiesioginę įtaką besiformuojančio žmogaus sąmonei, atlieka svarbų vaidmenį perduodant vyresnių kartų sukauptą patirtį ir žinias jaunesniosioms. Jų (mokytojų) požiūriai daro tiesioginę įtaką jaunimo (ypač mokyklinio amžiaus) požiūriams. Todėl svarbu pažiūrėti, kokį pasaulėvaizdį mokytojai perteikia savo mokiniams.

Žurnalistai taip pat, kaip ir mokytojai, žmonių grupė galinti įtakoti bei formuoti kitų žmonių požiūrius ir įsitikinimus. Tačiau netiesiogiai – žiniasklaidos pagalba.Todėl jų santykis su religine tikrove taip pat gali būti svarbus.

Kompiuteristai – specifinė grupė, ta prasme, jog pastaruoju metu daugeliui iš mūsų turbūt sunku savo gyvenimą įsivaizduoti be kompiuterio. Atrodo, gana dažnai tampame visiškai priklausomi, nuo šio žmogaus kūrinio, kurio paskirtis, berods, – palengvinti mūsų kasdieninį gyvenimą. Be to, kas liečia kompiuterius, dar susiduriame su reiškiniu, būdingu būtent “kompiuterizuotai erai” – virtualia realybe, kuri grasina užimti kasdieninės tikrovės vietą. Nes kompiuteriu sukurta, dirbtinė tikrovė gali pasirodyti patrauklesnė, gal net prasmingesnė už mus supančią pilną abejonių ir problemų kas-dieninę tikrovę. Taigi, kompiuteristai – žmonės, kurių profesija tiesiogiai susijusi su “kompiuterių pasauliu”, todėl buvo įdomu pažvelgti į tai, ką jie mąsto apie tikėjimą – religinę tikrovę.

Žmonės, užsiimantys magija, taip pat įdomi grupė. Jie irgi savotiškai gali įtakoti kitų žmonių likimo sampratą. Be to “gali” pažaboti nepageidautinas ar pasikviesti į pagalbą galinčias padėti jėgas. “Magų” užsiėmimas tiesiogiai susijęs su tikėjimu magija, parakrikščioniškais (nekrikščioniškais) reiškiniais, mėginimu manipuliuoti žmogaus gyvenimą veikiančiomis jėgomis.

Sentikiai, seminaristai bei šv. Jonų bažnyčios bendruomenės nariai – žmonės, turintys aiškesnį krikščionišką tapatumą, tai yra, priklausantys konkrečiai religijai, priimantys jos skelbiamas tiesas ir tikintys toje religijoje išpažįstamą Dievą.

KAS YRA INTERPRETACIJA?

Mano uždavinys yra vienaip ar kitaip paaiškinti (paiinterpretuoti) medžiagą, surinktą pokalbių metu, o tai reiškia, jog neužtenka vien aprašyti tai, kas kuo tiki, bet reikia dar ir savotiškai nuspalvinti šiuos faktus. Tai reiškia – pamėginti atsakyti į klausimus: kodėl taip yra ir kokias tai gali turėti pasekmes ateityje. Be abejo, vienas žmogus negali susikurti pilno vaizdo apie kokį nors reiškinį (vykstantį tarp žmonių). Jis gali paimti tik kurį nors pastarojo aspektą ir pamėginti jį paaiškinti taip, kaip pats jį supranta. Toks aiškinimas nėra teisingas ar klaidingas, o yra paprasčiausia interpretacija – žiūrėjimas į reiškinį “per aiškinančiojo akinius”. Šis straipsnis – tai tik viena iš daugelio galimų interpretacijų to, kas šiandieną vyksta Lietuvos jaunimo ar apskritai mūsų – šiandieninės visuomenės atstovų sąmonėje.

Taigi, rašau ne tam, kad atsakyčiau į kažkokius klausimus, bet tam, kad ir Tu, kuris skaitai, kas čia parašyta, galbūt susimąstytum apie tai, kas vyksta Tavyje ir aplink Tave.

KODĖL POKALBIAI APIE LIKIMĄ?

“Likimo” sąvoką šiandieną neretai vartojame savo kalboje. Tai labai bendra sąvoka, kuriai dažniausiai kiekvienas suteikiame savo prasmę. Pokalbių metu buvo stengiamasi pažvelgti į tai, kas slypi už šios sąvokos, kaip ją supranta konkretūs žmonės. Pradedant nuo likimo buvo galima pereiti prie kitų nekrikščioniškų religijos apraiškų: horoskopų, karmos, magijos, burtų, prietarų. Pastaruosius tikėjimo objektus savo darbe vadinsiu populiariosios religijos apraiškomis arba tiesiog populiariąja religija.

x x x

Tam, kad medžiagą, gautą pokalbių, metu būtų galima vienaip ar kitaip interpretuoti visų pirma pokalbius reikėjo vienu ar kitu būdu sugrupuoti, pagal kokius nors pasirinktus požymius.

Kadangi kiekviename pokalbyje buvo šnekama apie likimą, tad dauguma apklaustųjų stengėsi vienaip ar kitaip jį įvardinti. Todėl pirmas požymis, pagal kurį išryškėjo dvi apklaustųjų grupės – tikėjimas arba netikėjimas likimu. Į pirmąją grupę pateko tie, kurie netiki, o į antrąją tie, kurie tiki likimu. Tai nereiškia, jog į tas grupes patekę apklaustieji visais atvejais tiesiogiai teigė tikintys ar netikintys likimu.

Minėtose grupėse išskyrėme po du pogrupius:

I grupė:

  1. Netiki likimu, nes tiki savimi (tiki, jog viską pasiekti gali pats žmogus).
  2. Netiki likimu, nes tiki Dievu (tiki, jog Dievas žmogui suteikė laisvą valią).

II grupė:

  1. Tiki likimu tam tikrose situacijose.
  2. Tiki, jog likimo nulemtas visas žmogaus gyvenimas.

Išskirtos grupės neturi griežtų ribų. Realiame gyvenime nėra nei tokių grynų grupių, nei pogrupių.

KODĖL NETIKIME LIKIMU?

Netikime likimu, nes tikime savimi

Iš 126 apklaustųjų 38 mano, jog savo gyvenimą kuria vien savo pastangomis. Šiai grupei priklauso 3 mokytojai, 5 moksleiviai, 20 studentų, 1 dirbanti žurnalistė, 4 gatvės muzikantai, 2 jaunimo grupės, pasivadinusios “Klanu”, nariai, 2 kompiuteristai bei 1 mergina, užsiiminėjanti magija.

Šie žmonės netiki nei likimu, nei horoskopais, burtais ar prietarais (populiarios religijos apraiškomis), nes visiškai pasitiki savimi. Jie mano, kad kiekvienas žmogus savarankiškai kuria savo gyvenimą, viskas priklauso nuo jo iniciatyvos, charakterio.

Jei kai kurie iš šios grupės narių ir sakosi tikintys likimu, omenyje turi savo sprendimus (“tai, ką pasirenku, ir yra likimas”), arba tai, kad žmogus negali pasirinkti gimimo vietos, konkretaus istorinio laikotarpio, tėvų, bet tai jokiu būdu nėra fatalinis tikėjimas.

Žmogaus gyvenimas priklauso tik nuo jo pasirinkimų. Jis veikia pats, nepriklausomai nuo nieko kito: “Žemė yra mūsų, mes čia karaliai” (“Klano” narys, 25 m.); “Žmogus yra stiprus, pats tvarko savo gyvenimą, kaip sako, yra vairininkas savo gyvenime” (…) “čia yra ligos požymis, dvasinės ligos, kai pradedi tikėti likimu” (tiksliųjų mokslų studentė, 22 m.); “Dabar aš niekam netarnauju, todėl mano gyvenimas yra mano” (“Klano” narys, 24 m.).

Santykis su Dievu šioje grupėje:

Arba neaiškus – apklaustieji negali paaiškinti, kas slypi už šios sąvokos. Teigiama, jog: “Dievo nėra, bet yra kažkas viršuje, kaip sako. Bet tai baimė ar dar kas nors.” (kompiuteristas); “Negaliu pasakyti, kad tikiu ir negaliu pasakyti, kad netikiu. Gal vistiek kas nors yra.” (tiksliųjų mokslų studentė). Dievu laikomos įvairios abstrakcijos: “kažkokia energijos rūšis”, “absoliutus gėris” arba yra sakoma, kad kiekvienas turi savo asmeninį Dievą (“aš pats turiu savo asmeninį Dievą, į jį kreipiuosi, kai sunku”).

Arba Dievas iš viso atmetamas, kaip pavyzdžiui: “Netikiu Dievu, tiesiogiai nebuvau pajutęs jokio Dievo piršto.” (žurnalistikos studentas); “Aš galbūt pradėsiu tikėti, kai pamatysiu savo akimis, ir tai dar nežinau.” (gatvės muzikantas); “Čia nėra kažkokios anapusybės, t.y. Dievo, viskas mano rankose”, “nėra nieko, ko tu negalėtum padaryti arba blogai, arba gerai. Tu darai, tu gyveni be jokių dievų įsikišimo.“ (“Klano” narys, 22 m.).

Įdomu pastebėti tai, jog šiai grupei priklauso vien jauni žmonės (net ir iš tų grupių, kuriose apklausiant buvo ir vyresnio amžiaus žmonių , pvz. mokytojų). Manau, jog šios grupės nariai pasižymi tais bruožais, kurie yra vertinami mūsų visuomenėje: aktyvumu, iniciatyva, veržlumu, pasitikėjimu savimi, sugebėjimu pačiam atlikti užduotis, veikti ryžtingai, sugebėjimu prisiimti atsakomybę. Tačiau būtent šioje vietoje ir iškyla problema: atsakomybė prisiimama paties žmogaus – tik prieš save patį. Veikiama, remiantis subjektyvia vertybių sistema. Kadangi žmogus įsipareigoja tik pats sau, jis elgsis taip, kaip jam atrodys – patogu ar naudinga. Jo vertybių sistema, neturinti kito pagrindo, kaip tik paties žmogaus subjektyvi nuomonė, gali tapti tokio žmogaus nepatikimumo ar neprognozuotumo priežastimi. Be abejo, tai (vengimas įsipareigoti ar prisiimti atsakomybę prieš ką nors kitą) nebūtinai turi būti akivaizdu kasdieninėse situacijose, bet, pavyzdžiui, gali pasireikšti esminėse vertybinėse nuostatose ar esant krizinėms aplinkybėms. Pavyzdžiui, tokiam žmogui gali atrodyti gerai atimti gyvybę sau ar kitam dėl subjektyvaus gėrio (abortų, eutanazijos pateisinimas).

Netikime likimu, nes tikime Dievu

Šiai grupei priklauso 31 apklaustasis, iš kurių: 2 mokytojos, 1 moksleivis, 1 DA studentė, 1 tiksliųjų mokslų studentas, 1 žurnalistė, 1 “Klano” narys, 4 sentikiai, 8 seminaristai bei 8 šv. Jonų bažnyčios bendruomenės nariai.

Kaip minėjau anksčiau, sentikiai, seminaristai ir šv.Jonų bažnyčios bendruomenės nariai turi aiškų arba bent jau aiškesnį religinį tapatumą, tai yra jau prieš apklausiant buvo daroma tokia prielaida, o tai reiškia, jog jie buvo pasirinkti neatsitiktinai. Todėl neskaičiuojant pastarųjų grupių narių, iš anksto pasirinktų kaip turinčių konkrečias nuostatas, lieka 11 apklaustųjų, atsitiktinai patekusių į žmonių, tikinčių Dievu  (išpažįstamu Krikščionybėje) grupę. Užbėgant už akių (kol neaprašiau visų 4 grupių) aišku, jog žmonių skaičiumi tai pati skurdžiausia grupė. Taigi, nors Lietuva ir laikoma “katalikišku kraštu”, tačiau katalikiškas (ar apskritai krikščioniškas) tikėjimas vis dėlto nėra dažnas tarp Lietuvos gyventojų.

Iš pradžių, skaitant pokalbius, kurie buvo priskirti šiai grupei, gali pasirodyti, jog visas žmogaus gyvenimas yra nulemtas Dievo – “Vistiek ką aš bedaryčiau, Dievas žino, ką aš darysiu rytoj, poryt” (seminaristas A). Tačiau pažvelgus įdėmiau, paaiškėja, jog taip nėra: “Viskas iš tikrųjų nuo Dievo priklauso, bet Jėzus taip nekalba: “Tą daryk, aną daryk.” Viską pats žmogus daro, pats renkasi, bet viską žino Dievas. Žino, kada mes mirsime, kaip ten bus.” (seminaristas B); “Krikščionių Dievas ir yra tas, kuris kartu su žmogumi gyvena. Tai nėra tas pats, kai žmonės sako, kad likimas tarsi Dievas viską yra numatęs ir nustatęs.” (seminaristas C); “…turėjau mintyse tą likimą kaip Dievo valią. Dievas mums neprimeta, kad štai tu būsi kunigu ar bus santuoka ir vaikų krūva, kažko jis nori, tikisi, bet neprimeta, Jis pasiūlo. Kaip sako, Dievas visus myli, tik mūsų pareiga – atsakyti į tą meilę arba neatsakyti. Tai vėl yra laisva valia, ir aš likimą sieju grynai su Dievo valia.” (seminaristas D).

Taip pat, kaip ir pirmojoje grupėje, čia likimą kuria pats žmogus, tačiau ne vienas, o “bendrabiaudamas” su Dievu – “likimas tai yra harmoningas santykis tarp Dievo ir žmogaus valios”. (šv. Jonų bažnyčios bendruomenės narė, 24 m.)  Akcentuojamas laisvas pasirinkimas – laisva valia: “Dievas manęs neprievartauja ir man paliko laisvą valią.” ( 24m. studentė ); “Žmogus yra laisva būtybė, kuriai Dievas leido apsispręsti. Jis jį kviečia, bet palieka laisvą valią atsiliepti ar ne.” ( seminaristas ).

Kadangi visų žmonių, su kuriais kalbėtasi, buvo klausiama apie likimą, pastarosios grupės atstovai paaiškino savo likimo sampratą. Likimas šioje grupėje dažniausiai:

  • arba siejamas su Dievu. Jis suprantamas kaip santykis tarp žmogaus ir Dievo valios;
  • arba suprantamas kaip žmogaus nueinamas gyvenimo kelias.

Šios grupės pokalbiuose arba visiškai neužsimenama apie horoskopus, burtus, prietarus, karmą, arba sakoma, jog netikima pastarosiomis religijos apraiškomis, nes tai nesuderinama su tikėjimu Dievu ar dėl pasitikėjimo Dievu neiškyla poreikio tikėti populiariąja religija.

Tikėjimas šioje grupėje yra grindžiamas asmeniniu santykiu su Dievu. Kai kurie iš pastarosios grupės narių užsimena apie kažkokius gilius sukrėtimus, išgyvenimus ( netektis, ekstremalios situacijos, akistata su mirtimi ). Pavyzdžiais gali būti: “Klano” narys, kuris sakosi netekęs mamos; jauna mokytoja, kurios kūdikis sirgo sunkia liga ( gydytojų teigimu buvo tik 10%, jog jis išgyvens ir tik 1%, jog liks sveikas ) ir stebuklingai per trumpą laiką pasveiko. Taigi, patirtis vaidina svarbų vaidmenį asmeniniame tikėjime.

Šiai grupei daugiausia priklauso jauni žmonės. Tačiau tarp apklaustųjų sentikių ne vien jaunimas. Pastebėta, jog jie ( vyresnio amžiaus sentikiai ) linkę tikėti daugiau iš tradicijos: “Iš vaikystės aš žinau, jog yra Dievas, bet aš jo nesistengiu įsivaizduoti.” ( 68m. sentikis ); 70m. sentikė sako, jog jau vaikystėje buvo taip auklėjama ir todėl tiki, “kad žmogaus likimą apsprendžia Dievas ir jis pats”.

Čia žmogus veikia remdamasis laisva valia. Tačiau atsakomybė yra prisiimama ne tik prieš save patį, kaip pirmojoje grupėje, bet ir prieš Dievą, kas suteikia tvirtesnį pagrindą, pastovesnį charakterį pasiryžimams, įsipareigojimams. “Apskritai mūsų laikais žmonės tiki visokiais niekais, tik ne Dievu. Matai, tikėjimas Dievu reikalauja įsipareigojimų, o tai nelengva.” ( 24m. VU studentė ).

KADA TIKIME LIKIMU ?

Tikime likimu kai kuriose gyvenimo situacijose

Išskyrėme 29 apklaustuosius, kurie priklauso šiai grupei. Iš jų 3 aštuoniolikos metų moksleiviai, 6 tiksliųjų mokslų studentai, 7 humanitarinių ir socialinių mokslų studentai, žurnalistikos studentas, dirbantis žurnalistas, 2 gatvės muzikantai, “Klano” atstovas, kompiuteristas ir 5 ( iš 7 ) magija užsiimantys žmonės. Šiems žmonėms būdingas tikėjimas tuo, jog žmogaus gyvenimas ar bent jau kai kurios jo situacijos yra nulemtos žvaigždžių, Dievo ar ko nors kito, tačiau tą likimą kokiu nors būdu galima sužinoti ir keisti, juo manipuliuoti: “Na tą mažą dalį ( likimo ), tai galbūt ir Dievas apsprendžia. Bet kaip teko girdėt, nueina pas burtininkę, kažką sužino ir tikrai tai pakeičia. Pvz. žmogus sužinojo, kad jis gaus pasiūlymą važiuoti į Vokietiją – atlikti svarbų darbą. Sakė: “Nevažiuok, negrįši.” Tas pamelavo savo šefui, kad išeina į vestuves ir negali. Išvažiavo kitas žmogus ir negrįžo.” ( 18m. moksleivė ); “Taip, tikiu likimu, bet likimą galima pakeisti. Na, kaip buria iš rankos kažkas ateitį: viena ranka praeitį sako, kita – ateitį, ir tą ateitį galima keisti – tą savo likimą.” ( 18m. moksleivė ); 23m. sentikė sakosi pati burianti iš rankos, kad kažko galima būtų išvengti.

Šios grupės tikėjimui likimu būdingas bruožas – tikima tik tam tikrose situacijose. Kai viskas klostosi gerai, likimas ”nereikalingas”, juo pradedama tikėti tik tuomet, kai kas nors nesiseka arba paprasčiausiai, kada patogu: “Kartais tikiu likimu, kartais tai paprasčiausiai patogu. Jei nuotaika gera nereikia jokio likimo.” ( fizikos studentė, 20m. ); “Kartais tikiu, kartais netikiu, kad yra likimas, nesu griežtai apsisprendęs. Kaip kada.” ( III k. ekonomikos studentas ); “Kiek-vienas žmogus širdies gilumoje tiki, kad yra likimas, ypač, kai nesiseka.” ( III k. filologijos studentė ).

Tai, kas žmogaus laukia, stengiamasi sužinoti burtais ( būrimo, Taro kortomis ), chiromantijos, horoskopų pagalba, minimos Nostradamo pranašystės. Beveik niekas netiki horoskopais kiekvienai dienai, spausdinamais laikraščiuose. Dauguma apklaustųjų, priklausančių šiai grupei, tiki arba sako, jog tikėtų asmeniniais horoskopais. Viena to priežasčių, kurią jie patys mini ta, jog bendri horoskopai sudarinėjami šarlatanų arba motyvuojama tuo, kaip visi žmonės gali būti suskirstyti į 12 grupių ir kas dvyliktam – atsitikti tas pats. Iš kitos pusės, individualūs horoskopai, sudaromi astrologijos pagalba, savyje tarsi suderina ateities spėjimą ir mokslą ( astrologija laikoma mokslu, gali būti jos specialistai ir pan. ). Taip patenkinamas poreikis paslaptingus ar nepaiškinamus dalykus paaiškinti moksliškai. Tas pats liečia ir būrimą ar spėjimą iš rankos – chiromantiją. Beje, kiek tame moksliškumo dar galima būtų suabejoti.

Kas liečia horoskopus ir burtus, juose dažniausiai tikima tik tuo, kas gerai ir netikima tuo, kas pasakoma blogo: 20m. tiksliųjų mokslų studentė, skaitanti horoskopus teigia, jog “tuo, kas gero reikia tikėti”; 21m. studentė sako – “į gerą reaguoju, į blogą – ne”; 22m. IV k. istorijos studentė, teigia, jog burdamasi nori sužinoti, kas gero jos laukia. Pasirenka, kas tinka, kuo tikėti, o kuo – ne, kas jai priimtina: “Dažnai, kai sužinai, kad tavęs kažkas gero laukia ir tikiesi to. O kada tau pasako, kad čia viskas bus blogai ir panašiai, tu sakai “ai aš netikiu, tai yra nesąmonė, to turbūt nebus. Tikiu tuo, kas gerai, o tuo, kas blogai – tai ne, tai jau atrodo galima pakeisti.” .

Keletas iš šios grupės atstovų tiki karma ar reinkarnacija.Tačiau šioms sąvokoms interpretuojamos savaip: “Pagal magiją žmogus gyvena 12 kartų”, tačiau “šiame gyvenime žmogus bausmės negauna.” ( magija užsiiminėjantis vaikinas, 24m. ); “Karma – žmogaus lemties anapusinis aspektas. Jis gali pasireikšti prieš tavo gimimą ir po tavo gimimo” ( magija užsiiminėjantis vyriškis, 32m. ).

Šiai grupei priklausantys žmonės dažniausiai tiki prietarais, kurie yra arba pačių susikurti ( pvz. prieš egzaminą netvarkyti kambario arba tikėti tuo, kas kelis kartus pasikartojo ), arba į juos reaguojama iš tradicijos. Be prietarų dar minimi “ženklai”, kuriuos reikia mokėti skaityti, institucija, nuojauta, “šeštasis pojūtis”.

Likimas čia dažniausiai siejamas su kokia nors abstrakčia jėga, kuri įvardinama kaip “aukštesnės jėgos”, “kažkas aukštesnio”, “galingesnės jėgos”, kartais pavadinama Dievu ar dievybe. Jei Dievas ir minimas, tai jis suprantamas arba kaip abstrakcija, arba kaip krikščionybėje išpažįstamas Dievas, kuris, deja, yra labai tolimas ir juo įtikima tik “iš dalies arba, kai nesiseka”. “Dievas – i� kosmoso einanti energija.” ( tiksliųjų mokslų studentė, 21m. ); “Dievo nėra, bet yra absoliuti teisybė, absoliuti sąžinė.” ( 41m. kompiuteristas ).

Ši grupė puikiai atspindi šiandieninę situaciją, kurioje apstu pasirinkimų visose gyvenimo srityse, taip pat ir religijoje. Iš įvairiausių elementų, dalelių pagal kažkokius subjektyvius kriterijus ar išvis be jų yra dėliojama mozaika, koliažas. Vienu metu gali būti suderinami prieštaringi dalykai, kaip, pavyzdžiui, tikėjimas Krikščionybėje išpažįstamu Dievu bei tikėjimas reinkarnacija ar karma.

Likimu, horoskopais, būrimais, prietarais galima tikėti, kada norisi , kada blogai ar kada patinka. Galima susikurti savo Dievą, kuris prisimenamas, kai to mums reikia, nes pasirinkimo laisvė ir jų ( pasirinkimų ) daugybė sudaro tam sąlygas. O šiuo atveju pasirinkimas dažnai suprantamas kaip rinktis bet ką ir bet kaip.

Manau, jog šiai grupei, kaip ir pirmajai, būdinga atsakomybė tik prieš save patį ir tai tik kai kuriose situacijose, kitose gi situacijose vengiama įsipareigojimų ir atsakomybė perkeliama kažkam kitam ( likimui, žvaigždėms ar dar kažkam ). Tiesa, būna situacijų, kuriose žmogus iš tiesų pasijunta bejėgis prieš kažką, kas nuo jo nepriklauso, todėl mėgina tai apeiti, išvengti kažkokio nepageidautino poveikio. Mano manymu, jog šiai grupei, kaip ir pirmajai būdingas nepastovumas, neprognozuotumas, nes elgesio pagrindas yra asmeniniai interesai, motyvai, veikiama taip, kaip man patogiau, naudingiau.

Šiai grupei priklauso net 5 iš 7 magija užsiiminėjančių žmonių. Jau pats jų užsiėmimas byloja apie tai, jog šie žmonės kažkokias jėgas stengiasi panaudoti tam, kad pasiektų kažkokius savo tikslus, stengiasi manipuliuoti jomis. Buvo įdomu pažvelgti kuo ir kaip tiki ši specifinė grupė – “magai”. Jie mini tokius tikėjimo objektus kaip “astralinis planas”, “bioskafandras”, “sielos, likimo, vardo skaičiai”, “astralinis-jausmų-proto pasaulis”. Į vieną visumą suplakama daug įvairių dalykų: burtai, ateities spėjimas iš rankos, žmogaus gyvenimas kaip jam patinka, tikėjimas Šėtonu, anarchija, laisvė. Čia ypač stengiamasi išvengti įtampos tarp to, kas racionalu ir iracionalu, nes tai, kas paaiškinama moksliškai “tikra”, o kas nepaaiškinama – ne. Magijos atstovai dar ryškiau pailiustruoja, minėtą “koliažo lipdymą” dažniausiai iš atsitiktinių gabaliukų. Tai pasekmė to, jog religinė tradicija atmetama, o vietoj jos siūlomi įvairiausi pasirinkimai, o ne kažkokia vientisa sistema, kuria galima būtų tikėti.

Tikime, jog visas mūsų gyvenimas apspręstas likimo

29 apklaustieji, fatališkai tikintys likimu, priklauso IV grupei. Tai 8 mokytojai, 4 moksleiviai, 9 studentai ( nei vieno studijuojančio humanitarinius ar socialinius mokslus ), 3 dirbantys žurnalistai, 3 kompiuteristai, “Klano” narys, vaikinas, užsiiminėjantis magija. Jie tiki, jog jų gyvenimas yra apspręstas kažko tai kito, ir jie patys arba neturi pasirinkimo, arba jis yra labai nedidelis: “Likimas žmogui nulemtas yra. Jis turbūt jį atsineša ateidamas į šitą žemę, ir kažin ar jo pastangos ten…svarbiausia, jis nežino to likimo ir tos jo pastangos kažin ar ką nors keičia. Man regis, kad nelabai.” (fizikos mokytoja, 57m. ); “Aš jam pavaldus. Kaip yra, taip yra, (…) likimo padaryti neįmanoma.” ( DA studentas, 20m. ); “Žmogus negali keisti savo gyvenimo.” ( XI kl. moksleivė ); “Kada gimsta žmogus, įvesta į tam tikrą kompiuterį jo likimas. Aš negaliu pakreipti savo likimo.” ( pradinių klasių mokytoja, 62m. ); “Tu nori padaryti vienaip, bet tau niekaip nesigaus, nes nulemta kitaip.” ( pradinių klasių mokytoja, 42m. ); “Absoliučiai visus gyvenimo įvykius apsprendžia likimas. Visi mano gyvenimo priimti sprendimai ir yra likimo sprendimai.” ( DA studentė, 22m.); “Likimą galima pavadinti atsitiktinumu. Aš jam pasiduodu, esu jo blaškomas. Likimas veikia su kiekvienu žingsniu.” ( DA studentas, 20m. ).

Neatsitiktinai pateikiau tiek daug citatų, iš kurių autorių daugiausia mokytojos ir DA studentai. Įdomu pastebėti, jog pastarųjų grupių atstovai daugiausia fatališkai tiki likimu. Vėliau pamėginsiu paieškoti priežasčių, kodėl taip yra.

Likimą, kuris apsprendžia gyvenimą, ir kurio negalima pakeisti, anot didžiosios šios grupės atstovų, nulemia Dievas. Tačiau jis arba labai tolimas, arba išvis sunku pasakyti, kas tai yra: 57m. fizikos mokytoja save laiko Romos katalike, bet į Dievą žiūri su baime: “gal neteisingai gyvenau, gal nemokėjau ko daryti, gal mažai prašiau, mažai maldavau ar mažai minėjau Jį.”; “Viską nulemia Dievas. Dievas – kažkas aukštesnio už žmones, kas tvarko jų gyvenimus.” ( XI kl. moksleivė ); “Tikiu Dievu, bet negaliu pasakyti, kas tai yra.” ( kompiuteristas, 47m. ).

Taip pat likimas gali priklausyti nuo aukštesnės jėgos neįvardinamos Dievu: “Žmogaus gyvenimą lemia atsitiktinumai. Atsitiktinumai niekieno nevaldomi.” ( politologijos mokytoja, 42m. ); “Žmogus jau gimdamas atsineša kažkokį likimą. Kas tai lemia? Mes visi lyg susitarę kartojam, kad tai Dievas, bet tiksliai nežinom. Turbūt tai lemia kažkokia jėga iš aukščiau – tos jėgos, kurių mes nesugebame suvokti.” ( pradinių klasių mokytoja, 42m. ); “Likimą apsprendžia protėviai. Nuo savęs tu praktiškai nepriklausai.” ( DA studentė, 20m. ); “Likimą apsprendžia – nevadinčiau nei Dievu, nei kažkokia Visatos jėga, bet kažkas yra.” ( tiksliųjų mokslų studentas, 24m. ).

Dalis šiai grupei priklausančių apklaustųjų nemano, jog likimą kokiu nors būdu galima sužinoti tam, kad jį galima būtų kaip nors keisti. Todėl netiki nei horoskopais, nei burtais. “Aš manau, kad tų būdų nėra ( sužinoti likimą ). Ir visi tie spėliojimai, tie būrimai ir kitokie būdai atspėti savo likimą, tai yra tokia saviapgaulė, savęs nuteikimas ir įtikinimas ir tikrai neatspindi realybės. Taip nebūna.” ( fizikos mokytoja, 57m. ). Kita dalis mano, jog vis dėlto galima sužinoti tai, kas tavęs laukia, bet to pakeisti negalima.

Nedidelė dalis tiki horoskopais ar burtais, taip pat dauguma silpnai arba visai netiki prietarais. Tačiau pastarojoje grupėje keletas apklaustųjų tiki sapnais, dvasiomis ar poltergeistu, buvo minimi ateiviai, Vanga, ekstrasensorika. Be to, šioje grupėje dalis apklaustųjų tiki karma – tuo, jog vienas ( buvęs ) žmogaus gyvenimas apsprendžia kitą. Tokia karmos samprata tiesiogiai susijusi su lemtimi – tuo, jog žmogaus gyvenimas yra nulemtas iš anksto.

Šioje grupėje manoma, jog žmogus praktiškai yra pasyvus, nes jo gyvenimas vienu ar kitu būdu yra apspręstas. Tokiu atveju, jei žmogus nesijaučia pats veikiantis, pats besirenkantis, jis negali įsipareigoti, prisiimti atsakomybės, nes mes nesame atsakingi už tai, kur patys neveikiame.

Pastebėjome dvi galimas to priežastis:

Pirma ta, jog žmogus supranta, jog daug kas nuo tavęs nepriklauso, jaučiasi bejėgis prieš kažkokius įvykius ar reiškinius, ir todėl susitaiko su pasyvumu ir kitose gyvenimo srityse, kuriose galbūt galėtų pats veikti. Pavyzdžiui, 16m. mergaitė serga cukriniu diabetu, keturis kartus per dieną yra leidžiami vaistai, be to, prieš du metus mirė jos mama. Taigi, mergaitė “susitaiko su savo likimu”. Taip pat mokytojos bei Dailės Akademijos studentai gali tikėti dėl panašios priežasties. Pavyzdžiui, visos mažo miestelio mokytojos fatališkai tiki likimu. Tai gali būti dėl to, jog sovietiniais laikais jos jautėsi visiškai priklausomos nuo sistemos, jos buvo įrankiu, kurio pagalba buvo ugdomas “sovietinis” jaunimas. Toks priklausomybės pojūtis galėjo įtakoti pasyvumo, bejėgiškumo jausmo atsiradimą ir kitose gyvenimo srityse. DA studentų pasirinkimas studijuoti dailę, būti menininku iš vienos pusės taip pat yra apspręstas prigimties, gabumų, todėl gali susidaryti įspūdis, jog gyvenime daug kas priklauso ne nuo tavo pastangų, o nuo sugebėjimų, kuriuos tu atsineši ateidamas į šį pasaulį.

Antra priežastimi gali būti ta, jog jauni žmonės vengia įsipareigojimų, suvaržymų, kurie gali reikšti sustabarėjimą, “nešiuolaikiškumą”. Todėl visiškai nusimetama atsakomybė ir plaukiama pasroviui. Tokių žmonių santykis su kasdienybe ne tik fatalinis, bet ir manipuliacinis – jie savotiškai manipuliuoja kasdienybe, vengia atsakomybės dėl to, jog taip patogiau.

x x x

Kiek pastebėjome, vyraujantys žmonių požiūriai bene labiausiai priklauso nuo istorinės-kultūrinės situacijos, visuomenėje vyraujančių vertybių, nes skirtingoms amžiaus grupėms būdingi skirtingi pasaulėvaizdžiai. Kadangi šiandieninė visuomenė iš mūsų reikalaujama tokių savybių kaip aktyvumas, mobilumas, pasitikėjimas savimi, sugebėjimas prisitaikyti vis naujose situacijose, natūralu, jog tarp Lietuvos jaunimo vyrauja 3 pagrindinės tendencijos – iš 45 studentų: 21 turbūt aktyviausių (daugiausia humanitarinių ir socialinių mokslų) studentų visiškai pasitiki savimi ir įsitikinę, jog jų gyvenime viskas priklauso vien nuo jų pastangų; 14 – kai kuriose situacijose tiki “viskuo po truputi” – tuo, kuo konkrečioje situacijoje patogiausia ar naudingiausia – tai, manau, puikiai atspindi vieną pagrindinių šiuolaikinės visuomenės bruožų – vartotojiškumą; 9 ( daugiausia DA ) studentai fatališkai tiki likimu, nes dėl vienų ar kitų priežasčių jaučiasi esantys pasyvūs savo gyvenime arba paprasčiausiai savo atsakomybę perkelia kažkam kitam. Tarp likusių apklaustų žmonių taip pat vyrauja pastarosios trys tendencijos.

Katalikiškas ( krikščioniška ) tikėjimas Dievu ( t.y. gyvas, gilus santykis su Dievu ) rečiausiai pasitaikantis tarp Lietuvos gyventojų. Jis glaudžiai susijęs su asmenine patirtimi, kokiais nors ypatingais ( t.y. skaudžiais, pritrenkančiais, sugniuždančiais ) išgyvenimais.

Taip pat tai, kuo mes tikime, daugiau ar mažiau susiję su siauresne mus supančia aplinka: profesija, užsiėmimu, grupe, su žmonėmis, kuriais leidžiame laisvalaikį ir pan. (mokytojos, “magai”, seminaristai, DA studentai).

Situacija, kuri matyti iš šių pokalbių aprašymo, manau, būdinga ne tik tiems 126 apklaustiesiems, tačiau daugiau ar mažiau visiems Lietuvos žmonėms. Kalbant dar plačiau panašūs procesai vyksta ne tik Lietuvoje, bet visose Vakarų šalyse.

x x x

Dėkoju visiems žmonėms, kokiu nors būdu dalyvavusiems šiame tyrime.