„Gatvės žmonės“: gyvenimas be namų

Ieva Čepulkauskaitė, sociologė

Per keletą pastarųjų dešimtmečių daugelio šalių miestuose formuojasi naujas reiškinys – benamių subkultūra, kurios atsiradimą lėmė didėjantis atotrūkis tarp turtingų ir vargšų. Kartą į ją patekus, labai sunku iš išsiveržti, kadangi žmonės prisitaiko ir net įpranta prie tokio gyvenimo būdo.

Benamiais paprastai laikomi žmonės, neturintys nuolatinės tinkamos gyvenamosios vietos. Atsakyti į klausimą, kas yra benamiai ir kiek jų, sunku, kadangi dažniausiai benamystė yra laikina aplinkybė. Iš kitos pusės, tai aštri visuomenės problema, su kuria susiduria visos valstybės. Kadangi Lietuvoje benamystė yra gana nauja socialinė problema, oficialiai pripažinta tik paskelbus Nepriklausomybę, norint geriau suvokti šią problemą, reikėtų pasiremti kitų šalių patirtimi.

JAV sociologai išskiria dvi pagrindines priežastis, lėmusias benamių skaičiaus augimą per pastaruosius 15-20 metų: tai didėjantis prieinamos kainos nuomojamų gyvenamųjų vietų trūkumas bei nuolatinis skurdo augimas. Benamystė ir skurdas yra neatsiejami. Skurdžiai gyvenantys žmonės dažnai negali susimokėti už gyvenamą vietą, maistą, vaikų, sveikatos priežiūrą, išsilavinimą. Nepakankamos pajamos verčia atsisakyti kai kurių iš šių poreikių, ir nesant kitos išeities, atsisakoma namų.

Prie skurdo augimo prisideda du veiksniai: didelis darbo jėgos segmentas susiduria su vis mažėjančiomis įsidarbinimo galimybėmis, o viešosios pagalbos vertė bei prieinamumas smunka. Keičiantis ekonominei situacijai, vis didesnę svarbą įgaunant technologijų naudojimui darbo procese, mažėja žemo atlyginimo darbo poreikis. Prie šio proceso prisideda ir darbininkų sąjungų įtakos mažėjimas, darbų gamybos srityje nykimas bei paslaugų sferos plitimas, globalizacija, nestandartinio (laikino arba nepilnos darbo dienos) darbo plitimas. Algos mažėja, ir tam, kad būtų galima nuomotis būstą, nebepakanka vienos algos. Kitas augančio skurdo ir benamystės šaltinis – mažėjanti viešosios pagalbos vertė bei prieinamumas. Įvairioms pagalbos benamiams programoms skiriamų pinigų neužtenka – jie padengia tik maždaug vieną trečiąją skurdo lygio. Kaip rodo įvairių šalių patirtis, socialinis aprūpinimas ir pašalpos negelbsti nuo skurdo. Iš kitos pusės, nors vis daugiau žmonių atsisako pašalpų ir pradeda dirbti, jų uždarbis nesuteikia pakankamų lėšų pragyvenimui. Ribinis skurdas labiausiai paplitęs tarp turinčių vaikus šeimų, ypač tų, kurias išlaiko motinos.

Prieinamų gyvenamųjų vietų trūkumas ir aprūpinimo gyvenamuoju plotu programų ribojimas JAV lėmė benamių skaičiaus augimą. Valstybė aprūpina gyvenamuoju plotu tik trečdalį žemas pajamas turinčių nuomininkų; daugybė skurdžiai gyvenančių šeimų ir individų atsiduria ilgose laukiančiųjų eilėse.

Prie benamystės lygio augimo prisideda ir daugybė kitų veiksnių. Tai:

Sveikatos priežiūros neprieinamumas – žemas pajamas turintiems žmonėms rimta liga ar trauma gali lemti benamystę, pradedant darbo praradimu, santaupų išnaudojimu gydymuisi ir baigiant iškeldinimu. Smurtas namuose – mušamos moterys, ypač skurdžiai gyvenančiose šeimose, dažnai priverstos rinktis – gyventi taip, ar išeiti į gatvę, nes tokia moteris, palikusi namus, paprastai neturi kur eiti. Atitinkamos institucijos suteikia prieglobstį tokioms moterims ir vaikams, bet jos negali aprūpinti pastoge visų, ir dalis neišvengiamai tampa benamiais.

Psichiniai sutrikimai, kurie neleidžia žmonėms patenkinti pagrindinių kasdieninio gyvenimo poreikių, tokių kaip rūpinimasis savimi, namų tvarkymas bei tarpasmeniniai santykiai – dar viena benamystės priežasčių. Benamiai, turintys psichinių sutrikimų, išlieka benamiais ilgiau ir turi mažiau kontaktų su šeima bei draugais, jiems sunkiau įsidarbinti, jų prastesnė fizinė sveikata, jie dažniau susiduria su teisine sistema.

Žalingų įpročių ir benamystės ryšys gana sudėtingas. Nors alkoholio ir narkotikų vartojimo lygis tarp benamių yra daug aukštesnis, palyginti su visa populiacija, tačiau benamystės lygio augimas negali būti siejamas tik su žalingais įpročiais. Daug žmonių, įpratusių prie alkoholio ar narkotikų, netampa benamiais, bet skurdžiai gyvenantys žalingų įpročių turinys žmonės patenka į benamystės rizikos grupę. Iš kitos pusės, gatvėje gyvenantiems žmonėms sunkiau gauti medicinos pagalbą, taip pat ir gydymą nuo žalingų įpročių. Pagrindinės kliūtys žalingų įpročių turintiems benamiams – tai sveikatos draudimo ir apskritai dokumentų neturėjimas, gydymo procedūrų lankymo nereguliarumas, transporto neturėjimas, neefektyvūs jų gyvenimo sąlygomis gydymo būdai , rėmimo paslaugų nebuvimas, o neretai – ir neigiamas visuomenės požiūris į jų problemas.

Sveikatos priežiūra – benamystė tiesiogiai susijusi su prasta gatvėje gyvenančių žmonių sveikta. Benamiai labiau linkę į chroniškus sveikatos sutrikimus. Kai žmogus gyvena gatvėje, ypač sunku išgydyti ir kontroliuoti nuolatinio gydymo reikalaujančias ligas: tuberkuliozę, diabetą, žalingus įpročius, psichikos sutrikimus. Be to, benamiai daug dažniau kenčia nuo įvairių traumų. Atskira problema – AIDS ar ŽIV sergantys benamiai. Žmonės, susirgę šiomis ligomis, dėl diskriminacijos ar ilgesnio gydymosi įstaigose praleisto laiko gali prarasti savo darbo vietas, taip pat gydymo išlaidoms išleisti visas santaupas. Dėl  to jie tampa benamiai. ŽIV sergantys benamiai yra silpnesni už kitus, todėl dažniau serga įvairiomis ligomis, o būdami benamiai jie daug sunkiau gauna reikiamą sveikatos priežiūrą ir gydymą.

Didelę problemą sudaro benamių vaikų ir jaunimo išsimokslinimas. Šeimai tapus bename, ji paprastai priversta dažnai keltis iš vienos vietos į kitą, todėl benamiams vaikams kyla problema lankant mokyklą; problemų kyla ir dėl mokyklų įrašų perdavimo vėlavimo, nuolatinio adreso, transporto nebuvimo. Neturėdami galimybių lankyti mokyklos ir įgyti išsilavinimo , benamiai vaikai neįgyja įgūdžių ir žinių, kurie ateityje padėtų jiems išsivaduoti iš skurdo.

Atskirai reikėtų aptarti benamių šeimų su vaikais situaciją. Benamystė žlugdo šeimą. Ji suardo beveik visus šeimos gyvenimo aspektus, pažeisdama šeimos narių fizinę ir emocinę sveikatą, trukdydama vaikams lavintis ir tobulėti ir paprastai lemia šeimos narių išsiskyrimą. Pagrindinės šeimų tapimo benamėmis priežastys – skurdas ir prieinamo gyvenamo ploto nebuvimas, taip pat – smurtas namuose. Benamystė skaudžiai atsiliepia visų šeimos narių, o ypač  –  vaikų sveikatai. Ji ypač žalinga pirmaisiais vaikystės metais, tačiau ir paaugus kelia daug minėtų problemų dėl mokyklų lankymo ir išsilaviniimo įgijimo. Neigiamas benamystės pasekmes patiria ir tėvai – pavyzdžiui, benamės moterys daug dažniau kenčia nuo depresijos, didelė dalis benamių motinų yra bandę nusižudyti.

Benamis jaunimas – jaunesni nei 18 metų individai, gyvenantys be tėvų, globėjų ar atitinkamos įstaigos globos. Paprastai jaunuoliai tampa benamiais dėl kelių priežasčių –  šeimos problemų, ekonominių sunkumų bei gyvenamosios vietos nestabilumo. Didelė benamio jaunimo dalis paliko namus po metų metus trukusio fizinio ir emocinio smurto, įtemptų santykių, žalingų šeimos narių įpročių, tėvų nerūpestingumo. Dalis jaunimo netenka namų, kai jų šeimos patiria finansines krizes, kilusias dėl prieinamo gyvenamojo ploto trūkumo, ribotų įsidarbinimo galimybių, mažų atlyginimų, sveikatos draudimo nebuvimo, nepakankamos socialinės rūpybos. Neretai benamiais tampa ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių vaikų prieglaudas palikę jauni žmonės. Gatvėje dėl jauno amžiaus šiems žmonėms sunku rasti legalių būdų užsidirbti pragyvenimui, todėl daugelis padeda teikti seksualines paslaugas tam, kad užsidirbtų maistui, drabužiams pastogei. Taip jie atsiduria tiesioginiame pavojuje užsikrėsti AIDS ar ŽIV. Jie dažnai kenčia nuo nerimo ir depresijos, prastos sveikatos ir mitybos, žemo savęs vertinimo. Neturėdami galimybių įgyti išsilavinimo, jie sunkiai gali keisti savo gyvenimo būdą.

Vyresnio amžiaus benamiai – kita kritinė grupė. Paprastai šiai kategorijai priskiriami vyresni nei 50 metų žmonės. Vyresnio amžiaus benamiai yra ta grupė, kurios atstovas, kartą patekęs į gatvę, sunkiausiai grįžta į normalų gyvenimą. Be to, šie žmonės dažniausia tampa nusikaltimų aukomis, didžioji jų dalis kenčia nuo sunkių sveikatos sutrikimų.

Kalbant apie Lietuvos situaciją, reikėtų atminti, kad nauja ekonominė sistema lėmė ir žmonių gyvenimo būdo pokyčius. Jei Tarybų valdžios metais visi gavo nors nedidelį, tačiau garantuotą atlyginimą, dabar tokios garantijos nebeliko. Lietuvoje, kaip ir visose šalyse, yra nemažai skurdžiai gyvenančių žmonių. ES Ministrų Tarybos apibrėžimu, skurstančiais turi būti laikomi tie asmenys, šeimos ir asmenų grupės, kurių ištekliai (materialiniai, kultūriniais, socialiniai) yra tokie riboti, kad išstumia juos iš minimaliai priimtino gyvenimo būdo šalyje, kurioje jie gyvena. JTO yra nustačiusi tris skurdo ribas: besivystančioms šalims – 1 JAV doleris dienai; vidutinio išsivystymo šalims – 4 JAV doleriai dienai; išsivysčiusioms pramoninėms šalims – 14 JAV dolerių dienai. Lietuva patenka į antrą kategoriją. JTO ekspertų duomenimis, 1995 metais Lietuvoje žemiau skurdo ribos gyveno apie 18 proc. žmonių. Lietuvos statistikai siūlo platesnį diapazoną – tarp 5-25 proc., nes tiksliai nustatyti gyventojų pajamas sunku. Dar kiti tyrėjai teigia, kad skurdžiausiai gyvena šeimos, auginančios vaikus iki 18 metų. Tokių šeimų Lietuvoje yra apie 64 proc.

Pastarąjį dešimtmetį labai padaugėjo valkatų, elgetų, gyvenančių šiukšlynuose. Skirtingai nuo JAV ir Vakarų Europos miestų, kur užribio žmonės gyvena koncentruotai, Lietuvoje jie yra išsisklaidę.

Tarybiniais metais vadinamajai „užribio klasei“ priklausančių asmenų buvo nedaug, kadangi nenorintys dirbti žmonės buvo įdarbinami prievarta, elgetoms – draudžiama prašyti išmaldos, o visiški benamiai – apgyvendinami prieglaudose. Šiandien reikia atskirti keletą asmenų grupių. Benamiais laikomi žmonės, neturintys jokios gyvenamosios vietos. Jie niekada neturėjo savo buto arba jį prarado, nakvoja atsitiktinėse vietose, neturi turto, pragyvena iš atsitiktinių darbų, elgetavimo, šiukšlynuose surinktų butelių bei antrinių žaliavų. Benamiai sudaro didelę šiukšlyno žmonių dalį. Šie žmonės gyvena šalia šiukšlynų susiręstuose būstuose, šiluminėse trasose, apleistuose namuose ar jų rūsiuose. Bandymai juos įkurdinti prieglaudose dažniausiai baigiasi nesėkmingai, nes tiems žmonėms priprasti prie kokių nors taisyklių yra sunku. Didelio skirtumo tarp benamių ir valkatų nėra, tačiau pastaraisiais ne visada tampama dėl neturto, prarastų namų –  lemti gali ir psichologinė žmogaus nuostata, kai nusiviliama gyvenimu, protestuojama arba dėl kitų priežasčių pasitraukiama iš normalios aplinkos. Elgetos paprastai turi namus. Kartais elgetavimas tampa pragyvenimo šaltiniu, teikiančiu nemažas pajamas, tačiau paprastai elgetomis tampama dėl to, kad prarandamas darbas, sveikata, o gaunamų pašalpų nepakanka pragyventi. Šiukšlynų žmonės taip pat nebūtinai yra benamiai – dažnai juos sudaro iš aplinkinių vietovių atvykę skurdžiai gyvenantys žmonės, kurie šiukšlynuose surinktus daiktus panaudoja kaip pagrindinį arba papildomą pajamų šaltinį. Skaudi problema  –   gatvėse ir šiukšlynuose laiką leidžiantys vaikai, nes jie paprastai nelanko mokyklos, neįgyja specialybės, todėl beveik neturi galimybių išsiveržti iš užribio klasės.

Valstybės parama vargšams teikiama įvairiais būdas. JAV dominuoja vadinama B politika, kai padedama žemiau skurdo ribos atsidūrusiems asmenims, bet nesistengiama visiškai išvengti skurdo. Europoje plačiau naudojama A politika, kai stengiamasi visų vargšų pajams pakelti iki numatytos ribos. Lietuvoje taip pat laikomasi A politikos, nustatomas minimalus pragyvenimo lygis, privalomas atlyginimo minimumas. Tai iš tiesų palaiko neturtingus žmones, bet visiškai panaikinti skurdo kol kas dar nepasisekė nė vienai valstybei.

Didelė problema, susijusi su benamyste – visuomenės požiūris į benamius. Lietuvoje, kaip ir kitose postsocialistinėse šalyse, visuomenės požiūris į marginalines grupes – taip pat ir benamius – dažniausia neigiamas. Daugelį metų visuomenei buvo pateikiami iškreipti faktai apie socialinę struktūrą. Žmonės niekuomet nebuvo lygūs savo poreikiais, įgūdžiais ir sugebėjimais. Tačiau benamystės atsiradimas suvokiamas kaip neigiamas reiškinys, kurio pradžia siejama su 1989 metais. Žiniasklaida taip pat pateikia gana neigiamą benamių įvaizdį. Pavyzdžiui, dauguma žmonių tiki, kad išmaldos prašymas – pelningas užsiėmimas, ir, kad išmaldos prašytojai emociškai ir finansiškai išnaudoja sąžiningai dirbančius žmones. Apskritai benamystės problemai visuomenėje skiriama pernelyg mažai dėmesio, trūksta objektyvios ir patikimos informacijos.

Pasitikėjimas didmiesčiuose

Nicolay Borchgrevink Johansen, Oslo universiteto tyrinėtojas

Per du pastaruosius dešimtmečius didmiesčiai, kaip socialinė realybė, ir pasitikėjimas, kaip socialinis reiškinys, sulaukė augančio susidomėjimo. Ne man spręsti, ar tai yra atsitiktinumas, ar socialinės ir/ar sociologinės raidos rezultatas. Kad ir kaip nutolę šios dvi temos, mano siekis – nutiesti tarp jų tiltą.

Šio straipsnio pagrindinė ašis – teiginys, kad didmiesčio gyvenime yra kažkas, kas gerokai skiriasi nuo vadinamojo „tradicinio gyvenimo”, kuriuo aš įvardinu gyvenimą už didmiesčio ribų. Istoriškai šis atskyrimas yra gana naujas. Pasak Kasinitzo (1990), jis pakeitė tradiciškesnę marksistinę orientaciją į klasinį determinizmą, kuris urbanistinėje sociologijoje dominavo iki 1980 metų. Bet šis požiūris, turbūt labiausiai išryškintas Simmelio raštuose (čia 1990), taip pat pasenęs.

Sejerstedas pastebėjo, kad miestai yra vieta, kur pasireiškia laisvė tiek nuo šeimos, arba, jei bendriau, klano, glėbio (kuris dažnai slegia), tiek nuo „kitų”, svetimų, kurie suvokiami kaip priešai (Sejersted 1998. Ši perspektyva miglotai atsispindi ir ankstesniuose „Sociumo” numeriuose publikuotuose straipsniuose apie miestus. Sejerstedo požiūrio pateikimas gali pasirodyti keistas ir gana siauras, kalbant apie tokią bendrą problemą, tačiau iš kitos pusės, jis yra Nobelio taikos premijos komiteto pirmininkas, taigi tarptautinis autoritetas!) Iš tiesų miestuose pašaliniai nėra laikomi priešais.

Nepaprasčiausias miestų bruožas –  tai anonimiškumas, žmonių minia, kuri kiekvieną paverčia nematomu. Žmogus gali keliauti per miestą neatpažintas. Anonimiškumas yra neatsiejamas nuo tam tikro mandagumo lygio. Mes nežinome sutinkamų žmonių tapatybių, tiesiogiai nesusiduriame su jais, tačiau jie visgi nėra visiškai mums abejingi. Jų akys ir žvilgsniai riboja mūsų laisvę – juk paklausti, kiek valandų, mes atsakome teisingai.

Gyvenimas miestuose turi kažką ypatingo, ir aš bandysiu įrodyti, kad šį ypatumą išreiškia „pasitikėjimo„ samprata.

Pasitikėjimo problema į kriminologiją atėjo per Sicilijos mafijos studijas. Gambett’o Sicilijos mafijos tyrimai parodė, kas gali nutikti visuomenėse, kuriose nėra pamatinio pasitikėjimo tarp atskirų, šeimyniniais ryšiais nesusietų visuomenės narių. Jis mano, kad mafija yra „kaina už nepasitikėjimą„ (Gambetta 1988).

Sociologijoje terminas „pasitikėjimas„ figūruoja daugybės tyrimų ir monografijų pavadinimuose, tai buvo daugelio žymiausių socialinių tyrinėtojų tema. Pasak Misztalo (1996), ši tema naujai iškėlė tvarkos problemą, vyravusią sociologijos klasikų darbuose.

Pavyzdžiui, Tönnies, aprašydamas visuomenių veikimą, skyrė „Gemeinschaft„ ir „Gesellschaft„. „Gemeinschaft„ atspindi „natūralia valia„ (wesenwille) pagrįstus santykius. „Natūrali valia„ reiškia, kad priemonės ir tikslai yra suprantami kartu –  žmonės nėra laikomi priemone kažkokiam tikslui pasiekti, bet bent jau kaip tikslas ir priemonė kartu. „Gemeinschaft„ sutinkamas motinos ir vaikų, vyro ir žmonos, brolių ir seserų santykiuose. Šio pobūdžio santykiai dominuoja kaime, o mieste dažniau sutinkami „Gesellschaft„ santykiai. Šie santykiai apibūdinami per racionalią valią –  žmonės laikomi kaip objektai ir/ar priemonės kokiam tikslui. Anoniminės rinkos yra tipiška tokių santykių arena (Tönnies 1974).

Laikantis šio požiūrio, gali pasirodyti, kad miestuose nėra vidinės socialinės kontrolės. Jei miestai yra mūsų „Gesellschafts„, žmonės yra abejingi vienas kito atžvilgiu, kiek tai neliečia jų funkcijų siekiant svarbesnio tikslo. Santykiai yra trumpalaikiai, ir tai, kaip suvokiame vienas kitą, tampa mums nebesvarbu. Manęs nejaudina tai, kad tau nepatinka mano elgesys – ir atvirkščiai. Kontrolė ir taisymas įmanomi tik tuomet, kai kažkas turi galią naudoti prievartą. Ir net tokiu atveju visuomenės socialinė kontrolė nebus veiksminga, nebent pusę gyventojų sudarytų nuolat veikiantis STASI agentų tinklas.

Paprastai susidomėjimas šiomis dviejomis temomis – didmiesčiais ir pasitikėjimu – kyla ne iš tų pačių šaltinių. Tačiau palaipsniui besivystančią pasitikėjimo literatūrą galima interpretuoti kaip požiūrio, kad gyvenamąsias vietas galima laikyti socialine realybe, įteisinimo rezultatą. Nuo tarpukario metų tvarkos problema buvo pamiršta, o nuo tada didmiesčiai išaugo savo dydžiu, reikšme bei sudėtingumu. Pasitikėjimas gali būti suvokiamas kaip būdas įvardinti santykius už šeimos, draugų rato ar vietinės bendruomenės ribų. Šie santykiai apima socialinės kontrolės elementą, kuris gali vėl iškelti tvarkos problemą.

Aš tvirtinu, kad daugumoje Vakarų miestų egzistuoja pasitikėjimo tarp jų atskirų narių pagrindai, net, jei jie yra „Gesellschafts„, palyginus su kaimišku XIX a. gyvenimu. Šis pasitikėjimas yra pagrindinė tvarką kurianti socialinė nuostata, paaiškinanti, kodėl miestai nepranyksta chaose.

Sąvoka „miestiečiai„ („Bürgers„) apibūdina ne miestų gyventojus, kartais vadinamus „ūkininkais„ („farmers„), per jų nerangų elgesį. Nerangumas sutinkamas daugelyje didmiesčio gyvenimo aspektų. Didmiesčių centruose „ūkininkai„ išsiduoda per akivaizdų vietų, kelių bei transporto sistemų nepažinimą. Tai akivaizdžiausiai atsiskleidžia tuomet, kai jie sudaro dviejų ar daugiau žmonių grupę. Tada jie dažniausiai garsiai šnekasi apie jiems aktualius dalykus –  pavyzdžiui, kur jie dabar yra, ką matė, arba vienas, geriau pažįstantis vietovę, prisiima gido vaidmenį. Vėliau jis (jei kompanijoje yra vyras, tai bus „jis„) aiškins savo auditorijai, ką jie pamatys bei kuo tai įdomu ir reikšminga. Centrinę poziciją užimantis asmuo taip pat gali bendrauti ir su didesne auditorija, publika, esančia didmiesčio centre, kuomet „ūkininkai„ išvykę. Viešai auditorijai („auditoriją„ suvokiant pagal Goffmaną, 1990) šis elgesys atrodo trikdantis. Pirmiausia, šis nežinojimo parodymas išduoda, kad kompanija yra prašalaičiai, ir net atlapaširdžiai. Moralinis „ūkininkų„ įvertinimas dar žemesnis, nei turistų. Antra, emocinių reakcijų į didmiesčio vaizdus demonstravimas laužo miesto elgesio taisykles.

Kaip pastebėjo Simmelis, miestas ne tik stiprina „paženklinimo„ („blazé„) nuostatas tarp „miestelėnų„. „Paženklinimas„ yra atsakas į koncentruotus, sparčiai besikeičiančius, kontrastingus didmiesčio pateikiamus įspūdžius (Simmel 1995). Jei kas nors neveikia blazé būdu, ir, jei jis nėra santūrus su prašalaičiais, jis elgiasi ne pagal didmiesčio standartus. Kita glaudžiai susijusi norma –  tai, kad žmogus neturi išsišokti ir patraukti savo asmeniui daugiau dėmesio, nei tai yra būtina.

Šios normos daugiau nesąmoningai sulaiko auditoriją atokiau, ir ji nesiskubina „ūkininkų„ grupelės „pastatyti„ į vietą. Kai kurie auditorijos nariai norės apšviesti juos apie jų moralinį statusą bei ištaisyti netinkamas didmiesčio manieras. Tačiau užuot taip pasielgę, jie demonstruoja tai, ką Goffmanas vadina „mandagiu nedėmesingumu„. Tai yra:

„… vienas kitam perduoda pakankamą vizualinį pranešimą, parodantį, kad kiekvienam iš jų malonus kito buvimas (ir kad jis atvirai pripažįsta jį matęs), o jau kitą akimirką dėmesys atsiimamas, tarsi parodant, kad kitas asmuo nėra ypatingo susidomėjimo ar ketinimo objektas„ (Goffmanas, 1966: 84.)

Šiuo atveju pirma dalis tampa nebereikalinga. Grupė pati save įtvirtina kaip esančią. Prisiartinimas patrauktų likusios auditorijos dėmesį, ir tuo būdu individas pasitrauktų iš auditorijos ir pats taptų „vaidinimo„ dalimi. Įsibrovimas būtų panaši – nors ir ne tokia pati – klaida, kaip neišmanančių miesto elgesio taisyklių atvykėlių elgesys. Jis nebebūtų blaze. Šį teiginį iliustruojantis pavyzdys – tai, kaip daugelis žmonių nesiryžta atkreipti kažkieno dėmesio į iškritusį iš kišenės daiktą, pasakyti, kad atsirišo jo bato raištelis, ar kad laukiamas autobusas tą nakties valandą jau nebevažinėja. Dauguma žmonių nepasakytų nieko.

Šie pavyzdžiai rodo, kad egzistuoja elgesys didmiestyje, kuris skiriasi nuo elgesio kaime. Šiuo pavyzdžiu visai nesiekiama pašiepti „kaimiečių„. Netgi, manyčiau, kad miestiečių manieros nėra sudėtingos. Susipažinti su miesto elgesio taisyklėmis yra lengviau, nei su bet kokiomis kitomis. Netrukus „kaimiečiai„ išmoks neparodyti savo nemokšiškumo, ir taip jį sumažins. Jie įsimaišo į minią, ir vargu ar atkreipia dėmesį į amerikiečių ar japonų turistus, netgi jei pastarieji vaikšto didelėmis grupėmis, vieni kitus fotografuodami, garsiai kalbėdami ir keldami daug triukšmo.

Normos yra greitai pritaikomos, bet galbūt ne taip aiškiai suvokiamos. Partneriai taiso nukrypimus nuo miesto manierų – tai vadinama pirmine kontrole (Christie 1990). Pirminė kontrolė yra neatskiriama kasdienio gyvenimo dalis. „Kaimiečiui„ atvykus pas miestietį, jam bus liepta nespoksoti, jei tas nesusilaikys, išvydęs nelamingą atsitikimą arba prostitutę. Jei būna nukrypimų, didmiesčio manierų išmokstama per vadinamas „korektyvas„, o ne per bendrų normų skelbimą. Šios manieros nesusideda iš vienos normos ar vieno normų rinkinio, kuriame visi poelgiai būtų suskirstyti į 2 kategorijas –  blogas ir geras, lyg kokia ideologija. Kiekvienas mokosi jų individualiai, netgi nebūtinai suprasdamas, kas vyksta. Jeigu kam nors liepiama nespoksoti, tai jis supranta, kad partneriui tai nepatinka, kaip ir kitiems šalia esantiems žmonėms, įskaitant ir asmenį, į kurį žiūrima. Tai susiję su situacija, o ne su bendra norma. Jei „kaimietis„ ir toliau taip smalsiai žiūrės, jis greitai patirs tą patį ir kitose situacijose. Jis bus pamokytas nespoksoti į žmones kebliose situacijose, kaip kad yra daroma kaime.

To išmokstama vadinamajame „antrame lygmenyje”, kuomet tu sužinai kažką konkretaus, supranti sakinio turinį, kartu suvokdamas pačią situaciją. Tai gali liesti santykį tarp siuntėjo ir gavėjo, siuntėjo vertinimą, patį mokymąsi arba kitą tokios situacijos aspektą. Pirminė kontrolė tampa terpe, kuria perduodamos vertybės ir normos, be to, dar ir priemone, padedančia išvengti nesusipratimų.

Kaimiečių ir miestiečių susirėmimuose atsiskleidžia miestiečių elgesio ypatumai. Bet mūsų pavyzdžio čia neužtenka. Vienas mano pažįstamas padavėjas papasakojo man, ką jis pastebėjo. Jis dirba atvirame lauko restorane, įkurtame ant kalvos Oslo centre esančiame parke. Ši vieta yra labai populiari – ją dažnai lanko turistai ir kaimiečiai. Anot mano draugo, labai lengva atskirti kaimiečius nuo miestiečių. Kaimiečiai kur kas dažniau priima padavėjo užmaršumą arba atsisakymą aptarnauti kaip asmeninį įžeidimą. Kartais padavėjas gali pamiršti užsakymą, arba jis gali atsisakyti paduoti klientui alaus, nes šis yra per daug išgėręs. Tokios situacijos gali papiktinti nevietinius –  kaimiečius, nes, kaip aiškina mano pažįstamas, jie yra labiau linkę priimti tokius incidentus, kaip asmeninius įžeidimus.

Tokius atvejus geriausia būtų traktuoti kaip atsitiktinį sutapimą arba kaip neasmenišką diskretiškumą. Užmaršumas ypač dažnai pasitaiko triukšmingose vietose, tokiose kaip lauko restoranas karštą vasaros dieną. Didmiesčiuose gyvenantys žmonės niekaip neišvengia tokių ar panašių incidentų. Padavėjas privalo įvertinti kliento girtumo laipsnį. Pagal Norvegijos įstatymus, negalima leisti klientui pasigerti arba girtiems klientams parduoti alkoholinis gėrimus. Padavėjas yra teisiškai atsakingas, jei jo aptarnaujamas klientas pasigeria. Aišku, tikrovėje nėra visai taip, bet padavėjas turi spręsti ir sprendžia apie klientų girtumo laipsnį. Kartais jis nusprendžia teisingai, kartais ne, bet miestiečiai žino, kad atsisakymų aptarnauti pasitaiko ir, kad jų negalima numatyti. Paprastai tokiais atvejais šiek tiek priešinamasi arba demonstruojamas nusivylimas, bet dažniausiai suprantama, kad padavėją perkalbėti yra beviltiška.

Šis pavyzdys gal pernelyg išryškina skirtumą, nes alkoholinius gėrimus vartojantys žmonės apskritai dažnai negali teisingai įvertinti situacijos. Tačiau mano draugas greičiausiai teisus, nes visgi galima pastebėti aiškią tendenciją, kaip į įstatymiškai pagrįstą padavėjo sprendimą reaguoja kaimiečiai ir miestiečiai.

Ar pasitaiko, kad neperpratusiems didmiesčio taisyklių žmonėms kyla problemų, kai jie susiduria su atliekančiais savo pareigas asmenimis? Jeigu kaimo gyvenimui apibūdinti mes naudotume „Gemeinschaft„ sąvoką, tai galima būtų sakyti, kad žmonės bendrauja „asmenimis„. Žmonės vienas kitą pažįsta, jų santykiai –  ilgalaikiai. Jie bendrauja, pažindami sudėtingą vienas kito asmenybę ir istoriją. Kaip įrodė Christie, liežuvavimas ir šmeižtas (nusikaltimai prieš garbę) kur kas dažniau pasitaiko „Gemeinschaft„ visuomenėse. Todėl yra pagrindo manyti, kad kaimiečiai susirėmimus su atsakingais darbuotojais labiau suasmenina, nei „užgrūdinti„ miestiečiai.

Papildoma sąvoka „Gesellschaft„ charakterizuoja didmiesčius. Kaip jau minėta, mano tikslas – įrodyti, kad tai klaidinga nuostata. Čia reikėtų remtis „racionalios valios„ samprata. Dažnai, kartais ir priekaištingai, teigiama, kad didmiesčiai yra „šalti„, kaip pavyzdį pateikiant žmonių nedėmesingumą vienas kitam, nesikalbėjimą parduotuvėse, ir t.t. Sakoma, kad mes elgiamės vieni su kitais instrumentiškai. Iš dalies tai teisybė. Tačiau turėtų būti atsižvelgta į tai, kad mes susitinkame kaip tam tikras pareigas atliekantys asmenys. Pavadinimas „šalta visuomenė„ čia ne visai tinkamas. Žmonės paprasčiausiai stengiasi apsisaugoti nuo pojūčių pertekliaus („sense – stimuli„), o tai –  „blaze„ požiūrio, išreiškiančio santūrumą nepažįstamųjų atžvilgiu, pagrindas. Tai tinka abiem pusėm, kadangi nei pirkėjas, nei pardavėjas nepajėgtų kiekvieną kartą bendrauti asmeniškai.

Miestuose žmonės yra pripratę, kad su jais elgiamasi „instrumentiškai„ arba „šaltai„. Kita monetos pusė –  tai, kad su Jumis  elgiamasi vienodai. Kai įžengiate į parduotuvę, su Jumis pasisveikinama galvos linktelėjimu (jei apskritai pasisveikinama), bet Jūs galite būti tikras, kad Jūsų mokama kaina yra tokia pati, kokią mokėjo buvęs prieš Jus ir ateisiąs po Jūsų pirkėjas. Su Jumis elgiamasi ne kaip su asmeniu, bet kaip su klientu. Jei su miestiečiu pradėtų bendrauti asmeniškai arba pernelyg mandagiai, jis greičiausiai pasidarytų įtarus ir, pasinaudojęs bet kokiu pretekstu, paliktų parduotuvę.

Mano manymu, didmiestyje gyvenantys žmonės yra labiau patyrę beasmeniuose santykiuose, labiau pripratę prie vaidmenis atliekančių žmonių, veikiančių pagal priimtas taisykles bei normas –  ir tai paaiškina, kodėl kaimiečiai jaučiasi padavėjų ignoruojami.

Šis teiginys galėtų būti rutuliojamas toliau, siejant jį su „Rechtstaat”. Skandinavijos šalyse žmonės pasitiki savo vyriausybės administracija. Mes taip pat tikime, kad mūsų politikai yra nepaperkami, tai reiškia, kad jie vykdo įsipareigojimus visuomenei, nepaisant to, kad jie galėtų pirmiausiai pasirūpinti savimi. Mums netgi atrodo savaime suprantama tai, kad esame apmokestinami pagal taisykles ir, kad mūsų darbdaviai moka mums pagal sutartis. Žinoma, būna ir kitaip, bet po to kylantys skandalai taip pat įrodo mūsų pasitikėjimą sistema. Didmiesčiuose mes sutinkame žmones, užimančius padėtis prekybos ir administravimo sistemose. Prekyboje sutinkame tarnautojus ir pardavėjus, dirbančius savo darbą ir žinančius, kad jiems bus sumokėta nepriklausomai nuo parduoto kiekio. Mums visiems siūlomos tos pačios kainos ir sąlygos. Skandinavijos šalių administravimo sistemose vadovaujamasi „Rechtstaat„ sistema, teigiančia, kad prieš įstatymą visi yra lygūs. Žinoma, yra trūkumų, bet apskritai ji pasitvirtina ir mes ja tikime. Mes pasitikime vykdomąja valdžia ir neabejojame, kad su mumis elgiamasi pagal parlamento numatytus įstatymus. Nenoriu perdaug išplėsti temos „patirtis, bendraujant su atsakingais asmenimis„. Aš kalbu apie didmiesčius apskritai, o „Rechtstaat„ atvejis toli gražu nėra universalus. Iš tiesų tai vienas Putnamo darbo „Making democracy work„ apie pasitikėjimą Italijoje rezultatų. Netgi pačioje Italijoje buvo ir yra didelių skirtumų biurokratinių vaidmenų atlikime bei municipaliniame administravime: kuo piečiau, tuo situacija prastesnė. Gana įdomus mano teiginį patvirtinantis faktas  tai, kad šiauriniuose miestuose gyvenantys žmonės daug labiau pasitiki savo politikais, nei pietiečiai. Taip pat įrodyta, kad šiaurėje rinka daug pastovesnė, o tai aiškinama aukštesniu pilietiškumo („civility“) lygmeniu (Putnam 1993). Buvusios Tarybų Sąjungos respublikos susiduria su labai panašiomis į Putnamo aprašytas problemas. Pavyzdžiui, „Rechtstaat“ tradicija nesutinkama nei šiaurės Italijoje, nei buvusioje Tarybų Sąjungoje (Putnamas yra labai vaizdžiai aprašęs sunkumus, kylančius norint įvesti šią tradiciją).

Esmė ta, kad miesto gyventojai yra labiau patyrę situacijose, kuriose kiti veikia kompanijos arba kitos vykdomosios valdžios vardu. Tai patirtis su postus užimančiais žmonėmis, kurie yra pakeičiami ir kurių pareigos yra atliekamos vienodai, nepriklausomai nuo kliento. Šita patirtis veda prie „blaze“ požiūrio į kompanijos ar administracijos vardu vykdomą atsargumą. Miestiečiai bus įpratę prie šio požiūrio, nebūtinai tai suvokdami. Tai vėlgi prisideda prie miestiečiams būdingo elgesio. Toks elgesys atitinka mano bičiulio padavėjo pastebėjimus: jie nepriima atsakingų žmonių sprendimų asmeniškai, nemano, kad tai nukreipta būtent prieš juos, ir todėl neįsižeidžia. Šis požiūris kyla iš pasitikėjimo pareigūnais, priklausančiais tiek administracijai, tiek rinkos ir prekybos organizacijoms, principo. Mano asmenine nuomone, šis pasitikėjimas peržengia profesinių postų ribas. Žmonės didmiesčiuose iš esmės pasitiki vieni kitais, jie pasitiki iki tam tikro laipsnio, kad vieni kitų neužgautų. Bet prieš nagrinėdamas šį teiginį, paaiškinsiu pasitikėjimo sąvoką. „Pasitikėjimo“ sąvoka ir reiškinys jau seniai yra atidžiai tyrinėjamas daugelio žymių sociologų. Kai kurie tyrimai yra surinkti Gambetta (1988) antologijoje. Šioje knygoje pats redaktorius pateikia daugelio cituojamą apibrėžimą:

Pasitikėjimas (arba, simetriškai, nepasitikėjimas) yra tam tikras subjektyvios tikimybės lygis, kuriuo veikėjas nusprendžia, kad kitas veikėjas arba veikėjų grupė įvykdys tam tikrą veiksmą, tiek prieš jam patikrinant tą veiksmą (arba nepriklausomai nuo jo galimybių kada nors apskritai tai patikrinti), tiek kontekste, kuriame tai lemia jo paties veiksmą (…). Kai mes sakome, kad kuo nors pasitikime, arba, kad kas nors yra vertas pasitikėjimo, turime galvoje, kad tikimybė, jog jis įvykdys mums naudingą ar bent jau nežalingą veiksmą yra pakankamai didelė tam, kad nuspręstume su juo bendradarbiauti.“ (Gambetta 1988b,217.)

Pasitikėjimui iškyla pavojus tuomet, kai nežinome arba nesame užtikrinti kitų žmonių veiksmais, o mūsų pačių veiksmai nuo jų priklauso.

Aš bandžiau įrodyti, kad „miestiečių“ elgesyje yra kažkas ypatingo. Simmelio sąvoka „blaze“ taip pat tinka susitikimams su profesionalais, pareigas prekyboje ar visuomeniniame administravime užimančiais žmonėmis įvardinti. Šiame požiūryje yra pasitikėjimo. Mes negalime būti užtikrinti, kad parduotuvės savininkas mums nepakels arba nesumažins kainos. Tačiau tai mes suvokiame kaip savaime suprantamą dalyką. Turėdami reikalų su mokesčiais ar kita municipaline veikla, manome, kad mūsų reikalus tvarkantis asmuo lygiai taip pat elgiasi ir tvarkydamas kitų reikalus. Jei kiekvieną kartą atėję į prekyvietę ar administraciją turėtume tuo įsitikinti, prarastume galimybę laisvai jaustis didmiestyje. Čia akivaizdžiai pasireiškia pasitikėjimas.

Mano manymu, panašiai galima būtų paaiškinti ir tarpusavyje nepažįstamų žmonių elgesį didmiestyje. Kaip nurodė Sejersted’as, pagal kilmę miestai yra erdvė tarp klano ir priešų. Šioje erdvėje svetimi vienas kitam žmonės būna kartu be jokio priešiškumo. Didmiesčio kultūroje žmonės įsisavina nepriešiškas normas ir požiūrius svetimų atžvilgiu. Kartais tai traktuojama kaip mandagumas, bet kaip jau pastebėjome pavyzdyje apie „kaimiečius“ mieste, tokios normos ir požiūriai toli gražu nėra tai, ką mes paprastai vadiname mandagumu. Bandysiu parodyti, kaip mes laikome savaime suprantamu dalyku tai, kad esant tarp „svetimų“ niekas nesiekia mūsų nužudyti.

Lygiai taip pat, kaip kad natūraliai priimame vienodą pardavėjų elgesį su visais klientais, manome, kad mūsų sutikti nepažįstamieji nevagia, nemuša ir nežudo. Pagrindinė priežastis ta, kad daugelis žmonių nėra motyvuoti tokiems poelgiams, išskyrus nebent vagis. Bet ir vagystės labai retai įvyksta viešose vietose.

Didmiesčiai yra pagarsėję savo nusikaltimų mastu. Tačiau netgi ir plačiai aptarinėjami nusikaltimų lygis nėra toks, kad vagystės, apiplėšimai, žiaurumas ir prievarta būtų neišvengiama kasdienio gyvenimo dalis. Tik jau ne Skandinavijos šalyse, ir tikriausiai ne Baltijos valstybėse. Patirta prievarta ar vagystė (iš nepažįstamų žmonių pusės) retai pasitaiko. Galbūt mes esame atsargūs (t.y. vengiame tam tikrų vietų), bet dažniausiai mes jaučiamės laisvai, netgi jei išėję iš savo namų nesame apsaugoti nuo nusikaltimų. Nusikaltimų procentas neatbaido mūsų nuo miesto.

Anot Simmel’io, su nepažįstamaisiais elgiamasi santūriai (netgi su šiokia tokia panieka!) – tai „blaze“ požiūris į įvykius ir daiktus. Tačiau tai ne tiek „šaunumo“ („colness“, kylančio iš miestams būdingo „cold“ – „šaltumo“), kiek mandagumo, parodančio, jog nesikišate į kito žmogaus privatumą, išraiška.

Prisiminkime susijusią sąvoką „pilietinis nedėmesingumas“ („civil inattention“). Goffman pateikia vieną pavyzdį iš gatvės.

„Šiuo atveju žiūrinčiojo akys praslenka kito akimis, bet paprastai neparodo „atpažinimo“. Jei veiksmas atliekamas tarp dviejų gatve einančių žmonių, pilietinis nedėmesingumas gali įgauti specifinę žmogaus stebėjimo formą, žiūrint į jį iki maždaug 3 m (8 pėdų) atstumo, tolygiai apžvelgiant abi gatvės puses, ir prasilenkiant su kitu nukreipiant akis – tarsi prigesinant šviesą. Bet kuriuo atveju, mes čia kalbame apie turbūt mažiausiai pastebimą tarpasmeninį ritualą, kuris nuolatos reguliuoja socialinius žmonių santykius mūsų visuomenėje.“ (Goffman 1966:84.)

Paplitęs akių nukreipimas rodo, kad žmonės mieste netgi nežiūri vienas į kitą. Smalsus žvilgsnis gali būti suvoktas kaip nemalonus kišimasis į kitų, ypač fiziškai nesveikų. žmonių gyvenimą. Įdėmus žvilgsnis taip pat gali būti sudrausminimo priemone, kai kiti žmonės nesilaiko tradicijų ar normų. Pavyzdyje apie triukšmaujančius ir demonstruojančius savo nemokšiškumą „kaimiečius“ ilgas žvilgsnis galėtų būti „taisančiu“ signalu. Tik žiūrėjimas gali atlikti šią funkciją, nors mes paprastai to nedarome. Mes netgi demonstruojame savo „nežiūrėjimą“, nukreipdami akis į šoną maždaug 3 m atstumu.

Bet netgi ilgas žvilgsnis yra tik švelnus įsiveržimas į privatumą, palyginus su baudžiamojo kodekso pažeidimais. Įdėmus žiūrėjimas ir prievarta yra susijusi tuo, jog nežiūrėjimas išreiškia pagarbą kito žmogaus intymiai sferai. Mes galime vaikščioti neapsaugoti, nes esam įsitikinę, kad mūsų draugai „miestiečiai“ mūsų nepažeis.

Pats nežiūrėjimo demonstravimas gatvėje dar nereiškia, kad jūs pats nebūsite auka. Mes tai suprantame ir todėl pasitikime daugeliu žmonių, kurių elgesys nėra iššaukiantis. Nežiūrėjimas tėra tik vienas iš galimų gatvės elgesio pavyzdžių, bet mano tikslas nėra detaliai išanalizuoti elgesį gatvėje. Jis iliustruoja mano teiginį, kad mes pasitikime svetimais žmonėmis gatvėje, jeigu tik jie per ilgai nežiūri arba neperžengia padorumo ribų. Išeidami iš namų, mes nežinome, kas mums gali atsitikti. Mes priklausome nuo kitų žmonių veiksmų ir pasitikime jų veiksmais dar prieš tai, kol su jais susiduriame. Atsižvelgiant į Gambett’o apibrėžimą, buvimas didmiestyje yra pagrįstas tam tikru pasitikėjimu.

Didmiestis, traktuojamas kaip erdvė tarp šeimos/giminių ir nepažįstamų/priešų, įrodo, kad čia esama kultūros, kuri palengvina buvimą kartu bevardėse miniose. Aš stengiausi parodyti kai kuriuos miesto kultūros ypatumus.

Simmel’io „blaze“ ir Goffmano „pilietinis nedėmesingumas“ siūlo priimtinus mano pateiktų pastebėjimų mieste paaiškinimus. Be to, ši kultūra turi visą rinkinį neagresyvų elgesį išreiškiančių ženklų. Tvirtas šių ženklų laikymasis leidžia mums pasitikėti nepažįstamųjų elgesiu. Sėkmingas išbandymas sutvirtina mūsų pasitikėjimą tiek kultūriniais signalais, tiek nepažįstamais žmonėmis

Aš detaliai neaptariau miesto kultūros, neanalizavau, ką reiškia būti pastebėtam darant kokį nors nusikaltimą – aš tik pažvelgiau į didmiesčio kultūrai būdingą socialinę kontrolę. Aš net nenagrinėjau socialinės kontrolės temos. Šiose, kaip ir kitose, ypatingai klasikinės sociologijos interpretavimo, srityse dar daug ko trūksta. Aš pats niekada nesu buvęs Vilniuje, ir nežinau, ar tai tinka jūsų sostinei, ypač kalbant apie „rechtstaat“ atvejį, tiek administravime, tiek rinkoje. Aš siekiau įrodyti, kad didmiestyje yra kai kas daugiau, nei „jokie“ santykiai, kaip galėtų pasirodyti neatidžiai skaitant Tonniesą. Didmiestyje egzistuoja socialinės kontrolės elementai, netgi tarp nepažįstamų. Stebuklingas žodis – pasitikėjimas. Socialinė kontrolė kyla iš didmiesčio kultūrai būdingų santykių, pažymimų stebuklingu ženklu.

Literatūra:

Christie, Nils (1982): Hvor Tett et Samfunn? Universitetsforlaget, Oslo.

Gambetta, Diego (1988): Can We Trust Trust? In Gambetta, Diego (red.), Trust: Making and breaking cooperative relations. Basil Blackwell, Oxford.

Goffman, Erving (1966): Behavior in Public Places. The Free Press, New York.

Goffman, Erving (1990): The Presentation of Self in Everyday Life. Penguin books.

Kasinitz; Philip (1995): Metropolis, Centre and Symbol of our Times. New York University Press.

Misztal, Barbara A (1996): Trust in Modern Societies, Polity press.

Sejersted, Francis (1998): Teknologipolitikk. Universitetsforlaget, Oslo.

Simmel, Georg (1990): The Metropolis and Mental Life. In Kasinitz, Philip: Metropolis. New York University Press.

Tönnies, Ferdinand (1974): Community and Association, Routledge and Kegan, London.

Weber, Max (1958): Bureaucracy. In Gerth, H. H. And C. Wright Mills: From Max Weber. Oxford University Press, New York.

Miestai ir urbanizacija

Ieva Čepulkauskaitė, sociologė

Pasak archeologų, žmonija šioje planetoje jau gyvena milijonus metų. Palyginti su tuo, miestai, kurie šiandien mums atrodo neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, yra gana naujas išradimas – jie atsirado maždaug prieš 7-9 tūkstantmečius. Jų socialinio, ekonominio bei kultūrinio dominavimo žmonijos gyvenime istorija dar trumpesnė. Iš kitos pusės, miestas yra neatskiriama civilizacijos dalis. Karų, architektūros, meno istorija, beveik visi didieji žmonijos triumfai ir tragedijos, pakilimai ir nuosmukiai susiję su miestu bei jame gyvenančiais žmonėmis. Pats terminas civilizacija kilęs iš lotynų kalbos žodžio civis, reiškiančio mieste gyvenantį žmogų.

Anksčiau miestai buvo tarsi salelės, išsibarsčiusios didžiuliuose kaimo vietovių plotuose. 1800 m., taigi prieš du amžius, net 97 % pasaulio populiacijos sudarė kaimo gyventojai; XX a. pradžioje jie sudarė 86 % žmonijos. Nors tuo metu miestai augo labai sparčiai, dauguma žmonių vis dar gyveno kaimo vietovėse. Anglija buvo pirmoji valstybė, kurioje prasidėjo urbanistiniai pokyčiai. Prieš šimtmetį tai buvo vienintelė pasaulio šalis, kurioje vyravo miestai.

Dabar situacija visiškai kitokia. Miestuose gyvena 50 % pasaulio populiacijos – o tai maždaug 3,3 milijardo žmonių. Planetos teritorija, kurioje įsikūrę miestai, sudaro tik 5 % tinkamo gyventi Žemės ploto.

Perėjimas nuo kaimo prie miesto vyravimo parodo valstybės urbanizacijos lygį. 1850 metais nė viena šalis nebuvo pasiekusi tokio urbanizacijos lygio, koks šiandien yra visame pasaulyje. Nuo 1920 iki 1980 metų pasaulio miestų gyventojų skaičius išaugo net keturis kartus. Dabar gyvename pasaulyje, kurio megapolyje Tokijus-Jokohoma gyvena maždaug 27 milijonai žmonių, o Niujorke – maždaug 7,3 milijono gyventojų. Itin sparčiai auga mažiau išsivysčiusių šalių miestai. Šiuo metu tokiose šalyse yra beveik 300 daugiau nei 1 milijoną gyventojų turinčių miestų. Nuo 1950 metų šių miestų gyventojų skaičius išaugo dešimteriopai. Didžiausiuose pasaulio miestuose gyvena tikrai įspūdingai daug žmonių: pavyzdžiui, Bombėjuje (Indija) – maždaug 9,9, San Paule (Brazilija) –10, Meksike (Meksika) – 8,2, Kaire (Egiptas) – 6,8, Seule (Šiaurės Korėja) – 10,2, Maskvoje (Rusija) – 8,4 milijono gyventojų. (šaltinis: 1997 Demographic Yearbook, United Nations).

Tiesa, masinė urbanizacija yra gana naujas reiškinys. Dažnokai sunkumų suvokiant ir sprendžiant su miestų plėtra susijusias problemas kyla būtent dėl šio reiškinio naujumo. Miestų augimas, kurio „sprogimas“ įvyko XVIII a. pabaigoje, nuolat spartėjo XIX ir XX a. 1800 m. Londono populiacija siekė beveik 1 milijoną, Paryžiuje gyveno daugiau nei 500 tūkstančių, Vienoje ir Sankt Peterburge – po 200 tūkstančių gyventojų. Šio amžiaus pradžioje daugiau nei po 1 milijoną žmonių gyveno tik 10 pasaulio miestų – Londone, Paryžiuje, Vienoje, Maskvoje, Sankt Peterburge, Kalkutoje, Tokijuje, Niujorke, Čikagoje bei Filadelfijoje.

Kodėl įvyko miestų augimo sprogimas? Čia galima paminėti keletą priežasčių. Sprogimą lėmė mirtingumo lygio mažėjimas, racionalesnis žemės ūkio valdymas, gerėjanti transporto bei komunikacijų sistema, stabilėjanti politinė valdžia ir, be abejo, industrinė revoliucija. Žinoma, konkreti kiekvienos šalies situacija kiek skiriasi, tačiau bendras Vakarų šalių modelis panašus. Agrokultūros tobulėjimas leido pagaminti didesnį produkto perteklių; šis ekstra produktas buvo pirmiausia pirklių, vėliau – vyriausybių pervedamas į gamybos sektorių. Tai lėmė miestų plėtrą bei augimą, nes nuolat augo gamybos, komercijos bei paslaugų sektorių poreikis koncentruotai darbo jėgai.

Šiandien miestą apibrėžia daug įvairių veiksnių – tai miesto kultūra, administracinė funkcija, ne žemės ūkio sektoriui priklausančių žmonių procentas bei populiacijos dydis. Miesto kultūra reiškia formaliais vaidmenimis apibrėžtų santykių dominavimą; miestas yra didelis, kultūriškai heterogeniškas bei socialiai įvairus. Kalbant apie administracinę funkciją, ją nustato nacionalinė valdžia, tad čia miesto samprata priklauso nuo šalies įstatymų. Gyventojų skaičius yra patogus kriterijus, kai miesto samprata apibrėžiama šalyje; tačiau naudojant jį tarptautiniu mastu, kyla problemų, nes skirtingose šalyse didmiesčių gyventojų skaičius gali net labai smarkiai skirtis: pavyzdžiui, Danijoje vietovė vadinama miestu, jei ten gyvena nors 250 žmonių, bet Graikijoje vietovė vadinama miestu tik tada, kai joje gyvena bent 10 000 gyventojų.

Tarptautinės organizacijos bando suvienodinti šį kriterijų. Pavyzdžiui, Jungtinės Tautos naudoja tokią vietovių klasifikaciją: didelis didmiestis – vietovė, kur gyvena 500 000 ir daugiau žmonų; didmiestis – 100 000 ir daugiau žmonių; miesto vietovė – 20 000 ir daugiau žmonių; kaimo vietovė – mažiau nei 20 000 žmonių.

Kaip jau minėta, miestai besivystančiuose pasaulio regionuose yra vieni didžiausių ir sparčiausiai augančių. Tačiau miestų augimo tempai ir aukštas urbanizacijos lygis nėra tas pats. Vakarų pasaulyje abu šie procesai vyko tuo pačiu metu; tačiau šiandien galime rasti nepaprastai didelių miestų, įsikūrusių iš esmės „kaimiškose“ valstybėse. Keli didžiausių pasaulio miestų – pavyzdžiui, Bombėjus ar Kairas – yra agrarine veikla besiverčiančiose šalyse. Todėl didžiulių miestų buvimas dar nereiškia, kad šalis yra urbanizuota.

Urbanizacija reiškia populiacijos dalies, gyvenančios urbanizuotose vietovėse, augimą – tai yra, procesą, kai žmonės keliasi į miestus ar kitus tankiai apgyvendintus plotus. Šis terminas taip pat nusako ir socialinius pokyčius, kuriuos lemia gyventojų koncentravimasis. Urbanizacija, kurią atspindi miesto gyventojų procentas, turi savo pradžią ir pabaigą. Pavyzdžiui, daugiau nei trys ketvirtadaliai JAV gyventojų – „miestiečiai“, bet maksimalus urbanizacijos lygis yra maždaug 90 %. Tiesa, yra šalių, kurias sudaro tik vienas miestas – pavyzdžiui, Singapūras, taigi jos yra „urbanizuotos“ visu šimtu procentų. Tačiau, net ir pasiekus labai aukštą urbanizacijos lygį, miestai ir metropolijos gali augti toliau – taip yra ir Šiaurės Amerikoje bei Vakarų Europoje.

Miesto gyvenimas turi savo vertybes, įpročius bei elgesio būdus, nulemtus urbanizacijos. Senieji sociologijos autoritetai buvo linkę tikėti, kad miestai sukuria savo gyvenimo būdą – urbanizmą, kuris, jų nuomone, nors ir pasiteisina ekonominiu požiūriu, tačiau savo ruožtu lemia žmonių susvetimėjimą, socialinę dezorganizaciją ir daug kitų neigiamų pasekmių. Urbanizmas, orientuotas į varžymąsi, laimėjimus, specializaciją, anonimiškumą, nepriklausomybę bei paviršutiniškus santykius, dažnai buvo lyginamas su paprastesniu ir mažiau konkuruojančiu kaimo gyvenimu. Tradiciškai manoma, kad kaimas atstovauja praeičiai ir tradicinėms vertybėms, o miestas reprezentuoja ateitį, akcentuodamas technologijas, darbo pasidalijimą bei naujų vertybių atsiradimą. Jį charakterizuojanti sparta, nutolimas, skatinimas bei anonimiškumas. Be abejo, tai tik stereotipai. Pavyzdžiai rodo, kad kartais gali būti net priešingai. Pavyzdžiui, tyrimų duomenimis, kaimo gyventojai labiau nei miestiečiai linkę į nepasitenkinimą, liūdesį, nusivylimą bei melancholiją. Be to, priešingai bendram įsitikinimui, pasirodo, kad miestiečių sveikatos (taip pat ir psichinės) būklė yra geresnė, nei kaimo gyventojų. (šaltinis: Palen J.J. The Urban World. – McGraw-Hill Book Company, 1987)

Miestų populiacija skiriasi nuo kaimo gyventojų pagal pagrindines demografines charakteristikas. Pagal amžių visame pasaulyje miestų gyventojai yra jaunesni, nei kaime gyvenantys žmonės. Taip yra ne dėl didesnio gimstamumo ir didesnio vaikų skaičiaus, o dėl migracijos – miestai pritraukia imigrantus, kurie dažniausiai yra jauni suaugę žmonės. Todėl miestuose gyvena daugiau suaugusių žmonių ir ten yra daugiau jiems skirtų pramogų – daugiau barų, įvairių pramogų vietų; čia taip pat yra ir didesnis nusikalstamumo lygis bei vyksta daugiau socialinių pokyčių (nes jauni žmonės mažiau prisirišę prie tradicijų).

Kalbant apie gyventojų pasiskirstymą lyties atžvilgiu, situacija išsivysčiusiose ir besivystančiose šalyse skiriasi. Mažiau išsivysčiusių šalių miestuose gyvena daugiau vyrų, nei moterų, nes čia vyrai dažnai imigruoja į miestus, palikę moteris rūpintis ūkiu bei vaikais. Išsivysčiusiose šalyse daugiau vienišų moterų palieka kaimo vietoves ir vyksta į miestus ieškoti darbo. Šiose šalyse reikia mažiau nekvalifikuotų darbininkų, o daugiau paslaugų sferos darbuotojų. Todėl čia miestuose gyvena daug moterų.

Miestai yra heterogeniškesni rasės, tautybės ir religijos atžvilgiu, nei kaimo vietovės. Jei kaime dažnai gyvena tik viena rasinė ar tautinė grupė, tai miestuose sutinkame tikrą tautybių bei religijų mozaiką. Beje, ji dažnai lemia skirtingų grupių nesutarimus, varžymąsi ir net konfliktus. Didesnis religinis ir etninis heterogeniškumas gali vesti tiek prie didesnės tolerancijos, tiek lemti visai priešingus veiksmus. Tolerancija didesnė tuomet, kai rasė, tautybė arba religija nėra asmens tapatumą lemianti savybė. Tolerancijos augimą lemia ir mišrios vedybos. Problemos dažniausiai kyla tuomet, kai rasinės, etninės bei religinės ribos sutampa su socialinio ir ekonominio žmonių statuso ribomis.

Miestai – tai kraštutinumų vieta, kur susiduria turtas ir skurdas. Čia galime sutikti taip pat įvairiausių profesijų bei išsilavinimo žmonių. Miestuose socio-ekonominio statuso kriterijai – pajamos, išsilavinimas bei užsiėmimas – išstumia šeimą, tautybę, religiją ir kitus tradicinius žmogaus tapatumą apibrėžiančius kriterijus, kurie vis dar dominuoja kaimo vietovėse bei miesteliuose.

Pabaigai galima pasakyti, kad miestai visame pasaulyje auga, nepaisant to, kad miestų populiacijos procentas kai kuriose šalyse jau dabar yra labai aukštas. Dauguma mūsų praleidžia miestuose bent jau didelę savo gyvenimo dalį, ir pasaulį be miestų tikrai sunku įsivaizduoti. Miestas formuoja šiuolaikinio žmogaus gyvenimo būdą.

Miesto istorija

Exterior of the Temple of the SunMokslininkų nuomone, pirmieji miestai atsirado maždaug prieš pusšešto tūkstančio metų. Archeologiniai kasinėjimai rodo, kad jau penkiolika tūkstantmečių prieš mūsų erą nuo Indijos iki Baltijos jūros buvo išsimėtę kaimeliai, kurių gyventojai užsiėmė žvejyba, pirmykščių naminių gyvulių auginimu, rinkimu. Tik Neolito laikotarpiu, 8 tūkstantmečiai p. m. e., žmonės pradėjo auginti maistą bei gyvulius, kurių darbo jėgą panaudodavo žemės ūkyje. Šiuo laikotarpiu, susidarius galimybėms gausiau apsirūpinti maistu, gerėja žmonių gyvenimo sąlygos, mažėja gyventojų mirtingumas ir išauga populiacijos dydis.

Šis pirmasis istorijoje “demografinis sprogimas” skatino tolesnį stabilių gyvenviečių kūrimąsi, kadangi rinkimai ir medžioklė nebegalėjo užtikrinti pakankamo išaugusiam gyventojų skaičiui maisto kiekio. Šios gyvenvietės kūrėsi derlingose žemėse, kur dirva, vanduo ir klimatas buvo palankūs žemdirbystei.

Viena pirmųjų pastovių gyvenviečių – Jarmo, įsikūrusi Kurdistano rajone, Irake. Jos užuomazgos atsirado maždaug 7 – 6,5 tūkstantmečiai p.m.e. Joje gyveno apie 150 žmonių, kurie jaukino šunis, ožkas, avis, augino miežius ir kviečius, tačiau neatsisakė ir medžioklės bei rinkimo. 5 500 m. p.m.e. pradėjo kurtis daugiau į Jarmo panašių gyvenviečių; kitų 1500 metų bėgyje, gyvenvietės leidosi nuo kalnų į upių – Tigro-Eufrato, Nilo, Chvan Chės ir kt. – slėnius.

The Pyramids at Giza, EgyptMesopotamijos ir Nilo upės gyvenviečių aplinkos sąlygos buvo labai palankios. Pavyzdžiui, Egipte, didžiosios upės slėnyje, per metus buvo nuimami 2 – 3 derliai. Pastovių gyvenviečių kūrimasis skatino žemės ūkio vystymąsi bei sudėtingesnių organizacinių formų kūrimąsi. Upės slėniuose žemdirbystei buvo reikalinga drėkinimo sistema – periodiški potvyniai vertė ūkininkus jungtis, kad galėtų rengti drėkinimo kanalus ir taip atitaisyti potvynių padarytą žalą. pamažu ėmė vystytis socialinė organizacija, darbinė specializacija, kontrolės bei socialinės stratifikacijos sistema. Tuo pat metu kito ir šeimos struktūra: jei medžioklės ir rinkimo visuomenėse tėvai vaikams perduodavo tik įgūdžius, tai žemdirbių bendruomenėse – ir žemę. Keičiantis kartoms, socialinis susiskaldymas gilėjo.

Šiuo laikotarpiu formavosi išplėstinė šeima. Kelių žmonų turėjimas įgijo ekonominę reikšmę: pirma, tai buvo papildomos darbo rankos laukuose ir prie gyvulių, antra, tai reiškė didesnį skaičių sūnų, kurie ateity dirbs laukuose, gins turtą nuo priešų, senatvėje rūpinsis senu tėvu, aukos už jį dievams ir pratęs jo giminę.

Gyvenviečių kūrimasis prie upių buvo patogus ir prekybos bei transportavimo atžvilgiu. Miestas tapo “centru”, kur buvo keičiamasi prekėmis bei paslaugomis. Nilo, Tigro-Eufrato, Gango upių slėniuose išaugo gyventojų skaičius, o tai buvo prielaida pirmųjų miestų kūrimuisi.

Mūsų dienų požiūriu, didžiausi to meto miestai savo dydžiu nepranoksta šiuolaikinių kaimų ir miestelių, tačiau jie buvo dešimtį kartų didesni už neolito laikotarpio gyvenvietes. Babilonas, kurio kabantieji sodai buvo vienas iš antikinio pasaulio stebuklų, užėmė tik 3.2 kvadratinių mylių plotą. Atėnų teritorija nesudarė net 1 kvadratinės mylios. Senasis Antiochas buvo perpus mažesnis, Kartagina tik šiek tiek dydžiu pranoko Atėnus. Antikos miestų dydis tiesiogiai priklausė nuo žemės ūkio, tai yra, žemdirbių gaunamos produkcijos pertekliaus, bei nuo jo transportavimui tinkamos technikos. Didžiausiuose miestuose gyveno tik nuo 2 iki 20 tūkstančių gyventojų. Miestų buvo nedaug, ir tie išsimėtę plačiose teritorijose.

Miestuose vystėsi socialinė organizacija. Nors ir negausus, miestų elitas buvo pagrindinis kultūrinių ir intelektualinių civilizacijos vertybių puoselėtojas. Miestai turėjo ekonominę ir politinę valdžią likusių šalies gyventojų atžvilgiu, juose koncentravosi valdymo ir švietimo funkcijos. Miestų gyventojų tankumo didėjimas bei sėslus gyvenimo būdas buvo postūmis prekybos, manufaktūrų ir paslaugų sferos vystymuisi. Maisto perteklius buvo prielaida darbo pasidalijimo atsiradimui: žmogus nebeturėjo visko gamintis pats, jis galėjo įsigyti kitų pagamintus produktus mainais už savuosius. Darbo pasidalijimas tapo bruožu, kuris atskyrė miestą nuo kaimo, ir kurio pasėkoje ėmė kristalizuotis miestų gyventojų hierarchija bei stratifikacija.

Obelisk Through Arch at the Great Temple of AmonŠventyklos, pirmieji visuomeniniai miestų pastatai, ilgą laiką išliko didžiausiomis bei sudėtingiausiomis institucijomis. Karaliaus valdžia ir dinastiniai politiniai režimai išsivystė gerokai vėliau. Kadaise karo vadus rinkdavo visi genties vyrai, ir jie savo pareigas atlikdavo tik neramumų ir pavojaus metu; tačiau laikui bėgant, kario amatas tapo pastoviu, kariai išlikdavo ir taikos periodu, o jų išlaikymą užtikrindavo valstiečiai. Karinių darinių atsiradimas lėmė ir technines inovacijas – ginklų, karo laivų ir vežimų gamybą. Pamažu karių kastos pagrindu formavosi karaliaus valdžia bei paveldima karališkoji dinastija, o galia persikėlė iš šventyklos į rūmus. Gilėjo socialinis susiskaldymas, kadangi vieni kartos atstovai likusių pasižymėjo socialiniais ir ekonominiais pranašumais kitų atžvilgiu. Socialinių klasių išsiskyrimą iliustruoja to meto kapai: jei turtingųjų kapai būdavo išpuošiami ornamentais, juose būdavo paliekami iš bangiųjų metalų nukalti ginklai, tai vargšų kapuose terandama molinių indų, o dažnai – ir visai jokių atributų.

Dvaras skatino technologijos vystymąsi. Kariuomenei reikėjo ginklų, aprangos, karo vežimų, dvarui – pagražinimų ir patogumų. To pasėkoje įsitvirtino menininkų bei amatininkų klasės. Vystėsi vis plačiau aprėpiantis prekybos tinklas, kurio dėka plito ne tik prekės, bet ir idėjos. Miestas buvo visiškai nauja socialinė struktūra, kurioje buvo formuojamos naujos institucijos bei nauji žmonių santykiai. Miestų revoliucija kūrė naują aplinką, kuri skatino išradimus bei pati buvo jų formuojama. Pirmiesiems miestams išsilaikyti nebuvo lengva. Miestą supančios sienos bei sargyba turėjo saugoti jį nuo klajoklių genčių antpuolių, kurie kėlė visiško sunaikinimo grėsmę. Pavyzdžiui, Biblijoje aprašomas Kanaano miesto užėmimas ir jo “sulyginimas su žeme”. Be to, pavojai gyventojams, pirmiausiai – gaisrai ir epidemijos, grėsė ir pačiame mieste.

Graikų miestai

Miesto istorija – tai istorija žmogaus pastangų, siekiant nugalėti priešišką aplinką. To pavyzdys – Atėnai, iškilę jūros pakrantėje.

Stoa of Hermes and Heracles at Cyrene, LibyaNederlingas Graikijos dirvožemis, kalnuotos vietovės beveik visiškai apribojo žemdirbystės, transportavimo ir susisiekimo galimybes. Didžiausi graikų pasiekimai – ne technologijos, bet socialinės organizacijos srityje. “Poliaus”, miesto-valstybės atsiradimas, leido šeimoms ir gentims susiburti, kaip vienos valstybės piliečiams, remiantis bendros mitinės kilmės suvokimu. Piliečiais buvo laikomi asmenys, galintys įrodyti savo kilmę iš dievų – miesto globėjų, ir todėl turintys teisę dalyvauti jų garbinimo apeigose. Pavyzdžiui, Atėnų pilietis buvo asmuo, turintis teisę melstis Atėnės, šio miesto globėjos, šventykloje. Antikos miestuose pilietybė buvo pagrįsta religija. Tačiau graikų politinės pilietybės sistema niekados neperžengė poliaus ribų. Būti piliečiu – tai senovės graikui reiškė labai daug. Viena iš sunkiausių tuometinių bausmių buvo uždraudimas asmeniui įeiti į miestą, kadangi tai reiškė žmogaus atskyrimą nuo civilizacijos.

Didžiausio suklestėjimo metais, Atėnuose gyveno 120-180 tūkstančių žmonių. Graikijos miestų augimą įtakojo politinės preferencijos – senovės graikai linko prie mažesnių miestų. Šios nuostatos laikėsi ir du didžiausi tuometiniai autoritetai – Platonas bei Aristotelis. Tai galėjo įtakoti keletas priežasčių: didelę populiaciją sunkiau kontroliuoti, be to, pernelyg didelis gyventojų skaičius sukeltų maisto trūkumo problemą. Aristotelio nuomone, miestas turi būti tokio dydžio, kad galėtų apsiginti ir apsirūpinti maistu, bet “ne toks didelis, kad piliečiai negalėtų pažinoti vienas kito būdo”. Nuo miestų augimo sulaikė ir kolonijų kūrimas, tai yra, buvo kuriami maži miestai. Šis gyventojų judėjimas lėmė ir graikų kultūros ir idėjų plitimą po antikinį pasaulį.

Roma

Rome-ColiseumIki pat XIX a. Europoje nebuvo tokių miestų, kokiais galėjo didžiuotis Romos imperija. Pačioje Romoje geriausiais laikais gyveno net iki milijono gyventojų. XVIII a. istoriko Gibbono apskaičiavimais, Romos imperija apėmė iki 120 mln. gyventojų. Turint omeny, kad visame pasaulyje tuomet gyveno apie 250 mln. žmonių, tai išties milžiniška skaičius. Technologijos ir socialinės organizacijos tobulinimo dėka romėnai sugebėjo valdyti daugybę didžiulių miestų, kadangi užkariautose teritorijose diegdavo Romos įstatymus bei valdymo tvarką. Roma ne tik skleidė idėjas teisės, valdymo, inžinerijos srityse, kurių dėka kontroliavo provincijas, tačiau buvo ir priklausoma nuo savo periferinių teritorijų, iš kurių importuodavo miesto egzistavimui būtinas gėrybes. Šių gėrybių pristatymą garantavo saugi ir išvystyta sausumos bei jūros kelių sistema.

Romos klestėjimo laikais, jos prabanga bei pramogos buvo išties imperatoriškos. II mūsų eros amžiuje beveik pusė gyventojų nedirbo, ir net dirbantieji darbe praleisdavo nedaugiau kaip šešias valandas per dieną. Religinės bei kitos šventės sudarė pusę metų dienų. Siekiant užimti gyventojus ir neleisti užgimti prieš maištingoms nuotaikoms, šie buvo linksminami įvairiausiais būdais: vežimų lenktynėmis, gladiatorių kovomis bei krikščionių žudymu.

Romos imperijos žlugimas V a. reiškė Europos miestų nuosmukį, trukusį šešis šimtus metų. VI amžiaus pabaigoje karai, žudynės bei maras galutinai sunaikino buvusią Romos didybę, ir megapolis išsiskaidė į atskiras gyvenvietes. Romos didybės idėja išliko net tamsiausias viduramžiais, ir įtakojo Renesanso laikotarpiu prasidėjusį miestų reikšmės išaukštinimą. Tačiau pirmo tūkstantmečio viduryje, klestintys miestai išliko tik Rytuose: Konstantinopolis, imperatoriaus Konstantino įkurtas IV a. pradžioje, tapo Bizantijos imperijos sostine ir išsilaikė iki XV a. vidurio, kuomet jį užėmė turkai.

Alcazar at SegoviaRomos žlugimas žymėjo ir naują tvarką: susiformavo atskiros, savarankiškos ir viena nuo kitos izoliuotos feodalų valdomos vietovės, kurios pamažu kristalizavosi į “senjorui” pavaldžias paveldimos hierarchijos struktūras. Feodalinės sistemos ekonominė ir politinė bazė – kaimas, o visuomeninio gyvenimo centru tapo dvaras arba pilis. Ekonomika buvo grindžiama save aprūpinančiu žemės ūkiu.

Tačiau miestai neišnyko – senuosiuose Romos imperijos miestuose įsitvirtino katalikų bažnyčia, o vyskupai turėjo ne tik religinę, bet ir pasaulietinę valdžią. Šie vadinami ”vyskupų” miestai labiau priminė viduramžių tvirtoves, juose gyveno daugiausiai 2-3 tūkstančiai žmonių; tačiau jie tapo svarbia pakopa miestų atgimimui.

Tik XI a. labai iš lėto prasidėjo miestų atgimimas. Dažnai tai buvo ne senųjų miestų atgaivinimas, bet naujų kūrimas. Nauji miestai formavosi kaip pirklių karavanų, sustojančių prekiauti prie viduramžių “vyskupų” miestų sienų, išdava; apskritai, miestų gaivinimui didžiausią įtaką padarė būtent keliaujantys prekybininkai. Kadangi pirkliai ne visuomet būdavo įleidžiamo į miestą, prie sienų jie statė savo pastatus, ir vėliau šie viduramžiški priemiesčiai tapo miestų dalimi. Ypač miestų gyvenimas atgijo Italijoje, kuomet miestai – valstybės, pavyzdžiui, Venecija, užmezgė tvirtus prekybinius ryšius su Bizantija ir Arabijos imperijomis. Prie viduramžių miestų augimo prisidėjo ir kryžiaus žygiai, kurie skatino prekybos vystymąsi , bei bendras gyventojų skaičiaus augimas, taip pat technologinės naujovės – tvirtesnis plūgas, trilaukės sėjos sistema – kurie tiesiogiai prisidėjo prie gyventojų skaičiaus augimo.

Netiesiogiai miestų augimą skatino kai kurie viduramžių teisinės ir socialinės sistemos elementai. Feodalas negalėjo parduoti žemės, tačiau galėjo parduoti teisę statyti naujus miestus savo valdomose žemėse; metinę valdovų rentą didino ir senųjų miestų atgaivinimas. Bėgant laikui, miestai išsikovojo vis daugiau teisių – rengti pastovius turgus, kalti monetas, nustatyti matavimo vienetus, teisti savo piliečius, bei laikyti ginklus, ir įgijo didesnę ar mažesnę autonomiją. Miesto gyvenimas traukė gabiausius ir ambicingiausius kaimo vietovių gyventojus.

Viduramžių miestai buvo maži. Net Renesanso laikotarpiu, dideliuose miestuose gyveno apie 10-30 tūkstančių gyventojų. Tik Paryžiuje, Florencijoje, Vienoje ir Milane gyventojų skaičius siekė 100 tūkstančių. Miestą juosė storos sienos; jo saugumą gynė stebėjimo bokštai ir patrankos. Pagrindinis miesto pastatas, jo gynybos ir galios šaltinis buvo katedra arba feodalo pilis. Mieste kūrėsi nauja socialinė klasė, kurią sudarė amatininkai, smuklininkai, pinigų keitėjai, metalo dirbėjai – buržuazija. Ši prekiautojų klasė buvo tikra priešingybė garbingajai feodalų klasei. Viduramžių buržuazijos atsiradimas žymi tradicinės sistemos nuosmukio pradžią. Miestuose susikūrė miestiečių bendruomenė, ekonomiškai susijusi prekybiniais ir komerciniais ryšiais. Atlikdami prekybines, komercines ir finansines funkcijas, miestai išvystė didelę ekonominę galią. Vėlyvaisiais viduramžiais šiuos miestus – pavyzdžiui, Veneciją, Milaną, Antverpeną, Bremeną, Hamburgą – ekonomiškai ir politiškai pradėjo valdyti galingos finansinės šeimos.

XIV a. ypač suintensyvėjusį miestų vystymąsi sustabdė didžiulė maro epidemija. “Juodoji mirtis” per trejus metus sunaikino ketvirtadalį Europos gyventojų. Epidemija, prasidėjusi Indijoje, plito didžiaisiais prekybos keliais, ypatingai nusiaubdama jūrų uostus bei vilkstinių sustojimo centrus. Maras ypač nuniokojo kaimo vietoves ir sudavė mirtiną smūgį feodalinei sistemai. Juodoji mirtis iš pagrindų pakeitė ir pagrindinius socialinius institutus, pavyzdžiui, katalikų bažnyčios struktūrą: daug dvasininkų mirė, naujų dvasininkų ruošimui buvo skiriama mažai dėmesio, be to, įtaką darė ir visuomenėje įsigalėjęs polinkis į amoralumą r gyvenimo malonumus. Kai kuriuos žmones mirties pavojus pavertė fanatiškai religingais, tačiau dauguma linko prie “gyvenimo ir linksmybių, nes rytoj galime mirti” filosofijos. Maro epidemijos protrūkiai niokojo Europą iki pat XVII amžiaus, bet jau XV a. miestai vėl pradėjo augti. Nuo tada Europos civilizacija pasuko urbanizacijos link.

Renesanso miestai

XVI a. daugelyje miestų, ypač Italijoje, susiformavo turtingųjų klasė, kuri turėjo noro, lėšų ir laiko vystyti ir dailinti miestus. Net tokie menininkai, kaip Mikelandželas ir Leonardas da Vinčis, naudojo savo talentą miestų gražinimui, o da Vinčis išvystė ir miestų planavimo modelį. Atgimė susidomėjimas klasikiniu stiliumi, perspektyva ir proporcijomis, atsispindintis to meto architektūroje. XVI ir XVII a. Renesanso miestai simbolizavo humanistinę ideologiją ir pasaulietišką kultūrą.

XVI a. žymi ir nepriklausomo nuo valstybės, autonomiško miesto išnykimą. Miestai tapo valstybės dalimi. Socialinė organizacija Europoje kito, formuojantis didesniam dariniui – tautinei valstybei. Tačiau politinės nepriklausomybės praradimą kompensavo ekonominiai privalumai – tautinė valstybė garantavo saugesnius ir geresnius kelius, lengvesnį ir pigesnį prekių pervežimo būdą, bei didelę rinką. Be to, svarbūs buvo tokie privalumai, kaip suvienodinti įstatymai, bendri pinigai, standartizuoti svorio bei talpos matai. Tautinė karaliaus valdžia reiškė stabilumą ir užtikrintumą, kas buvo labai svarbu kylančiai verslo klasei.

Technologinis parako bei patrankų vystymas irgi įtakojo sienų juosiamo miesto keitimąsi. Miestai, kurie tikėjosi atsilaikyti prieš karaliaus kariuomenę, turėjo smarkiai stiprinti savo apsaugą, ir pamažu miestas tapo savo paties įtvirtinimų belaisviu. Miestas buvo priverstas plėstis tik į viršų arba tam tikroje griežtai apribotoje teritorijoje, to pasėkoje didėjo gyventojų tankumas, kuris labai neigiamai atsiliepė žmonių gyvenimo sąlygoms bei trukmei. Smarkiai išaugo mirtingumo lygis, ir miestai augo tik imigracijos iš kaimo vietovių dėka. Mirtingumo lygio mažėjimas glaudžiai susijęs su technologiniais pokyčiais žemės ūkio srityje, kurie užtikrino geresnį ir gausesnį maisto tiekimą į miestą. Tobulėjant žemės ūkiui, augant produktyvumui, pradėjo mažėti mirtingumo lygis bei augti gyventojų skaičius.

Pramoniniai miestai

Sausumos ir vandens kelių tobulinimas lėmė efektyvesnį žemės ūkio produktų transportavimą, ir skatino miestų vystymąsi. Apie 1800-uosius Londone, antrame pagal dydį Europos mieste, gyveno 861 tūkst. žmonių, t.y., 11 % visos Britanijos gyventojų. Be pasiekimų žemės ūkio bei transportavimo srityse, tokia žmonių koncentracija vienoje vietoje būtų neįmanoma. Žemės ūkio pasiekimai padidino derlių ir atlaisvino daug darbo rankų. Tuo tarpu nauji išradimai atvėrė kelią naujų pramonės šakų augimui. 1767 m. Wattas išranda garo variklį, kuris atneša daugybę pasikeitimų įvairiose srityse. Įdomu, kad mašinos ne sumažino, bet padidino darbo rankų poreikį miestuose – ėmė kurtis specializacija ir mechanizacija pagrįsta fabrikų sistema, kurios pasėkoje formavosi nauja užimtumo bei stratifikacijos struktūra.

Ankstyvųjų industrinių miestų augimą užtikrino tik imigracija iš kaimo vietovių. Antroji urbanistinė revoliucija – tai pokyčiai, kurių dėka pirmą kartą istorijoje daugiau nei 10 % populiacijos galėjo gyventi miestuose. Ši urbanistinė revoliucija prasidėjo Europoje. Gyventojų skaičiaus ir ekonomikos augimas neužtikrino geresnių gyvenimo sąlygų – miestai pasižymėjo prastomis, antisanitarinėmis gyvenimo sąlygomis, ligomis bei aukštu mirtingumo lygiu. Gyvenimo tokiame mieste aprašymų rasime Ch. Dickenso romanuose.

Tačiau tai buvo pramoninių miestų, kuriuose mes gyvename šiandien, užuomazga. Praėjęs ilgą kelią nuo mažutės gyvenvietės iki milijoninio megapolio, patyręs nuosmukių ir klestėjimo metą, miestas galiausiai tapo neatsiejama pasaulio ir šiuolaikinio žmogaus gyvenimo būdo dalimi.

Paruošta pagal Palen J.J. The Urban World. – McGraw-Hill Book Company, 1987