Išmanyti ir tikėti

Vydūnas

Yra tai du dalyku, kuriuodu, kaip dažnai sakoma, viens antram priešinasi. Bet išmanymas laikomas svarbiu, tikėjimas – menku. Su pasididžiavimu tūli net sako, būk tikėjimo laikas esas praėjęs. Išaušęs dabar proto metas. Ir taip žmonės stengiasi visa išmanyti, visa suprasti.

Bet, pradedant mėginti, kas yra išmanymas, supratimas, o kas – tikėjimas, pasirodo, kad labai nelengva tai pasakyti. O taipo jau sunku ir tikrą žodį apie tai suprasti.

Aiškindami išmanymą, gal trumpai pasakytume: mes esame dalyką išmanę, jį prisunkę savo sąmone, tai esti dalykas yra pasidaręs žinomu mūsų sąmonės turiniu.

Bet, žiūrint į kraštutinius skirtumus, galima dvejopą būtį pastebėti: turinys yra pajungęs sąmonę arba antraip: sąmonė visiškai valdo savo turinį. Pirmu žmogus yra tam įmonė, kas jį pasiekia,kas smeigiasi į jo sąmonę. Antru žmogus yra savo galių viešpats ir jas neša į pasaulį, savo samonės turiniu tam pasinaudodamas.

Šis dvejopumas tūliems visai nėra žinomas. Dargi nė tai nemato tūli, kad pasaulis su savo gyvenimu yra tiek mūsų sąmonės, mūsų dvasios turinys, kiek mes apskritai sąmoningi. Paprastai tikima, pasaulis sau atskiras gyvena, o kiekvienas žmogus — vėl sau. Kad visas mūsų pasauSis nėra kita kas, kaip tik sąmonių susipynimas, tai vos šviesiausios sielos temato.

Taip jau pagrindiniame savo padėties ir pasaulio supratime yra daug tikėjimo. Ir kas tasai yra, iš to aiškėja. Būtent žmogus nemąsto, nesvarsto, jo samonė nešviečia, nėra veikli, vien užleidžia, kad kas jai tektų, nesiima pati tai, kas jai gyvenimo teikiama. Žmogus tenkinas dalyko numanymu, tenkinasi tuo, kaip kas jam rodosi, kaip jo ūpas priima ,”įspūdžius”, kaip ūpas pasitinka jusnių pranešimus, jų skelbimus. Kitaip sakant: žmogaus dvasia nesistengia viršų gauti prieš tai, kas ją pasiekia.

Tokį tai dvasinį pasielgimą vadiname tikėti, tai esti dalyką teisybe laikyti pagal tai, kaip jis veikia mūsų numanymą be jokio pačių aktingumo, be jokio atsargumo, jokios atodairos.

Yra tai ypatinga tikėjimo rūšis. Tą reikia jau dabar pasakyti. Ji labai plačiai paplitusi. Ji ypačiai čia apsireiškia, kur mes kalbame apie supratimą.

Jau mažas vaikas nori visa ką suprasti. Ir jauniejie eina mokslus su tuo pačiu tikslu. Mokslai jiems teikiami tūlose šalyse jau bcveik be saiko. Sakoma, žmonės šviečiami. Kala į atmintį, kiek tik laikas ir jėgos išneša.

Bet ką tai reiškia, tik vienam antram tėra aišku. Sako tūli dalyką supratę, o iš tikrųjų vien tiki jįjį supratę. Imkime paveiksla! Mes susipažįstame su augmenija. Atskiriame įvairias augmenų rūšis. Ir išmokstame pavardyti kiekvieną augmenį, kurį tik atrandame. Toliau tad ir sužinome, kaip atsitinka augimas, kad iš sėklos auga diegas, lukštas, stiebas, lapai, žiedai, ir kaip čia randasi nauja sėkla ir t. t. Pagal tai tad ir gyvulių bei žmogaus atsiradimą pasiaiškiname.

Ir tad sakome supratę esą ne vien, kaip atsitinka augimas, bet ir tai, kas jis yra. O tikrai imant, to mes nežinome ir neišmanome. Tenkinamės tuo, ką matome. Ir tikime, tai esą visa. Nenumanyta lieka, kas augimas savo reikšmėje yra. Paprastuoju mokslu dargi esame aklinami tam. Susikaupdami visokių žinių, randame, kad visa paprasta. Mat matome kartotinai, kaip toks augimas atsitinka—iš tikrųjų to nė nematome,—ir, rodos, čia nieko nuostabaus.— Mes tikime.

Berods mokslininkai pagaliau pastebėjo, kad minėtu mokslu dalykas dar nepabaigtas. Todėl geriau įsižiūrėjo į augmenį. Ištyrė, kaip sultys kyla stiebeliuose, kaip lapuose saulės šviesa ir oro elementai veikia, kaip tokiu būdu materialas sukraujamas ir taisomas augmeniui augti ir t. t. Ir visa, rodos, paprasta. Nebėra daugiau nuostabaus. Taip tikima.

Bet vieni antri tuo tačiau nesitenkina. Numanė jie, kad visa, kas lig šiol sužinota, dar neaiškina paties augimo jėgų ir jų veikimų. Ir vėl jie tyrinėjo ir surado santykius tarp sėklos, tarp diego ir žemės bei saulės šilumos ir šviesos. Ir dabar, rodės, visa aišku. Dabar jau tikrai nebeliko, kuo stebėties. Taip vėl tikima.

Bet vėl kiti ir tuo nesitenkino. Jiems žymu buvo, kodėl ne bet koks krislelis lygiu būdu didėja po tomis pačiomis sąlygomis, kad tiktai sėkla taip apsireiškia, o kad tą sėkla niekas negali pasidirbti, nors visa sužinota, iš ko ji susideda, o toliau tad, kodėl viena sėkla, nors įdėta į tą pačią žemę, išleidžia tokį diegą, stiebelį ir t. t, kita kitokį. Stebėjosi tokie mokslininkai ir ieškojo tos jėgos, kuri visa tai vykina. Tūli sakė suradę. Bet netrukus pasirodė, kad vien tikėję suradę. Nebuvo prieita augimo priežastis. Ir beliko jiems tuo stebėties. Nebuvo visa paprasta ir todėl nesuprantama, neišmanoma.

Jiems supratimas ypatingą dalyką reiškia, ko kiti nenumano. Žmonės paprastai tiki ką supratę, kuomet naują dalyką gali su pažįstamu sulyginti ir panašumo atrasti. Filosofas Kantas kalba apie patyrimo analogą. Senas, visiems žinomas dalykas, rodos, yra ir suprastas. Ir naują su juo sustačius, tasai taipgi rodosi suprantamas. O to nėra nei atsižvelgiant į seną, nei į naują dalyką. Mat vis ir vis tik tikima. Nieko nėra kito, kaip pripratimo. Gamtos, gyvybės dalykus negalima protu paaiškinti, tik vien patirti.

Bet mūsų laiku žmonės tiki. O geriau į juos įsižiūrint, pasirodo, kad lengviau tiki negu kitais laikais. Žymu tai ypačiai tuomet, kad skelbiama, esąs surastas naujas vaistas ligonims gydyti. Tuomet žmonės geidžia tų vaistų, tarsi juose būtų išganymas. Tik atsiminkime visų tų vaistų, kurie žmonėms įtreiškiami ir įskiepijami. Visi jie tik apteršia žmogaus kraują. Bet žmonės tiki ir kaipsta, nyksta ir miršta tikėdami.

O ne vien vargšai nežinėliai, bet ir ,,aukštus” mokslus išėjusiejie. Kiek juose yra ginčų dėl tokių dalykų! Ir kaip greit tokie, kaip ir aš, apšaukiami nežinėliais, kadangi netiki tais niekais. Bet po laiko tik apsireiškia, kad per daug tikėta. Tie vaistai buvo niekai. Tik sunku tam tai suprasti, kurs nemato gyvenimo pagrindo.

Vėlgi suradimai, kas tai gyvybė! Tūli mokslininkai su tikru pasididžiavimu skelbė, būk gali gyvajį baltymą, reiškia, gyvą dalyka, chemės vamzdelyje padaryti. O pasirodė, kad tas jų pasididžiavimas buvęs visai naivus tikėjimas. Pavidalo panašumo jiems jau užteko, kad tikėjo dalyko esmę priėję. Gyvybės apsireiškimams reikalingas kitas pagrindas kaip chemei, kuri dirba su elementais, o fizikai, kuri galutinai darbą turi su atomais ir elektronais.

Toliau vėl ilgai buvo tikima, būk žmogaus dvasios ir sielos gyvybė, jo minčių ir jausmų-geismų gyvenimas esąs niekas kitas, kaip ypatinga materės būtis arba net vien ypatingas smegenų judėjimas. Dargi šiandien yra žmonių su neva mokslu, kurie tai tiki. O garsiejie mokslininkai jau pirm keturių dešimčių metų parodė, kad tai niekis, kad ūpų-geismų gyvenimas ir kitos dvasinės žmogaus gyvybės sritys negali pasidaryti iš kūno arba kūno judėjimo.

Ir aišku gana, kad kiekvienas protingas žmogus tai numanyti galėtų. Mat visa, ką mes patiriame, atsitinka sąmonėje. Ji yra saulės šviesa, kurioje visi daiktai matomi. Kas drįstų sakyti, kad jie gimsta iš šviesos? O kas, kad šviesa pasidaro iš daiktų? Sąmonė yra dvasios-sielos apsireiškimas. Bet žmonės nesinaudoja protu. Lengviau yra tikėti. Sakoma, kad kartą kur nors mokslininkai bandę pasiaiškinti, kaip tai atsitinka, kad saulė dienoj šviečia. Po ilgo mastymo vienas jųjų spėjęs, bau tik nebus taip, kad diena prasideda saulei užtekant… Kiti, tuo tuojau tikėti nenorėję, iš lengvo pripratę prie naujos pažiūros.

Taip ir sęmonė, ir dvasia-siela nesiranda, kadangi mes kūną turime, bet antraip. Todėl aišku, kame daugiau tikėjimo, ar kad kas sako sielą pasidarančią iš kūno arba kad sakoma, jinai pareinanti iš Dievo? Bet tyčia prisižinome, kad mums aišku, jog labai sunku pasakyti, kas Dievas yra. Vis dėlto daugiau teisybės tame, kad matoma dvasią-sielą paeinant ir iš nežinomojo Dievo kaip iš kūno.

Kad mūsų proto laiku galėjo įsigyventi toks aklas tikėjimas, nesunku suprasti. Per daug viso ko sužinota. Mūsų laikų žmonės to viso aprėpti negali. Samonės turinys per sunkus sąmonei. Bet ant greitųjų, rodos, visa aišku ir įleidžiama į sąmonę. Ir išeina, kad tai daroma su aklu tikėjimu.

O atsitinka tai ne tik prastiems žmonėms, bet patiems mokslininkams, net visai atsargiems. Todėl nėra nuostabu, kad dar po 50 metų prasti žmonės kartoja, kas tuokart buvo, neapsižiūrėjus mokslu skelbta. Yra tai dalykai, kurie šiandien dažnai vadinami materializmo prietarais.

Bet, be šito tikėjimo, yra ir dar kitas. Jis nėra plačiai žinomas. Ir todėl dažnai sukeičiamas su akluoju. Prasideda jis po pilno dalyko supratimo. Ir reiškia visai kita ką kaip sutikimą su bet kokia žinia. Šitas kitas, naujas tikėjimas yra aukštesnė, šviesesnė žmogaus sielos būtis. Visa žmogaus asmenybė su juo įgyja tarsi kita pagrindą. Šis tikėjimas yra dvasinės sielos gyvybės, yra jos šviesos sukilimas. Į žmogaus gyvybę atplūsta iš esaties gelmių naujos galios. Sukyla jam tarsi kita išmintis, kita valia, kita meilė ir naujas teisingumas.

Ir tokiu tikėjimu gyvas žmogus stovi prieš visą pasaulį ir visą visumą kitaip negu kiti žmonės. Jam visa atrodo didžiai nuostabu. Jis mato, kaip ir menkuose dalykuose, paprastuose atsitikimuose apsireiškia galios, kurių versmė ir reikšmė nėra prieinama protui.

Kaip diegai dygsta, lapai ir žiedai sprogsta, kaip gyviai iš gyvių gaminasi, žmonės iš žmonių, yra jam be galo turiningi reiškiniai. O žmogaus dvasios ir sielos prasitarimai yra jam apsakymai neaprėpiamos pilnybės.

Kiek jis apie visa tai žino, nedaug tereiškia, nors jis visą mūsų dienų mokslą būtų įsitiekęs. Daug daugiau jau atsiveria jam, kuomet jis pradeda gyvenimo nuostabumą patirti. Tuomet jau ir aušta jo asmenybėje ta sielos būtis, kuri yra tikėjimas. Ir tam įsigalėjus, atsiveria žmogaus sielai visos esties gelmės, prasiskleidžia jam visumos turtai. Ir džiaugsmo, ir nusistebėjimo nėra galo nei krašto.

Su tikėjimu žmogus žengia į visumos gilybes! Jų gausumą jis patiria. Nedaug tad jam reiškia paprastiejie patyrimai. Ir nedaug, kaip juos mokslas supranta ar nesupranta ir skelbia. Su savo tikėjimu žmogus pasiekia daiktų ir viso pasaulio esmę. Šis jo tikėjimas yra jo esmės brendimas ir jos susitikimas su visumos esme.

Taip tai išmanymas ir tikėjimas nėra viens antram priešingi. Abu pakaitomis tarnauja žmogaus pakilimui. Abu tarsi laiptais veda žmogų aukštyn, kol pagaliau abu nesusilieja į vieną regėjimą. Ir žmogus yra pasiekęs tobulybę.

Pasaulio supratimas ir tikyba

Vydūnas

Yra žmonių, kurie negali atskirti šių dviejų dalykų. Pavadina vieni platesnį bei gilesnį pasaulio supratimą tikybos griovimu. Kiti vėl tokį pasaulio supratimą ima kaip kokią tikybą. O daroma taip todėl, kadangi nežinoma, kas tikyba ir kas pasaulio supratimas yra ir kaip tasai pastoja.

Pasaulis pildo erdvę. Jis veikia į mūsų akis, ausis ir t. t. Tikyba nieko bendro su tuo neturi. Jos dalykai nėra taip numanomi kaip pasaulis. Ir negalima apie tikybą kalbėti kaip apie regimo pasaulio daiktą. Tačiau yra tikyba svarbus patyros dalykas.

Atminkime savo sąmonę. Nepatiriame jos, žiūrėdami į tai, kas regima, klausydamies to, kas girdima. Samonę pažįstame be jokių priemonių, vien tuo, kad esame sąmoningais. O tikyba ne menkiau dvasios dalykas kaip sąmonė. Tikybą tiktai ir tepatiriame, kuomet ji mūsų sąmonę pasiekia.

Tame, kas lig šiol šičia ištarta, randasi pamatas pasaulio supratimui ir tikybai atskirti.

Kuomet mes tikybos dalykus statome į pasaulio daiktų eilę, mes tikybos supratimę padarome visai negalimu. O pasaulio supratimą ir apdrumsčiame.

Visi tikybos svarbumai: Dievas, Išganytojas, Šv. Dvasia ir t. t., negali būti padaromi pasaulio dalykais. Ir negalima apie juos manyti kaip apie tojo daiktus. Bet tai paprastai ypačiai taip vadinamų tikinčiųjų daroma. Berods jie nežino, kad visus tuos svarbumus padaro kūniškais, kad jie yra tikri materialistai.

Pasaulio supratimas tesusisiekia su tikyba, kuomet statomas klausimas apie pasaulio pagrindą, apie pasaulio pradžią ir galą, apie pasaulio prasmę, reikšmę ir tikslą. Bet atsakymai į tuos klausimus toli dar nėra tikybiniai ir neprivalo tais būti. Antraip vėl nesiranda tie klausimai žiūrint vien į pasaulį, bet kadangi žmogus žiūri į jį kaipo žmogus. Nesa žmogaus viduje mažiau ar daugiau aiškiai apsisako tikyba kaipo esamas dalykas.

Išmanydami, kas žmogus, kas jo esybė yra kaipo save žinančio asmens, mums tai bus aišku. Atminkime, kas jau seniau “Jaunime” rašyta , būtent kad tikyba prasideda žmogaus savęs žinojimui sušvintant. Bet dar geriau tai išmanysime, kuomet atskirsime pasaulio išvaizdą nuo pasaulio supratimo.

Pasaulis įvairiausiu būdu apsireiškia žmogui, padaro nesuskaitomų intekmių į jį. Bet, kaip žinoma, žmogus tikt teapima vieną dalį visų tų intekmių. Ta dalimi pasaulis jam pasirodo. Ir žmogus gali sakyti pasaulį turint tokią išvaizdą. Pagal jį žmogus pasidaro savo išguldymus ir savo pasaulio supratimą. Ir tuo tad vėl priima ir taiso viską, kas į jo sąmonę pareina.

Pastaru laiku pasaulis ūmai pasirodė kitokiu, ypačiai mokslininkams. Iš to stojasi nūnai ir kitoks pasaulio supratimas. Bet pasaulio išvaizda pasidaro kitokia ir tuo, kiek žmogus patirti įstengia. Jam tai daugiau galint, pasaulis kitokiu išrodo, mažiau – vėl kitokiu. Toliau taipogi bus visoks ir žmogaus pasaulio supratimas tuo, kiek žmogus įstengs suprasti bei išmanyti.

Po viso to svarbu ir šitą išvysti: pasaulio išvaizda neatveria tiesiog jojo vidaus, nepataria apie tąjį, nepasako, kas pasaulio pagrindas, kas tai, kas visas tas nesuskaitomas apraiškas ,,viduje sulaiko”.

Iš pasaulio išvaizdos pasidarydamas pasaulio supratimą, žmogus žiūri į pasaulio paviršių ir nori jį visą išmanyti, savo kūno akimi pasiekti pasaulio vidų. Bet tai negalima.

Tuo tarpu žmogus pats pasaulio dalis. Tai, regis, visiems žinoma. Dar yra ir aišku, kad visų pasaulio gyvenimo apsireiškimų žmogus giliausias ir pilniausias. Taigi jame daugiausia turi būti ir to, kas pasaulio viduje yra. Ir iš to noroms ar nenoroms prisideda prie pasaulio išvaizdos visokie išguldymai.

Stovėdamas su savo vidumi arčiau pasaulio vidaus ir giliau visame gyvenime ir pagaliau todėl arčiau ir pasaulio priežasties, žmogus apie šitą esamą santykį turi turėti nors ir tik nujautimo, jei ne kiek aiškesnio išmanymo. O tas esamas santykis pats yra tikyba. Galia, kuri kyla iš tojo pajautimo ir toliau iš to išmanymo, yra tikėjimas.

Aišku, kad žmogus turi kreipties į pasaulio išvaizdą, kuomet jam svarbus yra pasaulio supratimas. Ir paprastai žmogus tada kalba apie materinius dalykus. Tik reikėtų vis atminti, jog ir žmogaus vidus priklauso pasauliui.

Bet kuomet svarbūs yra tikybos klausimai, tuomet žmogus būtinai kreipti turi savo dvasios žvilgį į savo vidaus panovartas. Svarbūs jam turi būti dvasiniai dalykai. Regima, tikyba traukia žmogų visiškai į kita šalį negu pasaulio supratimas.

Mūsų laiku tiktai tepradeda tai paaiškėti. Dar vis tikima tikybą tokiu jau būdu kitam suteikti kaip pasaulio supratimą, būtent į atmintį brukant mokslą, kalbant apie tai, kas kartą arba kur nors buvo matoma, girdima ir t. t. O tikybos reikmės tegali būti patenkinamos žmogui sąmoningesnę padarant tikybą, tai esti jo viduje esamuoju dalyku. Kitaip ir plačiau sakant, reikia žmogaus viduje daugiau gyvybės sužadinti ir gilesnėse to vidaus gelmėse sukelti samonės šviesą. Bet tai nepadaroma atmintin kalamu mokslu, bet žmoniškumo auginimu.

Kuomet tai nepadaroma, žmogus pasilieka sublindžiuose kaip pasaulio supratime, taip ir tikyboje. Tik imkime paveikslą. Tikybos mokslai tvirtina kitą gyvenimą negu kūno esant už tąjį tikresnį. Tuo tarpu žmonės, nepastebėdami vidaus gelmių, tiki, kūnas, kurs tėra tiktai pasaulio paviršiaus krisleliu, būtinai turįs į dangų įeiti.

Arba imkime kitą paveikslą. Sakoma, Jėzus turįs žmogaus širdyje gyventi ir visę žmogų valdyti. Tūli gali apie tai ir kalbėti kaip apie tikrai esamą dalyką. Ir apsireiškia tai jų prakilnumu, jų ramybe ir širdingumu. Bet ne vienas jųjų ir sako, būk reikia pirmiau tikėti, kad koks Dievo sūnus gyvenęs žemišku žmogaus pavidalu ir t. t. Išeina iš to, jog Jėzus tikt tuomet tegalįs gyventi žmoguje, kuomet tasai apie jį ką bus išgirdęs, tarsi Jėzus tik žodžių garsais ir minčių spalvomis traukia į žmogaus širdį. O tai tėra iš tikrųjų tikt galima, kad Jėzus yra pasaulyje ypatingas, gyvas veiksnys, kurs iš dvasios gelmių pasiekia žmogaus sielą, kuomet toji tose gelmėse samoninga pastoja.

Todėl ir tie žmonės, kuriuose “Jėzus gyvas” yra, nekalba tiek apie jį kaipo apie tokį, kurs kartą ir kur nors gyvenęs yra, bet kurs visų arti, kurie į jį kreipiasi. Todėl tūli ir sako, jog Evangelijos nekalba apie dalykus, kurie kur nors ir kuomet nusidavę, bet kurie visuomet ir visur turi nusiduoti, jeib žmogus savo gyvenimo tikslą pasiektų. Todėl pagaliau ir visų tikybų moksluose, ar jie būtų krikščionių, žydų, budistų, brahmanų ir kitų, randasi tie patys pamokinimai, kalbama apie tuos pačius tikybos gyvenimo apsireiškimus. Tik reikia tuos mokslus mėginti ir nepeikti su pasididžiavimu pirm, kol jų nepažinus.

Kaip tariami ,”tikintiejie” savo drumstame tikybos ir pasaulio supratime paklysta, taip ir tariami “netikintiejie”, kurie atmeta visus tikybos dalykus. Paprastai tiejie teskaito esamu, kas regima. Kad tai visiškai paklydimas yra, matyti iš to, kad, nuosekliai tariant, jie tuo tvirtina nesamu savo sąmonę ir save pačius. Žievė jiems rodosi tikru, o ne daiktas, kurs ta žieve apklotas. Jie savo dvasią yra visiškai kreipę į pasaulio išvaizdą, supraskime, kaip jie ją apimti gali, kad nieko daugiau nebemato. Tačiau negalėtų jie gyvais ir sąmoningais būti, kad nebūtų jie nuolatiniame saryšyje su pačia pasaulio galia ir gyvybe, su pasaulio pagrindu, su jo priežastimi. Joks žmogus negyvena savo galia ir valia.

Taip matyti, kad siauras pasaulio supratimas labai gali gadinti tikybinį gyvenimą. Bet suprantama taipogi, kad pasaulio supratimas bus drumstomas, kuomet į pasaulio išvaizdą įnešime tikybos dalykus, kurie niekuomet toj išvaizdoj nesiranda ir negali rasties. Antraip vėl platesnis ir gilesnis pasaulio supratimas gali labai naudingas būti tikybos tarpimui, o gyva, sąmoninga tikyba gali žmogui padaryti galima daug giliau įžvelgti į pasaulio, į visumos sąrangą. Bet apie tai nekalbu, bet paveikslą duodu.