Moteris Evangelijoje

Ieva Čepulkauskaitė

Vilniaus Universiteto Sociologijos specialybės magistrantė

Illuminated Manuscript, Canterbury CathedralNuo pat pirmųjų amžių krikščionys labai gerbė Naująjį Testamentą. Jo branduolys – keturios evangelijos, kurios, pasakodamos apie Jėzų, jo gyvenimą, kartu nušviečia ir tuometinę tradiciją, gyvenimo būdą, santykius tarp žmonių.

Mane sudomino vienas žmogiškųjų santykių aspektas – vyro ir moters santykis, užfiksuotas šiame šventraštyje. Neabejotina, jog čia atvaizduoti santykiai ne tik atspindėjo 2000 metų senumo situaciją krikščionybės lopšyje, tačiau taip pat formavo ištisų kartų nuostatas. Todėl mano tyrimo tikslas buvo evangelijų pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną analizės metu atskleisti, kaip šiuose tekstuose vaizduojama moteris, kokiose situacijose ji minima, ką ji veikia, kaip vertinama ir per tai atrasti, kokią padėtį ji užėmė to meto visuomenėje bei kaip tų paminėjimų pasėkoje moteris galėjo būti traktuojama krikščioniškoje tradicijoje.

Visose keturiose evangelijose moteris paminėta apie 100 kartų vienokiame ar kitokiame kontekste. Evangelijoje pagal Matą moteris paminėta 32, pagal Morkų – 18, pagal Luką – 35, Jono evangelijoje – tik 16 kartų. Beje, nors Jono aprašytų epizodų randame mažiau, juose moterys vaizduojamos nuosekliau ir reikšmingiau.

Apibendrinant situacijas, kuriose minima moteris, išskyrčiau tam tikras grupes pagal jos atliekamą vaidmenį.

Moteris-motina

Dead Christ in the Arms of the Virgin MaryDažnai moterį sutinkame motinos vaidmenyje – moteris-motina evangelijose paminėta 30 kartų. Svarbiausias čia, be abejo, Jėzaus motinos Marijos paveikslas. Daugiausiai apie Mariją sužinome iš evangelistų Luko bei Jono. Evangelistas Lukas pasakoja apie nekaltąjį Marijos prasidėjimą, jos kelionę pas giminaitę Elžbietą, taip pat apie Jėzaus gimimą. Lukas poroje vietų, kalbėdamas apie nepaprastus Jėzaus gimimo bei vaikystės faktus, mini, kad „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje”(Lk 2, 19). Svarbus ir kitas epizodas: „O Simeonas palaimino juos ir tarė Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui“(Lk 2, 34). Jėzaus motina stebi įvykius ir dalyvauja juose. Reikšmingas Jono paminėtas epizodas apie vestuves, kuriose pritrūko vyno, ir Jėzus, prašant motinai, vynu pavertė vandenį (Jn 2, 1-11) – taigi motinos prašymu Jėzus atliko savo pirmąjį stebuklą. Mirties valandą, ant kryžiaus, Jėzus paveda savo mylimiausiam mokiniui rūpintis savo motina (Jn 19, 26-27). Marija keliavo kartu su Jėzumi ir jo mokiniais: „..Paskui jis su savo motina, broliais ir mokiniais nukeliavo į Kafarnaumą.“(Jn 2, 12) Evangelijoje pagal Morkų Jėzus identifikuojamas būtent pagal savo motiną: „argi jis ne Jėzus, ne Marijos sūnus…“(Mk 6, 3) Todėl drąsiai galima teigti, kad Marija atlieka reikšmingą vaidmenį ne tik kaip Jėzaus gimdytoja, bet taip pat kaip jo auklėtoja, bendrakeleivė ir tiesiog artimas žmogus.

Evangelijoje taip pat minimos ir kitos motinos. Kalbant apie žmogų, dažnai vartojamas pasakymas „gimęs iš moters“ (Mt 11, 11, Lk 7, 28), pabrėžiantis motinos reikšmę. Savo pamoksluose Jėzus teigia, kad žmogus privalo gerbti savo tėvą ir motiną (Mt 14, 4-6, Mk 7, 10-12), tuo pačiu pasmerkdamas fariziejus, kurie verčiau liepia aukoti bažnyčiai, nei duoti pinigų tėvams. Motina kartu su tėvu renka vaiko vardą, nors sprendžiamąjį balsą visgi turi vaiko tėvas: „Jį norėjo pavadinti tėvo vardu – Zachariju. Motina pasipriešino: „O ne! Jis vadinsis Jonas“…Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį. ..“(Lk 1, 59-62)

Moteris-žmona

The VisitationMoteris kaip žmona evangelijose minima daugiau nei 20 kartų. Istoriniai šaltiniai byloja, jog to laikotarpio žydų visuomenėje moteris buvo labai priklausoma nuo savo vyro. Ji neturėjo daugelio teisių – pavyzdžiui, teisės rinktis, ar ji nori tekėti, ar ne – čia ji turėjo paklusti tradicijoms (epizodas, minimas net trijose sinoptinėse evangelijose, apie septynis brolius, kuomet mirdamas bevaikis vyriausias brolis paliko savo žmoną jaunesniam broliui, taip atsitiko antrajam ir trečiajam iki septintojo ir visų paskiausiai mirė toji moteris (Mt 22, 24-27, Mk 12, 19-22, Lk 20, 28-32). Vyras galėjo atleisti žmoną, tuo tarpu žmona tokios teisės neturėjo. Apie žmonos atleidimą evangelijose kalbama net keliose vietose. Tarkim, Juozapas norėjo atleisti savo sužadėtinę, supratęs, kad ji yra nėščia (Mt 1, 19). Mozės įstatymas nedraudė vyrui atleisti žmoną, jis tik turėjo surašyti skyrybų raštą, kuriuo moteriai suteikiama laisvė.

Tačiau pats Jėzus labai smerkia skyrybas: „Kas atleidžia žmoną,- jei ne ištvirkavimo atveju, – skatina ją svetimauti, ir jeigu kas atleistąją veda – svetimauja”(Mt 5, 32, taip pat , Lk 16, 18). Jis teigia, kad jei atleista moteris išteka už kito, ji taip pat nusideda („Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“(Mk 10, 12). Jėzus būtent išaukština žmonos vaidmenį: „Kūrėjas iš pradžių sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį ir pasakė: Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. O ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“(Mt 19, 4-6, taip pat Mk 9, 6-9). Taigi galima teigti, kad moteris tuometinėje visuomenėje buvo labai priklausoma nuo vyro, praktiškai laikoma jo nuosavybe. Tačiau Jėzus požiūris į moterį skyrėsi nuo vyravusio ir palaikė ją.

Evangelijoje dažnas našlės įvaizdis. Našlė dažnai tampa veikėja: tarkim, Jėzus, pasigailėjęs našlės, prikelia jos vienturtį sūnų (Lk 7, 12-15), Jėzus palyginimuose pasakoja apie našlę, kuri prašo nedoro teisėjo užtarimo, ir dėl savo atkaklumo laimi (Lk 18, 2-5). Vargšę našlę, paaukojusią kelis pinigėlius, savo paskutines santaupas, Jėzus išaukština ir pastato pavyzdžiu fariziejams, aukojantiems gausias aukas (Mk 12, 42-44, Lk 21, 1-4).

Moteris-tikinčioji

Didelis moters-tikinčiosios vaidmuo. Moteris, kaip tikinčioji, įtikėjusi Jėzų ar sekanti jo mokslu, minima 28 epizoduose. Pats Jėzus gailestingas moteriai, tikinčiai juo. Pavyzdžiui, Mato bei Morkaus minimas epizodas apie kananietę (pagal Morkų – sirofenikietę), kuri, būdama kitatautė, prašo Jėzaus išgydyti jos dukrą. Jai parodžius savo didį tikėjimą jo galia, Jėzus įvykdo jos prašymą (Mt 15, 22-28, Mk 7, 25-29). Kitas epizodas, minimas evangelijose pagal Matą, Morkų ir Joną apie moterį (Jono teigimu, tai Marija, Lozoriaus sesuo), kuri išpila indą brangaus aliejaus Jėzui ant galvos kaip didelės pagarbos ženklą, ir Jėzus tą auką priima labai palankiai kaip pagerbimą laidotuvių dienos proga (Mt 25, 6-13, Mk 14, 3-9, Jn 11, 2, Jn 12, 3-8). Taip pat Jėzus pasigaili, paguodžia kitatautę, samarietę, ir atskleidžia jai, jog yra Mesijas (Jn 4, 7-26).

Luko evangelijoje yra minima moteris pranašė, Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės, apie kurią pasakojama taip: „Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukė iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. Ir ji, tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo“ (Lk 2, 36-38).

Pieta of Villenueve-les-AvignonSugraudintas seserų Mortos ir Marijos skausmo dėl brolio mirties, Jėzus prikelia iš numirusiųjų Lozorių (Jn 11, 1-44). Lukas taip pat mini tas pačias seseris Mortą ir Mariją. Morta skundžiasi Jėzui, kuris svečiuojasi pas jas, kad Marija tik klauso, ką jis kalba, ir nepadeda jai ruošoje, o Jėzus atsako: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“(Lk 10, 39-41). Taigi moteris – jau ne tik tarnaitė, užsiimanti ruoša, ji pilnateisė Jėzaus pasekėja, siekianti amžinųjų vertybių. Moterys sekė Jėzų. „Su juo buvo Dvylika apaštalų ir kelios moterys, išgydytos nuo piktųjų dvasių bei ligų; tai Marija, vadinama Magdaliete, iš kurios buvo išėję septyni demonai, Erodo prievaizdo Chuzos žmona Joana, Zuzana ir daug kitų moterų, kurios šelpė juos savo turtu“ (Lk 8, 2-3). Tai reikšmingas epizodas: moterys ne tik keliavo su Jėzumi, bet ir šelpė jį bei jo mokinius. Prie kryžiaus taip pat stovėjo moterys: „Tenai buvo daug moterų, kurios žiūrėjo iš tolo. Jos buvo atlydėjusios Jėzų iš Galilėjos, jam patarnaudamos“(Mt 27, 55-56).

Įdomu, kad moterims pirmosioms angelas paskelbia apie Jėzaus prisikėlimą – tai minima visose keturiose evangelijose. Nurodomi ir jų vardai: evangelijoje pagal Morkų jos įvardijamos kaip Marija Magdalietė, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė; pagal Luką, vietoje Salomės buvo Joana, ir taip pat kitos jų draugės (Mk 15, 1-8, Lk 23, 1-11). Jos pačios pirmosios sužino gerąją naujieną (Mt 27, 1-8, 140). Pagal Mato, Morkaus ir Jono evangelijas, pirmoji prisikėlusį Jėzų išvydo Marija Magdalietė, iš kurios Jėzus buvo išvaręs septynis demonus (Mt 27, 9-10, Mk 16, 9-10, Jn 20, 11-18). Ji praneša džiugią žinią jo mokiniams. Beje, moterimis patikima neiškart – tik tuomet, kai visiems mokiniams apsireiškia pats Jėzus.

Moteris-nusidėjėlė

Evagelijose moteris minima ir kaip nusidėjėlė. Evangelijoje pagal Matą Jėzus nusidėjėlius įvardina kaip muitininkus ir ištvirkėles: „Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo karalystę. Nes Jonas atėjo pas jus teisybės keliu, bet jūs netikėjote juo. O muitininkai ir ištvirkėlės tikėjo“ (Mt 21, 31-32). Evangelijoje pagal Luką pasakojamas epizodas, kaip moteris, žinoma mieste nusidėjėlė, atėjo pas Jėzų, atsinešė alebastrinį indą brangaus tepalo, ir, verkdama priėjusi iš užpakalio prie jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu. Jėzus jai atleidžia jos nuodėmes: „Jai atleidžiamos daugybė jos nuodėmių, nes ji pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli“(Lk 7, 37-50). Jėzus taip pat atlaidus ir samarietei, kuri turėtų būti laikoma nusidėjėle, nes turėjo penkis vyrus; tačiau Jėzus jos nesmerkia, prisipažįsta esąs Mesijas bei suteikia jai viltį (Jn 4, 7-26). Lukas aprašo atsitikimą su moterimi, sugauta svetimaujant. Rašto aiškintojai bei fariziejai nori užmušti ją akmenimis, nes taip yra parašyta Mozės įstatyme. Jėzus jiems atsako: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį. Tai išgirdę, jie vienas po kito pasitraukia, jos nepasmerkę. Tuomet ir Jėzus atleidžia moteriai: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“(Jn 8, 3-11). Jėzus moko atleisti besigailinčiai nusidėjėlei ir tuo keičia žiaurų Mozės įstatymą.

Evangelijoje randamas ir moters-intrigantės įvaizdis. Tai Erodiada, tetrarcho Erodo brolio žmona, su kuria šis gyveno. Jonas Krikštytojas labai smerkė Erodiadą bei barė Erodą dėl jos. Jos dukra šoko karaliui ir jis už tai pažadėjo jai duoti viską, ko tik paprašys. Ši, motinos primokyta, pareikalavo Jono Krikštytojo galvos. Tetrarchui beliko išpildyti pažadą, o nukirstą galvą mergaitė atidavė motinai. Šią istoriją mini visi trys sinoptiniai evangelistai (Mt 14, 1-12, Mk 6, 17-28, Lk 3, 19).

Moteris-išgydytoji

Daugelio Jėzaus stebuklų objektas yra moteris. Jėzus išgydo daugybę įvairaus amžiaus, padėties bei tautybės moterų. Evangelijoje minima 13 moterų išgydymo atvejų. Daugumoje atsitikimų svarbiausias išgydymo laidas yra pačios moters įtikėjimas Jėzumi, kaip Dievu: tai Mato, Morkaus bei Luko evangelijose minimas kraujoplūdžiu sergančios moters išgijimas (Mt 9, 20-22, Mk 5, 25-34, Lk 8, 43-48). Kitu atveju, išgijimą lemia artimo žmogaus tikėjimas – pavyzdžiui, kananietės (sirofenikietės) dukrelės išgydymas (Mt 15, 22-28, Mk 7, 25-30).

Jėzus išgydo moterį, 18 metų sirgusią dvasios liga (Lk 13, 11-13), Simono Petro uošvę (Mk 1, 30-31, Lk 4, 38-39), sinagogos vyresniojo Jajiro dukrelę (Mt 9, 23-26, Mk 5, 35-43, Lk 8, 49-56). Taip pat minimos tokios jo išgydytos moterys, kaip jau minėtoji Marija Magdalietė, iš kurios jis išvaro septynis demonus, Erodo prievaizdo Chuzos žmona Joana, Zuzana ir kitos moterys, kurios po to keliauja kartu su Jėzumi ir jo apaštalais (Mk 16, 9, Lk 8, 1-2).

Detail Showing Young Woman with Grapes from Early Christian Floor Mosaic with Christian and Pagan ThemesMoteris-darbininkė

Evangelijoje nėra gausu dirbančios moters įvaizdžių. Iš dvylikos rastų pavyzdžių galima daryti išvadą, kad moters darbas buvo tvarkytis po namus ir patarnauti vyrui.

Evangelijoje minimi tokie moters darbai: moteris kepa: „su dangaus karalyste yra kaip su raugu, kurį moteris ėmė įmaišė trijuose saikuose miltų, ir nuo jo viskas įrūgo“ (Mt 13, 33, Lk 13, 20); moteris mala: „dvi mals vienomis girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta“ (Mt 24, 41, Lk 17, 35); moteris patarnauja vyrams: „Toji ( Petro uošvė ) atsikėlė ir galėjo jam patarnauti (Mt 8, 14-15, Mk 1, 30-31, Lk 4, 38-39) arba „Morta buvo susirūpinusi visokiu patarnavimu“ (Lk 10, 40); dirba tarnaite rūmuose: „viena tarnaitė priėjo prie jo (Petro) ir tarė…“(Mt 26, 69, 71 , Mk 14, 66, 69, Jn 18, 17).

Taigi moters paveikslas Evangelijoje – gana dažnas. Ji pasirodo įvairiose situacijose, ir įvairiais pavidalais. Jėzaus gyvenamu laikmečiu moters padėtis tiek šeimoje, tiek visuomeniniame gyvenime nebuvo lengva: ji turėjo atlikti sunkius darbus, patarnauti vyrui, neturėjo teisės rinktis savo kelią bei tvarkyti gyvenimą. Moteris tekėjo bei galėjo būti vyro atleidžiama ne savo noru, o pagal vyro ar tėvų valią.

Tačiau Jėzaus mokslas formuoja kitokį moters įvaizdį. Evangelijoje atvaizduota moteris jau nėra vyro vergė. Jėzus liepia gyventi su viena žmona, nes taip yra sutverta Dievo. Išaukštinamas moters-motinos įvaizdis. Moterys tampa Jėzaus pasekėjomis. Tiesa, tarp apaštalų nėra nei vienos moters, tačiau moterys keliauja kartu su Jėzumi, patarnauja jam bei jo mokiniams, šelpia juos savo turtu. Moterys stovi ir prie nukryžiuoto Jėzaus. Jėzus atleidžia nusidėjusioms moterims, gydo jas bei išklauso jų prašymų. Angelai būtent moterims pirmoms apskelbia gerąją naujieną, ir moteriai Jėzus pasirodo prisikėlęs bei liepia perduoti šią naujieną kitiems mokiniams. Moteris tampa pilnateise naujosios bažnyčios nare. Naujas krikščioniškasis mokslas teigia: „…nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje“ (Gal 3, 28).

Literatūros sąrašas:

  1. Naujasis testamentas / Lietuvos vyskupų konferencijos leidimas. – Salcburg.: 1989.
  2. Biblijos enciklopedija. – V.: 1992.
  3. Encyclopedia Britanica. TM version 97.

Moterys ir religija (2)

Antra dalis: iššūkis tradicijoms

Kuomet žvelgiame į moterų dalyvavimą šiuolaikinėje religinėje scenoje, matome gausybę joms prieinamų elgesio alternatyvų, arba iššūkių, kurių kiekvienas turi savo šalininkus bei precedentus, yra praktikuojami ir vystomi. Galima išskirti tris pagrindinius moterų atsako jų ryšio su religija atžvilgiu rūšis.

Pirmiausia kalbėsime apie tradicijas atitinkantį atsaką. Čia susiduriame su dviem pagrindiniais elgesio tipais: 1. Žemesnis moters religinis vaidmuo, palaikantis dar Naujajame testamente išsakytą raginimą moterims “būti tyliomis” bažnyčioje ir vengti religinės valdžios vyrų atžvilgiu; ir 2. Specializuoti religiniai moterų vaidmenys, kuriuos geriausiai iliustruoja Romos katalikų bažnyčios moterų vienuolių ordinai.

Antrasis – tradicijas reformuojantis atsakas, kuriame dera tiek stiprus sąryšis su religinėmis institucijomis, tiek reikšmingų permainų (reformacijos) tradiciniuose moterų vaidmenyse bei funkcijose siekis. Čia išsiskiria du pagrindiniai judėjimai. Pirmasis – judėjimas už moterų galimybę tapti dvasininkėmis; antrasis – “radikalaus nuolankumo” idėja, kuri siekia keisti tradicinius moterų vaidmenis, tačiau negriaunant bažnyčių ir neišstumiant moterų iš senųjų religinių institucijų.

Trečiasis – revoliucinis atsakas, siekiantis keisti pačią religijos esmę. Čia pastebimos dvi svarbiausios tendencijos: pirmoji – “masinis pasitraukimas” iš tradicinių religinių institucijų; antroji – moterų viršenybės skelbimas, vyro dominavimo religiniuose dalykuose neigimas per raganavimo ir kerėjimo praktikų bei tikėjimų atgaivinimą.

Tradiciniai atsakai

Tradicinių vaidmenų ir funkcijų laikymasis – labiausiai paplitęs ir remiamas moterų ir religijos santykis. Papročių ir įpročių inercijos, o gal ir kitų veiksnių dėka daugybė moterų ir šiandien save išreiškia ir pasiekia pasitenkinimą tuo religinės saviraiškos būdu, kurį įtvirtino ilgalaikės tradicijos.

Pirmoje straipsnio dalyje kalbėjome apie moterų vienuolių ordinus. Struktūros, per kurią moterys galėjo atlikti išskirtinai “moteriškas” užduotis – tokias kaip auklėjimas ir ligonių slaugymas, rūpinimasis vargšais ir stokojančiais, jaunuolių mokymas mokyklose, – leido tikslingai ir konstruktyviai panaudoti moterų įgūdžius bei energiją, o tuo pačiu nekėlė grėsmės įsitvirtinusiai religinei patriarchijai.

Pirmosios celibate gyvenančių moterų bendruomenės atsirado jau II a.p.Kr., o ketvirtame amžiuje susiformavo moterų ir vyrų vienuolynai. Tiek vyrų, tiek moterų vienuoliški ordinai sparčiai plito. Moterų vienuolių ordinai sukūrė mokymosi, darbo bei atsidavimo namus, kurie rėmėsi įvairiapusiu trijų universalių dorybių – skaistybės, neturto bei paklusnumo – tobulinimu.

Ordinai kūrėsi visame pasaulyje. Romos katalikų bažnyčioje, o gerokai vėliau – ir kai kuriuose protestantų tikėjimuose vienuolystė tapo jaunų moterų tikslu, kurį labai vertino tiek pačios moterys, tiek jų tikėjimo broliai. 1964 metais vien Romos katalikų bažnyčioje buvo daugiau nei vienas milijonas vienuolių. Milijonams moterų celibatu, skurdu, paklusnumu pažymėtas vienuolės gyvenimas buvo tinkamiausias moters religinis kelias. Nors šiandien į vienuolių ordinus stojančių moterų skaičius mažėja, tačiau šis kelias išlieka reikšmingas.

Kitas tradicinis religinis moterų vaidmuo – antraplanė pozicija religinėje veikloje. Pavyzdžiui, daugumoje krikščioniškų tikėjimų moterys neturi sprendimo teisės religiniuose susirinkimuose, sakykla joms uždrausta, o negausios religinės veiklos apsiriboja sekmadieniniais pietumis ir prieškalėdine muge. Šis “tik vyrams” arba “pirmenybė vyrams” modelis būdingas visoms didžiosioms pasaulio religijoms. Ir jis neišnyko. Daugybė moterų iki šiol prisiima šiuos žemesnius vaidmenis bei pozicijas, laikydamos, jog jie yra tinkami ir nulemti aukštesnės valios. Šiems tradiciniams požiūriams metami iššūkiai bei gausybė alternatyvių moters religinio vaidmens sampratų, kurias praktiškai taiko vis daugiau moterų, tuo pat metu lemia tradicinių religinių moterų vaidmenų rėmimą ir propagavimą.

Reformuojantys atsakai

Pažymėtini du būdai, kuriais moterys, siekdamos išlikti tradicinėse religinėse organizacijose bei palaikyti tradicinius jų modelius, kartu bando atnešti į jas pokyčių ir naujovių. Reformacinį atsaką atstovauja kiekviena moteris, kuri siekia pakeisti vietinės kongregacijos taisykles, draudžiančias moterims turėti balso teisę bendruomenės reikalų sprendime, patarnauti bažnyčioje arba pagelbėti oficialios garbinimo ceremonijos metu aiškiai matomu ir suvokiamu būdu; kuri agituoja savo tikėjimo grupės narius pakeisti savo požiūrį į abortus arba gimimų kontrolę ir pan.

Moterų įšventinimo klausimas, nors ir ne visiškai naujas, istoriniu požiūriu atsirado palyginti neseniai. Amerikoje pirmoji dvasininkė moteris – Antoinette Brown įšventinta 1856 metais. Tačiau išties tik šiame amžiuje, tiksliau – jo pabaigoje moterų įšventinimas į dvasininkes tapo priimtinu didesniam religinių grupių skaičiui.

Moterų įšventinimo klausimo atsiradimas yra socialinio pobūdžio. Devynioliktame amžiuje, dalyvaudamos judėjime prieš vergovę, moterys pamatė, kad nors jų vadovavimas ir oratorystė dažnai buvo entuziastingai palaikomi, savo idėjų skleidimui jos negalėjo naudotis nei sakyklomis, nei bažnyčių pakylomis, o tai kėlė tiek jų sąmoningumo lygį, tiek pasipiktinimą. Kuomet devyniolikto amžiaus pabaigoje – dvidešimto pradžioje feminizmas įgijo vis didesnę galią, kai kurios religinės grupės pamatė moterų religinio vaidmens ribotumą ir leido moterims tapti dvasininkėmis ir vadovauti bažnyčioms. Tačiau dažniau moterys tapdavo ne oficialiomis įteisintų tikėjimų dvasininkėmis, o charizmatinių savybių turinčiomis religinėmis vadovėmis, suburiančiomis vietinius pasekėjus (ypač miestuose) į sektas. Daugelis didžiųjų religinių grupių nepritaria moterų įšventinimo į dvasininkes idėjai, nors net tokios stiprios religinės patriarchijos kaip Romos katalikų bažnyčia pradeda diskusijas šia tema.

Kalbant apie dvasininkes moteris, galima išskirti keletą JAV mokslininkų studijose atskleistų faktų. Pirma, įšventintų į dvasininkes moterų yra palyginus labai nedaug. Antra, ir tuose tikėjimuose, kurie leidžia moterims būti dvasininkėmis, moterų vadovaujamos parapijos yra gana nedidelės. Gali būti, kad taip pasireiškia tendencija atskirti ar izoliuoti moterišką dvasininkiją, sukuriant joms specializuotus vaidmenis, tokius kaip vadovavimas dvasiniam universitetinių miestelių gyvenimui ar įvairių pareigų administracinėse ir biurokratinėse religinių grupių struktūrose atlikimas. Kitas paaiškinimas – tai, jog parapijų dvasininkų vaidmenys taip ilgai priklausė tik vyrams, jog moterims būtų sudėtinga užimti šias vietas, jei nebūtų nors kiek pakeistas jų apibrėžimas. Trečia, akivaizdu, jog kuomet moteriai leista būti dvasininke ir vadovauti parapijai, žmonės paprastai jos veiklą vertina patenkinamai, nors gana didelė parapijiečių dalis mano, jog pirmenybę jie suteiktų davinininkui vyrui, ar netgi teigia, kad jų dvasininkė moteris yra tiesiog retas sėkmingas atsitiktinumas – ypatingų gabumų turinti moteris.

Kitas požiūris, vadinamas “radikaliu nuolankumu”, buvo suformuluotas teologės R.R.Ruether, pasisakančios už esamų struktūrų reformaciją, o ne jų išskaidymą ir sugriovimą. Ji pastebi, jog praeityje moterys bent iš dalies užėmė vadovaujančią poziciją, o tiek pasauliečių, tiek vienuolių moterų indėlis į bažnyčios gyvenimą buvo vertinamas. Vėliau, prasidėjus reformatoriškiems judėjimams, moterys galėjo užimti lyderių pozicijas, kadangi pati judėjimų prigimtis buvo abejonė tradiciniais šeimos, religinės organizacijos bei pačios visuomenės lūkesčiais ir modeliais. Ruether kalba apie lyderius, kurie “turi dovaną”, o ne tuos, kuriems valdžią suteikia tradiciniai institutai. Naujos religinės grupės suteikė moterims daugiau galimybių, kadangi “Šventosios Dvasios dovanomis” galėjo būti apdovanojamas kiekvienas, nesvarbu, vyras ar moteris. Autorė daro išvadą, kad moterys turėtų vadovautis šiais istoriniais pavyzdžiais bei modeliais tam, jog gintų savo dabartinį judėjimą religiniuose institutuose, siekiant “atkurti ir išplėsti šiandieninės bažnyčios viziją bei gyvenimą”.

Revoliuciniai atsakai

Tarp daugybės pasiūlymų, kaip spręsti tradiciškai žemesnių moterų vaidmenų ir statusų didžiosiose pasaulio religijose (ypatingai krikščionybėje) problemą, išskirsime dvi reikšmingas “revoliucines” pasirinkimo galimybes: kvietimą į “masinį religinį pasitraukimą” bei grįžimą prie raganystės.

Kalbant apie pirmąjį pasirinkimą, remsimės Mary Daly idėjomis. Ji pateikia masinio pasitraukimo iš institucijos idėją – atsukti nugarą senosioms struktūroms bei taisyklėms ir leistis ieškoti kažko naujo. Ji kalba apie moteris, kuriančias naują bendruomenę, kadangi jas sieja seserystė. Ši seserystė sujungia daugybę savybių, lemiančių pasitraukimą, kuris savo ruožtu griauna lyčių stereotipizavimą, kuria naują Dievo apibrėžimą bei stabdo patriarchalinės religijos veikimą. Ši tendencija yra antibažnytinė, kadangi bažnyčia, kaip institucija, išlieka seksistinė ir neatsiejama nuo patriarchalinių religijos sampratų. Tačiau pasitraukimas tuo pačiu kuria naują bažnyčią, kadangi jo pasėkoje formuojasi bendruomenė, kurios misija – mesti iššūkį iškraipytai, lyčių atžvilgiu “nesubalansuotai” visuomenei, ir tampa reikšminga jėga, kuriančia naują realybės suvokimą.

Kitas revoliucinis požiūris į moterų ir religijos santykį yra aptariamas Naomi Goldberg darbuose. Ji abejoja, ar moterys galėtų ir turėtų atstovauti vyrišką Dievą. Ji tai laiko neįveikiamu neatitikimu, ir senos problemos – moterų subordinacijos tiek religinėje, tiek kitose gyvenimo sferose – sprendimo būdu laiko raganystės atgaivinimą. Raganystė apverčia aukštyn kojomis tradicines istorines religijas. Čia moteris laikoma aukštesne; deivės yra vertinamos aukščiau, pasižymi didesniu prestižu bei jėga, nei dievai. Raganystė reiškia radikalų atotrūkį nuo religijos, kuri remiasi “kitu” – Dievu arba kita antgamtine jėga ar galia, slypinčia kažkur anapus. Raganystė dievybę atranda “viduje” – ji siūlo viduje slypinčią dievybę, kuri pakeistų bet kurią ir kartu visas tradicines religines sistemas ir išraiškas.

Apibendrinat galima teigia, jog visame pasaulyje reiškėsi ir šiandien išlieka tendencija moterį traktuoti arba kaip daug geresnę, arba kaip daug blogesnę, nei vyras, darant prielaidą, jog tik vyras pasižymi normaliu, “vidutiniu” žmogiškumu. Taigi moteris buvo arba statoma ant tyrumo, žavesio, skaistybės pjedestalo, arba smerkiama kaip piktoji ragana, suvedžiojanti sirena arba klastinga nusidėjėlė. Tačiau niekuomet istorijoje moterys nebuvo lygiateisėmis žmonijos narėmis, kurių socialines bei religines pareigas nulemtų jų sugebėjimai, o ne lytis.

Paruošta pagal Johnstone R.L. Religion in Society: A Sociology of Religion. – Prentice Hall, 1988

Moterys ir religija (1)

Pirma dalis: moteris tradicinėse religijose

Nenuostabu, kad šiandien, kai tiek daug kalbama apie moterų vaidmenis ir teises, pasaulio religinės organizacijos tampa debatų apie moters teises ir vaidmenis mikrokosmosu. Šio straipsnio tema – sociologinė moterų ir religijų santykių analizė istorinėje ir šiuolaikinėje perspektyvoje.

Moterų ir religijos santykiai istorinėje perspektyvoje

Socialinis kontekstas

Kuomet stengiamės rekonstruoti ankstyvųjų medžioklės ir rinkimo visuomenių gyvenimą, pamatome, jog vienas jų bruožas universalaus – tai moterų indėlis į aprūpinimo maistu procesą. Moters svarba šiose visuomenėse buvo tokia pati, o gal net didesnė, nei vyro. Moterų dalyvavimas ir atsakomybė veikloje, kurią šiandien vadiname “religine”, taip pat atitiko vyrų vaidmenį. Tiesa, biologiniai lyties veiksniai lemia, kad tam tikri moterų darbo aspektai skiriasi nuo vyrų darbo, tačiau ankstyvosiose visuomenėse moterų darbas nebuvo laikomas mažiau reikšmingu. Dėl pakartotinių nėštumų, kurie medžioklės ir rinkimo visuomenėse, pasižyminčiose aukštu mirtingumo lygiu, buvo ne tik pageidautini, bet ir būtini, moterų darbas turėjo būti nenutolęs nuo trobelės ar stovyklos, kadangi jos turėjo būti arti vaikų. Moters darbas buvo valgomų augalų – šaknų, vaisių, uogų – rinkimas stovyklos apylinkėse, taip pat rūpinimasis vaikais bei rutiniška namų ruoša. Tuo tarpu vyrai medžiodavo bei klajodavo labiau nuo bendruomenės teritorijos nutolusiose srityse. Tiek vieni, tiek kiti prisidėjo prie aprūpinimo maistu proceso, tačiau moterų indėlis buvo pastovesnis bei patikimesnis, ir todėl – svarbesnis. Taigi, jos statusas iš esmės buvo toks pats, kaip ir vyro.

Nustačius priežastinį sėjos ir derliaus ryšį, atsiranda sodininkystės visuomenės. Jose moters vaidmuo kiek sumažėjo. Sodais, kurie paprastai būdavo veisiami kaimo pakraštyje, rūpinosi pagrinde moterys ai buvo prižiūrimi moterų, tuo tarpu vyrai klajodavo po apylinkes. Ir čia moterų indėlio į aprūpinimą maistu pastovumas lėmė jų statuso išlaikymą. Matrilinijinės kilmės linijos buvo beveik taip pat paplitę, kaip ir partilinijinės, o seksualinė laisvė, prieš gimdymą ar po jo, moterims paprastai buvo leistina tiek pat, kiek ir vyrams. Trumpai tariant, lytis labai nežymiai įtakojo asmens statusą.

Pradėjus jaukinti gyvulius ir išradus plūgą (tai yra, kuomet žemdirbystės visuomenė palaipsniui pakeitė prieš tai buvusias medžioklės bei sodininkystės pakopas), vyrų vaidmuo aprūpinimo maistu procese ėmė pranokti moterų vaidmenį. Tiek žemės kasimo ir arimo darbams, tiek didelių gyvulių, tarnavusių kaip darbo jėga, valdymui buvo reikalinga didesnė vyrų jėga.

Plintant technologijai, industrializacijai keičiant visuomenę, moterys tapo vis labiau ekonomiškai priklausomos nuo vyrų. Nors jos atliko svarbų vaidmenį gimdant ir auginant vaikus, bei gaminant maistą ir prižiūrint namus, moterys neturėjo tiesioginio priėjimo prie gamybos priemonių: jos ne tik neturėjo nuosavybės gamybos priemonių pavidalu, tačiau ir minimaliai dalyvavo gamybos procese. Jų ekonominė priklausomybė išaugo, o statusas – nusmuko. Nors industrializacijos pradžioje amatininkiškoji pramonė trumpam sugrąžino moteris į gamybos procesą, tačiau jame dalyvaujantys asmenys – vyrai, moteris ir vaikai (beje, piktnaudžiavimas vaikų darbu prasidėjo amatininkiškoje namų pramonėje, o ne vėliau atsiradusiuose fabrikuose bei kasyklose) – jie visi buvo vienodai pavergti šio proceso, ir šis darbas neįtakojo tų moterų statuso. Jie buvo eksploatuojamos klasės nariai, visiškai priklausantys nuo menkų pajamų, gaunamų iš viduriniosios klasės atstovų, parūpinančių žaliavų ir pasiimančių užbaigtą produkciją.

Tik vėliau, kai nors nedidelė moterų dalis pradėjo dirbti už namų ribų – pirmiausiai tekstilės pramonėje, po to pradinio mokslo įstaigose – moterys labiau tiesiogiai ir akivaizdžiai pradėjo dalyvauti ekonominės gamybos procese. Beje, toks pasikeitimas apėmė tiek nedaugelį moterų, o darbas buvo toks ekonomiškai išnaudojantis, kad iš pradžių tai neturėjo įtakos moterų statuso augimui. Tačiau šiuo ankstyvosios industrializacijos laikotarpiu pasigirdo pirmieji moterų išlaisvinimo reikalaujantys balsai. Pirmasis didelis feministinis traktatas, Moterų teisių gynimas, buvo išleistas 1792 m.

Moterų ryšys su religija: istoriniai pavyzdžiai

Archeologiniai tyrinėjimai pateikia nemažai įrodymų, jog didžioji deivė motina daugelyje senovės visuomenių buvo aukščiausia dievybė.

Egiptas – viena geriausiai žinomų senovės visuomenių, kurioje moteriškos dievybės ne tik anksti atsirado, bet ir ilgą laiką išliko svarbios. Jau 3 000 m. pr.m.e. deivė Nut buvo apibūdinama, kaip egzistavusi dar tuomet, kai pasaulyje nebuvo nieko, ir sukūrusi visa, kas yra pasaulyje. Tai ji įkėlė didįjį saulės dievą Ra į dangų. Ra simbolizavo visą saulės galybę kartu su gamtos jėgomis, ir valdė Nilo slėnį. Nut duktė, Izidė, tapo populiariausia ir svarbiausia deive Egipto istorijoje – deive, išreiškiančia motinystės gyvybingumą. Ankstyvajame Egipte karalienė turėjo didesnę galią, nei karalius, o santuokoje žmona turėjo valdžią savo vyrui, kuriai jis savo noru paklusdavo.

Atrodo, jog įvairiose eskimų gentyse svarbiausia dievybė buvo moteris – deivė Sedna. Padavimai pasakoja, kad ji išsiuntė savo vaikus keliauti per jūras, idant jie taptų kitų kultūrų, kurias šiandien vadiname Europos kultūromis, protėviais. Jos tėvas norėjo ją paaukoti, siekdamas numaldyti piktąją dvasią, ir įmetė Sedną į jūrą, net nupjovė jos pirštus, kuriais ji laikėsi už laivelio krašto. Jos pirštai tapo ruoniais, jūrų vėpliais bei kitais jūros gyvūnais, būtinais eskimų išgyvenimui. Nugrimzdusi į jūros dugną, Sedna tampa “Jūros gyvūnų motina”. Šio įvaizdžio svarbą parodo faktas, jog ruoniai bei jūros vėpliai Eskimų gyvenime turi esminę reikšmę, nes yra jų maisto, rūbų bei įrankių šaltinis.

Net Kanaane, kur Hebrajų Biblijos judaizmas galutinai nugalėjo ir ne tik panaikino moteriškas dievybes, bet ir griežtai apribojo moterų dalyvavimą religinėse veiklose, priešistoriniais laikais buvo daugybė deivių motinų bei kitų moteriškų dievybių. Įžymiausia tarp jų buvo Anat, “kalno valdovė”, dievo Aleyan-Baal žmona ir sesuo; Asherah, klastinga Anat varžovė, kuri kartu su dievu El pagimdė septyniasdešimt dievų ir deivių; ir Aštartė, filistiniečių palikuonių ir vaisingumo deivė.

Tai, kad ankstyvosiose visuomenėse moterys buvo taip išskirtos ir apdovanotos pirminėmis religinėmis pareigomis, nėra keista. Iš vienos pusės, moterys turėjo akivaizdžias giminės pratęsimo pareigas. O perėjimas nuo “vaiko motinos” iki “genties motinos”, “žmonijos motinos” – visai logiškas ir lengvas. Be to, moterų vaidmuo buvo dar reikšmingesnis tose visuomenėse, kurios neapibrėžė vyro vaidmens reprodukcijos procese, ir suvokė jį kaip gana šalutinį pastojimo ir gimimo procesų elementą.

Medžiotojams ir rinkėjams atradus sodininkystę, ir vis didesnę reikšmę įgaunant produktų auginimui bei sodininkystei,deivės dar išlaikė reikšimą vietą religinėse sistemose. Atrodo, tai susiję su faktu, jog būtent moterys daugumoje visuomenių buvo pagrindinės sodininkės. Tačiau pamažu dauguma moteriškų dievybių tapo žmonomis, padėjėjomis arba tam tikrų atskirų funkcijų globėjomis, o pagrindiniais dievais palaipsniui tapo vyrai: Ra Egipte, Belas Sirijoje, Jahvė Izraelyje, Dzeusas Graikijoje, ir t.t.

Šiuo periodu, vyrų religiniai vaidmenys pradėjo augti, o moterų – mažėti. Tai yra, nors teigiamas tiek moteriškų dievybių, tiek paprastų moterų – religinių bendruomenių narių vaidmuo išliko, požiūris į moteris ir religiją tapo gana dviprasmiškas. Šio pasikeitimo pavyzdys – Indija. Ankstyvojoje Vedų laikų indų religijoje (apie 1 000 m. pr. m. e.) ne tik gausu moteriškų dievybių, bet ir paprastos moterys turėjo veikimo ir dalyvavimo laisvę. Tačiau apie 500 m. pr.m.e., sužydėjus klasikiniam induizmui, moterims kaip kategorijai priskiriamas žemesnės klasės statusas. Netgi buvo paplitęs tikėjimas, kad jokiai kastai priklausanti moteris negali pasiekti išsigelbėjimo per Nirvaną vien dėl to, kad ji – moteris. Kitame gyvenime ji turės užgimti kaip vyras.

Ankstyvaisiais budizmo metais, moterų statusas buvo atstatytas. Pats Buda (gimęs 563 m. pr.m.e.) pamokslavo apie Keturias taurias tiesas bei išsigelbėjimo kelią visiems, kurie jo klausė – tame tarpe ir moterims. Moterys buvo gerbiamos namuose, joms buvo leista valdyti nuosavybę, atiduoti ją, galbūt ir paveldėti. Jos nebuvo verčiamos tuoktis; taip pat jokia visuomeninė ar religinė doktrina nevertė našlėmis tapusių moterų pasidaryti atsiskyrėlėmis. Gan anksti pradėjo kurtis moterų vienuolynai, ir vienuolystė tapo vedybų alternatyva daliai Indijos moterų . Tačiau trijų ar ketverių šimtmečių bėgyje budizmas labai pasikeitė ir priartėjo prie induizmo. Iš vienos pusės, Budos mokymas apie karmą, keliantis dvasinio tobulėjimo, panaikinsiančio skirtumus tarp gyvų būtybių, tikslą, palaikė nuostatą, kad dvasinis tobulėjimas turi pasireikšti kaip palaipsniškas išsivadavimas iš lytinių skirtumų bei apribojimų. Bet visuomenėje dominavo kitas lyčių modelis – Hindi dharmos koncepcija: visa ko buvimas “savo vietoje” ir sekimas “prigimtimi”, tinkamu vaidmeniu bei tvarka. Nesugebėjus susitapatinti su savo dharma, visam kam iškyla grėsmė. Moterų dharma – būti vaikus gimdančia žmona ir motina. Taigi, vienuoliškas moterų gyvenimas reiškė dharmos pažeidimą. Šį požiūrį atitiko ir budizmas, teigiamai vertinantis pasaulietes motinas. Taigi, budizmas, induizmas bei pati visuomenė laikėsi požiūrio, jog tinkamas moters vaidmuo yra susietas su namais.

Šį pasikeitimą galėjo lemti atsiradęs moters, kaip pavojingos pagundos traktavimas. Į moteris vienuolynuose, net atskirtuose nuo vyriškų, buvo žiūrima kaip į grėsmę vyrų celibatui. To laikotarpio budistinė literatūra įspėjo dėl plėšraus moterų seksualinio apetito ir traktavo jas kaip kliūtį vienuolių vyrų tobulėjimui.

Konfucianizmo ir daosizmo nuostatos primena Indijos induizmą bei budizmą. Atrodo, jog ankstyvaisiais laikais moterys buvo gerbiamos: buvo garbinamos deivės, o moterys dalyvavo religinėse apeigose. Tačiau paties Konfucijaus laikais (500 m. pr.m.e.) moterys buvo nustumtos į šalį nuo religinės veiklos.

Japonijoje moterys buvo kiek daugiau įsitraukę į religiją ir tokia situacija išliko ilgiau, nei kitose senovinėse Azijos visuomenėse. Yra svarių įrodymų, jog ankstyvoji Japonija buvo matriarchato šalis, o moterys šamanės atkliko išskirtinį religinį vaidmenį. Tačiau kartu su Konfucijaus etikos plitimu prasidėjo moterų nužeminimas, kurio pasėkoje moterys prarado savo pilietines teises. Įdomu pažymėti, jog išliko keistas moters vaidmens suvokimo dviprasmiškumas. Iš vienos pusės buvo dvaro damos idealas, išreiškiantis eleganciją bei romantiką bei vadovaujantis manieringam, erotiškam, atsipalaidavusiam ir meniškam dvaro gyvenimui. Iš kito pusės, kai kurios moterys buvo priverstos peržengti savo moterišką silpnumą ir prisiimti vyrišką stiprybę bei drąsą. Nuo vaikystės jos buvo mokomos užgniaužti savo jausmus ir panaudoti savo moterišką grėsmę.

Kuomet didžiosios pasaulio religijos “subrendo”, jos labai panašiai vaizdavo bei traktavo moterį ir jos vietą religinėje veikloje. Moterys buvo suvokiamos kaip žemesnės, nei vyrai, ir nuo jų priklausomos; joms prieinamos religinės veiklos buvo žemesnio, dažniausiai patarnavimo pobūdžio. Iki šių dienų žydų ortodoksų vyrai kalba [panašu, kad ši malda nebėra kalbama] rytinę maldą: “Palaimintas esi, Viešpatie mūsų Dieve, Visatos valdove, kad nesukūrei manęs moterimi”. Žydų moterims tradiciškai nebuvo leidžiama studijuoti šventosios Toros ir net mokytis hebrajų kalbos; moterys nedalyvauja minijanoje (dešimties vyrų kvorume, atliekančiame visuomenines religines paslaugas), negali viešai skaityti Toros, o sinagogoje paprastai sėdi specialioje vietoje, atskirtos nuo vyrų.

Krikščionybė, kuri iš dalies remiasi žydų religija, atskleidžia ilgą moterų, kaip antrinių būtybių, istoriją. Paulius suformulavo nuostatą, kuri išliko devyniolika amžių: “Moteris turi būti mokinė, klausanti tyliai ir su deramu nuolankumu. Aš neleidžiu moteriai būti mokytoja, moteris neturi vadovauti vyrui; ji turi būti tyli. Nes pirmas buvo sukurtas Adomas, o po to Ieva; ir ne Adomas nusidėjo; tai moteris, pasidavusi apgavystei, įpuolė į nuodėmę.”

Pagrindinės ankstyvosios krikščioniškosios tradicijos idėjos, išlikusios visoje jos istorijoje, yra šios:

  1. Abiejų lyčių asmenims geriausia yra celibatas, susilaikymas ir mergystė.
  2. Jei seksualinis susilaikymas neįmanomas, troškimai turi būti patenkinti tik santuokoje ir tik su tikslu susilaukti palikuonių.
  3. Moterys gundo ir suvedžioja; jos menkesnės, nei vyrai, tačiau savo seksualinio patrauklumo bei klastos dėka nusitempia žemyn ir jį.
  4. Moterys, kaip žemesnės už vyrus, turi likti religinių veiklų užnugaryje.
  5. Moterys, kurios nori užsiimti religine veikla, gali įsijungti į specialias tam tikslui įkurtas religines institucijas. Laikydamosi celibato, jos gali priartėti prie Dievo, tuo suteikdamos naudą tiek sau, tiek aplinkiniams vyrams, kadangi pasitraukia iš sąveikos, galinčios lemti Dievo nustatyto moralinio kodekso pažeidimą.
  6. Vadovavimas ir sprendimų priėmimas priklauso vyrams.
  7. Pamokslavimai ir raštų interpretavimas priklauso vyrams.

Teisybės dėlei reikia pripažinti, jog pats Jėzus vyrus ir moteris traktavo daug lygiateisiškiau, nei dauguma jo pasekėjų. Aprašytųjų stebuklų objektai buvo tiek vyrai, tiek moterys; moterys buvo išskiriamos dėl savo stipraus tikėjimo, kaip ir vyrai. Nors tarp dvylikos Jėzaus apaštalų nebuvo moteriškių, tačiau keletas moterų buvo tarp jo artimų draugų. Jėzus sulaužė šabo taisykles tam, kad padėtų moterims, o kalbėdamas su samariete, vieną po kito atmetė visuomenėje priimtus tabu. Galima sakyti, kad Jėzus tiek vyrus, tiek moteris suvokė tiesiog kaip individus, kuriems reikalinga jo pagalba, kaip bendradarbius arba draugus. Jėzus save tapatino su tų dienų atstumtasiais: vargšais, nusidėjėliais, mokesčių rinkėjais, raupsuotaisiais – ir moterimis.

Trumpai apibendrinant moterų vaidmenį tradicinėse religinėse visuomenėse, galima išskirti kelis bruožus. Pirma, pavaldus vaidmuo, nes moterys savo statusą įgaudavo tik per santykį su vyru: būdama šio tėvo dukra, to vyro žmona, arba ano sūnaus motina. Antra, tai buvo priklausomas vaidmuo. Budistų vienuolės turėjo patarnauti net naujausiems ir jauniausiems vienuoliams; krikščionių žmonos buvo mokomos tyliai laikytis bažnyčioje ir paklusti savo vyrams, suvokiamam kaip namų “galva”, lygiai kaip kad Kristus buvo Bažnyčios galva; musulmonų moterys buvo uždengtos parandža nuo visų, išskyrus savo vyrą. Trečia, jos buvo laikomos protiškai žemesnėmis. Pavyzdžiui, žydų moterys negalėjo studijuoti Toros; kiniečių moterys netyrinėjo Konfucijaus klasikos; indų moterys nesimokė Vedų.

Paruošta pagal Johnstone R.L. Religion in Society: A Sociology of Religion. – Prentice Hall, 1988.