Socialinė senėjimo samprata

Mūsų gyvenimus įtakoja ne tik fiziniai bei protiniai sugebėjimai, bet ir socialinė aplinka. Mes sąveikaujame vieni su kitais, kaip tam tikrų vaidmenų atlikėjai. O vaidmenys, kuriuos atliekame, nuosekliai kinta gyvenimo bėgy, priklausomai nuo mūsų amžiaus arba gyvenimo etapo.

Socialiniai vaidmenys yra labai reikšmingi. Vaidmuo – tai tipiškas, arba laukiamas elgesys, siejamas su tam tikra pozicija grupėje. Pozicijos ir su jomis susiję vaidmenys paprastai turi konkrečias etiketes, pavyzdžiui: studentas, vadybininkas, tėvas, pensininkas, savanoris, ir pan. Mes nesame izoliuotų vaidmenų atlikėjai – atvirkščiai, veikiame sąryšyje su kitais “aktoriais”. Įvairios pozicijos grupėje susietos viena su kita, nepriklausomai nuo to, kas atlieka konkretų vaidmenį. Didelė dalis kasdieninio gyvenimo susideda iš žmogiškų santykių, kuriuos bent iš dalies nulemia socialiniai veikiančių asmenų vaidmenys ir pozicijos. Tačiau kasdieninio gyvenimo veiksmas labiau primena improvizuotą teatrą, kuriame veikėjai ir dialogai yra kuriami tiesiog scenoje, nei formalų, kuriame veiksmas yra iš anksto apibrėžtas.

Ne visi vaidmenys yra vienodai prieinami, tinkami ir nekintami visiems individams. Amžius kartu su kitomis žmogaus charakteristikomis, tokiomis kaip lytis, socialinė klasė, rasė, nusako tam tikrus individui prieinamų vaidmenų aspektus. Pavyzdžiui, amžius įtakoja individo galimybę būti išrinktam į tam tikrą poziciją. Vyresnio amžiaus žmonės dažnai būna neberenkami užimti tas pozicijas, kurias jie vertino. Viena ar kita pozicija grupėje mums tampa prieinama todėl, kad mes atitinkame tam tikrus kriterijus. Daugumoje visuomenių skirtingos pozicijos, teisės, pareigos, privilegijos ir įsipareigojimai yra prieinami tik tam tikro amžiaus žmonėms. Gyvenimo bėgyje individui prieinamų pozicijų ratas kinta. Amžius taip pat įtakoja vaidmenų “tinkamumą” – tai yra, mes turime tam tikrą bendrą supratimą apie tai, ką tinka daryti ir kas nedera vaikams, paaugliams, vidutinio ir senyvo amžiaus žmonėms. Be to, lūkesčiai, keliami skirtingo amžiaus to paties vaidmens atlikėjams, taip pat skiriasi – pavyzdžiui, vienokie reikalavimai keliami jaunam, kitokie – vyresnio amžiaus firmos darbuotojui.

Kalbant apie amžiaus įtaką mūsų gyvenime, svarbi “amžiaus normų” sąvoka. Amžiaus normos mums pasako, kas yra leidžiama ir reikalaujama iš tam tikro amžiaus žmonių, kokie jie gali ir privalo būti. Kai kurios bendro pobūdžio amžiaus normos nustato tinkamą įvairių socialinių vaidmenų atlikėjų apsirengimą, išvaizdą ar elgesį. Kitos amžiaus normos reguliuoja individų įėjimo, veikimo ir pasitraukimo iš socialinių vaidmenų, grupių ir institutų etapus. Daug amžiaus normų fiksuotos tradicijose, kitos yra teisiškai įformintos. Amžiaus normose slypi prielaidos, kurios nusako, ką žmogus, esantis tam tikroje gyvenimo epochoje, privalo ir ką gali daryti. Pavyzdžiui, mūsų visuomenėje tam tikros galimybės yra apribotos tiek vaikams, tiek vyresnio amžiaus žmonėms, kadangi daroma prielaida, kad jie yra nepakankamai stiprūs, patyrę ar išsimokslinę, nesugebantys priimti brandžių sprendimų. Tarkim, vyresni darbuotojai dažnai negali pasinaudoti tobulinimosi ar apmokymo galimybėmis remiantis prielaida, kad “seno šuns naujų triukų neišmokysi”.

Prisitaikymą prie amžiaus normų užtikrina įvairūs mechanizmai. Vaikai nuo mažumos yra mokomi savo tėvų, mokytojų ir kitų artimų suaugusių, kaip amžiaus normas prisitaikyti sau. Jei žmogus prie jų neprisitaiko, tuomet draugai, kaimynai, pažįstami, bendradarbiai ir t.t. gali panaudoti neformalų spaudimą jo atžvilgiu. Be to, šias normas paremia tiek biurokratinis aparatas, tiek įstatymų galia.

Senėjimas nulemia žmogaus vaidmenų pasikeitimus. Kai kurie šių pokyčių yra daugiau ar mažiau bendri visiems. Tarkim, tai, kad suaugę vaikai palieka namus, nulemia ankstesnio gyvenimo būdo ir santykių pasikeitimą. Sociologinėje literatūroje šiuo atveju paprastai naudojamas “tuščio lizdo” terminas, darant prielaidą, kad “tuščias lizdas” daugumai motinų reikš beprasmę egzistenciją. Tačiau gal nebūtų visai tikslu vartoti šį terminą, kadangi jis remiasi prielaida, kad jauni, ką tik subrendę žmonės, panašiai kaip suaugę paukščiukai, kartą ir visiems laikams palieka lizdą. Tačiau paprastai dauguma palikusių namus vaikų palaiko nuolatinį ryšį su tėvais, juos lanko, skambina telefonu ir pan. Vis labiau plintant vėlyvų vedybų reiškiniui, įtikinti vaikus palikti namus tampa didesne problema, nei tai, kad jie juos palieka. Iš kitos pusės, po vaikų išėjimo sekantis periodas visai nėra toks stresinis, kokiu buvo laikomas. Bendravimas su paaugliais ar jaunais vaikais gali būti tėvams pati sunkiausia užduotis. Jaunuoliams būdingas nepriklausomybės siekis ir jo dažnai neatitinkančios galimybės kuria neprognozuojamas situacijas. Tėvai jaučia poreikį ne tik leisti savo vaikams eksperimentuoti, prisiimant atsakomybę už savo pačių sprendimus ir elgesį, bet taip pat ir atidžiai juos prižiūrėti, kad išvengtų galimų drastiškų klaidų. Šis konfliktas ir tėvus daro neprognozuojamais, nes šioje santykių pakopoje labai dažnos konfliktinės situacijos. Iš kitos pusės, vaikų išleidimas į pasaulį moterims gali reikšti didesnę laisvę ir platesnes galimybes. Žinoma, taip nėra tuo atveju, jei motinystė buvo pagrindinis moters gyvenimo tikslas ir ji turi mažai kitokių interesų. Bendrai paėmus, atrodo, kad visų vaikų išleidimas iš namų nėra toks absoliutus ir staigus. Šio pasikeitimo moterys laukia, jam ruošiasi ir galiausiai jis nėra toks jau skausmingas.

Kitas amžiaus nulemtas pasikeitimas – išėjimas į pensiją. Tai institucionalizuotas individo atsiskyrimas nuo jo darbinės pozicijos, toliau gaunant tam tikras pajamas, remiantis ankstesniais darbinės veiklos metais. Amžius paprastai yra pagrindinė šio atsiskyrimo nuo darbinės veiklos priežastis, nors čia dažnai svarbi būna ir sveikata. Žmogui paliekant darbą, jo gyvenime įvyksta pasikeitimai nepriklausomai nuo to, ar išėjimas į pensiją buvo savanoriškas, ar priverstinis. Išėjimas į pensiją reiškia ne tik vaidmens atsisakymą, bet ir naujo prisiėmimą – iš dirbančio asmens tampama pensininku. Tai įtakoja kitus individo vaidmenis, nors šių pasikeitimų kryptis nenuspėjama. Kai kuriems žmonėms išėjimas į pensiją gali reikšti krizę, pasaulio apsivertimą aukštyn kojom, kitiems – tai ilgai laukto ir gerai suplanuoto pasikeitimo įgyvendinimas.

Našlystė - kitas tarp vyresnio amžiaus žmonių paplitęs pasikeitimas. Daugumai žmonių, našlystė reiškia negalėjimą patenkinti savo emocinių ir seksualinių poreikių. Taip pat tai gali įtakoti savo tapatumo pasikeitimus – tuomet, jei asmuo buvo linkęs save identifikuoti per sutuoktinio pasiekimus ar pozicijas (pavyzdžiui, žymaus politiko, aktoriaus ir pan. žmona). Našlystė reiškia intymaus asmeninio bendravimo, paremto abipusiais interesais, praradimą. Tačiau našlystė gali reikšti ir naujo gyvenimo būdo atradimą, naujų interesų ir galimybių atskleidimą. Vienas reikšmingiausių veiksnių, įtakojantis našlių prisitaikymą visuomenėje, yra jiems prieinamų vaidmenų gausa.

Vienas iš labiausiai bauginančių amžiaus atneštų pasikeitimų yra priklausomybė, arba nepriklausomo suaugusio žmogaus statuso praradimas. Senyvi žmonės bijo tapti priklausomais. Nesvarbu, fizinė ar finansinė, priklausomybė yra sunkiai priimtina pozicija daugumai suaugusių. Šią baimę lengva suprasti. Nuo gimimo esame mokomi siekti nepriklausomybės ir gebėjimo pasirūpinti savimi, taigi nekeista, kad esame priešiški minčiai atsisakyti autonomijos ir tapti priklausomais nuo kitų. Be to, priklausomybė atneša pasikeitimus ir kituose vaidmenyse. Pavyzdžiui, kai kurie vyresni žmonės priversti tapti priklausomais nuo savo vaikų. Tai sukelia įtampą tėvų-vaikų santykiuose. Senyvi žmonės dėl to gali jausti pyktį ir įtampą. Jie gali jaustis kalti, kadangi mano, jog neturėtų būti priklausomi. Jų suaugę vaikai taip pat gali piktintis, kad turi aprūpinti ir savo vaikus, ir tėvus, ir tuo pat metu jaustis kalti, kad jaučia šį pasipiktinimą. Galiausiai, suaugusių vaikų sutuoktiniai gali nenorėti atiduoti dalies šeimos resursų seniems tėvams. Be to, priklausomybę dar apsunkina su tuo susiję lūkesčiai: tikimasi, kad priklausomi žmonės turi nusileisti savo geradariams, būti dėkingais už tai, ką gauna, ir atsisakyti teisės tvarkyti savo gyvenimą.

Kitas senyviems žmonėms būdingas pasikeitimas yra negalia. Kuomet negalia tampa kraštutine, ji gali virsti priklausomybe. Bet netgi tiems žmonėms, kurių negalia nėra kraštutinė, tai apriboja vaidmenų, kuriuos jie gali atlikti, skaičių, ir įtakoja kitų žmonių reakcijas į juos. Liga dauguma aspektų panaši į negalią, kadangi taip pat apriboja vaidmenų atlikimą. Gera sveikata kartu su amžiumi ir lytimi yra pagrindiniai kriterijai, nusakantys individo galimybes būto išrinktu į tam tikrą poziciją. Jau seniai pripažinta, kad sergantys žmonės mūsų visuomenėje užima unikalią poziciją – “sergančio vaidmenį”. Iš jų nesitikima, kad jie atliks darbus, eis į mokyklą, ar vykdys kitus savo užimamų pozicijų įsipareigojimus, ir jie dažnai yra priklausomi nuo kitų globos. Dažnai jie atleidžiami nuo socialinių pareigų, iš jų nesitikima,kad jie pasirūpins savimi, ir tikimasi, kad jiems reikės medicininės priežiūros.Nepriklausomai nuo prognozės, tikimasi, kad sergantys žmonės norės pasveikti, ir jie iš tiesų to nori. Senstant negalios, ligų ir blogos savijautos tikimybė didėja.

Kuomet liga ar negalia tampa rimta problema, daug senų žmonių pasidaro tam tikrų institucijų – slaugos arba senelių namų – gyventojais. Tokiose institucijose naudingų ar laisvalaikio užsiėmimų galimybės, kontaktai su išoriniu pasauliu ir privatumas yra daug retesni, nei išorėje. Šie pasikeitimai kartu su daugumos senyvų žmonių neigiama nuostata gyvenimo institucijoje atžvilgiu tampa reikšminga kliūtimi tęsti savo vaidmenis ir adaptuotis.

Amžiaus bėgyje kinta ir pats gyvenimo būdas, kadangi vėlesniais savo gyvenimo metais, žmonės turi daug daugiau laiko laisvalaikio užsiėmimams. Žmonėms senstant, vis dažnesni tampa tokie užsiėmimai, kaip televizoriaus žiūrėjimas, lankymasis svečiuose, skaitymas ir sodininkystė.

Žmonės socialinius vaidmenis atlieka konkrečiose vietose, ir tai, kaip jie atlieka savo vaidmenis, gan nemaža dalimi įtakojama jų aplinkos tinkamumo. Senėjimas potencialiai atneša pasikeitimus į tris aplinkos tipus: darbo vieta, namai ir bendruomenė. Kai kurie žmonės linkę labai prisirišti prie vietų ir daiktų. Tokiems žmonėms aplinkos pasikeitimai yra labai reikšmingi. Išėję į pensiją žmonės dažnai ilgisi įprastos darbo vietos. Net jei ta vieta nebuvo labai malonu, ji buvo sava ir gerai pažįstama, ir būtent tai yra labai svarbu daugeliui žmonių. Be to, darbe reikalingi ir ištobulinti įgūdžiai ne visuomet gali būti pritaikyti kitoje veikloje. Vyresniems žmonėms, kurie keičia gyvenimo vietą ar bendruomenę, tai gali lemti labai sukrečiantį pasikeitimą. Žmonės prisiriša prie įvairų gyvenamosios vietos smulkmenų – ilgai gyvenant vienoje vietoje, aplinka sukaupia galybę asociacijų su praeitimi. Be to, naujoje vietoje susipažinti su nauja bendruomene užima laiko. Vyresni žmonės,kuria keičia savo gyvenamą vietą, dažnai turi nutraukti daugybę ilgalaikių ryšių, kurių užmezgimas naujoje bendruomenėje visuomet yra sunkus, o kartais ir neįmanomas.

Stebėdami žmones, mes galime matyti ne tik jų vaidmenis, santykius, dalyvavimą grupėje, veiklas ir aplinkas, bet ir tai, kaip pasirinkimų, įsipareigojimų ir asmeninio būdo dėka šie elementai apjungti į vadinamą gyvenimo stilių. Netgi atsižvelgiant į socialinės klasės, lyties, etninės kilmės ir amžiaus primetamus apribojimus, yra daugybė galimybių sujungti individo darbinius, laisvalaikio, šeimos, draugų, kūrybingumo, pagalbos kitiems, ir daugybę kitų interesų į asmeninį gyvenimo stilių. Tačiau gyvenimo stiliaus kūrimas yra ne vien asmeninis reikalas. Gyvenimo stiliuje slypinčios vertybės yra nulemtos iš dalies kultūrinių ir subkultūrinių tradicijų, iš dalies – asmeninės patirties. Gyvenimo stilių įtakoja amžiaus kohorta ir gyvenamas periodas. Vieno laikotarpio “tradicinis” gyvenimo stilius gali būti “nukrypęs” ir netinkamas kitu laikotarpiu.

Senėjimas labai įvairiais būdais gali keisti gyvenimo stilių. Fizinės galimybės, ekonominis pajėgumas, narystė grupėje, veiklos ir aplinka kinta kartu su amžiumi, ir todėl individas gali būti priverstas atsisakyti jam patinkančio gyvenimo stiliaus. Tačiau senėjimas atneša ir tam tikrą laisvę nuo socialinių apribojimų, o tai gali priartinti gyvenimo stilių prie asmeninių vertybių ir leisti individui atsisakyti jį netenkinančio gyvenimo stiliaus. Kai kurie žmonės niekuomet nesukuria gyvenimo stiliaus, kuris būtų jiems tinkamas. Dauguma žmonių viso “subrendusio” gyvenimo bėgy siekia išlaikyti įprastą “brandų” gyvenimo stilių.

Taigi socialinis senėjimas reiškia, kad visuomenė, remdamasi individų amžiumi, jiems priskiria atitinkamas pozicijas ir vaidmenis. Jų nulemti santykiai apsprendžia žmonių dalyvavimo visuomenės gyvenime pobūdį ir galimybes. Gyvenimo bėgyje atliekami vaidmenys keičia vienas kitą, atnešdami socialinės aplinkos ir gyvenimo stiliaus pasikeitimus.

Literatūra:

Atchley R.C. Social Forces and Aging. – 1988.