Paauglių narkomanija: mitas ar realybė

Ieva Čepulkauskaitė

Šiandien vis garsiau suskamba balsai, prabylantys apie gresiantį pavojų – mokyklose klestinčią narkomaniją. Kiek pagrįstos šios baimės, pasakyti sunku, kadangi išsamių ir rimtų tyrimų Lietuvoje šia tema kol kas dar nėra. Aišku viena – toks reiškinys iš tiesų egzistuoja, neaiškūs tik jo mastai – galbūt jie išpūsti žiniasklaidos, o gal tokie, kokių nei žiniasklaida, nei Vyriausybė, nei tėvai bei mokytojai net neįsivaizduoja.

Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje ši problema visiškai nauja, netikėta, gal todėl ji ir atrodo tokia grėsminga. Apie ją pradėta kalbėti neseniai, ir dažnai – gana populistiškai. Šiame straipsnyje nebus siūloma metodų, kaip su šia problema kovoti – tiesiog bus bandoma pažvelgti į šią problemą kaip į vieną iš socialinės realybės aspektų.

Mes nesame kažkokie išskirtiniai – Vakaruose narkotikų, alkoholio ir cigarečių paplitimas tarp vaikų ir jaunimo aptarinėjamas jau daugelį metų. Neseniai JAV atliktas tyrimas parodė, kad keturi iš dešimties dešimtų klasių moksleivių yra bandę marihuanos; kito tyrimo duomenimis, 1997 m. 28 % vyresnių klasių mokytojų bei 19 % vidurinių klasių mokytojų teigė, jog bent kartą per pastarąjį mėnesį į jų pamoką atėjo išgėręs arba nuo narkotikų apsvaigęs mokinys (National Center on Addiction and Substance Abuse at Columbia University).

Deja, šiandieninių jaunų žmonių kultūroje narkotikai užima reikšmingą vietą. Vakaruose gaminamos LSD tabletės ryškiaspalvėse, animacinių herojų piešinėliais papuoštose pakuotėse; vaikai vakarėlių metu perpardavinėja pagal gydytojo receptą gautus vaistus kaip narkotikus; vartojami gyvūnams skirti raminamieji „Ketaminas“; pernakt vykstančiuose šokių vakarėliuose, skambant „reivui“, palaikyti energiją padeda narkotikai. Tai ne naujiena ir Lietuvoje – vis daugiau paauglių patenka į ligonines, apsinuodiję narkotinėmis medžiagomis.

Pamokėlės ar valandėlės narkotikų žalos tema kažin ar gali atsverti iš supančios aplinkos gaunamą „švietimą“, kurį suteikia bendraamžiai ir populiariosios kultūros terpė. Vaikai imlūs naujovėms, ir žinių jie gauna iš kino filmų, televizijos, vaizdajuosčių, kompaktinių diskų, žurnalų, interneto svetainių, virtualių pokalbių kambarių. Mūsų šiandieninės kultūros mados ir tendencijos propaguoja kartais šokiruojančias vertybes. Vaiką ar paauglį supa gausybė įvairių pranešimų apie tai, kas gero „slypi“ tokiose medžiagose kaip alkoholis, tabakas ar narkotikai. TV personažai gyvena narkotikais uždirbtų pinigų sukurtoje prabangoje; interneto svetainė propaguoja pritarti marihuanos legalizavimui; mėgstamos kino žvaigždės herojus naujausiame filme nesiskiria su cigaru; populiari daina pasakoja, kaip nuostabiai narkotikų poveikyje atrodo Paukščių takas… Su narkotikais, alkoholiu, cigaretėmis susiję „pranešimai“ paauglius gali pasiekti visai netikėtai: iš žurnale išspausdintos reklamos, parduotuvėje skambančios dainos, kino filmo herojaus posakio. Šie „ženklai“ paprastai tiesiogiai neskatina vartojimo – tačiau jie tarsi kuria nuostatą, kad vartojimas yra „normalus“ dalykas.

Tiesa ir tai, kad paauglystė – nelengvas žmogaus gyvenimo laikotarpis, nes tuomet jaunas žmogus pergyvena staigius kūno pokyčius, lydimus nuotaikų kaitos bei nesaugumo jausmo; jis siekia išsiaiškinti, kas toks yra, bando prisitaikyti. Pasak paplitusių stereotipų, paaugliai maištingi ir linkę į pavojų, kartais – net į savęs sunaikinimą, jiems labai svarbi bendraamžių įtaka. Nekeista, kad būtent šiuo laikotarpiu daugelis jaunų žmonių pabando alkoholio, tabako ir kitų narkotikų. Pavyzdžiui, amerikiečių tyrimų duomenimis, vidutinis amžius, kada paaugliai pradeda rūkyti tabaką, yra maždaug 12 metų, gerti alkoholį – 13 metų, rūkyti marihuaną – 14 metų. Tiesa ir tai, kad dauguma jaunų žmonių tikrai nevartoja šių medžiagų, tačiau yra ir tokių vaikų, kurie jas pradeda vartoti dar ankstyvesniame amžiuje.

JAV Sveikatos apsaugos departamento duomenimis, 1997 metais marihuaną rūkančių dvyliktokų JAV mokyklose buvo 23,7, dešimtokų – 20,5, aštuntokų – 10,2 procento, ir marihuana buvo narkotikas, kurio vartojimo apimtys augo greičau nei bet kokios kitos narkotinės medžiagos. Atitinkamai tuo pat metu tarp mokinių mažėjo įsitikinimas, kad marihuana – pavojingas narkotikas. Nuo 1991 m. JAV nuolat augo ir kokaino bei haliuciogenų vartojimas tarp visų aukštesniųjų klasių mokinių. Būdinga, kad aukštesniųjų klasių mokiniai dažniau vartoja kokainą (1997 m. per pastarąsias 30 d. kokainą vartoję teigė 2,3 procento dvyliktokų) bei haliucinogenus, o žemesniųjų – inhaliantus (jų vartojimas didžiausias tarp aštuntų klasių mokinių – 1997 m. juos vartoję per pastarąsias 30 d. teigė 5,6 procento aštuntokų). Vaikinai dažniau nei merginos linkę vartoti įvairias narkotines medžiagas, ir šis atotrūkis didėja kartu su klase. Apibendrinus duomenis, paaiškėjo, kad 1997 m. per mėnesį bent vieną iš uždraustų narkotinių medžiagų vartojo 26,2 procento dvyliktokų, 23 procentai dešimtokų ir 12,9 procento aštuntokų. 1998 metų JAV Teisingumo departamento duomenimis, beveik 1 iš 10 (9,9 procento) 12-17 metų amžiaus jaunuolių buvo nelegalių narkotikų vartotojai.

Kodėl vaikai pradeda vartoti narkotikus? Tėvų nuomone, dažniausiai juos pastūmėja draugai. Tačiau JAV Sveikatos apsaugos departamento duomenimis, patys jauni žmonės nurodo šias pagrindines priežastis, dėl kurių jie vartoja narkotikus:

  1. Kad jaustųsi suaugę;
  2. Kad prisitaikytų prie grupės;
  3. Kad atsipalaiduotų ir gerai jaustųsi;
  4. Kad surizikuotų ir pamaištautų;
  5. Kad patenkintų smalsumą.

Tai, ar žmogus taps priklausomu nuo narkotikų ir kada tai įvyks, priklauso nuo įvairių paties individo savybių. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad alkoholį ir tabaką vartojantys vaikai labiau linkę pradėti rūkyti marihuaną; o marihuaną vartojantys paaugliai labiau linkę pradėti vartoti kitus priklausomybę sukeliančius narkotikus, taip pat jiems lengviau perimti ir atitinkamą gyvenimo stilių, susijusį su sunkumais mokykloje, ankstyvu seksualiniu gyvenimu, neplanuotu nėštumu, problemomis su teisėsauga ir t. t. JAV Nacionalinės narkotikų kontrolės politikos tarnybos duomenimis, nors priežastinis ryšys tarp rūkymo bei alkoholio vartojimo paauglystėje ir narkotikų vartojimo vėlesniame gyvenime nėra įrodytas moksliškai, tačiau statistinė koreliacija yra akivaizdi: cigaretes rūkantys vaikai 5,9 karto labiau linkę naudoti nelegalias narkotines medžiagas; jie 12,1 karto dažniau pradeda rūkyti marihuaną, ir 19,3 karto labiau linkę pradėti vartoti kokainą. Egzistuoja ir tam tikri genetiniai, socialiniai ir aplinkos rizikos veiksniai, lemiantys, jog vieni individai tampa priklausomais nuo alkoholio, tabako bei kitų narkotikų, o kiti – ne. Ypatinga rizikos grupė – alkoholikų vaikai, kurie gali paveldėti polinkio į priklausomybę genus, be to, jų sunki vaikystė taip pat yra riziką didinantis veiksnys. Įtakos turi ir charakterio savybės – čia pavojus kyla naujų potyrių ieškotojams, kuriuos traukia apsvaigimo jausmo naujumas. Psichologinių problemų turintys, pavyzdžiui, nuo elgesio sutrikimų kenčiantys vaikai, šiomis medžiagomis gali bandyti „gydytis”. Į padidėjusios rizikos grupę patenka ir mokymosi sutrikimų turintys ar sunkiai prie mokymosi sistemos prisitaikantys vaikai, arba skurdžiomis sąlygomis gyvenantys vaikai, nematantys galimybių ir išteklių siekti pasisekimo. Kuo daugiau tokių rizikos veiksnių būdinga vaikui, tuo labiau pažeidžiamas jis yra.

Viena narkotinių medžiagų populiarumo tarp paauglių augimo priežasčių gali būti ir tai, jog jiems nebūdinga mirties baimė – mirtis jiems atrodo labai tolima; jie net gali save įtikinti, kad tuomet, kai problema taps jiems „aktuali“, jų ligas bus galima išgydyti. Be to, niekas, pradėdamas vartoti narkotikus, negalvoja, kad taps nuo jų priklausomas.

Įdomu tai, kad dažnai laikomasi nuomonės, jog pradėti vartoti narkotikus pastūmėja draugai; tačiau iš tiesų dažnai vyksta atvirkščiai – draugai keičiami tam, kad būtų su žmonėmis, pasirinkusiais tokį patį gyvenimo stilių.

Tai, ar paauglys pradės vartoti narkotikus, labai priklauso nuo jo nuostatų narkotikų atžvilgiu: tiek to, kaip jis supranta narkotikų keliamą pavojų savo sveikatai, tiek nuomonės, ar jo bendraamžiai pasmerks šį jo žingsnį. Paauglystėje bendraamžių bičiulių įtaka yra labai didelė – ji svarbi ir apsisprendžiant vartoti cigaretes, alkoholį ar narkotikus. Jei paauglys galvos, jog jo bendraamžiai nepritars jam ir jį pasmerks, didelė tikimybė, kad jis ir nepradės vartoti nė vienos iš šių medžiagų.

Jungtinių Tautų Ekonominės ir socialinės tarybos posėdžio metu pristatyto tyrimo rezultatai teigia, kad nėra teisinga tėvams priskirti kaltę dėl to, jog jų vaikams kyla narkotikų vartojimo problemų, tačiau narkotikų vartojimas gali būti įtakotas tokių veiksnių, kaip griežta disciplina ar tėvų narkotikų vartojimas. Tyrimai parodė, kad piktnaudžiavimas uždraustais narkotikais stipriau koreliuoja su šeimos dezintegracija, nei su skurdu. Amerikos medicinos asociacijos duomenimis, tie paaugliai, kurie jautė artimus ryšius su savo šeimomis, rečiau vartojo narkotikus, alkoholį ar tabaką.

Kažin ar paaugliui pakanka pamoralizuoti apie narkotikų žalą – plačiai paplitę ir giliai įsišakniję mitai dažnai gali paversti tokias kalbas bevertėmis. Tokių mitų yra nemažai. Štai keletas mitų ir realios situacijos palyginimų:

Mitas: Marihuana nekenksminga, kadangi ji yra „visiškai natūrali“ – gaunama iš augalų.

Tiesa: Marihuanos dūme yra tų pačių vėžį sukeliančių komponentų, kaip tabake – kartais jų koncentracija net dar didesnė.

Mitas: Marihuaną galima saugiai vartoti tol, kol nesi nuolatinis vartotojas.

Tiesa: Atsitiktinis vartojimas labai lengvai gali virsti nuolatiniu.

Mitas: Kadangi miltelinio heroino vartojimui nereikalinga adata, tai nėra labai rizikinga.

Tiesa: Heroinas yra pavojingas, nesvarbu kokiu būdu jis yra vartojamas. Pripratę prie heroino, vartotojai gali pradėti jį leistis – taip pigiau.

Mitas: Narkotikai nėra tokie pavojingi, aš galiu kontroliuoti situaciją.

Tiesa: Narkotikų vartojimas yra visiškai neprognozuojamas dalykas, jie skirtingai veikia žmones. Kiekvienas gali tapti priklausomu nuo narkotikų.

Pavojų kelia ne tik narkotikų plitimas, apie kurį kalbama palyginti neseniai, bet ir senesnė problema – vaikų ir paauglių alkoholizmas. Jaunų žmonių dalyvavimas išgertuvėse JAV yra iš tiesų nemaža problema. Kaip rodo JAV Sveikatos apsaugos departamento statistika, 1997 m. išgertuvėse dalyvaudavo 14,5 procento aštuntokų ir 31,3 procento dvyliktokų. O motorinių transporto priemonių avarijos – pagrindinė amerikiečių jaunimo tarp 13 ir 19 metų amžiaus mirčių priežastis. 1995 m. 42 procentai 9-12 klasių mokinių teigė, kad per pastarąjį mėnesį jie arba vairavo po to, kai gėrė alkoholį, arba važiavo su alkoholį vartojusiu vairuotoju. 1995 m. 46 procentai 12 klasių mokinių teigė vairavę neblaivūs; tarp devintokų taip teigė 39 procentai. Vienas žymių šios problemos tyrinėtojų, gydytojas Davidas Satcheris teigia, kad alkoholis yra susijęs su paauglių automobilių avarijomis, žmogžudystėmis bei savižudybėmis – trimis pagrindinėmis paauglių mirčių priežastimis JAV. Iki 15 m. amžiaus pradėję vartoti alkoholį vaikai keturis kartus dažniau tampa alkoholikais suaugę, nei vaikai, alkoholį pradėję vartoti tik sulaukę pilnametystės – 21 m. Be to, paauglių gėrimas susijęs su rizikingu seksualiniu elgesiu, galinčiu lemti užsikrėtimą AIDS, lytiniu būdu plintančiomis ligomis ir neplanuotą nėštumą. Alkoholis lemia ir akademines nesėkmes ir pašalinimą iš mokyklos; alkoholį vartojantys nepilnamečiai dažniau tampa nusikaltėliais arba išprievartavimo, apiplėšimo, užpuolimo, žmogžudystės ir kitų smurtinių nusikaltimų aukomis.

Iš tiesų nėra paprasto ir vienprasmiško atsakymo į klausimą, kodėl vaikas ar paauglys pradeda vartoti narkotikus ar alkoholį. Dažniausiai tai lemia keleto veiksnių – visuomenės, šeimos, bendraamžių – situacinė kombinacija. Gal jaunas žmogus bando išvengti streso, pabėgti nuo vienatvės, nugalėti drovumą, atrodyti suaugusiu ar patenkinti savo smalsumą. Juk paauglystė – žemo savęs vertinimo laikotarpis. Jaunas žmogus paprastai nespėja augti ir keistis taip greitai, kaip jam norėtųsi. Jis gali jaustis ne toks protingas, patrauklus, talentingas ar populiarus, kaip jo bendraamžiai; jį gali slėgti tėvų, mokytojų ir kitų žmonių spaudimas, verčiantis siekti jo nuomone nepasiekiamų tikslų. Ir vienas būdų išspręsti kylančias problemas – mėginimas pasitelkti narkotikus ar alkoholį.

Šaltiniai:

Growing Up Drug–Free: A Parent’s Guide to Prevention – 1998

Common Sense: Programmes for PTA leaders

National Council on Alcoholism and Drug Dependence

BlueCross BlueShield of Texas

National Institute of Justice. Justice information

Health Promotion Information Center

Health Development Agency, UK

United Nations

U.S. Department of Justice. Overview of drug use in the United States.

Visuomenės problema: savižudybė

Ieva Čepulkauskaitė

Sociologijos bakalaurė, Vilniaus universitetas

Cemetery at SunsetSavižudybė – tai aktas, kurio metu asmuo savo paties valia pasitraukia iš gyvenimo. Nors savižudybė nėra pagrindinė padidėjusio mirtingumo priežastis, tačiau tokiu būdu iš gyvenimo pasitraukia gana didelis skaičius žmonių.

Kadangi bendra visuomenės nuomonė apie savižudybę neigiama, savižudybių statistika nėra itin patikima. Apibrėžiant mirties priežastį, dalyvauja įvairūs vietinių ir valstybinių įstaigų atstovai. Tyrimai rodo, kad, nustatydami mirties priežastį, – natūrali mirtis, žmogžudystė ar savižudybė – pareigūnai dažnai neturi vieningos nuomonės. Prieinami šaltiniai, taikomos procedūros, įstatymai, pareigūnų noras įtariamą savižudybę traktuoti kaip atsitiktinę mirtį, artimųjų bei draugų polinkis klastoti įrodymus – visi šie veiksniai prisideda prie tikros situacijos iškraipymo, todėl “oficialios” savižudybių statistikos tyrinėjimai turi remtis tam tikru atsargumu.

Bandančių nusižudyti žmonių yra tikrai daug. Tyrimai rodo, jog moterys bando nusižudyti net du kartus dažniau nei vyrai. Visgi vyrai iš tiesų nusižudo dažniau . Pavyzdžiui, remiantis Jungtinės Karalystės bei Airijos respublikos duomenimis, net 75 % savižudžių – vyrai (1997 metų duomenys). Šiose šalyse žmonės nusižudo kas 82 minutes. 1996 metais JAV užfiksuotos 30 903 savižudybės (tai yra, 84,4 savižudybių per dieną). Tarp savižudžių – 24 998 vyrai, 5 905 moterys. 5 855 savižudžiai – vyresnio amžiaus asmenys (65 metų ir vyresni), 4 358 – jauni žmonės (15-24 metų amžiaus).

Lietuva pasižymi dideliu savižudybių skaičiumi. Pastaraisiais metais ypač pastebima savižudybių augimo tendencija (žr. 1 lentelė). 1997 metais Lietuvoje nusižudė 1348 vyrai ir 284 moterys. Tarp nusižudžiusių vyrų didžiausią dalį sudaro 45-54 metų amžiaus vyrai, tarp moterų – 65 metų ir vyresnės moterys.

Šaltinis: Mirties priežastys 1997. – Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės, 1998

Man Suffering DepressionJaunų žmonių savižudybės – rimta šiuolaikinių visuomenių problema. Pavyzdžiui, 1997 Jungtinėje karalystėje savižudybės sudarė 18 % visų jaunų asmenų mirčių; bandymų nusižudyti skaičius nuo 1985 metų Anglijoje ir Velse išaugo 172 %. Remiantis pasaulinės sveikatos organizacijos (World Health Organization) duomenimis, industrializuotose šalyse nusižudo maždaug 4 kartus daugiau jaunų vyrų nei moterų. Šis santykis skirtingose valstybėse svyruoja nuo 11 (Airijoje) iki 1 (Švedijoje). Lietuvoje jaunų vyrų nusižudo 7 kartus daugiau nei moterų. Japonija bei dauguma Vakarų Europos šalių pasižymi gana žemu jaunuolių savižudybių lygiu – mažiau nei 15 atvejų per metus 100 000 jaunų vyrų. Aukščiausias jaunuolių savižudybių lygis – daugiau nei 30 atvejų 100 tūkstančių – užfiksuotas Suomijoje, Latvijoje, Naujojoje Zelandijoje, Rusijos federacijoje, Slovėnijoje. Lietuva pasižymi didžiausiu jaunų vyrų savižudybių skaičiumi. 1994 metais “Task Force of Suicide” organizacijos Kanadoje atliktas tyrimas patvirtino, kad jaunų asmenų savižudybės susijusios su seksualine ir emocine prievarta, stresu, neplanuotu nėštumu, seksualinių orientacijų problemomis, bedarbyste, įkalinimu bei bėgimu nuo problemų namuose.

2 lentelė. Mirtys nuo savižudybių ir savo kūno žalojimo, tenkančios 100 tūkstančių 15-24 metų asmenų 1991 – 1993 metais

Vyrai

Moterys

Vyrų/moterų santykis (suapval.)

Graikija

3.8

0.8

5

Portugalija

4.3

2.0

2

Italija

5.7

1.6

4

Ispanija

7.1

2.2

3

Olandija

9.1

3.8

2

Švedija

10.0

6.7

1

Japonija

10.1

4.4

2

Izraelis

11.7

2.5

5

Jungtinė karalystė

12.2

2.3

5

Vokietija

12.7

3.4

4

Danija

13.4

2.3

6

Prancūzija

14.0

4.3

3

Bulgarija

15.4

5.6

3

Čekija

16.4

4.3

4

Lenkija

16.6

2.5

7

Ukraina

17.2

5.3

3

Vengrija

19.1

5.5

3

Austrija

21.1

6.5

3

Airija

21.5

2.0

11

Jungtinės valstijos

21.9

3.8

6

Baltarusija

24.2

5.2

5

Kanada

24.7

6.0

4

Šveicarija

25.0

4.8

5

Australija

27.3

5.6

5

Norvegija

28.2

5.2

5

Estija

29.7

10.6

3

Suomija

33.0

3.2

10

Latvija

35.0

9.3

4

Slovėnija

37.0

8.4

4

Naujoji Zelandija

39.9

6.2

6

Rusijos Federacija

41.7

7.9

5

Lietuva

44.9

6.7

7

Šaltinis: WHO, World Health Statistics Annual 1993 and 1994, 1994 and 1995.

Lighting a CigaretteJAV atlikti tyrimai rodo, kad tipiškas, bandantis nusižudyti asmuo yra vietinė baltoji moteris, jaunesnė nei 40 metų amžiaus, neišsiskyrusi arba vieniša. Ji bando nusižudyti stipriais migdomaisiais. Kaip pagrindines bandymo nusižudyti priežastis ji nurodo vedybinio gyvenimo sunkumus arba depresiją.

Tipiškas savižudis vyras – vietinis baltasis, vyresnis nei 40 metų amžiaus, vedęs, kvalifikuotas arba nekvalifikuotas darbininkas. Jis nusižudo nusišaudamas, pasikardamas arba nusinuodydamas anglies monoksidu. Kaip pagrindines nusižudymo priežastis jis nurodo prastą sveikatą, depresiją arba vedybinio gyvenimo sunkumus (pagal Marshal B. Clinard and R.E.Meier. Sociology of Deviant Behaviour. – New York, 1985)

Šio reiškinio tyrimai rodo, jog savižudybių lygis smarkiai išauga ekonominio šalies nuosmukio metais.

Socialiniai veiksniai ir savižudybė

Savižudybių lygiui įtakos turi keletas socialinių veiksnių. JAV atlikti savižudybių tyrimai parodė, jog aukštas savižudybių lygis susijęs su silpna atskiro laikotarpio ekonomika, dideliu senyvo amžiaus žmonių procentu populiacijoje, aukštu imigracijos bei žemu emigracijos lygiu, protestantizmu, aukštu urbanizacijos lygiu bei žema socialine integracija arba socialinio ryšio trūkumu. (P.B.Horton, G.R.Leslie, R.F.Larson. Sociology of Social Problems. – Prentice Hall, 1988)

EyesJau seniai pastebėta, kad socialinis ryšys turi įtakos savižudybei. Vienas didžiausių sociologijos autoritetų Emilis Durkheimas dar 1897 metais išleido savo knygą Le Suicide (Savižudybė), kurioje atskleidė ryšį tarp grupės sąlygų (socialinės integracijos, socialinio ryšio, autonomijos) bei savižudybės. Jis nustatė, jog savižudybė iš dalies priklauso nuo pačios grupės gyvenimo kokybės. Durkheimas teigia, jog savižudybė tampa priimtina silpnai integruotam į grupę asmeniui. Ji priimtina išeitis ir stipriai integruotiems grupės, kuri remia susinaikinimo tendencijas, asmenims. Autorius teigia, jog šis aktas tampa priimtina išeitimi individams, pasimetusiems dezorganizuotoje aplinkoje, nepateikiančioje aiškiai apibrėžtų reikšminių veiksmų ribų. Pirmuoju – silpnos integracijos atveju gali įvykti egoistinė savižudybė; antruoju – remiant grupei – galima altruistinė savižudybė; ir trečiuoju atveju – kuomet stinga aiškiai apibrėžtų, elgesį reguliuojančių “kelio ženklų” – įvyksta anominė savižudybė.

Savižudybės procesas

Žmonės paprastai savižudybę suvokia kaip būdą užbaigti nepakeliamą gyvenimo situaciją. Nors daugybė žmonių retkarčiais pagalvoja apie savižudybę, visgi tik gana nedidelė dalis žmonių nusižudo.

Tyrinėtojas Erwinas Ringelis teigia, jog savižudžio sindromas apima trijų pakopų procesą. Pirmiausia asmuo jaučia, kad vienintelis būdas išspręsti problemą yra savižudybė. Vėliau asmuo pradeda save kaltinti dėl situacijos. Pagaliau jis išgyvena savižudiškas fantazijas ir mintyse atlieka savižudybės aktą. (E.Ringel. The Presuicidal Syndrome. / Suicide and Life-Threatening Behavior, 6 (1977))

Wolf Howling at the MoonSavižudybė beveik visuomet susijusi su padidėjusia socialine izoliacija. Ją lemia ilga įvairių problemų grandinė. Tuomet įvyksta kažkas, kas lemia naujus sunkumus ar pagilina senąsias problemas. Asmuo negali išspręsti problemų, didėja jo socialinė izoliacija, pagaliau jis jaučiasi visiškai beviltiškai, o savižudybė tampa vieninteliu priimtinu būdu išsivaduoti iš sunkumų.

Dauguma autorių, kalbėdami apie savižudybę, ją traktuoja kaip socialinį procesą. Jai turi įtakos ir pavyzdys. Nesėkmingas bandymas nusižudyti dažnai lemia pakitusį kitų žmonių požiūrį į bandžiusį nusižudyti asmenį. Taigi savižudis gali bandyti žudytis, siekdamas atkreipti į save dėmesį, pakeisti kitų elgesį, užsitikrinti užuojautą ir panašiai. Beveik visuomet bandoma nusižudyti tuomet, kai netoliese esama žmonių.

Mitai apie savižudybę

Yra keletas mitų apie savižudybę ir savižudžius. Kaip ir dauguma kitų mitų, jie turi tam tikrą pagrindą, tačiau jie gerokai iškreipia situaciją, todėl yra neteisingi. Štai pagrindiniai iš jų:

  1. Asmenys, kurie kalba apie savižudybę, niekuomet nenusižudo.
  2. Žmonės nusižudo be jokių perspėjimų.
  3. Žmonės, kurie bando nusižudyti arba nusižudo, visuomet siekia susinaikinti.
  4. Nusižudo asmenys, kurie yra emociškai sutrikę arba serga sunkia psichine liga.
  5. Negalima kalbėti su depresijos ištiktu asmeniu, kadangi jis gali iš kito kalbos perimti įvairių idėjų.

Business Executive Alone in ThoughtKetvirtasis mitas apie savižudybę – jog nusižudantis asmuo yra psichiškai nesveikas – reikalauja keleto komentarų. Pirma, asmenys, kurie nusižudo, paprastai nėra psichiškai nesveiki ar laikinai pamišę, tačiau šeimos nariai dažnai įsitikinę kad “niekas, būdamas sveiko proto” negalėtų nusižudyti, o jų prarastas mylimas žmogus – ne išimtis. Antra, be abejo, kai kurie psichiškai nesveiki asmenys nusižudo, tačiau nėra įrodymų, jog būtent jų liga yra savižudybės priežastis. Trečia, remiantis esamais faktais, psichiškai nesveiki žmonės sudaro mažiau nei 25 % visų savižudžių. Dauguma žmonių gyvenime susiduria su tam tikra “beviltiška” situacija. Tyrimai rodo, jog beviltiškumo jaumas yra tiesiogiai susijęs su savižudybe. O tokį beviltiškumą išgyveną ir labai racionalūs žmonės. (G.Lester, D.Lester. Suicide. – Prentice Hall, 1971)

Artimųjų reakcijos

Savižudybė sukelia didžiulę emocinę įtampą šeimoje. Nusižudžius vaikui, tėvus dažnai kankina kaltė – jie kaltina save, kad nesugebėjo laiku suvokti problemos. Kiti žmonės taip pat kaltina tėvus dėl jautrumo ir supratimo stokos. Nusižudžius vienam iš tėvų, vaikai kaltina save. Kaltės jausmas juos taip užvaldo, jog jie dažnai patiria emocinių sutrikimų. Vaikui paprastai sunkiau susitaikyti su savižudybės faktu nei suaugusiam. Suaugę geriau sugeba numalšinti savo kaltės jausmą. Yra žinoma, jog savižudybę lydinti širdgėla ir kaltės jausmas yra daug stipresni nei atitinkami jausmai po atsitiktinės šeimos nario mirties. Tyrimai taip pat rodo, kad šie ir kiti šeimos narių simptomai išlieka daugybę mėnesių po savižudybės. (P.B.Horton, G.R.Leslie, R.F.Larson. Sociology of Social Problems. – Prentice Hall, 1988)