Ar žmogiška atmintis geresnė už kompiuterio atmintį, kadangi ji – netobula?

Marius Kuitniauskas

Atsakymas – „be abejo!“. Kodėl? Būdami žmonėmis, savo rasę laikome pranašiausia Žemėje. Kompiuteris yra nenutrūkstamos žmogaus proto raidos – nuo „lempų krūvos“ tipo aparato iki labai sudėtingo mikroscheminio „galvojančio“ tvarinio – kūdikis. Kalbėdami apie atminties gerumą ar blogumą, nepamirškime proto problematikos, kadangi atmintis yra tapatumą konstruojanti proto dalis.

Pirmiausia – apie tai, kodėl kompiuteris apskritai yra blogesnis už žmogų, kodėl žmonės vis dar laiko kompiuterį įrankiu. Baisiausias šiuolaikinių kompiuterių inžinierių-frankenšteinų košmaras – ateitis, kai kompiuterių pagrindu gyvuojantys organizmai gali tapti pranašesniais už žmones. Visuose futuristiniuose filmuose, mokslinės fantastikos leidiniuose, pasakojančiuose apie kompiuterinio proto įkūnijimą žmonėse ar žmonėse-gyvūnuose, apie mašinas ir robotus, tvyro nuojauta, kad į žmogaus viršenybę greitai pasikėsins to paties žmogaus tvarinys. Štai taip – nauja mechanizuota rasė pasinaudos savo intelektualiniu bei fiziniu pranašumu ir sunaikins tingią, mutavusią ir iškrypusią žmonių rasę. Mes bijome savo technologinių vaikų ir nuolat spartėjančio mechaninio kišimosi į žmogišką kūną – klonavimo. Prieš trejus metus šachmatų turnyras, kuriame susirungė geriausias pasaulio šachmatų didmeistris Garis Kasparovas bei IBM superkompiuteris „Deep Blue“, parodė žmonėms, kad jų baimės yra pagrįstos 101 %, kadangi žmogus pradeda pralaimėti savo tvariniui. Žmogaus pranašumo sostas nebetvirtas, ir Alano Turingo pasekėjai, atlikdami jo testą, kaskart baiminasi, kadangi greitai kompiuterinis protas galės jį išlaikyti. Štai kodėl mes vis dar manome, kad mūsų protas ir atmintis geresni už kompiuterių, kadangi mūsų atmintis yra tikra, o elektroninių mašinų – tik vienetų ir nulių kombinacijos.

ATMINTIS

Atmintis saugo ir atstato žmogaus smegenų informaciją (Encarta Encyclopaedia). Atmintis – žmogaus patirties atstatymas prote (Encyclopaedia Britannica). Nors ir turime šį paprastą apibrėžimą, pati atmintis kaip objektas visai nėra aiški, kadangi nuo pat mąstymo pradžios žmonės stengėsi išsiaiškinti, kodėl mes prisimename matytus, girdėtus, jaustus ar net sapnuotus dalykus. Šis procesas yra esminis protavimui, mokymuisi, problemos suvokimui, sprendimo priėmimui bei tapatumo konstravimui.

Problema iškyla dėl to, kad žmogaus atmintis iš prigimties yra netobula. Pamačius paveiksliuką, kuriame pavaizduotas medis, ir po kiek laiko bandant prisiminti, kaip tas medis atrodo, smegenų sukurtas atvaizdas nėra lygiai toks pat, kaip originale. Trūksta dalies informacijos, tačiau vietoj trūkstamos informacijos panaudojama iš patirties gauta informacija. Atmintis yra labai dinamiškas procesas, atsiminimai yra kuriami, pasitelkiant patirtį ir atsiminimus apie kitus dalykus, kurie taip pat nėra visiškai tokie, kokie buvo realybėje. Kitas klausimas – kiek reali yra pati patirtis (juk žinome, kad psichoanalitikai gali „įdiegti“ tam tikrą patirtį, kurios niekuomet nepatyrėme: nematėme, nejautėme ar negirdėjome per savo tiesioginį santykį su tikrove).

AR KOMPIUTERIS GALI GALVOTI?

Deja, ne. Kol kas dar ne, kadangi šiandien superkompiuteriai tik saugo informaciją ir nedaug tenuveikia, sujungdami duomenis į sakinį, pajudindami roboto ranką ar atsakydami į Turingo testo klausimą. Charlesas Plattas taip kalbėjo apie kompiuterinius smegenis turinčius robotus: „Šiandien geriausi robotai gali mąstyti kaip vabzdžiai“ (Platt, 1995), ir beveik nėra vilties, kad jau rytoj Turingo testą pasiseks išspręsti. Testo esmė tokia: trys dalyviai, esantys skirtinguose kambariuose, bendrauja per spausdinamą tekstą. Vienas iš jų užduoda klausimus kitiems dviems, iš kurių tik vienas yra žmogus, o kitas yra superkompiuteris, sugebantis atsakyti į klausimus, tai yra, galintis atpažinti kalbą. Klausiantysis siekia išsiaiškinti, kuris iš jų yra žmogus, o kuris – mašina. Iki šiol testas buvo neigiamas, tačiau ateitis žada daug.

PASIEKIMAI

Šiame skyriuje bus pasakojama apie tai, ką jau pasiekė programuotojai ir ką gali pasiūlyti kompiuteriai:

1. Balso atpažinimas

1980-ųjų pradžioje dvi programinę įrangą gaminančios kompanijos iš Bostono „Dragon System“ ir „Kurzweil Applied Intelligence“ pradėjo pardavinėti programas, leidžiančias AK atpažinti jų savininko balsą. Iš pradžių buvo nedaug komandų, bet iki 1997 metų šios programos jau galėjo atpažinti apie 60 000 žodžių (Garfinkel, 1997). Nuo tada praėjo dar trys intensyvių tyrimų bei darbo metai ir naujausiu šios srities išradimu tapo… mobilusis telefonas „Ericsson G28“, kurį galima kontroliuoti vien tik balsu. Tačiau ir ši naujovė turi trūkumų, nes kompiuteris negali suprasti žodžių srautų, todėl po kiekvieno žodžio vis dar reikalinga pauzė.

2. Skaitmeninis kalbėjimas

1996 metais „Digital Equipment Corporation“ pristatė kalbos sintezatorių akliesiems, pavadintą „DECtalk“, kuris leidžia tekstą skaityti kompiuteriui. Tačiau „šiandieniniai kompiuteriai kalba gana gerai, operuodami siaurais frazių parametrais, tačiau susidūrę su neapdorotu anglišku tekstu, skamba mechaniškai. Tikram persilaužimui bus reikalingas geresnis natūralios kalbos supratimas. Tam reiktų penkerių metų.“ (Garfinkel, 1997)

3. Atvaizdo atpažinimas

MIT (Massachusetts Institute of Technology) AI laboratorijos mokslininkas Tomaso Poggio sukūrė programą, galinčią atpažinti konkretų žmogų iš kelių grupinių nuotraukų bei kitą programą, gebančią atpažinti objektus ir veidus iš vienoje linijoje sudėliotų piešinių (Garfinkel, 1997). Šias programas dar reikia tobulinti, kadangi jos gali susidoroti ne su visais, o tik su nesudėtingais objektais ar piešiniais.

4. Žaidimas šachmatais

RS/6000 SP pagrindu veikianti kompiuterinė sistema, kuri valo toksines atliekas, pateikia orų prognozes, modeliuoja finansinius duomenis, kuria automobilių dizainą bei naujus vaistus, geriau žinoma kaip „Deep Blue“, 1997 metais laimėjo prieš geriausią pasaulio šachmatų didmeistrį Garį Kasparovą. Kodėl taip nutiko? Davidas G. Storkas, knygos HAL’s Legacy: 2001′s computer as dream and reality (MIT Press)(http://mitpress.mit.edu/e-books/Hal/) redaktorius, aiškina: „Žmonės yra lėti, tačiau ypač gerai suvokia žaidimo modelius bei puikiai kuria strategiją, o kompiuteriai, nors ir yra greiti ir turi nuostabią atmintį, tačiau nepaprastai sunkiai atpažįsta žaidimo modelius bei sudėtingą strategiją. G. Kasparovas gali atlikti apytikriai du ėjimus per sekundę; „Deep Blue“ įmontuota specialiai šiam tikslui sukurta aparatūra leidžia apskaičiuoti apie ketvirtį milijardo šachmatų pozicijų per sekundę“ (Stork, 1997). Tai aiškiai parodo, kad kompiuteriai turi puikią atmintį bei duomenų apdorojimo spartą, tačiau negali patikimai kurti strategijos. Net jei „Deep Blue“ ir naudojo strategijas: ėjimų pozicijas žaidimui laimėti, gambitus ir t. t., tačiau, be abejo, šios strategijos yra intensyvaus daugybės programuotojų darbo, o ne jo paties laimėjimas.

Akivaizdu, kad kompiuteriai dar turi daug ko išmokti, kad galėtų pradėti mąstyti bei vadovautis atmintimi, o ne vien tik vienetais ir nuliais užkoduota informacija.

PROBLEMŲ ATPAŽINIMAS IR JŲ SPRENDIMAS

Problemų atpažinimas yra pagrindinis principas, kuriuo žmonės remiasi savo kasdieniniuose santykiuose – tiek tarpusavyje, tiek gamtoje (kai esi vienas laukuose, ir staiga prasideda audra, supranti, kas nutiks). Kitas dalykas, reikalaujantis dar daugiau protinių sugebėjimų, yra ne tik problemos suvokimas, bet ir jos išsprendimas, padarantis tau mažiausiai žalos (kai pamatai, jog netrukus prasidės audra, bėgi slėptis). Problemos atpažinimas ir išsprendimas įmanomas tik tuomet, jei yra kažkokių prisiminimų iš praeities bei patirties, kaip susitvarkyti su esama arba galima problema. Kyla klausimas, ar kompiuteriai gali atpažinti ir išspręsti problemą, pasinaudodami savo atmintimi? Kai rašome tekstą naudodamiesi „Word 97“ programa, ji gali patikrinti mūsų rašybą tik todėl, kad yra įdiegtas žodynas. Tai labai paprastas pavyzdys, tačiau kas vyksta su sudėtingesne informacija? Nepamirškime, kad „Deep Blue“ ne tik žaidžia šachmatais, bet ir valo toksines atliekas, spėja orus, modeliuoja finansinius duomenis, projektuoja automobilius, kuria naujus vaistus, tačiau kol kas negali išspręsti asmeninių problemų. Kai jis galės atsakyti, kaip žmogui geriau ištverti depresiją po motinos mirties, tai jau nebebus IT. Tai bus kažkas tarp mašinos ir žmogaus, o kol kas šis skirtumas yra labai aiškus.

SPRENDIMŲ PRIĖMIMAS

Tam, kad būtų galima priimti sprendimą, reikia sugebėti numatyti šio sprendimo pasekmes, nes tik taip bus galima įvertinti jo teisingumą ar klaidingumą. Numatymas, kaip vienas ar kitas procesas plėtosis ar bus plėtojamas, lemia strategijų kūrimą. Čia atminties vaidmuo yra kiek kitoks, kadangi, jei žmogus sukuria strategiją, labai svarbu palyginti naują su ankstesne, jau panaudota, strategija; pažiūrėti, ar ankstesnės strategijos buvo sėkmingos, ar ne, ir kodėl jos tokios buvo. Pažvelkime į karo istoriją. Aleksandras Didysis užkariavo Spartą ir atrado karinę strategiją, pavadintą falanga, kada kareiviai žygiuoja stačiakampio pavidalo būriais, o pirmoji eilė laiko ilgas ietis, kurios neleidžia priešui greitai prasibrauti. Ši strategija buvo sėkminga, todėl Aleksandras nukeliavo net iki Indijos. Žaidžiant šachmatais, kai kurios ėjimų kombinacijos buvo pavadintos žmonių vardais ir įvardija strategijas, kurias jie naudojo. Didmeistriai gali numatyti pustuzinį ėjimų į priekį, o kompiuteriai patikrina galimus ėjimus 20 000 pozicijų per sekundę greičiu.

TAPATYBĖS KONSTRAVIMAS

Į klausimą, kas yra tapatybė, kaip žmonės įgyja asmenines tapatybes ir t. t., neatsakyta iki šiol, nors diskusija „kas esu aš?“ prasidėjo dar tada, kai žmonės ėmė kalbėti ir mąstyti. Šiandien apie tapatybę mes galime pasakyti daugiau, nei mūsų protėviai prieš tūkstančius metų. Žinome, kad atmintis yra lemiamas mūsų tapatybės elementas. Be atminties mes negalime naudotis duomenimis bei mus supančia informacija; be atminties mes negalime priimti sprendimų dėl nuolat mums kylančių dilemų ir problemų; mąstymas priklauso nuo atminties; be atminties mes negalime išmokti kalbos bei išreikšti savęs, o savęs atskleidimas modernioje visuomenėje yra pagrindinis būdas parodyti save kaip skirtingą tapatybę turinčią asmenybę. Nekalbėsim apie amžiną klausimą, ar gyvūnas taip pat turi tapatybę, ar ne, kadangi ateityje kita diskusija taps esmine ir nulems mūsų visuomenės ir net rasės išlikimą: ar kompiuteriai bei robotai turi tapatybę, o jeigu taip, ar ši tapatybė pranašesnė už žmogaus? Hansas Moravecas, cituotas aukščiau Charleso Platto straipsnyje, pranašauja tokią ateitį, kad robotai įgis tapatybę, tolygią žmogaus, taigi galės daugintis ir aplenkti žmonių rasę.

Oficialus mokslas kol kas dar neturi pakankamai įrodymų, kad šis scenarijus išsipildys per artimiausius 50 metų, o mokslinės fantastikos knygų autoriai bei kino kūrėjai įkūnijo futuristinį kiborgų bei sumanių robotų įvaizdį.

IŠVADOS

Galbūt dar pernelyg anksti oficialiai moksliškai kalbėti apie žmonių pakeitimą jų kūriniais – kompiuterinį protą turinčiais robotais bei kiborgais, kadangi, kaip matome, kol kas nedaug tepasiekta konstruojant dirbtinę tapatybę per atmintį. Priežastis labai paprasta – žinių apie žmogaus smegenis trūkumas. Jos yra tokios sudėtingos, kad mes negalime suprasti, kur ir kaip visa informacija yra užkoduota, kokios priemonės turi būti panaudotos jai saugoti ir perduoti? Kai žinosime, kaip veikia mūsų smegenys, galėsime sukurti kažką panašaus į dirbtines smegenis. Tada kiborgų era taps realybe.

Visą laiką mes kalbame abstrakčiais terminais, kai kurie jų netgi neturi bendrai priimtų apibrėžimų, apie nerealius dalykus, kuriuos spręsime ateityje. Ji nėra stabili ir mūsų gyvenimo lūkesčiai daugiausiai pagrįsti svajonėmis bei moksline fantastika. Dabar jau būtina kalbėti apie naują, grėsmingai artėjantį socialinį košmarą. Prieš porą mėnesių britų mokslininkai galiausiai gavo leidimą klonuoti žmones moksliniais tikslais. Pelė, avis ir beždžionė jau buvo klonuotos ir nuodugniai ištirtos. Praėjus kiek laiko po avies Dolly klonavimo, mokslininkai pastebėjo, kad jos chromosomos yra kiek trumpesnės už natūralias, o tai įtakojo jos gyvenimo trukmę. Be abejo, mokslininkai pažadėjo išspręsti šią problemą, bet kas gali užtikrinti, kad klonuotas žmogus bus nukopijuotas taip tobulai, kaip tikimasi? Tarkime, kad žmogus yra klonuotas, jis ar ji yra tobulas tiek kūnu, tiek protu. Tuomet atsirastų nauja rasė – klonuotieji. Žmonės pasidalins į natūralius – negražius, tingius, kvailus – bei klonuotuosius – tobulus. Tuomet viskas vyks pagal tą patį scenarijų, kaip ir atsiradus kiborgams Holivudo filmuose ar mokslinės fantastikos knygose.

Be abejo, klausimas, ar klonuotas žmogus turės protą, sąmonę, atmintį ir tai, ką žmonės paprastai vadina siela, išlieka neatsakytas ir esminis tolesnei moksliškai patobulintos asmenybės raidai.

NUORODOS

Encarta Encyclopaedia, article on Memory (mental process) at http://encarta.msn.com/find/print.asp?&pg=8&ti=761578303&sc=0&pt=1

Encyclopaedia Britannica, article on Memory at http://www.britannica.com/bcom/eb/article/printable/7/0,5722,109427,00.html

Platt Charles, „Superhumanism“ from WIRED No. 3.10 1995 at http://www.wired.com/wired/archive/3.10/moravec.html

Garfinkel Simson, Happy Birthday, Hal from WIRED No. 5.01, 1997 at http://www.wired.com/wired/archive/5.01/ffhal.html?pg=3&topic=

Stork David G., The end of an era, the beginning of another? HAL, Deep Blue and Kasparov article from IBM research page at http://www.research.ibm.com/deepblue/learn/html/e.8.1.html

Encyclopaedia Britannica, article on Learning at http://www.britannica.com/bcom/eb/article/0/0,5716,48642+1+47530,00.html

Sielos kultūra

Vydūnas

Bepig tam apie sielos kultūrą kalbėti, kurs žino, kas siela yra. Bet ką supras tie, kurie to nežino? Jiems reiks daug pamąstyti. Tai nelengva. Todėl pasistengsime tai padaryti trumpais žingsniais.

Sakė jau ne tiktai kartą žmonės, rodydami į silpnąjį ligonį: tai mat, kas žmogus. Bet ar tai, kas čia silpna, žmogus? — Tegul žmogus bus apalpęs. Ar tuomet su juo nors kaip galima santykiuoti? Berods bando kiti apalpusįjį atgaivinti. Bet jie darbuojasi su jo kūnu. Jie nekalba su žmogumi. Ir neduoda jam patarimų. Nelaukia jų iš jo. Jie žino, kad dabar žmogus neatsilieps, kad nepateiks jiems nieko ir tuo tarpu gyvenime nieko nereikš. Vien žmogaus kūnas randasi jų akivaizdoje.

Tokiu būdu žmonės paprastai sprendžia apie tai, kas žmogus yra. Ir kaip matyt, jis randamas ne kūne, bet toje jėgoje, tame dvasiniame prade arba principe, kurs kūnu apsireiškia. Šitas dvasinis pradas kaip t i k  yra s i e la. Tiktai ji gali iš kito žmogaus į žmogų taip atsiliepti, kaip vien žmogus to ir tegali laukti. Kūnas pasilieka kūnu. O be sielos, be dvasinio prado jis čia niekas, kur žmogus svarbus.

Iš viso to tad ir aiškėja, kad žmogus yra minimas dvasinis pradas. O kadangi jį vadiname siela, reiks sakyti, kad žmogus yra siela arba siela yra žmogus.

Ši siela apsireiškia kūnu. Jis yra jos priemonė ir įrankis. Materinis dalykas vartojamas dvasinio. O kadangi dvasinis yra ir metafizinis, galime sakyti, kad metafiziniejie turi viršų ant materinių.

Tuo mes pasakome, kaip iš tikrųjų esti. Kitaip tardami, mes žmogų apverčiame, mes materei pirmenybę suteikiame. O paprastame gyvenime žmonės, santykiuodami vieni su kitais, visumet tik skaitosi su dvasine gyvybe, kuri iš žmoniško pavidalo apsireiškia. Kūnas jiems toli ne taip svarbu.

Berods negalime be jo apsieiti, kada norime paveikti materinius dalykus. Bet kūnas visumet tik turi  p r i e m o n ė s   r e i k š m ę. Jis tik tėra padaras metafiziniam pradui apsireikšti. Tą neturėtume palikti nepastebėję.

*   *   *

Iš metafizinės pusės ir pareina ta galia, kuri kūną stato. Visa, kas auga, tik tokiu būdu pasidaro. Kitaip manyti yra neaiškumas. Taip tai regimasis žmogaus kūnas stovi tarp dviejų veiksnių. Iš paviršiaus jį spaudžia pasaulis. Jo įspūdžiams pasitikt kūnas visaip taikinasi. Ir jis tikrai nyktų, jeigu nebūtų jam iš metafizinės pusės auginančių ir jauninančių galių.

Nereikėtų sukeisti metafizines galias su kosmaus spėkomis. Mūsų laiku surasta, kad jos, būtent elektrika, šviesa, šiluma ir t. t., paveikia žmogų. Tik nežinoma, kaip tai įvyksta, kad stiprėja judėjimo galia, o silpsta protavimo jėgos ar antraip. Tvirtinama kartais mokslininkų, būk simpatiškosios dirgsnių sistemos mazgas (plexus solaris) priimąs kosmaus galias, bet ir metafizines, kaip jusnys (odos smegenys) ir dirgsnys pagauna regimojo pasaulio įspūdžius. Galvos smegenyse tie įspūdžiai ir tos galios susikaupia ir, perėjusios visokius pakitimus, pasidaro samonės turiniu. Veikiant metafizinėms jėgoms, kūnas auga, jaunėja; veikiant pasaulio spėkoms, pasaulio įspūdžiams, kūnas nyksta, senėja.

Todėl, apskritai imant, metafizinei esties pusei prisikreipdami, sutinkame jaunatvės galias. Žmogus jaunėja, kurs daugiau gyvena dvasiniu gyvenimu, o greičiau senėja, kuomet manymu, veikimu ir visu gyvenimu pasišvenčia materiniam gyvenimui.

Yra žmonių, kuriems sunku suprasti esties, arba visumos, sritį. Stebėtina. Seniau berods buvo tikima, kad jusnims prieinamas pasaulis esąs visas esties turinys. Kito nesą. Ir visi spėjimai apie nematomąsias šviesos varsas, apie negirdimuosius garsus esą tik svajonės. Dabar fizikos mokslas pažįsta visą eilę neregimų spindulių rūšių. Ir tūli fizikos mokslininkai tyrinėja vien tai, kas anapus mūsų jusnių pasaulio randasi.

Tokiu būdu mūsų laiku pasidarė aišku, k a d  v i s a, ką mes patiriame jusnių keliu, būtent akimis. ausimis ir t. t., yra tik dalis to, kas iš tikrųjų   e s t i.  O tūli žmonės dargi tvirtina, kad tai esanti tik labai menka dalis. Šitą supratus, nesunku numanyti metafizines, tai esti aukštesnes ir dvasines esties sritis. Tik jų nėra kitur, nėra jos erdvės skiriamos nuo paprastosios gyvenimo srities. Jos yra tik kitos būsenos. Kiekvienoj srityj tai, kas esti, yra tik kitu būdu. Kas yra kitos būties, kitos būsenos, gyvena ir kitoj esties srityje. Irgi neregimiejie spinduliai, nors priklauso fiziniam pasauliui, nesiranda kitur kaip regimiejie. Jie veikia šalia šiųjų, tik kitaip. Todėl jie ir tėra kitokiu būdu patiriami.

*   *   *

Apie sielą dėl viso šio reikia pasakyti, kad ji, arba, kitaip sakant, žmoniškasis pradas, patsai žmogus, yra gyventojas ne regimojo, arba jusnių, pasaulio, bet kitos esties srities, būtent metafizinės, dvasinės. Ir ji jusnių pasaulyje tegali apsireikšti, jeigu jai kūnas yra augęs.

Senovės išminčiai, bet ir aukštos dvasios kultūros mūsų laiko žmonės visumet yra sakę, kad dvasia-siela, su kūnu gyvenusi, jį tada palieka šiame pasaulyje pranykimui ir po tikro, amžinų dėsnių nustatyto laiko naujai kiypsta į šį pasaulį. Tuomet jai kūnas naujai gimsta, auga, gyvena ir vėl nyksta. Ir parimusi dvasinėse srityse, ji vėl kreipiasi į kūno gyvenimo krašta.

*   *   *

Taip dvasia-siela suprantama atskiru, savišku pradu. Ir pasidaro klausimas, iš kur jis kyla. Dažnai į šį klausimą lengva širdimi atsakoma.

Tikima, siela pasidaranti iš kūno. O kunas gimsta iš kūnų, kurių pagrindas yra materė. Kad čia visokie dar slėpiningi dalykai painiojasi, tokiems manytojams visai nepareina į galvą. Bet kaip negalima įrodyti, kad tai, kas yra gyva, pasidaro iš negyvo, taip ir nėra įrodoma, kad dvasinis dalykas, kad toks reiškinys kaip sąmonė pasidaranti iš kūno. Tiktai naivus manymas, kurs nenujėgia, ką reiškia sąmoningumas, kartais tiki, sąmonė esanti smegenų virpėjimas.

Be viso to, mūsų laiku dar sužinota, kad ir regimoji materė nėra pagrindinis daiktų dalykas. Fizikos mokslas tvirtina, materė pasidariusi iš eterio, jame vėl sutirpstanti. Eteris esąs erdvę pildantysis visų regimų dalykų pagrindas, šviesa, elektrika, magnetizmas, šiluma, betarpiniai jo reiškiniai.

Bet aukščiau jų yra dar ir kitų dalykų. Žinomi jusmai, jausmai, palinkimai, ūpai, geiduliai, mintys, sąvokos, spręsmai, išvados, protas, žinoma, ir išmintis, valia, meilė, teisingumas ir t. t. O visi tie dalykai negali būti menkesnės rūšies negu eteris. Todėl jiems, be abejonės, turi būti kitas pagrindas. Ir negali būti pasidarę iš eterio.

O visi jie savyje turi sąmoningumo, į visa, kas patiriama, visai nepalyginamą elementą. Toliau jie dargi patys yra žmogaus sąmonės turiniu. Ir niekaip negalima įrodyti, kad sąmonė pasidaranti iš materės arba is eterio.

Išeina iš viso to, kad minėtiems reiškiniams turi būti atitinkamas pagrindas. Ir tvirtina jau seniai išminčiai, kad visa visuma yra pagrinduota dvasia. Iš čia visa pareina. Ir daug teisingiau yra sakyti, materė esanti sutirštėjusi dvasia, negu tai, kad dvasia pasidaranti iš materės. Kaip ledas, tapęs iš vandens, vėl virsta vandenimi, taip ir materė virsta pagaliau eteriu.

Visiems tiems spėjimams, būk materė esanti viso pasaulio turinio pagrindas, būk iš jos pareinanti ir žmoniškumo pradas — siela, patsai žmogus, pagaliau priešinasi mūsų pačių nusimanymas. Žinome visi, kad mūsų kūnas, mūsų ūpų gyvata ir mūsų minčių gyvata yra mūsų sąmonės turiniu. Ir negali būt, kad sąmonė pasidaro iš savo turinio. Niekas, rodos, netvirtins, kad erdvė pasidaranti iš daiktų. Vien žinoma, kad jie randasi erdvėje, kad jų kiekviename yra ir erdvės.

Šitas palyginimas reiškia daugiau negu tik palyginimą. Yra jis beveik įrodymas. Berods įgyja šį svarbumą tik šviesiajai dvasiai-sielai. Naiviam protui jis nieko nesuteikia.

Dvasia-siela  nelygiai  gyva  visuose žmonėse, nors ji visur tos pačios esmės. Vienų žmonių siela yra šviesesnė, kitų tamsesnė, vienų ji stipresnė, tvirtesnė, kitų silpnesnė, lėtesnė, vienų ji malonesnė, kitų žiauresnė ir t. t.

Galima visą laipsnių eilę pastebėti žiūrint į dvasių-sielų skirtumus. Žemiausiųjų laipsnių siela nieko nereiškia pasauliui, ji yra be šviesos, be galios ir turinio, ji vien parodo, kad ji yra. Viduriniųjų laipsnių siela bus turtingos sąmonės. O aukščiausiųjų laipsnių siela bus šviesa ir galia, sąmonės turinys bus menkesnio svarbumo.

Žemiausiojo laipsnio žmogų galima vadinti miegančiuojų. To laipsnio siela dar beveik niekaip nesantykiuoja su pasauliu. Ji turi berods organizmą, turi kūną šiame pasaulyje pasijusti, nusimanyti. Pasaulis ir paveikia kūną. Kūnas atsiliepia. Bet žmogus pats sau gyvena giliame miege. Todėl užgimimas bei mirimas jam nedaug tereiškia. Šio laipsnio žmogus nebijo mirties. Nenumano jis dar skirtumo tarp gyvenimo su kūnu ir be kūno. Jusnių pasaulis jam dar nėra svarbus, dar nesirodo gyvybės versme. Tokio žmogaus samonė yra tuščia ir įgyja tik turinį akies mirksniui, kuomet pasaulis gyviau į kūną veikia. Vadysime šį žmogų primityvu. Mūsų laiku tokių žmonių maža tebėra ant žemės. Kartais įsigema vienur kitur vienas antras, bet visą tautą retai tebesudaro primityvūs žmonės. Sako, būk esanti viena antra tokių tautelių dar Azijoj ir Afrikoj. Tik reikia atsargiam būti. Greit galime pavadinti primityviais žmonėmis tokius, kurie jau šauniai yra pakilę.

Žmonėms gyvenant šiame pasaulyje kartotinai, jų esmė kiek pagyvėja. Sąmonėj pradeda rasties patvaresnis turinys. Slankioja jau visokių ūpų šešėliai, sukyla visokių linkimų, geidulių, skausmų debesėlės, gal sušvinta jau ir viena antra silpna mintis. Ir žmogus sujunda jų pagaunamas. Tada jis gyvena jau ant antro savo sielos kultūros l a i p s n i o. Jau nebe tik miega. Jis jau ir sapnuoja. Ir ka jis apreiškia, yra jo sapnai. Vadysime tokį žmogų naiviu. Jų yra mūsų laikais jau daugiau negu primityvų. Vis dėlto jie sudaro tik mažą žmonijos dalelę. Žmonių dauguma jau yra aukščiau iškilusi. Ir tik viena antra tauta susideda iš tokių žmonių, kuriuos vadiname laukiniais ir beveik be kultūros. Bet yra jų ir tautose, kurios laikosi kultūringomis.

Kaip rodosi, žmonija susideda iš tikrojo sielų skaičiaus. Jos gyvena tai dvasinėje srityje, tada vėl jusnių pasaulyje, kuomet joms užgimsta kūnas. Ir taip pakaitomis šišon ir ten gyvendamos, jos tarpsta, auga, tvirtėja susitelkdamos tai vienoj, tai kitoj tautoj.

Tautos yra labai ypatingos žmonių draugijos. Sielos kultūros žvilgsnm kiekviena turi savo uždavirų. Ir sielos, kurioms reikalinga vieną tikrą uždavinį spręsti, užgimsta toje tautoje, kurioje tas sprendimas galimas. Dėl to kartais tautos didėja ir vėl kartais mažėja.

Bet tautos ir pakinta. Nepasilieka jos ant to paties laipsnio. Jeigu išauga arba išauginamos tautoje tokios padėtys, kurios netinka kilnesnioms sieloms savo gyvenimo uždaviniui spręsti, jos nesitelkia tokioms tautoms. Kitaip sakant: tautai nesirūpinant dvasios-sielos kultūra, jai neužgimsta kilnūs žmonės. Tad tvirtinasi vis daugiau blogosios padėtys, ir vis menkesnės sielos čia užgimsta.

Į visą žmoniją žiūrint, berods matyti nuolatinis, nors ir labai slankus žmonijos šviesėjimas. Berods nereikia žvelgti akimis, kurios tiktai kelioms vieno amžiaus minutėms yra atviros. Ir nėra tas šviesėjimas jusnių pasaulio dalykas. Žmonijos sielos gyvėja, šviesėja, stiprėja. Nors ir bus čia šen ten tamsėjimo ir gal net pranykimo.

Trečiasis tokio sielų šviesėjimo laipsnis yra pasiektas, kad žmogus jau pradeda brangiais laikyti pasaulio įspūdžius. Jis į juos žiūri kaip į savo ūpų, palinkimų ir geidulių priežastis, o į šiuos savo patyrimus— kaip į savo gyvybę. Jie sudaro jo sąmonei turinį. Ir tuo jis jaučiasi gyvėjančiu. Savo gyvybės versmę jis randa jusnių pasaulyje. Ir rūpinasi ja. Nori ją didinti, tvirtinti. Kaupiasi viso ko, kas gali jam daugiau sužadint visokių geidulių ir juos patenkinti. Siela santykiuoja, nors dar nepilnai save žinodama, su pasauliu. Yra užkopusi ant budimo laipsnio.

Čia tai sielos bunda, bet nėra dar pabudusios. Iš tikrųjų jos dar sapnuoja, bet jau labai gyvai, kaip žmogus, kurs netrukus apleis sapnus. Visai jis priklauso nuo pasaulio turinio, kurs sielą visiškai paveikia. Koks tas pasaulio turinys yra, toks yra ir žmogus. Jis linksmas, kad saulė šviečia, o nuliūsta, kad dangus apsiniaukia. Galima žmogų palyginti į padirbtą žmogaus pavidalą, kurs virvelėmis traukiamas šokinėja, lenkiasi, sukinėjasi. Yra jis tikrasis sapnuotojas, kurs nežino, ką daro, kas darytina.

Šio laipsnio žmogus jau apreiškia savo jėgas. Bet jis jas vien naudoja, jeib daugiau suradus sau visokių smagumų, visokių ūpo gyvatą erzinančių įspūdžių. Jis ieško turtų, kuria materinę kultūrą. Ir turtus traukdamas savęspi, jis kitiems naudą ima. Todėl jis ir vadinamas svetnauda. Jis yra  n e l a b s,  kuomet savo geiduliais susiduria su kitu. Ir išeina iš to dažnai piktumas. Taip, tai šio laipsnio žmogus yra  p i k t a s i s.  Tokių žmonių yra visose tautose labai daug. Jie sudaro mūsų amžiais didžiausiąją žmonijos dalį.

Kiek daugiau pabudęs, kartotinai gyvenęs su kūnu, tai esti šiame jusnių pasaulyje, jis iškopsta ant aukštesnio, būtent ketvirto laipsnio. Čia jis jau jaučiasi sielos miego slegiamu. Ir dabar jis p a t s a i  stengiasi pabusti. Nebepasiduoda kiekvienam įspūdžiui. Iš savo asmens, iš jo branduolio ir esmės jis stengiasi vykinti savo tikslus. Atsižada tai vieno, tai antro įspūdžio arba geidulio, jeib už tai vėliau daugiau gyvybės žadančiaisiais pasimėgt galėtų. Taip jis nebėra aplinkumos žaislas. Nebėra mėtomas ir vėtomas savo ūpų ir geidulių, jis pats stengiasi viršų ant jų palaikyti. Žmoniškumo pradas jame darosi kaskart daugiau jo gyvenimo vięšpačiu.  Berods viso to žmogus dar vis tesiekia, jeib iš regimojo gyvenimo kuo daugiau gyvybės pajautimo pagavus. Irgi šito laipsnio žmogus dar vis tiki, jusnių pasaulyje esąs jo gyvybės pagrindas.

Bet ir kitaip dar stengiasi šis žmogus pabusti. Jam labai svarbu, kad visi jo patyrimai būtų visiškai aiškūs. Todėl jis nuolatai tyrinėja ir mąsto. Kiekvieną daiktą ir dalykę, bet ir kiekvieną jausmą, ūpą, geismą, kiekviena rnintį ir sęvoką jis vis iš naujo apsvarsto. Gyvu būti jam  reiškia  tiek,  kiek  sąmoningesniu tapti. Jau nebejaučia gyvybės versmę pasaulio duoklėse. Nebesvarbu jam gyvybės pajautimą didinti visokių įspūdžių rankiojimu ir kaupimu. Jis pirm viso nori daug ir aiškių žinių turėti. Intelektualus turtas ir jo gyvumas rodosi jam gyvybe.

O ir ne vien tai. Šio laipsnio žmogus supranta gyvybę esant tame, kad sąmonės turinys nuolatai šviesėja. Todėl jis ir stengiasi, kiek tik įmanydamas, visame būti sąmoningu. Jis aiškiai numano savo esmės santykį su sąmone. Ji todėl jam labai svarbi. Sąmonės nykimas yra jam esmės pražuvimas. Mirtis jį todėl ir taip labai gąsdina. Bet todėl jis ir vengia visokių apsisvaiginimų. Intelektualės kultūros žmogus nori visumet blaivas ir skaidraus proto būti. Tiktai staigiai iškilęs į nepaprastą sąmonės šviesą, jis lyg pabūgęs ją drumsto kuo nors apsisvaigindamas. Bet toliau tuo ir gėdisi.

Tokiu būdu šio laipsnio žmogus stengiasi pabusti. Tačiau jis dar nėra tikrai pabudęs. Dar jis nežino, kas jo esmės gyvybės pagrindas yra ir ką jo sąmonė reiškia. Vis dėlto šis laipsnis yra žmogaus sielos kultūros svarbiausias. Čia einami pirmutiniejie saviškiejie žingsniai. Čia žmogus visai rūpinasi pats savo pažanga, sayo tobulėjimu. Jis kuria intelekto, protavimo k u l t u r ą, kuri matyti ir iš žmogaus dirbamų daiktų. Kalbama ir apie technikos kultūrą. Ji padaro žmogaus dvasios antspaudą regimu. Kultūros kraštų žmonės priklauso žymia dalimi šiam laipsniui.

Aukštesnis už jįjį yra pabudusiojo žmogaus laipsnis. Žmogus čia yra jau savo gyvybės šaknis suvokęs  s a v o  e s m ė j e. Jis žino esąs dvasia-siela. Ir jo minčių bei ūpų gyvati-dvi bei kūnas yra priemonės, įrankiai jusnių pasaulyje apsireikšti. Nebesilaiko jis menkesniu už pasaulio turinį. Nebelaukia jis gyvybės ir smagumų iš jo. Ir nebėra jis ūpų, geidulių bei minčių priklausomybėje. Jis stovi viršum visų jų. Ir apsireiškia pilną savo žmoniškumą. Jo manymas, jo žodžiai ir veikimai atspindi jo išmintį, jo meilę ir tvirtumą. Todėl ir sakoma, jis esąs kilnusis, gerasis, bet ir didysis žmogus. Visi jo pasistengimai siekia perdėm dar pilnesnio, tobulesnio žmoniškumo apsireiškimo. Todėl galima šį laipsnį ir vadinti žmoniškumo kultūros laipsniu.

Iš jo  iškilęs  žmogus  yra  pasiekęs dvasinio žmogaus laipsnį.  Čia jau menkėja visiškai minėtiejie asmens gyvenimo skyriai, būtent ūpų ir minčių gyvatos, nebekalbant apie kūną, kurios randasi žem žmogaus esmės. Bet toji pati labai žymiai šviesėja. Ir dabar visiškai aiškiai pasirodo, kad žmogus yra dvasinės rūšies veiksnys šiame pasaulyje. Kad kilniajam žmogui maža arba beveik nieko nebereiškia pasaulis ir jo dovanos, tada dvasinis žmogus ir nebededa svarbumo ant savo asmens gyvenimo. Visi asmens reikalai yra jam niekingi. Jis su asmenimi tik gyvena, santykiuot norėdamas su pasauliu.

Pagaliau žinomas yra dar dieviškojo žmogaus laipsnis. Bet apie jį daug pasakyti nėra reikalinga. Jo šviesai ir galiai numanyti neužtenka mūsų laikų patyrimas ir numanymas. Jau kilnusis žmogus savo apsireiškimuose daugumai vos yra suprantamas. Apie dvasinį žmogų ir protingiems sunku sužadinti reikiamąjį aiškumą. Ką tada bepasakysime apie dieviškąjį žmogų?

Ir žiūrint į žmonijos padangį nuo praėjusiųjų amžių lig mūsų laikų, vos vienas visos žmonijos yra iškilęs lig paties dangaus čiukuro, vos keli stovi ant dvasinio žmogaus laipsnio, o nedaug buvo visuose amžiuose kilnių žmonių, ir tik paskutiniais amžiais randasi daugiau pabust pasistengiančiųjų. Bet daugumą sudaro vis dar tie, kurie pradeda pabust ir bunda.

*   *   *

Tokiu keliu tai žmonija vis žymiau virsta tuo, kas Ji būti turi. Žmoniškumas iš lengvo vis daugiau įgyja šviesos ir vis daugiau tvirtėja. Bet negali is karto vieno laipsnio žmogus užkopti lig trečio ar ketvirto, vieną arba du laipsniu peršokdamas. Kiekvieno laipsnio gyvenimas turi būt išgyventas. Vien galima greičiau ir tvirčiau jo uždavinius spręsti ir tokiu būdu kitus pralenkti. To ne-daro daug žmonių. Todėl žmonija ir tik labai slankiai tegyvėja. Vos numanyti yra jos pažanga.

Nešama toji yra kūrybos galios ir valios. Bet ji ne vien apsireiškia tomis sielomis, kurioms užgimsta kūnas šiame jusnių pasaulyje, bet ir to pasaulio turiniu. Tūliems tėra šisai suprantamas. Todėl ir sakoma, būk aplinkuma esanti vyriausioji, jeigu ne vienatinė žmogaus auklėtoja.

Teisybė yra, kad  žemųjų laipsnių žmogus beveik vien tėra auginamas aplinkumos, gamtos. Ji jį glosto ir plaka, kol nesužadina jo esmės atsiliepimą ir tada jos pasistengimą. Toliau tada jau dirba tarsi talkoj žmogus ir aplinkuma. Žmogus pats padaro ją ir visą gamtą savo priešu. Jis kovoja su ja. Įsikalba, kad  r e i k i a  kovoti už būvį. Ir pasidaro vieną skaudumą po kito. O tie skaudumai, toliau dargi ir skausmai jį žadina, mokina. Ypačiai trečiojo laipsnio žmogui pasaulis su savo duoklėmis daug reiškia. Žmogus tiki, tenkindamas savo geidulius ir troškimus, sau laimėsiąs smagumų, gyvybės, o pasidaro po trumpos, menkos linksmybės kančių ir pagaliau mirtį.

Kuo daugiau jis gyvėja, tuo daugiau jam jo aplinkumos irgi žmonės reiškia. Bet kaip tik tada jo kančios didėja. Nieks tiek žmogaus neskaudžia kaip kitas žmogus. Baisiausioji žmonijos kankynė yra karai. O jie keliami žmonių.

Bet žmonėms pažengus, žmogus įgyja žmogaus tarpimui ir kitą reikšmę. Jis paveikia savo draugus žmoniškumo  apraiškomis.   Žmonės kuria mokslą, meną ir dorovę. Ir visu tuo jie žadina vienas kitą. Moksle, mene ir dorovėje žmoniškumas patsai glūdo. O tomis priemonėmis jis tada pasiekia žmogų. Nebėra tada aplinkumoj tiktai žiauriosios gamtos ir jos spėkų, nebėra tiktai augmenijos ir gyvijos, arba, sakysime, gyvuliškosios žmonijos. Jau pati žmonija pradeda veikti, pradeda  žmonių pažangai kiek reikšti.

P r a d ž i o j e svarbiausias dalykas yra  m o k s l a s. Jis plačiausiai vartojamas, ypačiai ant intelektualės kultūros laipsnio, žmogui auklėti. Bet iš lengvo menas ir dorovė įsigali. Keli meno spinduliai jau sušvinta ir žemųjų laipsnių žmonėms. Tik labai maža jie jiems teikia. Pakilusiems jie yra galingi gyvėjimo akstinai.

Bet kaip  t u o m e t  paties žmogaus esmės pasistengimas daugiau reiškia, taip ir tiesusis kitų žmonių žmoniškumo prado veikimas žmones gyviau žadina. Kilnusis žmogus todėl kitiems yra galingiausias žmoniškėjimo akstinas. O jam pačiam vėl kitas, kilnesnis žmogus daug reiškia. Toliau, dvasinis be tarpininko pasiekimas sielos jau svarbus, kol nesantykiuoja žmogus sąmoningai su visumos Pagrindu.

Ant visų keturių pirmųjų laipsnių svarbiausioji žmogaus žadinimo priemonė yra  antroji l y t i s.  Abiejų lyčių gimties santykiavime apsireiškia kartu gamta ir  ž m o g u s. Iš gimties gyvenimo tų laipsnių žmonėms pasidaro daugiausia džiaugsmo ir daugiausia skausmo. Geidulių žmogui (trečiojo laipsnio) gimties santykiavimai virsta labai dažnai pragaru.

Visiškai pakinta žmogaus pažangos akstinai ant kilniojo žmogaus laipsnio. Jo reikmenės aiškiai skiriasi nuo tųjų, kurių nori žemesniųjų laipsnių žmonės. Bet ir tų laipsnių kiekvienas turi savuosius. Žmonės kalba apie savo būtinumus. Sako negalį gyvent be vieno ar kito dalyko. O tai dažnai ir yra teisybė. Tiktai jų norimas dalykas tegali juos paveikt ir juose sukelti daugiau gyvybės pajautimo. Todėl ir negalima pakeisti vieno laipsnio reikmenes su aukštesniojo. O įkalbinėjimai nieko nepadaro. Nors žmonės ir sakys, žmogus “prisivertęs”. Jis tikrai kitokiu tepasidaro sielos augimu. Ir tik tada žmogus greičiau galės pakopt nuo vieno ant aukštesnio laipsnio, jeigu jame bus sužadintas jo paties sielos pasistengimas. Tatai bus tikriausiasis prisivertimas.

Todėl nereikėtų norėti padaryti iš kiekvieno žmogaus iš karto tobuląjį. Išmintingasis neverčia kitų žmonių gyventi jo dėsniais. Jis jiems teikia pagalbos, kuri tinka jų laipsniui. O kur jo pagalba nepriimama arba nenorima, čia jis palieka žmones gyvenimo mokyklai, pačiam likimui.

Tik jis nesiliauja   rūpinęs savo budimu ir  b u d ė j i m u.  Tuo jis daugiausia suteikia pagalbos visai savo aplinkumai. Sielos žadinamos kuo galingiau gyvosios, budriosios sielos spindulių. Gali šios pareiti iš skaidriojo mokslo, iš didžiojo meno veikalų ir tikrosios dorovės, bet jos ir gali spindėti stačiai iš gyvosios, šviesiosios pabudusios kitos sielos. Žmonės todėl yra leisti į šį pasaulį bendram, draugingam gyvenimui. Ir žmonės, kurie rūpinasi savo sielos kultūra, turėtų naudoties savo ir kitų kilimui visomis priemonėmis.

Bet pagaliau reikia pažinti dar ir viso to pagrindą. Jam pažymėti tinka veikiau žodis ,,galia”. Ji yra ta pati, kuri visą pasaulį, visą visumą kuria. Ji yra jos pagrindas, bet todėl irgi žmogaus esimo pradžia ir pabaiga, žmoniškosios sielos siela. Į šią galią, į amžinąją išmintį ir meilę bei teisybę ir grožę, žmogus turėtų nuolatai būti atsigręžęs. Tuomet ji liejasi į sielą ir ją pildo amžinąja savo šviesa ir galia.

Tuomet žmogaus siela įsigali. Visi jos gabumai pradeda veikti. Ji įsineša į pasaulį. Ir čia kuria žmoniškumo kultūrą. Nėra tai skausmai ir nelaimės, kurias gimdo materinė ir intelektualinė kultūra, bet džiaugsmas, laimė ir palaima. O to ilgisi visas pasaulis. Visa gamta žvelgia aukštyn į žmogų. laukdama, kad jis būtų pagaliau žmonišku. Šitą ilgesį žmogus turėtų patenkinti. Jam tai yra galima.

Tik minėtuoju atsigręžimu jis turėtų daug daugiau rūpinties. Paprastai vadiname jį tikyba. Ji daug reiškia ant visų sielos kultūros laipsnių. Pirma ji yra tik santykiavimas su gyvenimo slėpiningumu, tada pilnosios gyvybės pasiilgimas. Bet pagaliau ji yra santykiavimas su dvasiniu visumos Pradu. Iš to santykiavimo plūsta sielos kultūrai visa galia. Ji tada ir veda žmogų tobulybėn.

Žmogus ir gyvulys

Vydūnas

Nelygi žmonių dora ypačiai aiškiai pastebima žiūrint į žmonių santykius su gyvuliais. Rytų žemėse gyvena milijonai žmonių, kurie niekuomet nekankina gyvulių ir jų nežudo. Nesa mėsos tie žmonės nevalgo. Europoje, kur beveik visi krikščionys yra, žiūrima į tokį pasielgimą su pašiepa.

Kaip žinoma, Europos žmonės nelabai maloniai apsieina su gyvuliais. Nors pradeda praplisti gyvulių apsaugos draugijos, nors tūluose kraštuose baudžiami žmonės, kurie gyvulius kankina, vis dėlto dar yra labai skaudus gyvulių likimas Europoje.

Tai parodo ypačiai trys dalykai. Gyvulių kraujas dar kasdien srovėmis praliejamas. Tūkstančiai jųjų kas dieną skerdžiami, jeib žmonės jų mėsa maitintųs. Dar maža tėra tų žmonių, kurie numano, jog žodis ,,nežudyk!” gali būti duotas atsižvelgiant ir į gyvulius. Paprastai tikima, kad žmogus negalėtų gyvas išlikti mėsos nevalgydamas. Ir kol nebus plačiai išmanyta, jog tai tačiau galima, gyvuliai bus tam žudomi. Minėti berods reikia, kad didžių miestų skerdynėse žiūrima gyvulį žudyti jam padarant kuo mažiau skaudėjimų.

Kitas būdas gyvulius kankinti ir žudyti yra medžiojimas. Kiek tuomet gyvuliai kęsti turi, rodos, kiekvienas protingas žmogus žino. Valandų valandas jie gainiojami ir nežino, kur dingti iš mirties baimės, kol pagaliau nenušaujami. Reikėtų kiekvienam apie tai bent mažumą pamanyti, tuomet išvystų, jog medžiojimas yra žemos doros apsireiškimas, nors medžiotų ir aukštesniųjų luomų žmonės.

Trečiu būdu gyvuliai kankinami aukščiausiose Europos mokyklose. Vadinamas šis kankinimas vivisekcija, tai esti gyvių pjaustymas. Įsivaizduokime, kas čia daroma. Gyvulys, dažniausiai šuo, prirakintas ant kokios lentos, yra pjaustomas tiek žmonių, kiek tik prieiti gali. Vieni turi darbo prie jo akių, kiti – prie nugaros dirgsnių ir t. t. Gyvulys pjaustomas, lyg jis tebūtų medis arba šiaip koks daiktas. Kuomet vienam kartui užtenka tų studijų, gyvulėlis nuvežamas šiek tiek sulopytas į tam tyčia įtaisytą kambarį ir paliekamas, kol nepasirodo reikalinga j, toliau pjaustyti. Ir tai daroma taip ilgai, kartais kelias dienas, net savaites, kol nenumiršta nelaimingasis kankinys. Tuomet kitas prirakinamas prie lentos.

Sakoma, tai reikalinga, jeib gydytojai geriau išmoktų žmonių ligas gydyti ir žmonės neprivalytų tiek kęsti. Negalima trumpai išrodyti, kad tai yra apsirikimas. Tik tai tenoriu pasakyti, kad žmonių ligos tegali būti šalinamos išminties ir doros augimu. O vivisekcijoj to visiškai nėra matyti.

Tie gyvulių pjaustytojai neturi nei menkiausio pasigailėjimo nebyliais gyvulėliais. Ir tūli, be abejonės, nesigailėtų žmogų taipo jau žudyti, jeigu tvarka tarp žmonių tai prileistų. Kiti berods pasibaisėtų, kad kas ir tik pamanytų, jog jie ir gyvą žmogų galėtų taip pjaustyti. Tačiau ir tokie mokslininkai dažniausiai laiko žmogų ir gyvulį tik materijos krūva. Nėra jiems tarp jų didžio skirtumo.

Trumpai pasakius, mūsų stovis, atsižvelgiant į gyvulius, yra toks: žmonės tiki tiesą turį gyvuliui daryti, ko jie nori; jų sąžinė jiems dažnai nieko nesako apie tai, kad ir gyvulys, kaipo žmogus, atbojimo vertas yra, kad žmogui reikėtų žiūrėti į gyvulį kaipo į draugą.

Gyvulius geriau pastebėdami, išvysime, jog jie ne taip labai skiriasi nuo mūsų. Be abejonės, jie yra sąmoningi. Jie turi geismų ir jausmų. Jie apreiškia džiaugsmą ir nuliūdimą, nekantą ir užuojautą, parodo protą ir gudrumą.

Paprastai vadiname gyvuliu jo kūną, kaip dažnai ir į žmogų tiktai žiūrima kaipo Į kūną. Ir tuomi nukrypstame nuo to, kas turėtų būti pastebima. Patsai žmogus yra siela, kuri apsireiškia kūnu. Taip ir gyvulys yra siela, kuri gyvena kūne. Kuomet taip nors kartais pažvelgtume į gyvulį, daug žmoniškiau su juo pasielgtume.

Įvairiuose dalykuose gyvuliai daug gabesni už žmogų. Žmogus tarsi iš visų gyvulių savyje po mažumą teturi. Todėl pavienis gyvulys viename ar antrame dalyke tobulesnis už žmogų. Šuo daug geresnės uoslės turi negu žmogus. Žirgas ir tamsoj suranda kelią, kuomet žmogus visai nebsusivokia. Aras ir erelis nuostabiai toli matyti gali. Tūli gyvuliai stato sau trobas arba lizdus, kad joks žmogaus darbas su tuo negali susilyginti. Voras mezga tinklus, kad tegalima tuo stebėties. Skruzdėlės ir bitės talp tvarkiai gyvena savo draugijoj, kad žmonės tegali iš jų sau imti paveikslą.

Gana dažnai galima pastebėti, kaip gyvuliai ir užjaučia viens kitą. Indijoj yra įtaisytos gydyklos, kur gyvuliai gydomi. Kartą ten koją lūžęs šuo buvo išgydytas ir paleistas. Po kelių dienų jis sugrįzo atsivesdamas kitą sužeistą šunį. Kartą keleiviai vežėsi su savim ant laivo vyrišką ir moterišką beždžionę. Patinui susirgus, patutė bandė jį visaip palinksminti. O kaip tasai pasimirė, ši nebeėmė maisto ir pasimirė taipo jau. Žinomas yra dalykas, kad šunys dažnai miršta ant kapo savo savininko. Vienas gydytojas laikė savo troboj varną. Kartą pasivaikščiodamas rado mažą kokį paukstytį ir jį parsinešė. Bet tas paukštytis nelesė, ir niekaip nebuvo galima jam į snapą maisto įkišti. Varna stovėjo ir žiūrėjo, kaip gydytojas varginos. Ir jam vos nuėjus, ji nužengė pas mažąjį paukštelį ir gražiai palesino paikutį.

Daug tokių nusidavimėlių galima surašyti apie gyvulius. Bet yra ir tokių atsitikimų, iš kurių galima matyti tarsi gerą gyvulių širdį. Plačiai žinoma yra, kaip Alpėse šunys keleivius iš mirties pavojaus išgelba. Labai dažnai šunys skęstančius ištraukia iš vandens. Kartą jaunas išdykėlis išplaukė laiveliu ant ežero ir, išmetęs iš laivo savo šunį, sudavė jam irklu į galvą, norėdamas jį užmušti. Bet tuo tarpu pačiam įkritus į vandenį, jo šuo, jį pagavęs už skverno, išplaukė iš vandens ir savo kankintoją iš mirties išgelbėjo.

Tūli mokslininkai yra tyčia tyrinėję gyvulių sielos apsireiškimus. Garsus tame pastojo vokietis Dr. Th. Zell. Jis yra pasistengęs išrodyti, kokios yra gyvulio manymo ir proto ribos, kiek gyvulio sielos apsireiškimai prilygsta žmogaus sielos apsireiškimams ir kaip jie skiriasi nuo viens kito ir t. t.

Kuomet į visa tai įsižiūrime, gyvuliai mums pastoja daug artimesniais. Ir suprantame, jog jie yra iš tikrųjų mūsų artimais.

Dar aiškiau tai pamatome pasiklausydami, ką išmintingiejie sako apie viso pasaulio gyvybės vienumą. Nuolatai iš jų išgirstame, kad visa gyvybė pareinanti iš vienos versmės ir kad ton pačion versmėn viskas ir grįžta.

Kelias tam esąs toks. Pirma skaldosi vis daugiau tos versmės apsireiškimai, o tad jos vėl daugiau vienijasi. Taip pirmiau randasi tie mažų maži trupinėlial, iš kurių susideda regimasis pasaulis. Iš šitų trupinėlių statomi pavidalai. Daro tai ypatingos, tvarkančios dvasinės jėgos. Taip, paveikslui, augmenų pavidalai susideda iš trupinėlių, kurie valdomi vienos ir tos pačios jėgos. Bet ta jėga, kuri yra ir sąmonė, tveria daug pavidalų. Yra žinoma, kad viena idėja gali apsireikšti įvairiais būdais. Gyvulijoj minima jėga nebeapima taip plataus pavidalų skaičiaus. Pavidalai stovi jai, kaipo idėjai, tarsi arčiau. Lyg sąmonė, kuri apsireiškė augmenijoj, daugiau būtų skaldyta gyvulijoje. Pamatinės versmės apsireiškimai, kurie regimame, materiniame pasaulyje dalinosi į nesuskaitomas dalis, toliau, sąmonės srityj, skirstosi į įvairias sąmonės rūšis.

Ant žmogaus laipsnio šis išsiskirstymas yra toks galutinis pastojęs, jog kiekvienu žmogumi apsireiškia skirta sąmonė, kiekvieno žmogaus pavidalas, o ypačiai tojo vidaus gyvenimas yra ypatingos sąmonės, idėjos reiškinys ir stovi jai arčiau negu visi kiti pavidalai. Žmogaus pažanga yra išmintingųjų matoma žmogaus iškilime lig to išmanymo, kad jis tačiau nėra nuo viso skirta vienata, bet kad aukščiausioji jo esybė yra ta pati ir visame.

Gyvulijoj gamtos protas, sutvėrimo mintis, apsireiškia, apskritai imant, savo būdu kiekviena gyvulių veisle. Todėl tos pačios veislės gyvulių gyvenimas yra tas pats vieno, kaip ir kito. Skirtumai labai maži.

Žmoguje tame visai kitaip. Kiekvienas yra sau šičia pasaulio versmės apsireiškimo įrankis. Ir todėl kiekvienas žmogus yra save jaučiąs, norįs, žinąs aš.

Taip manydami, mes kreipiame savo sąmonę ne į pavidalą, bet į esybę tų pavidalų. Ir bandome suprasti gyvulį ir žmogų kaipo sielas. Aiškus jųjų skirtumas. Bet taipo jau aišku ir yra, kad žmogaus ir gyvulio sielos yra gentys.

Visa gamta, o kuo daugiau gyvulija tiesiasi žmogauspi. Gyvulija tarsi stengiasi kuo veikiau jo stovį pasiekti, kaip žmogus pasiilgsta Dievo. Tokiu būdu žmogus stovi prieš gyvuliją kaipo jos Dievas. Neturėtų jisai būti jos velniu, kaip tai dažnai yra.

Prie to noriu pridėti dar vieną paaiškinimą, jeib tie, kurie labai greitai mano skelbtus mokslus vadina nekrikščioniškais, nežinodami nebūtų man neteisingais. Šv. Paulius rašo Gr. Rom. VIII. 18—3 maždaug tą pat, ką aš šičia aiškinau. Tvirtina jis tiesiog, kad sutvėrimas trokšta išganymo, kad jis alksta, [kad] būtų išliuosuotas iš vergovės ir dalyvautų Dievo vaikų dykybėje.

Iš to matyti, kokią vietą pasaulio evoliucijoje užima gyvuliai ir kad krikščionybės mokslas į juos žiūri kaipo į žmogaus draugą. To tūli bažnyčios mokintojai nenorėjo. Ir visaip išguldė žodį “sutvėrimas”. Bet vienas vyriausiųjų autoritetų, lygiai to Šv. Pauliaus rašto išguldytojų, būtent Jonas Auksaburnis (Chrizostomas) sako: ,,Mes turėtume visuomet dejuoti dėl sulaikymo savo pakilimo. Nesa, jeigu, kaip apostolas sako, sutvėrimas, kurs neturi nei išminties, nei proto, pasiilgsta ir baimijasi, tad turėtume kuo daugiau gėdyties, kad mes to nedarome”. Aišku yra iš viso to, jog žodis sutvėrimas stovi už gyvulius.

Nėra abejonės, kad kuo geriau išmanysime savo padėjimą ir savo gyvenimo uždavinį, tuo geriau ir suprasime, kas gyvuliai yra, ir su jais pasielgsime doriau, pastosime žmoniškesniais.